- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-31
- Bylos Nr.
- eA-1046-502/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08384-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Jolanta Malijauskienė, Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150479, 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152399 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti ir vertinti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
2. Pareiškėjas nurodė, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Migracijos departamentui pateikė Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jis ir toliau užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 23S150479 atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152399 pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiu (toliau – Sprendimas Nr. 2).
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad nebuvo duomenų, jų nenurodė ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), kad pareiškėjas gali kelti ar kelia grėsmę valstybės saugumui kaip potencialus „Rusijos agentas“. Pareiškėjas yra ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Izraelio pilietis. Lietuvos Respublika ir Izraelis visada palaikė ir palaiko glaudžius diplomatinius, prekybinius ir kultūrinius ryšius. Vien jau dėl šios priežasties atsakovas turėjo vertinti ir pareiškėjo antros turimos pilietybės faktą, taip pat ir faktą, kad jis gyvena Izraelyje (ne Rusijos Federacijoje). Pareiškėjui, po visų būtinų atlikti procedūrų bei duomenų patikrinimo Europos Sąjungos registruose, nuo 2008 metų buvo išduodamos Šengeno vizos. Pareiškėjas yra baigęs Maskvos valstybinį miškų universitetą ir įgijęs inžinieriaus – mechaniko profesiją pagal specialybę „Miškų komplekso mašinos ir įrenginiai“. Pareiškėjas nuo 2010 m. kovo mėn. yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Ši įmonė verčiasi prekyba gyvais dekoratyviniais augalais, jų importu iš Europos Sąjungos šalių ir jų eksportu į Turkiją. Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 3 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoju, vėliau – direktoriumi, nuo 2019 m. gegužės 7 d. – marketingo direktoriumi, gaudavo darbo užmokestį su nuo jo jau nuskaičiuotais mokesčiais Lietuvos biudžetui. Tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir pats pareiškėjas mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei ir nuo kitų gautų pajamų ir pelno. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei Lietuvoje priklauso gyvenamasis namas su garažu ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini).
4. Siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei pildydamas privalomą tokiame procese pildyti klausimyną, pareiškėjas nuo Lietuvos tarnybų ir pareigūnų nenuslėpė jokios informacijos, nurodė ją išsamią ir tikslią, į labiausiai Lietuvai jautrius klausimyno klausimus (10 ir 11) nurodė nuoširdžią ir aiškią savo poziciją – kad nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas priklauso Ukrainai. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
5. Pareiškėjo nuomone, skundžiami sprendimai grindžiami išimtinai tik VSD išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad jis iki 2008 m. dirbo Rusijos muitinėje. Tačiau tai tik hipotetinis vertinimas, neturintis ir negalintis turėti nieko bendra su realiai egzistuojančiais faktais, t. y. realia grėsme valstybės saugumui ar tokios grėsmės valstybės saugumui rizika. Vien tik dėl to, kad pareiškėjas vadovavosi klausimyno preambule ir išsamiai ir sąžiningai atsakė į antrą klausimą, jam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje. Manytina, kad toks klausimynas ir jo struktūra yra ydingi, klaidinantys juos pildančius užsieniečius ir bendrai kelia klausimą dėl tokio klausimyno objektyvumo bei būtinumo, kadangi bet kuriuo atveju VSD vis tiek turėtų vertinti pildantįjį per savo veiklos specifinius metodus ir pan. Šiuo atveju susidarė situacija, kad jeigu pareiškėjas nebūtų nurodęs, kad jis dirbo Rusijos muitinėje iki 2008 metų, VSD nebūtų mačiusi jokios šio asmens keliamos grėsmės. Nekvestionuotina, kad VSD – iš esmės svarbiausia valstybės institucija, tačiau vien tautybės principas šioje situacijoje jokiu būdu negalėjo nulemti tokių sprendimų. Juo labiau, kad pareiškėjas nuo 2008 metų nuolat lankydavosi Lietuvoje, turi čia verslą ir nekilnojamojo turto, mokėjo mokesčius kaip fizinis asmuo, o jo įsteigta įmonė mokėjo ir tebemoka mokesčius į Lietuvos biudžetą. Nors pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 2 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, šiuo metu verslui plėtojantis, yra planuojama plėsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos sritis į nekilnojamojo turto statybą ir būtent dėl to pareiškėjas šiame savo gyvenimo etape Lietuvoje planuoja praleisti daug laiko. Tačiau tokie jo ketinimai yra niekaip nesusiję su atsakovo ir VSD teiginiais apie grėsmės kėlimą valstybės saugumui.