Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PANEVĖŽIO AUTOBUSŲ PARKAS“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „PANEVĖŽIO AUTOBUSŲ PARKAS“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „PANEVĖŽIO AUTOBUSŲ PARKAS“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad ieškovės prievolė bankrutavusiai UAB „Kortas“ (toliau – atsakovė), kilusi iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties, 3 297,43 Eur skolos dalyje yra pasibaigusi įskaitymu; įpareigoti atsakovę per 3 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nutraukti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0113/19/01545 pagal vykdomąjį raštą Nr. e2-535-252/2018; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės administravimui skirtų lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 31 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nustatė, kad ieškovė prašo pripažinti, kad ieškovės prievolė atsakovei, kilusi iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties, dėl 3 297,43 Eur skolos yra pasibaigusi įskaitymu. Ieškinio dalyko, kokį jį suformulavo ieškovė, patenkinimo atveju teismo sprendimo dalis dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties dalies dėl 3 297,43 Eur pripažinimo įvykdyta nereikalautų priverstinio vykdymo – teismo sprendimo teisinė galia realizuotųsi ipso facto (savaime pagal faktą). Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, nėra būtina ir įprastai negalima. Neegzistuojant teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės rizikai, nėra teisinio pagrindo ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-733-516/2019.

4. Teismas pažymėjo, kad esminę reikšmę turi ir atsakovės teisinis statusas. Iškėlus atsakovei bankroto bylą ir jai tapus bankrutuojančia, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog teismas turi teisę nustatyti ribojimus bankroto administratoriui vykdyti išieškojimą pagal išduotus vykdomuosius dokumentus tik išimtiniais atvejais, griežtai laikydamasis įstatymų reikalavimų. Tuo tarpu, kai įsiteisėja teismo baigiamasis aktas, kuriuo iš skolininko bankrutavusiai įmonei priteista pinigų suma, išieškojimas paprastai neturėtų būti stabdomas, o bankroto administratorius turėtų kuo greičiau ir operatyviau imtis priemonių išieškoti priteistą pinigų sumą, nes to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-866/2008). Teismas priėjo išvados, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovės kreditorių interesus, viešąjį interesą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.1. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai kyla grėsmė, jog dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas, laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Teismas gali taikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kai byloje tikslinga užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą.

5.2. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje teismas pripažino, kad apeliantui palankus teismo sprendimas nereikalauja priverstinio vykdymo, bet atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas, t. y. egzistuotų grėsmė teismo sprendimui (ir jo vykdymui) plačiąja prasme. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo motyvuojamas būtent tokia grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismas neturi pagrindo spręsti, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų jų paskirties (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-925-881/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1442-302/2017 ).

5.3. Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje skolininkė (ieškovė) kreipėsi į teismą dėl pagrindinės prievolės, užtikrintos hipoteka, dydžio pagrįstumo (skolos dydžio nustatymo) ir prašė taikyti konservacinio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti nekilnojamojo turto (buto) realizavimo veiksmus vykdomojoje byloje iki kol įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje. Kauno apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, ieškovės prašymą tenkino, konstatavęs, kad apsaugant ieškovės interesus yra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus iš ginčo buto, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl mokėtinos skolos dydžio.

5.6. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos tuomet, kai teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą. Akivaizdu, kad šį straipsnį aiškindamas taip, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos iškėlus atsakovei bankroto bylą ir jam tapus bankrutuojančiu, yra klaidingas ir neatitinka teisės normos, kuria remiamasi, prasmės. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis atitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 25 straipsnio 4 ir 5 dalis, kurios įtvirtinta analogiškas nuostatas. Taigi, teismas netinkamai taikė ir aiškino bankroto procedūrą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai laikosi pozicijos, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą ir jam tapus bankrutuojančia įmone, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.

5.7. ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes joje kalbama ne apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad įstatymas draudžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, kurioje atsakovu yra bankrutuojanti įmonė.

5.8. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nustatytų ribojimus vykdyti išieškojimą iš apeliantės ne atsakovės bankroto administratoriui, o vykdomąją bylą Nr. 0113/19/01545 vykdančiai antstolei.

6.1. Net atsižvelgiant į pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje neturėtų būti taikomos, kadangi: 1) ieškovė prašo sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje visiškai, tačiau joje išieškojimas iš ieškovės vykdomas 4 874,24 Eur sumai, kai tuo tarpu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti, kad ieškovės prievolė atsakovei pasibaigė įskaitymu tik 3 297,43 Eur skolos dalyje; 2) ieškovė ieškinyje grindžia, kad 3 297,43 Eur įskaitymą atliko remdamasis 2016 m. rugpjūčio 12 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties Nr. PS-2016-16 8.2 papunkčiu, numatančiu, kad ieškovė turi teisę be atskiro išankstinio įspėjimo sulaikyti ir / ar išskaičiuoti iš atsakovei pagal sutartį mokėtinų sumų visas nuostolių kompensavimo sumas, vienašališkai įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą atitinkamai sumai, tačiau įskaitymo atlikimo metu ieškovė nebuvo pagal sutartį skolinga atsakovei sumų, t. y. nesant ieškovės skolos atsakovei pagal sutartį, ieškovė pagal sutartį negalėjo atlikti ir įskaitymo, nes negali įskaityti, ko nėra; 3) ieškovės ieškinyje nurodyti argumentai, susiję su įskaitymo pagrįstumu, jau buvo įvertinti, išnagrinėti ir dėl jų nepagrįstumo pasisakyta įsigaliojusioje ir nenuginčytoje Panevėžio apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2019, kurioje tenkintas atsakovės prašymas išduoti vykdomąjį dokumentą. Ieškovė ieškinyje iš naujo kelia tapačius reikalavimus, teismo jau išnagrinėtus išduodant vykdomąjį raštą.

