Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-667/2013

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-13
Bylos Nr.: 3K-3-667/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00287-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Juozas Šerkšnas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Egidijus Laužikas
Ieškovas: R. S.
Atsakovas: akcinei bendrovei Ūkio bankui, notarei J
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Namučiai“

Civilinė byla Nr. 3K-3-667/2013Proceso Nr. 2-56-3-00287-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Ūkio bankui, notarei J. M. dėl vekselio pripažinimo pasibaigusiu, vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir lėšų grąžinimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Namučiai“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Laimikis“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. S. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastojo vekselio galiojimą pasibaigusiu nuo 2007 m. vasario 5 d.; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2009 m. balandžio 19 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 2597); pripažinti niekiniu ir negaliojančiu AB Ūkio banko 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. 60-14-783 atliktą AB Ūkio banko ir ieškovo prievolių įskaitymą; priteisti iš atsakovo AB Ūkio banko 282 790,66 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Namučiai“ sudarė Kredito sutartį, pagal kurią atsakovas trečiajam asmeniui suteikė 300 000 Lt kreditą. Kredito sutarties 1.10 punkte šalys susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių –UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas Kredito sutarties 1.10.1 punkte nurodytas turtas, pagal 1.10.2 punktą UAB „Namučiai“ atsakovui pateikė paprastąjį vekselį 300 000 Lt su ieškovo ir UAB „Laimikis“ laidavimu. 2006 m. lapkričio 15 d. susitarimu Nr. 1, 2007 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. 2, 2007 m. vasario 28 d. susitarimu Nr. 3 Kredito sutartis buvo pakeista ir papildyta. 2007 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. 2 sandorio šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties specialiąją dalį, t. y. susitarimo sudarymo dieną buvęs kredito likutis – 285 000 Lt – buvo padidintas 2 345 000 Lt suma, papildomai suteikiant 2 060 000 Lt kredito. Šalys pakeitė ir kredito gavėjo UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones: paliko galioti įkeitimą turtui, įkeistam pradine sutartimi (sutarties 1.10.1 punktas), susitarė įkeisti papildomą turtą (sutarties 1.10.2 punktas), iš sutarties išbraukė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonę - UAB „Namučiai“ atsakovui pateiktą paprastąjį vekselį 300 000 Lt su ieškovo ir UAB „Laimikis“ laidavimu.