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 metų nuolat gaudavo Šengeno valstybės vizas. Paskutinės dvi Šengeno valstybės vizos buvo išduotos netgi 5 metų laikotarpiams ir nei viena valstybės institucija pareiškėjo asmenyje neįžvelgė jokios grėsmės nei Lietuvai, nei jokiai kitai Europos valstybei. Pareiškėjas niekada nei vienai Šengeno susitarimo šaliai (valstybei narei), tame tarpe ir Lietuvai, nekėlė grėsmės nacionaliniam / vidaus saugumui, nors visi pareiškėjo asmeninės biografijos duomenys (darbovietės) buvo gerai žinomi VSD ir jokios grėsmės pareiškėjas Lietuvai nekėlė net iki 2024 m. birželio 30 d. (pagal paskutinę turėjusią galioti Šengeno valstybės vizą). Neįtikėtina, kad VSD pareiškėjo niekada anksčiau nebūtų tikrinęs pagal minėtus reglamentus ir taisykles, pagal kuriuos jis tokią pareigą turėjo.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Migracijos departamentas turėjo atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas nesutiko, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau atsakovo teigimu, Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
10. Migracijos departamentas pabrėžė, kad klausimynas yra papildomas filtras leidžiantis operatyviai nustatyti asmenų, kurie dėl praeityje vykdytos veiklos ar ryšių su nedemokratišku režimu gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pažymėjo, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną yra įspėjamas, bei pačiame klausimyne yra aiškiai parašyta, kad „pateiktus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, jums gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškės jau jums išdavus šiuos dokumentus – leidimas gyventi ar viza gali būti panaikinta“. O tai, kad pareiškėjas turi Šengeno vizą, taip pat tai, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra registruota Lietuvoje, vienintelis akcininkas, savaime nėra labiau reikšminga aplinkybė nei valstybės saugumas.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodė, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. LVAT savo naujausioje praktikoje taip pat nurodė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023).
12. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 2 d. yra vienintelis Bendrovės dalyvis; nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 31 d. (su viena 2 mėnesių pertrauka) dirbo Bendrovėje, tačiau jis niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis turi Šengeno vizą, galiojančią nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2024 m. birželio 30 d. Siekiant įvertinti pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė, kuri taip pat nėra niekada turėjusi leidimo laikinai gyventi, yra pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nebuvo duomenų apie kitus pareiškėjo šeimos narius, kuriems būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
13. Migracijos departamentas, įvertinęs duomenų visumą (pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi tik 2023 m. liepos 7 d., t. y. jau prasidėjus karui Ukrainoje, kreipėsi dėl leidimo darbo pagrindu), kad Rusijos Federacijos muitinėje dirbo nepertraukiamai 17 metų, atsižvelgiant į šią aplinkybę tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais manė ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, todėl vertino, kad ginčijami sprendimai yra proporcingi.
Atsiliepimas
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leido teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“ Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.
16. VSD pažymėjo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje analogiškose bylose (žr. pvz., LVAT 2023 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-602/2023).
17. VSD teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nebuvo pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą byloje Nr. eA-2065-552/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimo Nr. 1 neteisėtu.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
19. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė:
19.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos ir Izraelio pilietis.
19.2. Pareiškėjas nuo 2008 m. kovo 21 d. turėjo išduotas Šengeno vizas: laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. kovo 30 d.; nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2008 m. lapkričio 9 d.; nuo 2008 m. gruodžio 26 d. iki 2009 m. sausio 14 d.; nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2009 m. birželio 15 d.; nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2009 m. liepos 26 d.; nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2009 m. lapkričio 8 d.; nuo 2010 m. kovo 21 d. iki 2010 m. balandžio 4 d.; nuo 2010 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d.; nuo 2010 m. gruodžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 24 d.; nuo 2011 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. birželio 24 d.; nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2014 m. birželio 24 d.; nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d.