6.2. Ieškovės pagrindinis reikalavimas yra dėl pripažinimo, o tokio ieškinio patenkinimo atveju ši teismo sprendimo dalis realizuotųsi savaime. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, siekiant užtikrinti teismo galimo sprendimo vykdymą pagal ieškinyje išdėstytą reikalavimą pripažinti dalies ieškovės prievolės atsakovei įvykdymą įskaitymu neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties.

6.3. Nėra pagrindo sustabdyti išieškojimo vykdymą vykdomojoje byloje. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtino tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šalys sutarė, kad pagal sutartį ieškovė atsakovei yra skolinga 90 000 Eur. Pagal taikos sutartį ieškovė visą skolą atsakovei privalėjo išmokėti iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau taikos nutarties neįvykdė. Taikos nutartis nėra nuginčyta, taigi, joje patvirtintas šalių susitarimas privalomas abiem susitarimo šalims. Ieškovei nesilaikant galiojančios taikos nutarties, atsakovės bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, kuris 2019 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2019 tenkino atsakovės prašymą išduoti vykdomąjį dokumentą.

6.4. Atsakovės bankroto byla nebus išnagrinėta ir atsakovė nebus likviduota artimoje laiko perspektyvoje, dėl ko grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui ieškovės nurodytais argumentais nėra. Bet kokie atsakovės inicijuotų vykdymo procesų stabdymai turi neigiamos įtakos atsakovės bankroto proceso eigai, nes stabdomas turto ir piniginių lėšų išieškojimas, dėl teisinių ir kito pobūdžio išlaidų didėja bankroto administravimo sąnaudos, ilgėja administravimo trukmė ir t. t.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ar absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apeliacinis procesas vyksta pagal atskirajame skunde nustatytas ribas.

11. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamu atveju spręstina, ar ieškovės reikalavimas – pripažinti, kad ieškovės prievolė atsakovei, kilusi iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties, 3 297,43 Eur skolos dalyje yra pasibaigusi įskaitymu – gali būti užtikrinamas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius išieškojimo veiksmus ieškovės atžvilgiu vykdomojoje byloje Nr. 0113/19/01545 iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje.

Dėl bylos esmės

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas.

13. Pažymėtina, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016). Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).

14. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė teismo, be kita ko, prašė pripažinti, jog ieškovės prievolė atsakovei, kilusi iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties, 3 297,43 Eur skolos dalyje yra pasibaigusi įskaitymu. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Šiuo atveju ieškovės ieškinyje pateiktas pagrindinis reikalavimas dėl pripažinimo (dalies ieškovės prievolės atsakovei pasibaigimo po įskaitymo). Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010). Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Dėl šios priežasties pripažintina, kad ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, siekiant užtikrinti teismo galimo sprendimo vykdymą pagal ieškinyje išdėstytus reikalavimus pripažinti, jog ieškovės prievolė atsakovei, kilusi iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtintos 2018 m. spalio 25 d. taikos sutarties, 3 297,43 Eur skolos dalyje yra pasibaigusi įskaitymu, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pagrindinio reikalavimo patenkinimo atveju teismo sprendimo dalis dėl taikos sutarties dalies dėl 3 297,43 Eur pripažinimo įvykdyta nereikalautų priverstinio vykdymo – teismo sprendimo teisinė galia realizuotųsi savaime.

15. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015).

16. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2018 patvirtino ieškovės ir atsakovės sudarytą taikos sutartį, pagal kurią šalys sutarė, kad ieškovė atsakovei skolinga 90 000 Eur. Kadangi ieškovė nesilaikė taikos sutarties, atsakovės bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, kuris 2019 m liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-535-252/2019 tenkino atsakovės prašymą išduoti vykdomąjį dokumentą. Minėtos nutartys įsiteisėjusios, todėl ieškovė privalo jas vykdyti.

17. Grėsmę būsimam teismo sprendimui įvykdymui ieškovė grindžia tuo, jog jeigu teismo sprendimu bus pripažinta, kad ieškovės prievolė yra pasibaigusi ir išieškojimas vykdymo procese turi būti nutrauktas, ieškovei galbūt bus neįmanoma išsireikalauti iš atsakovės nepagrįstai išieškotų piniginių lėšų, nes tokiu atveju ieškovė atsidurtų paskutinėje atsakovės kreditorių eilėje, o taip pat atsakovė iki nepagrįstai išieškotų piniginių lėšų išreikalavimo gali būti likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

18. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, susijusiais su atsakovės, kaip bankrutuojančios įmonės, statuso ypatumais, kad atsakovė gali būti likviduota, arba ieškovės reikalavimas atsakovei gali būti patenkinamas paskutine eile. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad teismuose yra nagrinėjami civiliniai ginčai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, skolų priteisimo, kuriose dalyvauja atsakovė. Taip pat matyti kad atsakovės bankroto byloje nuolat tikslinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Todėl pritartina atsakovės atsiliepime nurodytiems argumentams, kad atsakovės bankroto byla, tikėtina kad, nebus išnagrinėta ir atsakovė nebus likviduota artimiausiu metu, tikėtina, kad ieškovės ieškinys atsakovei bus išnagrinėtas žymiai greičiau, nei atsakovės bankroto byla. Ieškovės prielaidos, kad atsakovė gali būti likviduota ir nebus galimybės iš atsakovės išieškoti galbūt neteisėtai šiuo metu iš ieškovės atsakovės naudai išieškomas lėšas, taip pat nesudaro pagrindo stabdyti teisėtai, pagal galiojančius teismų procesinius sprendimus vykstantį vykdymo procesą. Nenustačius išimtinių aplinkybių vykdymo proceso stabdymui nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.

19. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad ieškovė atskirajame skunde nurodytais argumentais nepaneigė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.