Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Jazbutienės, Daliaus Jocio ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nukentėjusiųjų G. L. ir A. L. atstovui pagal įstatymą D. L. ir jo atstovui advokatui Gediminui Lukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. L. gynėjo advokato Giedriaus Gvildžio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo G. L. 2017 m. balandžio 28 d.) 45 parų arešto; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo G. L. 2021 m. balandžio 22 d.) 30 parų arešto; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn. (iki 22 d.) 20 parų arešto; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn.) 20 parų arešto.

Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 90 parų arešto bausmė.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1, 4 punktus, 6 dalį, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, įpareigojant D. L. per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų G. L. ir A. L. už prieš juos padarytas nusikalstamas veikas ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti šių savo nepilnamečių vaikų auklėjime bei teikti jiems išlaikymą.

Nurodyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Priteista iš D. L. D. L. 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nurodyta daiktus, turėjusius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – fotonuotraukas ir DVD bei CD laikmenas – palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. L. nuteista už tai, kad mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui: 2017 m. balandžio 28 d., apie 08.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., D. L. tyčia vieną kartą ranka trenkė ant laiptų pakopos sėdinčiai mažametei savo dukrai G. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į kaktą, dėl to ji viršugalviu atsitrenkė į laiptų pakopą ir patyrė paviršinę muštinę žaizdą kairėje pakaušio pusėje. Taip mušdama ji nežymiai sužalojo mažametę.

2. Be to, D. L. nuteista už tai, kad ji mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. balandžio 22 d., laikotarpiu nuo 17.00 iki 18.00 val., namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., D. L. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei savo dukrai G. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į kairiąją veido pusę ir pieštuku ne mažiau kaip du kartus dūrė į dešinės rankos žastą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

3. Be to, D. L. nuteista už tai, kad ji mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. spalio mėnesį, ne vėliau kaip iki spalio 22 d., ryte, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., kieme D. L. tyčia vieną kartą spyrė automobilyje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sėdinčiam mažamečiui savo sūnui A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į kairę koją pakinklio srityje ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

4. Be to, D. L. nuteista už tai, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., D. L., stovėdama už sėdinčio ant kėdės mažamečio sūnaus A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., nugaros, tyčia, staiga rankomis patraukė kėdę už atlošo, dėl to nukentėjusysis nukrito ant grindų ir susimušė kaklą bei sėdmenis, ir taip smurtaudama sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn. (iki 22 d.)

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Apeliacinis skundas atmestinas.

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).‏‏‎

10. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo siekiama, jog D. L. būtų išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo G. L. 2017 m. balandžio 28 d., dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn. (iki 22 d.) ir dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn., o dėl fizinio skausmo sukėlimo G. L. 2021 m. balandžio 22 d. ginčo nėra, tačiau prašoma baudžiamąją bylą D. L. nutraukti vadovaujantis BK 40 straipsnio dalies nuostatomis. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

11. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu nuteistosios gynėjas ginčija teismo padarytas išvadas apie jos kaltę, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikydamas BPK reikalavimų netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą nenuosekliems ir prieštaringiems nukentėjusiųjų mažamečių ir jų atstovo pagal įstatymą parodymams, ignoravo reikšmingas bylos aplinkybes, todėl padarė prielaidomis ir neaiškumais pagrįstas prieštaringas išvadas, kurios neatitinka bylos faktinių aplinkybių visumos. Tačiau teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas labai išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai D. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos aptarė ir įvertino, ir pagrįstai pripažino D. L. kalta dėl visų keturių jai inkriminuotų BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos teismų praktikos. Priešingai nei teigia nuteistosios gynėjas, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atsietai, o kaip visumą, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų, ir nė vieniems iš jų nesuteikė prioritetinės reikšmės. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nuteistosios gynėjui kitaip (subjektyviai ir palankiai nuteistajai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, savaip juos vertinant, nesuteikia teisinio pagrindo D. L. išteisinti ar atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

12. BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai sužalojus ar trumpam susargdinus). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-719/2020, 2K-278-489/2022).‏‏‎

18. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad G. L. atvykusiai ją vežti į ligoninę liudytojai S. K. (nuteistosios seseriai) pasakė pati nukritusi nuo laiptų ir niekam po šio įvykio nesiskundė, kad ją sužalojo mama, tačiau tai savaime nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios vėliau nurodytų tikrųjų aptariamo įvykio aplinkybių teisingumu, nes neatmestina, jog būdama itin jauna ir visiškai priklausoma nuo D. L., nukentėjusioji galėjo būti ir jos paliepta, ir pati instinktyviai, bijodama susipykti su mama, slėpti tiesą apie smurtinius nuteistosios veiksmus, ypač nuo asmenų, artimų nuteistajai (jos sesers ar tėvo) ar situacijose, kuriose dalyvavo ir pati D. L. (pavyzdžiui, ligoninėje), tačiau išsaugotus ryškius dėl traumuojančio pobūdžio prisiminimus apie šį įvykį vėliau visiškai teisingai išdėstyti kitiems asmenims, nesuinteresuotiems nuslėpti netinkamų nuteistosios veiksmų. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai patvirtino ir teismo psichologinės – psichiatrinės ekspertizės išvados, ir teisiamajame posėdyje apklaustos šias išvadas pateikusios ekspertės. Pažymėtina, jog byloje esančiame 2022 m. gruodžio 14 d. – 2023 m. sausio 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodyta, jog G. L. pasisakymuose nustatyti lojalumo konflikto abiems tėvams ir jai daromo poveikio (formuojant neigiamas nuostatas prieš mamą) požymiai, tačiau pažymėta ir tai, kad nenustatytas jos padidėjęs polinkis įtaigumui, nurodyta, kad mergaitė siekia vienodai teigiamai atsiliepti apie abu tėvus, vengia pasakoti apie bet kokias neigiamas patirtis su abiem iš tėvų, jos tarpasmeniniai santykiai su motina ir tėvu yra grįsti pasitikėjimu – tai rodo, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusioji apkalba nuteistąją pasakodama apie ją išsigalvotus neigiamus dalykus vien todėl, kad jos tėvai skiriasi. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios G. L. parodymų apie 2017 m. balandžio 28 d. įvykį patikimumu.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi liudytojo priešiškumas (arba palankumas) kuriai nors iš proceso šalių, taip pat aplinkybė, kad asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, savaime neužkerta kelio remtis šio liudytojo parodymais. Dėl tokių parodymų patikimumo sprendžiama vertinant juos bendra tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. ‏‏‎2K-7-176-303/2015).

22. Atsižvelgdama į šios nutarties 20 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir tai, kas aptarta 21 punkte, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti ir nesiremti liudytojo D. L. parodymais.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo G. L. 2021 m. balandžio 22 d.

24. Šioje byloje D. L. taip pat nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. balandžio 22 d., laikotarpiu nuo 17.00 iki 18.00 val., namuose, adresu, (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., D. L. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei savo dukrai G. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į kairiąją veido pusę ir pieštuku ne mažiau kaip du kartus dūrė į dešinės rankos žastą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

25. Dėl šios D. L. padarytos nusikalstamos veikos apeliaciniame skunde ginčo nėra, o pirmosios instancijos teismo posėdyje ji iš dalies pripažino savo kaltę, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl nuteistosios kaltės padarius šį nusikaltimą. Tačiau apeliaciniame skunde prašoma išteisinus D. L. dėl kitų trijų jai inkriminuotų BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už šios nusikalstamos veikos padarymą. Tačiau tenkinti tokį prašymą pagrindo nėra.

26. BK 40 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šioje nutartyje konstatuojama, jog D. L. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl visų keturių jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, ji nėra išteisinama, o tai netenkina būtinųjų BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo D. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn. (iki 22 d.)

