Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-637-261/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-20
Bylos Nr.: eA-637-261/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00378-2015-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“
Atsakovas: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
Trečiasis asmuo: "Jungtinė auditorių kontora" UAB "Auditas" Energetikos skirstymo operatorius

Kategorijos

30.1Elektros energetika

Administracinė byla Nr. eA-637-261/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00378-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 30.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė „Lesto“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė „Lesto“) skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant apskaitos ir kontrolės uždarajai akcinei bendrovei „AUDITAS“ ir uždarajai akcinei bendrovei JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA, dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Akcinė bendrovė „Energetikos skirstymo operatorius“ (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė „Lesto“, toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, ESO, AB „Lesto“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-31), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. O3-947 „Dėl AB Lesto planinio patikrinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-947); 2) panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. O3-944 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2014-10-17 nutarimo Nr. O3-845 „Dėl AB Lesto skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2015 metams perskaičiavimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas O3-944); 3) panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. O3-945 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-10-17 nutarimo Nr. O3-842 „Dėl AB Lesto elektros energijos visuomeninio tiekimo paslaugos kainos viršutinės ribos 2015 metams perskaičiavimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-945); 4) panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. O3-946 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-10-30 nutarimo Nr. O3-686 „Dėl AB Lesto elektros energijos visuomeninės kainos viršutinės ribos 2015 metams nustatyto buitiniams vartotojams, perkantiems elektros energiją iš vidutinės ir žemos įtampos tinklų“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-946); 5) panaikinti Komisijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr. O3-960 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-11-28 nutarimo Nr. O3-922 „Dėl AB Lesto elektros energijos persiuntimo paslaugos kainų ir jų taikymo tvarkos bei visuomeninių elektros energijos kainų ir jų taikymo tvarkos paskelbimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-960); 6) įpareigoti Komisiją įvertinti pareiškėjo negautas pajamas ir patirtas papildomas sąnaudas dėl nutarimų galiojimo laikotarpiu nustatytų neteisėtų kainų viršutinių ribų, nustatant Bendrovės kainų viršutines ribas kitiems laikotarpiams.

Nurodė, kad Komisija, atlikdama 2011–2013 m. planinį pareiškėjo patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas), pažeidė Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių 32 punkto reikalavimus, pagal kuriuos Komisija turi nustatyti protingą laikotarpį pateikti informaciją, reikalingą įstatymų nustatytoms Komisijos funkcijoms atlikti. Komisija 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. R2-2296, kuris Bendrovėje gautas 2014 m. rugsėjo 18 d. darbo dienos pabaigoje (15.58 val.), paprašė pareiškėjo iki 2014 m. rugsėjo 19 d. 15 val. parengti rašte nurodytus dokumentus, duomenis bei kitą papildomą informaciją, turinčią ar galinčią turėti reikšmės atliekamam Patikrinimui, ir pateikti Komisijai. Pareiškėjas tokį nustatytą terminą laikė akivaizdžiai neprotingu ir nesudarančiu galimybių pateikti visą būtiną informaciją tinkamam Patikrinimo rezultatų įvertinimui.

Anot pareiškėjo, atsakovas pažeidė ir Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2012 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. O3-155 (toliau – ir Priežiūros tvarkos aprašas), 53 ir 54 punktus, Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47, (toliau – ir Darbo reglamentas) 55, 64 punktus, kadangi dėl šių Komisijos padarytų pažeidimų pareiškėjas neturėjo galimybių visa apimtimi įgyvendinti savo teisių pateikti išsamią informaciją Komisijos įvertinimui, taip pat pareikšti pagrįstas pastabas dėl Komisijos Patikrinimo rezultatų ir jų pagrindu priimamų teisės aktų projektų. Pareiškėjas Patikrinimo akto projektą gavo tik 2014 m. gruodžio 10 d., o Lietuvos Respublikos energetikos ministerija bei Lietuvos Respublikos finansų ministerija iš viso Patikrinimo akto projekto nebuvo gavusios, todėl buvo prašoma atsakovo 2014 m. gruodžio 12 d. posėdyje šio klausimo nesvarstyti.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36⁴ straipsnio 14 dalimi ir tvirtino, kad nepaisant minėtų įstatymuose nustatytų reikalavimų, tiek Patikrinimo atlikimo metu, tiek priimant Nutarimą Nr. O3-947, Komisijos atstovai viešai komentavo dar negalutinius Patikrinimo rezultatus ir su tuo susijusius būsimus Komisijos sprendimus. Komisija iš anksto viešai vertino atliekamo Patikrinimo rezultatus, suformuodama išankstinę nuomonę apie pareiškėjo neva padarytus pažeidimus ir numatomą pareiškėjo taikomų kainų sumažėjimą, įvertinus Patikrinimo rezultatus. Pareiškėjo teigimu, Komisija pažeidė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Dėl Komisijos viešai pateiktos tikrovės neatitinkančios informacijos buvo suformuota neigiama visuomenės nuomonė apie pareiškėjo vykdomą veiklą.

Manė, kad Patikrinimo aktas surašytas nesilaikant šiam dokumentui keliamų reikalavimų, o Komisijos atliktas faktiškai patirtų ir į reguliuojamą veiklą įtrauktų Bendrovės sąnaudų įvertinimas neatitinka jos veiklos reguliavimui ir apskaitai taikomų reikalavimų. Patikrinimas ir pateiktų pastabų vertinimas atliktas neišsamiai ir tinkamai, nesusipažinus bei neįsigilinus į visą pareiškėjo pateiktą informaciją, nes galutinis Patikrinimo akto projektas buvo parengtas 2014 m. gruodžio 18 d., praėjus tik šiek tiek daugiau nei parai po pareiškėjo itin didelės apimties pastabų pateikimo. Pažymėjo, kad Komisijos pateikti teiginiai dėl neva nepagrįstų pareiškėjo sąnaudų, įtrauktų į reguliuojamos veiklos pajamas, yra paremti tik abejotinais bendro pobūdžio teiginiais. Iš esmės visos Patikrinimo akto išvados yra neargumentuotos, neaišku, kokiais teisės aktais ir konkrečiomis jų nuostatomis vadovaudamasi Komisija nustatė veiklos trūkumus. Pažymėjo, kad Patikrinimo akte nurodytos Komisijos ir jos pasitelktų nepriklausomų auditorių išvados reikšmingai nesutampa. Komisijos Patikrinimo akte yra nurodytos ženkliai didesnės nepagrįstų sąnaudų sumos negu nurodyta nepriklausomų auditorių audito ataskaitoje. Patikrinimo akte Komisijos išvadų ir jos auditorių išvadų neatitikimų motyvai ir argumentai nebuvo pateikti.

Pabrėžė, kad savo veikloje vadovaujasi teisės aktų nustatytais reikalavimais dėl reguliacinės ir finansinės apskaitos tvarkymo. Patikrinimo metu tikrintu 2011–2013 m. laikotarpiu nuolat teikė Komisijai būtinus duomenis reguliuojamos veiklos priežiūrai, taip pat teikė informaciją valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymui. Pareiškėjas niekada nebuvo gavęs iš Komisijos pastabų ar nurodymų ištaisyti trūkumus, nors Patikrinimo metu tikrinti duomenys buvo žinomi Komisijai.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Komisijos metodikų reikalavimus į reguliuojamos veiklos faktines sąnaudas traukė tas sąnaudas, kurios buvo nurodytos Komisijai teikiant skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugos kainų ribų 2011–2013 m. skaičiavimus. Pareiškėjo manymu, Komisija, tvirtindama viršutines kainų ribas, pripažino į pareiškėjo 2011–2013 m. reguliuojamas kainas įtrauktų sąnaudų pagrįstumą. Komisija, anksčiau jau suderinusi teiktus duomenis apie veiklos sąnaudas nustatydama viršutines kainų ribas, atlikusi Patikrinimą, nemotyvuotai pakeitė savo nuomonę ir tas pačias sąnaudas Patikrinimo akte įvertino kaip nepagrįstas.

Tvirtino, kad Komisija Patikrinimo akte nepagrįstai atgaline tvarka (retrospektyviai) taikė reikalavimus sąnaudų paskirstymui ir apskaitos atskyrimui. Pareiškėjo 2014 m. gruodžio 10 d. gautame Patikrinimo akto projekte aiškiai buvo nurodyta, kad Komisija Patikrinimo metu vadovavosi 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-112 patvirtintu Elektros energijos įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo reikalavimais (toliau – ir Sąnaudų aprašo reikalavimai), tačiau po pareiškėjo pastabų dėl retrospektyvaus šio teisės akto taikymo, Komisija iš teisės aktų, kurių laikantis atliko Patikrinimą, sąrašo jį išbraukė, tačiau Patikrinimo akto tekste su juo susijusias nuostatas paliko. Nutarime dėl Sąnaudų aprašo reikalavimų patvirtinimo nurodyta, kad šis teisės aktas įsigalioja nuo 2014 m. gegužės 1 d., o Sąnaudų aprašo reikalavimų 44 punkte nurodyta, kad sąnaudų apskaitos ataskaitos ruošiamos ir teikiamos Komisijai už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. Taigi, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo Patikrinimo metu taikyti minėto teisės akto.

Pabrėžė, kad Komisija, priimdama Nutarimą Nr. O3-947, netinkamai įvertino pareiškėjo veiklos sąnaudas ir pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai pripažino nepagrįstomis 7 279 971 Lt nusidėvėjimo sąnaudų (Patikrinimo akto 3 p.), iš jų: 2 280 154 Lt nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudas, 5 009 847 Lt turto, kurio įsigijimo savikaina, Komisijos vertinimu, yra mažesnė nei nustatyta ilgalaikiam turtui priskirtino turto minimali savikaina, nusidėvėjimo sąnaudas bei nepagrįstų sąnaudų sumą sumažino 10 030 Lt dėl Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamo turto nusidėvėjimo sąnaudų perskaičiavimo. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija nustatė, jog į reguliuojamos veiklos sąnaudas įtraukė 2 280 154 Lt turto, nuomojamo kitiems ūkio subjektams, nusidėvėjimo sąnaudas. Komisijos teigimu, šis turtas nėra naudojamas reguliuojamoje veikloje, todėl tokio turto sąnaudos neturėjo būti traukiamos į reguliuojamą veiklą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad į reguliuojamą veiklą įtrauktos nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudos yra visiškai padengtos pajamomis iš ūkio subjektų, kurie nuomojasi turtą ir elektros energijos vartotojai dėl jo nuostolių nepatyrė, o netgi priešingai – sumažėjo kaina vartotojams, ko nebūtų nenuomojant minėto turto. Dėl 5 009 847 Lt pažymėjo, kad pagal Tarptautinį apskaitos standartą 16, ilgalaikiam turtui, kuris naudojamas pagrindinėje veikloje, minimali turto riba nenustatoma. Vadovaujantis pareiškėjo apskaitos politika, ilgalaikis materialusis turtas pripažįstamas ir registruojamas apskaitoje, jei jis atitinka šiuos kriterijus: pagrįstai tikimasi gauti iš turto ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais; galima patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Šie du kriterijai taikomi visoms turto savikainą sudarančioms išlaidoms nuo jų atsiradimo momento. Jie taip pat taikomi paskesnėms išlaidoms, kurios būtų kapitalizuojamos. Pabrėžė, kad pareiškėjas taip pat yra nusistatęs dar vieną papildomą kriterijų – turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina turi būti ne mažesnė nei du tūkstančiai litų. Šis kriterijus taikomas tik turto grupėms, kurios nurodytos sąraše, patvirtintame Bendrovės įsakymu dėl ilgalaikio turto objektų klasifikavimo ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos ekonominių normatyvų, patvirtintų Bendrovės generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 106. Anot pareiškėjo, net ir tokiu atveju, jei turtas nebūtų pripažintas kaip ilgalaikis, jis reguliacinėje apskaitoje būtų apskaitomas kaip skirstomojo tinklo remonto sąnaudos ir būtų pripažįstamos skirstymo veiklos sąnaudomis, kurios Komisijos būtų laikomos pagrįstomis.

Dėl Patikrino akto 5.1.3.23 punkte nepagrįstomis pripažintinų sąnaudų (22 356 793 Lt gautinų sumų vertės sumažėjimas ir 13 682 520 Lt ilgalaikio turto nurašymo) nurodė, kad vadovaujantis Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 „Dėl elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo metodikos patvirtinimo“, jos 1 ir 2 priedų 3.26 punktuose nurodomos sąnaudos pripažįstamos pagrįstomis skirstymo tinklų operatoriaus ir visuomeninio tiekėjo sąnaudomis. Dar daugiau, ir 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1026 patvirtinto Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašo 21 punkte nustatyta, kad nustatant elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų viršutines ribas ekonomiškai pagrįsti (būtini) metiniai operaciniai kaštai, apskaičiuojami kiekvieniems metams, atsižvelgiant į skolų vertės sumažėjimo sąnaudas. Todėl Komisijos pripažintas nepagrįstomis gautinų sumų vertės sumažėjimo ir nurašymo sąnaudas (22 356 793 Lt), laikė būtinosiomis ir neišvengiamomis pareiškėjo kaip skirstomųjų tinklų operatoriaus veiklos sąnaudomis. Dėl 13 682 520 Lt nurašyto ir parduoto turto sąnaudų nurodė, kad jas didžiąja dalimi lemia skirstomojo tinklo rekonstrukcijos darbai. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Tarptautinių apskaitos standartų 16 nuostatomis, apskaitos registruose prieš atliekant esamo turto rekonstrukcijos darbų įvedimą į eksploataciją, privalu į sąnaudas nurašyti esančio turto (keičiamo) likutinę vertę, o ne didinti ją rekonstrukcijos dydžiu. Tokiais atvejais turi būti atlikta nurašymo operacija, dėl kurios patiriamos turto nurašymo sąnaudos, kurios reguliacine prasme turi būti prilygintos nusidėvėjimo sąnaudomis. Ilgalaikio turto nurašymai yra apskaitinė operacija, susijusi su nuo įmonės nepriklausančiomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjas neturi galimybės turto nuvertėjimo amortizuoti laike (per nusidėvėjimo sąnaudas). Pareiškėjo manymu, šios sąnaudos reguliacine prasme prilygintinos turto nusidėvėjimo sąnaudomis.

