Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-496-869/2023

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-06-05
Bylos Nr.: e2-496-869/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-01370-2022-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Renata Jocienė
Ieškovas: S. B.
Atsakovas: J. B.
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro
Advokatai: Agata Staševskaja, Irina Beleškienė

Kategorijos

3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-496-869/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01370-2022-6Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.6.1; 2.3.2.6.2 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. birželio 5 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Jocienė,sekretoriaujant Karinai Stokaitei, Dovilei Čekuolienei,dalyvaujant ieškovei S. B., jos atstovei, advokatei Agatai Staševskajai,atsakovui J. B., jo atstovei, advokatei Irinai Beleškienei,liudytojams D. K., V. K., N. Š., V. B.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovui J. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro notaras Dionizas Adomavičius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė S. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuriuo teismo prašė pripažinti motinos R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo J. B. visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Teismui pateiktame ieškinyje S. B. nurodė, jog jos mama R. G. mirė (duomenys neskelbtini). Po R. G. mirties, S. B. (toliau – ir Ieškovė) Vilniaus m. 9-ajame notarų biure buvo išduotas liudijimas, kuriuo notaras paliudijo, kad Ieškovė, kaip testamentinė įpėdinė, priėmė velionės R. G. palikimą. R. G. vardu iki šiol įregistruotas 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – Butas). Ieškinyje pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu (1991 m. gegužės 28 d., Nr. I-1374 Nr. 4-2050) (toliau – BPĮ), Butas R. G. nuosavybėn buvo įgytas (privatizuotas) (duomenys neskelbtini) Pirkimo - pardavimo sutarties ir (duomenys neskelbtini) Susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl butų numeracijos pasikeitimo pagrindu. Viešajame nekilnojamojo turto registre R. G. nuosavybės teisės į Butą įregistruotos nuo (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodoma, kad Buto įsigijimo metu R. G. dar nebuvo oficialiai nutraukusi (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su Ieškovės tėvu, atsakovu J. B. (toliau – Atsakovas), nors jie nuo (duomenys neskelbtini) kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. R. G. Butą įsigijo praėjus 5 metams po to, kai Atsakovas ją su mažamečiais vaikais paliko ir išėjo gyventi pas kitą moterį. Pasak Ieškovės, santuokos metu R. G. ir Atsakovas gyveno pas R. G. tėvus neprivatizuotame bendrabutyje, kuriame R. G. su vaikais liko gyventi ir gyveno apie penkerius metus po to, kai Atsakovas paliko šeimą. Ieškinyje nurodoma, kad R. G. ir Atsakovas, kaip šeima, jokio nuosavo turto bendrai niekada nebuvo įgiję ir neturėjo. (duomenys neskelbtini) R. G. su Vilniaus kooperacijos aukštesniąja mokykla sudarė pirkimo - pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, kurios pagrindu nupirko Butą. Iš į bylą pateiktos (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutarties (toliau – Buto pirkimo - pardavimo sutartis) matyti, kad Butas kainavo 22942 rublius. Už jį buvo atsiskaityta sekančiai: 7457 rublių buvo sumokėta grynais į VAKM kasą, kuriuos R. G. asmeniškai pasiskolino iš G. K. ir 15485 rublių buvo sumokėta valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir kompensacijomis, kurios priklausė išimtinai R. G. tėvui A. V., registruotam Bute. Šią aplinkybę, pasak Ieškovės, patvirtina teismui pateiktos Namų knygos kopijos. R. G. santuoka su Atsakovu oficialiai buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tai yra praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo to laiko, kai Atsakovas išėjo gyventi pas kitą moterį. Ieškinyje nurodoma, kad visą šį laiką Atsakovas visiškai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, o juo labiau prie Buto išlaikymo, į kurį niekada net nepretendavo. Šalių santuoka teismo sprendimu buvo nutraukta dar galiojant 1961 m. Lietuvos Respublikos Civiliniam kodeksui (toliau – 1961 m. CK), kai galiojo 1969 m. liepos 16 d. Santuokos ir šeimos kodeksas Nr. VII-327 (toliau – SŠK). Paminėtina, kad SŠK 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma numatė, „Jeigu tarp sutuoktinių yra ginčas dėl išlaikymo mokėjimo paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui arba ginčas dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, padalijimo, sutuoktiniai arba vienas iš jų turi teisę kreiptis su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo į teismą.“. R. G. inicijavus santuokos nutraukimo procesą bei pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo, Atsakovas byloje nereiškė reikalavimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, kas reiškia, jog ginčo tarp sutuoktinių dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto nebuvo. Abiem sutuoktiniams buvo žinoma ir aišku, jog Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. G. ir Atsakovas į jį, santuokos nutraukimo metu ir dar ilgus metus po santuokos nutraukimo, nepretendavo. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Atsakovas nedalyvavo Buto pirkime, t. y., nebuvo sutarties šalimi, neprisidėjo prie jo įsigijimo, be kita ko, jis Bute negyveno ir nebuvo registruotas, ką patvirtina pateikta Namų knyga. Bute visą laiką buvo registruota tik R. G. su vaikais: S. B. ir V. B. bei Ieškovės senelis R. G. tėvas) A. V. Atsakovas taip pat niekaip neprisidėjo prie Buto įsigijimo, jo išlaikymo, niekuomet nesirūpino šeima, buvo neištikimas, paliko šeimą ir ją nesirūpino, neteikė Ieškovei ir jos broliui V. B. išlaikymo, pati velionė R. G. Butą visuomet laikė savo asmeniniu turtu. Vertinant tai, kad R. G. Butą išpirko kartu su savo tėvu, logiška, kad nutraukiant santuoką, Butas liko R. G. asmenine nuosavybe. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad iki šios dienos nei viena iš šalių teisme nekėlė reikalavimo dėl Buto padalijimo, juo nesirūpino, nemokėjo komunalinių mokesčių, neremontavo ir nevykdė kitų savininkui įtvirtintų pareigų ir į Butą nepretendavo. Butas visus tuos metus buvo išlaikomas išimtinai Ieškovės motinos, o šiuo metu Ieškovės lėšomis bei pastangomis. Atsakovas nesiekė jo įforminti savo nuosavybe.

3. Pasak Ieškovės, Atsakovas, santuokos nutraukimo metu ir po jos nereikšdamas reikalavimo padalinti Butą, aiškiai išreiškė sutikimą, kad Butas buvo įgytas velionės asmeninėmis lėšomis ir priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, todėl Ieškovės ieškinio reikalavimai pagrįsti ir tenkintini. Apibendrinant aukščiau išdėstytas aplinkybes, Ieškovė teismo prašė pripažinti Butą asmenine R. G. nuosavybe (CBP-1367).

4. 2022 m. kovo 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo J. B. atsiliepimas į ieškinį, kuriame Atsakovas nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti atsakovui J. B. visų jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime Atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) tarp atsakovo ir R. G. (ankstesnė pavardė – B.) buvo sudaryta santuoka. Santuokoje šalims gimė du vaikai: sūnus V. B., gimęs (duomenys neskelbtini) ir dukra S. B., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra Atsakovo ir R. G. dukra. Atsakovas nurodė, jog ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini) (tuo metu pavadinimas buvo (duomenys neskelbtini)). R. G. taip pat iki (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau maždaug nuo (duomenys neskelbtini) pastovaus darbo neturėjo. (duomenys neskelbtini) atsakovui