27. Šioje byloje D. L. taip pat nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji mušdama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. spalio mėnesį, ne vėliau kaip iki spalio 22 d., ryte, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., kieme D. L. tyčia vieną kartą spyrė automobilyje „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sėdinčiam mažamečiui savo sūnui A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., į kairę koją pakinklio srityje ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

28. Nors dėl šios nusikalstamos veikos D. L. savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad tą dieną prieš nukentėjusįjį A. L. fiziškai nesmurtavo, nebent stipriau trinktelėjo automobilio durelėmis, tačiau jokio smūgio jam nesudavė, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistosios kaltės padarius šį nusikaltimą.

29. D. L. kaltė sukėlus fizinį skausmą mažamečiui A. L. 2021 m. spalio mėnesį (iki spalio 22 d.) ir taip padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra patikimai įrodyta teisiamajame posėdyje liudytojo mažamečio nukentėjusiojo A. L. atstovo pagal įstatymą D. L. (t. 6, b. l. 50–52), liudytojo R. L. (t. 6, b. l. 54–55) ir liudytojos A. K. (t. 6, b. l. 64–65) duotais parodymais, nukentėjusiosios mažametės G. L. (t. 3, b. l. 18–21) ir nukentėjusiojo mažamečio A. L. parodymais (t. 3, b. l. 15–17), duotais 2021 m. gruodžio 1 d. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, 2021 m. spalio 22 d. nukentėjusiojo A. L. atstovo pagal įstatymą D. L. protokolu-pareiškimu ir ROIK pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 34–41, 45–47), 2022 m. rugpjūčio 1 d. apžiūros protokolu ir prie jo pridėtomis fotolentelėmis (t. 1, b. l. 109–114), 2021 m. spalio 22 d. Klaipėdos r. (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštu „Dėl A. L.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 111), 2022 m. kovo 25 – 2022 m. balandžio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-61/2022 (t. 4, b. l. 32–43), 2022 m. kovo 25 – 2022 m. balandžio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-62/2022 (t. 4, b. l. 44–53) ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Minėtų įrodymų turinys yra išsamiai atskleistas skundžiamo nuosprendžio 10–12 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

30. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog 2021 m. spalio 27 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1466/2021 (03) nurodyta, kad A. L. kairėje šlaunyje nustatytas sužalojimas, kuris yra kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, neatitinka užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių, o ekspertas R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad vaikui sėdint ant galinės automobilio sėdynės būtų sudėtinga jam įspirti, o tai, apelianto nuomone, paneigia nuteistosios kaltę padarius šį nusikaltimą. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pažymėtina, jog nuteistosios gynėjas, tikėtina, tyčia manipuliuoja minėtos specialisto išvados Nr. G1466/2021 (03) turiniu, nes iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio yra akivaizdu, jog minėtoje išvadoje buvo užfiksuotas kitas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlęs A. L. patirtas sužalojimas kairėje kojoje, kuris buvo padarytas ne aptariamo įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis ir kitu laiku, tai patvirtino ir pats A. L. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu D. L. yra nuteista už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam A. L. jai tyčia vieną kartą spyrus jam į kairę koją. Kaip jau minėta šios nutarties 12 punkte, fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama, taigi tam nėra būtina ir specialisto išvada. Nors ekspertas R. D. teisiamajame posėdyje ir nurodė, kad vaikui sėdint ant galinės automobilio sėdynės būtų sudėtinga jam įspirti, tačiau pažymėtina, jog eksperto parodymai neturi prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus, jų negalima vertinti atsietai nuo kitų bylos įrodymų, o nagrinėjamu atveju bylos įrodymų visuma patikimai patvirtina, kad D. L. padarė aptariamą nusikalstamą veiką. Apelianto nurodomos jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstos aplinkybės apie tai, kokio stiprumo spyrį turėjo patirti A. L. ir kokio stiprumo skausmą jis turėjo jausti, kaip jis turėjo vaikščioti (raišuoti), yra laikytinos subjektyviais menamo pobūdžio pamąstymais.

