- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-13
- Bylos Nr.
- 2-866/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas, Vytas Milius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties, kuria panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-534-368/2008, iškeltoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Papelkiai“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Saurida“ ieškiniu prašė teismo priteisti iš LUAB „Papelkiai“ 143 990 Lt nuostolių atlyginimo dėl atliktų darbų trūkumų, taip pat procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-179-357/2008 iš dalies tenkino LUAB „Papelkiai“ ieškinį UAB „Saurida“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir priteisė iš UAB „Saurida“ 126 561,01 Lt skolos LUAB „Papelkiai“. UAB „Saurida“ pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje esančio atsakovo ieškinį ieškovui tenkino todėl, kad UAB „Saurida“ nenurodė konkrečios patirtų nuostolių dėl LUAB „Papelkiai“ atliktų statybos darbų trūkumų sumos. Dėl šios priežasties bylą išnagrinėjęs teismas nesumažino statybos darbų kainos, o UAB „Saurida“ pareiškė ieškinį LUAB „Papelkiai“ dėl nuostolių atlyginimo. Ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti įsiteisėjusio Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimo, kuriuo iš UAB „Saurida“ priteista 126 561,01 Lt skola LUAB „Papelkiai“ civilinėje byloje Nr. 2-179-357/2008, vykdymą. Prašymą grindė tuo, kad net ir teismui patenkinus ieškinį, nebus galimybės įvykdyti šio procesinio sprendimo, kadangi atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kurios turtas areštuotas, o jo pardavimas vyks Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tik sustabdžius teismo priimto ieškovui nepalankaus sprendimo vykdymą kitoje civilinėje byloje ir neišieškojus priteistos sumos, kuri būtų skirta visų LUAB „Papelkiai“ kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, bus galima įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje įskaitymo būdu. Pažymėjo, jog pareikšto ieškinio suma yra didelė ir viršija iš ieškovo priteistą pinigų sumą atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir sustabdė Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimo, kuriuo iš UAB „Saurida“ priteista 126 561,01 Lt skola LUAB „Papelkiai“ civilinėje byloje Nr. 2-179-357/2008, vykdymą. Nurodė, kad atsakovas yra bankrutavusi įmonė, ieškinio suma didelė, ji viršija įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš ieškovo atsakovui priteistą sumą. Sprendė, kad, nesustabdžius atsakovui palankaus teismo sprendimo vykdymą, iš ieškovo išieškota suma bus paskirstyta tarp visų atsakovo kreditorių, o tai gali padidinti šioje byloje priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymo riziką.
Šalies argumentai
Atsakovui pateikus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties, Šiaulių apygardos teismas 2008 m. liepos 11 d. nutartimi panaikino savo ankstesnę nutartį. Nurodė, kad siekiant išsiaiškinti esmines nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, yra pagrindas panaikinti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirti nagrinėti 2008 m. rugsėjo 23 d.
Ieškovas UAB „Saurida“ dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą. Prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-179-357/2008 vykdymo sustabdymą. Nurodo šiuos motyvus:
1) Teismas klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pakeitimu ar panaikinimu turi spręsti operatyviai, t.y. ne vėliau kaip per 3 dienas (CPK 148 str. 1 d.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio datą paskyrė po daugiau kaip dviejų mėnesių nuo teismo nutarties priėmimo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
2) Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 16 d. sprendimu LUAB „Papelkiai“ ieškinį UAB „Saurida“ civilinėje byloje Nr. 2-179-357/2008 tenkino dėl to, jog neturėjo galimybės nustatyti, kokia dalimi sumažinti apmokėjimo už atliktus darbus sumą. Apelianto nuomone, teismas iš esmės pripažino, kad iš UAB „Saurida“ priteista pinigų suma LUAB „Papelkiai“ turi būti sumažinta, tik nenustatė šios sumos dydžio. Todėl ieškovo pareikštas reikalavimas nagrinėjamoje byloje dėl nuostolių atlyginimo, o ne dėl finansinės prievolės įvykdymo, nepažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio trečiosios dalies 7 punkto, draudžiančio vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl UAB „Saurida“ negali būti įtraukta į kreditorių sąrašą atsakovui iškeltoje bankroto byloje.
3) Tai, kad UAB „Papelkiai“ įgijo bankrutavusios įmonės statusą, nėra kliūtis ginčo šalims vykdyti tarpusavio įskaitymą. Toks įskaitymas galės realiai būti įvykdytas tik tuomet, jeigu teismas užtikrins ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones.
4) Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iš ieškovo išieškota pinigų suma bus iš karto paskirstyta atsakovo kreditorių reikalavimų patenkinimui bankroto byloje, o ieškovas neteks galimybės išieškoti jam galimai priteistą pinigų sumą iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagrindinis šioje byloje ieškovo atskirajame skunde keliamas klausimas: ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ankstesne nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones- išieškojimo sustabdymą vykdymo procese. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, reikia nustatyti, ar teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar jas panaikindamas, vadovavosi proceso įstatymo reikalavimais ir jų nepažeidė.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrais suvaržymais atsakovui, o suvaržymų taikymas be pakankamo pagrindo nepagrįstai pažeidžia atsakovo teises. Todėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali ir turi būti panaikintos, kai išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė arba kai paaiškėja, jog teismas jas taikė nepagrįstai. Proceso įstatymo normos nedraudžia teismui, gavus atsakovo atskirąjį skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jas panaikinti. Teisėjų kolegijos nuomone, laikinąsias apsaugos priemones pritaikęs teismas turi teisę jas panaikinti ir tuomet, kai atsakovas neskundžia teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet iš byloje esančios medžiagos teismas nutaria, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai suvaržė atsakovo teises, susijusias su viešuoju interesu.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo ieškinį, tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir taikė CPK 145 straipsnio pirmosios dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė išieškojimą vykdymo procese pagal kitoje civilinėje byloje priimtą teismo sprendimą.