su šeima buvo suteikta gyvenamoji vieta bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą bute, esančiame bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini). Tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo pagrindu patalpų nuomininkai turėjo teisę privatizuoti, t. y., įsigyti nuosavybėn, gyvenamąsias patalpas, kurios jiems buvo suteikto nuomos ir/arba panaudos pagrindais. Atsakovo ir R. G. šeima gavo apie 13000,00 rublių vienkartinių išmokų buto privatizavimui, kadangi 1990 m. gruodžio 31 d. atsakovas buvo 43 metų amžiaus, R. G. – 40 metų amžiaus, sūnus V. B. – 18 metų amžiaus, dukra S. B. – 4 metų amžiaus. Kadangi Atsakovui suteiktas butas bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), negalėjo būti parduotas pagal BPĮ nuostatas, J. B. ir jo šeimai Atsakovo darbdavys pasiūlė įsigyti butą (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tarp Vilniaus aukštesniosios kooperacijos mokyklos ir R. B. buvo sudaryta 75,95 kv. m. ploto dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas buvo (duomenys neskelbtini)), pirkimo-pardavimo sutartis. Ši sutartis buvo sudaryta Atsakovui esant santuokoje su R. G., gyvenant kartu ir kartu tvarkant bendrą ūkį. Butas buvo įsigytas panaudojant Atsakovo uždirbtas lėšas - darbo užmokestį - ir šeimai skirtas valstybines vienkartines išmokas, kurios buvo duotos šeimos būstui įsigyti. Gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį Atsakovas ir R. G. atliko įsigyto buto remontą. Kadangi R. G. pajamos buvo nepastovios, šeimos pagrindinis ir vienintelis pajamų šaltinis buvo Atsakovo darbo užmokestis. Iš šių lėšų buvo tvarkomas įsigytas butas – jame buvo padarytas remontas. Atsakovas ginčo bute kartu su R. G. gyveno iki kol ši (duomenys neskelbtini) pareikalavo, kad Atsakovas išsikraustytų iš jų bendrų namų ir pranešė, jog nori nutraukti šalių santuoką. Atsakovas santuokos nutraukimo procese nedalyvavo, visus dokumentus tvarkė R. G., teismo posėdyje Atsakovas taip pat nedalyvavo. Atsakovo ir R. G. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad su R. G. lieka gyventi vaikai, nutraukus santuoką nereiškė pretenzijų, kad jo buvusi sutuoktinė ir vaikai naudosis visu butu 9duomenys neskelbtini). R. G. sunkiai susirgus, maždaug nuo (duomenys neskelbtini), Atsakovas grįžo gyventi į ginčo butą ir slaugė R. G. iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš savo gaunamos pensijos pirko maistą R. G., apmokėdavo smulkaus remonto išlaidas bute, apmokėdavo kurą, kai R. G. buvo vežama į ligoninę arba polikliniką. Komunaliniai mokesčiai buvo apmokami iš R. G. slaugos išmokų. Atsakovo lėšomis ir darbu buvo atliktas einamasis remontas bute. Atsakovas akcentavo, kad santuokos nutraukimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl turto padalijimo. Tiek Atsakovas, tiek būdama gyva R. G. žinojo ir suprato, kad Butas yra jų bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi buvo įgyta santuokoje, iš abiejų sutuoktinių lėšų ir buvo laikoma šeimos būstu, šeimos turtu. Būtent todėl per eilę metų nebuvo keliamas klausimas dėl nuosavybės padalijimo, kadangi buvę sutuoktiniai visada laikėsi pozicijos, kad tai abiem lygiomis dalimis priklausantis turtas. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, kad nuo 2015 metų Atsakovas vėl apsigyveno ginčo Bute kartu su R. G. ir slaugė ją, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad buvę sutuoktiniai pripažino vienas kito nuosavybės dalis ir laikė, kad jie abu turi teisę disponuoti savo turto dalimis (DOK-43150).

