- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-142/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-02031-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Linas Žukauskas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- J. I., A. V., G. K., V. B., T. G., K. P., D. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
gynėjams: Gediminui Skaisčiui, R. K., Mindaugui Repšui, Algirdui Gurauskui, Gintarei Leškevičienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. I., G. K., V. B., T. G., K. P., D. J. ir nuteistojo A. V. gynėjos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
K. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., R. N., J. I. ir K. P. konfiskuota po 13 585,07 Lt į valstybės biudžetą.
Iš D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., R. N., J. I. ir K. P. priteista po 136,49 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Tuo pačiu nuosprendžiu R. N. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., J. I., K. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su R. N., išvengdami muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent:
D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., J. I., K. P., veikdami bendrininkų grupe su R. N., turėdami tikslą iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką kontrabanda pargabenti cigarečių, 2010 m. liepos 19 d. apie 6.13 val. laivu „xxx“, valst. xxxx, nuosavybės teise priklausančiu AB „SEB lizingas“, iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto per Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą, esančią Baltijos jūroje, išplaukė į Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalį. Po to apie 17 val. būdami Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje, nuo Lietuvos Respublikos pakrantės nutolę apie 20 jūrmylių, laivo kapitonui J. I. valdant laivą, D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., R. N., K. P., veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais iš jūros ištraukė tyrimo metu nenustatytų asmenų iš Rusijos Federacijos atplukdytas dėžes su cigaretėmis, kuriose buvo 6 117 Lt vertės 1 000 vnt. pakelių cigarečių „Saint George lights“, 322 786 Lt vertės 45 250 vnt. pakelių cigarečių „Viceroy Red“ ir 313 869 Lt vertės 44 000 vnt. pakelių cigarečių „Viceroy Blue“, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, tada nuo dėžių nupjaustė virves, kuriomis jos buvo surištos, ir dėžes su cigaretėmis paslėpė įvairiose laivo patalpose, t. y. kajutėje, mašinų skyriuje, tualete bei pagalbinėse patalpose. Tęsdami nusikalstamą veiką, laivu „xxx“, valst. xxx, nuosavybės teise priklausančiu AB „SEB lizingas“, kuriame buvo paslėptos cigaretės, iš Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalies, kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną, per teritorinę jūrą 2010 m. liepos 19 d. apie 21 val. atplaukė į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir gabenamų daiktų, t. y. cigarečių, nepateikė muitinės kontrolei. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnams prie Kopgalio užkardos, esančios Klaipėdoje, Smiltynės pl. 2A, atliekant laivo patikrinimą, jame paslėptos cigaretės surastos ir paimtos. Tokiu būdu D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., J. I., K. P., veikdami bendrininkų grupe su R. N., išvengdami muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 1 000 vnt. pakelių cigarečių „Saint George lights“, 45 250 vnt. pakelių cigarečių „Viceroy Red“ ir 44 000 vnt. pakelių cigarečių „Viceroy Blue“, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių bendra vertė 642 772 Lt.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. V. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, išvadas grindė prielaidomis bei nesančiais liudytojų parodymais, neteisingai kvalifikavo kaltinamųjų veiksmus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismas pažeidė su įrodinėjimu susijusias procesines teisės normas, nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus, darydamas išvadas rėmėsi nepatikrintais duomenimis, dėl to padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendžiant kaltės klausimą, pirmiausia turi būti nustatyta, ar padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, t. y., ar atlikti neteisėti veiksmai, uždrausti atitinkamu teisės aktu ir numatyti atitinkamo baudžiamojo įstatymo straipsnio dispozicijoje. Teismas nuosprendyje nurodė, jog pažeisti 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimai. Neteisėti nuteistųjų veiksmai pasireiškė tuo, kad Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje, veikdami bendrininkų grupe, iš jūros ištraukė iš Rusijos Federacijos atplukdytas dėžes su cigaretėmis, nuo dėžių nupjaustė virves ir dėžes paslėpė įvairiose laivo patalpose. Gynėja atkreipia dėmesį, jog minėtas įstatymas teismo nurodytų veiksmų nereglamentuoja (uždraudžia) kaip neteisėtos veikos. Įstatyme nepasakyta apie draudžiamus atlikti veiksmus Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje. Jame pasisakyta dėl draudimų kertant valstybės sieną bei plaukiant iki atvirų tarptautinei prekybai Lietuvos Respublikos jūros uostų, kuriuose yra pasienio kontrolės punktai. Pramoginis laivas, iš kurio žvejojama, nuolat stoja, jame organizuojamos kitos pramogos – maudynės, tempimas laivu su pripučiama spec. įranga ir pan. Šiuo atveju minėtas įstatymo draudimas, apimantis draudžiamus atlikti veiksmus (sustoti, įlaipinti ar išlaipinti žmones, iškrauti arba pakrauti prekes), negali būti taikomas, laivui „xxx“ būnant Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje, kur vyko žvejyba bei kitos pramogos. Dėl to nuteistojo veiksmus pakraunant į laivą jūroje rastas dėžes teismas nepagrįstai įvertino kaip neteisėtus ir pažeidžiančius minėto įstatymo reikalavimus. A. V. ir kiti nuteistieji pripažino, kad rastos dėžės su cigaretėmis buvo pakrautos į laivą, tačiau nesuvokė, jog šie veiksmai neteisėti, uždrausti teisės akto ir juo labiau gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
A. V. į atvirą jūrą plaukė kaip keleivis. Jam netaikomos pareigos, nustatytos laivo kapitonui ar įgulos nariui. Jis nežinojo, kaip elgtis jūroje radus krovinį, todėl, net jei krovinio paėmimas ar nepranešimas apie radinį yra neteisėti veiksmai, už juos gali atsakyti tik laivo kapitonas, kuris pagal Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymą vadovauja laivui vienvaldiškai, jam pavaldūs laivo įgulos nariai ir keleiviai.
Nuteistųjų veiką kvalifikavęs kaip kontrabandą, teismas nepagrįstai nustatė, kad nusikaltimas baigtas nuo daiktų patekimo į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas. Teismas neteisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, nenustatė kontrabandos dalyko gabenimo būdo, t. y. nei prekių gabenimo per muitinę fakto, nei prekių nepateikimo muitinės kontrolei fakto, nei atitinkamo leidimo neturėjimo fakto. Teismas konstatavo tik nepranešimą apie gabenamą cigarečių krovinį. Šis neveikimas negali būti laikomas kontrabanda, kadangi nepadaryti veiksmai, užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 199 straipsnį.
Nuosprendyje teismas nurodė, jog cigarečių krovinys buvo gabenamas, kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną per teritorinę jūrą, tačiau teismas nenustatė: gabenimo ne per muitinę; gabenimo per muitinę, tačiau nedeklaruojant kontrabandos objekto, nerodant muitinio tikrinimo metu. Gabenimas ne per muitinę nenustatytas, nes laivas „xxx“ grįžo į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir priplaukė prie pasienio kontrolės punkto Kopgalio užkardos. Nebuvo vengimo priplaukti prie kontrolės punkto, bandymo išvengti patikrinimo. Visi byloje apklausti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai teisme patvirtino, kad laivas „xxx“ priplaukė prie krantinės, kurioje yra pasienio kontrolės punktas, pareigūnai pakilo į laivo denį, apžiūrėjo laivą ir rado krovinį – dėžes su cigaretėmis. Niekas iš pareigūnų neparodė, jog krovinys buvo slepiamas.
Byloje nustatyta, kad valstybės siena kirsta atviroje jūroje, t. y. 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juostoje, kur nėra nei muitinės, nei pasienio posto. Ją gali nustatyti tik specialių žinių turintis laivo kapitonas. Muitinės postas yra Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste.
Išvadą apie nuteistųjų žvejybos tikslą ir išankstinį susitarimą teismas padarė, remdamasis vienintele aplinkybe – nuteistojo D. J. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau D. J. vėliau ikiteisminio tyrimo metu šių parodymų atsisakė paaiškinęs, jog buvo pasimetęs, jam darė spaudimą. Teisme jis taip pat patvirtino buvęs psichologiškai paveiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismas atmetė tokius D. J. paaiškinimus motyvuodamas, kad pareigūnai negalėjo žinoti aplinkybių, kurias kaltinamasis nurodė apklausoje. Šis teiginys akivaizdžiai neteisingas: D. J. nurodė vienintelę aplinkybę G. K. jam sakius, jog reikės iškrauti dėžes iš jūros, tačiau pareigūnams buvo žinoma, kad dėžės ištrauktos iš jūros. D. J. nurodyta aplinkybė G. K. sakius, jog uždarbį pasiūlė klaipėdiečiai, taip pat nelaikytina aplinkybe, kurios pareigūnai negalėjo žinoti. Byloje nėra jokių duomenų apie uždarbio žadėjimą, susitarimą ar mokėjimą. Šiuos parodymus kategoriškai paneigė nuteistasis G. K., neigęs tokio turinio pokalbį su D. J. Jokių kitų kaltinimui reikšmingų aplinkybių apklausiamas D. J. nenurodė, jo parodymų nepatvirtino nė vienas nuteistasis. Nurodytos aplinkybės yra tik bendro pobūdžio informacija, akivaizdžiai žinoma pareigūnams. Nuteistojo D. J. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra prieštaringi, nekonkretūs, juose kalbama apie jo manymą, suvokimą, o ne faktų žinojimą, jų nepatvirtina kiti įrodymai. D. J. nurodytų aplinkybių apie tariamą pokalbį su G. K. negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir jie nepatikrinti, todėl šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais. D. J. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti kitiems kaltinamiesiems ir jų gynėjams, užduoti klausimus. Tai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje bei BPK 44 straipsnyje garantuojamų teisių į teisingą procesą, užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą pasisakė, kad žmogaus teisės pažeidžiamos tada, kai asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuteisiamas, remiantis vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais arba kai tokie parodymai žymia dalimi lėmė asmens pripažinimą kaltu, arba remiantis vien kito kaltinamojo parodymais.