Šalies argumentai
19.3. Pareiškėjas 2023 m. liepos 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
19.4. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.31 papunkčiu, priimant prašymą buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2-ą klausimą (nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu), nurodė: 1987–1988 m. SSRS, Rusija, Visa sąjunginis miškų ūkio mechanizacijos mokslinio tyrimo institutas, vyresnysis technikas; 1988–1991 m. SSRS, Rusija, tarnyba kariuomenėje; 1991–2008 m. Rusija, SSRS, Muitinės organai, pareigos nuo inspektoriaus iki Muitinės posto viršininko pavaduotojo, krovinių įforminimas; 2012–2017 Rusijos federacija, RAB „Gilchari“, generalinis direktorius; 2008–iki šiol – pensininkas; 2014–2020 m. Lietuvos Respublika, UAB „(duomenys neskelbtini)“, komercijos direktorius. Į trečią klausimyno klausimą „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą?“ pareiškėjas nurodė; „SSRS, 1988–1991 m., Pasienio kariuomenės karinio laivyno daliniai, motoristas, vyr. jūrų viršila“.
19.5. Migracijos departamentui buvo pateiktas Valstybės saugumo departamento 2023 m. liepos 31 d. raštas Nr. 18-8430 (toliau – ir Raštas), su pateikta išvada, kad V. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Išvada). Rašte nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad V. A., dirbdamas Rusijos Federacijos muitinėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, V. A. gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo.
19.6. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150479, kuriuo atsisakė išduoti V. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
19.7. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 23S152399 nusprendė uždrausti V. A. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas, apžvelgęs Įstatymo 4 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 35 straipsnio, Aprašo 76 punkto 1, 3 dalių, 10.31 papunkčio, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, nurodė, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
21. Teismas nepritarė pareiškėjo nuomonei, kad Migracijos departamentui suteikta tik teisė atsižvelgti į VSD pateiktą išvadą, ir sutiko su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti.
22. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi VSD 2023 m. liepos 31 d. raštu Nr. 18-8430, kuriame pateikta išvada, jog V. A., dirbdamas Rusijos Federacijos muitinėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
23. Teismas pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, jos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
24. Teismas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Teismas atkreipė dėmesį, kad, remiantis minėto Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nepaprastoji padėtis įvedama dėl precedento neturinčiu mastu sutelktų Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos pajėgų, kurios vykdo karinę agresiją prieš kaimynystėje esančią Ukrainos valstybę ir sukėlė humanitarinę bei pabėgėlių krizę, grasina Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų Europos valstybių saugumui ir kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams; be to, dėl galimų hibridinių atakų ir įvairiausio pobūdžio provokacijų visuomenės rimčiai kyla grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti netaikant Nepaprastosios padėties įstatyme nustatytų konkrečių nepaprastųjų priemonių.
25. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad byloje nėra jokių duomenų, suteikiančių pagrindą daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Visų pirma, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 1988 m. iki 1991 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. Kaip nurodė klausimyne pats pareiškėjas, tarnavo Pasienio kariuomenės karinio laivyno dalinyje. Jam buvo suteiktas vyr. jūrų viršilos karinis laipsnis. Baigęs tarnauti pasienio kariuomenės karinio laivyno dalinyje pareiškėjas 1991 metais pradėjo dirbti Rusijos Federacijos muitinėje ir dirbo iki 2008 metų, t. y. net 17 metų. Antra, duomenų, jog pareiškėjas iš Rusijos Federacijos muitinės pasitraukė dėl savo įsitikinimų, nepritarimo valdžios vykdomai politikai, pareiškėjas teismui nenurodė. Kaip nurodė pats pareiškėjas, nuo 2008 metų yra pensininkas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sutiko su VSD išvadoje pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią.
