- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-1999-640/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01370-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
- Ieškovas
- S. B.
- Atsakovas
- J. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir RūtosVeniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų ieškovės S. B. ir atsakovo J. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro notaras D. A.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuriuo teismo prašė pripažinti motinos R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo J. B. visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jos mama R. G. mirė (duomenys neskelbtini). Po R. G. mirties, ieškovei S. B. Vilniaus m. 9-ajame notarų biure buvo išduotas liudijimas, kuriuo notaras paliudijo, kad ieškovė, kaip testamentinė įpėdinė, priėmė velionės R. G. palikimą. R. G. vardu iki šiol įregistruotas 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu (1991 m. gegužės 28 d., Nr. I-1374 Nr. 4-2050) (toliau – BPĮ), Butas R. G. nuosavybėn buvo įgytas (privatizuotas) 1993 m. kovo 31 d. Pirkimo - pardavimo sutarties ir 1995 m. kovo 9 d. Susitarimo Nr. 6-1943 dėl butų numeracijos pasikeitimo pagrindu. Viešajame nekilnojamojo turto registre R. G. nuosavybės teisės į Butą įregistruotos nuo (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Buto įsigijimo metu R. G. dar nebuvo oficialiai nutraukusi (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su ieškovės tėvu, atsakovu J. B., nors jie nuo 1988 metų kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. R. G. Butą įsigijo praėjus 5 metams po to, kai atsakovas ją su mažamečiais vaikais paliko ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Pasak ieškovės, santuokos metu R. G. ir atsakovas gyveno pas R. G. tėvus neprivatizuotame bendrabutyje, kuriame R. G. su vaikais liko gyventi ir gyveno apie penkerius metus po to, kai atsakovas paliko šeimą. R. G. ir atsakovas, kaip šeima, jokio nuosavo turto bendrai niekada nebuvo įgiję ir neturėjo. (duomenys neskelbtini) R. G. su (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo - pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, kurios pagrindu nupirko Butą. Iš į bylą pateiktos (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutarties (toliau – Buto pirkimo - pardavimo sutartis) matyti, kad Butas kainavo 22942 rublius. Už jį buvo atsiskaityta sekančiai: 7457 rublių buvo sumokėta grynais į VAKM kasą, kuriuos R. G. asmeniškai pasiskolino iš G. K. ir 15485 rublių buvo sumokėta valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir kompensacijomis, kurios priklausė išimtinai R. G. tėvui A. V., registruotam Bute. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateiktos Namų knygos kopijos. R. G. santuoka su atsakovu oficialiai buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tai yra praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo to laiko, kai atsakovas išėjo gyventi pas kitą moterį. Visą šį laiką atsakovas visiškai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o juo labiau prie Buto išlaikymo, į kurį niekada net nepretendavo. Šalių santuoka teismo sprendimu buvo nutraukta dar galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – 1961 m. CK), kai galiojo 1969 m. liepos 16 d. Santuokos ir šeimos kodeksas Nr. VII-327 (toliau – SŠK). R. G. inicijavus santuokos nutraukimo procesą bei pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo, atsakovas byloje nereiškė reikalavimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, kas reiškia, jog ginčo tarp sutuoktinių dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto nebuvo. Abiem sutuoktiniams buvo žinoma ir aišku, jog Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. G. ir atsakovas į jį, santuokos nutraukimo metu ir dar ilgus metus po santuokos nutraukimo, nepretendavo. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas nedalyvavo Buto pirkime, t. y. nebuvo sutarties šalimi, neprisidėjo prie jo įsigijimo, be kita ko, jis Bute negyveno ir nebuvo registruotas, ką patvirtina pateikta Namų knyga. Bute visą laiką buvo registruota tik R. G. su vaikais: S. B. ir V. B. bei ieškovės senelis (R. G. tėvas) A. V. Atsakovas taip pat niekaip neprisidėjo prie Buto įsigijimo, jo išlaikymo, niekuomet nesirūpino šeima, buvo neištikimas, paliko šeimą ir ja nesirūpino, neteikė ieškovei ir jos broliui V. B. išlaikymo, pati velionė R. G. Butą visuomet laikė savo asmeniniu turtu. Iki šios dienos nei viena iš šalių teisme nekėlė reikalavimo dėl Buto padalijimo, juo nesirūpino, nemokėjo komunalinių mokesčių, neremontavo ir nevykdė kitų savininkui įtvirtintų pareigų ir į Butą nepretendavo. Butas visus tuos metus buvo išlaikomas išimtinai ieškovės motinos, o šiuo metu ieškovės lėšomis bei pastangomis. Atsakovas nesiekė jo įforminti savo nuosavybe. Pasak ieškovės, atsakovas, santuokos nutraukimo metu ir po jos nereikšdamas reikalavimo padalinti Butą, aiškiai išreiškė sutikimą, kad Butas buvo įgytas velionės asmeninėmis lėšomis ir priklauso jai asmeninės nuosavybės teise.
Atsiliepimas
3. Atsakovas J. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti bei priteisti atsakovui J. B. visų jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas ilgą laiką dirbo kooperatinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skaičiavimo centre (tuo metu pavadinimas buvo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini)). R. G. taip pat iki 1986 metų dirbo kooperatinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skaičiavimo centre sandėlininke, tačiau maždaug nuo 1986 m. pastovaus darbo neturėjo. 1975 metus atsakovui su šeima buvo suteikta gyvenamoji vieta bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 1978 m. lapkričio 24 d. atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą bute, esančiame bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini). Tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo pagrindu patalpų nuomininkai turėjo teisę privatizuoti, t. y. įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, kurios jiems buvo suteiktos nuomos ir/arba panaudos pagrindais. Atsakovo ir R. G. šeima gavo apie 13000,00 rublių vienkartinių išmokų buto privatizavimui, kadangi (duomenys neskelbtini) atsakovas buvo 43 metų amžiaus, R. G. – 40 metų amžiaus, sūnus V. B. – 18 metų amžiaus, dukra S. B. – 4 metų amžiaus. Kadangi atsakovui suteiktas butas bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), negalėjo būti parduotas pagal BPĮ nuostatas, J. B. ir jo šeimai atsakovo darbdavys pasiūlė įsigyti butą (duomenys neskelbtini). 1993 m. kovo 31 d. tarp (duomenys neskelbtini) ir R. B. buvo sudaryta 75,95 kv. m. ploto dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas buvo (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartis. Ši sutartis buvo sudaryta atsakovui esant santuokoje su R. G., gyvenant kartu ir kartu tvarkant bendrą ūkį. Butas buvo įsigytas panaudojant atsakovo uždirbtas lėšas - darbo užmokestį - ir šeimai skirtas valstybines vienkartines išmokas, kurios buvo duotos šeimos būstui įsigyti. Gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį atsakovas ir R. G. atliko įsigyto buto remontą. Kadangi R. G. pajamos buvo nepastovios, šeimos pagrindinis ir vienintelis pajamų šaltinis buvo atsakovo darbo užmokestis. Iš šių lėšų buvo tvarkomas įsigytas butas – jame buvo padarytas remontas. Atsakovas ginčo bute kartu su R. G. gyveno iki kol ši 1998 metais pareikalavo, kad atsakovas išsikraustytų iš jų bendrų namų ir pranešė, jog nori nutraukti šalių santuoką. Atsakovas santuokos nutraukimo procese nedalyvavo, visus dokumentus tvarkė R. G., teismo posėdyje atsakovas taip pat nedalyvavo. Atsakovo ir R. G. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad su R. G. lieka gyventi vaikai, nutraukus santuoką nereiškė pretenzijų, kad jo buvusi sutuoktinė ir vaikai naudosis visu butu (duomenys neskelbtini). R. G. sunkiai susirgus, maždaug nuo 2015 m., atsakovas grįžo gyventi į ginčo butą ir slaugė R. G. iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš savo gaunamos pensijos pirko maistą R. G., apmokėdavo smulkaus remonto išlaidas bute, apmokėdavo kurą, kai R. G. buvo vežama į ligoninę arba polikliniką. Komunaliniai mokesčiai buvo apmokami iš R. G. slaugos išmokų. Atsakovo lėšomis ir darbu buvo atliktas einamasis remontas bute. Atsakovas akcentavo, kad santuokos nutraukimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl turto padalijimo. Tiek atsakovas, tiek būdama gyva R. G. žinojo ir suprato, kad Butas yra jų bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi buvo įgyta santuokoje, iš abiejų sutuoktinių lėšų ir buvo laikoma šeimos būstu, šeimos turtu. Būtent todėl per eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl nuosavybės padalijimo, kadangi buvę sutuoktiniai visada laikėsi pozicijos, kad tai abiem lygiomis dalimis priklausantis turtas. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad nuo 2015 metų atsakovas vėl apsigyveno ginčo Bute kartu su R. G. ir slaugė ją, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad buvę sutuoktiniai pripažino vienas kito nuosavybės dalis ir laikė, kad jie abu turi teisę disponuoti savo turto dalimis.
5. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. K. nurodė, kad atsakovas šeimą paliko 1988-1989 metus. Ieškovei buvo 2-2,5 metai. R. sunkiai tai išgyveno, nesikreipė dėl skyrybų, tikėdamasi, kad atsakovas dar sugrįš. Visus Buto įrengimo darbus R. darė savo lėšomis, atsakovas niekaip nedalyvavo – neprisidėjo nei darbu, nei finansais. V. K. nurodė, jog 1993 metais buvo išsipirkinėjami butai (duomenys neskelbtini) gatvėje, tvarkomi dokumentai. Pasak liudytojos, tuo metu buvo investiciniai čekiai ir „žvėriukai“. Mokėti didelių sumų nereikėjo, todėl išsipirkimas nebuvo labai skausmingas, tačiau R. trūko pinigų. Ji keletą „žvėriukų“ pasiskolino iš atsakovo sesers G. ir vėliau jai dalimis skolą atidavė. V. K. paaiškino, jog skirstant butus (duomenys neskelbtini) gatvėje, R. galėjo pirmoji pasirinkti jai atitenkantį butą bei jo plotą. Liudytoja nurodė, jog mano, kad Butas buvo įsigytas, panaudojant R. G. tėvų investicinius čekius. Kiek liudytojai žinoma, R. tėvai ir ji pati turėjo investicinių čekių, kurių pakako Buto įsigijimui. Nei atsakovas, nei koks kitas žmogus investiciniais čekiais prie Buto įsigijimo neprisidėjo, o „žvėriukų“ R. G. trūko, todėl juos ji skolinosi, tačiau kokią konkrečiai sumą skolinosi, liudytoja nurodė nežinanti.
6. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. K. nurodė, jog ieškovė yra jos vyro pusseserė, o atsakovas – liudytojos vyro dėdė. D. K. patvirtino, kad atsakovas paliko šeimą 1988-1989 metais, kai ieškovei buvo dveji metai. R. G. prieš mirtį sudarė testamentą, kuriuo sodą paliko sūnui V., o Butą – dukrai S. Pasak liudytojos, tuo metu J. B. buvo pas R., testamentui neprieštaravo ir net negalvojo, kad dalis Buto jam priklauso. Pasak liudytojos, R. šeima gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje. Visiems gyventojams buvo pasiūlytas bendrabutis (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau patalpos buvo be grindų, be sienų, remontuotinos. Jas reikėjo privatizuoti, išsipirkti. Liudytoja atsimena, kad Bute jos sutuoktinis plyteles klijavo, o atsakovas, kadangi buvo elektrikas, buvo nusamdytas bendrijos ir keliuose butuose atliko darbus. Atsikraustė R. tėvai. Pasak D. K., Buto išsipirkimui R. skolinosi pinigų iš liudytojos anytos G. K., kuri dirbo parduotuvėje ir papildomai užsiėmė mezgimu. Sumos, kurią anyta skolino, liudytoja neatsimena, tačiau žino, kad skolą R. dalimis atiduodavo. Kiek liudytojai yra žinoma, Butas buvo įsigytas 1993-1994 metais. Buto įsigijimui R. tėtis davė kažkiek pinigų, ji pati kažkiek lėšų turėjo, taip pat dalį pinigų paskolino anyta. Liudytoja patikslino, jog tai buvo grynieji pinigai. D. K. nurodė, jog pinigų skolinimo fakto nematė, tačiau dalyvavo jų grąžinime. Pasak liudytojos, J. B. prie Buto įsigijimo neprisidėjo, tai jai yra nurodžiusi R. G., kadangi jos artimai bendraudavo, beveik kiekvieną dieną susiskambindavo. 2015-2016 metais R. susirgus, atsakovas padėjo S. motiną prižiūrėti. Liudytoja papasakojo, jog po R. G. mirties bendravo su atsakovu ir jis net negalvojo, kad jam gali butas priklausyti, tik vėliau apie tokią galimybę sužinojo pas notarą.
7. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N. Š. nurodė, jog S. B. pažįsta nuo 1987 metų, kai atsikraustė gyventi į bendrabutį (duomenys neskelbtini), kurį buvo skyrusi darbovietė ir kuriame gyveno ieškovės motina. Pasak liudytojos, 1989-1990 metais atsakovas paliko sutuoktinę su vaikais. R. liko be pragyvenimo šaltinio. Vėliau tiek liudytojai, tiek R. G. šeimai teko kraustytis į (duomenys neskelbtini) gatvės butus, kurie nebuvo pilnai įrengti, stovėjo tik sienos, o visus kitus darbus reikėjo atlikti. Juos atliko samdomi darbininkai. Butai buvo privatizuojami investiciniais čekiais ir jų (čekių) dalis buvo labai didelė. Liudytojos buto išpirkimui buvo panaudota 1816 talonų ir apie 13000 investicinių čekių, o R. Buto plotas buvo didesnis, todėl ji turėjo daugiau čekiais mokėti. N. Š. nurodė, jog R. G. skolinosi grynuosius pinigus, o investicinius čekius turėjo. Grynųjų pinigų prašė paskolinti ir liudytojos, tačiau ji verslą turėjo ir paskolinti negalėjo. Kiek liudytojai yra žinoma, R. lėšų pasiskolino ir Butą išsipirko. Kaip tiksliai R. G. atsikaitė investiciniais čekiais, liudytojai nėra žinoma, tačiau R. jai yra minėjusi, kad J. prie Buto įsigijimo visai neprisidėjo. Tuo metu kartu su R. gyveno dukra S. ir sūnus V. R. tėvus iš matymo pažinojo, jie dažnai Bute lankydavosi, o vėliau ir gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje.
8. 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. B. nurodė, kad yra ieškovės brolis bei atsakovo sūnus. Liudytojas paaiškino, kad tėvas 1973-1974 metais gavo darbą (duomenys neskelbtini), įsidarbino elektriku, vėliau – mechaniku. Mama tuomet dar nedirbo. Ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) sandėlininke apie 1977 metus. Būdamas vaikų namų auklėtiniu, tėtis 1973-1974 metais gavo bendrabutį (duomenys neskelbtini). 1982-1983 m., susirgus močiutei cukriniu diabetu, tėvai parsivežė senelius (duomenys neskelbtini) ir tuomet 6 asmenys (tėtis, mama, jis, sesuo S. ir seneliai – A. ir M. V.) kartu gyveno iki 1993 metų, kai bendrabutį perkėlė iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę ir leido pasidaryti standartinio tipo butus. V. B. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje gauti butai buvo be apdailos, todėl jie abu su tėvu gautą butą įrenginėjo, klojo linoleumą, lygino sienas, statė duris, įrenginėjo sanitarinį mazgą, sandėliuką. Medžiagos buvo pirktos šeimos pinigais, t. y. mamos, tėčio ir liudytojo. V. B. nurodė, jog medžiagas pirko, tačiau tai patvirtinančių čekių neturi. Apie 1997 metus tėvai išsiskyrė, tėtis paliko namus. Iki 1997 metų tėtis nuolatos gyveno namuose, juose nakvodavo. Kada mama kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, negali pasakyti. Tėvų santuoka buvo nutraukta 1997 metais. Prieš tai apie pusę metų tėvai jau nebegyveno kartu, iš namų išsikraustė tėtis, tai galėjo būti, jog negyveno nuo 1996 m. vidurio. Kodėl motina 1996 m. lapkričio mėnesį teismui pateiktuose dokumentuose nurodė, jog jau šešerius metus kartu su tėvu negyvena, pasakyti negali. Apie 2000 metus liudytojas paliko tėvų namus, nes sukūrė savo šeimą. Tuomet ilgai remontavo savo įsigytą butą, todėl apie 2005 metus buvo gal porai metų grįžę į gyventi į Butą. 2015 metais motina susirgo, jai buvo diagnozuotas vėžys, po operacijos ji tapo neįgali. Tuomet sesuo S. paprašė tėčio padėti pasirūpinti motina ir tėvas ją prižiūrėjo nuo 2015 metų iki mamos mirties (duomenys neskelbtini) metais, padėjo pritaikyti neįgaliai mamai jos butą. Kiek liudytojui yra žinoma, privatizuojant Butą mama nebuvo išreiškusi noro jį įgyti asmeninės nuosavybės teise. (Duomenys neskelbtini) gatvės butas buvo įsigytas šeimos, t. y., liudytojo, jo tėvo ir jo motinos investiciniais čekiais. Kokios sumos buvo skirtos kiekvieno iš nurodytų asmenų, liudytojas negalėjo pasakyti. Atsakydamas į klausimą, ar liudytojui yra žinoma apie tai, kad tėtis būtų turėjęs investicinių čekių, kad būtų turėjęs investicinių čekių knygelę ir šiuos čekius būtų panaudojęs, liudytojas nurodė, jog tėčio investicinių čekių knygelės jis nėra matęs, tačiau daro prielaidą, kad jis ją turėjo, nes visą gyvenimą dirbo. Jokie kiti asmenys investiciniais čekiais prie būsto įsigijimo neprisidėjo, turimų trijų asmenų (liudytojo, mamos ir tėčio) investicinių čekių pakako. Grynieji pinigai, kuriais buvo atsiskaityta, buvo šeimos pinigai – liudytojo, mamos ir tėčio. Kokias sumas, kas sumokėjo už Butą, liudytojas negalėjo pasakyti. Liudytojui nėra žinoma, kad tėvai būtų kam nors buvę skolingi ir skolas grąžinę. Apie mamai suteiktą paskolą, jam nėra žinoma. N. Š. ir V. K. buvo Buto kaimynės, gyveno šalia, kartu darėsi remontus. V. B. nurodė, jog tuo metu visi gautus butus įrenginėjo savo lėšomis. Darbovietė buvo skyrusi linoleumą, glaistą („špaklių“), tačiau tik minimaliai medžiagų buvo skyrusi. Tėvas tik šiame Bute viską įrenginėjo, kituose butuose tėvas nieko neįrenginėjo. Apie tai, kad tėvai būtų turėję finansinių ar paskolinių santykių su D. ar su G. K., liudytojui nežinoma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovo J. B. ieškovės S. B. naudai 2381,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
10. Pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais R. G. darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo bei pažymų apie draudžiamąsias pajamas duomenimis, 1975 m. lapkričio 10 d. R. G. buvo priimta dirbti į (duomenys neskelbtini) sandėlio vedėja, kur dirbo iki 1989 m. vasario 6 d. ir buvo atleista jos pačios prašymu (tomas 2, e. b. l. 1-19, 38-51). Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nurodė, kad ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini), kur jam su šeima 1975 metais buvo suteikta gyvenamoji vieta bendrabutyje, vadovaujantis atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y., duomenimis apie darbo stažą, nustatyta, jog J. B. (duomenys neskelbtini) dirbo elektromechaniku nuo 1986 m. liepos 17 d. iki 1990 m. sausio 2 d. (tomas 2, e. b. l. 31-32). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sutiko su ieškovės atstovės išsakyta pozicija, jog būtent R. B. dirbant (duomenys neskelbtini) sandėlio vedėja, šeimai buvo skirtas bendrabutis (duomenys neskelbtini) gatvėje.
11. Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad 1990 m. gruodžio 31 d. ieškovė S. B. 4 metų amžiaus, sūnus V. B. – 18 metų amžiaus, o R. B., J. B., A. V. ir M. V. buvo sulaukę virš 35 metų, visi 6 asmenys bendrai galėjo gauti iki 23 tūkst. rublių (4 suaugę x 5000 rb. + 1 vaikas 18 metų 2000 rb. + 1 vaikas iki 18 metų 1000 rb.). Rašytinių duomenų apie tai, kas ir kiek valstybės vienkartinių išmokų buvo gavęs bei kaip šias išmokas panaudojo, byloje nėra. Vadovaujantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (Buto įkainojimo akto – tomas 1, e. b. l. 163-164, bei įsigijimo sutarties – tomas 1, e. b. l. 13-14, duomenimis) R. B. už įsigytą 2 kambarių butą, kurio bendras plotas 75,95 kv. m., esantį adresu (duomenys neskelbtini), sumokėjo iš viso 22492 rublius, iš kurių 7457 rublius R. B. įmokėjo į (duomenys neskelbtini) kasą grynaisiais pinigais, o 15485 rublius R. B. sumokėjo valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo Butas buvo privatizuotas 1993 m. kovo 31 d., t. y., ieškovės motinai būnant santuokoje su ieškovės tėvu J. B., todėl nagrinėjamu atveju ieškovei tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir įrodyti, kad Butas R. B. buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.
13. Pažymėjo, jog byloje apklausti liudytojai (V. K., D. K., N. Š.) patvirtino, jog atsakovas dar 1989-1990 m. paliko R. G. ir šeimą dėl kitos moters, išėjo iš namų ir, netgi R. G. maldaujant jo sugrįžti, jis iš jos išsityčiojo, negrįžo (šias aplinkybes išsamiai papasakojo liudytoja N. S.). Visi be išimties ieškovės šaukti liudytojai patvirtino, kad atsakovas ginčo bute niekada negyveno, jo ten nematė nei kaimynai, nei jo paties giminės. Teismo posėdžio metu apklausta ieškovė S. B. nurodė, jog tėvas šeimą paliko, kai jai buvo kiek daugiau nei dveji metai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai V. K., D. K., N. Š. Pažymėjo, jog ir paties atsakovo pozicija šiuo klausimu nebuvo visiškai nuosekli. Duodamas paaiškinimus atsakovas nurodė, kad jis bute gyveno iki 1994 m. (kai dukra dar vaikščiojo po stalu), vėliau savo poziciją patikslino, nurodydamas, jog kartu su ieškovės motina gyveno iki 1997 metų.
