Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Č. ieškinį atsakovams Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai bei SĮ ,,Susisiekimo paslaugos“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas G. Č. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu ir nurodė, kad 2019-02-21 su prašymu Nr. 7-695 ieškovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) maždaug apie (duomenys neskelbtini) val. kontrolės metu, (duomenys neskelbtini) stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, ieškovas pateikė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriams „Vilniečio kortelę“ Nr. (duomenys neskelbtini), aktyvuotą elektroninį bilietą, tačiau atlikę patikrinimą SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai nurodė, kad šis bilietas negalioja ir, ieškovo teigimu, pažemindami jį, t. y. visų autobuso keleivių akivaizdoje, išlaipino iš maršrutinio autobuso Nr. (duomenys neskelbtini) bei iškvietė policiją. Ieškovui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas bei buvo paskirta piniginė bauda. Ieškovo teigimu, kadangi minimo bilieto nebuvo galima pažymėti, tai kitame autobuse jis privalėjo pirkti brangesnį bilietą pas autobuso vairuotoją ir (duomenys neskelbtini) kai ieškovas nuvyko į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ klientų aptarnavimo centrą, esantį (duomenys neskelbtini), jame ieškovui buvo patvirtintas Vilniečio kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) gedimas (t. y. ieškovui buvo išduotas kitas bilietas), tokiu būdu sugedusią kortelę klientų aptarnavimo centre, surašydami paraišką Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui pakeitė į naują Vilniečio kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir į šią kortelę buvo perkeltas 4, 80 EUR dydžio likutis. Ieškovo teigimu, jis prašė nenaudoti matavimo priemonių rodmenų, kol nebus atliktas prietaisų patikrinimas ir ištaisyti sistemoje tikrovės neatitinkantys duomenys apie ieškovo neva tai padarytą administracinį nusižengimą bei išspręstas klausimas dėl ieškovui padarytų nuostolių atlyginimo. Ieškovas taip pat nurodė, jog jis gavo iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsakymą (2019-02-14 Nr. 2019-S1-0306), kad ieškovo kortelės lietimas prie komposterio viešajame transporte neužfiksuotas, be to, taip pat buvo nustatyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kortelės bilietų naudojimo istorijoje laikotarpyje nuo (duomenys neskelbtini) (imtinai) nesutapo pinigų likutis bei bilietų kiekis, buvo pateikti penkių bilietų duomenys, nors turėjo būti septyni. Be to, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ sistemoje buvo fiksuojami ir pateikiami klaidingi duomenys apie tai, jog nurodytu laikotarpiu buvo panaudoti penki vienetai 30 min trukmės e.bilietų po 65 cnt., iš viso už 3,25 EUR, nors faktiškai ieškovas už septynis 30 min trukmės bilietus sumokėjo po 65 cnt., iš viso 4,55 EUR, t. y. nebuvo užfiksuoti du 30 min trukmės e.bilietų duomenys, be to, 0,65 EUR suma už 30 min trukmės e.bilietą (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. nepagrįstai buvo nuskaičiuota du kartus, bet duomenys į sistemos duomenų bazę buvo perkelti tik už vieną e.bilietą, o duomenys už (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. (duomenys neskelbtini) min. maršruto Nr. (duomenys neskelbtini) autobuse ((duomenys neskelbtini) stotelė) įsigytą 0,65 ct vertės e.bilietą į duomenų sistemą buvo neperduoti. Ieškovo teigimu, jam kilo grėsmė būti pakartotinai ir nepagrįstai nubaustam už važiavimą be bilieto, kadangi duomenys apie įsigytą e.bilietą į duomenų bazę sistemoje buvo persiunčiami netiksliai arba visai buvo nepersiunčiami. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-30 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-266-859/2019 panaikino SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ne teismo tvarka priimtą 2019-01-29 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. SISP-ANR-N-5182-2019, kuriuo ieškovas buvo pripažintas padaręs nusižengimą numatytą LR ANK 446 straipsnio 4 dalies nuostatose ir ieškovui paskirta 23,00 EUR bauda buvo panaikinta ir administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta. Ieškovas pateikė dubliką ir nurodė, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 2019 - 2030 metų veiklos strategijoje, t. y. viešai prieinamoje „google“ paieškoje, šeštajame puslapyje ketvirtame skirsnyje „Apie įmonę“, jo šeštame puslapyje yra parašyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigta įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir jai perduotą bei jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Be to, įmonė yra pelno siekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, o taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 metų birželio mėnesio rašte Nr. A51-/20 „Dėl lūkesčių deklaracijos pateikimo“, adresuotame SĮ „Susisiekimo paslaugos“, šio rašto priede Vilniaus miesto savivaldybės lūkesčių deklaracija įmonei SĮ „Susisiekimo paslaugos“, bendrovės veiklos apžvalgoje yra nurodyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ bendrovė yra įsteigta 1998-07-15 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 230 bei 1998-11-23 SĮ „Susisiekimo paslaugos“ buvo įregistruota juridinių asmenų registre ir per visą veiklos laikotarpį jos teisinis statusas nesikeitė. Ieškovas nurodė, kad atsakovai bei tretysis asmuo, nesutikdami su ieškovo argumentais, akivaizdžiai deklaratyviai teigia, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neva nesiekia pelno, nors pateikti dokumentai paneigia šiuos teiginius. Ieškovo teigimu, ieškovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atžvilgiu nieko neteisėto nepadarė, be to, LR CK 6.228¹³ straipsnio 1 dalies nuostatose yra numatyta, jog vartotojams parduodamos prekės ir teikiamos paslaugos turi būti saugios ir tinkamos kokybės, o SĮ „Susisiekimo paslaugos“, teikdama nekokybiškas paslaugas bei būdama už tai atsakinga, nesiėmė veiksmų sistemos trūkumams pašalinti bei ištaisyti klaidas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi ieškovo prašymą, 2019-03-04 raštu Nr. 4-3134, atsižvelgiant į tai, jog pateikti reikalavimai SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra nepriskirtini minėtos tarnybos kompetencijai, ieškovo pašymą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kas ieškovo teigimu yra neteisėta, kadangi SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra pelno siekianti organizacija ir yra verslininkas vartojimo teisinių santykių prasme. Iš išdėstyto matyti, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra pelno siekiantis juridinis asmuo, veikiantis pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir gautą pelną turintis teisę skirstyti savo steigėjams arba dalyviams ir kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra pelno siekianti organizacija, patvirtina SĮ „Susisiekimo paslaugos“ rašto kopija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius rašto ir Vilniaus miesto savivaldybės lūkesčių deklaracijos įmonei SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kopija. Ieškovas nurodė, kad 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyje su vartotojais 2 straipsnio c punkto nuostatos nurodo, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, esant nesvarbu ar tai viešoji ar privati nuosavybė. Ieškovas taip pat nurodė, kad už paslaugas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškovas sumokėjo 1,50 EUR, todėl yra akivaizdu, jog tarp ieškovo ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ susiklostė teisiniai vartojimo santykiai, todėl Valstybinė vartotojų apsaugos tarnyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti 2019-02-21 ieškovo prašymą ir nesant pagrįsto teisinio pagrindo šį prašymą persiuntė Vilniaus miesto savivaldybei, tokiu būdu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nesilaikė LR Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatų. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo ieškovas nurodė, jog šiuo atveju yra visos deliktinės sąlygos (turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais), o būtent Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba : 1) ieškovui neturtinę žalą padarė neteisėtais veiksmais, kadangi nesilaikė LR Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatų ir LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatų ; 2) dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veiksmų (veikimo) ieškovui padaryta neturtinė žala ir dėl šių tyčinių veiksmų ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškia įvairiais psichologiniais išgyvenimais (neviltimi, skriauda, liūdesiu, pažeminimu, nepasitikėjimu ir kt.), bei išvardintos neigiamos psichinės ieškovo reakcijos (t. y. neturtinė žala) ieškovui būtent atsirado dėl užgaulaus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos elgesio ir ieškovo pažeminimo, persiuntus ieškovo prašymą nagrinėti Savivaldybės administracijai bei atsisakius Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pačiai nagrinėti ieškovo prašymą ; 3) tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų (veikimo) ir ieškovui padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys bei 4) ieškovui neturtinė žala yra padaryta tyčine kaltės forma, kadangi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, persiųsdama ieškovo prašymą, užgauliai ieškovą pažemino. Ieškovas padarytą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neturtinę žalą vertina 1000,00 EUR sumai. Be to, visos deliktinės sąlygos (turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais) taip pat yra ir dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu : 1) SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neturtinę žalą padarė neteisėtais veiksmais, o būtent teikdama paslaugas ir būdama už tai atsakinga įmonė, nesiėmė veiksmų sistemos trūkumams pašalinti, kad tinkamai veiktų viešojo transporto elektroniniai komposteriai, ko pasėkoje ieškovas negalėjo viešajame transporte pažymėti elektroninio bilieto. Be to, dėl to be jokio teisinio pagrindo ieškovas buvo sulaikytas, kadangi neva važiavo viešuoju transportu be bilieto, tokiu būdu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ nesilaikė LR CK 6.228¹³ straipsnio 1 dalies nuostatų, Vilniečio kortelės, elektroninių bilietų arba pinigų įsigijimo, naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 38 punkto nuostatų bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įstatų punktų ; 2) dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neteisėtų veiksmų (veikimo) ieškovui padaryta neturtinė žala ir dėl tyčinių veiksmų ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškia įvairiais psichologiniais išgyvenimais (neviltimi, skriauda, liūdesiu, gyvenimo džiaugsmo praradimu ir kt.) ir išvardintos neigiamos psichinės ieškovo reakcijos (neturtinė žala) atsirado būtent dėl to, jog ieškovas, nusipirkęs elektroninį bilietą dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neveikimo taip, kad elektroniniai komposteriai viešajame transporte veiktų, buvo sulaikytas kontrolierių ir ieškovui buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena ; 3) tarp SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiksmų (neveikimo) ir ieškovui padarytos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys ir 4) neturtinė žala ieškovui yra padaryta tyčine kaltės forma. Ieškovas padarytą SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neturtinę žalą vertina 2000,00 EUR suma. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė teismo : 1) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019-03-04 raštą/sprendimą Nr. 4-3134 ; 2) įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą išnagrinėti ieškovo G. Č. 2019-02-21 prašymą Nr. 7-695 ; 3) iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškovo G. Č. naudai priteisti 1000,00 EUR dydžio neturtinę žalą ; 4) iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškovo G. Č. naudai priteisti 2000,00 EUR dydžio neturtinę žalą bei 5) iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovas argumentus, nurodytus savo procesiniuose dokumentuose, palaikė pilnai ir prašė teismo patikslintą ieškinį tenkinti pilnutinai. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas argumentus, nurodytus ieškovo procesiniuose dokumentuose, palaikė pilnai ir prašė teismo patikslintą ieškinį tenkinti pilnutinai.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė atsiliepimą ir nurodė, kad nesutinka su ieškovo patikslintame ieškinyje išdėstytais motyvais bei argumentais. Tarnybos nuomone, sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, todėl ieškovo argumentai ir prašymai yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini dėl toliau išdėstytų motyvų. Teismų praktikoje yra nurodoma, jog valstybinė institucija, vykdydama savo funkcijas privalo vadovautis jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais bei veikti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tarnybos funkcijos ir teisės yra įtvirtinamos LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio nuostatose, kuriose yra numatyta, kad Tarnyba užtikrina vartotojų teisių apsaugą, prižiūri, ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus, ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, o taip pat LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą. Be to, Tarnyboje ne teismo tvarka yra sprendžiami tik tokio pobūdžio ginčai, kurie kyla tarp vartotojo statusą įgyjančio asmens ir verslo subjekto. LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatose yra apibrėžta vartotojo sąvoka, vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Be to, LR Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalies nuostatose yra pateikta vartojimo sutarties samprata ir yra nurodyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2009-06-10 teismų praktikos apžvalgoje Nr. 30 yra konstatavęs, jog vadovaujantis vartotojų apsaugos srityje priimtomis Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų normomis, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu ji atitinka šiuos esminius požymius : 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo ; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės – komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti ir 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Atsakovo teigimu, ieškovas į Tarnybą kreipėsi dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų galimai nekokybiškų paslaugų, vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų ir viešojo intereso gynimo. Atsakovas nurodė, kad LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia savivaldybei teisę užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, be kita ko, steigiant savivaldybės įmones. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 „Dėl Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ įstatų tvirtinimo“ patvirtintų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 1 punkto nuostatose yra įtvirtinta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Vadovaujantis SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Įstatais, vienas iš šios įmonės tikslų – tai teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas, o viena iš šios įmonės veiklos sričių yra viešojo transporto organizavimas (šioje srityje įmonė, be kita ko, organizuoja ir koordinuoja viešojo transporto sistemą, vykdo keleivių, ekipažo ir viešojo transporto kontrolę, kuria ir diegia elektronines sistemas, technologijas ir sprendimus, skirtus viešajam transportui ir susisiekimui mieste ir kt.). Be to, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatose yra numatyta, kad savivaldybės įmonės tikslas yra teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. LR Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Atsižvelgiant į tai, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Įstatuose yra įtvirtintas tikslas teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas, o viena iš šios įmonės veiklos sričių yra viešojo transporto organizavimas ir kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, minėtu tikslu įsteigtas viešojo intereso tenkinimui, tai darytina išvada, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neatitinka paslaugas teikiančio verslininko sampratos. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai, kad SĮ „Susiekimo paslaugos“ veiklos pobūdis atitinka paslaugas teikiančio verslininko sampratą, nėra pagrįsti. Be to, atsižvelgiant į vartojimo santykių sampratą, aukščiau nurodomą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neatitinkant paslaugas teikiančio verslininko sampratos, darytina išvada, jog tarp ginčo šalių, t. y. ieškovo ir SĮ „Susisiekimo paslaugos“, nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai, o Tarnyba, atsižvelgdama į jai teisės aktų pavestas funkcijas, nėra teisės aktų įgaliota pasisakyti dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų galimai nekokybiškų paslaugų, ieškovui įsigyjant ir naudojant elektroninius bilietus ir dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktoriaus 2015-08-20 įsakymu Nr. 81 patvirtinto Vilniečio kortelės, elektroninių bilietų ir (arba) pinigų įsigijimo, naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašo (Jūsų įvardinto kaip vartojimo sutarties sudėtinės dalies) sąlygų bei dėl galimai pažeisto viešojo intereso. Dėl ieškovo prašymo persiuntimo Vilniaus miesto savivaldybei atsakovas nurodė, jog vadovaujantis LR Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, kurias teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai ir kaip jau anksčiau yra minėta, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl ši įstaiga yra priskirta būtent Vilniaus miesto savivaldybės reguliavimo sričiai. Pagal LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, Savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama biudžetines ir viešąsias įstaigas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Be to, Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies nuostatose yra įtvirtinta, jog Savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi ir savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, ieškovo prašyme keliami reikalavimai yra priskirtini būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o ne Tarnybai. Atsakovas taip pat nurodė, kad LR Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostatose yra įtvirtinta, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, tai jis jo nenagrinėja bei persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui ir apie tai praneša asmeniui, todėl Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad ieškovo prašyme pateikti reikalavimai SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atžvilgiu nėra priskirtini jos kompetencijai, vadovaudamasi LR Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei LR Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, perdavė pagal kompetenciją ieškovo prašymą nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei paprašė informuoti ieškovą apie tyrimo rezultatus. Tarnyba yra įgaliota nagrinėti tik iš vartojimo teisinių santykių kilusius ginčus, todėl Tarnyba sprendime teisėtai bei pagrįstai nurodė, jog ji nėra įgaliota pasisakyti dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiksmų ir nagrinėti ieškovo pateikto prašymo ir teisėtai bei pagrįstai minimą prašymą pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, todėl ieškovo argumentai, kad Tarnyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą ir jį neteisėtai persiuntė Vilniaus miesto savivaldybei, nėra teisėti ir pagrįsti. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodė, jog LR Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos (šiuo atveju neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms : neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo LR CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme konstatavimui reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, o taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, jog nenustačius bent vienos iš aukščiau minimų atsakomybės sąlygų, Valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į minimą teisinį reglamentavimą bei į Lietuvos vyriausiojo teismo formuojamą praktiką, sprendžiant viešosios (Valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, yra būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tarnybos funkcijos ir teisės yra įtvirtintos LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio nuostatose ir Tarnyba nėra teisės aktais įgaliota spręsti ginčų, kurie nėra laikytini vartojimo teisiniais santykiais teisės aktų prasme. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba vadovaudamasi LR Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis, LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei LR Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, perdavė pagal kompetenciją ieškovo prašymą nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, todėl Tarnyba atiko visus veiksmus, kuriuos ji privalėjo atlikti, gavusi ieškovo prašymą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl ieškovo argumentai yra nepagrįsti, o Tarnybos visi veiksmai yra teisėti, todėl tokiu būdu ieškovui negalėjo kilti neturtinė žala. Be to, reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas, tik esant trims sąlygoms : neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, o nenustačius bent vienos iš aukščiau minimų atsakomybės sąlygų, Valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnybos veiksmai, vertinant ieškovo prašymą ir, juo labiau, priimant skundžiamą sprendimą, yra teisėti, ir tokiu būdu šie veiksmai negalėjo ieškovui sukelti neturtinės žalos, todėl darytina išvada, jog nėra nei vienos sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei kilti bei Tarnybos pareigai atlyginti neturtinę žalą. Atsakovas pateikė tripliką ir nurodė, kad palaiko visus išdėstytus argumentus savo atsiliepime, todėl Tarnybos priimtas sprendimas yra priimtas teisėtai bei pagrįstai ir jo keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atsakovas prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė argumentus, nurodytus atsakovo procesiniuose dokumentuose, palaikė pilnai ir prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

Atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ pateikė atsiliepimą ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kontrolieriai surašė ieškovui administracinio nusižengimo protokolą Nr. SISP-ANRP-771-2019 už LR ANK 446 str. 4 d. nuostatų pažeidimą, t. y. važiavimą be bilieto, be to, (duomenys neskelbtini) buvo priimtas nutarimas Nr. SISP-ANR_N-5182-2019, kuriuo ieškovui buvo paskirta 23,00 EUR dydžio bauda. 2019-02-21 ieškovas pateikė prašymą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nekokybiškai teikiamų įmonės paslaugų ir Tarnyba 2019-03-04 sprendimu Nr. 4-3134 atsisakė nagrinėti ieškovo 2019-02-21 prašymą bei perdavė jį nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodė, jog reikalaujant atlyginti žalą, turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos LR CK 6.246 str. – 6.249 str. nuostatose : neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė bei žala. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti, kadangi nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad neva tai buvo ieškovas pažemintas kontrolieriams visų akivaizdoje išlaipinus jį iš autobuso ir iškvietus policiją bei surašius administracinio nusižengimo protokolą, o taip pat ieškovas pažeminimą traktuoja ir tai, jog kitame autobuse jam teko pirkti bilietą iš vairuotojo. Atsakovas nurodė, kad LR ANK 589 straipsnio nuostatose yra numatyta, jog administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo šių institucijų pareigūnai: <...> 83) savivaldybių vykdomųjų institucijų įgaliotų įstaigų ar įmonių – dėl šio kodekso 224, 319 straipsniuose, 434 straipsnio 2 dalyje, 426 straipsnio 4 dalyje, 439, 446, 448, 449, 4491, 457, 505 straipsniuose numatytų administracinių nusižengimų <...>. (duomenys neskelbtini), t. y. kai ieškovui buvo surašytas protokolas, atsakovo kontrolieriai turėjo visus įgaliojimus vykdyti keleivių kontrolę Vilniaus miesto viešojo transporto sistemoje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-03-02 įsakymo Nr. 30-462 „Dėl pareigūnų įgaliojimo tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas“ 1.1.8 punkto nuostatas, kontrolierių teisė išlaipinti viešojo transporto keleivius aplinkybių patikslinimui ir (ar) protokolo surašymui, o taip pat teisė prireikus iškviesti policijos pareigūnus buvo numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-03-21 sprendimu Nr. 1-1439 „Dėl Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus miesto savivaldybėje taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus miesto savivaldybėje taisyklių 61.1 ir 61.2 papunkčių nuostatose. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atsakovo kontrolieriai ieškinyje nurodytus veiksmus atliko jiems teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, t. y. laikydamiesi teisės aktų reikalavimų bei neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtumas, kaip atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama yra pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų : viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti ir ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Vadovaujantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, kad kontrolieriai, aiškindamiesi ieškovo galimai padaryto administracinio nusižengimo aplinkybes, laikėsi visų galiojančių teisės aktų, neviršijo jiems suteiktų įgaliojimų, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Be to, atsakovas neturi pareigos aprūpinti viešojo transporto keleivių bilietais, nes tai yra pačių keleivių pareiga, todėl ieškovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovui kitoje transporto priemonėje teko pirkti bilietą iš vairuotojo, negali būti laikoma neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovo atžvilgiu ir ieškovas bilietą kelionei kita transporto priemone galėjo įsigyti bet kuriuo iš kitų būdų (papildymas „Vilniečio kortelę“ e.bilietais arba e.pinigais ; mobili programėlė m.Ticket ; viešajame transporte įsigydamas vienkartinį bilietą). Taigi, jeigu ieškovas nenorėjo įsigyti bilieto iš vairuotojo, tai kelionės bilietu jis galėjo apsirūpinti bet kuriuo kitu iš nurodytų būdų. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal LR CK 6.247 straipsnio nuostatas yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu / neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo / neveikimo) rezultatu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus : pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo ir antrame etape yra nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti faktinio priežastinio ryšio buvimo, kadangi atsakovas ieškovo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko ir šiuo atveju ieškovo patirti trumpalaikiai nepatogumai, susiję su (duomenys neskelbtini) kontrolierių vykdyta keleivių kontrole, negalėjo ieškovui sukelti ieškinyje nurodytų ilgalaikių padarinių, tokių kaip neviltis, skriauda, ilgalaikis liūdesys, gyvenimo džiaugsmo praradimas ir kt., t. y. ieškinyje aprašyti kontrolierių veiksmai normaliu atveju negali sukelti asmeniui tokio pobūdžio padarinių, kokius nurodė ieškovas, todėl šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio (nei faktinio, nei teisinio) tarp atsakovo kontrolierių vykdytos keleivių kontrolės bei ieškovo nurodytų psichologinių išgyvenimų. Be to, pagal LR CK 6.248 straipsnio nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo yra kaltas dėl padarytos žalos, o šiuo atveju nėra jokių atsakovo kaltės dėl ieškovo nurodytos žalos įrodymų, o nesant teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą, savaime nėra ir kaltės, t. y. kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, ieškovas į šią civilinę bylą nepateikė jokių neturtinės žalos padarymo faktą pagrindžiančių įrodymų (duomenų) ir ieškovas apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie patiriamus psichologinius išgyvenimus. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatose yra nustatyta, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas ir teismų praktikoje yra pripažįstama ta aplinkybė, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada yra įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas ir įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas ieškininį reikalavimą atlyginti neturtinę žalą bei konkretų žalos dydį grindžia išimtinai tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir pateiktu ieškiniu bei prie ieškinio pateiktais priedais neįrodė žalos egzistavimo dėl atsakovo veiksmų / neveikimo, be to, ieškovas nenurodė bei neįrodė ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų / neveikimo ir neva tai ieškovo patirtos žalos, todėl ieškovo ieškininis reikalavimas atlyginti 2000,00 EUR neturtinę žalą yra nepragrįstas ir atmestinas, be to, atsakovas pilnai sutinka su kito atsakovo Tarnybos šioje byloje nurodytais argumentais apie tai, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo skundą. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo ir atsakovo nesiejo civiliniai paslaugų teikimo - vartojimo santykiai ir (duomenys neskelbtini), t. y. kai atsakovo kontrolieriai tikrino ieškovo bilietą, ieškovas faktiškai naudojosi keleivių vežimo reguliariais maršrutais paslauga. LR Kelių transporto kodekso 19 ir 20 straipsnių nuostatose yra numatyta, jog keleivio vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja keleivį nuvežti jo biliete arba tam tikrame užsakyme nurodyta transporto priemone, laiku ir maršrutu į paskirties punktą, o keleivis įsipareigoja už nuvežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Be to, keleivio bilietas yra apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad yra sudaryta keleivių vežimo reguliariu reisu sutartis, arba skaitmeninėje duomenų bazėje saugomas įrašas, kuriuo patvirtinama, jog yra sumokėta už vežimo paslaugą. Taigi, keleivių vežimo sutarties šalimis yra keleivis ir vežėjas ir atsakovas neteikia keleivių vežimo reguliariais maršrutais paslaugos Vilniaus mieste, o keleivių vežimo paslaugas Vilniaus mieste šiuo metu teikia kitos įmonės. Be to, keleivių kontrolė yra viena iš atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės pavestų funkcijų viešojo transporto organizavimo srityje ir atsakovo kontrolieriams vykdant pavestą kontrolės funkciją tarp kontrolierių ir kontroliuojamų asmenų susiklosto administraciniai (ne civiliniai) teisiniai santykiai, reguliuojami administracinės teisės normomis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teikti, kad atsakovas ieškovui teikė paslaugą ir atsakovas, vykdydamas keleivių kontrolės funkciją, neveikia kaip verslininkas. LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia savivaldybei teisę užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, steigiant savivaldybės įmones. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 „Dėl Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ įstatų tvirtinimo“ patvirtintų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 1 punkto nuostatose yra įtvirtinta, jog atsakovas yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo ir vadovaujantis atsakovo įstatais, vienas iš atsakovo tikslų – tai teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas, o viena iš šios įmonės veiklos sričių yra viešojo transporto organizavimas (šioje srityje atsakovas organizuoja bei koordinuoja viešojo transporto sistemą ; vykdo keleivių, ekipažo ir viešojo transporto kontrolę ir kt.) ir atsakovas teismo tvarka administracinėje byloje Nr. A442-1859/2013 yra pripažintas viešojo administravimo subjektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1859-13). Be to, atsakovas, veikdamas viešojo transporto organizavimo srityje, nesiekia pelno, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė apmoka atsakovui tik nurodytoje srityje vykdomų funkcijų sąnaudas, ir iš šios veiklos atsakovas pelno negauna. Ieškovas savo ieškininius reikalavimus grindžia ir Direktyvomis 2011/83/ES bei 93/13/EBB teigdamas, jog jos yra taikomos atsakovui santykiuose su vartotojais, tačiau tokiai argumentacijai, nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi aukščiau nurodytos Direktyvos yra taikomos tais atvejais, kai fizinis ar juridinis asmuo veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, t. y. kai siekia sau asmeninės naudos ir iš to pelnosi, o atsakovas šiuo atveju vykdo viešąsias funkcijas, kuriomis tenkina viešąjį interesą, todėl atsakovas nepatenka į minimų Direktyvų taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas minėtu tikslu yra įsteigtas viešojo intereso tenkinimui, darytina išvada, kad atsakovas neatitinka paslaugas teikiančio verslininko sampratos. Atsakovas taip pat nurodė, kad teismui pateiktame ieškinyje ieškovas, grįsdamas savo ieškininius reikalavimus, vadovaujasi LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, jog savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus, tačiau ieškovas prieštarauja patsai sau, nes ieškovas, viena vertus, pripažįsta tai, kad atsakovas yra viešąsias paslaugas teikiantis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, o kita vertus, ieškovas jau teigia, jog atsakovas yra pelno siekiantis verslininkas, kas įrodo ieškovo pozicijos nenuoseklumą bei prieštaringumą. Be to, atsakovo teigimu, dalis ieškinio argumentų bei aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo ieškininius reikalavimus, yra nesusijusios su ginčo objektu, t. y. neturi įrodomosios galios, kaip pavyzdžiui ieškinyje plačiai yra pasisakoma apie e.bilieto žymėjimą ir kt., tačiau tarp nurodytų aplinkybių ir šios civilinės bylos dalyko nėra jokio ryšio. Atsakovas pateikė tripliką ir nurodė, kad viešojo transporto keleivių kontrolės funkcija atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta šiais atsakovo steigėjo Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktais : Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-12-23 sprendimo Nr. 1-2196 „Dėl pritarimo vežėjų įtraukimui į bendrą viešojo transporto sistemą vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais Vilniaus mieste“ 4 p. nuostatomis, kuriose numatyta, jog atsakovas yra įgaliotas vykdyti keleivių ir eismo kontrolę vežėjų transporto priemonėse ; atsakovo įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 „Dėl Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ įstatų tvirtinimo“ 10.13 p. nuostatomis, kuriose yra numatyta, kad viena iš atsakovo veiklos sričių yra keleivių, ekipažo ir viešojo transporto kontrolė bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019-09-06 įsakymo Nr. 30-2276/19 „Dėl pareigūnų įgaliojimo tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas“ 1.1.15 p. nuostatomis, kuriomis atsakovo kontrolieriai yra įgalioti tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas už veikas, numatytas LR Administracinių nusižengimo kodekso 224 str. 2 d., 319 str., 434 str. 2 d., 439, 446 str., 448 str. 1, 2, 3 d. ir 505 straipsniuose. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisės aktus, darytina išvada, kad atsakovas, vykdydamas keleivių kontrolę viešajame transporte, vykdo pavestas viešojo administravimo funkcijas ir neteikia paslaugų vartotojams. Be to, aplinkybė apie tai, jog atsakovas siekia vykdomos veiklos pelningumo, neįrodo tai, kad atsakovas (atsakovo kontrolieriai), vykdydamas keleivių kontrolę, veikia verslo tikslais. Teisingumo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad sąlyga, jog organizacija turi būti įsteigta turint konkretų tikslą tenkinti visuotinės svarbos interesus, neturinčius pramoninio arba komercinio pobūdžio, nereiškia, kad ji gali tenkinti tik šiuos poreikius ir negali verstis kita veikla, net jei tokios užduotys sudaro didžiąją jos veiklos dalį, nes teisiniu apibrėžimu neatsižvelgiama į santykinę tokių užduočių svarbą jos visam verslui (Teisingumo Teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C-44/96, ECLI:EU:C:1998:4). Be to, veiklos pelningumas, jeigu tai iš tiesų nėra pagrindinis subjekto įsteigimo ir veiklos tikslas, o tai nustatytina ne tik pagal steigimo dokumentų nuostatų formuluotes, bet pagal ginčui svarbių faktinių aplinkybių visumą, nepaneigia galimybės, kad šio subjekto veikla bent jau tam tikra dalimi susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu (Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Korhonen ir kt., C-18/01, ECLI:EU:C:2003:300). Vadovaujantis nurodyta teismų praktika atsakovas daro išvadą, jog ieškovo dublike cituojami dokumentai nepaneigia atsakovo atsiliepime išdėstytos pozicijos, kad atsakovas, vykdydamas viešojo transporto keleivių kontrolę, neveikia kaip verslininkas ir tarp atsakovo ir kontroliuojamų keleivių (šiuo atveju ieškovo) nesusiklosto jokie vartojimo teisiniai santykiai. Be to, Teisingumo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad viešaisiais interesais, neturinčiais komercinio ar pramoninio pobūdžio, inter alia, yra pripažįstami tokie poreikiai, kurie, pirma, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu, ir, antra, kurių atžvilgiu visuomeninio intereso sumetimais valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius (LAT 2015-05-25 nutartis Nr. 3K-3-324-378/2015 ir joje nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Atsakovo vykdoma viešojo transporto keleivių kontrolės veikla atitinka abu aukščiau nurodytus viešojo intereso kriterijus, todėl šiuo atveju atsakovo vykdoma keleivių kontrolė yra vykdoma viešaisiais interesais ir neturi komercinio ar pramoninio pobūdžio, t. y. ši veikla nėra verslas. Be to, ieškovo dublike pateikti argumentai neįrodo ir tos aplinkybės, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nepagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovo skundą, be to, dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas nepateikė jokių kontrargumentų ir įrodymų atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, jog ieškinyje ir dublike nurodyti atsakovo kontrolierių veiksmai yra teisėti, be to, ieškovas nepasisakė ir dėl atsakovo argumentų, kad kontrolierių veiksmai negalėjo sukelti ieškovui tokių ilgalaikių padarinių (žalos), kuriuos ieškovas nurodė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o taip pat ieškovas nepateikė ir jokių neturtinės žalos padarymo faktą pagrindžiančių įrodymų (duomenų), apsiribodamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie patiriamus psichologinius išgyvenimus. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuota, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, be to, ieškovas, reikalaudamas atlyginti patirtą žalą, yra neatleidžiamas nuo LR CPK 178 straipsnio nuostatose įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas yra negalimas, kadangi žalai atlyginti nėra jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, turi įrodyti tą aplinkybę, jog atsakovo kontrolieriai, vykdydami keleivių kontrolę, pažeidė galiojančius teisės aktus, o dėl teisėtų kontrolierių veiksmų patirtų tam tikrų ieškovo nepatogumų / išgyvenimų nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti ieškovo patirtą neturtinę žalą. Atsakovas prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas argumentus, nurodytus atsakovo procesiniuose dokumentuose, palaikė pilnai ir prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Trečiasis asmuo nurodė, jog teismų praktikoje yra pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti yra nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme) : prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo ; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti ir šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Nagrinėjamu atveju yra aktualus pastarasis teismų suformuotas vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo požymis, jog prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas. LR CK 6.228¹ straipsnio 3 dalies nuostatose yra pateikta verslininko sąvoka, pagal kurią verslininku yra laikomas fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Be to, nurodyta verslininko sąvoka yra pakartota ir LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 24 dalies nuostatose. Iš nurodytos sąvokos yra akivaizdu, jog įstatymų nuostatos verslininkais pripažįsta tik asmenis, kurie sudaro sutartis savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais, t. y. teikdami paslaugas arba prekes siekia naudos sau ir veikia būtent savo interesams tenkinti, o tuo tarpu SĮ „Susisiekimo paslaugos“, kurios atžvilgiu imtis veiksmų ieškovas prašė Tarnybos, nurodytos verslininko sąvokos neatitinka. Be to, LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia savivaldybei teisę užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams steigiant savivaldybės įmones, o remiantis LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, savivaldybės įmonės tikslas yra teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 patvirtintų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 1 punkto nuostatose yra numatyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. LR CK 2.34 straipsnio 2 dalies nuostatose yra nurodyta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. Be to, atsižvelgiant į tai, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra įsteigta iš Vilniaus miesto savivaldybės turto, įmonė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė nurodytą įmonę būtent viešųjų interesų tenkinimui, kaip tai numatyta įstatymo nuostatose, todėl jokio pagrindo teigti, neva SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra verslininkas vartojimo teisinių santykių prasme, nagrinėjamu atveju nėra. Be to, SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 8 punkto nuostatose yra išvardinti įmonės veiklos tikslai, tarp kurių pirmiausia - teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas ir įmonė veikia viešojo transporto organizavimo, viešojo transporto infrastruktūros priežiūros organizavimo, rinkliavų už automobilių stovėjimą administravimo, eismo stebėjimo ir šviesoforinio jo valdymo, dviračių tinklo administravimo srityse ir vykdo kitas su įmonės veiklos tikslais neatsiejamai susijusias funkcijas bei teikia viešąsias paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra įsteigta tenkinti viešuosius poreikius (teikti viešąsias paslaugas), būtent įmonės veiklos tikslai leidžia pagrįstai teigti įmonę veikiant ne savo interesų ir naudos, o viešųjų poreikių tenkinimo labui, todėl skundžiamu raštu Tarnyba pagrįstai nurodė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ neatitinkant verslininko sąvokos LR CK 6.228¹ straipsnio nuostatų prasme, tokiu būdu tenkinti ieškovo ieškinius reikalavimus panaikinti skundžiamą raštą bei įpareigoti Tarnybą nagrinėti ieškovo 2019-02-21 prašymą Nr. 7-695 nagrinėjamu atveju jokio teisinio pagrindo nėra. Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodė, jog pagal LR CK 6.250 str. 1,2 d.d. nuostatas, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais ir neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Be to, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės (LR CK 6.271 str. 1 d.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-03 nutartis Nr. A146-614/2010), valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės ir civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos : neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis) ; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis) ; teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis) bei teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnio nuostatose numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms : neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ir nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas nekyla pareiga atlyginti žalą. LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 str. nuostatose numatyta, kad Tarnyba užtikrina vartotojų teisių apsaugą, prižiūri, ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus, ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, o taip pat Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą. Be to, Tarnyboje ne teismo tvarka yra sprendžiami tik tokio pobūdžio ginčai, kurie kyla tarp vartotojo statusą įgyjančio asmens ir verslo subjekto, o kadangi ieškovo prašyme pateikti reikalavimai SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atžvilgiu nėra priskirtini Tarnybos kompetencijai, tai Tarnyba vadovaudamasi LR Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 8 d., LR Vietos savivaldos įstatymo 9 str. 1 d. bei LR Kelių transporto kodekso 4 str. 3 d. nuostatomis perdavė pagal kompetenciją ieškovo prašymą nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Tarnyba, gavusi ieškovo prašymą, atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti, todėl ieškovo argumentai dėl šio atsakovo veiksmų neteisėtumo, yra laikytini nepagrįstais ir atmestinais. Atsakovo teigimu, ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti pagrindu dėl neturtinės žalos priteisimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 patvirtino SĮ „Susisiekimo paslaugos” įstatus, kurių 1 punkto nuostatose yra nustatyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo ir SĮ „Susisiekimo paslaugos” teisinė forma yra savivaldybės įmonė (2 punktas). Įmonė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (4 punktas). Vienas iš įmonės tikslų – teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas, o viena iš įmonės veiklos sričių yra viešojo transporto organizavimas (8 punktas) ir kadangi įmonė yra viešasis juridinis asmuo, tai jos veiklai nėra taikomos LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos. Įmonės veikloje yra taikomas Įmonės 2015-08-20 įsakymu Nr. 81 patvirtinto Vilniečio kortelės, elektroninių bilietų ir (arba) pinigų įsigijimo, naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 38 punkto reikalavimas, kuriame yra nurodyta, kad jeigu viešajame transporte komposteris neteisingai nuskaito e.bilietą ar pasitaiko kitų apraše nenumatytų atvejų, tai reikia ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų kreiptis į įmonės padalinį. Kaip nurodė ieškovas, (duomenys neskelbtini) jam nuvykus į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ klientų aptarnavimo centrą, atsakovas priėmė sprendimą nemokamai išduoti naują Vilniečio kortelę, perkeliant neveikiančioje kortelėje buvusį elektroninių pinigų likutį. Taigi, ieškovo teiginys, kad atsakovas nesilaikė Aprašo 38 punkto nuostatų yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovo teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-30 nutarimu administracinių nusižengimų byloje Nr. II-266-859/2019 panaikino SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ne teismo tvarka priimtą 2019-01-29 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. SISP-ANR_N-5182-2019 (ROIK: (duomenys neskelbtini)), kuriuo ieškovas buvo pripažintas kaltu (duomenys neskelbtini) padaręs administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 446 straipsnio 4 dalies nuostatose ir ieškovui paskirtą 23,00 EUR baudą bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog administracinio teisės pažeidimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, tačiau ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. yra sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Trečiasis asmuo nurodė, kad teismas, šiuo atveju priimdamas minėtą nutarimą, nenustatė jokių neteisėtų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbuotojų veiksmų, vykdant administracinio teisės pažeidimo teiseną ieškovo atžvilgiu ir teismas tik sprendė, jog nutarimas yra naikintinas, o administracinio nusižengimo teisena yra nutrauktina, kadangi padaryta veika neturi administracinio nusižengimo, numatyto LR ANK 446 straipsnio 4 dalies nuostatose, požymių. Be to, teismas laikė įrodytu, kad ieškovo Vilniečio kortelė galėjo nebeveikti tinkamai dėl atsiradusių nenustatytų trukdžių ar sutrikimų, kurių galimybę pripažino ir institucijos atstovas ir ši kortelė klaidingai ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę iki nutarime nurodytos datos atliko klaidingą operaciją ir dėl kortelės galimo sutrikimo ieškovas po dvylikos dienų kreipėsi į SĮ „Susisiekimo paslaugos“ klientų aptarnavimo centrą dėl Vilniečio kortelės pakeitimo ir jam buvo išduota nauja Vilniečio kortelė. Trečiasis asmuo prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Į teismo posėdį trečiojo asmens atstovas neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką trečiajam asmeniui yra pranešta tinkamai, prašymo atidėti šios civilinės bylos nagrinėjimą trečiasis asmuo nepateikė, todėl ši civilinė byla yra nagrinėjama trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio bei šalių ir jų atstovų paaiškinimų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai surašė ieškovui administracinio nusižengimo protokolą Nr. SISP-ANR_P-771-2019 už LR ANK 446 str. 4 d. nuostatų pažeidimą (važiavimą be bilieto) ; 2019-01-29 SĮ „Susisiekimo paslaugos“ priėmė nutarimą Nr. SISP-ANR_N-5182-2019, kuriuo paskyrė ieškovui 23,00 EUR dydžio baudą ; 2019-02-21 ieškovas pateikė prašymą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nekokybiškai teikiamų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ paslaugų ; Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2019-03-04 sprendimu Nr. 4-3134 atsisakė nagrinėti ieškovo 2019-02-21 prašymą ir perdavė jį nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ; ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019-03-04 sprendimą Nr. 4-3134 ir prašė įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą išnagrinėti ieškovo 2019-02-21 prašymą ; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-05-24 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ; ieškovas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-05-24 sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020-11-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2183-525/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-05-24 sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, motyvuodamas tuo, jog atsižvelgiant į LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir 103 straipsnio 1 punkto nuostatose įtvirtintą draudimą nutraukti bylą bei numatytą galimybę perduoti bylą pagal rūšinį teismingumą, nagrinėjama byla yra perduotina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui. Iš bylos medžiagos turinio taip pat nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-30 nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-266-859/2019 panaikino SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ne teismo tvarka priimtą 2019-01-29 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. SISP-ANR-N-5182-2019, kuriuo ieškovas buvo pripažintas padaręs nusižengimą, numatytą LR ANK 446 straipsnio 4 dalies nuostatose ir jam paskirtą 23,00 EUR baudą bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-30 nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-266-859/2019 konstatavo, jog priimdama skundžiamą nutarimą institucija nenustatė ir apskritai nevertino G. Č. pateiktų paaiškinimų dėl elektroninio bilieto galimo sutrikimo ir šios aplinkybės turi reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, kadangi institucijos pateiktos išklotinės duomenys patvirtina galimą sutrikimą G. Č. turėtos Vilniečio kortelės, nes savaitę iki ginčo įvykio, t. y. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) val., už 30 minučių bilietą nuo Vilniečio kortelės buvo nuskaičiuota ne priklausoma 0,65 ct suma, o 0,90 ct, t. y. kaip už valandinį bilietą ir su tokios klaidos galimybe teisme sutiko ir institucijos atstovas. Be to, teismas taip pat laikė įrodyta aplinkybe, kad G. Č. Vilniečio kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo nebeveikti tinkamai dėl atsiradusių nenustatytų trukdžių ar sutrikimų, kurių galimybę pripažino ir institucijos atstovas ir ši kortelė klaidingai (ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę iki nutarime nurodytos datos) atliko klaidingą operaciją. Be to, dėl kortelės galimo sutrikimo G. Č. po dvylikos dienų kreipėsi dėl Vilniečio kortelės pakeitimo ir jam buvo išduota nauja Vilniečio kortelė.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2010-04-08 nutartis Nr. 3K-3-155/2010; LAT 2011-02-07 nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2012-11-08 nutartis Nr. 3K-3-486/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (LAT 2011-10-04 nutartis Nr. 3K-3-371/2011; LAT 2015-07-15 nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015).