Dėl Patikrinimo akto 2.9 punkte nurodytos skirstomųjų tinklų operatoriaus investicijų grąžos, nurodė, kad perskaičiavus reguliuojamo turto bazę buvo perskaičiuota leistina investicijų grąža nuo šio turto vertės. Komisija reguliuojamo turto bazę sumažino išnuomoto turto verte, todėl atitinkamai investicijų grąža buvo sumažinta 1 246 059 Lt. Anot pareiškėjo, pajamos iš išnuomoto turto visiškai padengė šio turto nusidėvėjimo sąnaudas, įskaitant investicijų grąžą, todėl atsakovas turėjo įvertinti gautas pajamas ir jomis padidinti skirstymo veiklos pajamų lygį. Pažymėjo, kad pareiškėjo turto vertė buvo perskaičiuota ir suderinta su atsakovu. Laikė, kad Komisija nemotyvuotai Patikrinimo akte nurodė, kad perskaičiuodama reguliuojamo turto vertę, naudojo pareiškėjo apskaitoje nurodytas mokestines ilgalaikio turto įsigijimo savikainos likutines vertes ir tokį perskaičiavimą laikė nekorektišku.

Dėl Patikrinimo akto 9 punkto (elektros energijos įsigijimo sąnaudos) paaiškino, kad Komisija sąlyginį vertinimą atliko retrospektyviai, t. y. žinodama tiek faktines elektros biržos valandines kainas, tiek ir įsigytos likutinės elektros energijos valandinius kiekius. Tačiau pareiškėjas, sudarydamas dvišalius kontraktus ateinantiems metams, tokios informacijos neturėjo. Likutinės elektros energijos valandinių kiekių prognozė yra sudėtinga dėl elektros gamintojų, su kuriais pareiškėjas buvo sudaręs pirkimo-pardavimo sutartis, gamybos apimčių įtakos, kurių prieš metus pareiškėjas neturi galimybės tiksliai numatyti. Pabrėžė, kad pareiškėjas, sudarydamas dvišales sutartis likutinei energijai, neturėjo galimybių atlikti objektyvaus palyginimo ateinantiems metams, o tuo pačiu sudarydamas dvišales sutartis, bandė apsidrausti nuo kainų svyravimo ir sąnaudų neapibrėžtumo rizikos. Pareiškėjo nuomone, Komisijos atliktas sąlyginis vertinimas nėra objektyvus, nes sprendimas įsigyti likutinę elektros energijos kainą elektros biržoje būtų tiesiogiai įtakojęs pačių biržos kainų susiformavimą ir jų valandines reikšmes. Komisija vertinimą atliko su prielaida, kad kainos išliktų nepasikeitusios, nors elektros birža veikia pagal pasiūlos ir paklausos mechanizmą, kuris reiškia, kad atsiradus papildomai paklausai, o kitoms sąlygoms nekintant, tikėtinas biržos kainos padidėjimas. Įvertinus papildomas apyvartos mokesčių sąnaudas ir sąnaudas dėl prastesnių atsiskaitymo sąlygų biržoje Komisijos siūlomas įsigijimas biržoje užtikrintų ne mažesnes, bet didesnes sąnaudas nei pareiškėjo faktiškai patirtos įsigijimo sąnaudos pagal dvišales sutartis. Pareiškėjo teigimu, sprendimas likutinę elektros energiją įsigyti fiksuota kaina užtikrino mažiausių sąnaudų principą 2011–2013 m. laikotarpiu. Komisijos sprendimas patirtų 1 075 542 Lt elektros energijos įsigijimo sąnaudų priskirti nepagrįstoms elektros energijos įsigijimo sąnaudoms yra nepagrįstas ir neužtikrina elektros energijos įsigijimo mažiausiomis sąnaudomis reikalavimo įgyvendinimo.

Dėl Patikrinimo akto 5 punkto (operacinės sąnaudos) paaiškino, kad rengdamas 2011–2013 m. reguliuojamų veiklų ataskaitas ir teikdamas informaciją apie operacines sąnaudas, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. 2011 m. lapkričio 22 d. Bendrovės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 318 patvirtinta Licencijuojamų veiklų pajamų ir sąnaudų atskyrimo metodika (toliau – ir Bendrovės metodika) bei Komisijos patvirtintų skirstymo ir visuomeninio teikimo paslaugų kainų viršutinių ribų nustatymo metodikų redakcijomis, galiojusiomis reguliuojamų veiklų ataskaitų pateikimo metu (toliau – ir Kainų ribų metodikos). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nėra aiškūs Komisijos kriterijai, teisės aktai, kuriais remiantis Patikrinimo komisija pripažino operacines sąnaudas nepagrįstomis. Paminėjo, kad Patikrinimo metu tikrintu laikotarpiu galiojusiuose Komisijos teisės aktuose nebuvo nustatytos, apibrėžtos leidžiamos, neleidžiamos operacinės sąnaudos, jų detalus klasifikatorius. Patikrinimo akte yra tik nurodoma, kad tam tikros operacinės sąnaudos reguliuojamai veiklai priskiriamos nepagrįstai, tačiau aiškių teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į reguliuojamą apskaitą, Komisija nepateikė. Pareiškėjo įsitikinimu, visos Patikrinimo akte įvertintos operacinės sąnaudos yra neatsiejamos nuo pagrindinės pareiškėjo veiklos.

Dėl kitų skundžiamų nutarimų paaiškino, kad jei teismas panaikins Komisijos Nutarimą Nr. O3-947, tai reikš, kad ir kiti, t. y. Nutarimas Nr. O3-944, Nutarimas Nr. O3-945, Nutarimas Nr. O3-946 ir Nutarimas Nr. O3-960 turi būti panaikinti, nes jie priimti Nutarimo Nr. O3-947 pagrindu.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Komisija, priimdamas skundžiamus nutarimus, pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje bei Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalyje nustatytas valstybės reguliuojamų kainų įsigaliojimo ir taikymo reikalavimus. Pažymėjo, kad dėl skundžiamų Komisijos nutarimų pareiškėjas 2015 m. negavo 60,871 mln. Lt planuotų pajamų.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 1-29) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Komisija, vertindama, ar sąnaudos yra pripažintinos pagrįstomis reguliuojamai veiklai vykdyti, vadovavosi ne subjektyviais duomenų vertinimais, o konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Pabrėžė, kad dalies paslaugų energetikos sektoriuje kainos yra reguliuojamos valstybės. Valstybinę priežiūros funkciją energetikos sektoriaus kainų reguliavimo srityje, įskaitant, kad elektros energetikos rinkoje vartotojai ir tiekėjai nebūtų diskriminuojami ir visi vartotojai gautų nustatytos kokybės paslaugas, įstatymais pavesta atlikti Komisijai. Pažymėjo, kad Komisija, vykdydama jai pavestas funkcijas, preciziškai laikosi įstatymais ir įgyvendinamaisiais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų ir veikia šiais teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Komisija, vykdydama Energetikos įstatymu, Elektros energetikos įstatymu įtvirtintas funkcijas, tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, bei jas nustatydama, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą.

Pabrėžė, kad ginčijamo Nutarimo Nr. O3-947 nuostatos ir išvados buvo padarytos remiantis svariais bei išsamiais kruopštaus Patikrinimo metu surinktais duomenimis, tą parodo tiek imties duomenys (buvo analizuota pareiškėjo finansinės ataskaitos, raštai, tikrinamu laikotarpiu galioję teisės aktai, įmonės pirminiai finansiniai dokumentai (sąskaitos-faktūros, sutartys)), visi duomenys vertinti, sisteminti, o analizės rezultatai pateikiami Patikrinimo akte. Patikrinimo metu gauti rezultatai ne tik atspindi faktines aplinkybes, bet ir yra visiškai pakankamai pagrįsti pripažinti, jog pareiškėjo dalis sąnaudų buvo įtrauktos į reguliuojamos veiklos sąnaudas nepagrįstai.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad atliekant Patikrinimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės visa apimtimi įgyvendinti savo teisių pateikti išsamią informaciją Komisijos įvertinimui, pareikšti pastabas dėl Patikrinimo rezultatų, nurodydama, kad dar 2014 m. vasario 6 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas dėl planinio patikrinimo. Pažymėjo, kad minėtame rašte buvo nurodyti preliminarūs dokumentai, kuriuos pareiškėjas privalo pateikti, buvo nurodyta, kad planuoja pasinaudoti išorinių auditorių paslaugomis, o Komisijos 2014 m. birželio 13 d. raštu Nr. R2-1565 pareiškėjas buvo informuotas, jog auditą atliks apskaitos ir kontrolės uždaroji akcinė bendrovė „AUDITAS“ ir UAB JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA (toliau – ir Auditorius). Komisija 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu prašė pateikti duomenis Auditoriams, o terminą nustatė, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neteikė prašomos informacijos. Pareiškėjas laiku, ne kartą raginamas, nepateikė Auditorių prašomos informacijos, todėl neteisus teigdamas, jog informacijos pateikimo terminai, nurodyti Komisijos 2014 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. R2-2296, buvo neprotingi ir nesudarė galimybių pateikti visą būtiną informaciją tinkamam Patikrinimo rezultatų įvertinimui.

Visiškai nesuprantamu laikė pareiškėjo argumentą, kad Komisija, neva nepaisydama į 2014 m. gruodžio 12 d. posėdį kviestų asmenų prašymų Patikrinimo akto svarstymo klausimą nukelti, svarstė Bendrovės Patikrinimo rezultatus, pabrėždama, kad 2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, kad tokiam prašymui buvo pritarta ir Patikrinimo klausimas apskritai nebuvo svarstomas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovai (posėdžio metu) patvirtino, jog 2014 m. gruodžio 10 d. Bendrovė gavo pakartotinai siųstą Patikrinimo akto projektą, todėl pareiškėjo argumentus, jog Patikrinimo aktą gavo tik 2014 m. gruodžio 19 d., laikė atmestinais.

Pažymėjo, kad Komisijos sudaryta tikrinimo komisija dėl AB „Lesto“ planinio patikrinimo (toliau – ir Tikrinimo komisija), rengdama medžiagą 2014 m. gruodžio 19 d. Komisijos posėdžiui, laikėsi Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47, nuostatų, įskaitant ir 65 punktą, nustatantį, kad papildomi klausimai eiliniam ar neeiliniam posėdžiui gali būti teikiami skubos tvarka trijų Komisijos narių teikimu, įskaitant ir Komisijos pirmininką. Atkreipė dėmesį, kad minėtas klausimas posėdžiui buvo teiktas skubos tvarka, siekiant koreguoti 2015 m. įsigaliosiančias kainų viršutines ribas, įvertinant Patikrinimo metu nustatytas nepagrįstai įtrauktas sąnaudas 2011–2013 m. Atsakovo teigimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija objektyviai išklausė pareiškėjo argumentus ir pasisakymus Komisijos posėdyje, ir įvertinusi pareiškėjo paaiškinimų pagrįstumą, atitinkamai pakoregavo galutinį sprendimą.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Komisija pažeidė VAĮ ir Priežiūros aprašo nuostatas draudžiančias atskleisti vykdomo Patikrinimo informaciją, nurodydama, kad minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintas momentas, nuo kurio yra laikoma, kad Patikrinimas yra baigtas. Pažymėjo, kad Patikrinimo pabaigos momentas negali būti siejamas su Nutarimo Nr. O3-947 priėmimu. Atsakovo teigimu, patikrinimas yra laikomas baigtu dar iki patikrinimo akto projekto surašymo dienos, o ne Komisijai priėmus galutinį sprendimą dėl atlikto patikrinimo. Patikrinimo pabaiga, anot atsakovo, yra 2014 m. gruodžio 2 d., todėl po šios dienos informacijos apie Patikrinimą atskleidimas nebuvo draudžiamas, todėl vieši komentarai apie Patikrinimo rezultatus po 2014 m. gruodžio 2 d. buvo galimi.

Pabrėžė, kad Komisija jokiais savo veiksmais nepažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principo, t. y. neviršijo įstatymais jai suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos, tinkamai vykdė savo funkcijas, siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėjas 2011–2013 m. laikotarpiu tinkamai vykdė reguliuojamą veiklą, ir, priešingai nei nurodo pareiškėjas, siekė ne nubausti, o užtikrinti, kad elektros energijos skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainos būtų pagrįstos šių paslaugų teikimo sąnaudomis ir atitinkamai, kad vartotojai už suvartotą elektros energiją mokėtų pagrįstą kainą. Pažymėjo, kad į visus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, pastabas ir prašymus dėl Patikrinimo akto projekto bei Komisijos posėdžio Tikrinimo komisija išsamiai atsakė derinimo pažymoje „Dėl AB „Lesto“ planinio patikrinimo akto“ (toliau – ir Derinimo pažyma), o tai, kad nebuvo atsižvelgta į visus pareiškėjo prašymus ar pastabas, nelaikė teisės aktų nuostatų pažeidimu.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad Komisija atsižvelgė į paties pareiškėjo pateiktus argumentus dėl klientų aptarnavimo centrų nuomos ir komunalinių sąnaudų bei dėl beviltiškų skolų, susidariusių anksčiau negu tikrinamas laikotarpis, ir tuo pagrindu pakoregavo Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus pateiktame nutarimo projekte pateiktus skaičiavimus pareiškėjo naudai. Tačiau Komisijai posėdžio metu nusprendus koreguoti Patikrinimo metu nustatytus nepagrįstų sąnaudų dydžius, nei Patikrinimo aktas, nei kita Komisijos posėdžiui teikiama medžiaga po Nutarimo Nr. O3-947 negalėjo ir nebuvo koreguojama, o Komisijai atliekant korekcijas dėl sąnaudų vertinimo buvo atsižvelgta į paties pareiškėjo argumentus, tai užfiksuojant 2014 m. gruodžio 19 d. Komisijos viešojo posėdžio protokole Nr. O2-46 (toliau – ir Protokolas).

Dėl Patikrinimo akto išvadų pagrįstumo ir teisėtumo pažymėjo, kad Komisija Patikrinimo akte nurodė ne tik teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi vykdė Patikrinimą, bet ir konkrečius teisės aktus, reglamentavusius pareiškėjo vykdomą reguliuojamą veiklą. Todėl pareiškėjo teiginius, kad Patikrinimo akte nėra nurodyta, kokiais teisės aktais yra vadovaujamasi darant išvadas bei kokius konkrečius teisės aktų reikalavimus pareiškėjas galimai pažeidė, laikė nepagrįstais ir atmestinais.

