Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12243-947/2021 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui A. S. dėl iškeldinimo iš turto.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl teisminės mediacijos

12. CPK 231¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis. Ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.

13. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl teisminės mediacijos, toks ginčas mediacijai negali būti perduotas. Ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę tokio susitarimo pirmosios instancijos teisme, taigi, ginčas pagrįstai nebuvo perduotas mediacijai.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir liudytojo apklausos

15. Apeliantas taip pat prašo apklausti liudytoju ieškovės vyrą A. K., nurodo, kad minėtas asmuo dalyvavo visuose susitikimuose ir derybose ikisutartinių santykių metu. Jam yra žinomos visos skunde dėstomos aplinkybės. Su A. K. buvo sutartas terminas, per kurį atsakovas galės išsikraustyti gavęs pinigus.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

17. Apeliantas savo argumentus išsamiai išdėstė byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pateikė įrodymus, kuriais grindžia procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, išdėstė savo poziciją pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo, kodėl nepasinaudojo savo procesinėmis teisėmis prašyti pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu bei apklausti minėtą liudytoją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog yra būtina apeliacinės instancijos teisme bylą iš naujo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus ar reikalauti iš bylos šalių papildomų paaiškinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visiškai pakanka tam, kad skundžiamais aspektais būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodomos priežastys negali būti traktuojamos kaip išimtinės aplinkybės, galinčios sąlygoti žodinį bylos nagrinėjimą ir būtinybę apklausti liudytoją. Dėl išdėstyto netenkinami apelianto prašymai dėl liudytojo apklausos ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų

18. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo prie bylos prijungti sms žinutes, kurios pagarsintos pirmosios instancijos posėdžio metu.

19. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami teismo sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo teikiamus įrodymus – susirašinėjimus, vertina, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių šių įrodymų nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas suteikė galimybę atsakovui pagarsinti šiuos susirašinėjimus 2021 m. rugpjūčio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsisako priimti šiuos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka kitų įrodymų šiam ginčui išspręsti reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl dar ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui.

Dėl bylos esmės

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas, ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

22. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju negatorinio ieškinio aplinkybės byloje yra įrodytos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė įgijo nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo turtu (CPK 178 straipsnis). Atsakovas apie pareigą išsikelti iš namo buvo įspėtas.

23. CK 4.37 straipsnio 1 dalis numato savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Vienas iš įstatyme numatytų savininko pažeistų teisių gynimo būdų yra be teisinio pagrindo gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų iškeldinimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008).

24. Apeliantas nurodo, jog jis su ieškove buvo susitarę, kad apeliantas jai priklausančiu turtu naudosis ir jame gyvens kol suras išsinuomoti kitą būstą. Atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas neįrodė, jog po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp šalių buvo susitarimas dėl naudojimosi turtu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sudaręs panaudos sutartį (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiuo atveju neegzistuoja teisiniai pagrindai, kuriais vadovaujantis atsakovas turėtų teisę gyventi ieškovei priklausiančiame nekilnojamajame turte. Ieškovė yra įgijusi (pagal pirkimo–pardavimo ne varžytinėse sutartį) nuosavybės teisę į visą ginčo nekilnojamąjį turtą, yra šio turto savininkė, tačiau negali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objekto ir juo disponuoti, nes atsakovas po įvykusio turto pardavimo savo noru neišsikėlė iš šio turto, toliau gyvena ir naudojasi ieškovei priklausančia nuosavybe be teisinio pagrindo ir ieškovės sutikimo ir neatlygintinai. Atsakovo neatlygintinas naudojimasis ieškovės turtu objektyviai trukdo ieškovei šį turtą valdyti. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, šalių giminystės ryšys šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas nustatyti atsakovo teisę naudotis turtu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino giminystės ryšio vertindamas atsakovo teisę pasilikti gyventi turte neatlygintinai. Be to, ieškovės ir atsakovo giminystės ryšiai net nesieja (atsakovas yra ieškovės sutuoktinio giminaitis).

25. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė kitų galimų teisėtų pagrindų, dėl kurių atsakovas galėtų toliau gyventi ieškovei priklausančiame nekilnojamajame turte. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškeldino atsakovą iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto CK 4.98 straipsnio pagrindu ir taip atstatė pažeistas ieškovės teises.

26. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino fakto, kad apie patį pirkimo-pardavimo sandorį atsakovas sužinojo ne 2021 m. kovo 21 d., o tik balandžio - gegužės mėnesiais. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, kuriam vykdoma (vykdyta) fizinio asmens bankroto byla, turėjo pareigą domėtis turto pardavimo procedūromis. Be to, dar 2020 m. gruodžio 7 d. bankrutuojančio atsakovo kreditorių susirinkimas nutarė parduoti atsakovui priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl jau nuo šio momento atsakovas turėjo pradėti aktyviai ruoštis išsikraustymo procedūroms (pardavinėti baldus, domėtis kito būsto nuoma ir kt.). Dar daugiau, kaip pagrįstai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, šios bylos kontekste i šsikraustymo termino negali lemti atsakovo sužinojimo apie turto perleidimą momentas, kadangi po sužinojimo atsakovas vis tiek naudojosi turtu ir neišsikėlė.

27. Nors apeliantas teigia, kad dviejų-trijų mėnesių termino išsikraustymui nustatymas yra būtinai reikalingas, kadangi atsakovui reikia parduoti visus name likusius savo ir nepilnametės dukros asmeninius daiktus bei susirasti kitą gyvenamą vietą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia ieškovės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir nepatvirtina atsakovo teisės gyventi šiame nekilnojamajame turte. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti atsakovo argumentai yra tik atsakovo subjektyvus vertinimas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, į kurį teismas neturi pagrindo atsižvelgti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas įsigalioja nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2022 m. sausio 12 d. Taigi, nuo skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2021 m. rugsėjo 8 d.) iki šios apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (2022 m. sausio 12 d.), apeliantui iš esmės buvo suteiktas daugiau nei keturių mėnesių laikotarpis išsikelti iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar ilgesnis įpareigojimo įvykdymo termino nustatymas (dviejų-trijų mėnesių termino išsikraustymui nustatymas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įteisėjimo dienos), neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, pažeistų ieškovės teisėtus interesus.

28. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog teismo posėdžio metu jis buvo pagarsinęs ieškovės žinutes, tačiau pirmosios instancijos teismas šių žinučių turinio nevertino. Atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

29. Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio ir atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Aplinkybė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovo teismo posėdžio metu pagarsintų žinučių turinio, nelemia netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, bei nesant apelianto pagrįstų argumentų dėl įrodymų turinio ir vertinimo, teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos byloje esančių įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

31. Atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.