2008 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas pardavė asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančias patalpas. Pirkėjas UAB „RS Klinika“, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus pagal šią sutartį, 2008 m. lapkričio 5 d. į ieškovo sąskaitą, esančią AB Ūkio banko Marijampolės filiale, pervedė 282 790,66 Lt. 2008 m. lapkričio 5 d. atsakovas, vadovaudamasis banko Paskolų komiteto 2008 m. spalio 7 d. protokolu Nr. 41, atliko vidaus banko operaciją, kurios metu iš ieškovo sąskaitos buvo nurašyti 282 790,66 Lt. Šios operacijos paskirtyje nurodyta, kad lėšos perkeliamos UAB „Namučiai“ skoloms dengti. Atsakovas 2009 m. balandžio 22 d. kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo pagal paprastąjį vekselį 300 000 Lt ir 5,82 procento metinių palūkanų su ieškovo ir UAB „Laimikis“ laidavimu išdavimo. 2009 m. balandžio 24 d. notarė išdavė vykdomąjį įrašą, kurį atsakovas 2010 m. balandžio 15 d. pateikė antstolei vykdyti. Atsakovas 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu pranešė ieškovui, kad 2008 m. lapkričio 5 d. memorialiniu orderiu Nr. 438902 atliktą lėšų nurašymą pripažino negaliojančiu ir ieškovui grąžintinus 282 790,66 Lt įskaitė daliniam prievolės, kilusios iš 2006 m. rugsėjo 29 d. UAB „Namučiai“ vekselio ir iš 2009 m. balandžio 24 d. vykdomojo įrašo, įvykdymui. Nors Kredito sutartyje nurodoma, kad vekselis yra kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau pagal savo esmę pateiktas vekselis nėra papildoma prievolė. Ieškovo teigimu, vekselio turinys nesusijęs su Kredito sutartimi, o pateikus vekselį, prievolė sumokėti 300 000 Lt pagal Kredito sutartį taip pat nebuvo įskaityta, todėl UAB „Namučiai“ pateiktas vekselis yra savarankiška prievolė ir pagal savo prigimtį negali būti UAB „Namučiai“ prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastasis vekselis atsakovui buvo pateiktas be teisėto pagrindo. Kredito sutartyje nurodant ir vekselį laikant kredito gavėjo prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, vekselis tapo UAB „Namučiai“ ydingos valios išraiška, neatspindinčia tikrųjų UAB „Namučiai“ ketinimų. Dėl to 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastasis vekselis turėtų būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. 2007 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. 2 atsakovui ir UAB „Namučiai“ pakeitus esmines Kredito sutarties sąlygas, šalys pakeitė ir UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones - UAB „Namučiai“ atsakovui pateiktas 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastasis vekselis neteko galios, jis turėjo būti grąžintas vekselio davėjui. Kadangi 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis atsakovui buvo pateiktas be teisinio pagrindo tokiai prievolei atsirasti (be sutarties), o kaip Kredito sutartimi UAB „Namučiai“ prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas, ir tik laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. vasario 5 d., todėl vekselio galiojimas turėtų būti pripažintas pasibaigusiu nuo 2007 m. vasario 5 d. Be to, vekselis laikytinas sudarytu esant ydingai UAB „Namučiai“ valios išraiškai. Atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, kad UAB „Namučiai“ 300 000 Lt sumos paprastąjį vekselį atsakovui pateikė tik prievolių, prisiimtų Kredito sutartimi, įvykdymui užtikrinti ir tik laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 26 d. iki 2007 m. vasario 5 d., ėmėsi priverstinio vekseliu prisiimtų prievolių įgyvendinimo. Dėl šios priežasties pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu 2009 m. balandžio 24 d. notaro padarytas vykdomasis įrašas. Atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo, nes ieškovo reikalavimas nagrinėjamas teisme šioje byloje, kurioje sprendimas nėra priimtas. Reiškiamu ieškiniu ginčijamas ir ieškovo prievolę nustatančių dokumentų (vekselio ir vykdomojo įrašo) teisėtumas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas išvadas dėl ginčo byloje padarė atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje Nr. 3K-7-216/2007 pateiktą išaiškinimą, kad teisinė vekselio prigimtis lemia tai, jog vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, vykdymo užtikrinimo funkciją, kad vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, jog skola jam bus grąžinta. Teismas sprendė, jog kredito gavėjo UAB „Namučiai“ prievolė grąžinti kreditą pagal Kredito sutartį buvo pakeista į prievolę pagal vekselį, nes atsakovas, gavęs pinigus pagal minėtą vekselį, nukreiptų šias lėšas UAB „Namučiai“ kreditui pagal Kredito sutartį Nr. KR07-209/2006 iš dalies dengti, antrąkart tos pačios pinigų sumos nereikalaudamas ir neturėdamas pagrindo reikalauti iš kredito gavėjo. Dėl šios priežasties teismas ieškovo argumentus, kad UAB „Namučiai“ išrašytas vekselis AB Ūkio bankui buvo pateiktas be pagrindo, o prievolės pagal Kredito sutartį nepakeičia prievolė pagal vekselį, laikė nepagrįstais. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota, kad plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, nes tokiu būdu viena prievolė pakeičiama kita. Remdamasis šiuo išaiškinimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Kredito sutarties pagrindu išrašytas vekselis turi tam tikrų prievolės užtikrinimo požymių, plačiąja prasme atlieka tos prievolės užtikrinimo funkciją. Kadangi reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu nepareikštas, tai teismas sprendė, kad ieškovo nurodyti vekselio išdavimo ydingumo motyvai nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad nenustatyta pagrindų, išvardytų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnyje, vekselį pripažinti negaliojančiu. Nors ieškovas nurodė, kad tikrieji UAB „Namučiai“ ketinimai, pateikiant bankui 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį, buvo suteikti atsakovui papildomą užtikrinimo priemonę laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. iki 2007 m. vasario 5 d., tačiau, plačiąja prasme vekseliui atliekant tam tikrą prievolės užtikrinimo funkciją, UAB „Namučiai“ tikroji valia atitiko realią situaciją ir norminių aktų reikalavimus. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovas kelia UAB „Namučiai“ valios problemą, nors jos nėra. Teismas nurodė, kad vekselio išrašymo dieną UAB „Namučiai“ negalėjo numatyti, jog 2007 m. vasario 5 d. bus pasirašytas Kredito sutarties pakeitimas Nr. 2, pagal kurį, ieškovo nuomone, vekselio davėjo UAB „Namučiai“ prievolė pagal vekselį pasibaigė. UAB „Namučiai“ išrašė vekselį, kuris gali būti pateiktas apmokėti per 62 mėnesius nuo jo išrašymo dienos. Ši sąlyga yra galiojanti, todėl ieškovo argumentus, kad UAB „Namučiai“ tikroji valia buvo išduoti vekselį laikotarpiui iki 2007 m. vasario 5 d., teismas pripažino nepagrįstais.

Teismas nurodė, kad UAB „Namučiai“ 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselis pagal savo sumą – 300 000 Lt, niekaip negali pakeisti ar užtikrinti susitarimu Nr. 2 papildomai suteiktos kredito dalies, nes vekselis buvo išduotas tik pradinio 300 000 Lt kredito, suteikto pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. Kredito sutartį, daliai. Susitarimu Nr. 2 iš esmės buvo susitarta dėl papildomos kredito dalies suteikimo, įkeistu turtu užtikrinant ir šią kredito dalį, nes anksčiau įkeisto turto vertės tam nepakako. Išrašinėti tos pačios vertės vekselį iš naujo, šią sąlygą aptariant Kredito sutarties pakeitime Nr. 2, nebuvo prasmės ir pagrindo. Vekselyje nurodytas jo pateikimo apmokėti terminas nėra pasibaigęs, kaip ir vekselio davėjo UAB „Namučiai“ ir vekselio laiduotojų prievolės pagal šį vekselį. Negrąžinus kredito, dėl kurio vekselis buvo išduotas, taip pat neapmokėjus vekselio, ieškovo teiginius apie jo, kaip laiduotojo, prievolių pabaigą teismas laikė nepagrįstais.