Dėl Patikrinimo akte nurodytos Komisijos ir jos pasitelktų nepriklausomų auditorių išvados nesutapimo paaiškino, kad Komisija yra subjektas, kurio kompetencijai priskirta nustatyti ir priimti galutinius sprendimus dėl sąnaudų nepagrįstumo apimties. Auditoriai, visų pirma, susistemino iš pareiškėjo surinktą informaciją, pateikė savo sąnaudų pagrįstumo vertinimą, taip pat pastabas dėl abejotinų sumų ar tos informacijos, kurios nepateikė pareiškėjas, ir dėl to Auditoriai negalėjo padaryti konkrečių išvadų, į ką turėjo atkreipti dėmesį Tikrinimo komisijos nariai, toliau vykdydami Patikrinimą.

Kategoriškai nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nebuvo pagrindo konstatuoti patirtų nepagrįstų sąnaudų, nes neva pareiškėjas reguliuojamos veiklos apskaitą vykdė pagal teisės aktų reikalavimus ir nuolat teikė atsakovui privalomas ataskaitas, o Komisija, tvirtindama kainų viršutines ribas ankstesniais laikotarpiais pripažino į pareiškėjos 2011–2013 m. reguliuojamas kainas įtrauktų sąnaudų pagrįstumą. Atsakovas atsiliepime rėmėsi teisės aktų nuostatomis, pažymėdamas, kad Metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 (su vėlesniais pakeitimais) nustato elektros energijos perdavimo paslaugos ir skirstymo paslaugos kainų viršutinių ribų skaičiavimo tvarką, pagrįstą skatinamojo reguliavimo principais. Viršutinės minėtų kainų ribos nustatomos penkeriems metams, t. y. pradinis atitinkamų veiklų pajamų lygis skaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos perdavimo ir skirstymo būtinas sąnaudas bei protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kuris fiksuojamas penkeriems metams, o viršutinė riba, atsižvelgus į nenumatytų pasikeitimų, elektros energijos kiekio poveikio, indeksavimo bei korekcijos koeficientus, perskaičiuojama kasmet. Pareiškėjo teikiamos metinės reguliuojamos veiklos ataskaitos pateikia apibendrintą sąnaudų apskaitos informaciją, bet ne konkrečias patirtas sąnaudas sąskaitos tikslumu, tad iš pateiktų ataskaitų nebuvo galimybės 100 proc. tikslumu įvertinti sąnaudų pagrįstumą, o būtent toks detalus tikrinimas atliktas Patikrinimo metu.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, atlikusi detalų veiklos Patikrinimą, paliks nepagrįstas sąnaudas reguliuojamos veiklos segmente, taip pažeisdama galiojantį teisinį reglamentavimą. Be to, pareiškėjas galėjo prireikus konsultuotis su Komisija dėl atitinkamų teisės aktų nuostatų taikymo ar konkrečių sąnaudų priskyrimo reguliuojamai ar nereguliuojamai veiklai, tokiu atveju, Komisija būtų galėjusi suteikti VAĮ 36³ straipsnyje nustatytą administracinę paslaugą – suteikti konsultaciją, tačiau pareiškėjas į atsakovą su tokiu prašymu nesikreipė.

Dėl retrospektyvaus reguliuojamos veiklos sąnaudų paskirstymo ir apskaitos reikalavimų taikymo nurodė, kad visas teisės aktų sąrašas, kuriuo buvo vadovautasi atliekant Patikrinimą, yra pateiktas Patikrinimo akte, tarp kurių Sąnaudų ir apskaitos aprašo nėra. Nors Patikrinimo akto projekte tarp teisės aktų, kuriais vadovaujantis atliktas Patikrinimas, Sąnaudų ir apskaitos aprašas buvo nurodytas, tačiau po pareiškėjo pateiktų pastabų Patikrinimo akto projektui, jis buvo pašalintas, apie tai pažymint ir Derinimo pažymoje (1.3 pastabos vertinimas). Pabrėžė, kad Patikrinimo metu Sąnaudų ir apskaitos aprašu vadovautasi nebuvo. Patikrinimo akte tik konstatuojama, kad sąnaudos, kurios Patikrinimo metu negalėjo būti identifikuotos, ateityje galės būti nustatytos dėl to, kad pareiškėjas šias sąnaudas turės atskirti, vadovaudamasis Sąnaudų ir apskaitos aprašu. Nei šioje, nei kitose Patikrinimo akto vietose nėra konstatuojami jokie pareiškėjo atlikti Sąnaudų ir apskaitos aprašo nuostatų pažeidimai.

Dėl Patikrinimo akto 3 punkto (nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudų) nurodė, kad Patikrinime nuomos veiklos pajamos nebuvo eliminuojamos iš reguliuojamai veiklai priskiriamų reguliuojamos veiklos pajamų, kadangi pareiškėjas nepateikė konkrečių sumų, kurias gavo iš konkrečių nereguliuojamų veiklų. Taip pat apskaitoje nebuvo atskirtos ir visos sąnaudos, susijusios su šiomis veiklomis (išskyrus nusidėvėjimo sąnaudas), t. y. turto draudimo, turto apsaugos, turto mokesčio, remontų, komunalinių paslaugų sąnaudos. Pabrėžė, kad Patikrinimas buvo atliktas atsižvelgiant į Auditoriaus pateiktoje galutinėje bendroje audito ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita) nustatytus pareiškėjo pažeidimus. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų apie konkrečiai 2011–2013 m. kapitalizuotų sąnaudų, kurių vertė neviršijo 2 000 Lt sumų, todėl Patikrinimo metu nebuvo galima įvertinti šių sąnaudų, kaip operacinių sąnaudų pagrįstumo. Pabrėžė ir tai, kad Patikrinimo akte nurodyta, kad Patikrinimo metu vadovautasi atitinkamais teisės aktais, tarp kurių yra ir 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1026 patvirtintas Valstybės reguliuojamų kainų elektros energetikos sektoriuje nustatymo principų aprašas. Šių principų aprašo 2 punkte nustatyta, kad į ilgalaikio materialiojo turto vertę neįtraukiamas su Komisija nesuderintas turto vertės pokytis, su licencijuojama veikla nesusijęs, nenaudojamas, esantis atsargose, užkonservuotas turtas, investicinis turtas, taip pat už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, gautas subsidijas ir už elektros energijos vartotojų įrenginių prijungimą prie tinklų sumokėtas įmokas įsigytas turtas, dotacijos. Vadovaudamasi minėto principų aprašo 2 punktu, Komisija, taip pat ir Auditorius, konstatavo, kad išnuomoto turto vertė negali būti traukiama į reguliuojamo turto vertę, o tokio turto nusidėvėjimo sąnaudos negali būti apskaitomos, kaip reguliuojamos veiklos sąnaudos.

Dėl Patikrinimo akto 5.1.3.23 punkto (atidėjimai ir vertės sumažėjimas) paaiškino, kad Metodikos 4 punkte numatyta, kad nustatant kainas bei tarifus, draudžiama diskriminuoti vartotojus, kas tiesiogiai ir būtų atliekama pareiškėjui leidžiant į reguliuojamų paslaugų kainas traukti abejotinų ir beviltiškų skolų sąnaudas. Nustatant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą (toliau – ir WACC) yra vertinama reguliuojamos veiklos verslo rizika, kuri atspindi ir nemokumo rizikos kaštus. Kitaip tariant, WACC skaičiavimuose jau yra įvertinama verslo rizika, įskaitant riziką susigrąžinti ir skolas iš klientų, todėl tokių skolų pakartotinis įtraukimas į reguliuojamos veiklos sąnaudas tik nepagrįstai padvigubintų pareiškėjo pajamas, kurias įmonė gautų susigrąžinusi iš skolininkų skolas bei gavusi per WACC.

Dėl Patikrinimo akto 2.9 punkto (skirstomųjų tinklų operatoriaus investicijų grąža) nurodė, kad pareiškėjas Komisijai pateikė pagal Vyriausybės patvirtintą principų aprašą perskaičiuotas reguliuojamo turto likutines vertes, tačiau niekur nebuvo nurodyta, kad skaičiavimuose Vyriausybės patvirtintu principų aprašu vadovaujamasi ne pilna apimtimi, ir nenurodyta, kad reguliuojamo turto vertės perskaičiavimus pareiškėjas atlieka ne pagal apskaitos duomenis, o pritaikant tam tikrus vidutinius nusidėvėjimo dydžius. Atsakovo teigimu, bet kokiu atveju, pareiškėjas, įsigaliojus Vyriausybės patvirtintam principų aprašui, privalėjo Komisijai teikti reguliacinio turto likutinę vertę licencijuojamos veiklos kainų viršutinių ribų skaičiavimui, apskaičiuotą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad Komisija 2009 m. spalio 23 d. Komisijos pažymoje Nr. 05-237 „Dėl skirstymo paslaugos vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinių ribų 2010 metams“ (toliau – ir Pažyma), apskaičiuodama licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, eliminavo ir Komisijos 2008 m. gruodžio 18 d. viešojo posėdžio protokole Nr. 02-40 nustatytą neefektyvių investicijų vertę, kurios nusidėvėjimo sąnaudos taip pat neapskaitomos kaip pagrįstos reguliuojamos veiklos sąnaudos, ir kuri nustatyta atsižvelgiant į Komisijos 2008 m. gruodžio 11 d. pažymoje Nr. 05-322 „Dėl akcinės bendrovės Rytų skirstomųjų tinklų ir akcinės bendrovės „VST“ 2007 metais investicijoms skirtų lėšų panaudojimo efektyvumo“ pateikto AB „VST“ ir AB Rytų skirstomųjų tinklų planinio patikrinimo išvadomis. Komisija neefektyvioms sąnaudoms nustatė 10 proc. metinę nusidėvėjimo normą, į ką pareiškėjas, skaičiuodamas reguliacinio turto vertę ir reguliuojamos veiklos nusidėvėjimo sąnaudas, privalėjo atsižvelgti. Pabrėžė, kad Auditorius, perskaičiuodamas licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę, tai taip pat įvertino ir, jei pareiškėjas būtų licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę skaičiavęs pagal galiojusius teisės aktus ir Komisijos nustatytus įpareigojimus dėl neefektyvių investicijų, skirtumas tarp Auditoriaus pagal visus galiojusius teisės aktus apskaičiuotos turto likutinės vertės ir pareiškėjo Komisijai teiktinos turto likutinės vertės nebūtų susidaręs.

Dėl Patikrinimo akto 9 punkto (elektros energijos įsigijimo sąnaudos) nurodė, kad pareiškėjas apskritai negalėjo elektros energijos, skirtos buitinių vartotojų poreikiams padengti, įsigyti pagal dvišalius kontraktus, sudarytus neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų, kuriuos 2011–2013 m. buvo sudariusi, kadangi tai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, kas buvo nustatyta Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus 2014 m. spalio 30 d. Viešųjų pirkimų vertinimo išvadoje Nr. 4S-3614, kurioje konstatuojama, kad pareiškėjas elektros energijos pirkimus 2011–2013 m. turėjo vykdyti pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, t. y. elektros energija turėjo būti įsigyjama rengiant viešąjį pirkimą.

Dėl Patikrinimo akto 5 punkto (operacinės sąnaudos) paaiškino, kad Komisija, tvirtindama pareiškėjo vykdomos licencijuojamos veiklos kainų viršutines ribas 2011–2013 m., patvirtino operacinių sąnaudų apimtį, kurią, atsižvelgiant į Patikrinimo metu nustatytų pažeidimų apimtį, pareiškėjas galimai numatė ženkliai didesnę, nei pagrįsta operacinių sąnaudų apimtis. Pažymėjo, kad Komisija oficialiai nėra gavusi ir suderinusi pareiškėjo generalinio direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 318 patvirtintos Licencijuojamų veiklų pajamų ir sąnaudų atskyrimo metodikos. Patikrinimo metu sąnaudų pagrįstumas buvo vertinamas pagal susistemintus pirminius pareiškėjo sąskaitų planų duomenis, kuriuos Komisijai pateikė Auditorius ir kurie pareiškėjui buvo pateikti vertinimui su Patikrinimo aktu, tačiau pastabų dėl pačių susistemintų duomenų iš pareiškėjo gauta nebuvo.

Dėl kainų įsigaliojimo ir taikymo terminų paaiškino, kad kaip ir pats pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais nutarimais buvo pakeista, bet nenustatyta iš naujo Komisijos 2014 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. O3-868 Lesto elektros energijos visuomeninės kainos viršutinė riba 2015 m. buitiniams vartotojams, perkantiems elektros energiją iš vidutinės ir žemos įtampos tinklų, 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-842 nustatyta Lesto elektros energijos visuomeninio tiekimo paslaugos kainos viršutinė riba 2015 m. ir 2014 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. O3-845 nustatytos Bendrovės skirstymo paslaugų vidutinės ir žemos įtampos tinklais kainų viršutinės ribos 2015 m.

Dėl viešo intereso apsaugos pabrėžė, kad būtent skundžiami nutarimai ir užtikrina viešąjį interesą, o pareiškėjo nurodoma negautinų 60,871 mln. Lt pajamų suma iš tiesų yra vartotojų už elektros energiją 2011–2013 m. permokėtos lėšos dėl pareiškėjo nepagrįstai į reguliuojamą veiklą įtrauktų sąnaudų, kurios nebuvo susijusios su pareiškėjo vykdoma reguliuojama veikla.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, skundžiamu Nutarimu Nr. O3-947 nustatyti įpareigojimai yra būtini ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo abejoti jų teisėtumu. Atitinkamai kiti skundžiami nutarimai, kurie priimti atsižvelgiant į Patikrinimo rezultatus ir Nutarimą Nr. O3-947 yra teisėti ir visiškai pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA (toliau – ir UAB JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA) atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 21-23) nurodė, kad jai iškeltus uždavinius įvykdė, įvertino pateiktus dokumentus bei Komisijai pateikė išvadą ir ataskaitą su rekomendacijomis. Pažymėjo, kad auditorius neatsako už tai, kur ir kaip bus panaudoti išvadoje ar ataskaitoje pateikti duomenys. Prašė teismo savo nuožiūra priimti sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apskaitos ir kontrolės uždaroji akcinė bendrovė „AUDITAS“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (IV t., b. l. 8-11) iš esmės nurodė tokius pačius grumentus kaip ir UAB JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu (VI t., b. l. 55-70) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad neatlieka ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Todėl teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria dėl Komisijos skundžiamų nutarimų.