5. 2022 lapkričio 24 d. teismo posėdžio metu ieškovė S. B. nurodė, kad pareikštą ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe palaiko pilnai ir papildomai paaiškino, kad ji yra gimusi (duomenys neskelbtini). Ieškovės motina yra R. G., o biologinis tėvas J. B. Ieškovė nurodė neprisimenanti, kada J. B. paliko šeimą, tačiau tuo metu jai buvo apie 2 metai. Ieškovė prisimena, kad tėvas kartais ateidavo į jų namus, būdamas išgėręs, kad pasityčiotų iš Ieškovės motinos, taip pat kartais J. B. nusivesdavo Ieškovę į savo naują šeimą. Ieškovė nesutiko su Atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad R. G. neturėjo pastovaus darbo. Pasak Ieškovės, jos motina Atsakovo buvo palikta viena su dviem vaikais ir skolomis. R. G. turėjo pastovų darbą, į kurį vaikystėje kartu eidavo ir Ieškovė, taip pat važinėjo prekiauti į Lenkiją. Ieškovė prisiminė, kad Atsakovui palikus šeimą, jos motina R. G. turėjo padengti skolą Ieškovės krikšto tėvui už įsigytą automobilį, kurį palikdamas šeimą pasiėmė Atsakovas. Pasak Ieškovės, (duomenys neskelbtini) R. G., padedama Ieškovės senelio, įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Įmokos už šį Butą buvo atliktos mamos R. G., jo tėvo (Ieškovės senelio), Ieškovės bei jos brolio valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis, o taip pat dalis sumos buvo sumokėta grynais pinigais, kuriuos iš kelionių buvo susitaupiusi mama. Ieškovė nurodė, kad tuo metu R. G. vykdavo prekiauti ir Rusiją ir Lenkiją, todėl turėjo susitaupiusi grynųjų pinigų, reikalingų perkant Butą. Taip pat pinigų buto pirkimui mama pasiskolino iš G. K. Bylos nagrinėjimo teisme metu Ieškovė patikslino, jog jai nėra tiksliai žinoma, kokią grynųjų pinigų dalį iš 7457 rublių už įsigyjamą Butą jos mama buvo sutaupiusi iš kelionių į Lenkiją bei Rusiją, o kokią dalį mama pasiskolino iš G. K. Atsakydama į klausimus, Ieškovė nurodė, jog mamos, senelio, brolio ir jos pačios turėti investiciniai čekiai buvo sudėti ir panaudoti Buto įsigijimui, tačiau Ieškovei jai nėra žinoma, kokias konkrečiai sumas valstybės vienkartinių išmokų turėjo jos mama, senelis, brolis bei ji pati. Tuo atveju, jei turimų valstybės vienkartinių išmokų nepakako, galėjo prisidėti ir močiutė (motinos R. G. mama). Pasak Ieškovės, jei mamai trūko kažkiek investicinių čekių, tai tikrai visa šeima pasistengė prisidėti. S. B. pažymėjo, kad R. G. Butą laikė savo asmenine nuosavybe ir Atsakovas visuomet žinojo, kad Butas yra asmeninė R. G. nuosavybė, tačiau dabar pasinaudojo įstatymo spraga. Ieškovė nurodė, kad jos mama R. G. daug metų labai mylėjo atsakovą J. B. ir tikriausiai tikėjosi, kad jis grįš į šeimą, tačiau neapsikentusi jo girtuokliavimų, neprisidėjimo nusprendė santuoką nutraukti. Atsakydama į klausimus, Ieškovė patikslino, jog (duomenys neskelbtini) esančiame bendrabutyje gyveno jos seneliai, mama ir ji su broliu. Visi tie patys asmenys persikėlė gyventi ir į įsigytą Butą (duomenys neskelbtini). Tuomet Ieškovei buvo 7 metai. Dėl savo jauno amžiaus Ieškovė nedalyvavo nei pinigų skolinime iš G. K., nei tėvų santuokos nutraukimo procese, tačiau visas šias aplinkybes Ieškovei papasakojo mama. R. G. 1993 metais darė remontą įsigytame Bute, samdė moterį, kuri atėjo ir išdažė sienas. Pasak Ieškovės, tėčio tuometiniame jų šeimos gyvenime nebuvo jis atsirado tik apie 2015 metus. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. paprašė Atsakovo pagalbos slaugant R. G. ir už šią pagalbą Atsakovui buvo apmokama (kiekvieną mėnesį duodami pinigai, už kuriuos Atsakovas nusipirko du automobilius 600 Eur ir 700 Eur vertės). Pasak Ieškovės, Atsakovas tuo metu nebuvo palikęs savo naujos šeimos, jis tiesiog ateidavo padėti slaugyti R. G. Ieškovei vienai slaugyti mamą buvo sunku, o brolis jai visai nepadėjo, todėl pagalbos kreipėsi į atsakovą J. B.

Atsiliepimas