26. Teismas nagrinėjamu atveju pabrėžė trečiojo suinteresuoto asmens nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.
27. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis nenuslėpė fakto apie darbą Rusijos Federacijos muitinėje, turi ir Izraelio pilietybę, tai, teismo vertinimu, niekaip nepaneigė pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos Federacijos tarnybomis. Pažymėta, kad pareiškėjo keliama grėsmė kilo ne dėl jo turimos Rusijos Federacijos pilietybės, o dėl jo darbo Rusijos Federacijos muitinėje ir lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai.
28. Nors pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, yra vienintelis Lietuvoje įsteigtos įmonės akcininkas, tačiau kaip nurodė Migracijos departamentas, pareiškėjas niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis pateikė tik 2023 metais, t. y. jau Rusijos Federacijai pradėjus precedento neturinčią plataus masto karinę agresiją Ukrainoje. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat niekada nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.
29. Teismas pažymėjo, kad Rusijos Federacijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šios valstybės vykdomai agresyviai politikai.
30. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Rusijos Federacijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negalėjo būti ignoruojama.
31. VSD surinkti duomenys leido teismui teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negalėjo būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotos Šengeno vizos, jis yra Lietuvoje įsteigtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, turi nekilnojamojo turto, tiek įmonė, tiek pats pareiškėjas moka Lietuvos valstybei mokesčius, teismo įsitikinimu, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nebuvo pakankama, kad būtų teismo konstatuotas Sprendimo Nr.1 (atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi) neproporcingumas.
32. Dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl Sprendimas Nr. 2 yra neteisėtas. Pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui 60 mėnesių atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui. Atsakovas Sprendime Nr. 2 įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, t. y. šeiminius ir darbinius santykius, t. y. kad Lietuvoje negyvena šeimos nariai, kuriems būtų reikalingas finansinis išlaikymas ar priežiūra, V. A. sutuoktinė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi yra pateikusi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. neišdavus, nusprendus neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, nebus pagrindo tenkinti ir jo sutuoktinės prašymo. Taigi nebuvo pagrindo daryti išvadai, kad uždraudimas 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
33. Teismas pažymėjo, kad skunde teismui pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamų sprendimų motyvus.
34. Teismo įsitikinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl nebuvo galima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas jokių pareiškėjo šeimyninių ryšių nenustatė (pareiškėjo sutuoktinė neturi leidimo gyventi Lietuvoje). Pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įgytas nekilnojamasis turtas.
35. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo tenkinamas pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150479, netenkintas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
III.
36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. A. skundą tenkinti visiškai; perduoti bylą teisminei mediacijai; priteisti iš atsakovo Migracijos departamento visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, nes:
37.1. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje taikė (citavo) visiškai su nagrinėjama byla nesusijusią teismų praktiką, absoliučiai skirtingose savo faktinėmis aplinkybėmis administracinėse bylose. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytoje teismų praktikoje pateikti išaiškinimai, niekaip negalėjo ir negali būti pritaikomi nagrinėjamai bylai ir tiesiogiai V. A. asmeniui. Dėl to tokia argumentacija grįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu jau vien dėl šių priežasčių.
Atsiliepimas
37.2. Visiškai ignoravo pareiškėjo raštu parengtus paaiškinimus, kurių reikalavo VSD atsiliepime į skundą nurodydamas, kad „pareiškėjas ir pats nepaneigė, kad kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“. Pareiškėjas, nors tam ir neturėjo jokio konstitucinio, įstatyminio ar kitokio pagrindo, vadovaujantis VSD atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, buvo priverstas paneigti jam Migracijos departamento ir VSD pritaikytą kaltumo prezumpciją, t. y. pareiškėjas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė teismui savo rašytinį paaiškinimą, kuris patvirtina, kad jis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, yra išsižadėjęs Rusijos Federacijos vykdomos politikos ir ją smerkia. Taigi, teismui buvo pateiktas pareiškėjo rašytinis paaiškinimas (ir jo vertimas į lietuvių kalbą) neabejotinai ir vienareikšmiai patvirtinantis, kad pareiškėjas įrodė, jog jis neabejotinai liudija savo priešiškumą Rusijos Federacijos valdžios vykdomai politikai, ją smerkia ir jos nepalaiko. Be to, pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, gavimo, privalėjo pildyti klausimyną, kurį sudaro 11 klausimų. Klausimynui ir tai, kas jame nurodoma, teismų praktikoje yra teikiama itin didelė reikšmė. Klausimyno reikšmei pirmosios instancijos teismas iš esmės neskyrė jokio dėmesio, nors akivaizdu, kad skundžiamų aktų priėmimas yra motyvuojamas išimtinai šiame klausimyne turima pateikti informacija.