Teismas vadovavosi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 5 punkto, 17 straipsnio 7 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 36¹ straipsnio 1, 2 dalių, 36⁴ straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatomis.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimų (Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių 32 p., Priežiūros tvarkos aprašo 53 ir 54 p. ir Komisijos darbo reglamento 55, 64 p.)

Vadovaudamasis Energetikos įmonių informacijos teikimo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2008 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. O3-80, 32 punkto nuostatomis, teismas pažymėjo, kad iš ties vienos dienos terminas pateikti prašomą informaciją, nelaikytinas protingu, tačiau nagrinėjamoje situacijoje turi būti vertintina visa aplinkybių visuma, t. y. pareiškėjas apie būsimą Patikrinimą buvo informuotas dar 2014 m. vasario 6 d. (atsakovo raštas dėl planinio patikrinimo), kuriuo jau buvo prašoma pateikti preliminarius dokumentus; 2014 m. birželio 13 d. Komisijos raštas Nr. R2-1565, kuriuo pareiškėjas informuojamas, kas atliks auditą; 2014 m. rugsėjo 16 d. Auditorių raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neteikia Auditorių prašomos informacijos. Atsižvelgęs į šių paminėtų aplinkybių visumą, teismas vertino, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nesistengė bendradarbiauti, 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu paprašė parengti nurodytus argumentus.

Vadovaudamasis Priežiūros tvarkos aprašo 53, 54 punktų nuostatomis, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kad Komisija 2014 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. R2-(E)-3023 Patikrinimo aktą su Sąnaudų audito ataskaita išsiuntė pareiškėjui ir pasiūlė per 5 darbo dienas nuo Patikrinimo akto gavimo dienos pateikti paaiškinimus dėl Patikrinimo rezultatų; Komisija pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog minėtas raštas pareiškėjui buvo išsiųstas, tačiau nepaisant to, pareiškėjas tiek Komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. posėdyje, tiek teismui nurodė, jog Bendrovėje minėti dokumentai nebuvo gauti, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių duomenų nepateikė; Komisija, nepaisant to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad siunčiamų dokumentų negavo, Bendrovės atlikto Patikrinimo klausimo nagrinėjimą atidėjo (2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos posėdžio garso įrašas), teismas padarė išvadą, kad Komisija nepažeidė Priežiūros tvarkos aprašo 53 ir 54 punktų nuostatų. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad Komisija pažeidė ir Priežiūros tvarkos aprašo 57 punktą, nes 2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos posėdyje buvo svarstomas tik Patikrinimo akto projektas, neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta, 2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos posėdyje Bendrovės atlikto Patikrinimo klausimas nebuvo nagrinėjamas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas savo paaiškinimus dėl atlikto Patikrinimo 2014 m. gruodžio 17 d. pateikė Komisijai, o 2014 m. gruodžio 19 d. Komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjo atstovai išsamiai pasisakė dėl Patikrinimo akto rezultatų, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo galimybių visa apimtimi pateikti išsamią informaciją įvertinimui bei pareikšti pagrįstas pastabas, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumento, kad 2014 m. gruodžio 19 d. Komisijos posėdyje Komisijos galutinis nutarimas dėl Patikrinimo rezultatų buvo keičiamas kelis kartus, t. y. iki pat posėdžio pabaigos Bendrovei nebuvo aiškus konkretus ir galutinis Komisijos pripažintų nepagrįstomis sąnaudų dydis, teismas pastebėjo, kad pagal Darbo reglamento 59 punktą Komisijos posėdžiui yra teikiami tik nutarimų projektai ir pažymos dėl jų, o sprendimas dėl galutinio nutarimo varianto ir yra priimamas tik Komisijos posėdžio metu, balsuojant posėdyje dalyvaujantiems Komisijos nariams. Todėl teismas sprendė, jog Komisija pagrįstai, išklausiusi pareiškėją ir įvertinusi jo pateiktus paaiškinimus, atitinkami pakoregavo galutinį sprendimą.

Dėl objektyvumo ir skaidrumo principų

Vadovaudamasis Priežiūros tvarkos aprašo 36, 36.7, 48 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog aprašo nuostatos draudžia teikti informaciją apie vykdomą patikrinimą iki tol, kol jis nėra baigtas. Iš pareiškėjo skundo argumentų suprastina, jog jis Patikrinimo momento pabaigą sieja su Nutarimo Nr. O3-947 priėmimu. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Pagal Priežiūros tvarkos aprašo 49 punktą patikrinimas įforminamas patikrinimo aktu, kurio projektą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo patikrinimo pabaigos dienos surašo Tikrinimo komisija, todėl teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog patikrinimo akto projekto surašymas – tai jau anksčiau pasibaigusio patikrinimo metu rezultatų įforminimas, o pats patikrinimas laikomas baigtu dar iki patikrinimo akto projekto surašymo dienos. Dar daugiau pačiame Patikrinimo akte užfiksuota, kad Patikrinimo pabaiga buvo 2014 m. gruodžio 2 d. (šių aplinkybių neneigia ir pareiškėjas), vadinasi po šios datos informacijos apie Patikrinimą atskleidimas nebuvo draudžiamas. Iš Komisijos pirmininkės viešo komentaro 2014 m. spalio 17 d. „Verslo žinios“ matyti, kad Patikrinimo rezultatai nebuvo atskleisti, o interviu metu išdėstyta nuomonė yra bendro pobūdžio informacija, kuri negali būti vertinama kaip Patikrinimo atskleidimas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas pažeidė VAĮ 36² straipsnyje įtvirtintus minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, metodinės pagalbos principus, nes į pateiktus paaiškinimus dėl Patikrinimo akto ir į pagrįstus prašymus nebuvo atsižvelgta, teismas pastebėjo, kad Tikrinimo komisijai yra suteikta diskrecija vertinti tikrinamos energetikos įmonės pateiktų pastabų ir paaiškinimų pagrįstumą ir į jas atsižvelgti ar ne surašant galutinį patikrinimo aktą (Priežiūros tvarkos aprašo 55 p.). Teismas, įvertinęs Derinimo pažymos 2 priedą, padarė išvadą, kad Tikrinimo komisija išsamiai atsakė į visus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir pastabas. Teismas sutiko su Komisijos išdėstytais argumentais, jog vien tas faktas, kad nebuvo atsižvelgta į visus pareiškėjo prašymus ar pastabas, nesuponuoja teisės aktų nuostatų pažeidimo. VAĮ 36² straipsnyje nustatytas metodinės pagalbos principas reiškia, kad priežiūrą atliekantys subjektai bendradarbiauja su ūkio subjektais, teikia vienodas ir neprieštaringas konsultacijas ūkio subjektams priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, įgyvendina kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Šis principas netaikomas ūkio subjektų veiklos patikrinimų metu, jeigu jo taikymas trukdo siekti ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų, susijusių su teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūra, laikytis specialiuosiuose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintų atitinkamai priežiūrai keliamų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad kėlė klausimus dėl abejotinų sąnaudų priskyrimo reguliuojamos veiklos sąnaudoms, o Komisija neteikė metodinės pagalbos, todėl ir šis argumentas negali būti laikomas pagrįstu.

Dėl Patikrinimo akto išvadų

Teismas nustatė, jog Patikrinimo tikslas buvo įvertinti 2011–2013 m. laikotarpiu į reguliuojamos veiklos paslaugų kainas įtrauktų ir faktiškai patirtų sąnaudų pagrįstumą. Patikrinimo akto preambulėje nurodyta, kad Patikrinimas buvo atliekamas vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 17 straipsnio 7 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 36¹ ir 36⁴ straipsniais, Priežiūros tvarkos aprašu ir atsižvelgiant į Komisijos energetikos įmonių reguliuojamos veiklos planinių patikrinimų 2014 m. planą, patvirtintą Komisijos pirmininko 2014 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 01-13 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų 2014 metais plano patvirtinimo“, Komisijos pirmininko 2014 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. 01-18 „Dėl AB „Lesto“ planinio patikrinimo“. Detalus teisės aktų, kuriais buvo vadovaujamasi Patikrinimo metu, sąrašas pateiktas Patikrinimo akto 3 puslapyje, todėl pareiškėjo argumentai, kad nebuvo nurodyta, kokiais teisės aktais buvo vadovautasi darant išvadas, teismas pripažintas nepagrįstu, todėl atmestas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Patikrinimo akte nurodytos ir pasitelktų nepriklausomų auditorių išvados reikšmingai nesutampa, teismas pažymėjo, kad Komisija patikrinimui atlikti turi teisę pasitelkti ekspertus ar specialistus iš kitų valstybės institucijų bei organizacijų, jei reikalingos jų specialios žinios, tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, Komisija yra subjektas, kurios kompetencijai priskirta nustatyti ir priimti galutinius sprendimus dėl sąnaudų nepagrįstumo apimties. Dar daugiau, tiek Komisija, tiek Auditoriai patvirtino, kad Auditoriai negalėjo padaryti konkrečių išvadų, nes pareiškėjas nebuvo pateikęs visos informacijos.

Dėl reguliuojamos veiklos priežiūros

Vadovaudamasis Komisijos 2009 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. O3-139 (ginčui aktuali redakcija) „Dėl elektros energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ir jų viršutinių ribų nustatymo“ patvirtintos metodikos (toliau – ir Metodika) 2, 16, 22 punktų nuostatomis, teismas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad į reguliuojamos veiklos faktines sąnaudas buvo įtrauktos tos sąnaudos, kurios buvo nurodytos atsakovui teikiant skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugos kainų ribas 2011–2013 m. skaičiavimus, todėl laikė, kad sąnaudos jau buvo suderintos ir pripažintos. Teismas pažymėjo, jog Metodika nustato, kad viršutinės kainų ribos nustatomos penkeriems metams, t. y. pradinis atitinkamų veiklų pajamų lygis skaičiuojamas ekonomiškai pagrindžiant energijos perdavimo ir skirstymo būtinas sąnaudas bei protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžos normą, kuris fiksuojamas penkeriems metams, o viršutinė riba, atsižvelgus į nenumatytų pasikeitimų, elektros energijos kiekio poveikio, indeksavimo bei korekcijos koeficientus, perskaičiuojama kasmet. Teismas pritarė ir atsakovo argumentui, kad pareiškėjo teikiamos metinės reguliuojamos veiklos ataskaitos pateikia apibendrintą sąnaudų apskaitos informaciją, bet ne konkrečias patirtas sąnaudas sąskaitos tikslumu, todėl iš pateiktų ataskaitų nėra galimybės 100 proc. tikslumu įvertinti sąnaudų pagrįstumą. Tik atlikus detalų tikrinimą, galima įvertinti sąnaudų pagrįstumą, kas, nagrinėjamu atveju, atsakovo ir buvo atlikta.

Teismas nesutiko ir su kitu pareiškėjo argumentu, kad Komisija, atlikdama Patikrinimą, retrospektyviai vadovavosi Sąnaudų ir apskaitos aprašu. Tai, kad atsakovas Patikrinimo akte konstatavo, kad sąnaudos, kurios Patikrinimo metu negalėjo būti identifikuotos, ateityje galės būti nustatomos, kad pareiškėjas jas turės atskirti, vadovaudamasis Sąnaudų ir apskaitos aprašu, nereiškia, jog buvo taikytos Sąnaudų ir apskaitos aprašo nuostatos. Teismas atkreipė dėmesį, jog Patikrinimo akte nebuvo konstatuoti jokie pareiškėjo atlikti Sąnaudų ir apskaitos aprašo nuostatų pažeidimai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus laikė teisiškai nereikšmingais.

Dėl faktiškai patirtų reguliuojamai veiklai vykdyti būtinų ir į reguliuojamą veiklą įtrauktų sąnaudų

Teismas pastebėjo, kad Auditorius, atlikdamas Bendrovės auditą, nustatė, kad turto, kurio įsigijimo savikaina yra mažesnė nei 2011 m. sausio 31 d. pareiškėjo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 56, 2012 m. balandžio 18 d. pareiškėjo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 104, 2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 167 patvirtintuose Apskaitos politikos vadovuose nustatyta minimali savikaina – du tūkstančiai, negali būti priskiriamas ilgalaikiam turtui ir tokio turto nusidėvėjimo sąnaudos į reguliuojamos veiklos nusidėvėjimo sąnaudas negali būti traukiamos. Šio turto likutinės vertės negali didinti reguliuojamos ilgalaikio turto vertės, nuo kurios dydžio yra apskaičiuojamas pareiškėjui licencijuojamoje veikloje leistinas normatyvinis pelnas. Auditorius atsižvelgė ir įvertino faktą, kad ilgalaikio turto minimali įsigijimo savikaina taikoma tik turto grupėms, nurodytoms 2012 m. balandžio 24 d. pareiškėjo generalinio direktoriaus įsakymo Nr. 106 „Dėl ilgalaikio materialiojo turto objektų klasifikavimo bei ilgalaikio materialiojo turto ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo normų patvirtinimo“ priede, Ataskaitoje Auditorių nurodomos išvados pateiktos tai įvertinus, o dokumentų apie konkrečiai 2011–2013 m. kapitalizuotų sąnaudų, kurių vertė neviršija 2 000 Lt sumas, nebuvo pateikta, todėl atsakovas pagrįstai nurodė, kad Patikrinimo metu nebuvo galima įvertinti šių sąnaudų, kaip operacinių sąnaudų pagrįstumo. Teismas, įvertinęs Auditorių ir Komisijos atliktą vertinimą, sprendė, jog amortizacijos ir nusidėvėjimo sąnaudos buvo pagrįstai eliminuotos.

Dėl abejotinų ir beviltiškų skolų sąnaudų, kurios, anot pareiškėjo, būtinos ir neišvengiamos, teismas konstatavo, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog jos nepagrįstai buvo priskirtos reguliuojamos veiklos sąnaudoms. Pagrįsdamas šiuos savo argumentus, teismas rėmėsi Energetikos įstatymo 19 straipsniu ir tvirtino, jog pagrįstos sąnaudos yra tik tokios sąnaudos, kurios būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti. Dar daugiau, negrąžintinų ir beviltiškų skolų perkėlimas vartotojams negali būti laikomas tinkamu. Būtent pareiškėjas yra atsakingas už tinkamą minėtų skolų valdymą, o verslo rizika, kaip teisingai pastebėjo atsakovas, jau yra įvertinta WACC skaičiavimuose, todėl pakartotinis įtraukimas į reguliuojamos veiklos sąnaudas leistų pareiškėjui padvigubinti pajamas.