Sutinkamai su LR CPK nuostatomis šalys turi procesinę pareigą įrodyti savo reiškiamų reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą bei teisėtumą, t. y. šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į civilinę bylą privalo pateikti visus turimus įrodymus, tiesiogiai susijusius su konkrečia civiline byla (LR CPK 176 str. – 179 str.). Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju šalys į šią civilinę bylą jau yra pateikusios visus savo turimus įrodymus dėl šios civilinės bylos esmės ir teismas šalių pateiktus įrodymus vertins pagal LR CPK nuostatose nustatytas įrodinėjimo taisykles (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Ištyręs šioje civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas bei atmestinas, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, jog ieškovas pilnai neįrodė visų reikšmingų šiai civilinei bylai faktinių aplinkybių (LR CPK 176 str. – 179 str.).

LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio nuostatose yra numatyta, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba užtikrina vartotojų teisių apsaugą, prižiūri, ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus, ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, o taip pat LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą, be to, ne teismo tvarka sprendžia tik tokio pobūdžio ginčus, kurie kyla tarp vartotojo statusą įgyjančio asmens bei verslo subjekto.

LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalies nuostatose yra apibrėžta vartotojo sąvoka, vartotojas – tai fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. LR Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalies nuostatose yra pateikta vartojimo sutarties samprata ir yra nurodyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.

LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia savivaldybei teisę užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, steigiant savivaldybės įmones.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 „Dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų tvirtinimo“ patvirtintų SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų 1 punkto nuostatose yra įtvirtinta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo ir vienas šios įmonės tikslų yra – tai teikti kokybiškas tarptautinius standartus atitinkančias viešąsias paslaugas ir viena iš šios įmonės veiklos sričių yra viešojo transporto organizavimas (šioje srityje įmonė organizuoja ir koordinuoja viešojo transporto sistemą, vykdo keleivių, ekipažo ir viešojo transporto kontrolę, kuria ir diegia elektronines sistemas, technologijas ir sprendimus, skirtus viešajam transportui ir susisiekimui mieste ir kt.).

LR Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatose yra numatyta, kad savivaldybės įmonės tikslas yra teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus.

LR Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus.

Viešojo transporto keleivių kontrolės funkcija teisės aktų nustatyta tvarka SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra pavesta šiais steigėjo Vilniaus miesto savivaldybės teisės aktais : Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-12-23 sprendimo Nr. 1-2196 „Dėl pritarimo vežėjų įtraukimui į bendrą viešojo transporto sistemą vežti keleivius autobusais vietinio reguliaraus susisiekimo maršrutais Vilniaus mieste“ 4 p. nuostatomis, kuriose numatyta, jog SĮ „Susisiekimo paslaugos“ yra įgaliota vykdyti keleivių ir eismo kontrolę vežėjų transporto priemonėse ; SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-12-21 įsakymu Nr. 30-3347 „Dėl Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ įstatų tvirtinimo“ 10.13 p. nuostatomis, kuriose yra numatyta, kad viena iš SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiklos sričių yra keleivių, ekipažo ir viešojo transporto kontrolė bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019-09-06 įsakymo Nr. 30-2276/19 „Dėl pareigūnų įgaliojimo tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas“ 1.1.15 p. nuostatomis, kuriomis SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai yra įgalioti tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas už veikas, numatytas LR Administracinių nusižengimo kodekso 224 str. 2 d., 319 str., 434 str. 2 d., 439, 446 str., 448 str. 1, 2, 3 d. ir 505 straipsniuose.

Pažymėtina tai, kad Teisingumo Teismo praktikoje yra konstatuota, jog sąlyga, kad organizacija turi būti įsteigta turint konkretų tikslą tenkinti visuotinės svarbos interesus, neturinčius pramoninio arba komercinio pobūdžio, nereiškia, jog ji gali tenkinti tik šiuos poreikius ir negali verstis kita veikla, net jei tokios užduotys sudaro didžiąją jos veiklos dalį, nes teisiniu apibrėžimu neatsižvelgiama į santykinę tokių užduočių svarbą jos visam verslui (Teisingumo Teismo 1998-01-15 sprendimas Mannesmann Anlagenbau Austria ir kt., C-44/96, ECLI:EU:C:1998:4). Be to, veiklos pelningumas, jeigu tai iš tiesų nėra pagrindinis subjekto įsteigimo ir veiklos tikslas, o tai nustatytina ne tik pagal steigimo dokumentų nuostatų formuluotes, bet pagal ginčui svarbių faktinių aplinkybių visumą, nepaneigia galimybės, kad šio subjekto veikla bent jau tam tikra dalimi susijusi su viešojo intereso, kuris nėra komercinio ar pramoninio pobūdžio, tenkinimu (Teisingumo Teismo 2003-05-22 sprendimas Korhonen ir kt., C-18/01, ECLI:EU:C:2003:300).

Teismas daro išvadą, kad atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, vykdydamas keleivių kontrolę viešajame transporte, vykdo pavestas viešojo administravimo funkcijas ir neteikia jokių paslaugų vartotojams ir ta aplinkybė, jog atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ siekia vykdomos veiklos pelningumo, neįrodo tai, kad SĮ „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriai, vykdydami keleivių kontrolę, veikia būtent verslo tikslais, todėl ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Teismas taip pat daro išvadą, jog atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, vykdydamas viešojo transporto keleivių kontrolę, neveikia kaip verslininkas ir tarp atsakovo bei kontroliuojamų keleivių (šiuo atveju ieškovo) nesusiklostė jokie vartojimo teisiniai santykiai ir ši atsakovo vykdoma veikla nėra verslas, todėl ir šioje dalyje ieškovo argumentai yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.). Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad viešaisiais interesais, neturinčiais komercinio ar pramoninio pobūdžio, inter alia, yra pripažįstami tokie poreikiai, kurie, pirma, tenkinami kitu nei vertybių ir paslaugų pasiūlymo (oferta) rinkai būdu, ir, antra, kurių atžvilgiu visuomeninio intereso sumetimais valstybė pati ar per kitą kontroliuojamą subjektą, nesvarbu, ar jo veikla reguliuojama privatinės ar viešosios teisės, nusprendžia patenkinti šiuos poreikius.

