Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas G. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. kovo 4 d. raštą (sprendimą) Nr. 4-3134 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. vasario 21 d. prašymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Tarnybą dėl to, kad savivaldybės įmonė „Susiekimo paslaugos“ (toliau – Įmonė) teikė nekokybiškas e. bilieto paslaugas, neužtikrino savalaikio ir tikslaus duomenų užfiksavimo (perdavimo) apie nupirktus (įsigytus) viešojo transporto bilietus, dėl ko pareiškėjo atžvilgiu buvo nepagrįstai pradėtas teisinis persekiojimas, taip pat Įmonė taikė sutarčių nesąžiningas sąlygas, neteisėtai apribojančias įstatymu vartotojui suteiktą terminą per tris mėnesius kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją nuo tos dienos, kurią vartotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Tarnyba Raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2019 m. vasario 21 d. prašymą ir perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija, VMSA). Pareiškėjas nesutiko su Rašte išdėstytais teiginiais, kad tarp pareiškėjo ir Įmonės esą nesusiklostė vartojimo teisiniai santykiai, nes Įmonė esą yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo bei neatitinka paslaugas teikiančio verslininko sampratos, kadangi Įmonės teisinė forma – savivaldybės įmonė. Pareiškėjo įsitikinimu, Įmonės veiklos pobūdis atitinka paslaugas teikiančio verslininko sampratą, o pareiškėjo prašyme keliami reikalavimai priskirtini būtent Tarnybos kompetencijai. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo nesutikimą su Raštu, rėmėsi Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 4 straipsnio 4 dalies 7 punktu, 10 straipsnio 12 dalies 2 punktu, VMSA direktoriaus 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 30-3347 patvirtintais SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įstatais (toliau – ir Įstatai). Pareiškėjo manymu, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą Įmonė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus gautą pelną turintis teisę skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams. Pareiškėjo teigimu, remiantis Įstatais ir Vilniečio kortelės, elektroninių bilietų ir (arba) elektroninių pinigų įsigijimo, naudojimo ir grąžinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Įmonės direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 81 (toliau – Aprašas), Įmonės veiklos pobūdis atitinka Direktyvos 2011/83/ES 2 straipsnyje apibrėžiamas prekiautojo ir paslaugų teikimo sutarties sampratas, todėl santykiuose su vartotojais Įmonei taikomos minėtos Direktyvos nuostatos. Be to, pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio c punktą, pardavėjas ar paslaugų teikėjas yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu ar tai viešoji, ar privati nuosavybė. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, tiek privatusis juridinis asmuo, tiek viešasis juridinis asmuo. Esminę reikšmę turi tai, jog šis asmuo veikia verslo, prekybos ar profesijos tikslais. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. sausio 15 d. prejudiciniame sprendime (byloje C-537/13) 28 punkte nurodė, kad atsižvelgiant į Direktyva 93/13/EEB siekiamą vartotojų apsaugos tikslą, aplinkybė, kad pardavėjo ar tiekėjo veikla arba specifinė jam pavesta užduotis yra viešo ar privataus pobūdžio, negali būti lemiama sprendžiant klausimą dėl minėtos direktyvos taikytinumo. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTEĮ) 2 straipsnio 24 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2281 straipsnio 3 dalį, Įmonės teisinė forma – savivaldybės įmonė – neturi teisinės reikšmės sprendžiant Įmonės atsakomybės klausimus vartotojų teisių pažeidimo srityje. Įmonė teikė e. bilieto paslaugas, pareiškėjas paslaugomis pasinaudojo ir už jas sumokėjo, todėl laikytina, kad tarp pareiškėjo ir įmonės susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje (byla Nr. 3K-7-149-706/2015) nurodė, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Tarnyba nepagrįstai neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką ir neteisėtai eliminavo teisės aktų nuostatą, kad juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.