Patikrinimo akto 2.9 punkte nustatyta, kad pagal pareiškėjo Auditoriui pateiktus ilgalaikio turto vertės apskaičiavimus skirstymo veikloje naudojamo turto vertė 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė – 1 693 279 000 Lt, 2012 m. gruodžio 31 d. – 1 793 628 000 Lt ir 2013 m. gruodžio 31 d. – 1 851 947 000 Lt. Tarp pareiškėjo skaičiuojamos ir Auditoriaus apskaičiuoto reguliacinio turto likutinių verčių skirtumai susidarė, nes Auditorius skaičiavimams naudojo ilgalaikio turto mokestinę įsigijimo savikainą ir sukauptą mokestinį nusidėvėjimą atitinkamų metų pabaigai, kaip tai numatė Metodika, o pareiškėjas naudojo 2010 m. apskaičiuotą ilgalaikio turto likutinę vertę. Taigi, matyti, kad jei pareiškėjas būtų licencijuojamoje veikloje naudojamo turto vertę skaičiavęs pagal galiojusius teisės aktus ir Komisijos nustatytus įpareigojimus dėl neefektyvių investicijų skirtumas dėl likutinės vertės nebūtų susidaręs.

Patikrinimo akto 9 punktu atsakovas nepagrįstomis reguliuojamos veiklos sąnaudomis laikė ir elektros energijos įsigijimo sąnaudas ir tvirtino, kad pareiškėjas apskritai negalėjo elektros energijos, skirtos buitiniams vartotojų poreikiams padengti, įsigyti pagal dvišalius kontraktus, sudarytus neatlikus viešųjų pirkimų procedūrų. Į bylą pateikta Viešųjų pirkimų tarnybos 2014 m. spalio 30 d. išvada Nr. 4S-3614 patvirtina šias Komisijos dėstomas aplinkybes. Minėtoje išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas elektros energijos pirkimus 2011–2013 m. turėjo vykdyti pagal Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, t. y. elektros energija turėjo būti įsigyjama rengiant viešąjį pirkimą. Atsižvelgęs į tai, teismas ir šias Komisijos padarytas išvadas Patikrinimo akto 2.9 punkte laikė pagrįstomis.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nėra aišku, kokiomis teisės aktų nuostatomis vadovaudamasis atsakovas tvirtino, jog šios sąnaudos negali būti įtraukiamos į reguliuojamą apskaitą (Patikrinimo akto 5 p.), teismas pažymėjo, jog, kaip minėta, Komisija, priimdama Patikrinimo aktą, detaliai visas teisės aktų nuostatas įvardijo Patikrinimo akto 2–3 puslapyje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas Patikrinimą atliko atsižvelgdamas į Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies (ginčo metu galiojusiu), Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei Metodikos nuostatas. Teismas sutiko ir su atsakovo pastebėjimu, jog Patikrinimo metu sąnaudų pagrįstumas buvo vertinamas pagal susistemintus pirminius pareiškėjo sąskaitų planų duomenis, kuriuos pateikė Auditorius ir jie buvo pateikti pareiškėjui, tačiau pareiškėjas pastabų dėl susistemintų duomenų nereiškė.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo išdėstytu argumentu, kad ginčijami nutarimai priimti pažeidžiant kainų įsigaliojimo ir taikymo terminus. Vadovaudamasis Elektros energetikos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad skundžiamais nutarimais atsakovas nenustatė naujų kainų viršutinių ribų, o tik sumažino sąnaudų apimtį, kuri buvo nustatyta 2014 m. spalio mėn. priimtais nutarimais (Nr. O3-868, Nr. O3-842, Nr. O3-845), t. y. pakoregavo kainų viršutines ribas.

Nesutikta ir su pareiškėjo argumentu, jog nepanaikinus skundžiamų nutarimų, atsiras ilgalaikės neigiamos pasekmės paslaugų vartotojams. Priešingai – Komisija, atlikusi pareiškėjo Patikrinimą ir nustačiusi, jog į sąnaudas reguliuojamai veiklai vykdyti įtrauktos nepagrįstos sąnaudos, Nutarimais siekė, kad pareiškėjas laikytųsi teisės aktų reikalavimų. Akivaizdu, jog teisės aktų nuostatos ne tik įpareigoja Komisiją atlikti valstybinę energetikos priežiūrą bei reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti teikiamų paslaugų sąnaudas atsižvelgiant į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą, bet ir užtikrinti atskirų rinkos dalyvių ir vartotojų nediskriminavimą. Pareiškėjo pasisakymai, kad neva ateityje įvyks kainų šuoliai, nepagrįsti jokiais skaičiavimais ar įrodymais, todėl atmesti.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamą Nutarimą Nr. O3-947, kuris yra teisėtas bei pagrįstas. Teismui konstatavus, kad Nutarimas Nr. O3-947 yra teisėtas ir pagrįstas, teisėtais ir pagrįstais laikyti ir Nutarimas Nr. O3-944, Nutarimas Nr. O3-945, Nutarimas Nr. O3-946 ir Nutarimas O3-960. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją įvertinti Bendrovės negautas pajamas ir patirtas papildomas sąnaudas dėl nutarimų galiojimo laikotarpiu nustatytų neteisėtų kainų viršutinių ribų, nustatant Bendrovės kainų viršutines ribas kitiems laikotarpiams laikytas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Komisijos nutarimus, todėl taip pat atmestas.

III.

Pareiškėjas Akcinė bendrovė „Energetikos skirstymo operatorius“ (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė „Lesto“) pateikė apeliacinį skundą (VI t., b. l. 72-82), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir išspręst ginčą iš esmės – patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir sudaryti septynių teisėjų kolegiją pareiškėjo skundui nagrinėti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir proceso šalių pateiktus argumentus, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir klausimas išspręstas iš esmės – pareiškėjo skundas patenkintas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, atsisakė išsamiai analizuoti Komisijos veiksmus. Toks vertinimas prieštarauja Lietuvos Respublikoje esančiai konstitucinei santvarkai ir neužtikrina veiksmingos ir išsamios viešojo administravimo subjektų veiklos priežiūros bei priimtų sprendimų nešališko ir išsamaus patikrinimo, taip pat tokiu būdu neužtikrinama teisė į teisingą teisminę gynybą. Nekyla abejonių, kad teisminė institucijos veiksmų kontrolė negali būti tapatinama su ekonominio tikslingumo vertinimu, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį nepatenkančiu į administracinių teismų kompetenciją, tačiau teismas šiuo atveju tikrina ne tai, ar skaičiavimai yra teisingi, o tai, ar Komisijos surinktų duomenų kokybės ir kiekybės prasme pakanka, kad jų pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog pareiškėjas netinkamai priskyrė išlaidas, t. y. tarp kitų aplinkybių, turi būti nustatyta, ar Komisija, atlikdama tyrimą, nustatė visas aplinkybes, kurias ji privalėjo nustatyti, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjo vertinimu, administracinis teismas turi pasisakyti dėl apskųstų viešojo administravimo institucijos priimtų sprendimų pagrįstumo jų diskrecijos ribose. Administracinių teismų kompetencija vertinant priimamų sprendimų ekonominį ir politinį tikslingumą apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų, todėl teismo pareiga šiuo atveju apima ne tik pateiktų įrodymų faktinio teisingumo ir nuoseklumo patikrinimą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos institucija privalėjo atsižvelgti ir ar išvados yra pagrįstos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamus Komisijos sprendimus, turėjo visapusiškai analizuoti situaciją ir pareiškėjo pateiktus argumentus bei Komisijos padarytus pažeidimus, atsižvelgti į neigiamus neteisėtų sprendimų sukeltus ekonominius padarinius, o ne tik formaliai įvertinti situaciją. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Komisijos diskrecijos teise, neatliko išsamaus teisinio ir ekonominio skundžiamų nutarimų vertinimo, laikytina esminiu teisės pažeidimu, dėl ko skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino padarytus teisės aktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skunde dėstytas aplinkybes apie sistemingą Komisijos teisės aktų pažeidinėjimą (skundo 20-34 pastraipos), kuris pasireiškė nuolatiniu neprotingai trumpų terminų paaiškinimams pateikti nustatymu bei procedūrų pažeidimu. Byloje nėra surinktų įrodymų, jog pareiškėjas neteikė auditoriams, atliekantiems Patikrinimą, informacijos ar kitaip nebendradarbiavo. Byloje esantis 2014 m. rugsėjo 16 d. auditorių raštas, kuriame nurodoma apie neva neteikiamą informaciją, nepatvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kadangi nei Komisija, nei auditoriai nepateikė kreipimųsi į pareiškėją, į kuriuos nebūtų gauta atsakymo. Taip pat nepagrįstomis laikytinos ir teismo išvados, kad kadangi pareiškėjui buvo žinoma apie Patikrinimą iš anksto, Komisija teisėtai ir pagrįstai 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu paprašė pateikti rašte nurodytus argumentus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į aplinkybes, kad Patikrinimo metu iki priimant skundžiamus nutarimus jam buvo nustatomi neprotingai trumpi terminai paaiškinimams pateikti. Juolab, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad Komisija, vykdydama procedūras, nesilaikė ir teisės aktų reikalavimų dėl posėdžių organizavimo, t. y. buvo pažeista Komisijos darbo reglamente nustatyta Komisijos posėdžių sušaukimo ir informacijos apie posėdžius paskelbimo tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas Komisijos veiksmus vertino atskirai vieną nuo kito ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad viso Patikrinimo metu iki pat Patikrinimo ataskaitos patvirtinimo Komisija nebendradarbiavo ir sistemingai pažeidinėjo ne tik viešojo administravimo principus, bet ir Komisijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kadangi nesilaikė nustatytų reikalavimų dėl pareiškėjo informavimo apie Patikrinimo rezultatus bei svarstė Patikrinimo rezultatus neužtikrinusi pareiškėjo teisių per protingą laikotarpį susipažinti su Komisijos atlikto Patikrinimo rezultatais ir atliktais skaičiavimais. Tokiu būdu, pareiškėjui buvo užkirstas kelias ne tik laiku pateikti pastabas ir argumentus, bet tinkamai ginti savo teises. Taigi, pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje surinktą medžiagą ir nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų bei neatsižvelgė, kad Komisija pažeidė Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos priežiūros tvarkos aprašo 53, 54 ir 57 punktus ir nesilaikė Komisijos darbo reglamento 55 ir 64 punktų.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad Komisija neatsižvelgė į teisės aktų reikalavimus dėl reguliuojamos veiklos sąnaudų vertinimo. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, kadangi neįvertino visų pareiškėjo pateiktų argumentų ir nepakankamai ištyrė visus pareiškėjo skunde keltus klausimus. Taip pat nepateikė savo sprendimo teisinio pagrindo, todėl jis neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ir yra naikintinas.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Komisija pagrįstai nepripažino pagrįstomis nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudas (2 108 425 Eur), nepateikė jokio pagrindimo, kodėl šios sąnaudos buvo pripažintos nepagrįstomis teisėtai. Kaip buvo nurodyta bylos medžiagoje (skundo 3.4.1 punktas), nuomojamas turtas, kurio sąnaudų nepripažino Komisija, yra tiesiogiai naudojamas pareiškėjo skirstymo veikloje, todėl šio turto nusidėvėjimo sąnaudos yra skirstymo veikloje patirtos sąnaudos. Patikrinimo metu minėto nuomojamo turto uždirbtos pajamos Komisijos buvo įtrauktos į reguliuojamą pareiškėjo veiklą, t. y. savo sprendimais Komisija nevienodai vertino tą patį turtą: iš vienos pusės šis turtas buvo eliminuotas iš reguliuojamo turto, o iš kitos pusės – tokio turto sugeneruotos pajamos buvo įtrauktos į reguliuojamos veiklos pajamas. Į tai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, kad nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudos visiškai atitinka Metodikos 2, 16, 22.1, 22.2, 57 ir 78 punktuose nurodytus būtinųjų sąnaudų kriterijus. Tai pat, kad Komisija Sąnaudų aprašo reikalavimuose ir išnuomoto ar panaudos teisėmis perduoto turto, kuris visa apimtimi naudojamas elektros energetikos įmonės reguliuojamoje veikloje, nusidėvėjimo sąnaudas priskyrė leidžiamoms sąnaudoms (32.7 p.). Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių nuorodų į teisės aktus arba teisės aktais pagrįstų argumentų dėl to. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino teisės aktų reikalavimų, taikomų reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumo įvertinimui, ir be pagrindo vertino tik Komisijos pateiktus argumentus bei nepagrįstai ir neteisėtai pripažino, kad nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudos buvo teisėtai nepripažintos pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių ir nepagrįstai pripažino, kad Komisija teisėtai pripažino nepagrįstomis 1 450 952 Eur turto, kurio įsigijimo savikaina, Komisijos vertinimu, yra mažesnė nei nustatyta ilgalaikiam turtui priskirtino turto minimali savikaina, nusidėvėjimo sąnaudas. Dėl Komisijos nepagrįstų įvertinimų susidarė situacija, kai pastatus ir elektros linijas, kuriuos pagal Komisijos patvirtintus naudingo tarnavimo normatyvus pareiškėjas eksploatuoja 40-50 metų, Komisija priskyrė ne ilgalaikiam turtui, o toks pareiškėjo ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų įvertinimas yra nepagrįstas jokiais teisės aktais, to taip pat nepagrindė ir pirmosios instancijos teismas, taip pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punktą.Dėl abejotinų ir beviltiškų skolų sąnaudų vertinimo pirmosios instancijos teismas rėmėsi Energetikos įstatymo 19 straipsniu, tačiau šiame straipsnyje nuostatų dėl sąnaudų pagrįstumo nėra, todėl pirmosios instancijos teismo pateikta šios nuostatos interpretacija sudaro pagrindą abejoti, kad teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visų bylos dalyvių argumentus, kadangi pareiškėjas pateikė išsamius, teisės aktais pagrįstus paaiškinimus, kodėl Komisijos atidėjimų ir vertės sumažėjimo sąnaudų įvertinimas prieštarauja teisės aktams (Skundo 3.4.2 punktas, 2015 m. sausio 6 d. baigiamosios kalbos 19-22 pastraipos), tačiau jie teismo nebuvo įvertinti ir dėl jų nebuvo pasisakyta. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl to, kad Komisija neteisėtai pripažino nepagrįstomis 3 962 732 Eur nurašyto ir parduoto turto sąnaudų (Skundo 3.4.2 punktas, 2015 m. sausio 6 d. baigiamosios kalbos 23-25 pastraipos). Pabrėžtina, kad nėra jokių teisės aktų, kurie apribotų galimybes šias su reguliuojama veikla tiesiogiai susijusias sąnaudas priskirti prie būtinų veiklos sąnaudų.Pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai nevertinti pareiškėjo argumentai dėl to, kad Komisija nepagrįstai perskaičiavo pareiškėjo leistiną investicijų grąžą ir neteisėtai pripažino nepagrįstomis dalį operacinių sąnaudų (išsamūs argumentai dėl minėto Komisijos nutarimo neteisėtumo pateikti Skundo 3.4.3 ir 3.4.5 punktuose, 2015 m. sausio 6 d. baigiamosios kalbos 26-29, 31-34 pastraipose).Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, kad Patikrinimo akto išvados ir skundžiami Komisijos nutarimai yra neargumentuoti, neaišku, kokiais teisės aktais ir konkrečiomis jų nuostatomis vadovaudamasi Komisija nustatė pareiškėjo veiklos trūkumus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad „Komisija, priimdama Patikrinimo aktą, detaliai visas teisės aktų nuostatas įvardijo patikrinimo akto 2-3 punkte“, tačiau 2014 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akto Nr. E3-4 2-3 punktuose yra pateiktas tik teisės aktų pavadinimų sąrašas. Patikrinimo akte, Nutarime Nr. O3-947 bei kituose šioje byloje skundžiamuose Komisijos nutarimuose nėra pateikta jokių nuorodų į konkrečias normas, kuriomis vadovaujantis pareiškėjo pagrįstos reguliuojamos veiklos sąnaudos buvo pripažintos netinkamomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat ne tik nepagrįstai pripažino, kad Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, tinkamai nurodė nutarimų ir išvadų priėmimo pagrindą, kas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, tačiau ir nenurodė įstatymų, kuriais vadovavosi, ir nuorodų į konkrečias normas, kurios turėjo būti taikomos.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, kad Komisija, atlikdama Patikrinimą, retrospektyviai taikė teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad nesutinka su tokiu vertinimu vien todėl, kad Patikrinimo akte nebuvo konstatuoti jokie pareiškėjo atlikti Sąnaudų aprašo reikalavimų nuostatų pažeidimai. Tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad 2014 m. gruodžio 10 d. gautame Patikrinimo akto projekte buvo nurodyta, kad Komisija Patikrinimo metu vadovavosi Sąnaudų aprašo reikalavimais. Nors po pareiškėjo pastabų Komisija Sąnaudų aprašą ir išbraukė iš teisės aktų sąrašo, tačiau pačiame Patikrinimo akto tekste ir vertinime jis liko. Todėl vertintina, jog Komisija, atlikdama Patikrinimą, vadovavosi Sąnaudų aprašo reikalavimais ir pareiškėjo veiklą vertino pagal šio teisės akto nuostatas ir tik šį klausimą iškėlus paskutinėje Patikrinimo stadijoje, Komisija formaliai Sąnaudų sąrašą pašalino iš Nutarimo, tačiau tai nekeičia esmės, kad atliekant Patikrinimą pareiškėjo veikla ir sąnaudų priskyrimas buvo vertinamas vadovaujantis teisės šiuo aktu arba taikant šiame teisės akte įtvirtintus standartus, kurie tuo laikotarpiu neegzistavo. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendime tik formaliai buvo įvertinti pareiškėjo dokumentai dėl teisės aktų atgalinio taikymo pareiškėjo reguliuojamai veiklai.Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino objektyvumo ir skaidrumo principų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, išsakydamas poziciją, kad vieši Komisijos pirmininkės komentarai laikotarpiu, kada Patikrinimo ataskaita nėra patvirtinta, nelaikytini pažeidimu, kadangi Patikrinimas jau yra baigtas, prieštarauja pats sau. Pasisakydamas dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisijos posėdžiui yra teikiami nutarimų projektai ir pažymos, o sprendimas dėl galutinio Komisijos nutarimo varianto yra priimamas tik Komisijos posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje 2014 m. gruodžio 19 d. vykusiame Komisijos posėdyje pareiškėjo atstovai turėjo galimybę pateikti pastabas, į kurias buvo atsižvelgta priimant galutinį Komisijos nutarimą. Tokiu būdu, akivaizdu, kad Patikrinimas yra tęstinis procesas, kuris yra baigiamas Komisijai priimant nutarimą, kurio galutinis tekstas dar gali būti koreguojamas paskutinio posėdžio metu, atsižvelgiant į suinteresuotų asmenų pastabas. Tačiau, vertindamas Komisijos pirmininkės pasisakymus dar iki Patikrinimo baigimo, teismas nurodė, kad tuo laikotarpiu Patikrinimas jau buvo baigtas. Tokiu būdu, teismas nesilaikė nuoseklios pozicijos ir vertino tas pačias aplinkybes skirtingai. Pažymėtina, kad netgi Komisijos pirmininkė, komentuodama būsimą Patikrinimą, kuris dar nėra baigtas, tai pažymi - „jau baigiame ir LESTO 2011-2013 m. auditą <..> jo iki galo dar neužbaigėme“, o jau 2014 m. gruodžio pradžioje nurodo, kad „LEG, Litgrid, LESTO bendroje sumoje susirinko iš vartotojų beveik 500 mln. daugiau nei turėjo“ (Skundo C dalies 2 poskyris). Be to, dar iki oficialaus Patikrinimo sprendimų priėmimo po Komisijos pirmininkės pasisakymų spaudoje pasirodė informacija apie konkrečias sumas, kuriomis mažės pareiškėjo taikomos kainos ir bus mažinamas neva gautas pareiškėjo viršpelnis. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir aplinkybes bei neatsižvelgė į tai, kad Komisija pažeidė teisės aktų reikalavimus, draudžiančius atskleisti vykdymo patikrinimo informaciją, kol patikrinimas nėra baigtas. Pareiškėjo argumentai dėl šių teisės aktų nuostatų pažeidimo nebuvo analizuojami. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo argumentus, kurie atskleidžia, kad Komisijos Patikrinimo rezultatai galimai buvo žinomi dar iki atliekant pareiškėjo patikrinimą, o juo labiau iki priimant galutines išvadas. Taigi, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai Komisijos pateiktais argumentais, nekreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktus argumentus, didžiosios dalies jų net neanalizavo, ir pasiremdamas Komisijos diskrecijos teise, neatliko išsamaus teisinio ir ekonominio skundžiamų nutarimų vertinimo.Mano, jog nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, kadangi klausimas dėl ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo ginčuose su viešojo administravimo institucijomis yra ypač aktualus ir skirtingai aiškinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. A7-2203/2006 ir kitose, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas). Taigi, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas ir taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra nuoseklus ir aiškus, todėl, siekiant teisinio stabilumo ir užtikrintumo, būtina išaiškinti ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies taikymą ir administracinių teismų pareigas, vertinant viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, santykyje su šių subjektų teise priimti sprendimus savo diskrecijos ribose.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą ir išspręsti ginčą iš esmės – pareiškėjo skundą patenkinti bei skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir sudaryti septynių teisėjų kolegiją pareiškėjo skundui nagrinėti.