Kadangi ieškovo reikalavimas pripažinti ginčo vekselio pagrindu išduotą vykdomąjį įrašą negaliojančiu yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti paprastojo vekselio galiojimą pasibaigusiu, tai teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė.

Ieškovas taip pat įrodinėjo faktą, kad atsakovas įskaitė ieškovo kaip laiduotojo prievolę, kilusią iš 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselio (ir jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo), nors reikalavimas buvo ginčijamas teisme. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažino, jog, nurašant nuo ieškovo sąskaitos 282 790,66 Lt, ši suma per klaidą buvo įvardyta kaip UAB „Namučiai“ prievolių dengimas, kai turėjo būti panaudota paties ieškovo vekselio laidavimo prievolei padengti, ir šią formalią klaidą atsakovas ištaisė, teismas sprendė, jog ginčo tarp šalių dėl ieškovo pinigų panaudojimo UAB „Namučiai“ prievolėms pagal Kredito sutartį dengti neliko. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymo metu taip pat nebuvo ginčo dėl pinigų įskaitymo vekselio laidavimo prievolei įvykdyti, t. y. atsakovas atliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, dėl kurių ginčo teisme nebuvo. Patikslintame ieškinyje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam 282 790,66 Lt, kaip neteisėtai nurašytus pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį, o ne pagal UAB „Namučiai“ Kredito sutartį ar kaip nurašytus be pagrindo, todėl teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad atliktas įskaitymas neįmanomas, nes banko pripažinta ir ieškovo jau neginčijama prievolė grąžinti 282 790,66 Lt neturėtų būti laikoma galiojančia ir vykdytina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja teisinis ryšys tarp vekselyje įtvirtintos prievolės ir sandorio (Kredito sutarties), kuris ir buvo pagrindas vekseliui išduoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kredito sutartis pasirašyta ir vekselis išduotas tą pačią dieną (2006 m. rugsėjo 29 d.), juose numatyta ta pati skolinės prievolės suma (300 000 Lt), palūkanos (5,82 procento). Be to, Kredito sutarties 1.10.2 punkte nustatyta, kad pagal sutartį pateikiamas UAB „Namučiai“ paprastasis vekselis 300 000 Lt su 5,82 procento metinėmis palūkanomis, laiduotas R. S. ir UAB „Laimikis“, apmokamas jį pateikus. Tai reiškia, kad Kredito sutarties ir vekselio teisinis ryšys yra nurodytas tiesiogiai Kredito sutartyje. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai teigti, kad būtent Kredito sutartis buvo pagrindas prievolei pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsirasti. Taigi, susitarus dėl vekselio pasirašymo ir UAB „Namučiai“ išdavus paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovui, už kurį laidavo ieškovas ir UAB „Laimikis“, atsakovui buvo suteikta papildoma garantija, kad skola atsakovui bus grąžinta, t. y. vekselis atliko tam tikrą užtikrinimo funkciją ir sukūrė naują, savarankišką, abstrakčią prievolę pagal vekselį, iš esmės teisiškai nepriklausančią nuo to teisinio santykio, kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nepaisant to, jog Kredito sutartyje sąlyga dėl vekselio išdavimo buvo nurodyta prie prievolių pagal Kredito sutartį užtikrinimo priemonių, išrašytas vekselis, atlikdamas tam tikrą užtikrinimo funkciją (plačiąja prasme), vis dėlto netapo vienu iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Sudarant susitarimą Nr. 2 prie Kredito sutarties vekselis apyvartoje jau egzistavo kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, t. y. egzistavo nauja prievolė pagal vekselį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į reikalavimo pripažinti 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastojo vekselio galiojimą pasibaigusiu nuo 2007 m. vasario 5 d., kai buvo sudarytas susitarimas Nr. 2 prie Kredito sutarties ir kurio specialiojoje dalyje neliko sutartinio punkto apie vekselio išdavimą formuluotę, sprendė, kad atsakovas vekselio galiojimą (nuo jo išdavimo momento) pripažįsta. Vien aplinkybė, kad, pasirašius 2007 m. vasario 5 d. susitarimą prie Kredito sutarties, šios sutarties specialiojoje dalyje nebeliko punkto dėl vekselio išdavimo, nesudaro pagrindo teigti, jog nuo 2007 m. vasario 5 d. pasibaigė prievolė pagal vekselį. Vekselio davėjas, išrašydamas vekselį, sukūrė vekselio turėtojo naudai jau visiškai naują prievolę ? prievolę pagal vekselį. Be to, nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys nėra tiesioginės vekselio teisinių santykių dalyvės: ieškovas ? vekselio davėjo laiduotojas, atsakovas ? vekselio turėtojas ir pirmasis įgijėjas, o pagal teismų praktiką, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių (toliau – ir ĮPVĮ) 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Šiuo atveju UAB „Namučiai“, kaip vekselio davėjas, atsakovui, kaip vekselio turėtojui ir pirmajam įgijėjui, jokių prieštaravimų nėra pareiškęs. Duomenų, kad pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo susitarimą pagrindinė prievolė yra pasibaigusi, nėra. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ĮPVĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu, tačiau pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė, ir, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis), o vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys” ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo argumentais, kad, UAB „Namučiai“ ir atsakovui sudarius Kredito sutartį ir papildomai atsakovui pateikus vekselį, UAB „Namučiai“ iš atsakovo gavo 300 000 Lt, o įgijo prievolę atsakovui sumokėti 600 000 Lt (300 000 Lt pagal Kredito sutartį ir 300 000 Lt pagal vekselį), nurodė, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad atsakovui iš skolininko pagal Kredito sutartį ir vekselio davėjo UAB „Namučiai“, ir (ar) iš UAB „Laimikis“ bei ieškovo yra išieškota dviguba suma. Pradėjus išieškojimą pagal vekselį, prievolė pagal Kredito sutartį pakeičiama prievole pagal vekselį, kuri toliau vykdoma ne pagal kreditavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, o pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo argumentu, kad atsakovas 2010 m. balandžio 19 d. įskaitymą atliko pažeisdamas imperatyviąsias įstatymo normas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog reikalavimų įskaitymo metu reikalavimas nebuvo ginčijamas teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad pradinis ieškovo ieškinys atsakovui priimtas teisme 2010 m. kovo 18 d. Šiuo ieškiniu ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 282 790,66 Lt, ieškinį grįsdamas CK 6.237 straipsniu, t. y. tuo, kad atsakovas turi pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas – 2008 m. lapkričio 5 d. atliktos vidaus banko operacijos metu iš ieškovo sąskaitos nurašytus 282 790,66 Lt. Atsakovas įskaitymą atliko 2010 m. balandžio 19 d. Iš 2010 m. balandžio 19 d. atsakovo pranešimo ieškovui matyti, kad bankas 2008 m. lapkričio 5 d. memorialiniu orderiu atliktą 282 790,66 Lt nurašymą nuo ieškovo banko sąskaitos ir įskaitymą į UAB „Namučiai“ kredito aptarnavimo sąskaitą pripažino nepagrįstu veiksmu ir grąžintinus 282 790,66 Lt įskaitė dalies ieškovo, kaip laiduotojo, prievolės, kilusios iš 2006 m. rugsėjo 29 d. UAB „Namučiai“ išduoto vekselio ir 2009 m. balandžio 24 d. vykdomojo įrašo įvykdymui. Patikslintas ieškinys, kuriame ieškovas jau reiškė reikalavimą pripažinti 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastojo vekselio galiojimą pasibaigusiu nuo 2007 m. vasario 5 d. ir kitus išvestinius reikalavimus, priimtas tik 2010 m. rugsėjo 8 d., t. y. kai jau buvo atliktas ieškovo ginčijamas įskaitymas. Tai reiškia, kad atsakovas atliko įskaitymą tuo metu, kai ginčo dėl vekselio galiojimo ir iš to kylančių kitų reikalavimų teisme nebuvo, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti įstatyme nustatyto įskaitymo draudimo pažeidimo faktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimti naują sprendimą – pripažinti, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastojo vekselio galiojimas pasibaigė 2007 m. vasario 5 d.; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2009 m. balandžio 24 d. vykdomąjį įrašą (notarinio registro Nr. 2597); pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2010 m. balandžio 19 d. pranešimu Nr. 60-14-783 atliktą BAB Ūkio banko ir R. S. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą; priteisti iš BAB Ūkio banko ieškovo R. S. naudai 282 790,66 Lt, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki 2013 m. gegužės 2 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl pripažinimo, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. paprastojo vekselio galiojimas baigėsi 2007 m. vasario 5 d. Kasatorius pažymėjo, kad Kredito sutarties šalys 2007 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. 2 susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių modifikavimo – trečiojo asmens UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymas nuo 2005 m. vasario 5 d. buvo užtikrintas turto hipoteka bei įkeitimu, atsisakant 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselio su kasatoriaus ir UAB „Laimikis“ laidavimu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog kasatorius pripažįsta vekselio galiojimą nuo jo išdavimo momento, tačiau, kasatoriaus teigimu, ieškiniu ir nebuvo prašoma pripažinti 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį negaliojančiu. Anot jo, vekselis, kaip vienašalis sandoris, gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali pasibaigti šalių susitarimu. To nedraudžia nei CK, nei ĮPVĮ, nei Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Vekselių naudojimo taisyklės. Nors 2007 m. vasario 5 d. papildomame susitarime Nr. 2 prie Kredito sutarties expressis verbis ir nebuvo nurodyta, kad šios sutarties šalys atsisako vekselio su kasatoriaus ir UAB „Laimikis“ laidavimu, kaip kredito gavėjo prievolių, tačiau šalys pakeitė Kredito sutarties specialiąją dalį, kuri nustojo galioti, taip pat ir specialiosios dalies 1.10.2 punktą (2006 m. rugsėjo 29 d. redakcija), nes Kredito sutarties šalys susitarė, kad trečiojo asmens UAB „Namučiai“ prievolės bus užtikrintos nekilnojamojo turto hipoteka ir turtinių teisių (žemės nuomos, teisės gauti nuomos mokestį) įkeitimu. Toks trečiojo asmens UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymo užtikrinimas atitiko šalių valią ir buvo visiškai pakankamas, nes buvo papildomai įkeistas didelės vertės nekilnojamasis turtas ir turtinės teisės. Nuo 2007 m. vasario 5 d. nustojus galioti Kredito sutarties specialiosios dalies 1.10.2 punktui (2006 m. rugsėjo 29 d. redakcija), atitinkamai baigėsi ir 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselio galiojimas.