31. Nors ir dėl šios nusikalstamos veikos apeliaciniame skunde bandoma sukelti abejones nukentėjusiųjų mažamečių G. L. ir A. L. parodymų patikimumu, teigiama, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs, tačiau išanalizavus su šia ir kitomis šioje byloje aptariamomis nusikalstamomis veikomis susijusius mažamečių G. L. ir A. L. duotus parodymus baudžiamojo proceso metu, darytina išvada, jog jie yra pakankamai aiškūs ir logiški, nuoseklūs dėl esminių nusikalstamų veikų aplinkybių, tarpusavyje iš esmės sutampa, be to, atsižvelgtina ir į tai, jog iš tokio amžiaus vaikų negalima reikalauti tokio parodymų tikslumo, kokio būtų galima tikėtis iš subrendusių asmenų, todėl teisėjų kolegija nenustatė G. L. ir A. L. duotų parodymų esminio nenuoseklumo, prieštaringumo ir (ar) kitų esminių trūkumų, kurie suteiktų pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti.

32. Pastebėtina, jog ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl daugumos nuteistosios ir jos gynėjo nurodytų argumentų, kurie yra kartojami ir apeliaciniame skunde. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, mažametis nukentėjusysis A. L. nuo pat pirmo pasisakymo mokykloje apie tai, kad vieną 2021 m. spalio darbo dienos rytą susinervinusi dėl jo užmaršumo D. L. jam, sėdinčiam automobilyje, įspyrė į užpakalinį kairės kojos paviršių (pakinklį), taip pat nuosekliai pasakojo apie šį įvykį ir visiems kitiems jo apie tai klausiusiems asmenims, parodydamas smūgio sudavimo vietą ir patvirtindamas, kad dėl to jam skaudėjo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir šį įvykį mačiusi jo mažametė sesuo G. L., taip pat nuosekliai nurodydama įvykio aplinkybes – nuteistosios veiksmus (spyrį A. L. į koją) ir nukentėjusiojo reakciją į tai (verksmą, skundimąsi, kad skauda). Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti ir nesiremti ir liudytojos A. K., dirbančios socialinės pedagogės darbą mokykloje teisiamajame posėdyje duotais parodymais apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji iš nukentėjusiųjų sužinojo apie šį įvykį, taip pat apie tai, kad A. L. net ir savo mamai (nuteistajai) nurodė, jog pranešė apie šį įvykį mokykloje.

33. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, jog šioje byloje atliktų psichiatrinių – psichologinių ekspertizių išvados ir kita surinkta A. L. charakterizuojanti informacija niekaip nepatvirtina, kad jis galėjo apkalbėti nuteistąją veikiamas kitų asmenų. Taip pat šioje byloje buvo nustatyta, jog A. L. neturi padidėjusio polinkio įtaigumui ir yra vienodai prisirišęs prie abiejų tėvų. Apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymų visumą, pagrįstai įvertino ne tik galimus ir savaime suprantamus mažamečio liudytojo parodymų netikslumus, nekeičiančius nusikalstamos veikos esmės, ir tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojamoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G1466/2021 (03) užfiksuoti A. L. sužalojimai neatitinka D. L. prieš jį pavartoto smurto aplinkybių, tačiau ir tai, jog šioje byloje paaiškėjo, kad iki teismo specialisto apžiūros A. L. patyrė nežymių sužalojimų toje pačioje kojoje, tačiau kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, tačiau tai niekaip nepaneigia jo tvirtinimo, kad fizinį smurtą, galbūt nepalikusį jokių pėdsakų ant jo kūno, prieš jį pavartojo ir fizinį skausmą jam sukėlė nuteistoji. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad A. L. specialistui nemelavo ir nesiejo specialisto išvadoje nurodytų nežymių sužalojimų su nuteistosios spyriu į koją, taip pat patvirtina jo parodymų teisingumą.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo A. L. 2021 m. spalio mėn.