Šalies argumentai
14. Iš teismui pateikto R. B. ieškinio dėl santuokos nutraukimo bei 1997 m. sausio 15 d. Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimo (tomas 2, e. b. l. 63-64) turinio matyti, kad 1996 m. lapkričio 14 d. kreipdamasi į teismą R. B. nurodė, jog atsakovas yra susiradęs kitą moterį ir jau daugiau kaip šešeri metai su ja negyvena. Šią aplinkybę patvirtino kartu su ieškiniu teismui pateikta pažyma apie ieškovės šeimos sudėtį 1996 m. lapkričio 14 d., kurioje atsakovas nėra nurodomas (tomas 2, e. b. l. 66). Atsakovas R. B. ieškinyje nurodytų aplinkybių apie sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium pradžią neginčijo. 1997 m. sausio 15 d. priimdamas sprendimą nutraukti santuoką Vilniaus 1-ojo apylinkės teismas konstatavo, jog atsakovas jau virš 7 metų (t. y., nuo 1990 metų) gyvena atskirai pas kitą moterį, todėl faktiškai šeima yra iširusi.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas kritiškai vertino liudytojo V. B. parodymus, nes jis su atsakovu yra susijęs giminystės santykiais (yra atsakovo sūnus), šio liudytojo parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paneigti kitų, su šalimis giminystės ryšiais nesusijusių (ar susijusių ne artimais giminystės ryšiais – G. K.) liudytojų parodymais, be to, vadovaujantis ieškovės atstovės pateiktais viešojo registro duomenimis (tomas 2, e. b. l. 123-129) po liudijimo 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdyje, liudytojas iš atsakovo asmeninės nuosavybės teise yra gavęs dovanų iki tol atsakovui priklausiusią ½ dalį sodo sklypo.
16. Teismas padarė išvadą, jog sutuoktinių R. B. ir J. B. bendras gyvenimas baigėsi ne vėliau nei 1990 metais.
17. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad privatizuojant ginčo butą buvo aiškiai išreikšta R. G. valia įgyti Butą savo asmeninėn nuosavybėn. Byloje nustačius, jog privatizavimo procese R. B. bei jos tėvams buvo skirta po 5000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, o ieškovei – 1000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, net ir neįskaičius atsakovo pilnamečio sūnaus turėtų valstybės vienkartinių išmokų (2000 rb.), kuris bylos nagrinėjimo teisme davė nenuoseklius parodymus, t. y. viena vertus nurodė, jog jo turėtos išmokos buvo panaudotos Buto įsigijimui, kita vertus, apklaustas liudytojas negalėjo nurodyti, nei kiek valstybės vienkartinių išmokų jis turėjo, nei – kokią dalį panaudojo Buto privatizavimui, ieškovės S. B., jos motinos R. B. ir senelių A. ir M. V. turima valstybės vienkartinių išmokų suma (16000 rb.) buvo pakankama 1993 m. kovo 31 d. sutartyje nurodytai Buto kainos daliai, sudariusiai 15485 rb. sumokėti.
Šalies argumentai
18. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė teigė, jog likusią Buto kainos dalį, sudariusią 7457 rb., jos motina sumokėjo grynaisiais pinigais. Nagrinėjau atveju ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui pasiskolino iš G. K. Ieškovė nurodė, jog motinos pasiskolinta buvo ne visa Buto privatizavimui reikalinga 7457 rb. suma, o tik jos dalis, tačiau kokia pinigų suma, kada ir kokiomis sąlygomis buvo pasiskolinta, ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu nebuvo patvirtintos ir liudytojų parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
19. Buto įsigijimo metu galiojęs SŠK, skirtingai nei nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nenumatė galimybių santuokos nutraukimo teisines pasekmes taikyti sutuoktinių turtinėms teisėms nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios (CK 3.67 straipsnis), todėl net ir nustačius, jog R. B. ir atsakovo bendras gyvenimas baigėsi 1990 metais, kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo, pripažintinos bendrąją jungtine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju, išklausęs šalių bei liudytojų paaiškinimų, ištyręs byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad R. B. 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui įmokėjo iš asmeninių lėšų, pasiskolintų iš G. K. Ieškovei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodžius, kad Buto privatizavimui buvo panaudota dalis (t. y., 7457 rb.) R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų, pareikštas ieškinys dėl turto pripažinimo šioje dalyje atmestinas.
20. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog Buto privatizavimui buvo panaudota 15485 rb. asmeninių R. B. lėšų ir šios lėšos ieškovės mirusios motinos buvo panaudotos siekiant įgyti Butą asmeninėn nuosavybėn, pareikštas ieškinys tenkintinas iš dalies, 15485/22942 dalis Buto pripažįstant asmenine R. B. (po santuokos sudarymo – G.) nuosavybe, nustatant, jog likusi 7457/22942 Buto dalis R. B. (po santuokos sudarymo – G.) buvo įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu J. B.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
21. Ieškovė (apeliantė) S. B. skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė ieškovės ieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - 7457 Buto dalis (33 procentus) pripažinti asmenine R. G. nuosavybe. Taip pat prašo pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
22. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
22.1. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje surinktų įrodymų dėl grynųjų pinigų, kuriais buvo atsiskaityta už Butą, kilmės, visiškai nepasisakė ir neargumentavo, kurie iš šių įrodymų yra laikytini leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o kurie ne. Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) Pirkimo - pardavimo sutarties, kurios pagrindu R. G. įsigijo Butą, matyti, kad atsiskaitymas už butą grynais pinigais įvyko sutarties pasirašymo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad teismui pačiam nustačius, jog iki Buto įsigijimo šalys kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio jau daugiau kai trejus metus, teismas turėjo itin kruopščiai ir nuodugniai ištirti ir įvertinti įrodymų, pagrindžiančių grynųjų pinigų, sumokėtų už Butą, kilmę.
22.2. Atkreipė dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu R. G. buvo mirusi, todėl grynųjų pinigų, kuriais buvo atsiskaityta už Butą, kilmės įrodinėjimas yra apsunkintas dėl nuo ieškovės valios nepriklausančių aplinkybių, todėl neabejotinai, susidarius tokiai situacijai, teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, turėjo remtis įrodymų pakankamumo taisykle.
Žemesnės instancijos teismas
22.3. Teismas privalėjo vertinti ir paties atsakovo parodymus, duotus po priesaikos 2022 m. lapkričio 24 d. vykusio teismo posėdžio metu. Teismui uždavus klausimą, už kokias lėšas buvo įsigytas butas, atsakovas aiškiai atsakė, kad jis grynų pinigų neturėjo ir grynais pinigais prie buto įsigijimo neprisidėjo. Į teismo klausimą, ar prisidėjo nors vienu rubliu, atsakovas atsakė, kad ne (posėdžio garso įrašo 1 val. 7 min.). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos: D. K., V. K. ir N. Š., kurios patvirtino, kad dalį grynų pinigų ieškovės mama skolinosi: V. K. nurodė, kad R. G. pinigus skolinosi iš J. sesers G.; N. Š. nurodė, kad R. G. skolinosi pinigus, ir pas ją prašė, tačiau ji negalėjo paskolinti; D. K. nurodė, kad jos anyta G. K. paskolino reikalingą sumą, kurią R. G. grąžindavo dalimis. Ši liudytoja patvirtino dalyvavusi pinigų grąžinime, kuriuos R. G. grąžino gyvendama skyrium su atsakovu. Pirmos instancijos teismas nevertino šių duomenų ir jų įtakos, sprendžiant turto padalijimo klausimą.
22.4. Svarbu, jog pats atsakovas nurodė nežinantis, iš kokių pinigų R. G. mokėjo už butą, jis pinigų neturėjo. Byloje apklaustos liudytojos nuosekliai tvirtino ir detaliai pasakojo aplinkybes, kaip atsakovas paliko šeimą ir, kad R. G., likusi viena su dviem vaikais labai sunkiai dirbo, kad galėtų įsigyti butą, skolinosi lėšas ir vėliau dirbo net per kelis darbus, kad galėtų skolas grąžinti: liudytojų parodymais patvirtinta, jog R. G. „važinėjo į Lenkiją ir Rusiją, kur prekiavo, kad papildomai uždirbtų pinigų, dirbo papildomai valytoja, ėmė medžiagas ir siuvo tašes, prekiavo tėvų užaugintom daržovėm“.
22.5. Priešingai, negu nurodė teismas, tuo metu galiojančiame SŠK nebuvo įtvirtinta jokių normų, numatančių, kad kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo, pripažintinos bendrąją jungtine nuosavybe. Atitinkamai, galiojant SŠK ir nutraukiant sutuoktinių santuoką, nebūdavo dalijamos jų bendrai santuokoje įgytos pajamos ir/ar santaupos. Tuo metu galiojęs SŠK numatė, kad dalijant šalių santuokos metu įgytą turtą, turėtų būti atsižvelgta į kiekvienos iš šalių indėlį, įgyjant turtą bei kitas reikšmingas aplinkybes, nenustatydamas baigtinio šių aplinkybių sąrašo. Atsakovui pačiam patvirtinus, jog jis prie Buto įsigijimo neprisidėjo pinigais, taip pat visiems liudytojams patvirtinus, jog R. B. eilę metų gyvenant vienai ir vedant ūkį, pastaroji asmeniškai skolinosi pinigines lėšas Buto pirkimui, kurias vėliau asmeniškai grąžino, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo dalį Buto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Šalies argumentai
23. Atsakovas (apeliantas) J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d sprendimo dalį, kuria pripažinta R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Prašo nustatyti, kad 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), R. G., mirusiai (duomenys neskelbtini) ir J. B. priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis, t. y. po 11471/22942 dalį, o ieškovės S. B. ieškinį atsakovui J. B. atmesti.
24. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
Šalies argumentai
24.1. Apeliantas nurodė, kad kasacinis teismas jau daugiau kaip du dešimtmečius nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismams nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal BPĮ šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Pažymėjo, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. BPĮ 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 buvo papildyta, nustatant, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą ar namą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas arba butas. Atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką kasacinio teismo praktika plėtojama išaiškinant, kad, vadovaujantis BPĮ 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.
24.2. Į bylą nėra pateikta nė vieno įrodymo, jog ieškovės motina iki to laikotarpio, kai buvo įsigyjamas vienintelis šeimos būstas, ar tuo metu, ar iškart po to būtų inicijavusi kokį nors teisminį procesą atsakovo atžvilgiu tiek dėl santuokinių ryšių pasibaigimo, tiek ir dėl santuokinio turto, įskaitant Buto, pasidalijimo. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovė dėl objektyvių priežasčių objektyviai neturėjo galimybės inicijuoti ir pradėti bei užbaigti tokius teisminius procesus ar jos teisė į teisminę gynybą, dėl kokių nors priežasčių buvo suvaržyta. Atitinkamai, abi santuokos šalys prisiėmė visas su tuo susijusias teisines pasekmes, įskaitant teisinius padarinius dėl santuokoje įgijimo turto teisinio režimo nustatymo pagal įstatymą. Šiuo atveju abu sutuoktiniai Privatizavimo sutarties sudarymo metu turėjo ir galėjo suprasti bei suvokė, kad Butas yra įgyjamas kaip šeimos turtas bendrosios jungtinės nuosavybės, o ne dalinės ar asmeninės nuosavybės teise. Nei vienas iš sutuoktinių niekaip kitaip aiškiai neišreiškė nei savo ketinimų, nei valios dėl santuokinio Buto, vienintelio įgyjamo supaprastinta tvarka už didelę dalį pačios valstybės išduotų finansinių instrumentų, pirkimo kitokia forma ir tvarka, nors abiejų jų valios aiški ir nedviprasmiška tinkamai patvirtinta išraiška vienam atsisakyti nuosavybės kito sąskaita, o pastarajam įgyti nuosavybę asmeninės nuosavybės teise būti būtina sąlyga, kad galima būtų bent jau teisiškai svarstyti įstatyminio teisinio režimo keitimo klausimą ir iš esmės atimti vieno asmens turtą kito sąskaita.