6. 2022 lapkričio 24 d. teismo posėdžio metu apklaustas atsakovas J. B. pareikštą atsiliepimą palaikė, su Ieškovės išdėstytomis aplinkybėmis nesutiko ir papildomai paaiškino, jog sūnus V. B. nebuvo įrašytas namų knygoje. Atsakovas nesutiko, kad neprisidėjo prie Buto remonto. Pasak J. B., jis ir skyles Buto lubose užtaisė, mūrijo ir sudėjo grindis, padarė vonią, apkalė kanalizacijos vamzdžius. Apie Ieškovės nurodytą moterį, išdažiusią Buto sienas, jam nėra žinoma, tačiau gali patvirtinti, jog Buto sienos buvo jo dažytos. Ieškovė nurodė, kad pinigų Buto įsigijimui R. G. paskolino G. K. Kiek Atsakovui yra žinoma, jo pusseserė G. K. dirbo taros supirkimo punkte, pinigų nelabai turėjo. Vėliau jai ranką sutraukė, todėl ji nieko nebegalėjo daryti. Atsakovas nurodė, jog neaišku, ar Ieškovės seneliai prie Buto įsigijimo galėjo prisidėti, kadangi jie abu buvo pensininkai. Apie R. G. tėvų finansinį prisidėjimą, Atsakovui nėra žinoma. Jam taip pat nėra žinoma, kodėl tik A. V. buvo įrašytas namų knygoje, kadangi iš pradžių sode, o vėliau ir Bute kartu gyveno ir A. V. sutuoktinė. Pasak J. B., Buto privatizavimui dalis jo paties investicinių čekių buvo panaudota. Pasak Atsakovo, jis turėjo 500 investicinių čekių, iš kurių 100 buvo pardavęs, o likusius apie 400 čekių atidavė Ieškovės motinai Butui įsigyti. Kodėl atsiliepime nurodoma, jog jis turėjo 5000 investicinių čekių, pasakyti negali. Kiek investicinių čekių buvo gavės privatizavimo pradžioje, neprisimena. Iš kur R. G. gavo likusius čekius, jam nėra žinoma. J. B. nurodė, kad grynųjų pinigų neturėjo, todėl neturėjo, iš ko prisidėti prie Buto įsigijimo. Pasak Atsakovo, 1994 metais jis su sutuoktine R. G. dar gyveno kartu. Kai jis išsikraustė, dukra dar po stalu vaikščiojo, jai buvo gal 7 metai. Vėliau Atsakovas patikslino, jog išsikraustė 1997 metais. Kai buvo gautas Butas (duomenys neskelbtini), pirmiausia jį įrengti reikėjo. Remonto darbai užtruko apie dvejus metus. Tuo metu (atliekant įrengimo darbus) Ieškovės Bute nebūdavo. Sienas dažyti Atsakovui padėjo sūnus V. B. Atsakydamas į klausimus, Atsakovas patikslino, jog kambarį (duomenys neskelbtini) gavo jis iš savo tuometinės darbovietės – (duomenys neskelbtini), kuriame dirbo tiek Atsakovas, tiek ir R. G: J. B dirbo (duomenys neskelbtini) ir jo gaunamas darbo užmokestis sudarė apie 120-140 rublių per mėnesį, o R. G. dirbo (duomenys neskelbtini) ir jos gaunamas darbo užmokestis sudarė apie 60 rublių per mėnesį. 1991 metais (duomenys neskelbtini) subyrėjo ir visi gyventojai buvo perkelti į (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, jog santuokos nutraukimo byloje teisme nedalyvavo. Kiek jam yra žinoma, tuo metu nei R. B., nei jis pats reikalavimų dėl turto padalijimo nereiškė, sutiko, kad R. G. naudotųsi turtu.

7. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro notaras Dionizas Adomavičius per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, 2022 m. liepos 27 d. ir 2023 m. kovo 24 d. pateikė prašymus bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (tomas 1, e. b. l. 129-130, DOK-127397, tomas 2, e. b. l. 107-108, DOK-49912). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, civilinė byla išnagrinėta trečiajam asmeniui, notarui Dionizui Adomavičiui nedalyvaujant.

8. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. K. nurodė, jog nuo (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini), gavo bendrabutį (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno tik liudytojos šeima, tiek ir R. ir J. šeima. Pagyvenus (duomenys neskelbtini) 11 metų, (duomenys neskelbtini) perkėlus į (duomenys neskelbtini), gyventojams buvo pasiūlyta keltis į (duomenys neskelbtini), tačiau ten buvusios sąlygos reikalavo įrengimo. Pasak liudytojos, Atsakovas šeimą paliko (duomenys neskelbtini). Ieškovei buvo 2-2,5 metai. R. sunkiai tai išgyveno, nesikreipė dėl skyrybų, tikėdamasi, kad Atsakovas dar sugrįš. Visus Buto įrengimo darbus R. darė savo lėšomis, Atsakovas niekaip nedalyvavo – neprisidėjo nei darbu, nei finansais. Kadangi darbuotojai nesutiko kraustytis į neįrengtus būstus, darbovietė savo sąskaita padarė pertvaras, įrengė kanalizaciją, padarė elektros instaliaciją, o kitus darbus kiekvienam teko darytis savo lėšomis. R. vargo, kol viską įsirengė. 