Teisme duotus D. J. parodymus teismas nepagrįstai atmetė, nes jis paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu jam darė spaudimą ir psichologinį poveikį: asmuo pirmą kartą sulaikytas, anksčiau neturėjo reikalų su teisėsauga, įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą, jį apklausė parą nemiegojus, nerašant protokolo ir nedalyvaujant gynėjui, siūlė išleisti iš areštinės už „reikiamus“ parodymus, ribojo teisę paskambinti advokatui, apklausiant teisėjui dalyvavo VSAT pareigūnai (stovėjo už nugaros). Šios aplinkybės pagrįstai leidžia teigti apie dėl spaudimo duotus parodymus, kurie negali būti pripažinti įrodymu.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad D. J. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, įrodantys kaltinamųjų nusikalstamą veiką: už kelionę laivu 1 400 Lt sumokėjo A. V. pagal 2010 m. liepos 19 d. pinigų priėmimo kvitą, nors už žmogų reikėjo mokėti 200 Lt, ir jis teisme negalėjo paaiškinti, kodėl sumokėjo daugiau; „Sodros“ duomenys patvirtina, jog kaltinamieji niekur nedirba arba nedirbo; kaltinamieji neturėjo pinigų sumokėti už žvejybą. Daugiau duomenų teismas nenurodė, o šios aplinkybės yra tik prielaidos, kurių negalima pripažinti įrodymais pagal BPK 20 straipsnį ir kurios nepatvirtina D. J. parodymų. Visas šias aplinkybes nuteistieji logiškai paaiškino.
Dėl sumokėjimo už kelionę. Nuteistasis A. V. sumokėjo už kelionę laivu, nes jis užsakė laivą ir taip buvo susitaręs su kapitonu. Kaina priklausė nuo plaukimo laiko ir kur plaukiama. Sumokėjo žvejybos dieną, buvo išrašytas kasos dokumentas, pinigai priimti. Sumokėta laivo kapitonui grįžtant iš jūros, įplaukiant į uostą. Visi keleiviai buvo sulaikyti, todėl nelogiška, kad A. V. turėjo reikalauti, jog su juo atsiskaitytų kartu vykę keleiviai. Nuteistasis G. K. paaiškino, kad būtų sumokėjęs grįžęs į krantą. Mokėjimo faktą patvirtinantis kasos dokumentas rodo tarp A. V. ir J. I. buvus dalykinius oficialius santykius ir nebuvus jokių kitų susitarimų dėl atlygio.
Dėl tariamo negalėjimo paaiškinti, kodėl sumokėjo 200 Lt daugiau. A. V. teisme paaiškino duodamas parodymus susipainiojęs. Sumokėtos sumos dydį patvirtina buhalterinis dokumentas, o mokėtina suma priklausė nuo žvejybos laiko, nuplaukto atstumo, žvejybos sėkmės (sugautos žuvies).
Dėl to, kad kaltinamieji niekur nedirba. Žvejyba vyko 2010 m. liepos 19 d., pirmadienį, todėl joje galėjo dalyvauti tik nedirbantys arba atostogaujantys asmenys. Išvyka laivu buvo A. V. gimtadienio dovana V. B. Be to, A. V. teisme paaiškino, jog pardavė turėtą verslą, todėl turi pinigų bei turto ir gali sau leisti nedirbti. Tai patvirtina pateiktos deklaracijos. G. K. paaiškino dirbęs Norvegijoje, todėl pinigų taip pat turi, gali pramogauti, ir būtent jis turėjo atsiskaityti su A. V. už kitus keleivius.
Dėl to, kad kaltinamieji su savimi neturėjo pinigų. Šią išvadą teismas padarė, remdamasis asmenų kratų protokolais ir kratos G. K. automobilyje protokolu, tačiau už kelionę laivu A. V. sumokėjo grįžtant į uostą, o G. K. teisme paaiškino turėjęs pinigų banke ir automobilyje, tik pareigūnai jų nerado.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino gynybos argumentų ir pačių nuteistųjų paaiškinimų: kraunant dėžes iš jūros, prie laivo „xxx“ buvo priplaukęs karinis laivas, kuris turėjo matyti kaltinamųjų veiksmus ir tai pranešti atitinkamoms tarnyboms, o kaltinamieji suprato, jog uoste jų lauks pareigūnai, kuriems bus perduotas rastas krovinys; jie nevengė patikrinimo ir neslėpė dėžių su cigaretėmis; nė vienas iš kaltinamųjų neturėjo kontaktų telefonu su Rusijos piliečiais, kad suderintų dėžių su cigaretėmis paėmimą, taip pat nenustatyti ryšiai su galimai krante laukiančiais asmenimis, turėjusiais paimti krovinį; taikant operatyvinės veikos metodus bei priemones, negauta jokių ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų; nė vienas kaltinamasis neteistas, kiekvienas logiškai paaiškino vykimo tikslus ir aplinkybes; laivo stovėjimo vieta, į kurią po plaukiojimo grįžta laivas, yra atvira, šalia pėsčiųjų tako, apšviestoje ir gerai aplinkiniams (praeiviams) matomoje vietoje, todėl didelio kiekio dėžių iškrovimas nebūtų nepastebėtas.
Pareigūnų įtarimai negali būti pripažinti įrodymu, nes jie tebuvo prielaidos, kuriomis remiantis patikrino iš jūros grįžtantį laivą.
Taigi teismas tik deklaratyviai konstatavo, jog kaltinamųjų kaltė neginčijamai įrodyta teisme ištirtų įrodymų visetu, pakankamai nemotyvavo ir nepagrindė išvados, kad kaltinamųjų veika atitinka inkriminuojamo nusikaltimo sudėtį.
Nepagrįsta teismo išvada, jog dėžės su cigaretėmis atgabentos iš Rusijos Federacijos. Nė vienas pareigūnas, stebėjęs laivo judėjimą radiolokacinėmis sistemomis, nefiksavo valstybės sienos kirtimo fakto, laivo „xxx“ kontaktų su kitu laivu. Dėžių su cigaretėmis kilmę teismas grindė prielaidomis (cigaretės buvo su rusiškomis banderolėmis), rėmėsi pareigūnų nepatvirtina informacija.
Visi kaltinamieji teismui paaiškino, kad karinis pakrančių apsaugos laivas prie laivo „xxx“ priplaukė tada, kai buvo kraunamos dėžės. Jie pagalvojo, jog iš laivo matė juos bei rastą krovinį, ir tikėjosi, kad apie tai praneš atitinkamoms tarnyboms uoste, todėl nesitikėjo išvengti patikrinimo grįžus į uostą. Šioms aplinkybėms patikrinti gynėjai prašė teisme apklausti karinio laivo įgulos narius, tačiau teismas nemotyvavęs prašymą atmetė, tuo pažeidęs BPK 270 straipsnio nuostatas. Teismas nepasinaudojo BPK 287 straipsnio 1 dalyje teismui suteiktomis teisėmis ir galimybėmis išsiaiškinti kiek įmanoma visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam nuosprendžiui priimti.
Pareiga pranešti apie krovinį nustatyta laivo kapitonui. Laivo keleiviai neturėjo net objektyvios galimybės to padaryti: jie nežino, kaip naudotis ryšio priemonėmis, kokiu bangų dažniu informacija perduodama, kam pranešti, ar būtina tai pranešti ir kada. A. V. buvo įsitikinęs, jog laivo kapitonas J. I. atliko visus privalomus veiksmus. J. I. savo veiksmus (neveikimą) paaiškino tvarkos nežinojimu, tikėjimu, kad karinis laivas apie rastas dėžes jau pranešė, taip pat savo sveikatos problemomis, dideliu susijaudinimu. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai parodė, jog laivo kapitonas mažiausiai du kartus ryšio priemonėmis susisiekė su uosto tarnyba, pranešė apie valstybės sienos kirtimą, įplaukimą į uostą, tačiau neinformavo apie rastą krovinį. Pokalbiai ryšio priemonėmis neįrašomi, todėl negalima patikrinti, ką kapitonas pranešė, o ko – ne. Toks nepranešimas negali būti kontrabandą kvalifikuojantis požymis, kadangi kontrabanda padaroma tik aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia.
Teismas nuosprendyje visai nepasisakė dėl kaltinamųjų subjektyviosios pusės turinio, neindividualizavo kiekvieno nuteistojo veiksmų ir jų psichinio santykio su atliktais veiksmais, nenustatė tiesioginės tyčios požymių ir jų nepagrindė jokiais įrodymais.
Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Nagrinėjamu atveju teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, nepašalino esminių prieštaravimų, tinkamai neanalizavo kitų bylos įrodymų, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. V. gynėja apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistasis J. I. apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius argumentus, kokie išdėstyti nuteistojo A. V. gynėjos apeliaciniame skunde, todėl jie nekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, kad net pripažinus jį kaltu teismas paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę, nes įstatymas numato ir baudą. Jis neteistas, dirba, išlaiko mažametį vaiką, serga sunkia liga. Aptikus atviroje jūroje plaukiančias dėžes, apeliantas neleido jų krauti į laivą, tačiau iškylautojai jo nepaklausė. Teismo motyvas, jog neigdamas savo kaltę jis trukdė tyrimui, niekuo nepagrįstas, juo tik buvo grindžiama su laisvės atėmimu susijusi skiriama bausmė.