37.3. Vadovavosi tik VSD pateiktomis šabloninėmis frazėmis ir nuomone bei įsitikinimais (byloje nėra nei vieno įrodymo apie pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui), visiškai nepritaikomomis šioje byloje. Tiek VSD, tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo europinį reguliavimą dėl Šengeno vizų išdavimo, kuris išsamiai aprašytas pareiškėjo skunde – grėsmę bet kurios valstybės narės saugumui keliantis asmuo niekada negautų Šengeno valstybės vizos, nes ši vizų sistema yra bendra ir ypatingas dėmesys, išduodant tokią vizą, kreipiamas į tą faktą, ar kita Šengeno erdvės narė nėra priėmusi sprendimo, kad toks asmuo keltų grėsmę jos saugumui. Priešingų duomenų VSD niekada neturėjo ir šiuo metu neturi, nes vien tik rusų tautybė negali ir neturi būti kriterijus, savaime preziumuojantis tokio asmens kaltumą / pavojingumą / grėsmę. Nors leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui nebuvo išduotas dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau atsakovas, priimdamas tokį sprendimą, neindividualizavo pareiškėjo situacijos, neįrodinėjo (nieko nenurodo ir atsiliepime į skundą), kad egzistuoja konkretūs faktai dėl jo keliamos grėsmės, kad, pavyzdžiui, jis yra atlikęs ar atlieka kokius nors veiksmus vykdydamas Rusijos žvalgybos užduotis. Taigi hipotetinė grėsmės ateityje tikimybė, kuri nėra paremta praeityje pareiškėjo atliktais neteisėtais veiksmais, teismo įsitikinimu, galėtų atitikti sąvokos „gali grėsti“, bet ne sąvokos „kelia grėsmę“ turinį, todėl laikytina neatitinkančia nurodyto pagrindo, kuriuo Migracijos departamentas grindė savo sprendimą. Šie duomenys leidžia dar labiau abejoti VSD išvados, kuri ir buvo skundžiamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo pagrindą sudarantis dokumentas, objektyvumu ir pagrįstumu.
37.4. Pripažino, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, negali ir neturi atlikti jokio VSD pateiktos išvados vertinimo. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į ginčijamą sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi atsižvelgi į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Ginčo atveju konstatuotina, kad tokio individualaus vertinimo atsakovas neatliko, į ginčijamą Sprendimą Nr. 1 buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos
37.5. Teismo sprendimas priimtas deklaratyviai vadovaujantis politine dvasia, visiškai ignoruojant ABTĮ nuostatas, Europos Sąjungos reglamentus ir jų pagrindu eilę metų iki Rusijos pradėto karo Ukrainoje atliktą vertinimą, kad pareiškėjas nei vienai Europos Sąjungos šaliai nekelia grėsmės jų nacionaliniam saugumui bei nenurodant, kuo pareiškėjas staiga tapo pavojingu dėl minėto karo.
38. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
39. Atsakovas nurodo, kad:
39.1. Priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde tai, kad jis turi ir Izraelio pilietybę niekaip nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos Federacijos tarnybomis. Pažymi, kad pareiškėjo keliama grėsmė kyla ne dėl jo turimos Rusijos Federacijos ar Izraelio pilietybės, o dėl jo darbo Rusijos Federacijos muitinėje ir lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduodamos Šengeno vizos, savaime nereiškia, kad tuo pagrindu pareiškėjui turi būti išduotas leidimas.