1989-1990 metais prasidėjo kooperatyvo laikai, Ieškovės motina pradėjo prekiauti, išvykdavo į Lenkiją. Liudytoja prisiminė atvejį, kuomet S. buvo apie 3-3,5 metais ir R. paprašė Atsakovo kelionės metu prižiūrėti dukrą, tačiau Atsakovas atvažiavo tik po paros, neblaivus, Ieškovė tą naktį namuose liko viena. Pasak liudytojos, Atsakovas išlaikymo dukrai neteikė, grasino R. G., kad padegs sodo namelį, jei ji kreipsis dėl išlaikymo išieškojimo. V. K. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) buvo išsipirkinėjami butai (duomenys neskelbtini), tvarkomi dokumentai. Pasak liudytojos, tuo metu buvo investiciniai čekiai ir „žvėriukai“. Mokėti didelių sumų nereikėjo, todėl išsipirkimas nebuvo labai skausmingas, tačiau R. trūko pinigų. Ji keletą „žvėriukų“ pasiskolino iš Atsakovo sesers G. ir vėliau jai dalimis skolą atidavė. V. K. paaiškino, jog skirstant butus(duomenys neskelbtini), R. galėjo pirmoji pasirinkti jai atenkantį butą bei jo plotą. Atsakydama į klausimus, liudytoja nurodė, jog mano, kad Butas buvo įsigytas, panaudojant R. G. tėvų investicinius čekius. Kiek liudytojai žinoma, R. tėvai ir ji pati turėjo investicinių čekių, kurių pakako Buto įsigijimui. Nei Atsakovas, nei koks kitas žmogus investiciniais čekiais prie Buto įsigijimo neprisidėjo, o „žvėriukų“ R. G. trūko, todėl juos ji skolinosi, tačiau kokią konkrečiai sumą skolinosi, liudytoja nurodė nežinanti. Atsakydama į klausimus apie Atsakovo ir R. tarpusavio santykius, liudytoja nurodė, jog Atsakovui apsigyvenus skyrium, jis kartais pasirodydavo, (duomenys neskelbtini) turėjo garažą ir atvažiuodavo ko nors pasiimti. R. Atsakovo vis ieškodavo, kelis kartus jie buvo susitikę aptarti išlaikymo klausimų, tačiau liudytoja nemano, kad J. buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini). Santuoka buvo nutraukta apie 1996 metus R. iniciatyva. Ieškovės motinai susirgus, 2019-2020 metais V. K. laiptinėje susitiko Atsakovą ir iš R. pasakojimų suprato, kad J. padeda R. G. prižiūrėti.

9. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja D. K. nurodė, jog Ieškovė yra jos vyro pusseserė, o Atsakovas – liudytojos vyro dėdė. D. K. patvirtino, kad Atsakovas paliko šeimą (duomenys neskelbtini), kai Ieškovei buvo (duomenys neskelbtini). R. G. prieš mirtį sudarė testamentą, kuriuo sodą paliko sūnui V., o Butą – dukrai S.. Pasak liudytojos, tuo metu J. B. buvo pas R., testamentui neprieštaravo ir net negalvojo, kad dalis Buto jam priklauso. Pasak liudytojos, R. šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Visiems gyventojams buvo pasiūlytas bendrabutis (duomenys neskelbtini), tačiau patalpos buvo be grindų, be sienų, remontuotinos. Jas reikėjo privatizuoti, išsipirkti. Liudytoja atsimena, kad Bute jos sutuoktinis plyteles klijavo, o Atsakovas, kadangi buvo (duomenys neskelbtini), buvo nusamdytas bendrijos ir keliuose butuose atliko darbus. Atsikraustė R. tėvai. Pasak D. K., Buto išsipirkimui R. skolinosi pinigų iš liudytojos anytos G. K., kuri dirbo parduotuvėje ir papildomai užsiėmė mezgimu. Sumos, kurią anyta skolino, liudytoja neatsimena, tačiau žino, kad skolą R. dalimis atiduodavo. Kiek liudytojai yra žinoma, Butas buvo įsigytas (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimui R. tėtis davė kažkiek pinigų, ji pati kažkiek lėšų turėjo, taip pat dalį pinigų paskolino anyta. Liudytoja patikslino, jog tai buvo grynieji pinigai. D. K. nurodė, jog pinigų skolinimo fakto nematė, tačiau dalyvavo jų grąžinime. Pasak liudytojos, J. B. prie Buto įsigijimo neprisidėjo, tai jai yra nurodžiusi R. G., kadangi jos artimai bendraudavo, beveik kiekvieną dieną susiskambindavo. 2015-2016 metais R. susirgus, Atsakovas padėjo S. motiną prižiūrėti. Liudytoja papasakojo, jog po R. G. mirties bendravo su Atsakovu ir jis net negalvojo, kad jam gali butas priklausyti, tik vėliau apie tokią galimybę sužinojo pas notarą.