Nuteistasis J. I. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde dėsto analogiškus argumentus, kaip ir nuteistojo A. V. gynėja, todėl jie nekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog jo veiksmai yra nusikalstami, paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Įvykio metu jis buvo stipriai apgirtęs ir neprisimena, kada ir kokius veiksmus atliko, todėl daugelio aplinkybių negali nei patvirtinti, nei paneigti. Dėl to savo kaltę pripažino iš dalies. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jis nekeitė parodymų, neklaidino pareigūnų ir teismo. Apeliantas nebuvo šios išvykos organizatorius, už nieką niekam nemokėjo. Jis neteistas, turi šeimą, tris nepilnamečius vaikus, vienam iš jų ima reikštis ligos požymiai; dirba dviejose darbovietėse, kad išlaikytų šeimą. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas galėjo skirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti arba skirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą.
Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, išvadas grindė prielaidomis bei nesančiais liudytojų parodymais, neteisingai kvalifikavo jo veiksmus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas pažeidė su įrodinėjimu susijusias procesines teisės normas, nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus, darydamas išvadas rėmėsi nepatikrintais duomenimis, todėl padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.
Nuosprendyje teismas nurodė, kad pažeisti 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo reikalavimai. Apeliantas nepripažįsta pažeidęs šį įstatymą. Bet to, jeigu ir buvo įstatymo pažeidimas, jis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės laivo keleiviui, juo labiau dėl kontrabandos.
Teisme visi nuteistieji patvirtino vykę į žvejybą bei atšvęsti V. B. gimtadienį. Tai buvo ne pirma apelianto žvejyba jūroje 2010 m. su kapitonu J. I. ir A. V.. Jis nežino, kas pamatė plaukiojančias dėžes. Dėžes su cigaretėmis krovė visi bendrai ir nesitarė, ką su radiniu daryti. Pripažįsta aplinkybę, jog rastos dėžės su cigaretėmis pakrautos į laivą nesuvokiant, kad šie veiksmai neteisėti, juos draudžia teisės aktas ir juo labiau gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė nepagrįstą ir neargumentuotą išvadą, jog jų tikslas buvo ne tik žvejyba, bet ir iš jūros ištraukti dėžes su cigaretėmis, už tai pažadėtas užmokestis. Šią išvadą teismas pagrindė ,,Sodros“ duomenimis, kad apeliantas, T. G., V. B., K. P., A. V., R. N. tam tikrą laiko tarpą niekur nedirbo. Ši aplinkybė nėra priežastis pripažinti jį padarius kontrabandą. Neaišku, kodėl pinigų pas nuteistuosius neradimą teismas irgi pripažino kaip vieną iš įrodymų padarius nusikalstamą veiką, nes teismas pripažino, jog už žvejybą jūroje sumokėjo A. V. Tai patvirtina buhalteriniai dokumentai. Pasienio pareigūnui įtarimą sukėlė tai, kad laivu į žvejybą plaukti 6 žmonėms brangu, įprastai plaukia 10-14, tačiau iš apžiūrėto Kopgalio užkardos žurnalo matyti, jog laivu „xxx“ į žvejybą 6 ir net 2 asmenys plaukė net penkis kartus.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad cigaretės laive „xxx“ buvo paslėptos. Priešingai, visi pareigūnai parodė, jog cigarečių dėžių buvo prikrauta visame laive – tualete, triume, mašinų skyriuje. Dėžės su cigaretėmis nebuvo užkrautos kokiais nors rakandais, uždangstytos ar kitaip apsunkinta jas rasti. Vien ta aplinkybė, kad kapitonas nerado rakto nuo kajutės ir duris reikėjo laužti, neduoda pagrindo teigti, jog cigaretės slėptos. Dėžės buvo sukrautos laivo patalpose, kadangi ant denio nebuvo vietos. Dėl bangavimo laivui plaukiant jos būtų iškritusios, be to, laivo denyje nebūtų galėję judėti keleiviai ir įgulos nariai. Šiai aplinkybei patikrinti teisme gynėjai prašė atlikti eksperimentą, ar laivo denyje būtų tilpusios dėžės, ir tuo pašalinti abejones dėl dėžių slėpimo, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Apžiūrėjus laivą ,,xxx“ nenustatyta, kad jis kaip nors perdarytas, padarytos specialios sunkiau aptinkamos ertmės ar patalpos kontrabandinėms prekėms vežti. Apžiūrėtas apelianto automobilis, tačiau nenustatyta, jog ir jis kaip nors perdarytas ar pritaikytas kontrabandai vežti. Rasto krovinio neslėpus galėjo patvirtinti karinio laivo, kuris buvo priplaukęs prie laivo „xxx“, kai buvo kraunamos cigaretės, įgulos nariai. Teismas šių liudytojų neapklausė ir nepaneigė nuteistųjų parodymų juos galvojus, kad apie rastą krovinį pareigūnams praneš karinio laivo įgula. Net jei apeliantas kaip laivo keleivis būtų suvokęs, jog apie radinį reikia pranešti, būdamas jūroje to padaryti nebūtų galėjęs, nes nežino, kaip naudotis ryšio priemonėmis, kokiu bangų dažniu informacija perduodama, kam ir kada reikia pranešti. Į atvirą jūrą jis vyko kaip keleivis, jam netaikomos laivo kapitonui ar įgulos nariui nustatytos pareigos. Jis nežinojo, kaip elgtis jūroje radus krovinį. Teisme to negalėjo pasakyti ir kaip liudytojai apklausti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnai. Ši aplinkybė patvirtina, kad situacija buvo nestandartinė ir jiems. Byloje nustatyta, jog valstybės siena kirsta atviroje jūroje, 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juostoje, kurioje nėra nei muitinės, nei pasienio posto. Be to, ši juosta vizualiai nematoma, ją gali nustatyti tik laivo kapitonas pagal laive esančius navigacinius įrenginius, jūrinius žemėlapius. Muitinės postas yra Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Joks teisės aktas laivo keleivio neįpareigoja priimti sprendimo dėl rasto jūroje krovinio gelbėjimo, jo pakrovimo į laivą, pranešti apie atviroje jūroje įvykusį incidentą (krovinio išgelbėjimą) Klaipėdos teritorinei muitinei ir VSAT Pakrančių apsaugos rinktinei.
Teismas rėmėsi liudytojų, konkrečiai neįvardytų pareigūnų, parodymais ir konstatavo, jog toje vietoje, kur plaukė laivas „xxx“, šalia buvo Rusijos žvejybinis laivas. Apelianto nuomone, teisme ši aplinkybė nenustatyta, o teismas išvadą padarė iš prielaidų. Liudytojas A. G. parodė, kad 2010 m. liepos 19 d. radarai užfiksavo du objektus – laivą „xxx“ ir karinį laivą, trečias objektas nebuvo užfiksuotas. Radarai neužfiksavo ir valstybės sienos kirtimo. Tą patvirtina oficiali pažyma. Pareigūnai R. B., V. M. teisme pasakė tik savo įtarimus dėl šalia laivo „xxx“ plaukiančio žvejybinio laivo. Liudytojas A. G. patvirtino, jog valstybės siena nebuvo kirsta. Nuosprendyje teismas aprašė VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų įtarimus, kuriais pagrindė nuosprendį, tačiau įtarimai negali būti pripažinti įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje rėmėsi mobiliųjų telefonų apžiūra ir telefonų išklotinių analize, tačiau ji nieko neįrodo, tik patvirtina faktą, kad nuteistieji pažįstami ir tarėsi dėl 2010 m. liepos 19 d. vyksiančios žvejybos. To niekas niekada neneigė. Ikiteisminio tyrimo metu buvo kontroliuojami telefoniniai pokalbiai, tačiau negauta duomenų, jog nuteistieji užsiima neteisėta veikla.
Teismas nurodė, kad cigarečių krovinys gabentas, kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną per teritorinę jūrą, tačiau nenustatė gabenimo ne per muitinę ar per muitinę, tačiau nedeklaruojant kontrabandos objekto, fakto. Teisme ne tik nuteistieji, bet ir kaip liudytojai apklausti pareigūnai patvirtino, jog laivas „xxx“ grįžo į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir priplaukė prie pasienio kontrolės punkto Kopgalio užkardos krantinės. Nebuvo vengiama priplaukti prie kontrolės punkto ar bandoma išvengti patikrinimo. Pareigūnai pakilo į laivo denį, patikrino dokumentus, apžiūrėjo laivą.
Teismas visai nevertino aplinkybės, kad krovinys nebuvo iškrautas iš laivo be muitinės leidimo, nebuvo siekiama išvengti muitinės kontrolės, krovinys nepateko į laisvą apyvartą, nebuvo pateikta žinomai neteisinga deklaracija apie laive esantį krovinį ar kitaip suklaidinti muitinės pareigūnai. Jūroje rasto krovinio išgelbėjimas nelaikytinas neteisėtu veiksmu, taip pat ir jo pakrovimas į laivą, virvių nupjaustymas.
Teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais D. J. parodymais, kuriuos jis paneigė jau kitos apklausos metu nurodęs, jog buvo pasimetęs, jam darė spaudimą. Tie jo parodymai akivaizdžiai prieštaringi, nekonkretūs, tai jo manymas, suvokimas, jų nepatvirtina kiti įrodymai.