Paaiškinimuose nurodo, kad be to, jog Komisija, vertindama nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudas, padarė akivaizdžias klaidas, ji elgėsi ir akivaizdžiai šališkai bei neteisėtai. Komisija jau po pareiškėjo apeliacinio skundo pateikimo savo pačios priimtais teisės aktais tokio turto nusidėvėjimo sąnaudas priskyrė pareiškėjo reguliuojamos veiklos sąnaudoms. Būtent, Komisija 2015 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. O3-3 „Dėl Elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodikos patvirtinimo“ priėmė Elektros energijos perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų bei visuomeninės kainos viršutinės ribos nustatymo metodiką, o 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. O3-509 priėmė šios 2015 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. O3-3 patvirtintos Metodikos pakeitimą, kurios 7.2.4¹ punktu Komisija nustatė, kad „ekonomiškai pagrįsti (būtini) metiniai kapitalo kaštai apskaičiuojami kiekvieniems metams atsižvelgiant į nusidėvėjimo kaštų dydį, kuris apskaičiuotas įtraukiant išnuomotą ar panaudos pagrindais perduotą turtą, kuris ir nevykdant nereguliuojamos veiklos visa apimtimi naudojamas reguliuojamoje elektros energetikos įmonės veikloje bei 50 proc. turto dalies, kuri buvo finansuota kitų infrastruktūrinių įmonių dėl inžinerinių darbų sąnaudų pasidalinimo, kaip nurodyta Aprašo 19¹ punkte“. Taip pat Komisija 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. O3-507 priėmė 2014 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-112 patvirtinto Elektros energetikos įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo pakeitimą, kurio 15.4 ir 15.4.2 punktais Komisija nustatė, kad „elektros energetikos įmonė, vykdanti ilgalaikio turto paskirstymą, reguliuojamiems verslo vienetams ir paslaugoms (produktams) gali priskirti, bet į reguliuojamos paslaugos (produkto) turto bazę draudžiama įtraukti: nebaigtos statybos vertę, nenaudojamų, likviduotų, nurašytų, laikinai nenaudojamų (užkonservuotų), esančių atsargose turto vienetų vertę, išskyrus išnuomoto ar panaudos teisėmis perduoto turto verte, kuris nevykdant nereguliuojamos veiklos visa apimtimi būtų naudojamas elektros energetikos įmonės veikloje“. Pažymi, kad pareiškėjas 2016 m. išnuomoto turto, kuris naudojamas skirstymo veikloje, nusidėvėjimo sąnaudas įtraukė į reguliuojamos veiklos sąnaudas. Auditoriai, atlikę 2016 m. reguliuojamos veiklos ataskaitų auditą, konstatavo, kad reguliuojamos veiklos ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais teisingai parengtos pagal Sąnaudų aprašo reikalavimus. Taigi, šie Komisijos veiksmai patvirtina, jog pareiškėjas elgėsi teisėtai ir teisingai ankstesniu 2011-2013 m. laikotarpiu, išnuomoto turto (linijos, transformatorinės), tiesiogiai naudojamo skirstymo veikloje, nusidėvėjimo sąnaudas priskirdamas skirstymo veikloje patirtoms sąnaudoms, o Komisija padarė klaidą ir visiškai nepagrįstai šių sąnaudų nepripažino pagrįstomis pareiškėjo reguliuojamos veiklos sąnaudomis. Tai taip pat sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi akivaizdžiai matyti, kad Komisija, neplaninio Patikrinimo metu nepripažinusi nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudų už 2011-2013 m. pagristomis pareiškėjo reguliuojamos veiklos sąnaudomis, o vėliau priėmusi teisės aktą (t. y. Metodiką), pagal kurį tokios sąnaudos turėtų būti laikomos ir pripažintinos pagrįstomis, pati pripažino savo veiksmų neteisėtumą bei klaidingumą bei padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Tuo pačiu tai reiškia, kad ir pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra paremtas teisėtais bei pagrįstais motyvais, o Komisijos veiksmai pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažinti teisėtais, nes jie padaryti atliekant klaidingą vertinimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VI t., b. l. 86-97) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006, 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-890/2011, 2007 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-589/07 ir kt., pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį bei vieningai suformuotą teismų praktiką, nevertino skundžiamų nutarimų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Nors pareiškėjas ir teigia, kad pozicija, jog teismas privalo vertinti tik formalius viešojo administravimo subjekto padarytus pažeidimus ir neatsižvelgti į priimamų sprendimų esmę bei turinį, yra akivaizdžiai nepagrįsta, kadangi tokiu būdu neužtikrinama teisė į teisingą teisminę gynybą, o viešojo administravimo institucijų sprendimų patikra atliekama tik formaliai, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus pareiškėjo pateiktus argumentus ir paaiškinimus, neapsiribodamas vien tik formaliu viešojo administravimo subjekto padarytų pažeidimų vertinimu ir atsižvelgė į priimtų skundžiamų nutarimų esmę bei turinį. Komisijos nuomone, teismas tinkamai įgyvendino ABTĮ nuostatas ir skundžiamus nutarimus vertino ta apimtimi, kuri nepatenka į ekonominio tikslingumo vertinimo kategoriją, t. y. ar Komisija laikėsi nustatytos procedūros, ar materialiai tikri yra faktai, kuriais Komisija rėmėsi, ar Komisija nepiktnaudžiavo kompetencija, ar buvo remtasi teisiškai reikšmingais kriterijais, ar skundžiami nutarimai neprieštarauja Komisijos tikslams bei uždaviniams. Pastebėtina, kad būtent administracinė diskrecija užtikrina lankstumą viešojo administravimo institucijų ir pareigūnų veikloje, leidžia jiems adekvačiai reaguoti į iškilusias problemas bei operatyviai spręsti iškilusius klausimus, nes įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus, negali numatyti visų aplinkybių, kurios gali iškilti ateityje. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo Elektros energetikos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijas, įgaliojimus ir diskrecijos teisę vykdant valstybinę energetikos sektoriaus priežiūrą. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, ar Komisija, priimdama skundžiamus nutarimus, nepažeidė jai suteiktos diskrecijos tesės išorinių ribų ir išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų, susijusių su vykdytomis procedūromis, teisiniu reglamentavimu ir Komisijos veiksmų, atliekant Patikrinimą ir vertinant sąnaudų pagrįstumą. Todėl pareiškėjo argumentai, kad teismas neužtikrino, jog, reguliuodama visuomeninius santykius, administracinė institucija nepažeistų leistinų diskrecijos ribų, jos vykdymo priemonių bei metodų, yra nepagristi ir atmestini.Faktą, jog pareiškėjas iš anksto žinojo apie būsimą Patikrinimą, neabejotinai patvirtina Komisijos 2014 m. vasario 6 d. raštas Nr. R2-389 „Dėl AB LESTO planinio tikslinio patikrinimo“, kuriame, be kita ko, buvo nurodytas Patikrinimo tikslas, be to, pareiškėjui buvo pateiktas Komisijos pirmininko 2014 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. O1-18 „Dėl AB LESTO planinio patikrinimo“, kuriame buvo nurodyti preliminarūs dokumentai, kuriuos pareiškėjas privalo pateikti tikrinimo komisijai. Minėtame rašte taip pat buvo nurodyta, jog Komisija, atlikdama Patikrinimą, planuoja pasinaudoti išorinių auditorių paslaugomis. Komisijos 2014 m. birželio 13 d. raštu Nr. R2-1565 pareiškėjas buvo informuotas, jog auditą atliks apskaitos ir kontrolės uždaroji akcinė bendrovė „AUDITAS“ bei UAB JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA. Auditorius 2014 m. rugsėjo 16 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas neteikė Auditorių prašomos informacijos. Be to, svarstant Patikrinimo rezultatus Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. posėdžio metu, šį faktą patvirtinto ir Auditorių atstovė. Komisijos įsitikinimu, visų šių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjas nesistengė tinkamai vykdyti pareigos bendradarbiauti su Auditoriais teikiant dokumentus bei visą Patikrinimui reikšmingą informaciją. Pareiškėjas byloje nepateikė visiškai jokių įrodymų apie savo pareigos bendradarbiauti ir teikti visą Auditorių prašomą informaciją tinkamą vykdymą. Todėl teismo padaryta išvada, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu R2-2296 paprašė pateikti duomenis Auditoriams, yra paremta byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ištirtų įrodymų visuma. Taip pat, priešingai ne teigia pareiškėjas, teismas išsamiai ir tinkamai išanalizavo Komisijos atliktų veiksmų atitikimą tiek Priežiūros tvarkos aprašo, tiek Komisijos darbo reglamento atitinkamoms nuostatoms. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, t. y. Komisijos 2014 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. R2-(E)-3023, Komisijos 2014 m. gruodžio 12 d. posėdžio garso įrašą, kurių pagrindu pagrįstai konstatavo, kad Komisija nepažeidė Priežiūros tvarkos aprašo 53 ir 54 punktų nuostatų. Kaip teisingai nustatė ir pažymėjo teismas, 2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos posėdyje Patikrinimo klausimas nebuvo nagrinėjamas, todėl pareiškėjo argumentai dėl neva pažeisto Priežiūros tvarkos aprašo 57 punkto šiuo atveju yra apskritai teisiškai nereikšmingi. Dėl pareiškėjo argumento, kad neva dėl Komisijos veiksmų Patikrinimo metu, jam buvo užkirstas kelias laiku pateikti pastabas ir argumentus bei tinkamai ginti savo teises, pažymėtina, jog teikiant medžiagą Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. posėdžiui, buvo laikytasi Komisijos darbo reglamento nuostatų, įskaitant ir 65 punktą, nustatantį, kad papildomi klausimai eiliniam ar neeiliniam posėdžiui gali būti teikiami skubos tvarka trijų Komisijos narių teikimu, įskaitant ir Komisijos pirmininką. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Komisijos 2014 m. gruodžio 19 d. posėdžio garso įrašas neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo atstovai į minėtą Komisijos posėdį atvyko parengę išsamią prezentaciją dėl Patikrinimo rezultatų, kuri buvo pristatyta posėdžio metu. Jo metu Komisija taip pat nurodė, į kurias pareiškėjo pastabas buvo atsižvelgta ir pagal paties pareiškėjo pateiktas pastabas atliko atitinkamas korekcijas. Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, taip pat 2006 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-2202/2006; 2007 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-435/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-341/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-902/2010 ir kt.), netgi teismui ir nustačius tam tikros procedūros pažeidimą, to nepakanka tam, kad vien šiuo pagrindu būtų galima panaikinti individualų administracinį aktą. Todėl teismui nustačius, kad Nutarimas Nr. O3-947 buvo pagrįstas ir priimtas objektyviai įvertinus visas šio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl Komisijos atliktų veiksmų Patikrinimo metu, tampa visiškai nereikšmingi, bet netgi priešingai – paties pareiškėjo veiksmai Patikrinimo metu pagrindžia tai, kad Komisija tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus atliekant Patikrinimą, teikiant Patikrinimo medžiagą posėdžiui. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino visą aplinkybių, susijusių su informacijos pateikimu Auditoriui ir Komisijai, visumą, byloje esančius įrodymus ir išsamiai bei tinkamai išanalizavo Komisijos atliktų veiksmų atitikimą tiek Priežiūros tvarkos aprašo, tiek Komisijos darbo reglamento atitinkamoms nuostatoms.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija, atlikusi Patikrinimą, pagrįstai eliminavo amortizacijos ir nusidėvėjimo sąnaudas, yra pagrįsta tiek Komisijos, tiek Auditorių atlikto vertinimo išsamia ir argumentuota analize, paties pareiškėjo generalinio direktoriaus įsakymais bei aplinkybe, jog pareiškėjas pats nepateikė dokumentų apie konkrečiai 2011–2013 m. kapitalizuotų sąnaudų, kurių vertė neviršija 2 000 Lt sumas, dėl ko Patikrinimo metu nebuvo galima įvertinti šių sąnaudų, kaip operacinių sąnaudų pagrįstumo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, argumentai tiek dėl nepagrįstų nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudų, tiek dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų eliminavimo yra pateikti tiek Komisijos atsiliepime (18 psl.), tiek teismo sprendime (14 psl.).Komisija atsiliepime taip pat aiškiai nurodė, kad Patikrinime nuomos veiklos pajamos nebuvo eliminuojamos iš reguliuojamai veiklai priskiriamų reguliuojamos veiklos pajamų, kadangi pareiškėjas nepateikė konkrečių sumų, kurias gavo iš konkrečių nereguliuojamų veiklų. Taip pat apskaitoje nebuvo atskirtos ir visos sąnaudos, susijusios su šiomis veiklomis (išskyrus nusidėvėjimo sąnaudas), t. y. turto draudimo, turto apsaugos, turto mokesčio, remontų, komunalinių paslaugų sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad Patikrinimo metu (o ne pačiam pareiškėjui pateikus) buvo rasta nepagrįstai reguliuojamai veiklai priskiriamų sąnaudų, pajamos neturėtų būti eliminuojamos iš reguliuojamai veiklai priskiriamų pajamų. Taip pat Auditoriai, kurių pateikta pareiškėjo reguliuojamai veiklai priskirtų sąnaudų, dengiamų reguliuojamos veiklos pajamomis, galutinė bendra audito ataskaita ir buvo vadovaujamasi atliekant Patikrinimą, taip pat nurodė, kad šios pajamos neturi būti eliminuojamos iš reguliuojamos veiklos pajamų ir yra pagrįstos reguliuojamos veiklos pajamos, dėl tų pačių priežasčių. Be to, Sąnaudų aprašo reikalavimų 32.7 papunkčio pakeitimas buvo atliktas Komisijos 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. O3-507 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. O3-112 „Dėl Elektros energetikos įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, todėl vadovaujantis lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principu, Patikrinimo metu tikrinamu 2011–2013 m. laikotarpiu negaliojusi Sąnaudų aprašo reikalavimų papunkčio nuostata teismo negalėjo būti vertinama retrospektyviai.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas abejotinų ir beviltiškų skolų eliminavimo teisėtumą, pagrįstai rėmėsi principine Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, jog tik tos sąnaudos, kurios yra būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti, gali būti laikomos pagrįstomis. Komisijos įsitikinimu, teismo padaryta išvada, kad negrąžintinų ir beviltiškų skolų perkėlimas vartotojams negali būti laikomas tinkamu, yra visiškai pagrįsta, kadangi šių skolų dydis iš esmės priklauso nuo to, kaip pareiškėjas valdo savo skolininkų įsipareigojimus, t. y. šių skolų dydis yra paremtas pareiškėjo verslo rizika, kuri vadovaujantis Metodika, Komisijos jau buvo įvertinta nustatant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą pareiškėjui. Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata taip pat taikyta ir vertinant nurašyto ir parduoto turto sąnaudas, kurios iš esmės yra tik buhalterinė operacija, nesukurianti pridėtinės vertės reguliuojamų paslaugų vartotojui, todėl neturėtų būti įtraukiama į reguliuojamų paslaugų kainas.Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, jog Komisija neva nepagrįstai perskaičiavo pareiškėjui leistiną investicijų grąžą ir neteisėtai pripažino nepagrįstomis dalį operacinių sąnaudų. Kaip pažymėjo teismas, pareiškėjo teikiamose metinėse reguliuojamos veiklos ataskaitose pateikiama tik apibendrinta sąnaudų apskaitos informacija, bet ne konkrečios patirtos sąnaudos sąskaitos tikslumu, todėl iš pateiktų ataskaitų nėra galimybės 100 proc. tikslumu įvertinti sąnaudų pagrįstumą. Tik Komisijai atlikus detalų tikrinimą, galima įvertinti sąnaudų pagrįstumą, kas buvo atlikta Patikrinimo metu. Ši teismo išvada yra pagrįsta teisės aktuose įtvirtintu mechanizmu, kuris taikomas nustatant valstybės reguliuojamas kainas, t. y. reguliuojamos įmonės, vadovaudamosi būtinųjų sąnaudų priskyrimo reguliuojamai veiklai principu, turi pateikti Komisijai prognozuojamas ateinantiems kalendoriniams metams patirti būtinąsias sąnaudas. Šio vertinimo metu Komisija negali išanalizuoti visų reguliuojamos įmonės pirminių dokumentų (sąskaitų faktūrų), nes kainos nustatymo metu tų sąskaitų faktūrų nėra, o realios sąskaitos faktūros atsiranda tik vėliau, faktiškai patyrus išlaidas. Todėl teisės aktuose ir yra numatyta, kad Komisija turi teisę, atsiradus faktiniams kaštams, patikrinti jų pagrįstumą.Be to, teismas įvertino ir pateikė išsamius argumentus dėl susidariusių skirtumų tarp pareiškėjo skaičiuojamos ir Auditoriaus apskaičiuotos reguliacinio turto likutinės vertės, t. y. konstatavo, jog šie skirtumai susidarė dėl to, jog pats pareiškėjas licencijuojamoje veikloje naudojamo ilgalaikio turto vertę skaičiavo ne pagal Metodiką bei Komisijos nustatytus įpareigojimus dėl neefektyvių investicijų.Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas, vertindamas, ar 2014 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akto išvados ir skundžiami sprendimai yra argumentuoti, nurodė tik tai, jog detalus visas teisės aktų, kuriais Komisija vadovavosi atlikdama Patikrinimą, sąrašas yra pateiktas Patikrinimo akto 2–3 puslapiuose. Teismas, be kita ko, konstatavo, jog Komisija Patikrinimą atliko atsižvelgdama į ginčo metu galiojusio Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Elektros energetikos įstatymo 43 straipsnio 3 dalies 1 punkto bei Metodikos nuostatas.Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai argumentuotos ir pagrįstos tiek byloje surinktais įrodymais, tiek teisės aktų nuostatomis.Pirmosios instancijos sprendime padaryta visiškai pagrįsta išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl Sąnaudų aprašo reikalavimų retrospektyvaus taikymo laikytini teisiškai nereikšmingais. Pažymėtina, kad vienas iš šios administracinės bylos nagrinėjimo objektų yra Nutarimas Nr. O3-947, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas. Taigi, ir šios bylos administracinės nagrinėjimo dalykas yra būtent šio Komisijos nutarimo ir juo patvirtinto Patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas visiškai pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su Patikrinimo akto projektu, kadangi Patikrinimo akto projekto vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl, nepaisant to, jog Patikrinimo akto projekte ir buvo nurodyta, kad Komisija Patikrinimo metu vadovavosi Sąnaudų aprašo reikalavimais, tai neturi jokios teisinės reikšmės Patikrinimo akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, kadangi po paties pareiškėjo pateiktos pastabos Patikrinimo akto projektui, Sąnaudų aprašas iš teisės aktų sąrašo, kuriuo buvo vadovautasi atliekant Patikrinimą, buvo pašalintas ir galutiniame Nutarimu Nr. O3-947 patvirtintame Patikrinimo akte jo nėra. Patikrinimo akte aiškiai yra konstatuojama, kad sąnaudos, kurios Patikrinimo metu negalėjo būti identifikuotos, ateityje galės būti nustatytos dėl to, kad pareiškėjas šias sąnaudas turės atskirti vadovaudamasis Sąnaudų aprašo reikalavimais. Kaip teisingai pažymėjo teismas, Patikrinimo akte nėra konstatuoti jokie pareiškėjo atlikti Sąnaudų aprašo reikalavimų nuostatų pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog akivaizdu, kad Komisija, atlikdama Patikrinimą, neva vadovavosi Sąnaudų aprašo reikalavimais ir pareiškėjo veiklą vertino pagal šio teisės akto nuostatas, taikant jame įtvirtintus standartus, kurie tuo laikotarpiu neegzistavo, vis dėlto pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde taip ir nenurodė bei neįvardijo, nei kokiomis konkrečiomis Sąnaudų aprašo reikalavimų nuostatomis Komisija, atlikdama Patikrinimą, neva vadovavosi, nei kokių konkrečių sąnaudų paskirstymui ar vertinimui šios nuostatos Komisijos buvo pritaikytos.Iš apeliaciniame skunde pateiktų argumentų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas Patikrinimo pabaigos momentą tapatina su Nutarimo Nr. O3-947 priėmimu. Tačiau pareiškėjo teiginiai, jog Patikrinimas buvo tęstinis procesas ir buvo baigtas tik Komisijai priėmus Nutarimą Nr. O3-947, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja Priežiūros tvarkos aprašo nuostatoms bei faktinėms bylos aplinkybėms. Pagal Priežiūros tvarkos aprašo 49 punktą pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad patikrinimo akto projekto surašymas iš esmės yra tik formali procedūra, skirta jau anksčiau pasibaigusio patikrinimo metu nustatytų rezultatų įforminimui. Todėl darytina akivaizdi išvada, kad patikrinimas yra laikomas baigtu dar iki patikrinimo akto projekto surašymo dienos. Tai patvirtina ir tas faktas, jog Patikrinimo akte užfiksuota, kad Patikrinimo pabaiga – 2014 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo ir neneigė. Todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad po šios datos informacijos apie Patikrinimą atskleidimas nebuvo draudžiamas, todėl vieši komentarai apie Patikrinimo rezultatus po 2014 m. gruodžio 2 d. buvo galimi. Apeliaciniame skunde pareiškėjo cituojami Komisijos pirmininkės komentarai visiškai atitiko aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir jo nepažeidė. Kadangi Patikrinimas buvo baigtas 2014 m. gruodžio 2 d., todėl Komisijos pirmininkės komentaras pateiktas 2014 m. spalio 17 d. interviu „Verslo žinioms“ „jau baigiame ir LESTO 2011-2013 m. auditą <..> jo iki galo dar neužbaigėme“ yra visiškai teisingas ir atitiko tuo metu buvusią faktinę situaciją, jame nėra nė vieno teiginio, kad Patikrinimo metu nustatyta daug nepagrįstų sąnaudų, kurios bus eliminuotos iš pareiškėjui nustatomų kainų viršutinių ribų, todėl, Komisijos įsitikinimu, teismas šį Komisijos pirmininkės komentarą pagrįstai įvertino kaip bendro pobūdžio informaciją, kuri negali būti vertinama kaip Patikrinimo rezultatų atskleidimas. Pastebėtina, kad kitas pareiškėjo pateikiamas Komisijos pirmininkės komentaras, kad „LEG, Litgrid, LESTO bendroje sumoje susirinko iš vartotojų beveik 500 mln. daugiau nei turėjo“ buvo išsakytas 2014 m. gruodžio 3 d. Lietuvos ryto TV laidoje „Sąmokslo teorija“, t. y. jau po Patikrinimo pabaigos ir buvo galimas. Vadovaujantis Priežiūros tvarkos aprašo 57, 58 punktų, Komisijos darbo reglamento 59 punkto nuostatomis, aplinkybė, kad Komisija posėdžio metu turi teisę tiek pritarti, tiek nepritarti patikrinimo aktui, tiek koreguoti patikrinimo metu nustatytų nepagrįstų sąnaudų dydžius, niekaip neprieštarauja teismo nustatytam Patikrinimo pabaigos momentui, kadangi po to, kai patikrinimas yra baigiamas ir tikrinimo komisija surašo patikrinimo akto projektą, jokie patikrinimo veiksmai, kuriuos reglamentuoja Priežiūros tvarkos aprašas (išskyrus tikrinamo subjekto pateiktų pastabų vertinimą), nei iki galutinio patikrinimo akto pateikimo Komisijos posėdžiui, nei Komisijos posėdžio metu, nėra atliekami. Komisijos priimamas sprendimas dėl patikrinimo rezultatų nėra ir negali būti laikomas vienu iš Priežiūros tvarkos apraše nurodytų nesibaigusio patikrinimo metu atliekamų veiksmų, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, patikrinimo procesas negali būti laikomas trunkančiu iki galutinio Komisijos sprendimo priėmimo momento. Nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių ar nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.), aiškinant ABTĮ normas, ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento; įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra ne kartą pažymėjęs ir tai, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų, t. y. Energetikos įstatymo, Elektros energetikos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Priežiūros tvarkos aprašo, Metodikos, Komisijos darbo reglamento ir kitų teisės aktų normomis. Todėl šiuo atveju konstatuoti, jog teismo išvados nėra motyvuotos ar nepagrįstos ištirtų įrodymų visuma, nėra jokio pagrindo. Priešingai, teismo išvados atitinka nustatytas ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas ABTĮ nustatytomis priemonėmis ir tvarka, todėl sprendimas turėtų būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimas

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB JUNGTINĖ AUDITORIŲ KONTORA ir apskaitos ir kontrolės uždaroji akcinė bendrovė „AUDITAS“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (VI t., b. l. 110-116) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimų bei atliko įstatymų jam pavestas funkcijas ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nustatė visas reikšmingas byloje aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką analogiškose ir panašiose bylose.Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka visus teismo sprendimams keliamus reikalavimus, nurodytus ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose, kadangi teismas įvertino byloje esančius įrodymus, konstatavo byloje reikšmingas aplinkybes, motyvavo pateikiamas išvadas, atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus bei kt. Vien ta aplinkybė, kad sprendimas yra nepalankus pareiškėjui, negali būti pagrindas laikyti sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei tuo pagrindu jį naikinti.Pirmosios instancijos teismas laikėsi ir kitų imperatyvių teisės aktuose nustatytų įpareigojimų bei pagrįstai atsiribojo nuo ekonominio skundžiamų nutarimų tyrimo ir vertinimo.Komisija yra viešojo administravimo institucija, kuriai teisės aktų nuostatos, būtent ir nustato teisę ir pareigą reguliuoti energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlikti jų priežiūrą. Įgyvendindama jai įstatymų priskirtas funkcijas, Komisija ir atlieka energetikos subjektų patikrinimus bei savarankiškai priima galutinius sprendimus (administracinius aktus), kurių priėmimui įtakos negali daryti kiti subjektai. Tuo labiau, jog ir Energetikos įstatymo 8 straipsnio 11 dalyje bei Elektros energetikos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintos Komisijos nepriklausomumo, atliekant savo funkcijas, nuostatos. Pareiškėjo ginčijami nutarimai, kuriuos priėmė Komisija, buvo priimti Komisijai atliekant savo funkcijas, t. y. vykdant planinį patikrinimą, parengiant Patikrinimo aktą, bei atlikus tyrimą ir vertinimą priimant tam tikrus sprendimus (nutarimus), pagal įstatymu pavestas funkcijas ir suteiktą diskreciją. Tokių sprendimų ekonominis bei politinis vertinimas teisės aktais nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino tik tai, ar viešojo administravimo institucija neperžengė diskrecijos ribų, nepiktnaudžiavo įgaliojimais ir pan.Pasirašytos audito paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, Auditoriai teikė sutartyje numatytas audito paslaugas, kurios turėjo atitikti Komisijos nurodytus reikalavimus bei būti atliktos pagal suderintą metodologiją. Paslaugos buvo suteiktos nustatytais terminais ir tvarka, bei laikantis Lietuvos Respublikos audito įstatymo nuostatų. Lietuvos auditorių rūmų audito komitetas yra pripažinęs, kad Auditoriai, vykdydami minėtą sutartį bei teikdami užsakytą audito paslaugą, savo funkcijas atliko tinkamai, ką patvirtina ir byloje esantys duomenys.Nepriklausomai nuo to, ar Komisija pasinaudotų išorinių specialistų pagalba, ar ne, Komisija jai teisės aktų pavestas reguliavimo, priežiūros ir kontrolės funkcijas atlieka savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, bei tik Komisija turi teisę priimti galutinius sprendimus keliamais klausimais.Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde būtent ir ginčija Komisijos veiksmus bei priimtus sprendimus atliekant įstatymu jai pavestas funkcijas bei nurodo su šių funkcijų atlikimu susijusias aplinkybes, tačiau pareiškėjas Auditorių atliktų veiksmų, t. y. pagal nustatytas užduotis atlikto audito bei pateiktų auditoriaus išvadų, kuriose buvo išreikšta nuomonė, neginčijo ir neginčija.Auditoriai neturi nei teisės, nei pareigos kvestionuoti ar vertinti viešojo administravimo institucijos, šiuo atveju Komisijos, atliktų veiksmų ar priimtų administracinių aktų (nutarimų), taip pat neturi nei teisės, nei pareigos, kokiu nors būdu, daryti įtaką Komisijos atliekamiems veiksmas ar priimamiems sprendimams. Todėl Auditoriai neturi galimybės pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų argumentų dėl Patikrinimo akto, parengto atlikus Patikrinimą, bei dėl Komisijos priimtų nutarimų, kadangi tokių dokumentų nerengė, taip pat negali atsakyti, kaip ir kokia apimtimi Komisija pasinaudojo Auditorių pateiktomis išvadomis ir rekomendacijomis, dėl kokių priežasčių, Komisija dalimi Auditorių pateiktų išvadų ir rekomendacijų pasirėmė, o dalimi ne, ar rengdama ginčijamus dokumentus, Komisija naudojosi iš kitų šaltinų gautais duomenimis. Todėl, Auditoriai neturi teisinio suinteresuotumo, svarstant klausimą, ar Komisijos priimti ir pareiškėjo ginčijami nutarimai ar kiti dokumentai, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar jie priimti neperžengiant Komisijai suteiktos diskrecijos ribų.Administracinėje byloje esantys duomenys (Audito ataskaita, AB LESTO planinio patikrinimo aktas), taip pat patvirtina, kad Komisija Auditorių pateiktomis išvadomis naudojosi savo nuožiūra, atsirinkdama naudojamus duomenis tik pagal Komisijai žinomus ir suprantamus metodus. Be to, Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat nurodė, kad visas išvadas padarė ir sprendimus priėmė savarankiškai, o Auditoriai buvo tik pagalbinis subjektas, neturėjęs reikšmės Komisijos atliktiems veiksmams bei ginčijamų sprendimų priėmimui. Šios aplinkybės, taip pat kėlė ir kelia pagrįstų abejonių dėl Auditorių, kaip trečiųjų suinteresuotų asmenų, dalyvavimo šioje byloje, kadangi tik patvirtina faktą, kad suteikus užsakytą audito paslaugą pateiktos nuomonės neturėjo jokios reikšmės bei įtakos Komisijos atliktiems veiksmas bei priimtiems sprendimams, nes Komisija savarankiškai sprendžia dėl jai pavestų funkcijų atlikimo. Šios aplinkybės, taip pat patvirtina, kad šio ginčo šalys išimtinai yra tik pareiškėjas (ESO) ir atsakovas (Komisija). Dėl to, Auditoriai taip pat laikosi nuomonės, kad teismai ginčą tarp ESO ir Komisijos turėtų spręsti savo nuožiūra, objektyviai ir visapusiškai analizuodami byloje esančią medžiagą bei laikydamiesi galiojančių teisės aktų nuostatų, kadangi ginčas ir kilo tarp šių dviejų subjektų, o Auditoriai nėra ir negali būti šio ginčo dalimi, juo labiau nešti kokią nors atsakomybę dėl viešojo administravimo institucijos, vykdant jai pavestas funkcijas, savarankiškai atliktų veiksmų ir priimtų sprendimų, kuriems jokios įtakos daryti Auditoriai neturi nei teisės, nei pareigos.Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo objektyviai, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu bei vadovaudamasis įstatymu ir teisingumo bei protingumo principais, priėmė teisingą sprendimą, kuris, be kita ko, priimtas nepažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normų bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika panašaus pobūdžio ir analogiškose bylose. Jau vien dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas.Dėl to, ar būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, palieka apeliacinės instancijos teismui spręsti savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šioje byloje tokių aplinkybių nėra, todėl teismas remiasi esama teismų praktika ir atmeta pareiškėjo prašymą skirti šią bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011).