34. Šioje byloje D. L. taip pat nuteista pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui: 2021 m. spalio mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., D. L., stovėdama už sėdinčio ant kėdės mažamečio sūnaus A. L., gim. (duomenys neskelbtini) m., nugaros, tyčia, staiga rankomis patraukė kėdę už atlošo, dėl to nukentėjusysis nukrito ant grindų ir susimušė kaklą bei sėdmenis, ir taip smurtaudama sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

35. Nors dėl šios nusikalstamos veikos D. L. savo kaltės taip pat nepripažino ir nurodė, kad tokio įvykio nebuvo, ji nėra tyčia patraukusi kėdės, ant kurios sėdėjo nukentėjusysis A. L., tačiau iš šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuteistosios kaltės padarius šį nusikaltimą.

36. D. L. kaltė sukėlus fizinį skausmą mažamečiui 2021 m. spalio mėnesį ir taip padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra patikimai įrodyta teisiamajame posėdyje liudytojo mažamečio nukentėjusiojo A. L. atstovo pagal įstatymą D. L. (t. 6, b. l. 50–52) ir liudytojo R. L. (t. 6, b. l. 54–55) duotais parodymais, nukentėjusiosios mažametės G. L. (t. 3, b. l. 18–21) ir nukentėjusiojo mažamečio A. L. parodymais (t. 3, b. l. 15–17), duotais 2021 m. gruodžio 1 d. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, 2021 m. lapkričio 29 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriuo buvo apžiūrėti trys garso įrašai, kuriuose užfiksuoti nuteistosios telefoniniai pokalbiai su nukentėjusiaisiais A. L. ir G. L. (t. 2, b. l. 60–63), 2022 m. kovo 25 – 2022 m. balandžio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-61/2022 (t. 4, b. l. 32–43), 2022 m. kovo 25 – 2022 m. balandžio 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-62/2022 (t. 4, b. l. 44–53) ir kitais byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Minėtų įrodymų turinys yra išsamiai atskleistas skundžiamo nuosprendžio 14–15 lapuose, todėl teisėjų kolegija papildomai jo nekartoja.

37. Nors ir dėl šios nusikalstamos veikos apeliaciniame skunde bandoma sukelti abejones nukentėjusiųjų mažamečių G. L. ir A. L. parodymų patikimumu, teigiama, kad jie prieštaringi, iš jų nėra aišku, kokius veiksmus atliko D. L. ir neišeina tiksliai nustatyti A. L. patirto fizinio skausmo lokalizacijos, tačiau išanalizavus su šia nusikalstama veika susijusius mažamečių G. L. ir A. L. duotus parodymus baudžiamojo proceso metu, darytina išvada, jog ir šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog iš tokio amžiaus vaikų negalima reikalauti tokio parodymų tikslumo, kokio būtų galima tikėtis iš subrendusių asmenų, todėl vien tai, kad mažamečiai šiek tiek skirtingai nurodė, kaip būtent A. L. buvo nustumtas nuo kėdės ir kurią kūno vietą jam dėl to labiau skaudėjo, savaime nesuponuoja G. L. ir A. L. duotų parodymų esminių trūkumų, kurie suteiktų pagrindą juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesiremti.