Teismų praktikoje ši laikinoji apsaugos priemonė dažniausiai taikoma tuomet, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo. Teismas taip pat galėtų taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę - sustabdyti išieškojimą vykdymo procese pagal kitoje byloje priimtą teismo sprendimą ir tuomet, kai galimas įskaitymas pagal skirtingose civilinėse bylose priimtus teismų sprendimus (CK 6.130 str.). Tačiau tokiu atveju būtina ištirti bylos faktines aplinkybes ir išsiaiškinti, ar įstatymuose nėra nustatytų ribojimų bei draudimų atlikti įskaitymą (CK 6.134 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi atsakovo teisinis statusas. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. birželio 27 d. UAB „Papelkiai“ iškėlė bankroto bylą, o 2005 m. lapkričio 29 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojamą dėl bankroto. Šiai įmonei ieškovas pareiškė turtinį reikalavimą. Tokiu atveju šalių tarpusavio teisiniams santykiams taikomos ne tik CPK, CK normos, bet ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. CK 6.140 straipsnis reglamentuoja įskaitymą, kai skolininkas tampa nemokus. Tokiu atveju kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius reguliuoja Įmonių bankroto įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis civ. byloje Lietuvos Respublikos finansų ministerija v. LAB „Oruva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-529/2006). Šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas imperatyviai draudžia bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Tokių draudimų tikslas – užtikrinti, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo įstatyme nustatytą eilę ir tvarką būtų patenkinami visų, o ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Hoja ekspedicija“ v. G. J., bylos Nr. 3K-3-90/2006).
Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad žemesnės instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, iš esmės nutarė, jog įskaitymas pagal teismų sprendimus gali būti atliekamas ir tuomet, kai viena iš šalių yra bankrutavusi įmonė. Tokia išvada pažeidžia imperatyvias teisės normas (CK 6.134 str. 1 d. 7 p., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.). Be to, iškėlus įmonei bankroto bylą ir įmonei tapus bankrutuojančia, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 3 d.). Tai reiškia, jog teismas turi teisę nustatyti ribojimus bankroto administratoriui vykdyti išieškojimą pagal išduotus vykdomuosius dokumentus tik išimtiniais atvejais, griežtai laikydamasis įstatymų reikalavimų. Tuo tarpu, kai įsiteisėja teismo baigiamasis aktas, kuriuo iš skolininko bankrutavusiai įmonei priteista pinigų suma, išieškojimas paprastai neturėtų būti stabdomas, o bankroto administratorius turėtų kuo greičiau ir operatyviau imtis priemonių išieškoti priteistą pinigų sumą, nes to reikalauja viešasis interesas.
Taigi, Šiaulių apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi neteisėtai ir nepagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimo, kuriuo iš ieškovo atsakovui priteista skola atsakovui – bankrutavusiai įmonei kitoje civilinėje byloje, vykdymą.
Esant tokioms aplinkybėms, Šiaulių apygardos teismas, neteisėtai ir nepagrįstai tenkinęs ieškovo prašymą ir taikęs laikinąsias apsaugos priemones, turėjo teisinį pagrindą pats jas panaikinti (CPK 150 str. 2 d. 1 p.). Tačiau panaikinęs ankstesne teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tuo pačiu turėjo atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o ne paskirti šį klausimą nagrinėti teismo posėdyje. Kitokia išvada reikštų, jog teismas visgi ketina svarstyti klausimą dėl išieškojimo sustabdymo vykdymo procese, t.y. iš esmės dėl įskaitymo tarp ieškovo ir atsakovo – bankrutavusios įmonės, nors tai imperatyviai draudžia teisės normos.
Tuo pačiu pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismingumo taisykles, nes apskritai neturėjo įgaliojimų spręsti ieškovo pareikšto ieškinio priėmimo klausimo bei kitų procesinių klausimų nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pareikštas turtinis reikalavimas bankrutavusiai įmonei turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, o ne atskiroje civilinėje byloje, nors šiuo atveju ir sutampa teismas, nagrinėjantis šiuos abu klausimus. Šis proceso teisės normų pažeidimas nėra esminis, juo nepažeidžiamos išimtinio ar rūšinio teismingumo taisyklės, todėl naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo (CPK 328 str., 329 str. 1 d. ir 2 d. 6 p.). Tačiau pastebėtina, kad gavęs šią nutartį, pirmosios instancijos teismas turi sustabdyti bylą ir perduoti ją bankroto bylą nagrinėjančiam to paties teismo teisėjui, nes to reikalauja imperatyvi proceso teisės norma (CPK 163 str. 5 p.).
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.
Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Palikus nepakeistą žemesnės instancijos teismo nutartį, papildomai nurodytina, jog ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ieškovo UAB „Saurida“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.