Kasatoriaus vertinimu, teismų išvados yra prieštaringos – pripažinę, kad prievolė pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį yra išvestinė prievolė iš Kredito sutarties, kad egzistuoja teisinis ryšys tarp vekselyje įtvirtintos prievolės ir sandorio, kuris ir buvo pagrindas vekseliui išduoti, teismai konstatavo, kad vekselis, kaip abstrakti prievolė, yra savarankiška prievolė, galiojanti ir vykdytina nepriklausomai nuo Kredito sutarties pakeitimo 2007 m. vasario 5 d. papildomu susitarimu Nr. 2.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, pradėjus išieškojimą, kasatoriaus prievolė pagal Kredito sutartį buvo pakeista į prievolę pagal vekselį, nurodė, jog, nuo 2007 m. vasario 5 d. nustojus galioti Kredito sutarties specialiosios dalies 1.10.2 punktui (2006 m. rugsėjo 29 d. redakcija) ir atitinkamai baigus galioti 2006 m. rugsėjo 29 d. vekseliui, baigėsi ir kasatoriaus, kaip laiduotojo pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį, prievolė, kuri yra papildoma (šalutinė).

Kasatoriaus vertinimu, teismų išvada, kad jo prievolė pagal vekselį, kaip šalutinė prievolė, pagal Kredito sutartį buvo pakeista į savarankišką prievolę pagal vekselį, neatitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje J. B. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-216/2007, nuostatų, kad kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu ir kad vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal <...> susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Nagrinėjamu atveju kitos, savarankiškos, prievolės pagal Kredito sutartį kasatorius neturėjo ir neturi, nes jis laidavo už trečiojo asmens UAB „Namučiai“ įsipareigojimų tik pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį, o ne už įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą.

2. Dėl 2009 m. balandžio 24 d. vykdomojo įrašo. Kasatorius pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 3 d. atsakovas BAB Ūkio bankas vienašališkai, t. y. nežinant kasatoriui ir be jo sutikimo, memorialiniu orderiu nurašė nuo kasatoriaus sąskaitos 282 790,66 Lt, tariamai panaudojant šią sumą trečiojo asmens UAB „Namučiai“ įsipareigojimams pagal Kredito sutartį vykdyti. Tačiau notarės J. M. 2009 m. balandžio 24 d. vykdomajame įraše ši aplinkybė buvo visiškai ignoruota, tarsi jokio lėšų nurašymo nuo kasatoriaus sąskaitos nebuvo.

3. Dėl 2010 m. balandžio 19 d. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Kasatoriaus teigimu, įskaitymui nebuvo pagrindo, nes, 2007 m. vasario 5 d. sudarius papildomą susitarimą Nr. 2 prie Kredito sutarties, 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselio galiojimas pasibaigė, kaip ir kasatoriaus, kaip laiduotojo pagal šį vekselį, atsakomybė atsakovui BAB Ūkio bankui.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pripažino, jog 2008 m. lapkričio 3 d. atsakovui BAB Ūkio bankui vienašališkai nurašant nuo kasatoriaus sąskaitos 282 790,66 Lt ir panaudojant šią sumą trečiojo asmens UAB „Namučiai“ įsipareigojimams pagal Kredito sutartį vykdyti, šie pinigai per klaidą buvo įvertinti kaip UAB „Namučiai“ prievolių dengimas, bet turėjo būti panaudoti kasatoriaus vekselio laidavimo prievolei padengti, tačiau ši formali klaida buvo ištaisyta, dėl ko tarp šalių neliko ginčo, kasatorius nurodė, kad kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas (CK 6.130 straipsnis).

Šalies argumentai

Kasatoriaus teigimu, atsakovas BAB Ūkio bankas, 2010 m. balandžio 19 d. atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, pažeidė imperatyviąją CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Byloje nėra ginčo, kad pradinis ieškinys buvo priimtas ir civilinė byla buvo iškelta iki ginčijamo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Teismai tokį draudimą aiškino labai siaurai, t. y. kad CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas teisme ginčijamas reikalavimas – ieškinio reikalavimas pripažinti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu. Kasatoriaus vertinimu, tokia išvada neatitinka CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir prasmės. Pagal šios normos prasmę reikalavimas, ginčijamas teisme, kuriam esant negalimas įskaitymas – tai reikalavimas dėl prievolės esmės, t. y. įskaitymas negalimas, jeigu teisme yra ginčas dėl prievolės buvimo, dydžio, dėl to, ar prievolė vykdytina, ir pan. Taigi įskaitymas negalimas, jeigu teisme yra ginčas dėl vienos ar kelių aplinkybių iš šešių, kurios pagal CK 6.130 straipsnį ir pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką yra būtinos tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą. Pradiniu ieškiniu kasatorius ginčijo savo prievolę mokėti atsakovui BAB Ūkio bankui 282 790,66 Lt, t. y. ginčijo vieną būtinųjų sąlygų, kuriai esant galimas įskaitymas.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Nors BAB Ūkio bankas yra bankrutuojanti įmonė, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos ir iš bankrutuojančios įmonės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė notarė J. M. prašo kasacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad notaras nėra materialinio teisinio santykio šalis ir neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismo sprendimas šioje byloje neturės įtakos notaro teisėms ir pareigoms. Nėra jokios materialiosios teisės normos bei jokio materialinio teisinio santykio tarp notaro ir ginčo šalių, todėl notarė nepagrįstai įtraukta dalyvauti šioje byloje atsakove. Kai vykdomojo įrašo teisėtumas ginčijamas dėl paprastojo vekselio teisėtumo, jo pagrįstumo, teismų praktika vienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-477/2008; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba”, bylos Nr. 3K-3-214/2003). Atsakovu tokio pobūdžio bylose, kai ginčijamas pats vekselis, ir jo pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, yra vekselio turėtojas, todėl ieškovas, įtraukdamas notarę dalyvauti atsakove, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Notarės teigimu, vekselyje yra visi privalomi rekvizitai, jis neturi jokių formalių trūkumų, yra teisėtas ir galiojantis. Ieškovas ginčija vekselį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.91 straipsnis). Šių dviejų teisės institutų – sandorio ir vekselio teisinė prigimtis ir iš to kylantys teisiniai padariniai yra visiškai skirtingi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad viešą vekselio patikimumą lemia griežti jo formalumo ir abstraktumo reikalavimai ir skolininkas gali ginčyti prievolę pagal vekselį, remdamasis tik formaliais vekselio trūkumais ir tik ĮPVPĮ nustatytais pagrindais, o vekselio pripažinimas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-477/2008; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BAB „Ūkio bankas“ prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl vekselio teisinės prigimties ir pasibaigimo pagrindų. Kasaciniame skunde netinkamai aiškinamas vekselio ir Kredito sutarties ryšys. Atsakovo teigimu, teismai nesuabsoliutino vekselio abstraktumo, nes jie neneigė, jog tarp Kredito sutarties ir vekselio neabejotinai yra tam tikras ryšys (šiuo konkrečiu atveju – Kredito sutartis buvo prielaida sandoriui pagal vekselį atsirasti, atitinkamai vekselis atliko tam tikrą prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo funkciją). Tačiau šioje byloje vekselis, kaip tam tikras Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimas, yra savarankiškas sandoris, kurio galiojimui ir (ar) negaliojimui nedaro ir negali daryti įtakos kito sandorio – Kredito sutarties – pakeitimas. Toks aiškinimas atitinka vekselį reglamentuojančias teisės normas bei, priešingai nei teigia kasatorius, nenukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsakovas, nesutikdamas su kasatoriaus argumentu, kad pasibaigė pagrindas, dėl kurio buvo išduotas vekselis, todėl jis tariamai nustojo galioti 2007 m. vasario 5 d., kai buvo sudarytas Kredito sutarties pakeitimas, nurodė, kad prievolės pagal vekselį savarankiškumas patvirtina tai, kad Kredito sutarties pakeitimu vekselis nenustojo galioti, neatsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis buvo prielaida prievolei pagal vekselį atsirasti. Atsakovo teigimu, CK 1.105 straipsnio 1 dalies ir ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 2 punkto, 77 straipsnio 2 punkto nuostatos patvirtina, kad vekselis yra atskiras vienašalis sandoris, kuris vekselį išdavusį asmenį ir vekselio gavėją susaisto savarankiškais teisiniais santykiais. Taigi prievolė pagal vekselį pagal savo prigimtį yra pagrindinė, o ne šalutinė prievolė (kaip kiti prievolių užtikrinimo būdai), kurios galiojimas nėra susaistytas to teisinio santykio, kuris buvo prielaida teisiniam santykiui pagal vekselį atsirasti. Atsakovas pažymėjo, kad, sudarant Kredito sutarties pakeitimą, vekselis apyvartoje jau egzistavo kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas, t. y. egzistavo nauja prievolė pagal vekselį. Kad prievolė pagal vekselį pasibaigtų, būtina, jog egzistuotų bent vienas prievolių pabaigos pagrindas (CK šeštosios knygos IX, XVIII skyriai). Prievolės pagal vekselį savarankiškumas lemia tai, kad, norint pakeisti sandorį pagal vekselį, inter alia norint, kad vekselis pasibaigtų (nebegaliotų), reikia atskirai dėl to susitarti. Tai leidžia daryti išvadą, kad Kredito sutarties pakeitimas nedaro jokios įtakos vekselio pasibaigimui.

Atsakovo teigimu, pradinei kredito grąžinimo sumai išduotas vekselis dėl papildomo kredito išdavimo nenustojo galioti, o toliau užtikrino, kad trečiasis asmuo grąžins pagal pradinę Kredito sutartį išduotus 300 000 Lt.

Atsakovas, nesutikdamas su kasatoriaus argumentu, kad jo, kaip laiduotojo pagal vekselį, prievolė yra pasibaigusi pagal CK 6.76 straipsnį, nurodė, jog kasatoriaus gynybą dėl vekselio galiojimo apriboja ĮPVĮ 19 straipsnis, kuriame nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Šiuo atveju trečiasis asmuo, kaip vekselio davėjas, atsakovui, kaip vekselio turėtojui ir pirmajam įgijėjui, jokių prieštaravimų nėra pareiškęs.

2. Dėl 2009 m. balandžio 24 d. vykdomojo įrašo. Kadangi ginčijamo įrašo tariamas neteisėtumas grindžiamas tuo, kad vykdomojo įrašo atlikimo momentu vekselis jau buvo nustojęs galioti, tai visi pirmiau nurodyti argumentai patvirtina, kad notarės vykdomasis įrašas buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai, nes vykdomojo įrašo atlikimo momentu vekselis nebuvo nustojęs galioti.

3. Dėl įskaitymo. Nesutikdamas su kasatoriaus argumentu, kad atsakovas 2010 m. balandžio 19 d. įskaitė reikalavimą, dėl kurio vyko ginčas teisme, t. y. įskaitymą atliko pažeisdamas imperatyviąsias įstatymo normas, atsakovas nurodė, jog pradiniame ieškinyje nebuvo keliami reikalavimai dėl prievolės pagal vekselį, kuri yra ginčijamo įskaitymo pagrindas, galiojimo (pasibaigimo).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl vekselio prigimties, jo galiojimo, priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Byloje sprendžiamas ginčas, ar, pakeitus kredito sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti buvo išduotas vekselis, jis pasibaigia, bei dėl reikalavimų, kurie ginčijami teisme, įskaitymo.

Dėl prievolės pagal vekselį galiojimo

Byloje teismų nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 29 d. atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Namučiai“ sudarė Kredito sutartį, pagal kurią atsakovas trečiajam asmeniui suteikė 300 000 Lt kreditą. Kredito sutarties 1.10 punkte šalys susitarė dėl kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių – UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas Kredito sutarties 1.10.1 punkte nurodytas turtas, pagal 1.10.2 punktą UAB „Namučiai“ atsakovui pateikė paprastąjį vekselį 300 000 Lt su ieškovo ir UAB „Laimikis“ laidavimu. 2007 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. 2 sandorio šalys pakeitė Kredito sutarties specialiąją dalį, t. y. susitarimo sudarymo dieną buvęs kredito likutis – 285 000 Lt, buvo padidintas 2 345 000 Lt suma, papildomai suteikiant 2 060 000 Lt kredito. Šalys pakeitė ir kredito gavėjo UAB „Namučiai“ prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones: paliko galioti įkeitimą turtui, įkeistam pradine sutartimi (sutarties 1.10.1 punktas), susitarė įkeisti papildomą turtą (sutarties 1.10.2 punktas). Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors 2007 m. vasario 5 d. papildomame susitarime Nr. 2 prie Kredito sutarties expressis verbis ir nebuvo nurodyta, jog šios sutarties šalys atsisako vekselio su kasatoriaus ir UAB „Laimikis“ laidavimu, kaip kredito gavėjo prievolių, tačiau, 2007 m. vasario 5 d. nustojus galioti Kredito sutarties specialiosios dalies 1.10.2 punktui, atitinkamai baigėsi ir 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselio galiojimas.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo).

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, išieškojimo procedūrų paprastumas suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007, 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Reverta“, bylos Nr. 3K-3-343/2013).

Kai vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, vykdymo procese turi būti atsižvelgta į jos sąsajas su pagrindine prievole. Sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagrindinė prievolė nėra įvykdyta ar pasibaigusi kitais pagrindais. Kasatorius, minėta, vekselio apmokėjimą yra užtikrinęs laidavimu. Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimo užtikrinimą laidavimu numato ĮPAVĮ 32 straipsnio 1 dalis. Kasatoriaus vertinimu, nuo 2007 m. vasario 5 d. nustojus galioti Kredito sutarties specialiosios dalies 1.10.2 punktui ir, jo manymu, atitinkamai baigus galioti 2006 m. rugsėjo 29 d. vekseliui, baigėsi ir jo, kaip laiduotojo pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį, prievolė, kuri yra papildoma (šalutinė).

Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, kad tuo metu, kai buvo pakeista Kredito sutartis, inter alia pakeičiant (nustatant papildomas) ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, vekselis jau buvo pasirašytas, t. y. buvo apyvartoje kaip vertybinis popierius. Dėl to po vekselio išdavimo padaryti sutarties pakeitimai, kuriuose vekselis kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė neminimas, nereiškia, kad kreditorius atsisakė vekselio ar vekselio galiojimas baigėsi. Tai galėtų įvykti tuo atveju, jei sutarties šalys dėl tokių sąlygų susitartų. Byloje nustatyta, kad tokio susitarimo nebuvo, vekselio davėjas jo neginčijo, pretenzijų dėl vekselio galiojimo jo turėtojui nereiškė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pirmiau nurodytas vekselio absoliutumo ir abstraktumo savybes, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, kaip kito Kredito sutarties, kurios pagrindu buvo išduotas vekselis, sąlygos, pagal vekselį atsiradusi prievolė liko galioti.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis: pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė – kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 1 dalį laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo, o pagal 2 dalį – kad laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog kasatoriaus, kaip vekselio laiduotojo, prievolė pagal 2006 m. rugsėjo 29 d. vekselį yra pasibaigusi.

Dėl reikalavimų įskaitymo

Kasatorius, nesutikdamas su byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais ir akcentuodamas netinkamą materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymą, aiškinimą bei taikymą, teigia, kad atsakovas, 2010 m. balandžio 19 d. atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, pažeidė imperatyviąją CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme.

Teismai konstatavo, kad reikalavimų įskaitymo metu reikalavimas, atsiradęs vekselio pagrindu, nebuvo ginčijamas teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad pradinis ieškovo ieškinys atsakovui priimtas teisme 2010 m. kovo 18 d. Šiuo ieškiniu ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 282 790,66 Lt sumą, ieškinį grįsdamas CK 6.237 straipsniu, t. y. tuo, kad atsakovas turi pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas – 2008 m. lapkričio 5 d. atliktos vidaus banko operacijos metu iš ieškovo sąskaitos nurašytus 282 790,66 Lt. Atsakovas įskaitymą atliko 2010 m. balandžio 19 d. Iš 2010 m. balandžio 19 d. atsakovo pranešimo ieškovui matyti, kad bankas 2008 m. lapkričio 5 d. memorialiniu orderiu atliktą 282 790,66 Lt nurašymą nuo ieškovo banko sąskaitos ir įskaitymą į UAB „Namučiai“ kredito aptarnavimo sąskaitą pripažino nepagrįstu veiksmu ir grąžintinus 282 790,66 Lt įskaitė dalies ieškovo, kaip laiduotojo, prievolės, kilusios iš 2006 m. rugsėjo 29 d. UAB „Namučiai“ išduoto vekselio ir 2009 m. balandžio 24 d. vykdomojo įrašo, įvykdymui.

Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trans Group LT“ v. BUAB „Glikasta“, bylos Nr. 3K-3-301/2011; kt.). CK 6.134 straipsnio 1 dalyje išvardyta, kokius reikalavimus įskaityti draudžiama. Be kitų reikalavimų, draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad teismai įstatymo nuostatą dėl draudimo įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, aiškino netinkamai. Nors pradiniame ieškinyje kasatorius savo reikalavimų negrindė tuo, jog jo, kaip vekselio laiduotojo, prievolė yra pasibaigusi, tačiau buvo nurodęs, kad jis neturi jokių įsipareigojimų atsakovui, todėl lėšų nurašymas iš jo sąskaitos į atsakovo sąskaitą yra be teisėto pagrindo. Taigi įskaitymo metu 2010 m. balandžio 19 d. teisme buvo ginčas dėl kasatoriaus 282 790,66 Lt prievolės atsakovui, todėl reikalavimų įskaitymas tuo metu nebuvo galimas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti įskaitymo sandorio teisėtu. Pripažinus įskaitymą neteisėtu, turėtų būti taikoma restitucija ir įskaityto reikalavimo dydžio suma priteista iš atsakovo ieškovui (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusią specifinę situaciją, yra pagrindas taikyti šią normą. Byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad kasatorius turi vykdytiną prievolę atsakovui. Įsiteisėjus teismo sprendimui, išnyko draudimas atlikti įskaitymą CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taigi įskaitymas galėtų būti atliktas. Nors šioje byloje nebuvo reiškiamas priešieškinis dėl atitinkamos sumos išieškojimo iš kasatoriaus, tačiau būtent tuo tikslu (kad būtų išvengta teismo procedūrų) ir buvo pasirinkta prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – vekselis. Grąžinus pinigus kasatoriui, atsakovas turėtų teisę šią sumą išieškoti notaro išduoto vykdomojo įrašo pagrindu. Tokiu atveju pailgėtų išieškojimo procesas, atsirastų papildomų vykdymo išlaidų. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla. Atsižvelgtina ir į tai, kad kasatorius vykdyti savo prievolę vengia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, be kita ko, atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CPK 7 straipsnis, CK 1.5 straipsnis), pinigai paliktini atsakovui kasatoriaus prievolės, vykdytinos pagal 2009 m. balandžio 24 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą, dengimui, o teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovo 282 790,66 Lt, paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovo BAB ūkio banko 2010 m. balandžio 19 d. atliktą 282 790,66 Lt dydžio reikalavimų tarp AB Ūkio banko ir ieškovo R. S. įskaitymą negaliojančiu, ir šis reikalavimas tenkintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 63,23 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. liepos 24 d. nutartimi kasatoriui buvo atidėtas 3827,81 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki kasacinio teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, teisinis bylos baigties rezultatas iš esmės nesikeičia, valstybei iš kasatoriaus priteistina 3891,04 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo R. S. reikalavimą pripažinti atsakovo BAB ūkio banko 2010 m. balandžio 19 d. atliktą 282 790,66 Lt dydžio reikalavimų tarp AB Ūkio banko ir ieškovo R. S. įskaitymą negaliojančiu, ir šį reikalavimą tenkinti.

Pripažinti atsakovo BAB ūkio banko 2010 m. balandžio 19 d. atliktą 282 790,66 Lt dydžio reikalavimų tarp AB Ūkio banko ir ieškovo R. S. įskaitymą negaliojančiu.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3891,04 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt vieną litą 4 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė JanavičiūtėEgidijus LaužikasJuozas Šerkšnas