24.3. Apelianto vertinimu, net ir nustačius abi privalomo pobūdžio sąlygas, tam, kad teismas galėtų patenkinti ieškinį neabejotinai dar turėjo būti nustatyta viena būtina sąlyga - jog pats atsakovas tinkama forma atsisakė nuosavybės teisių į vienintelį galimą privatizuoti Butą. Tokio įrodymo į bylą nėra pateikta (nei jo pasirašyto pareiškimo, patvirtinto notarine forma, nei kito teisiškai analogiško dokumento). Jeigu ieškovės motina santuokos metu siekė įgyti Butą lengvatinėmis sąlygomis ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu, o asmeninės nuosavybės teise, atitinkamai su visomis šiomis sąlygomis privalėjo įstatyme nustatyta tvarka ir forma (notarine) išreikšti aiškų sutikimą jos sutuoktinis - atsakovas, kadangi Butas privatizavimui skirtas jų abiejų šeimai ir jam turėjo būti išaiškinti tokio savo nusprendimo teisiniai padariniai. Atsakovo aiškiai išreikšto įstatymų reikalavimus atitinkančio sutikimo dėl jo paties atsisakymo įgyti santuokoje perkamo Buto nuosavybės teises į bylą nėra pateikta. Nei Sutarties 2b punkte, nei kitose nuostatose, skirtingai nei nustatė teismas, nėra jokio aiškaus patvirtinimo, jog buto pirkimui naudojamos išimtinai R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos. Sutarties 1 straipsnyje nurodoma, kad sutarties sudarymo pagrindas – pardavėjo 1993 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. V-53, t. y. jis laikomas pirkimo sutarties sudėtine dalimi, kuria remiantis aiškinamos sudarytos sutarties nuostatos. Iš šio pardavėjo įsakymo (priedo) turinio aiškiai matyti, kad R. B. 6 asmenų šeimai leista privatizuoti Mokyklos bendrabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kambarį Nr. 308 (tomas 2, e. b. l. 22-25). Taigi, net ir pati R. B. pateikė pardavėjui duomenis ir pastarasis neabejotinai žinojo, kad atsakovas, kuris buvo įmonės darbuotojas, dalyvauja šiame privatizavime, o privatizuojamame bute planuoja gyventi pirkėjų vaikai bei galimai gyvens ir R. B. tėvai, iš kurių vienas - A. V. 1995 m. rugsėjo 11 d. deklaravo šiuo adresu savo gyvenamąją vietą iki 2001 metų.
24.4. Aplinkybė, kad vėliau ieškovė inicijavo teisminį procesą dėl santuokos nutraukimo, kuriame be kita ko vienašališkai nurodė, kad faktiniai sutuoktinių santykiai (iš)iro kiek anksčiau (įvertinus tai, jog atsakovas paaiškino, kad jis aktyviai nedalyvavo šiame procese, o viską tvarkė ieškovės motina), priešingai nei leido sau nustatyti teismas, savaime nereiškia nei teisiškai reikšmingo nagrinėjamai bylai prejudicinio fakto (dėl sutuoktinių faktinių santykių iširimo) nustatymo, nei šios aplinkybės išskirtinės teisinės reikšmės joje. Tai, kad nei vienas iš sutuoktinių santuokos nutraukimo procese neinicijavo santuokoje įgyto turto, įskaitant Buto, padalijimo klausimo niekaip negali būti savaime vertintina kaip palankesnė vienai iš šalių – ieškovės motinai ar atsakovui. Tai, kad santuokos nutraukimo procesą inicijavusi ieškovės motina nesiekė Buto padalijimo su atsakovu nei santuokos nutraukimo byloje, nei po to tik patvirtina jos sutikimą su Buto teisiniu režimu pagal įstatymą – bendrąja jungtine nuosavybe.
24.5. Ieškovės motina niekada nesiekė nei teisminiame, nei kitokiame teisiniame procese siekti iš esmės atimti nuosavybės teisę iš atsakovo. Dar daugiau, šalių paaiškinimais ir liudytojų nuosekliais parodymais nustatyta, jog ieškovės motiną ir atsakovą net ir praėjus daugiau kaip 15 metų nuo santuokos pasibaigimo siejo itin artimi ir glaudūs faktiniai santykiai – atsakovas patvirtino, kad nuo 2015 m. susirgus jo buvusiai sutuoktinei jis kelerius metus nuolat rezidavo Bute kartu su ieškovės motina, ją prižiūrėjo ir kruopščiai rūpinosi, atliko Buto priežiūros ir remonto darbus. Nei vienas iš sutuoktinių niekada nekėlė klausimo dėl santuokinio Buto padalijimo.
24.6. Teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog 1995 m. kovo 9 d. Susitarimo preambulėje ieškovės motina įvardijama kaip buto gyventoja, bet ne savininkė, o šio Susitarimo 3 punkte pažymima, kad jis sudarytas 4 egz., iš kurių vienas paliekamas notarų biure, o kiti atiduodami šalims, t. y. pirkimo sutarties pakeitimą pasirašiusiai R. B. perduoti du susitarimo egzemplioriai, taigi, vienas, iš kurių galimai ir kitam Buto savininkui – atsakovui (nes apie notarinio sandorio sudarymą viešą registrą informuodavo notaras). Vien tai, jog atsakovas nebuvo registruotas įsigytame bute savaime niekaip nesuvaržė jo nuosavybės teisių į būstą ir nesuteikė daugiau teisių į bendrai įgyjamą būstą ieškovės motinai ar jos tėvams, kurie pagal teismo nustatytas aplinkybes tariamai dalyvavo privatizavime savo lėšomis, nors nei tokios buvo nustatinėjamos, nei nustatytos, juolab, jog dar iki privatizavimo ieškovės motina nebedirbo darbovietėje, per kurią jai ir atsakovui, tuo metu dirbusiam toje įmonėje, išduoti investiciniai čekiai.
24.7. Teismas nesant nė vieno rašytinio įrodymo, kad ginčo Buto privatizavimo procese atsakovas nedalyvavo investiciniais čekiais, o tariamai aktyviai dalyvavo ir įnašus tariamai įnešė kažkokie kiti asmenys – ieškovės motinos tėvai, t. y. asmenys, kurie (ar jų teisių perėmėjai) nei dalyvavo bylos procese, nei buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie jų apskritai turėtas, iš valstybės gautas ar juo labiau į ginčo Butą neatlygintinai investuotas finansines priemones (investicinius čekius), nustatė neegzistavusias aplinkybes remdamasis tik prielaidomis, t. y. be kita ko pažeidė ir logikos taisykles, t. y. nukrypo ir nuo protingumo principo kaip esminio civilinėje byloje taikytino teismui privalomo standarto, be kurio teisingai išspręsti bylos iš esmės negalima (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
24.8. Pagal esamus bylos duomenis teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nedalyvavo investiciniais čekiais byloje. Byloje, kurioje nustatinėjami prieš tris dešimtmečius egzistavę teisiniai faktai, nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kuris leistų manyti, kad atsakovas, kaip ir ieškovė, gavusi vienodą investicinių čekių skaičių ir vertę iš valstybės, atsisakė investuoti šiuos finansinis instrumentus į Butą. Ieškovė nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo ir teismas nenustatė, kad atsakovas, gavęs analogišką skaičių investicinių čekių, juos būtų investavęs į kitą būstą ir jį įgijęs. Vien tai, kad atsakovas tiksliai neprisiminė kaip ir kiek investicinių čekių prieš trisdešimt metų investavo į Butą bei jo išsakyti pamąstymai posėdyje, kad dalį čekių popierine forma galimai perdavė vienam ar kitam asmeniui nesudaro prielaidų daryti kitokias išvadas. Byloje nėra nė vieno tinkamo rašytinio įrodymo, kad ir ieškovės motina į Butą investavo būtent savo gautus investicinius čekius. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kad ieškovės motinos tėvai teisėtai perleido ieškovės motinai visus turėtus investicinius čekius, o pastaroji juos investavo į Butą nesant nei atitinkamos jos valios, nei atsakovo sutikimo. Jei, net vertinant hipotetiškai, ieškovės motinos tėvai būtų perdavę savo dukrai – ieškovės motinai kiekvieno iš jų gautus investicinius čekius (tikėtina, po 5 000 rb.), toks jų iš valstybės gautų finansinių priemonių atsisakymas kito asmens naudai kiekvieno iš tėvų turėjo būti teisiškai tinkamai įformintas pagal tuomet galiojusius teisės imperatyvus, t. y. notarine forma. Jokių duomenų apie tokių sandorių sudarymą į bylą ieškovė nepateikė, nes tokie teisiniai faktai nevyko ir neįvyko. Teismas taip pat nepaneigė to, kad šie asmenys savo investicinius čekius panaudojo privatizuojant kitą turtą, nors jie privatizavo didelio ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
24.9. Teismo rėmimasis ieškovės pasitelktų trijų liudytojų (V. K., D. K., N. Š.) parodymais 1990 m. įrodinėtinoms aplinkybėms (ypač dėl investicinių čekių panaudojimo) nustatyti ne tik prieštarauja protingumo principui (CPK 183 straipsnis), bet ir bendražmogiškai logikai – nei vienas iš šių liudytojų neturėjo jokio artimo asmeninio santykio su ieškovės motinos tėvais, kurie tariamai perleido ieškovės motinai visus savo investicinius čekius. Taigi, šie liudytojai nebuvo pirminiai, dalyvavę neegzistavusio investicinių čekių perleidimo sandoryje tarp ieškovės motinos ir jos tėvų, jie taip pat niekaip nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti, kad atsakovas atsisakė savo teisių į Buto dalį, įgyjamą investiciniais čekiais, ar juo labiau, kad jis tai tinkama forma įformino. Teismas nepagrįstai rėmėsi minėtų liudytojų parodymais dėl ieškovės motinos ir atsakovo asmeninių santykių faktinio iširimo. Nei viena iš šių liudytojų niekuomet negyveno kartu ieškovės motinos ir atsakovo sukurtoje šeimoje, jie tiesiogiai ir pastoviai net nebendravo su abiem sutuoktiniais, o galimai galėjo girdėti dalį tik ieškovės motinos pateikiamos nuomonės. Be to, liudytojos davė parodymus apie prieš daugiau kaip 30 metų buvusias aplinkybes.
24.10. Teismas, nenustatęs, kad ieškovės motinos tėvai perleido savo dukrai visus investicinius čekius, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovės motinos mama niekada nebuvo deklaravusi šiame bute savo gyvenamosios vietos adreso. Teismas nepagrįstai nevertino kaip teisiškai reikšmingo rašytinio įrodymo, sudarančio Privatizavimo sandorio sudarymo pagrindą – 1993 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. V-53 priedą, iš kurio matyti, kad Bute gali būti deklaruojami net šeši asmenys, taigi, akivaizdu, visų pirma, sutuoktiniai, jų abu vaikai ir, galimai, ieškovės motinos tėvai.