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymu vertinimu, naujų įrodymų, paneigiančių teismo įvertintas aplinkybes, nepateikė, o tik pateikė savo požiūrį į surinktus įrodymus bei jų vertinimo apimtį. Todėl nėra pagrindo iš naujo tirti bylos įrodymų ir toje apimtyje, kuria grindžiamas apeliacinis skundas, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino teisės aktų reikalavimų, taikomų reguliuojamos veiklos sąnaudų pagrįstumo įvertinimui ir pripažino, kad nuomojamo turto nusidėvėjimo sąnaudos buvo teisėtai nepripažintos pagrįstomis.

Dėl neįtraukymo į reguliuojamų paslaugų kainas nurašyto ir parduoto turto sąnaudų pažymėtina, kad toks sprendimas atitinka Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tai nėra būtinos energijos tiekimo reguliuojamų paslaugų vartotojui išlaidos. Kartu apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad būtinos sąnaudos energijos tiekimui yra apskaičiuotos ir pagrįstos yra įtrauktos į paslaugų kainas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytas ginčo nagrinėjimo ribas, išskirdamas atsakovo diskrecijos teisę vertinti ekonominį tikslingumą bei tuo pagrindu vertinti ir reguliuojamos srities dalyvių interesų pusiausvyrą.

Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei, vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų. Teismas tik patikrina, ar administravimo subjektas veikė teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grindė teisėtumo principu ir veiksmingai jį užtikrino.

Panašiose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas negali vertinti pareiškėjo ekonominės svarbos, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl pareiškėjo veiklos unikalumo ir kitų ūkinės veiklos ypatumų ir tik gali patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas ekonominių klausimų vertinimo laisvę, vadovavosi teisės normomis ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisės normų reikalavimus, nes tai sudaro ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytą tikrinimo apimtį. Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą pateikė, todėl teismo sprendimas atitinka minėtas teismų praktikos nuostatas (žr., pvz., administracinė byla Nr. A-1742-261/2016).

Administravimo subjektui įstatymų leidėjo deleguota diskrecijos teisė reguliuoti atitinkamą sritį lemia atsakovo teisę pasirinkti ekonomiškai bei teisiškai reikšmingus kriterijus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje administracinėje byloje nurodė, kad jis negali visiškai pakeisti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Vis dėlto teismas, tikrindamas Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, gali patikrinti, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokios praktikos, sprendžiant dėl atitinkamų institucijų atliktų sudėtingų vertinimų teisminės kontrolės ribų, laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (pvz., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2002 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Pfizer Animal Health SA prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-13/99, EU:T:2002:209, 169 p., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Europos Sąjungos Tarybą, T-35/01, EU:T:2004:317, 49 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

Šios nuostatos įpareigoja teismą vertinti procedūrinių taisyklių įtaką priimto sprendimo teisėtumui. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pažeidė Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos priežiūros tvarkos aprašo 53, 54 ir 57 punktuose bei Komisijos darbo reglamento 55 ir 64 punkte numatytas taisykles. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytą pažeidimą ir nepripažino jo esminiu. Su šia teismo išvada sutiktina, kadangi procedūros pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą (nutarimą), pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą gali būti tik toks, kuris paneigė objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas nurodė tik formalų savo teisės pažeidimą, bet nepagrindė jo konkrečiais faktais, patvirtinančiais jo teisių teikti įrodymus ribojimą bei tokių įrodymų įtaką priimtam sprendimui. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodomi pažeidimai turėjo įtakos priimtų nutarimų teisėtumui.

Bendras administravimo subjekto aktui taikomas reikalavimas, kad priimti aktai turi būti pagrįsti teisės normomis, o aktų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovo nutarimai atitinka teisėtumo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, veikdamas formaliai, pažeidė viešojo administravimo principus bei jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, yra nepagrįsti.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl teismas, patikrinęs nutarimų priėmimo teisėtumą bei jų faktinį pagrindimą, t. y. nutarimų priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes, daro išvadą, jog atsakovo nutarimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo ir paliko atsakovo nutarimus nepakeistus.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė „Lesto“) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius