Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 25 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo užtikrinamas privatumas maudantis duše, kadangi juose nebuvo pertvarų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių 1-ame kalėjime bausmę atlikinėjo visu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 25 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 16 ir 18 punktai reglamentuoja oro temperatūrą dušinėse, taip pat privalomą karšto vandens į jas tiekimą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir / ar kietasis inventorius, tačiau reikalavimo, jog privalomai dušuose turi būti pertvaros, tarp jų nėra. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatoriaus) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse dušo įrengimo reikalavimai numatyti tik ilgalaikių pasimatymų patalpose. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja.

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3-ame sektoriuje (nuo 2023 m. sausio 1 d. vadinamas Pravieniškių 1-uoju kalėjimu) dušinėse pertvaros įrengtos nuo 2022 m. spalio 14 d. Ginčo byloje dėl to, jog laikotarpiu nuo pareiškėjo bausmės atlikimo pradžios dienos (2021 m. rugsėjo 25 d.) iki 2022 m. spalio 14 d. dušinėse pertvaros nebuvo įrengtos, nėra. Šią aplinkybę pripažįsta atsakovė ir jos neginčija, tačiau nurodo, jog tokio reikalavimo nenumato teisės aktai.

Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušuose įrengti pertvaras. Tačiau vėliausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti bausmę vykdančios įstaigos nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, ir pripažįstama, kad nuteistajam, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, jo privatumas yra pažeidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų 3-ame sektoriuje laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 25 d. iki 2022 m. spalio 14 d. prausėsi dušuose, kuriuose nebuvo pertvarų, kadangi, kaip jau minėta, atsakovė savo atsiliepime patvirtino, kad 3-ame sektoriuje pertvaros dušinėse buvo įrengtos tik nuo 2022 m. spalio 14 d. Todėl, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą (pažeistas Konvencijos 8 straipsnis). Nustačius pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, pripažintina, kad jis dėl to galėjo patirti perteklinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje A-985-556/2018).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu, laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 25 d. iki 2022 m. spalio 14 d. buvo pažeidžiamas, toks pažeidimas nebuvo momentinis ar vienkartinis, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Kita vertus, atsakovė nurodė, jog pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu kalėjimo administracijai nepateikė jokių prašymų / skundų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi ir reiškė pretenzijas dėl jam neužtikrinamo privatumo ir iš to kylančių dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad, kalinimo įstaigai neužtikrinus tinkamo privatumo duše, pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100 Eur, kuri priteistina iš atsakovės (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Analogišką praktiką panašaus pobūdžio bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-352-624/2023).

Dėl teisės atlikti religines apeigas

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė atlikti religines apeigas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2022 m. gruodžio 31 d.) (toliau – BVK) 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvės atėmimo bausmę atliekantiems ir tikintiems nuteistiesiems dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu vieniems arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas (BVK 106 straipsnio 3 dalis).

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu detaliau reglamentavo Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (galiojo iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 113–115 punktai. Numatyta, kad pataisos įstaigos administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (113 punktas). Pataisos įstaigos administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje. Pataisos įstaigoje vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas (114 punktas). Vykstant religinėms apeigoms nuteistieji su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu (115 punktas).

Akcentuotina ir tai, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas būtų siekęs atlikti religines apeigas ir dėl to į atsakovą kreipėsi raštu, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga atitinkamų veiksmų imtis, pvz. siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į religinėms apeigoms atlikti skirtą vietą. Nesant pareiškėjo raštu pareikštų prašymų leisti išpažinti religiją, taip pat pataisos įstaigos administracijos netinkamo reagavimo (pvz., atsisakymo tenkinti prašymus), argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023).

Dėl neturtinės žalos

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju, atsakovė nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į atsakovę dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Šiai aplinkybei patvirtinti, atsakovė yra pateikusi Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. RV-22-11912, kurioje nurodoma, jog atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-ame kalėjime nuteistasis E. J. ginčo laikotarpiu, į įstaigos psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių kančių, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti privatumo neužtikrinimas duše bei varžomos religinės laisvės (nebuvo įrengta koplyčia, nebuvo kur atlikti religinių apeigų), nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, kad pareiškėjo skunde nurodomi neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos žmogaus teisių teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir CK 6.250 straipsnis) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytų pažeidimų (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu) ir jų sukeltų nepatogumų pobūdį, ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris laikytinas adekvačia ir teisinga kompensacija. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-132-502/2021; 2023 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-356-662/2023)

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti 100 Eur dydžio neturtinę žalą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teismo dienos (2023 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.