38. Nors apeliaciniame skunde kartojama, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajam A. L. sukeltą fizinį skausmą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nors aptariama nusikalstama veika nepaliko aiškių pėdsakų ant nukentėjusiojo A. L. kūno, vyko uždaroje namų erdvėje ir šį įvykį tiesiogiai matė tik mažamečiai nukentėjusiosios vaikai, tai savaime nepaneigia fizinio smurto pavartojimo ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam fakto, kuris buvo nustatytas nukentėjusiųjų mažamečių parodymais, kurie buvo pakankamai nuoseklūs visose jų apklausose, taip pat buvo netiesiogiai patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais – asmenų, kuriems vaikai papasakojo apie šią nusikalstamą veiką, parodymais, telefoninio nuteistosios ir A. L. pokalbio įrašu, taip pat ir anksčiau minėtomis teismo ekspertų – psichologų bei psichiatrų išvadomis, kad A. L. neturi padidėjusio polinkio įtaigumui, fantazavimui, geba atsiminti ir atpasakoti svarbiausias su juo įvykusių įvykių detales ir yra nuoseklus tai darydamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog visa tai įrodo nuteistosios kaltę ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo – momentinio tyčinio smurtinio elgesio prieš sūnų, sukėlusio jam fizinį skausmą, net jei ji ir nesiekė tokių pasekmių, tačiau gerai suprato, kad jos gali kilti ir leido joms atsirasti. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo tokio pobūdžio nuteistosios veiksmų vertinti tik kaip jos pastangų „prižiūrėti ir sudrausminti“ savo vaiką. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad aptariamais nusikalstamais veiksmais A. L. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, jog A. L. apie būtent šio įvykio metu (nuteistajai numetus jį nuo kėdės) savo patirtą skausmą papasakojo tiek įvykį tiesiogiai mačiusiai G. L., tiek ir teismo ekspertams – psichologams bei psichiatrams, o tai reiškia, kad bylos įrodymų visuma dėl šios veikos atitinka šios nutarties 12 punkte Aukščiausiojo Teismo suformuluotą reikalavimą, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnį reikia, jog nukentėjęs asmuo pajustų fizinį skausmą, o toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą. Darytina išvada, jog ir šiuo atveju nuteistosios D. L. veiksmuose buvo tiek visi objektyvieji, tiek visi subjektyvieji BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

39. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios gynėjo advokato apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą D. L. atstovas advokatas G. Lukauskas prašė priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą patyrė apeliacinėje instancijoje apmokėdamas advokato darbą ir pateikė 2023 m. rugsėjo 5 d. pinigų priėmimo kvitą, Serija LAT Nr. 1071334, iš kurio matyti, kad D. L. atstovui advokatui G. Lukauskui už atstovavimą sumokėjo 400 Eur. Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiųjų atstovams pagal įstatymą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu turėti atstovą, kad proceso metu būtų visapusiškai ginamos ir užtikrinamos nukentėjusiųjų teisės bei teisėti interesai.

41. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-174/2014, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).

42. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2023 m. birželio 2 d. nuosprendžio neskundė, apeliacinis procesas vyko pagal nuteistosios D. L. gynėjo advokato G. Gvildžio apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas. Apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, kurie yra tiesiogiai susiję su atstovo pagal įstatymą atstovaujamų nukentėjusiųjų interesais (apeliaciniame skunde buvo ginčijama D. L. kaltė), todėl akivaizdu, jog dėl šios priežasties nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą (vidutiniškai sudėtinga, vidutinės apimties – keturios nusikalstamos veikos, viena nuteistoji, bylą sudaro 7 tomai), posėdžių apeliacinės teisme skaičių (byla buvo išnagrinėta per vieną posėdį), jo trukmę (posėdis truko 1 valandą 4 minutes), atstovo darbo sąnaudas ginant nukentėjusiųjų atstovo pagal įstatymą interesus (advokatas G. Lukauskas atstovavo D. L. ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir didelių jo laiko sąnaudų nereikalavo, advokatas parengė dviejų su puse lapų apimties atsiliepimą į apeliacinį skundą, advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo ir jame pasisakė, teismo posėdyje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas), mano, kad D. L. priklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, tačiau 400 Eur suma už advokato pagalbą, atstovaujant D. L. apeliacinės instancijos teisme, yra per didelė, neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl atstovavimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, mažintinos ir D. L. iš D. L. priteistina 200 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 103 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. L. gynėjo advokato Giedriaus Gvildžio apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios D. L. nukentėjusiųjų G. L. ir A. L. atstovui pagal įstatymą D. L. 200 Eur (du šimtus eurų) turėtų proceso išlaidų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.