Teismas taip pat pilnai sutinka su atsakovo argumentais ir apie tai, kad atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, veikdamas viešojo transporto organizavimo srityje, nesiekia pelno, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė apmoka atsakovui tik nurodytoje srityje vykdomų funkcijų sąnaudas, ir iš šios veiklos atsakovas pelno negauna, be to, ieškovas savo ieškininius reikalavimus grindžia ir Direktyvomis 2011/83/ES bei 93/13/EBB, teigdamas, jog jos yra taikomos atsakovui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ santykiuose su vartotojais, tačiau tokiai ieškovo argumentacijai nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi aukščiau nurodytos abi Direktyvos yra taikomos tik tais atvejais, kai fizinis ar juridinis asmuo veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, t. y. kai siekia sau asmeninės naudos ir iš to pelnosi, o atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ šiuo atveju vykdo viešąsias funkcijas, kuriomis tenkina viešąjį interesą, todėl atsakovas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir nepatenka į minimų Direktyvų taikymo sritį.

Teismas daro išvadą, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į tai, jog ieškovo prašyme pateikti reikalavimai SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atžvilgiu nebuvo priskirtini atsakovo kompetencijai, vadovaudamasi LR Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis bei LR Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir LR Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai perdavė pagal kompetenciją ieškovo prašymą nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei paprašė informuoti ieškovą apie tyrimo rezultatus, kadangi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra įgaliota nagrinėti tik iš vartojimo teisinių santykių kilusius ginčus, tokiu būdu ginčijamame sprendime buvo teisėtai ir pagrįstai nurodyta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra įgaliota pasisakyti dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ veiksmų bei nagrinėti ieškovo pateikto prašymo, todėl ieškovo argumentai ir šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Pažymėtina tai, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo LR Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime inter alia konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, reikalavimas dėl žalos (šiuo atveju neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas, tik esant visoms trims sąlygoms : neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Be to, neteisėtumo LR CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme konstatavimui reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, o taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų.

Ieškovas nurodė, kad atsakovo SĮ „Susisiekimo paslaugos “ neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog neva tai buvo ieškovas pažemintas kontrolieriams visų akivaizdoje išlaipinus jį iš autobuso ir iškvietus policiją bei surašius administracinio nusižengimo protokolą, o taip pat ieškovas pažeminimą traktuoja ir tai, kad kitame autobuse jam teko pirkti bilietą iš vairuotojo.

LR ANK 589 straipsnio nuostatose yra numatyta, jog administracinių nusižengimų teiseną pradeda, administracinių nusižengimų tyrimą atlieka ir administracinių nusižengimų protokolus surašo šių institucijų pareigūnai: <...> 83) savivaldybių vykdomųjų institucijų įgaliotų įstaigų ar įmonių – dėl šio kodekso 224, 319 straipsniuose, 434 straipsnio 2 dalyje, 426 straipsnio 4 dalyje, 439, 446, 448, 449, 4491, 457, 505 straipsniuose numatytų administracinių nusižengimų <...>.

Teismas daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini), t. y. kai ieškovui buvo surašytas protokolas, atsakovo kontrolieriai turėjo visus įgaliojimus vykdyti keleivių kontrolę Vilniaus miesto viešojo transporto sistemoje pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-03-02 įsakymo Nr. 30-462 „Dėl pareigūnų įgaliojimo tirti administracinius nusižengimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolus ir nagrinėti administracinių nusižengimų bylas“ 1.1.8 punkto nuostatas, kontrolierių teisė išlaipinti viešojo transporto keleivius aplinkybių patikslinimui ir (ar) protokolo surašymui, o taip pat teisė prireikus iškviesti policijos pareigūnus buvo numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-03-21 sprendimu Nr. 1-1439 „Dėl Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus miesto savivaldybėje taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus miesto savivaldybėje taisyklių 61.1 ir 61.2 papunkčių nuostatose, ir atsakovo kontrolieriai ieškinyje nurodytus visus veiksmus atliko jiems teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, t. y. laikydamiesi teisės aktų reikalavimų bei neviršydami jiems suteiktų įgaliojimų, tokiu būdu nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl ieškovo argumentai ir šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Pagal LR CK 6.247 straipsnio nuostatas yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais (veikimu / neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo / neveikimo) rezultatu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus : pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo ir antrame etape yra nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo).

Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti faktinio priežastinio ryšio buvimo, kadangi atsakovas ieškovo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir šiuo atveju ieškovo nurodyti patirti trumpalaikiai nepatogumai, susiję su (duomenys neskelbtini) kontrolierių vykdyta keleivių kontrole, negalėjo ieškovui sukelti ieškinyje nurodytų ilgalaikių padarinių, tokių kaip neviltis, skriauda, ilgalaikis liūdesys, gyvenimo džiaugsmo praradimas ir kt., t. y. ieškinyje aprašyti kontrolierių veiksmai normaliu atveju negali sukelti asmeniui tokio pobūdžio ilgalaikių padarinių, kokius būtent nurodė ieškovas, tokiu būdu šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio (nei faktinio, nei teisinio) tarp atsakovo kontrolierių vykdytos keleivių kontrolės bei ieškovo nurodytų psichologinių išgyvenimų, todėl ieškovo argumentai ir šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Be to, pagal LR CK 6.248 straipsnio nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo yra kaltas dėl padarytos žalos, o šiuo atveju taip pat darytina išvada, kad nėra jokių atsakovo kaltės dėl ieškovo nurodytos žalos įrodymų, o nesant teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimą, savaime nėra ir kaltės, t. y. kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Be to, ieškovas į šią civilinę bylą nepateikė jokių neturtinės žalos padarymo faktą pagrindžiančių įrodymų (duomenų) ir ieškovas apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie patiriamus psichologinius išgyvenimus, t. y. ieškovas neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių egzistavimą (LR CPK 176 str. – 179 str.).

LR CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatose yra nustatyta, kad neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas ir teismų praktikoje yra pripažįstama ta aplinkybė, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada yra įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas ir įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismas daro išvadą, kad ieškovas abiem atsakovų atvejais neįrodė savo patirtą neturtinę žalą, todėl ieškovo argumentai ir šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Be to, teismas taip pat daro išvadą, jog ieškovas šioje civilinėje byloje taip pat neįrodė ir dar vienos labai svarbios bei esminės aplinkybės apie tai, jog būtent ginčo dieną visgi tinkamai neveikė / iš viso neveikė bilietų nuskaitymo programėlė bei Vilniečio kortelė ir tokių įrodymų šioje civilinėje byloje nėra (LR CPK 176 str. – 179 str.). Pažymėtina tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-04-30 nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. 11-266-859/2019 nėra nustatytos bei konstatuotos būtent šios šiai civilinei bylai itin svarbios aplinkybės, o minėtame nutarime yra tik nurodomos teismo prielaidos, jog „galimai“ neveikė, prieš savaitę „galimai“ neveikė ir kt., tačiau minėtame nutarime nėra konkrečiai konstatuota bei nurodyta, jog būtent ginčo momentu (laikotarpyje nuo ieškovo įlipimo į autobusą iki kontrolierių patikrinimo) neveikė bilietų nuskaitymo programėlė ir ieškovo Vilniečio kortelė, ir tokių įrodymų šioje civilinėje byloje nėra pateikta (LR CPK 176 str. – 179 str.). Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką administracinių nusižengimų bylose nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėse bylose ir faktai civilinėse bylose turi būti iš naujo įrodinėjami bei nustatinėjami.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė visų aplinkybių, nurodytų savo procesiniuose dokumentuose, todėl ieškovo ieškinys yra atmestinas, kaip nepagrįstas bei neįrodytas (LR CPK 176 str. – 179 str.).

Kiti šalių nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam šios civilinės išnagrinėjimui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.