24.11. Teismas nepagrįstai kaip teisiškai reikšmingą ir pagrindžiantį ieškinyje įrodinėtinas aplinkybes vertino ir ieškovės į bylą proceso metu pateiktą atsakovo 1998 m. rugsėjo 1 d. rašytinį paaiškinimą.
24.12. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo V. B. parodymus dėl jam žinomų aplinkybių iš esmės remdamasis tuo, kad pastarasis iš vienos iš šalių (atsakovo) yra neatlygintinai įgijęs dalį nuosavybės. Tokia teismo kuriama regimybė dėl atsakovui galimai palankesnių parodymų „pirkimo“ už turtą iš esmės ne tik grindžiama tik prielaidomis, bet ir pažeidžia įrodymų lygiateisiškumo principą, nepagrįstai žemina tiek šiuo liudytojo iškviesto asmens, tiek ir atsakovo orumą, sudaro neteisėto veikimo procese regimybę, atskleidžia teismo besiformuojantį įrodymų vertinimo ydingumą vienos šalies atžvilgiu kitos šalies naudai.
Atsiliepimas
25. Atsakovas J. B. pateikė atsiliepimą į ieškovės S. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės (apeliantės) S. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir ieškovės skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
26. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
26.1. Pažymėjo, kad į bylą nėra pateiktas nė vienas rašytinis įrodymas – nei tinkamai sudaryta ir įforminta sutartis tarp sutuoktinių, nei kitoks notarine forma patvirtintas dokumentas, jog šalys susitarė, kad Butas už lėšas bus įgyjamas ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Dar daugiau, nei (duomenys neskelbtini) Privatizavimo sutartyje, nei 1995 m. kovo 9 d. Susitarime, kuriuos su Pardavėju pasirašė vien tik ieškovės motina, nėra jokios aiškiai išreikštos ieškovės valios dėl santuokos metu privatizuojamo Buto pirkimo asmeninės nuosavybės teise už privatizavimo metu įneštas lėšas (rublius). Teismas byloje taip pat nustatė, jog sutuoktiniai nebuvo sudarę jokių rašytinių susitarimų dėl lėšų (rublių) ginčo Buto pirkimo išimtinai ieškovės motinos asmeninės nuosavybės teise.
26.2. Ieškovė (apeliantė) šioje byloje neįrodinėjo, jog ji lėšas (7457 rublių, kurie sumokėti už Butą privatizavimo metu) buvo paveldėjusi ar teisėtai gavusi kaip dovaną, t. y. įgijusi asmeninės nuosavybės teise. Juo labiau, ji neįrodinėjo, jog būtent šios hipotetiškai įgytos lėšos panaudotos ginčo Butui pirkti. Ieškovė tik įrodinėjo, kad šios lėšos gautos kaip paskola iš G. K. Pirma, paskolos sandoris, kaip teisingai nurodė teismas sprendime, yra realinis, laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo momento. Antra, ieškovė nepateikė tinkamai įformintos paskolos sutarties, kuri bent jau patvirtintų paskolos faktą. Nesant tokios sutarties nėra pagrindo spręsti dėl susitarimo sąlygų, įskaitant, bet neapsiribojant dėl prievolių kilmės ir teisinės atsakomybės. Trečia, byloje nėra jokio įrodymo apie tai, kad tokia paskola, net jei ji būtų buvusi, yra tikslinė ir panaudota būtent ginčo Butui pirkti. Ketvirta, nepateikta įrodymų apie tokios tariamos sutarties sudarymu ir vykdymu susijusius padarinius bei rizikas, kurias būtų prisiėmusi ieškovės motina, ir jos būtų žinomos bei su jomis būtų sutikęs jos tuometinis sutuoktinis– atsakovas. Penkta, minėta, pagal SŠK 22 straipsnio 1 dalį paskolos būdu vieno sutuoktinio gautos lėšos pagal įstatymą nepriskirtos jo asmenine nuosavybe. Šešta, net - jei vertinant hipotetiškai - paskolos sandoris ir būtų sudarytas, kaip minėta, gautos lėšos nebūtų laikomos asmenine paskolos gavėjo, taigi, ieškovės, nuosavybe, juolab, už tokias lėšas santuokos metu įgytas turtas savaime netaptų to asmens asmenine nuosavybe.
26.3. Teisiškai nereikšmingi apeliantės pamąstymai apie SŠK 23 straipsnio nuostatas dėl sutuoktinių nuosavybės padalijimo, įskaitant nuostatas, kad teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus arba į dėmesio vertus vieno iš sutuoktinių interesus, nes: pirma, esamu atveju taikytinos galiojančio CK III knygos normos dėl turto padalijimo; antra, ieškovė pasirinko kitą, nei šioje normoje nurodyta, savo teisių gynimo būdą. Teismas spendime visiškai pagrįstai nurodė, jog pagal ginčo tikrųjų šalių metu galiojusias šeimos teisės normas gyvenimo skyrium aplinkybė (net jeigu tokia būtų) nesukūrė nė vienai šaliai atskiro teisinio režimo, įskaitant dėl gautų/gautinų lėšų. Teismas, skirtingai nei nurodo apeliantė, iš esmės tinkamai įvertino visus teisiškai reikšmingus įrodymus apeliantės skundžiamo sprendimo kontekste.
26.4. Nereikšmingas apeliacinio skundo argumentas dėl atsakovo teiktų paaiškinimų, susijusių su jo dalyvavimu įnešant lėšas už privatizuojamą Butą. 2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio metu atsakovui buvo užduodami klausimai dėl 1993 m. kovo 31 d. vykusių aplinkybių. Atsakovas yra gimęs (duomenys neskelbtini), t. y. būdamas 75 metų amžiaus jis buvo apklausiamas apie aplinkybes, kai jam buvo 45 metai. Atsakovas nėra verslininkas, finansininkas ar matematikas, jis taip pat neturi unikalios atminties, yra senyvo amžiaus. Atsakovo sveikata ir savijauta yra pašliję. Jis serga antro tipo cukriniu diabetu, cerebrovaskuline (smegenų kraujagyslių) liga, širdies nepakankamumu, dėl ieškovės motinos ligos patyrė itin didelį stresą, nuolat verkė, nuo nerimo ir streso vartojo vaistus. Neracionalu ir teisiškai nepagrįsta tikėtis, kad tokios būsenos ir amžiaus atsakovas turėtų / galėtų atsiminti aplinkybes, susijusias su rublių investavimu į būsimą Butą būnant santuokoje prieš keliasdešimt metų. Atsakovas niekada neplanavo, kad po 30 metų jis turės atsiminti ir aiškinti (viešinti) asmeninio gyvenimo detales, įskaitant tas, kurios susijusios su jo prisidėjimu prie Buto privatizavimo santuokos metu, nes su sutuoktine turtinius klausimus sprendė taip kaip buvo sutarę.
Atsiliepimas
27. Ieškovė S. B. pateikė atsiliepimą į atsakovo J. B. apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
28. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
28.1. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų, ypač kasacinio teismo suformuotų aktualių teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių. Pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas rėmėsi ta pačia apeliaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika. Byloje nebuvo ginčo, kad tokia kasacinio teismo praktika egzistuoja, tačiau, teismui nustačius ir konstatavus byloje faktines aplinkybes, kurios neatitiko atsakovo cituojamos teismų praktikos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja nesivadovavo.
28.2. Valstybė skyrė išmokas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, priklausomai nuo jų amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių, pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis šia lengvata pasinaudojo. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas pasinaudojo valstybės teikiama išmokų skyrimo tvarka. Ieškovė sutiko, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad šios išmokos buvo skirtos ieškovės motinai ir jos tėvams, tačiau Buto pirkimo – pardavimo sutartis, kaip rašytinis įrodymas, patvirtina, kad R. G. Buto privatizavimo metu turėjo 15 485 rb. investiciniais čekiais ir jais apmokėjo už Butą. Taigi, pačiam atsakovui teismo posėdžio metu patvirtinus, jog jis neturėjo investicinių čekių knygelės, atitinkamai ir investicinių čekių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad R. G. už Butą atsiskaitė savo, savo vaikų ir tėvų investiciniais čekiais.
28.3. Pažymėjo, kad valstybės vienkartinės išmokos Lietuvos Respublikos piliečiams buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108. Taigi, net jeigu atsakovas pasinaudojo šio teisės akto suteikiama lengvata ir jam buvo skirtos vienkartinės išmokos, jos tiek jam, tiek R. G. buvo skirtos ir išmokėtos jau negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio, todėl laikytinos kiekvieno iš jų asmenine nuosavybe.
Atsiliepimas
28.4. Atsakovas ne tik, kad nepateikė jokių duomenų ir/ar paaiškinimų, įrodančių, jog jis turėjo investicinių čekių ir jais prisidėjo prie Buto įsigijimo, tačiau priešingai, teismo posėdžio metu, duodamas paaiškinimus po priesaika patvirtino, jog jis investicinių čekių apskritai neturėjo ir jais neprisidėjo prie Buto privatizavimo (2022 m. lapkričio 24 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 8 min.).
28.5. Teismui visiškai pagrįstai nustačius, kad „sutuoktinių R. B. ir J. B. bendras gyvenimas baigėsi ne vėliau nei 1990 metais“, teismas pagrįstai vadovavosi jau daugiau kaip du dešimtmečius susiformavusia teismų praktika, kurioje kasacinis teismas bylose laikosi nuoseklios pozicijos, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu.
28.6. Joks teisės aktas nenumatė atsakovo nurodomos būtinosios sąlygos, t.y. konkrečios nuosavybės atsisakymo formos. Atsakovas, dėstydamas tokius teiginius, nenurodo konkretaus teisės akto, nustačiusio tokį reikalavimą, dėl ko šis atsakovo argumentas laikytinas nepagrįstu. Atsakovas paliko šeimą 4-5 metus iki Buto pirkimo, todėl jau savaime toks jo elgesys suponavo pagrįstą pagrindą laikyti ir manyti, kad atsakovas net neturėjo menkiausio ketinimo dalyvauti Buto privatizavimo procese. Kaip nustatyta byloje apklaustų liudytojų parodymais, atsakovas niekada Bute negyveno, jame nesilankė. Atsakovas niekada nebuvo įrašytas į Buto namų knygą, kuriame būdavo registruojami visi bute gyvenantys asmenys. Atsakovas niekada nebuvo Bute registruotas, deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Byloje surinktų duomenų visuma patvirtina, tame tarpe ir paties atsakovo parodymai teisme, kad jis nedalyvavo jokiose Buto privatizavimo procedūrose, neprisidėjo prie Buto įsigijimo nei grynais pinigais, nei investiciniais čekiais. Taigi, vertinat visas šias teismo nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindo manyti, kad atsakovas tokiais savo veiksmais atsisakė ir/ar niekada nereiškė jokių teisių į Butą ir nelaikė savęs šio Buto bendrasavininku. Atsakovas nepateikė į bylą nei vieno dokumento ar kitokio įrodymo, pagrindžiančio, kad jis per visus šiuos pastaruosius 30 metų būtų prisidėjęs prie Buto išlaikymo ir/ar priežiūros. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas niekada Butu nesirūpino, neprisidėjo prie jo išlaikymo, nereiškė noro jame gyventi, deklaruoti savo gyvenamosios vietos, kas tik patvirtina, jog Buto jis niekada nelaikė savo nuosavybe.
