- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-10
- Bylos Nr.
- e2S-293-544/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00049-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė (pirm.)
- Atsakovas
- R. P., G. P.
- Ieškovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-293-544/2023
teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00049-2023-0
2023 m. gegužės 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir G. P. atskiruosius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-661-356/2023 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams R. P. ir G. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Utenos rajono 4-ojo notaro biuro notarei D. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) prašė pripažinti atsakovų R. P. ir G. P. 2022 m. lapkričio 24 d. sudarytos dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalį Nr. 2.1.1. (įvardintas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (notaro pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini)) negaliojančia nuo sudarymo momento, taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui R. P. nekilnojamąjį turtą – butą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).
2. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei G. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad yra didelė rizika, jog laiku nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali be jokių suvaržymų perleisti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio sugrąžinimo siekiama šiuo ieškiniu, tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo turto, o teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir nutarė VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre padaryti įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei G. P. į nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškinio reikalavimas susijęs su dovanojimo sutarties galimu nuginčijimu ir restitucijos taikymu, todėl darė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Atsižvelgęs į ieškinio reikalavimą (ieškiniu siekiama grąžinti turtą buvusiam savininkui, po to ketinama iš šio turto išieškoti), į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, teismas laikė, jog šiuo atveju tikslinga taikyti švelnesnę laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
5. Atskiraisiais skundais atsakovai R. P. ir G. P. prašo: pripažinti ieškovės ieškinį neteisėtu, jį atšaukti, panaikinti, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų; atšaukti teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; pripažinti pagal Lietuvos Respublikos teisę teisėtu ir galiojančiu atsakovų 2022 m. lapkričio 24 d. sudarytos dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalį Nr. 2.1.1. punktą be teisės bet kokiam asmeniui bet kada ateityje jį panaikinti, apskųsti ar taikyti bet kokias apsaugos priemones, įskaitant pagal CPK 144-150, 290-291 straipsnius.
6. Nurodo, kad atsakovas R. P. dovanoti ginčo butą atsakovei G. P. (savo motinai) planavo seniai, nes tėvai bute gyveno nuo 1978 metų, apie tai buvo kalbėta jau prieš 20 metų. Atsakovas iš buto išsikraustė dar 1990 metais, išsiregistravo 1998 metais, mokesčių nemokėjo. Apelianto teigimu, atsakovė butą jam buvo perleidusi 1991 metais, tačiau tėvai, prasidėjus namo remontui, renovacijai, ne kartą prašė grąžinti butą jiems, faktiniams savininkams, nes nuosavybės teisės neturėjimas trukdė atstovauti namo bendrijoje, derinti įvairius reikalus..
7. Tvirtina, jog dovanojimo sutartį sudarė sąžiningai, nepažeisdami įstatymų, institucijų ar trečiųjų asmenų teisių. Atsakovė apie Atsakovo (sūnaus) skolą valstybei, susidariusią iš vykdyto verslo, nežinojo, todėl tokia žinia sukėlė šoką, dėl ko pablogėjo sveikata, sutriko širdies ritmas, atsirado nemiga.
8. Prašo atkreipti dėmesį, jog remiantis CK 6.474 straipsniu dovanojimo sutartis yra vienašalė, kadangi apdovanotasis (atsakovė) ja niekuo neįpareigojama, neatsako už dovanotojo skolas, kadangi jos iki dovanojimo momento nebuvo susijusios su dovanojamuoju objektu, o jis (atsakovas) pagal dovanojimo sutartį neįgijo jokių teisių. Todėl vertina, kad padovanotam butui negali būti taikoma restitucija, laikinosios apsaugos priemonės, jis negali būti areštuojamas ar dar kaip nors suvaržomos apdovanotojo teisės į padovanota turtą.
9. Teigia, jog ieškovės pareiškimas, kad šalys buvo nesąžiningos, neatitinka tikrovės. Ieškovei pateiktas atsakovo turto aprašas, kuriame, be dovanoto buto, nurodytas sklypas, kurio vertė 20 kartų didesnė nei skola ieškovei. Ieškovė buvo informuota, kad sklypą planuoja parduoti ir sumokėti PVM mokestį, kuris nėra tiesioginis nuostolis valstybei. Ieškovei kelis kartus buvo pateiktas prašymas sudaryti skolos apmokėjimo grafiką, tačiau dėl blogos komunikacijos sutartis iki šios nesudaryta. Atsakovas atlieka padeda išlaikyti, sukurti naujas darbo vietas, išlaiko logistikos, transporto kitų paslaugų sektorius ir taip papildo valstybės biudžetą.
10. Mano, jog ginčijamai dovanojimo sutarčiai negali būt taikomos CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) nuostatos, nes nėra šiame straipsnyje numatytų visų jo taikymui būtinų sąlygų visumos.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimais į atsakovų atskiruosius skundus ieškovė VMI prie LR FM prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atmesti atsakovų prašymus pripažinti ieškovės ieškinį neteisėtu, atšaukti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pripažinti teisėta ir galiojančia tarp atsakovų sudarytos dovanojimo sutarties dalį Nr. 2.1.1. kaip nepagrįstus.
12. Nurodo, kad teismas teisingai vertino, jog ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ieškinio reikalavimas susijęs su dovanojimo sutarties galimu nuginčijimu ir restitucijos taikymu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
14. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre padarytas įrašas dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei G. P. į nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Atsakovai kartu su atskiraisiais skundais pateikė eilę įrodymų – skolos grąžinimo planą, prašymą dėl mokestinės skolos sudarymo, pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, buto privatizavimo ir perleidimo sutartis, pranešimą dėl susirinkimo ir kt.
16. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu, kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.
17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti šalių naujai pateikti įrodymai neturės įtakos teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, kadangi jie išimtinai susiję su ieškinio pagrįstumo vertinimu bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kadangi pateikti duomenys nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamoje civilinėje byloje reikšmingas aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, be to, apeliantai niekaip nemotyvuoja būtinumo taikyti išimtį ir priimti įrodymus apeliacinės instancijos teisme, todėl juos priimti atsisakoma.
18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi, jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11-196/2018).
19. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
20. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną konstatavęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, tenkino ieškovės prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).
21. Atsakovai skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir prašo jų netaikyti visa apimtimi, atskiruosius skundus iš esmės grįsdami ieškinio nepagrįstumu, kaip vienos iš būtinų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimu. Kadangi apeliantai kvestionuoja teismo išvadą, susijusią su ieškinio preliminariu pagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo.
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės klausimų, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie (preliminariai, tikėtinai) doktriną nustato tikimybę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016).
23. Atliekant ieškinio preliminaraus, tikėtino pagrįstumo vertinimą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-27-370/2020).
24. Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, prie ieškinio pridėjo įrodymus, kuriais grindžia atsakovams pareikštus ieškinio reikalavimus ir ieškinyje dėstomus argumentus (faktines aplinkybes). Kaip minėta, ieškinio preliminarus nepagrįstumas turėtų būti akivaizdus, tik tokiu atveju būtų galima konstatuoti nesant šios pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Konkrečių aplinkybių, sudarančių ginčo nagrinėjimo iš esmės dalyką, vertinimą atliks pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės. Taigi pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, priešingai nei teigia apeliantai, skundus grįsdami vien nesutikimu į ieškinį, pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta teisingai.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovų nurodomos aplinkybės dėl, jų manymu, sąžiningai sudaryto sandorio ir dėl to nesant visų CK 6.66 straipsnyje numatytų actio Pauliana sąlygų yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Todėl konkrečios aplinkybės bus išnagrinėtos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės, ir tai nulems bylos nagrinėjimo iš esmės rezultatą, tačiau negali lemti išvados, jog ieškinys yra preliminariai nepagrįstas.
27. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
28. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju ieškovė kaip galimą atsakovų nesąžiningumą grindė iš esmės vienintele aplinkybe, jog laiku nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė G. P. gali be jokių suvaržymų perleisti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio sugrąžinimo siekiama šiuo ieškiniu, tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo turto, o teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.
29. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į ginčo nekilnojamąjį turtą – butą grindė ne atsakovų nesąžiningumu, tačiau poreikiu išlaikyti nepakitusį ginčo objekto statusą (nuosavybės teise priklausymą atsakovei) bylos nagrinėjimo teisme metu (ieškiniu siekiama grąžinti turtą buvusiam savininkui, po to ketinama iš šio turto išieškoti), taip siekiant išvengti galimos teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o tokių ribojimų tikslas – išsaugoti ginčo objektą bei jo teisinį statusą nepasikeitusius iki ginčo teisme išnagrinėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).
31. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nei vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
32. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, yra suformuota bylose, kai laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti ne patį ginčo objektą, tačiau turtą, iš kurio ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju būtų tenkinamas ieškovo turtinio pobūdžio reikalavimas. Kita vertus, bylose, kuriose yra ginčijama nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta galimybę taikyti tam tikrus apribojimus disponavimui ginčo objektu, siekiant užtikrinti status quo (esamos) situacijos nepasikeitimą iki ginčo teisme išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020 ir kt.).
33. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės. Vadinasi, byloje yra poreikis iki bylos nagrinėjimo pabaigos užtikrinti ginčo objekto status quo (esamą padėtį). Priešingu atveju, perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenims, iš esmės kiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi ginčo objektą įgiję tretieji asmenys galimai būtų sąžiningi, ieškovės galimybės susigrąžinti ginčo objektą taptų itin apsunkintos ir (ar) apskritai neįmanomos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo disponavimo teisę ginčo objektu, tačiau tuo pačiu ir užtikrina esamos padėties nepasikeitimą, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pritaikytos pagrįstai.
34. Pasisakant dėl apeliantų prašymų atskiruosiuose skunduose pripažinti ieškovės ieškinį neteisėtu, jį atšaukti, panaikinti, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, atšaukti teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pripažinti pagal Lietuvos Respublikos teisę teisėtu ir galiojančiu atsakovų 2022 m. lapkričio 24 d. sudarytos dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalį Nr. 2.1.1. punktą be teisės bet kokiam asmeniui bet kada ateityje jį panaikinti, apskųsti ar taikyti bet kokias apsaugos priemones, įskaitant pagal CPK 144-150, 290-291 straipsnius pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos ištyrė ir įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles. Atskirajame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312, 338 straipsniai). Šiuo atveju apeliantai atskiruosiuose skunduose suformulavo minėtus visiškai naujus reikalavimus, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o tik priimdamas galutinį sprendimą pasisakys dėl ieškinio pagrįstumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiame nutarties punkte nurodytų prašymų ir su jais susijusių argumentų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
35. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kiti atskirųjų skundų argumentai vertinami kaip teisiškai nereikšmingi sprendžiamo klausimo baigčiai, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
36. Apibendrindamas kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai ir teisingai įvertino ginčo situaciją, tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliantų atskirieji skundai atmetami, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.