10. 2022 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N. Š. nurodė, jog S. B. pažįsta nuo (duomenys neskelbtini), kai atsikraustė gyventi į bendrabutį (duomenys neskelbtini), kurį buvo skyrusi darbovietė ir kuriame gyveno Ieškovės motina. Šiame bendrabutyje visi gyveno iki (duomenys neskelbtini), o vėliau persikraustė į (duomenys neskelbtini) esančius butus. Pasak liudytojos, 1989-1990 metais Atsakovas paliko sutuoktinę su vaikais. R. liko be pragyvenimo šaltinio. Vėliau tiek liudytojai, tiek R. G. šeimai teko kraustytis į (duomenys neskelbtini) butus, kurie nebuvo pilnai įrengti, stovėjo tik sienos, o visus kitus darbus reikėjo atlikti. Juos atliko samdomi darbininkai. Butai buvo privatizuojami investiciniais čekiais ir jų (čekių) dalis buvo labai didelė. Liudytojos buto išpirkimui buvo panaudota 1816 talonų ir apie 13000 investicinių čekių, o R. Buto plotas buvo didesnis, todėl ji turėjo daugiau čekiais mokėti. N. Š. nurodė, jog R. G. skolinosi grynuosius pinigus, o investicinius čekius turėjo. Grynųjų pinigų prašė paskolinti ir liudytojos, tačiau ji verslą turėjo ir paskolinti negalėjo. Kiek liudytojai yra žinoma, R. lėšų pasiskolino ir Butą išsipirko. Kaip tiksliai R. G. atsikaitė investiciniais čekiais, liudytojai nėra žinoma, tačiau R. jai yra minėjusi, kad J. prie Buto įsigijimo visai neprisidėjo. Tuo metu kartu su R. gyveno dukra S. ir sūnus V. R. tėvus iš matymo pažinojo, jie dažnai Bute lankydavosi, o vėliau ir gyveno (duomenys neskelbtini).

11. 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. B. nurodė, kad yra Ieškovės brolis bei Atsakovo sūnus. Liudytojas paaiškino, kad tėvas 1973-1974 metais gavo darbą (duomenys neskelbtini), įsidarbino (duomenys neskelbtini), vėliau – (duomenys neskelbtini). Mama tuomet dar nedirbo. Ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) apie 1977 metus. Būdamas vaikų namų auklėtiniu, tėtis 1973-1974 metais gavo bendrabutį (duomenys neskelbtini). 1982-1983 m., susirgus močiutei (duomenys neskelbtini), tėvai parsivežė senelius (duomenys neskelbtini) ir tuomet 6 asmenys (tėtis, mama, jis, sesuo S. ir seneliai – A. ir M. V.) kartu gyveno iki (duomenys neskelbtini), kai bendrabutį perkėlė iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir leido pasidaryti standartinio tipo butus. V. B. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gauti butai buvo be apdailos, todėl jie abu su tėvu gautą butą įrenginėjo, klojo linoleumą, lygino sienas, statė duris, įrenginėjo sanitarinį mazgą, sandėliuką. Medžiagos buvo pirktos šeimos pinigais, t. y., mamos, tėčio ir liudytojo. V. B. nurodė, jog medžiagas pirko, tačiau tai patvirtinančių čekių neturi. Apie 1997 metus tėvai išsiskyrė, tėtis paliko namus. Iki 1997 metų tėtis nuolatos gyveno namuose, juose nakvodavo. Kada mama kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, negali pasakyti. Tėvų santuoka buvo nutraukta 1997 metais. Prieš tai apie pusę metų tėvai jau nebegyveno kartu, iš namų išsikraustė tėtis, tai galėjo būti, jog negyveno nuo 1996 m. vidurio. Kodėl motina 1996 m. lapkričio mėnesį teismui pateiktuose dokumentuose nurodė, jog jau šešerius metus kartu su tėvu negyvena, pasakyti negali. Apie 2000 metus liudytojas paliko tėvų namus, nes sukūrė savo šeimą. Tuomet ilgai remontavo savo įsigytą butą, todėl apie 2005 metus buvo gal porai metų grįžę į gyventi į Butą. 2015 metais motina susirgo, jai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), po operacijos ji tapo neįgali. Tuomet sesuo S. paprašė tėčio padėti pasirūpinti motina ir tėvas ją prižiūrėjo nuo 2015 metų iki mamos mirties (duomenys neskelbtini) padėjo pritaikyti neįgaliai mamai jos butą.