Be to, įvertinęs apelianto veiksmus kaip nusikalstamus, teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nes ji turi būti adekvati padarytai veikai. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. BK 199 straipsnio 1 dalies sankcija yra alternatyvi, t. y. kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas iki 8 metų. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato alternatyvias kitų rūšių bausmes, pirmiausia turi būti svarstoma galimybė kaltininkui skirti nesusijusią su realiu laisvės atėmimu bausmę, o laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiu atveju turi būti motyvuotas. Apeliantas nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad iš dalies prisipažindamas klaidino teismą, siekė išvengti atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė. Tai jo neapibūdina blogai. Apeliantas turi draugę, su kuria augina dvejų metų sūnų, 2011 m. rugpjūčio 4 d. įsidarbino UAB „Raseinių statyba“. Močiutė yra ūkininkė, tėvas ir senelis mirę. Nei močiutė, nei mama dėl amžiaus ir sveikatos būklės negali prižiūrėti ūkio, todėl apeliantas visą savo laisvalaikį skiria darbui močiutės ūkyje. Seniūnija jį charakterizuoja gerai, jis neteistas, nebaustas administracine tvarka. Gabentas krovinys paimtas, todėl neatsirado ypatingų pasekmių valstybės ekonomikai ar verslo tvarkai. Skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir skirti nesusijusią su realiu laisvės atėmimu bausmę, t. y. baudą.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde nurodo motyvus, analogiškus nuteistojo G. K. apeliacinio skundo motyvams, todėl jie nekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, jog teismas turėjo remtis jo parodymais, duotais teisme, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie yra nekonkretūs, prieštaringi, jų nepatvirtina kiti įrodymai. Po sulaikymo buvo pasimetęs, jam darė psichologinį spaudimą, ikiteisminio tyrimo teisėjui išsakė tik savo samprotavimus. Tuo metu buvo sulaikytas, norėjo išeiti į laisvę, o viena iš sąlygų buvo duoti parodymus, kokių pageidavo pareigūnai. Pas teisėją apklaustas su antrankiais, už nugaros stovėjo pasienio pareigūnai. Papildomai apklaustas patikslino savo parodymus ir atsisakė ankstesnių parodymų. Akistatų su kitais nuteistaisiais metu patvirtino tik faktą, kad pamatę dėžes visi nusprendė jas ištraukti, pasiskirstė darbus – kas trauks, kas pjaustys virves, kas dėžes nešios. Nuo 2011 m. liepos 4 d. dirba pagal verslo liudijimą, turi turtinių įsipareigojimų AB „Swedbank“ ir Raseinių kredito unijai, juos vykdo, mama turi ūkį, kuriame pagrindinius darbus dirba jis, nes tėvas miręs. Seniūnija charakterizuoja gerai, jis neteistas, nebaustas administracine tvarka. Dėl to teismas galėjo skirti baudą.
Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde nurodo motyvus, analogiškus nuteistojo G. K. apeliacinio skundo motyvams, todėl jie nekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, jog tai buvo jo pirma žvejyba jūroje. Pusbrolis G. K. už žvejybą už jį žadėjo sumokėti 200 Lt, o jis už tai turėjo išvalyti žuvį. Pinigų neturėjo, todėl valė žuvį. Nuo 2011 m. gegužės 5 d. dirba pagal verslo liudijimą, turi turtinių įsipareigojimų, kuriuos vykdo. Jis neteistas, nebaustas administracine tvarka, gerai charakterizuojamas. Dėl to teismas galėjo skirti baudą.
Nuteistasis K. P. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Nuteistasis T. G. apeliaciniame skunde nurodo motyvus, analogiškus nuteistojo G. K. apeliacinio skundo motyvams, todėl jie nekartojami. Papildomai apeliantas nurodo, kad turi draugę, su kuria augina 4 metų dukrą, 2011 m. rugpjūčio 4 d. įsidarbino UAB „Raseinių statyba“, turi neįgalų tėvą, todėl padeda tėvams prižiūrėti ūkį. Blogai jį charakterizuojančios medžiagos byloje nėra, jis neteistas, nebaustas administracine tvarka. Dėl to teismas galėjo skirti baudą.
Nuteistasis T. G. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji J. I., A. V., G. K., V. B., T. G., K. P. ir D. J. bei jų gynėjai prašo nuteistųjų ir A. V. gynėjos apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo visus skundus atmesti.
Nuteistųjų J. I., G. K., V. B., T. G., K. P., D. J. ir A. V. gynėjos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, visų nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl kontrabandos padarymo būdo. Be to, skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to paskyrė aiškiai per griežtas bausmes.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei pagrindais, taikomais kitiems nuteistiesiems, nuosprendį keičia ir R. N. dėl kontrabandos padarymo būdo bei paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.
Dėl įrodymų vertinimo ir esminių BPK pažeidimų
Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.
Šalies argumentai
Apeliantai apeliaciniuose skunduose teigia, jog teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Šalies argumentai
Apeliantai skunduose teigia, kad teismas negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais D. J. parodymais ir juos laikyti įrodymu, nes jie yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.
Motyvuojamoji dalis
Toks skundų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.
BPK 189 straipsnio nuostatos numato, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis gali būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti duotus parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa svarbi tuo, jog toks įtariamojo parodymų procesinis įforminimas turi reikšmės tokių parodymų įrodomajai galiai ir iš esmės prilygsta parodymų, duotų teismo proceso metu, įrodomajai galiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2008, 2K-412/2008 ir kt.). Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tada ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teismo posėdyje tiriami ir vertinami, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą.
Priešingai, nei skunde teigia nuteistojo A. V. gynėja, iš minimo procesinio dokumento matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausiant kaip įtariamąjį D. J. dalyvavo gynėjas, prokuroras, teismo posėdžio sekretorius fiksavo apklausą ir surašė apklausos protokolą, kurį visi dalyvavę asmenys pasirašė, dėl protokolo turinio niekas pastabų nepareiškė (5 t., 151–152 b. l.). Šiuos parodymus D. J. patvirtino akistatose su A. V. (5 t., 153–154 b. l.) bei V. B. (5 t., 156 b. l.). Iš esmės panašius parodymus D. J. davė, apklausiamas ir pirmą kartą kaip įtariamasis (5 t., 147–148 b. l.).
Taigi ikiteisminio tyrimo metu D. J. net kelis kartus esmines įvykio aplinkybes nurodė vienodai, o parodymus pakeitė tik po keturių mėnesių.
Byloje nėra jokių duomenų, jog D. J. būtų kaip nors neteisėtai paveiktas, kad duotų tokio turinio parodymus, kurie užfiksuoti jo ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausos protokole.
D. J. parodymus dėl jam pareigūnų daryto psichologinio spaudimo teismas pagrįstai atmetė, nes pareigūnai negalėjo žinoti aplinkybių, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjos atliekamoje apklausoje.
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos nuteistasis D. J. parodė, jog G. K. pasiūlė važiuoti į žvejybą ir padirbėti už 300 Lt. G. K. šį uždarbį pasiūlė klaipėdiečiai. Jūroje klaipėdiečiai Vytenis (V. B.) ir Arūnas (A. V.) davė nurodymus, kad reikia traukti dėžes iš vandens (5 t., 151–152 b. l.).
Nors šios apklausos metu faktas, jog dėžės su cigaretėmis buvo ištrauktos iš jūros, jau buvo nustatytas, tačiau pareigūnai negalėjo žinoti, kad būtent G. K., o ne kuris nors kitas nuteistasis D. J. pasiūlė tokį uždarbį. Aplinkybės, jog šį uždarbį G. K. pasiūlė klaipėdiečiai, pareigūnai taip pat negalėjo žinoti ir tariamai nurodyti D. J.
Taigi išdėstytas aplinkybes pareigūnai sužinojo tik pirmą kartą nuteistąjį D. J. apklausę ikiteisminio tyrimo metu, kur jis davė iš esmės panašius parodymus.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad D. J. parodymus davė savo noru, jo parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausos protokole užfiksuoti teisingai. Beje, apie jokį psichologinį spaudimą jis neužsiminė ir po keturių mėnesių, kai nurodė vienintelę savo parodymų pakeitimo priežastį, jog buvo pasimetęs (5 t., 159 b. l.).
Nepagrįstas apeliantų skundų argumentas, kad D. J. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti kitiems kaltinamiesiems ir jų gynėjams, užduoti klausimus.
BPK 189 straipsnis, reglamentuojantis ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nenumato, jog toje apklausoje turi teisę dalyvauti kiti įtariamieji ir jų gynėjai. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamose liudytojo bei nukentėjusiojo apklausose (BPK 184 straipsnio 4 dalis, 185 straipsnis).
Atsižvelgdama į BPK 189 straipsnyje išdėstytus reikalavimus ir į tai, kad bylą nagrinėjant teisme visiems kaltinamiesiems bei jų gynėjams nebuvo atimta ar suvaržyta teisė užduoti klausimus D. J., teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, jog, ikiteisminio tyrimo teisėjai D. J. apklausiant jiems nedalyvaujant, padarytas esminis pažeidimas, pažeidęs Konvencijos 6 straipsnio bei BPK 44 straipsnio nuostatas.
Apeliantai skunduose teigia, kad D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausoje nurodytų aplinkybių apie tariamą pokalbį su G. K. negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, duomenys nepatikrinti, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais.
Toks apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai, tiek teisme duotus D. J. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su kitų nuteistųjų, liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai pripažino patikimais ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus D. J. parodymus bei jais vadovavosi. Ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti D. J. parodymai teisme tinkamai įvertinti pagal jų nuoseklumą, patikimumą ir atsižvelgiant į kitų bylos duomenų visumą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus D. J. parodymus kaip tinkamą įrodymą ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.
Apeliantai skunduose teigia, jog teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, kurios neva patvirtina D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, yra tik prielaidos, kurių negalima pripažinti įrodymais.
Toks skundų argumentas taip pat atmetamas.
Šiame nuosprendyje jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, ir tai yra jo teisė bei pareiga. Jeigu apeliantai ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, patvirtinusiu D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus, leidusiu padaryti išvadą, jog jie yra teisingi.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, kurių turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.
Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas rėmėsi liudytojų, konkrečiai neįvardytų pareigūnų, parodymais ir konstatavo, jog toje vietoje, kur plaukė laivas „xxx“, šalia buvo Rusijos žvejybinis laivas. Apeliantų nuomone, ši aplinkybė byloje nenustatyta, o teismas išvadą padarė, remdamasis VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų A. G., R. B., V. M. ir A. G. įtarimais, kurie negali būti pripažinti įrodymu.
Apeliacinių skundų argumentas, kad negalima pripažinti patikimais įrodymais pareigūnų parodymų, nes niekas iš jų nematė rusų žvejybinio laivo, yra nepagrįstas.
Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu. Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas tik samprotavimais ir įtarimais vien dėl to, jog turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.
Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, etc.). Visi įrodymai įvertinami bendra tvarka ir pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados.
Jau minėta BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. G., R. B., V. M. ir A. G. parodymais, juos susiejęs nuoseklia bei logiška grandine su kitais įrodymais ir laikęs tinkamu įrodymu, patvirtinančiu nuteistųjų kaltę.
Išdėstyti argumentai paneigia apeliacinių skundų deklaratyvią nuorodą į EŽTT praktikos nesilaikymą.
Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė gynybos pateiktus prašymus, todėl atlikdamas įrodymų tyrimą padarė esminių BPK pažeidimų.
Su tokiais skundų argumentais nėra pagrindo sutikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį.
Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigdamas įrodymų tyrimą teisėjas klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Kaltinamieji bei jų gynėjai savo teise pasinaudojo ir prašė byloje atlikti eksperimentą, jog būtų išsiaiškinta, ar dėžės laive buvo slepiamos, taip pat iškviesti ir apklausti karinio laivo įgulos narius, kurie neva matė, kaip kaltinamieji krovė cigarečių dėžes į laivą (7 t., 81 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl pateiktų prašymų, juos atmetė nenurodęs jokių motyvų.
Reikia pripažinti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas prašymus išsprendė, nesilaikydamas BPK 270 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, tačiau šie procesiniai pažeidimai nelaikomi esminiais, kadangi juos ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Proceso šalims pareiškus analogiškus prašymus, apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo ir atmetė motyvuodamas tuo, jog eksperimento atlikti netikslinga, nes esmė ne tai, kad laivo denyje cigarečių dėžės galėjo netilpti. Šiuo atveju svarbu, jog kaltinamieji geranoriškai nesudarė sąlygų pareigūnams apžiūrėti laivo. Karinio laivo įgulos narių apklausų pripažinti būtinomis nėra pagrindo, nes jie negalėtų nurodyti su įvykiu susijusių reikšmingų bylos aplinkybių.
Apeliantai skunduose teigia, kad atmesdamas jų prašymus teismas nepasinaudojo BPK 287 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis.
Atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog BPK 287 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė atlikti bet kokį BPK XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.
Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.
Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog apeliantų skunduose minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistųjų kaltės.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimas.
Dėl nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo
Apeliantų skundų argumentai, jog jų veikoje nėra kontrabandos sudėties, atmetami kaip nepagrįsti.
BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.
BK 199 straipsnio 1 dalies dispozicija nustato kontrabandos nusikaltimo sudėtį: ,,Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė <...>“.
Kontrabandos objektyvioji pusė pasireiškia tik aktyviais veiksmais, t. y. neteisėtai gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Byloje surinktais ir išsamiai išnagrinėtais įrodymais nustatyta, jog nuteistieji laivu ,,Wismar“ iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto per Lietuvos Respublikos teritorinę jūrą, esančią Baltijos jūroje, išplaukė į Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalį ir, būdami Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje, veikdami bendrai, iš jūros ištraukė dėžes su cigaretėmis. Po to iš Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalies, kirsdami Lietuvos Respublikos valstybės sieną, per teritorinę jūrą atplaukė į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą.
Taigi nustatyta faktinė aplinkybė – dėžių su cigaretėmis gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – atitinka BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį.
Apeliantai šios nustatytos faktinės aplinkybės neginčija, tačiau ypač akcentuoja skundžiamame nuosprendyje nurodytą 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimą, kuris, jų nuomone, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Minėto įstatymo norma nustato, kad laivams ir kitoms plaukiojimo priemonėms, kertančioms valstybės sieną, plaukiančioms iki atvirų tarptautinei laivybai Lietuvos Respublikos jūros, vidaus vandenų uostų, kuriuose yra pasienio kontrolės punktai, ar atgal draudžiama sustoti, išlaipinti arba įlaipinti žmones, iškrauti arba pakrauti prekes (daiktus) ir kitas vertybes tam nenustatytose vietose arba nustatytose vietose be reikiamo leidimo, nuleisti į vandenį plaukiojimo priemones, leisti pakilti ar priimti į laivą orlaivius ir kitus skraidymo aparatus.
Nuteistojo A. V. gynėja skunde teigia, jog įstatyme nepasakyta apie draudžiamus atlikti veiksmus Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos dalyje.
Atkreipiamas dėmesys, kad ši įstatymo norma siejama su laivais ir kitomis plaukiojimo priemonėmis, kertančiomis valstybės sieną.
Pagal 1997 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 straipsnio 16 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos išskirtinė ekonominė zona – už teritorinės jūros ribų esanti Baltijos jūros dalis, kurioje Lietuvos Respublika turi tam tikras suverenias teises, jurisdikciją ir pareigas, nustatytas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius susitarimus, ir kurios ribas su kaimyninėmis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai bei visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai ir normos.
Išskirtinė ekonominė zona pagal tarptautines sutartis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį nėra Lietuvos valstybės teritorijos dalis.
Byloje nustatyta, jog nuteistieji, laivu ,,xxx“ įplaukdami į išskirtinę ekonominę zoną, kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Vadinasi, laivas ,,xxx“, kirtęs valstybės sieną ir būdamas Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje, privalėjo laikytis minėtu įstatymu nustatytų draudimų.
Gynėja skunde teigia, kad laivas, iš kurio žvejojama, nuolat stoja, jame organizuojamos kitos pramogos – maudynės, tempimas laivu su pripučiama specialia įranga ir pan.
Atkreipiamas dėmesys, jog nuosprendyje teismas nenurodė laivą ,,xxx“ pažeidus šiuos gynėjos paminėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laivas ,,xxx“ pažeidė draudimą pakrauti daiktus (prekes) tam nenustatytose vietose.
Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji, išskirtinės ekonominės zonos dalyje pakraudami iš jūros į laivą ,,xxx“ dėžes su cigaretėmis, pažeidė minėto 2000 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. VIII-1666 8 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimą.
Apeliantai skunduose nurodo, jog minėto įstatymo pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau tuo jie nei buvo kaltinami, nei už tai nuteisti.
Neteisėtu laikomas toks prekių ar daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kai yra požymių, nurodytų BK 199 straipsnyje. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalyje pateiktus alternatyvius objektyviosios pusės požymius šioje byloje nagrinėjamu atveju kontrabanda gali būti padaroma gabenant privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir: 1) nepateikiant jų muitinės kontrolei arba 2) kitaip išvengiant šios kontrolės.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji kontrabandą padarė abiem būdais.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji kontrabandą padarė, išvengdami muitinės kontrolės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kitokiu muitinės kontrolės išvengimu laikomas neteisingų duomenų apie gabenamus daiktus, suklastotos muitinės deklaracijos, taip pat kitų suklastotų dokumentų, reikalingų muitinės procedūrai atlikti, pateikimas. Tai apima ir daiktų deklaravimą žodžiu arba veiksmu, taip pat deklaravimo naudojantis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis atvejus.
Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas, jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą kontrabandos gabenimo būdą – ,,išvengdami muitinės kontrolės“. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas, iš jo aprašomosios dalies pašalinant šį veikos objektyviosios pusės požymį.
Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą kitą kontrabandos gabenimo būdą, kad nuteistieji, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendami privalomus pateikti muitinei daiktus (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei.
Daiktų nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai kontrabandos dalykas gabenamas ne per muitinę arba per muitinę, tačiau jo nedeklaruojant, nerodant muitinio tikrinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos kontrabandos bylose“ 2 dalies 2.2 punkto išaiškinimas).
Nuteistųjų veiksmuose esant šį kontrabandos objektyvųjį požymį teismas motyvavo nepranešimu apie gabenamą cigarečių krovinį prie jų priartėjusiam Lietuvos Respublikos pareigūnų laivui ir kertant Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei nepateikimu muitinės kontrolei, atplaukus į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka tik iš dalies.
Byloje nustatyta, jog valstybės siena kirsta atviroje jūroje, 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juostoje, kurioje nėra nei muitinės, nei pasienio posto. Ši juosta vizualiai nematoma, ją gali nustatyti tik laivo kapitonas pagal laive esančius navigacinius įrenginius, jūrinius žemėlapius.
Nuteistojo A. V. gynėja skunde cituoja Taisyklių 24 punktą, kuriame nurodoma, jeigu jūroje būta kontaktų ne vien su Bendrijos žvejybos laivais arba kitų muitinės priežiūros požiūriu reikšmingų įvykių (laivas buvo įplaukęs į trečiosios valstybės uostą, išgelbėtas jūroje rastas krovinys), apie tai laivo kapitonas, prieš laivui įplaukiant į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, praneša Klaipėdos teritorinei muitinei ir Pakrančių apsaugos rinktinei joms priimtinu būdu.
Gynėja teisi, kad pagal Taisyklių 24 punktą pareiga pranešti apie jūroje rastą krovinį nustatyta tik laivo kapitonui. Šiose Taisyklėse tokia pareiga nenumatyta laivo keleiviui.