39.2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, yra vienintelis Lietuvoje įsteigtos įmonės akcininkas, tačiau kaip nurodė Migracijos departamentas, pareiškėjas niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis pateikė tik 2023 metais, t. y. jau Rusijos Federacijai pradėjus precedento neturinčią plataus masto karinę agresiją Ukrainoje. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat niekada nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvoje, atsakovo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra.
39.3. Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui Mano, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taip pat atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
39.4. Pareiškėjo skundu argumentai, kad jis pildydamas klausimyną nuo Lietuvos tarnybų ir pareigūnų nenuslėpė jokios informacijos, nurodė ją išsamią ir tikslią vertintini kritiškai ir niekaip nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, buvo padaryta ne jo politinių pažiūrų pagrindu, bet atsižvelgus į pareiškėjo darbą 1991–2008 m., kai pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos muitinėje. Tuo tarpu tokie pareiškėjo hipotetiniai teiginiai, kad jeigu pareiškėjas nebūtų klausimyne nurodęs, kad jis dirbo Rusijos muitinėje iki 2008 metų, VSD nebūtų mačiusi jokios šio asmens keliamos grėsmės tik dar labiau sustiprina Migracijos departamento poziciją, kad pareiškėjas gali būti išnaudojamas Lietuvos Respublikai priešiškiems tikslams.
39.5. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip, o ne taip, kaip to norėjo pareiškėjas, vertino bylos duomenis, pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė neteisingas išvadas. Kaip žinoma, administracinių bylų praktikoje, aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatas, buvo ne kartą pasisakyta, jog nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartis byloje Nr. eA-637-261/2017). Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, VSD nuomone, kaip to reikalauja įstatymo nuostatos, tinkamai įvertino byloje pateiktus ir aptartus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įvertino juos pagal savo vidinį įsitikinimą ir priėmė pagrįstą sprendimą. VSD nuomone, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes, atitinkamai, darė išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
43. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darė išvadą, kad Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio buvo matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva). Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas jokių pareiškėjo šeimyninių ryšių nenustatė (pareiškėjo sutuoktinė neturi leidimo gyventi Lietuvoje). Pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įgytas nekilnojamasis turtas.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje taikė visiškai su nagrinėjama byla nesusijusią teismų praktiką, ignoravo pareiškėjo raštu parengtus paaiškinimus, vadovavosi tik VSD pateiktomis šabloninėmis frazėmis ir nuomone bei įsitikinimais, nepagrįstai pripažino, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, negali ir neturi atlikti jokio VSD pateiktos išvados vertinimo. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas priimtas deklaratyviai vadovaujantis politine dvasia, visiškai ignoruojant ABTĮ nuostatas, taip pat ignoruojant Europos Sąjungos reglamentus ir jų pagrindu eilę metų iki Rusijos pradėto karo Ukrainoje atliktą vertinimą, kad pareiškėjas nei vienai Europos Sąjungos šaliai nekelia grėsmės jų nacionaliniam saugumui bei nenurodant, kuo pareiškėjas staiga tapo pavojingu dėl minėto karo.
45. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su jo išvadomis dėl Migracijos departamento Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo.
46. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
47. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
49. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.).
50. Nagrinėjamo ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o jo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, nėra pagrįsta: šioje išvadoje iš esmės niekaip nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, Rusijos Federacijos ir Izraelio pilietis, bylos duomenimis, nuo 1988 m. iki 1991 m. tarnavęs Rusijos kariuomenėje Pasienio kariuomenės karinio laivyno dalinyje, nuo 1991 m. iki 2008 m., dirbęs Rusijos Federacijos muitinėje ir 2008 metų išėjęs į pensiją, tiek anksčiau, tiek ir VSD Išvados rengimo ir pateikimo metu privalėjo „būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui“. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas po 2008 m., t. y. paskutinius 16 metų, nedirbo valstybės institucijose (nuo 2012 m. iki 2017 m. buvo RAB „Gilchari“ generalinis direktorius, o nuo 2014 m. iki 2020 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl nėra duomenų, kaip VSD Išvadoje pateikiama informacija, kad „pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo“, yra reikšminga šiuo individualiu atveju. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu atsižvelgti į proporcingumo principą, įvertinant, ar pareiškėjo keliamos grėsmės pasireiškimo rizikos tikimybė nusvers pareiškėjui Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 sukeliamas teisines pasekmes.