28.7. Atsakovo minimas dokumentas, t.y. priedas Nr. 1 prie 1993 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. V-53 kelia abejonių jo turinio patikimumu. Visų pirma, jame klaidingai nurodyta ieškovės motinos pavardė, t.y. vietoj „B.“, nurodyta „B.“. Antra, teismo posėdyje apklausiant liudytoją N. Š., jai buvo užduotas klausimas, iš kelių asmenų susidėjo jos šeima privatizuojant jai priklausantį butą, į ką ji atsakė, kad trijų, kai tuo tarpu šiame dokumente prie N. Š. pavardės nurodoma keturių asmenų šeima. Trečia, šis dokumentas nėra pasirašytas parašu, nėra pirminių šaltinių, kokių duomenų pagrindu jis buvo parengtas, nėra galimybės nustatyti, kas jį rengė, todėl teigti, kad būtent R. G. pateikė pardavėjui šiuos duomenis, nėra jokio teisinio pagrindo.
28.8. Paaiškino, kad paties atsakovo iniciatyva ir 2023 m. sausio 22 d. prašymu į bylą buvo pateikta 1993 m. birželio 28 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu R. B. (G.) vardu buvo įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), s.b. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)) (toliau – Žemės sklypas) už 995 investicinius čekius. Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų žinoma, kad šiame Žemės sklype, dar gerokai iki jo privatizavimo, ieškovės seneliai savo lėšomis ir pastangomis pastatė gyvenamąjį sodo namą ir jame ilgą laiką gyveno. Ieškovės seneliai, būdami garbingo amžiaus ir siekdami, kad Žemės sklypas atitektų jų dukrai – ieškovės motinai, privatizavimo dokumentus sutvarkė jos vardu ir Žemės sklypo privatizavimui perleido savo turimus investicinius čekius. Ieškovės motina su savo tėvais ir vaikais bendrai turėjo 18 000 tūkst. rublių vienkartinėmis išmokomis, kurių pilnai pakako tiek Butui (15 485), tiek Žemės sklypui privatizuoti (995).
28.9. Ieškovės motina niekada net negalėjo pagalvoti, jog atsakovas gali pretenduoti į Butą, kurį ji įsigijo savo ir savo tėvų lėšomis, jiems jau 5 metus kartu negyvenant ir nevedant bendro ūkio. Tai, kad ieškovės motina tiek Butą, tiek Žemės sklypą laikė savo asmeniniu turtu patvirtina į bylą pateiktas, jai dar buvus gyvai, jos surašyto testamento turinys, t.y. 2015 m. spalio 13 d. R. G. sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko sūnui V. B., o butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko dukrai S. B. Šio testamento turinys rodo, kad R. G. jo sudarymo metu, t. y. (duomenys neskelbtini) Butą ir Žemės sklypą laikė savo asmeniniu turtu ir tokia jos pozicija nepasikeitė iki pat jos mirties.
28.10. Priešingai, negu teigia atsakovas, byloje yra surinkta įrodymų visuma, patvirtinanti, kad už Butą buvo atsiskaityta ieškovės asmeniniais investiciniais čekiais, atsakovui prie Buto privatizavimo jais neprisidėjus. Pirma, atsakovo pavardė nefigūruoja nei viename dokumente, susijusiame su Buto privatizavimo sandoriu. Antra, notarų biuras, kuriame buvo forminamas Buto pirkimo – pardavimo sandoris, kartu su sandorio dokumentais, išsaugotais archyve, nepateikė jokio dokumento, pagrindžiančio, kad atsakovas dalyvavo sandoryje ir/ar sutiko, kad butas būtų privatizuotas R. G. vardu. Trečia, atsakovas nenurodomas gyvenančiu Bute ir į bylą pateiktoje Namų knygoje. Joje pažymėta, kad Bute gyveno R. G. su vaikais ir jos tėvas A. V. Ketvirta, reikšmingu įrodymu laikytini paties atsakovo žodiniai paaiškinimai, duoti teisme po priesaika, kur jis aiškiai patvirtino, jog apskritai neturėjo investicinių čekių knygelės ir prie Buto įsigijimo neprisidėjo nei vienu rubliu.
28.11. Pažymėjo, kad liudytojais buvo apklausti buvę kaimynai, ilgą laiką gyvenę tame pačiame name, palaikę glaudžius santykius su R. G., prižiūrėdavę vieni kitų vaikus ir kartu vertęsi įvairiomis veiklomis, taip pat paties atsakovo giminaitė, todėl šių liudytojų parodymais nebuvo pagrindo netikėti, juo labiau, kad jie visi buvo nuoseklūs ir sutapo tarpusavyje.
28.12. Atsakovas akcentuoja, jog šalių santuoka pasibaigė tik (duomenys neskelbtini). Taigi, tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas, kokiu tikslu atsakovas, gyvendamas santuokoje su R. G. net iki (duomenys neskelbtini), 1998 m. rugsėjo 1 d. pareigūnams teikė paaiškinimą, kuriame parašyta: „aš su žmona susitariau, kad palieku jai visą turtą (sodo namą) ir alimentų nemoku“. Pažymėjo, kad šis atsakovo paaiškinimas dar be kito ko yra patvirtintas jo parašu. Taigi, šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas, apie kokių alimentų mokėjimą buvo aiškinama pareigūnams, jeigu, kaip teigia atsakovas, šalys dar tuo metu gyveno santuokoje. Visa tai patvirtina, jog atsakovas yra nesąžiningas ir teismui pateikia melagingus ir iškraipytus faktus, tokiu būdu siekdamas nepagrįstai užvaldyti jam nepriklausančią Buto dalį.
Žemesnės instancijos teismas
28.13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. B. parodymus vertino kritiškai, nes jie prieštaravo ne tik kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, tačiau ir rašytinei bylos medžiagai. V. B., kaip liudytojo parodymų vertinti negalima dar ir dėl to, kad jis aktyviai viso teisminio proceso metu dalyvavo bendraudamas su atsakovo advokatais, derindamas su jais teisinę bylos poziciją ir procesinių dokumentų turinį. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovei 2023 m. birželio 20 d. pateiktas advokato elektroninis laiškas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
29. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas exofficio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl naujų įrodymų
30. Bendroji taisyklė dėl įrodymų pridėjimo yra ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).
31. Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė duomenis iš J. B. e-sveikatos istorijos. Šiais įrodymais grindžia tai, kad atsakovas turi sveikatos problemų, todėl jo duoti pirmosios instancijos teisme paaiškinimai, susiję su ginčo Buto privatizavimu, lėšų prie įsigyjamo Buto prisidėjimu, turėjo būti vertinami kritiškai bei jais nesivadovaujama nustatant bylai reikšmingas aplinkybes.
32. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pateikė atsakovo atstovo 2023 m. birželio 20 d. elektroninio laiško kopiją. Ieškovės vertinimu, šio el. laiško turinys patvirtina, kad liudytojas V. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jo parodymai duoti pirmosios instancijos teisme vertintini kritiškai.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas J. B. nepateikė paaiškinimų, kodėl šie duomenys apie atsakovo sveikatą negalėjo būti pateikti į bylą anksčiau pirmosios instancijos teismui. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl buvusių sutuoktinių turto teisinio režimo, o ieškovės ir atsakovo su atsiliepimais į apeliacinius skundus teikiami nauji įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi jokios teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovo prašymai dėl įrodymų prijungimo netenkintini (CPK 314 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų
34. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė (buvusių sutuoktinių R. G. (buvusi pavardė – B.) ir J. B.) nuosavybė, ar asmeninė mirusios ieškovės motinos R. G. nuosavybė.
35. Byloje nustatyta, kad ieškovės S. B. motina R. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su atsakovu J. B., kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimu (tomas 2, e. b. l. 63-64), santuokos nutraukimas (duomenys neskelbtini) įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje (tomas 1, e. b. l. 21, 66). Santuokoje šalys susilaukė 2 vaikų: sūnus V. B., gimusio (duomenys neskelbtini), ir dukters S. B., gim. (duomenys neskelbtini).
36. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) sutarties pagrindu R. B. privatizavimo būdu įsigijo 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (tomas 1, e. b. l. 13-14). Butas buvo privatizuotas už 22942 rublius, iš kurių 7457 rubliai buvo sumokėti grynaisiais pinigais, o 15485 rubliai –valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Butas nekilnojamojo turto registre registruotas R. G. (iki santuokos turėta pavardė – B., tomas 1, e. b. l. 16) vardu (tomas 1, e. b. l. 11).
37. 2015 m. spalio 13 d. R. G. sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko sūnui V. B., o butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko dukrai S. B. (tomas 1, e. b. l. 67). (duomenys neskelbtini) R. G. mirė (tomas 1, e. b. l. 9).
38. Ieškovė S. B. (mirusios R. G. dukra) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuriuo teismo prašė pripažinti motinos R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
39. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ieškovės S. B. ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad Buto privatizavimui buvo panaudota 15485 rb. asmeninių R. B. lėšų ir šios lėšos ieškovės mirusios motinos buvo panaudotos siekiant įgyti Butą asmeninėn nuosavybėn, todėl pareikštą ieškinį tenkintino iš dalies, 15485/22942 dalis Buto pripažįstant asmenine R. B. (po santuokos sudarymo – G.) nuosavybe, nustatant, jog likusi 7457/22942 Buto dalis R. B. (po santuokos sudarymo – G.) buvo įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu J. B..
40. Ieškovė S. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė ieškovės ieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - 7457 Buto dalis (33 procentus) pripažinti asmenine R. G. nuosavybe.
41. Atsakovas J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d sprendimo dalį, kuria pripažinta R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).
Dėl atsakovo J. B. apeliacinio skundo
42. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria tenkintas ieškovės reikalavimas, t. y. pripažinta R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).
43. Nurodo, kad vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu (toliau – BPĮ) ir Santuokos ir šeimos kodeksu (toliau – SŠK), butai, sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.
44. Taip pat atsakovas kelia klausimą, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų, ypač kasacinio teismo suformuotų aktualių teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių.
45. Kolegija nesutinka ir atmeta atsakovo argumentus kaip nepagrįstus. Atsakovo nurodyta kasacinio teismo praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustačius ir konstatavus byloje faktines aplinkybes, kurios neatitiko atsakovo cituojamos teismų praktikos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja nesivadovavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgiant į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą.
46. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002, 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Taigi, nors Butas įgytas 1993 m., kai galiojo SŠK, tačiau sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos.
47. Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Be to, turto priklausymas asmeninės nuosavybės teise gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
48. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sutiktina su apeliantu, kad tiek Buto įsigijimo metu galiojusios, tiek bylos nagrinėjimo metu galiojančios nuostatos numato, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 23 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad prezumpcija, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, gali būti nuginčyta, kai įrodoma, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Siekiant paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės principą, ieškovei tenka pareiga įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad ginčo Butas buvo įsigytas iš Ieškovės motinos asmeninių lėšų ir 2) kad įsigyjant Butą buvo aiškiai išreikšta R. B. valia jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn.