Vadinasi, laivo ,,xxx“ kapitonas J. I., prieš įplaukdamas į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, privalėjo pranešti apie iš jūros ištrauktą ir gabenamą cigarečių krovinį.
Teisėjų kolegijos nuomone, nepranešimas apie gabenamą krovinį prie laivo ,,xxx“ priartėjusiam pareigūnų laivui taip pat turi būti siejamas tik su laivo kapitonu, nes neaišku, kokiu būdu keleiviai būtų galėję tai padaryti.
Nuteistojo J. I. aiškinimas nežinojus tvarkos atmetamas kaip neįtikinamas, nes asmuo, turintis laivavedžio liudijimą, privalo žinoti ne tik teises, bet ir savo pareigas.
Be to, teisme jis paaiškino, jog pranešti pasieniečiams negalėjo dėl sveikatos būklės, nežino, kodėl taip nepadarė. Tai rodo jį žinojus savo pareigas.
Apeliantai skunduose nurodo, kad pokalbiai ryšio priemonėmis neįrašomi, todėl negalima patikrinti, ką kapitonas pranešė, o ko – ne.
Neprasmingas apeliantų bandymas įtikinti teismą, jog kapitonas galėjo ir pranešti apie krovinį, nes jis pats teisme pripažino to nepadaręs.
Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė nepagrįstą išvadą, kad visi nuteistieji, būdami jūroje, privalėjo pranešti apie gabenamą krovinį.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors pareiga pranešti apie ištrauktą iš jūros krovinį nustatyta laivo kapitonui, J. I. tokie veiksmai neinkriminuoti.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad laivui ,,xxx“ priplaukus prie pasienio kontrolės punkto Kopgalio užkardos krantinės ir į laivą pakilus VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnams apžiūrėti laivą, nuteistieji nepateikė cigarečių muitinės kontrolei.
Šiame nuosprendyje jau minėta, jog nepateikimas muitinės kontrolei reiškia, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, privalantys raštu ar žodžiu deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės.
Byloje nustatyta, jog laivas ,,xxx“, grįžęs į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų nurodymu priplaukė prie pasienio kontrolės punkto Kopgalio užkardos. Laivo įgula ir keleiviai nei raštu, nei žodžiu nedeklaravo gabenantys cigarečių krovinį, t. y. nė vienas iš jų pareigūnams nepasakė neva radę dėžes jūroje, kol patys pareigūnai jų nesurado laive.
Šiuo atveju nepateikimas muitinės kontrolei pasireiškė tuo, kad nuteistieji iki tikrinimo pradžios žodžiu ar raštu nedeklaravo gabenantys cigaretes, to nepadarė ir vėliau pareigūnams pradėjus tikrinti visą laivą.
Skunduose nurodoma aplinkybė, jog nebuvo vengimo priplaukti prie kontrolės punkto, bandymo išvengti patikrinimo, nepaneigia bet kurio nuteistojo pareigos pranešti apie gabenamą krovinį, kadangi pagal krovinio pobūdį, kiekį, patekimo į laivą aplinkybes, atsižvelgus į nuteistųjų išsilavinimą, gyvenimo patirtį, visi jie neabejotinai suprato krovinį esant kontrabandinį, o nuteistųjų elgesys rodė juos neketinus nieko pranešti pareigūnams.
Kontrabandos sudėtis yra formali, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujant padarinių atsiradimo. Šio nusikaltimo baigtumo momentas priklauso nuo jo padarymo formos: kai privalomi deklaruoti daiktai gabenami per muitines, bet nepateikiami muitiniam tikrinimui ar kitaip išvengiama muitinės kontrolės, kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai asmeniui atsirado pareiga gabenamus daiktus pateikti muitinei, bet jis to nepadarė; kai privalomi pateikti muitinei daiktai gabenami ne per muitinių postus, nusikaltimas yra baigtas nuo daiktų patekimo į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas momento.
Šiame nuosprendyje patikslinus kontrabandos padarymo būdą, tikslinamas ir kontrabandos baigtumo momentas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kontrabanda buvo baigta tada, kai nuteistiesiems atsirado pareiga cigaretes pateikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnams, tačiau jie to nepadarė.
Nepateikimu muitinės kontrolei laikomas ir kontrabandos dalyko gabenimas, slepiant specialiai įrengtose slėptuvėse arba kitose sunkiai prieinamose vietose. Tai reiškia, jog jo reikia specialiai ieškoti.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų (1 t., 7–10 b. l.) matyti, kad dėžės su cigaretėmis sukrautos laivo ,,xxx“ priekyje ir gale esančiuose triumuose, kajutėje, tualeto patalpoje bei laivo variklių skyriuje.
Apeliantai skunduose tvirtina, jog dėžes su cigaretėmis sukrovė įvairiose laivo patalpose, nes ant denio jos būtų netilpusios, patiems būtų sunku judėti, be to, dėl bangavimo dėžės būtų iškritusios.
Tokie skundų teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
Byloje nustatyta, kad laive ,,xxx“ iš viso buvo paslėpta 180,5 dėžių su cigaretėmis (1 t., 5–6 b. l.).
Galima sutikti, jog visos dėžės su cigaretėmis ant laivo denio galėjo netilpti, tačiau bent dalis dėžių tikrai nebūtų trukdžiusios. Nuteistieji dėžių nekrovė matomose laivo vietose (pavyzdžiui, dalį ant denio, dalį – kajutėse ant gultų), kur jos apžiūrint laivą būtų iš karto vizualiai matomos. Nuteistieji dėžes sąmoningai sukrovė tokiose vietose, kuriose iš karto jų nebuvo galima pastebėti.
Negalima sutikti su apeliacinių skundų teiginiu, kad bent dalis sukrautų dėžių ant denio būtų trukdžiusios judėti. Nuteistieji D. J. ir R. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog ištraukę iš jūros dėžes jie plaukė į uostą. Taigi sukrautos dėžės nebūtų trukdžiusios judėti, nes niekas tuo metu nebežvejojo.
Laivo įgula (kapitonas J. I. bei mechanikas R. N.) teisme paneigė įvykio metu buvus didelį bangavimą, todėl ant denio sukrautos dėžės dėl bangavimo taip pat nebūtų iškritusios.
Apeliantų skundų argumentą, kad dėžių suradimas nebuvo apsunkintas, paneigia ne tik tai, jog dėžės su cigaretėmis buvo sukrautos vizualiai nematomose vietose, bet ir faktas, kad pareigūnams nebuvo atrakintos kajutės durys.
Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė (4 t., 147–148 b. l.), jog paprašius kapitono aprodyti laivą matėsi, kad jis ir visi kiti asmenys jaudinasi, pasikeitė jų elgesys. Nusileidus žemyn, vienos kajutės durys buvo užrakintos. Kapitonas atsisakė jas atrakinti paaiškinęs, jog neturi rakto. Jis paaiškino, kad ta patalpa užrakinta seniai, rakto nuo jos nėra ir durys nedarinėjamos. Atvykus tyrėjams ir kapitonui vėl nesutikus atrakinti durų, jos buvo atidarytos laužtuvu.
Analogiškai ikiteisminio tyrimo metu parodė liudytojas V. M. (4 t., 149–150 b. l.). Jam kapitono reakcija pasirodė juokinga, nes šis lakstė po laivą, pats kilnodamas gultų dangčius ir lyg ieškodamas rakto nuo užrakintų durų. Be to, liudytojui ant denio išėjus parūkyti, šalia rūkė ir vienas keleivis. Pareigūnas pamatė, jog užsuktas dangtis į laivo triumą ir ant jo užmestas lynas, todėl, koja paspyręs lyną nuo dangčio, pradėjo atsukinėti dangčio laikiklį. Tai pamatęs šalia buvęs keleivis pradėjo eiti į kitą laivo galą. Pareigūnui tai sukėlė įtarimą, ir atsukęs dangčio laikiklius jis pamatė triume iki pat dangčio sukrautas dėžes.
Liudytojas A. V. teisme taip pat patvirtino kapitoną buvus pasimetusį ir negalėjusį nieko konkretaus pasakyti.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti kaip liudytojai apklaustų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų R. B., V. M., A. V. nuosekliais ir vieni kitus atitinkančiais bei papildančiais parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai.
Negalima sutikti su apeliantų skundų teiginiu, kad keleivių elgesys, kurį apibūdino pareigūnai, buvo pakankamai adekvatus.
Aptariamoje situacijoje nuteistiesiems grįžtant iš žvejybos ir laikantis jų versijos, jog jie nevežė nieko neleistino, o juo labiau nieko neslėpė, nebuvo jokio pagrindo jaudintis.
Negalima neįvertinti aplinkybės, kad pareigūnai dėl savo darbo specifikos ir įgūdžių sugeba atskirti keleivio natūralų nerimą neįprastoje situacijoje nuo akivaizdaus perdėto jaudinimosi, leidžiančio įtarti galimą teisės pažeidimą.
Nuteistojo J. I. jaudinimasis aiškinamas būtent tuo, jog jis žinojo ir suvokė gabenąs kontrabandą.
Tai rodo visų nuteistųjų siekį nuslėpti gabenamas privalomas pateikti muitinei cigaretes.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama skunduose, pareigūnų parodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog dėžės su cigaretėmis laive buvo slepiamos, kadangi apžiūrint laivą dėžės vizualiai nebuvo matomos, jų reikėjo specialiai ieškoti.
Šiuo atveju neturi reikšmės aplinkybė, kad laive nebuvo įrengtos specialiai kontrabandai gabenti slėptuvės, nes faktas, jog dėžės su cigaretėmis buvo paslėptos, nekelia abejonių.