51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, taip pat negali sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Migracijos departamentas įvertino visas pareiškėjo pateiktas aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjo šeiminiais, bet ir socialiniais, ekonominiais ryšiais.
52. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra ne tik Rusijos Federacijos, bet ir Izraelio pilietis, nors pareiškėjo sutuoktinė nėra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau, kaip nurodo pareiškėjas ir papildomuose paaiškinimuose teiktuose pirmosios instancijos teismui, nuo 2021 m. su sutuoktine yra Izraelio piliečiai pagal repatriacijos pagal kilmę programą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad turi dukterį, kuri turi leidimą gyventi Šveicarijoje ir kartu su sutuoktiniu, prasidėjus karui, persikėlė gyventi ir dirbti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas patvirtina, kad Izraelyje neturi visiškai nieko. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad pareiškėjui nuo 2008 m. iki 2019 m. buvo išduodamos Šengeno vizos, pareiškėjas jau 14 metų, nuo 2010 m. turi įsigijęs nekilnojamojo turto (gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)) ir verslą (yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas) Lietuvos Respublikoje.
53. Sutiktina su pirmosios instancijos vertinimu, kad aplinkybės, jog pareiškėjui prieš tai buvo išduotos Šengeno vizos, jis yra Lietuvoje įsteigtos UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, turi nekilnojamojo turto, tiek įmonė, tiek pats pareiškėjas moka Lietuvos valstybei mokesčius, savaime nėra reikšmingiau nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės, nagrinėjamu atveju, turėjo būti įvertintos ir analizuojamos neatsietai ir nuo kitų pareiškėjo papildomai pateiktų paaiškinimų ir informacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei VSD savo Išvadoje, nei Migracijos departamentas ginčijamuose sprendimuose nenagrinėjo aplinkybės, kad pareiškėjas yra Izraelio pilietis, turi dukrą, kurios lankymas bus apsunkintas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teigdamas, kad nors pareiškėjas turi ir Izraelio pilietybę, tai niekaip nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Rusijos Federacijos tarnybomis, nenurodo jokių motyvų ir argumentų, kurie patvirtintų tokią teismo išvadą.
54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoja, kad nei iš Išvados, nei iš Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo tinkamai atliktas kompleksinis kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (Izraelio pilietybės turėjimas, šeiminė padėtis, integravimasis ir kt.) vertinimas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų, kuriuose būtent ir akcentuojamas Izraelio pilietybės turėjimas ir šeimyninė padėtis. Tiek Migracijos departamentui, tiek pirmosios instancijos teismui neįvertinus visų pareiškėją charakterizuojančių savybių, buvo padaryta nepagrįsta teismo išvada, jog Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, o pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.
55. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijami Sprendimai negali būti laikomi teisėtais, kadangi Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas: ginčijami Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra naikinami ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo.
56. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
57. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir kartu pateikė PVM sąskaitas faktūras, 2023m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymą ir 2023 m. rugsėjo 28 d. kasos pajamų orderį, kurie patvirtina, kad pareiškėjas Advokatų profesinei bendrijai AVERUS sumokėjo 4 054,09 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme.
58. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos) nurodyti dydžiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (4 054,09 Eur), patirta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio (už skundo, papildomų paaiškinimų, prašymo surašymą ir pateikimą), todėl ši suma priteistina pareiškėjui. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjui iš viso priteisia 4 054,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
59. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl pareiškėjo prašymas dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (ABTĮ 41 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150479, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, ir 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152399, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti V. A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjui V. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 054,09 Eur (keturis tūkstančius penkiasdešimt keturis eurus 9 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas neskundžiamas.