49. Asmenine sutuoktinių nuosavybe gali būti pripažintas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas, jei to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Žemesnės instancijos teismas
50. Aplinkybę, kad ieškovės motina R. G. ginčo Butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise, ieškovė grindė tuo, jog Buto įsigijimo metu R. B. jau daugiau nei penkerius metus negyveno kartu su atsakovu. Pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, jog tėvas (atsakovas) šeimą paliko, kai jai buvo kiek daugiau nei dveji metai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu nuosekliais ir tarpusavyje neprieštaraujančiais parodymais patvirtino ir liudytojos V. K., D. K., N. Š. Liudytojos patvirtino, jog atsakovas dar 1989-1990 m. paliko ieškovės motiną dėl kitos moters, kad atsakovas ginčo bute niekada negyveno, jo ten nematė nei kaimynai, nei jo paties giminės. Pažymėtina, kad pats atsakovas pirmosios instancijos teismo metu nurodė, kad jis bute gyveno iki 1994 m., o vėliau nurodė, kad iki 1997 metų. Atsakovo paaiškinimai šiuo klausimu buvo nenuoseklūs, tad, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės bei kitų liudytojų (V. K., D. K., N. Š.) paaiškinimais, kad ieškovės motinai įsigyjant ginčo Butą, atsakovas daugiau nei penkerius metus nevedė bendro gyvenimo su ieškovės motina.
51. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog ieškovei privatizuojant ginčo Butą atsakovas negyveno su ieškovės motina, patvirtina ne tik aukščiau nurodyti ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai, tačiau ir byloje pateiktas Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 1997 m. sausio 15 d. sprendimas, kuriuo išnagrinėtas R. B. ieškinys dėl santuokos nutraukimo. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad 1996 m. lapkričio 14 d. kreipdamasi į teismą R. B. nurodė, jog atsakovas yra susiradęs kitą moterį ir jau daugiau kaip šešeri metai su ja negyvena. Šią aplinkybę patvirtino kartu su ieškiniu teismui pateikta pažyma apie ieškovės šeimos sudėtį 1996 m. lapkričio 14 d., kurioje atsakovas nėra nurodomas. Be to, minėtame sprendime teismas konstatavo, jog atsakovas jau virš 7 metų (t. y., nuo 1990 metų) gyvena atskirai pas kitą moterį, todėl faktiškai šeima yra iširusi.
52. Teisėjų kolegija įvertinusi, tai kas išdėstyta, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvusių sutuoktinių R. B. ir J. B. bendras gyvenimas baigėsi ne vėliau nei 1990 metais.
53. Tai, kad ieškovės motina Butą įsigijo asmeninės nuosavybės teise, ieškovė įrodinėjo ir tuo, jog dalį Buto kainos (15485 rb. iš 22942 rb.) ieškovės motina sumokėjo iš asmeninių lėšų (savo, savo tėvų A. ir M. V. bei vaikų S. ir V. B. valstybės vienkartinėmis išmokomis).
54. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (2018 m. birželio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).
55. Nagrinėjamu atveju, nors byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kas ir kiek valstybės vienkartinių išmokų buvo gavęs bei kaip šias išmokas panaudojo, tačiau kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ 1 dalimi, reglamentuojančia valstybės skiriamos vienkartinės išmokos Lietuvos Respublikos piliečiams dydį, ieškovės motinai R. B. ir jos tėvams (ieškovės seneliams) turėjo būti skirta po 5000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, o ieškovei – 1000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, todėl vien ieškovės, jos motinos R. B. ir senelių A. ir M. V. turima valstybės vienkartinių išmokų suma (16000 rb.) buvo pakankama 1993 m. kovo 31 d. sutartyje nurodytai Buto kainos daliai, sudariusiai 15485 rb., sumokėti.
56. Taip pat pirmosios instancijos teismui nustačius, jog atsakovo ir ieškovės motinos bendras gyvenimas faktiškai nutrūko 1990 metais, akivaizdu, jog valstybės vienkartinės išmokos tiek R. B., tiek atsakovui buvo skirtos ir išmokėtos jau negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio. Tai, kad atsakovas niekaip neprisidėjo prie ginčo Buto įsigijimo patvirtino ir liudytojos V. K., D. K. ir N. Š., t. y. nurodė, jog Butas buvo įsigytas panaudojant R. B. ir jos tėvų valstybės vienkartines išmokas. Tuo tarpu atsakovas, pasisakydamas apie jo prisidėjimą investiciniais čekiais prie Buto įsigijimo, nurodė, jog jis turėjo 500 savo čekių, iš kurių 100 buvo pardavęs, o 400 – panaudojo. Atsakovas nurodė, kad investicinius čekius atidavė R. B., nurodė, kad investicinius čekius „ant rankų“ grynaisiais turėjo, taip pat nurodė, kad atsakovas neturėjo investicinių čekių knygelės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šios atsakovo nurodytos aplinkybės apie jo prisidėjimą investiciniais čekiais, turi būti vertinamos kritiškai. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, privatizavimo proceso metu valstybės vienkartinių išmokų sumos buvo saugomos atidarytose sąskaitose ir šios išmokos nebuvo išgryninamos, o tik sandorių metu nurašomos, todėl atsakovo išdėstytos aplinkybės apie jo prisidėjimą valstybės vienkartinėmis išmokomis prie Buto įsigijimo, laikytinos abejotinomis ir neįrodytomis. Be to, atsakovo argumentus, kad jis valstybės skiriamomis išmokomis prisidėjo prie Buto įsigijimo paneigia ir pirmosios instancijos teismo proceso metu duoti liudytojų parodymai, kad atsakovas niekaip neprisidėjo prie ginčo Buto įsigijimo.
57. Be to, pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino ir nurodė, jog prie Buto įsigijimo neprisiėjo. Atsakovo argumentai apeliaciniame skunde, jog dėl garbaus amžiaus ir sveikatos būklės atsakovas tiksliai neprisiminė kaip ir kiek investicinių čekių prieš trisdešimt metų investavo į Butą, vertinami kritiškai ir atmetami, nes iš 2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įrašo yra nustatyta, kad atsakovas duodamas paaiškinimus jam naudingus argumentus dėstė ypatingai detaliai, nepaisant nei garbingo amžiaus, nei sveikatos būklės. Be to, atsakovas labai aiškiai paaiškino, kad investicinių čekių knygelės neturėjo, prie Buto įsigijimo neprisidėjo „nei vienu rubliu“, grynų pinigų irgi neturėjo. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas duodamas paaiškinimus teisme, nesuprato savo veiksmų, jų reikšmės ar pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai jais vadovavosi ir vertino kaip įrodymą byloje (CPK 177, 186 straipsniai).
58. Atmestini apelianto argumentai, kad nagrinėjamoje byloje rėmimasis liudytojų (V. K., D. K., N. Š.) parodymais, ypač nustatinėjant aplinkybes dėl investicinių čekių panaudojimo, prieštarauja protingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes remiasi ne tik liudytojų parodymais, tačiau ir kita byloje esančia medžiaga, rašytiniais įrodymais. Teismas vertina ar liudytojų parodymai neprieštarauja vieni kitiems ar byloje esantiems kitiems įrodymams. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti apeliantui, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų (V. K., D. K., N. Š.) parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme liudytojais byloje buvo apklausti buvę kaimynai, gyvenę tame pačiame name, taip pat paties atsakovo pusės giminaitė, todėl šių liudytojų parodymais nėra pagrindo netikėti, juo labiau, kad jie visi yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje, neprieštarauja kitiems byloje pateiktiems įrodymams.
59. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo V. B. parodymus dėl jam žinomų aplinkybių iš esmės remdamasis tuo, kad pastarasis iš vienos iš šalių (atsakovo) yra neatlygintinai įgijęs dalį nuosavybės. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo atsakovo sūnaus V. B. parodymais, ne todėl, kad liudytojas iš atsakovo neatlygintinai įgijo nuosavybės dalį į sodą, tačiau dėlto, kad liudytojas V. B. su atsakovu yra susijęs giminystės santykiais (atsakovo sūnus), kas leidžia abejoti duotų parodymų objektyvumu, taip pat šio liudytojo parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu skyrėsi nuo kitų liudytojų parodymų, buvo paneigti kitų, su šalimis giminystės ryšiais nesusijusių liudytojų parodymais.
60. Tai, jog Buto kainos dalis (15485 rb.) buvo sumokėta iš ieškovės motinos asmeninių lėšų, patvirtina ir kitos byloje konstatuotos aplinkybės, t. y. ne vien liudytojų parodymai. Iš byloje pateiktos Buto pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad Butas įsigytas ieškovės motinos vardu, pirkimo dokumentuose nėra nurodyta, kad Butas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės ir/ar bendrosios dalinės nuosavybės teise, visuose dokumentuose nurodoma tik ieškovės motina. Tuo tarpu pirkimo dokumentuose ir viešajame registre atsakovo pavardė nefigūruoja. Atsakovas nenurodytas ir byloje pateiktoje Namų knygoje, kaip Bute gyvenantis asmuo (Namų knygoje nurodyta, kad Bute gyveno ieškovė, jos motina, ieškovės brolis ir senelis (R. G. tėvas)).
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų išvardintų aplinkybių kontekste galima daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovės motina ginčo Buto įsigijimo metu buvo išreiškusi aiškią valią Butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Tokią jos valią netiesiogiai patvirtina ir į bylą pateikto 2015 m. spalio 13 d. R. G. surašyto testamento turinys, kuriuo ji jai nuosavybės teise priklausantį visą butą, o ne jo dalį, paliko savo dukrai – ieškovei.
62. Byloje pateiktas atsakovo rašytinis 1998 m. rugsėjo 1 d. paaiškinimas Vilniaus miesto VPK, dėl atsakovo teikiamo išlaikymo ieškovei, taip pat leidžia spręsti apie tai, kad pats atsakovas apie tokią ieškovės valią žinojo ir taip pat niekada nelaikė, kad ginčo Butas jam ir ieškovės motinai priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai atskleidžia paaiškinime nurodytas atsakovo teiginys „aš su žmona susitariau, kad palieku jai visą turtą (t. y., sodo namą) ir alimentų nemoku“. Šio paaiškinimo turinys leidžia manyti, kad atsakovas vieninteliu savo turtu laikė tik įsigytą sodą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šiuo atsakovo paaiškinimu, kaip teisiškai reikšmingu ir pagrindžiančiu ieškinyje įrodinėtinas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi (CPK 12 straipsnis) principas lemia įrodinėjimo naštos paskirstymą ir bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Tuo tarpu teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-35/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės byloje pateiktas įrodymas (1998 m. rugsėjo 1 d. atsakovo paaiškinimas) yra leistinas įrodymas, be to, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, minėtą įrodymą vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, vertina jų visumą.
63. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Buto privatizavimui buvo panaudota 15485 rb. asmeninių R. G. (buvusi pavardė – B.) lėšų ir šios lėšos ieškovės mirusios motinos buvo panaudotos siekiant įgyti Butą asmeninėn nuosavybėn ir aiškiai išreiškus tokią valią bei apie ją žinant atsakovui. Todėl ieškovės ieškinį teismas pagrįstai šioje dalyje (dėl 15485/22942 Buto dalies) tenkino, šią Buto dalį pripažįstant asmenine R. G. nuosavybe.
64. Apeliaciniame skunde atsakovas kelia klausimą dėl SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Atsakovo teigimu, šis terminas atsakovui ginčyti nuosavybės padalijimo tvarką prasidėjo įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo ir pasibaigė dar iki 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo naujo CK nuostatos. Teisėjų kolegija nurodo, jog CPK 312 straipsnis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nekėlė klausimo dėl ieškinio senaties termino ir jų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, todėl šių reikalavimų iškėlimas apeliacinės instancijos teisme negalimas ir dėl jų kolegija nepasisako.
65. Atsižvelgiant į nurodytą, J. B. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo dalies, kuria teismas pripažino R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl ieškovės S. B. apeliacinio skundo
66. Ieškovė apeliacinį skundą teikia dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl Buto pripažinimo asmenine R. G. nuosavybe, t. y. teismas laikė, kad likusi 7457/22942 Buto dalis R. G. buvo įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu J. B.
67. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad R. G. 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui įmokėjo iš asmeninių lėšų, pasiskolintų iš G. K. Ieškovei neįrodžius, kad Buto privatizavimui buvo panaudota dalis (t. y., 7457 rb.) R. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų, pareikštą ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe šioje dalyje atmetė.
68. Apeliantė S. B. nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl grynųjų pinigų (7457 rb.), panaudotų ginčo Buto įsigijimui, ir nepagrįstai šias pajamas laikė bendrąją sutuoktinių nuosavybe. Nurodė, kad atsakovui pačiam patvirtinus, jog jis prie Buto įsigijimo neprisidėjo pinigais, taip pat visiems liudytojams patvirtinus, jog R. B. eilę metų gyvenant vienai ir vedant ūkį, pastaroji asmeniškai skolinosi pinigines lėšas Buto pirkimui, kurias vėliau asmeniškai grąžino, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo dalį Buto pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
69. Kaip anksčiau minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį, Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), ar jam įsigaliojus. Taigi vadovaujantis galiojančio CK nuostatomis, turtas (įskaitant ir pinigines lėšas), įgytas po santuokos sudarymo yra laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Tačiau, kaip minėta anksčiu, ši prezumpcija gali būti paneigta. Siekiant paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės principą, ieškovei tenka pareiga įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad ginčo Butas buvo įsigytas iš Ieškovės motinos asmeninių lėšų ir 2) kad įsigyjant Butą buvo aiškiai išreikšta R. B. valia jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn.
70. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog ieškovės motina R. B. buvo aiškiai išreiškusi valią Butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, teisėjų kolegija jau konstatavo spręsdama dėl atsakovo J. B. apeliacinio skundo pagrįstumo. Todėl toliau spręstina, ar iš byloje esančios medžiagos galima daryti išvadą, jog visas ginčo Butas buvo įsigytas iš ieškovės motinos asmeninių lėšų (7457 rb. grynųjų pinigų).
71. Nagrinėjamu atveju, tai, kad ieškovės motina 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui įmokėjo iš asmeninių lėšų, ieškovė grindžia tuo, jog motina šią pinigų sumą pasiskolino ir vėliau ją grąžino, R. G., likusi viena su dviem vaikais labai sunkiai dirbo, kad galėtų įsigyti butą, skolinosi lėšas ir vėliau dirbo net per kelis darbus, kad galėtų grąžinti skolas.
72. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas).
73. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie nenuginčijamai patvirtintų ieškovės nurodytas aplinkybes, t. y. jog šiuos grynuosius pinigus, kurie buvo panaudoti Buto įsigijimui, ieškovės motina asmeniškai skolinosi ir juos pati grąžindavo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga, nustatytos faktinės aplinkybės, šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai, nagrinėjamu atveju leidžia labiau tikėti ieškovės pozicija, jog grynieji pinigai (7457 rb.) buvo įmokėti iš ieškovės motinos R. G. asmeninių lėšų. Teisėjų kolegiją šią išvadą daro vadovaudamasi žemiau išdėstytais argumentais.
74. Visų pirma, kaip nurodyta anksčiau šioje nutartyje, bylos medžiaga, ieškovės ir liudytojų paaiškinimai, patvirtina, kad Buto įsigijimo metu (ir keletas metų prieš Buto įsigijimą) ieškovės motina ir atsakovas faktiškai bendro gyvenimo nevedė, nors ir santuoka nebuvo nutraukta, todėl tikėtina, kad atsakovas materialiai neprisidėjo prie Buto įsigijimo. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsakovas pats nurodė, kad grynųjų pinigų neturėjo, todėl neturėjo, iš ko prisidėti prie Buto įsigijimo. Kaip jau pasisakyta anksčiau, atmestini atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo pirmosios instancijos teisme teiktus paaiškinimus, susijusius su jo dalyvavimu įnešant lėšas už įsigyjamą Butą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tokią atsakovo būklę (ligą ar pan.), dėl kurios būtų galima abejoti atsakovo teisme duotų paaiškinimų tikrumu. Tai, kad atsakovas yra senyvo amžiaus, Butas buvo įsigytas prieš daug metų, ar tai, kad atsakovas turi sveikatos problemų, savaime nereiškia, kad jo teisme duotais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo vadovautis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ir kitų duomenų, kurie leistų abejoti atsakovo pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių, duotų paaiškinimų objektyvumu.
75. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovės motina asmeniškai skolinosi grynuosius pinigus, reikalingus Buto įsigijimui bei grąžindavo skolas, taip pat patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, t. y. pirmosios instancijos teisme liudytoja V. K. nurodė, kad 1993 metais buvo išsipirkinėjami butai (duomenys neskelbtini) gatvėje, tvarkomi dokumentai, mokėti didelių sumų nereikėjo, todėl išsipirkimas nebuvo labai skausmingas, tačiau R. trūko pinigų. Ji keletą „žvėriukų“ pasiskolino iš atsakovo sesers G. ir vėliau jai dalimis skolą atidavė. Pasak liudytojos Butas buvo įsigytas, panaudojant R. G. ir jos tėvų investicinius čekius, kurių pakako Buto įsigijimui. Nei atsakovas, nei koks kitas žmogus investiciniais čekiais prie Buto įsigijimo neprisidėjo, o „žvėriukų“ R. G. trūko, todėl juos ji skolinosi, tačiau kokią konkrečiai sumą skolinosi, liudytoja nurodė nežinanti. Liudytoja D. K. patvirtino, kad Buto išsipirkimui R. skolinosi pinigų iš liudytojos anytos G. K., kuri dirbo parduotuvėje ir papildomai užsiėmė mezgimu. Sumos, kurią anyta skolino, liudytoja neatsimena, tačiau žino, kad skolą R. dalimis atiduodavo. Kiek liudytojai yra žinoma, Buto įsigijimui R. tėtis davė kažkiek pinigų, ji pati kažkiek lėšų turėjo, taip pat dalį pinigų paskolino anyta. Liudytoja patikslino, jog tai buvo grynieji pinigai. D. K. nurodė, jog pinigų skolinimo fakto nematė, tačiau dalyvavo jų grąžinime. Liudytoja N. Š. nurodė, jog R. G. skolinosi grynuosius pinigus, o investicinius čekius turėjo. Grynųjų pinigų prašė paskolinti ir liudytojos, tačiau ji verslą turėjo ir paskolinti negalėjo. Kiek liudytojai yra žinoma, R. lėšų pasiskolino ir Butą išsipirko. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti šiais liudytojų parodymais.
76. Taip pat iš byloje pateiktų duomenų apie R. G. darbą ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą, nustatyta, kad ieškovės motina įsigyjant ginčo Butą buvo priimta dirbti mokytojos pareigose (nuo 1992 m. sausio 8 d. iki 1994 m. lapkričio 1 d.), o nuo 1994 m. spalio 28 d. iki 1995 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini) priimta pardavėjos pareigoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, leidžia daryti tikėtiną išvadą, jog ieškovės motina iš uždirbtų pinigų galėjo asmeniškai grąžinti Buto įsigijimui pasiskolintus grynuosius pinigus.
77. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, jog ieškovė buvo aiškiai išreiškusi valią Butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise ir apie tai atsakovui buvo žinoma; dar prieš ieškovės motinai įsigyjant Butą, ji ir atsakovas faktiškai kartu nevedė bendro gyvenimo, taip pat atsakovui pačiam pirmosios instancijos teismo proceso metu nurodžius, jog jis neturėjo grynųjų pinigų ir jais neprisidėjo prie Buto įsigijimo, bei byloje esant nuosekliems ir neprieštaraujantiems vieni kitiems liudytojų (D. K., N. Š. ir V. K.) parodymams apie tai, jog ieškovės motina asmeniškai skolinosi pinigus Buto įsigijimui ir sunkiai dirbo, siekdama grąžinti skolas, konstatuoja, kad galima daryti išvadą, jog ieškovės motina 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui įmokėjo iš savo asmeninių lėšų.
78. Atsižvelgiant į nurodytą, yra pagrindas pripažinti, kad ir likusi 7457/22942 Buto dalis R. B. (G.) priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atitinkamai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, laikytina nepagrįsta, todėl naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas tenkinant ieškovės ieškinį.
Dėl bylos procesinės baigties
79. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlandsjudgementof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgmentof 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
80. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dalį ginčo nevisiškai tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė dalį ieškovės ieškinio. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir jį tenkinant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo
81. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
82. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ir ieškovės S. B. ieškinį patenkinus visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
83. Nustatyta, kad ieškovė už ieškinio reikalavimus yra sumokėjusi 100 Eur žyminio mokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. nutartimi atidėtas ieškovei S. B. likusios žyminio mokesčio dalies, sudarančios 812 Eur, sumokėjimą iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Kadangi ieškovės ieškinio reikalavimai yra tenkinti visiškai, iš atsakovo J. B. priteistinas 100 Eur žyminis mokestis ieškovei S. B. ir 812 Eur žyminis mokestis valstybei.
84. Nustatyta, kad ieškovė S. B. pirmosios instancijos teisme patyrė 4 250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. y., 3800 Eur sumą, sumokėtą už advokato suteiktas teisines paslaugas, pagal pateiktus dokumentus - tomas 2, e. b. l. 52-60, DOK-19621, ir 450 Eur sumą, sumokėtą pagal pateiktus dokumentus tomas - 2, e. b. l. 109-113, DOK-76541).
85. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
86. Nagrinėjamu atveju, ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, taip pat ieškovės ieškinio reikalavimams esant patenkintiems, 4 250 Eur suma ieškovei priteistina iš atsakovo.
87. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, byloje sudaro 37,76 Eur. Tenkinus ieškovės ieškinį visiškai, šios išlaidos valstybės naudai priteistina iš atsakovo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
88. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
89. Nagrinėjamu atveju ieškovės S. B. apeliacinį skundą tenkinus, o atsakovo J. B. apeliacinį skundą atmetus, ieškovei (apeliantei) S. B. priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
90. Iš byloje pateiktų įrodymų (mokėjimo nurodymai, sąskaitos už teisines paslaugas) nustatyta, kad atsakovė apeliaciniame procese patyrė šias išlaidas: už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 638 Eur žyminį mokestį, 1200 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 1300 Eur už atsiliepimo į atsakovo J. B. apeliacinį skundą parengimą. Iš viso ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 138 Eur bylinėjimosi išlaidų.
91. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 3 138 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės S. B. apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo J. B. apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės S. B. ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, visą teismo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškinį tenkinti ir R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 4350 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 812 Eur (aštuonis šimtus dvylika eurų 0 ct) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).
Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 37,76 Eur (trisdešimt septynis eurus 76 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5662).“
Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 3 138 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.