Apeliantai skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėžės su cigaretėmis atgabentos iš Rusijos Federacijos, motyvuodami tuo, jog nė vienas pareigūnas, stebėjęs laivo judėjimą radiolokacinėmis sistemomis, nefiksavo valstybės sienos kirtimo, laivo ,,xxx“ kontakto su kitu laivu.
Šį apeliacinių skundų argumentą paneigia VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų A. G., R. B., A. G. ir V. M. parodymai.
Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 156–157 b. l.) ir teisme parodė, kad perimdamas pamainą susirinko informaciją, kokie laivai yra išplaukę į jūrą. Buvo pranešta, jog laivas ,,xxx“ išplaukė į ekonominę zoną. Per stebėjimo sistemą matė, kad prieš tai buvusi pamaina jau buvo pažymėjusi laivą ,,xxx“ numeriu, bet jis dingo iš jų sistemų. Liudytojas bandė laivo ,,xxx“ ieškoti, šaukė per radijo stotį, bet niekas neatsiliepė. Apie 17 val. stebėjimo sistemos užfiksavo tris objektus, kaip vėliau pranešė kariškiai, vienas objektas buvo tankeris, kuris nuplaukė toliau, kitas – laivas ,,xxx“ Lietuvos ekonominėje zonoje, trečias – rusų žvejybinis laivelis rusų ekonominėje zonoje. Užfiksavo, jog atstumas tarp laivo ,,xxx“ ir rusų žvejybinio laivo buvo apie 2 jūrmylės.
Liudytojas R. B. ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 147–148 b. l.) ir teisme parodė, kad perimant pamainą B. M. pasakė, jog laivas ,,xxx“ yra įplaukęs į ekonominę zoną ir prie jo stebėjimo sistemoje tai pradėjo rodyti, tai nerodyti neatpažinto objekto apie 2–3 jūrmylės nuo laivo ,,xxx“. Taip pat jis pasakė, kad laivą ,,xxx“ jų sistemos irgi tai rodė, tai nerodė, todėl pareigūnai pasitikslino pas kariškius, ar ekonominėje zonoje be laivo ,,xxx“ yra kitų objektų. Kariškiai patikslino, jog už 2–3 jūrmylių nuo laivo ,,xxx“ mato rusų žvejybinį laivą. Tai buvo apie 17.20 val.
Liudytojas V. M. teisme taip pat patvirtino ekrane matęs, kad trečias objektas nuplaukė į Rusijos pusę.
Liudytojas A. G. teisme parodė, jog pagal radarus nebuvo užfiksuotas trečias laivas, tačiau paaiškino, kad radarai gali ir nefiksuoti laivo dėl nuotolio arba dėl operatoriaus klaidos, jei jis nepadaro tam tikrų nustatymų.
Šie liudytojo parodymai nepaneigia fakto, jog rusų žvejybinis laivas buvo netoli laivo ,,xxx“.
Taigi priešingai, nei teigiama apeliantų skunduose, išdėstyti nuoseklūs pareigūnų parodymai patvirtina faktą, kad maždaug 2–3 jūrmylių atstumu nuo laivo ,,xxx“ buvo rusų žvejybinis laivas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais, nes juos patvirtina rašytiniai įrodymai.
Pagal apžiūros protokolo duomenis nustatyta, jog visos iš jūros ištrauktos cigaretės buvo su Rusijos Federacijos akcizo ženklais (1 t., 49 b. l.). Tai rodo, kad dėžės su cigaretėmis atplukdytos iš Rusijos Federacijos.
Aplinkybė, jog nenustatyti nuteistųjų kontaktai telefonu su Rusijos piliečiais, nepaneigia teismo išvados, kad dėžės su cigaretėmis atgabentos iš Rusijos Federacijos.
Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus nemačius jokio rusų laivo, nes jį buvus patvirtina skundžiamame ir šiame nuosprendyje išdėstyti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų parodymai.
Nuteistųjų parodymus, jog jų tikslas buvo tik žvejyba ir pramogos, teismas taip pat pagrįstai atmetė, nes juos paneigia D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, kurie pakankamai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.
Dėl D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotų parodymų patikimumo šiame nuosprendyje jau pasisakyta.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistųjų parodymai dėl kelionės tikslo ne tik prieštaringi, bet ir nelogiški.
Nuteistasis A. V. teisme patvirtino buvęs šios žūklės organizatorius. Tam, kad pigiau kainuotų, paskambino G. K., jog šis surinktų kuo daugiau žmonių. Jis pasisiūlė sumokėti už V. B..
Nuteistasis G. K. teisme parodė žvejoti pasiūlęs D. J., K. P. ir T. G.. Pradžioje jis teigė, kad būtų sumokėjęs už D. J., tačiau vėliau – tik pusbroliui (K. P.) pasakė, jeigu šis padės išvalyti žuvį, sumokės už jo dalyvavimą žvejyboje.
Byloje nustatyta, jog už visą kelionę laivu sumokėjo A. V. (2 t., 110–112 b. l.).
Nelogiška, kad A. V., planavęs sumokėti tik už V. B., sumokėjo ir už visus kitus asmenis, net už tuos, kurių nepažinojo. Juo labiau kad jis pats patvirtino niekada anksčiau nėra mokėjęs už kitus.
Nuteistųjų G. K. ir T. G. versiją, jog grįžę į uostą jie būtų grąžinę A. V. pinigus, paneigia objektyvūs bylos duomenys.
T. G. asmens kratos metu pinigų nerasta, o K. P. – rasta tik 3,12 Lt (5 t., 90 b. l.; 6 t., 43 b. l.).
Iš kratos protokolo duomenų (2 t., 12–13 b. l.) matyti, kad automobilio ,,Chrysler 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo į Klaipėdą atvyko G. K. su kitais raseiniškiais, kairės pusės galinių durelių šoninėje kišenėje rasta tik 50 litų.
Jei būtų galima patikėti G. K. ir T. G., jog jie iš tiesų turėjo pinigų, negalima logiškai paaiškinti, kodėl automobilį tikrinę pareigūnai jų nerado ir kodėl jie patys pinigų neparodė arba nepasakė, kurioje automobilio vietoje jie padėti.
Dėl to nuteistųjų G. K. bei T. G. aiškinimai turėjus pinigų automobilyje atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, iš laivo ,,xxx“ plaukimo grafiko matyti, kad dažniausiai į ekonominę zoną plaukdavo daugiau kaip 10 keleivių (1 t., 64 b. l.) todėl pareigūnui A. G. kilo pagrįstų įtarimų, jog šiuo atveju keleivių buvo per mažai.
Nepagrįstas nuteistojo G. K. apeliacinio skundo argumentas, kad išvadą dėl kelionės tikslo teismas pagrindė ,,Sodros“ duomenimis, jog T. G., V. B., K. P., A. V. ir R. N. tam tikrą laiką niekur nedirbo.
Pirmiausia teismas tokią išvadą padarė, remdamasis D. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais. Apelianto minimi duomenys, kad nuteistieji įvykio metu niekur nedirbo, tik patvirtina D. J. parodymus, jog jų tikslas buvo ištraukti iš jūros dėžes su cigaretėmis. Pinigų pas nuteistuosius neradimą teismas taip pat pagrįstai pripažino kaip vieną iš įrodymų, kad jų tikslas buvo ne tik žvejyba ir gimtadienio šventimas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog visos šios aplinkybės kartu su jau išdėstytais įrodymais sudaro vieningą visumą, patvirtinančią pirmosios instancijos teismo išvadą apie tikrąjį plaukimo į jūrą tikslą.
Kontrabandos subjektyviąją pusę apibūdina tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.
Nagrinėjamoje byloje nuteistieji pripažino neteisėtą daiktų (cigarečių), privalomų pateikti muitinei, gabenimo per Lietuvos valstybės sieną faktą, tačiau neigė buvus tyčinę kaltę paaiškinę, kad nežinojo būtinumo deklaruoti cigaretes, manė, jog tai padarys šalia jų plaukęs karinis pakrančių apsaugos laivas.
Nelogiškas apeliacinių skundų argumentas nuteistuosius nesupratus, kad dėžių su cigaretėmis ištraukimas iš jūros yra neteisėtas veiksmas.
Visi nuteistieji, išskyrus V. B. ir K. P., pripažino, jog traukdami iš jūros dėžes suprato jose buvus cigaretes.
Nuteistųjų V. B. ir K. P. aiškinimą to nesupratus teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamą, nes kiti nuteistieji parodė, kad kai kurios dėžės buvo perpjautos per pusę ir jose matėsi cigarečių blokai.
Nuteistasis G. K. teisme pripažino kraudamas cigaretes į laivą supratęs, jog elgiasi negerai. R. N. taip pat aiškino supratęs, kad dėžių nebuvo galima krauti.
Visi nuteistieji yra normalaus protinio išsivystymo, pakankamo amžiaus ir išsilavinimo, jog suvoktų, kokios tai cigaretės.
Sprendžiant apie cigarečių kontrabandos subjektyviuosius požymius daroma išvada, kad nuteistieji nė neketino pareigūnams pateikti cigarečių, kurias buvo paslėpę. Nuteistasis R. N. paaiškino, jog jis asmeniškai cigaretes būtų rūkęs. Nuteistųjų G. K. ir T. G. aiškinimą teisme, kad cigaretes planavo atiduoti policijai, paneigė jų pačių elgesys: pareigūnams įlipus į laivą ir pradėjus jį tikrinti, nė vienas iš jų savo plano nerealizavo.
Nuteistųjų manymas, jog karinis pakrančių apsaugos laivas atitinkamoms tarnyboms uoste praneš apie iš jūros ištrauktas dėžes su cigaretėmis, nepaneigia jų kaltės.
Nuteistasis G. K. teisme teigė, kad karinis laivas prie jų laivo buvo priplaukęs apie 15–20 m atstumu, R. N. parodė karinį laivą buvus už 1 km.
Liudytojas A. G., naudodamasis Karinių jūrų pajėgų Jūros ir pakrančių stebėjimo tarnybos užfiksuotais duomenimis apie karinio laivo P32 ,,Sėlis“ ir laivo ,,xxx“ maršrutų Baltijos jūroje grafinio padėties atvaizdavimo išklotines (1 t., 67–72 b. l.), teisiamajame posėdyje nustatė, jog apie 16.30 val. laivai vienas nuo kito buvo maždaug 2–3 jūrmylių atstumu.
R. N. teisme parodė cigaretes jūroje pamatęs apie 16 val.
Mažai tikėtina, kad tokiu atstumu nutolus laivams galima ką nors pamatyti. Juo labiau kad D. J. ir G. K. teisme parodė karinį laivą praplaukus tada, kai dėžės su cigaretėmis jau buvo sukrautos.
Be to, nuteistųjų manymas, jog karinis laivas apie rastas cigaretes praneš atitinkamoms tarnyboms uoste, taip pat įrodo juos supratus, kad iš jūros ištraukė krovinį – dėžes su kontrabandinėmis cigaretėmis, kurioms taikomas akcizas, nes, priešingu atveju, šis jų manymas būtų nelogiškas.
Taigi byloje surinkti įrodymai ir nuteistųjų atlikti konkretūs veiksmai patvirtina juos veikus tiesiogine tyčia. Tarp visų bendrininkų atliktų konkrečių veiksmų ir bendrai padarytos veikos yra priežastinis ryšys, nes kiekvienas iš jų atliko reikšmingus bendroje nusikalstamoje veikoje veiksmus ir taip sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams.
Šiame nuosprendyje jau minėta, jog kontrabandos sudėtis yra formali, todėl jos kvalifikavimui nebūti padariniai. Dėl to atmetama skunduose nurodyta veikos kvalifikavimui neturinti reikšmės aplinkybė, kad krovinys nepateko į laisvą apyvartą.
Nuteistojo A. V. gynėja apeliaciniame skunde teigia, jog susidariusios dvi nuteistųjų kompanijos, jų susidarymo aplinkybės neturi bendrininkų grupės požymių.
Toks nuteistojo gynėjos skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis ne mažiau kaip dviejų tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis).
Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.
Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai ir kiekvienas bendrininkas suvokia, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.
Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, jog būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.
Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).
Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) – požymiai.
Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, jog joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi realizuoti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, jog bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti pirmosios instancijos teismą nustačius, jog A. V. suorganizavo plaukimą į jūrą, jis už visus nuteistuosius sumokėjo pinigus už plaukimą laivu, keletą dienų iki plaukimo kontaktavo su V. B., J. I. ir G. K.; pastarasis kartu plaukti pakvietė D. J., T. G., K. P.; visi nuteistieji bendrai traukė iš jūros dėžes su cigaretėmis, jas slėpė įvairiose laivo patalpose.
Taigi pirmosios instancijos teismai motyvuotai pripažino, kad visi nuteistieji veikė sutartinai, kartu siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį. Pirmosios instancijos teismas dėžių su cigaretėmis gabenimą pagrįstai susiejo su visais kaltininkais ir vertino jų veiką kaip padarytą bendrininkaujant.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo ištirti bei skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose įvertinti įrodymai patvirtina padarytoje veikoje esant ir objektyvius, ir subjektyvius kontrabandos požymius.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl to J. I., A. V., G. K., V. B., T. G., K. P. ir D. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, kadangi jie, veikdami bendrininkų grupe, nepateikdami muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno dėžes su cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
Dėl bausmių
Visi apeliantai skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas jiems paskyrė aiškiai per griežtas bausmes.
Toks apeliacinių skundų argumentas yra pagrįstas.
Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 ir kt.).
Teisingumo principas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumas gali būti įgyvendintas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą. Jis yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kt. nutarimai).
Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).
Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22/2008, 2K-280/2009 ir kt.). Teisinga bausmė reiškia, jog ji turi būti ne tik ne per švelni, bet ir ne per griežta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, nepakankamai vadovavosi BK 41 straipsnio taisyklėmis, reglamentuojančiomis bausmės paskirtį, tinkamai neįvertino padarytos nusikalstamos veikos ir bausmės proporcingumo, todėl nuteistiesiems paskyrė aiškiai per griežtas savo rūšimi bausmes.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė, jog: nuteistieji padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), visi teisiami pirmą kartą, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimą padarė bendrininkų grupe), didelis kontrabandos mastas.
Kita vertus, individualizuodamas bausmės rūšį, teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistųjų dalinį prisipažinimą ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininką prisipažinti jį padarius.
Svarstydama nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, taip pat vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties bei kitomis BK normomis, kurių visuma išreiškia įstatymų leidėjo principinę nuostatą, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės ypatingo pavojingumo jokiomis kitomis švelnesnių rūšių bausmėmis nebūtų pasiekti nei baudžiamajam procesui, nei pačiai bausmės paskirčiai keliami reikalavimai. Būtent tuo paaiškinama, jog BK specialiosios dalies straipsniuose dažnai numatomos labai plačios sankcijų ribos, taip pat tose sankcijose numatomos kelių rūšių ir su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Tokios alternatyvios bausmių rūšys numatytos ir BK 199 straipsnio 1 dalies, pagal kurią nuteisti nusikalstamą veiką padarę asmenys, sankcijoje.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra tinkamiausia priemonė realizuoti kriminalinės bausmės paskirtį.
Nors nusikaltimas, kurį nuteistieji padarė, yra sunkus ir priskiriamas nusikaltimų ekonomikai kategorijai, tačiau šis nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan.
Būtina įvertinti ir nuteistųjų asmenybes.
J. I. dirba UAB ,,Žūklės gidai“ (6 t., 104–106 b. l.). Iš A. V. apeliacinės instancijos teismui pateiktų turto ir pajamų deklaracijų bei kitų dokumentų matyti, jog jis ne visada dirbo, tačiau turi turto ir pragyvenimo šaltinį (8 t., 49–114 b. l.). G. K. dirba UAB ,,Raseinių statyba“, darbovietėje ir Raseinių miesto seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai, aktyviai dalyvauja organizuojant sportinius renginius Raseinių rajone, turi mažametį sūnų, laukia antro vaiko, šeimoje vienintelis dirba, nes su vaiko motina darbo sutartis nutraukta bankui iškėlus bankroto bylą (7 t., 134 b. l.; 9 t., 52–57 b. l.). V. B. dirbo R. S. firmoje ,,Rolveda“, šiuo metu dirba UAB ,,DK sprendimai“, abiejose darbovietėse gerai charakterizuojamas, turi tris mažamečius vaikus (7 t., 19–26 b. l.). R. N. dirba UAB ,,Vitės valdos“ (5 t., 75 b. l.). T. G. aktyviai dalyvauja organizuojant sportinius renginius Raseinių rajone, dirba UAB ,,Raseinių statyba“, darbovietėje ir Raseinių miesto seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, turi mažametę dukrą, tik iš dalies darbingą tėvą, padeda nuolatinės slaugos poreikį turinčiai kartu gyvenančiai artimai giminaitei (8 t., 23–30 b. l.; 9 t., 46, 49–51 b. l.). K. P. Raseinių rajono savivaldybės administracijos Šiluvos seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai, 2011 m. dirbo pagal verslo liudijimą statydamas naujus statinius ir griaudamas senus, šiuo metu registruotas darbo biržoje (9 t., 58–60 b. l.). D. J. dirba UAB ,,Medieva“, darbovietėje ir Raseinių miesto seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai (8 t., 6 b. l.; 9 t., 42–45 b. l.).
Teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus, tačiau įvertina kaltininkų asmenybes, kitas šiame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2008, 2K-128/2009, 2K-256/2009, 2K-324/2010 ir kt.) bei daro išvadą, kad baudžiant už nusikaltimą ekonomikai bausmės tikslai gali būti pasiekti, visiems nuteistiesiems (taip pat ir apeliacinio skundo nepadavusiam R. N.) paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas.
Atsižvelgiant į didelį kontrabandos mastą, baudų dydis nustatomas nuo maksimalios iki artimesnės maksimaliai, jas diferencijuojant pagal kaltininkų vaidmenį darant nusikaltimą. D. J. skiriama švelniausia bausmė, įvertinus jo parodymų reikšmingumą nusikaltimui atskleisti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistiesiems skiriamos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.
Visiems nuteistiesiems laikinai sulaikytiems išbuvus vieną parą, šis laikas įskaitomas į paskirtas bausmes, jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai (BK 66 straipsnio 1, 2 dalys).
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį pakeisti:
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti vieną veikos objektyviosios pusės požymį, kad D. J., V. B., G. K., A. V., T. G., R. N., J. I. ir K. P., veikdami bendrininkų grupe, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, išvengdami muitinės kontrolės.
J. I., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio baudą;
J. I. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
A. V., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio baudą;
A. V. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
G. K., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio baudą;
G. K. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
V. B., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 290 MGL (37 700 Lt) dydžio baudą;
V. B. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
R. N., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 280 MGL (36 400 Lt) dydžio baudą;
R. N. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
T. G., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 270 MGL (35 100 Lt) dydžio baudą;
T. G. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
K. P., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 270 MGL (35 100 Lt) dydžio baudą;
K. P. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai;
D. J., pripažintam kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę – 230 MGL (29 900 Lt) dydžio baudą;
D. J. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2010 m. liepos 21 d., jį prilyginant 2 MGL (260 Lt) dydžio baudai.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.