12. Atsakydamas į klausimus, liudytojas nurodė, jog 1993 metais jam buvo kokie 21 metai. 9duomenys neskelbtini) esantį bendrabutį 1973-1974 m. gavo tėvas. Ši aplinkybė jam yra žinoma iš šeimos, iš tėvų. Privatizuojant Butą šeimoje gyveno 6 asmenys: tėtis, mama, jis, sesuo S. ir seneliai – A. ir M. V.). Privatizuojant Butą mažesnė dalis buvo sumokėta grynaisiais pinigais, o didesnė dalis – investiciniais čekiais. Butas buvo privatizuotas šeimos pinigais. Tuo metu šeimoje buvo trys darbingi žmonės – liudytojas, jo tėtis ir mama. Kiek liudytojui yra žinoma, privatizuojant Butą mama nebuvo išreiškusi noro jį įgyti asmeninės nuosavybės teise. (Duomenys neskelbtini) butas buvo įsigytas šeimos, t. y., liudytojo, jo tėvo ir jo motinos investiciniais čekiais. Kokios sumos buvo skirtos kiekvieno iš nurodytų asmenų, liudytojas negalėjo pasakyti. Atsakydamas į klausimą, ar liudytojui yra žinoma apie tai, kad tėtis būtų turėjęs investicinių čekių, kad būtų turėjęs investicinių čekių knygelę ir šiuos čekius būtų panaudojęs, liudytojas nurodė, jog tėčio investicinių čekių knygelės jis nėra matęs, tačiau daro prielaidą, kad jis ją turėjo, nes visą gyvenimą dirbo. Pasak liudytojo, tuo metu visi turėjo investicinių čekių. Jokie kiti asmenys investiciniais čekiais prie būsto įsigijimo neprisidėjo, turimų trijų asmenų (liudytojo, mamos ir tėčio) investicinių čekių pakako. Grynieji pinigai, kuriais buvo atsiskaityta, buvo šeimos pinigai – liudytojo, mamos ir tėčio. Liudytojas tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini), gaudavo atlyginimą, tėtis dirbo (duomenys neskelbtini), mama ten irgi nepastoviai, bet dirbdavo, apie 1993 metus mama dirbo prie namų esančioje parduotuvėje pardavėja. Liudytojas nurodydavo, jog per mėnesį skirdavo tam tikrą dalį, vos ne pusę atlyginimo, juos perduodavo vienam iš tėvų. Kokias sumas, kas sumokėjo už Butą, liudytojas negalėjo pasakyti. Liudytojui nėra žinoma, kad tėvai būtų kam nors buvę skolingi ir skolas grąžinę. Apie mamai suteiktą paskolą, jam nėra žinoma. Apie tai mama neminėjo. N. Š. ir V. K. buvo Buto kaimynės, gyveno šalia, kartu darėsi remontus. V. B. nurodė, jog tuo metu visi gautus butus įrenginėjo savo lėšomis. Darbovietė buvo skyrusi linoleumą, glaistą („špaklių“), tačiau tik minimaliai medžiagų buvo skyrusi. Tėvas tik šiame Bute viską įrenginėjo, kituose butuose tėvas nieko neįrenginėjo. G. K. yra liudytojo antros eilės pusbrolio mama, o D. K. – antros eilės pusbrolio žmona. Apie tai, kad tėvai būtų turėję finansinių ar paskolinių santykių su D. ar su G. K., liudytojui nežinoma. Tėvams gyvenant kartu, su D. K. ir jos sutuoktinių liudytojo šeima bendravo labai retai. Kiek liudytojui yra žinoma, tėtis išlaikymo S. nemokėjo, vietoje jo pasiūlo mamai sodą, kurį tėvai buvo įsigiję kartu. Buvo toks žodinis susitarimas, tačiau jis neįvyko. Mirties dieną sodas priklausė mamai ir tėčiui kartu. 2023 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. B. nurodė, jog mama testamentu paliko jam pusę sodo. Jis palikimą priėmė ir šiuo metu pusė sodo priklauso jam, o likusi kita pusė – tėvui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės motina R. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su atsakovu J. B., kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimu (tomas 2, e. b. l. 63-64), santuokos nutraukimas (duomenys neskelbtini) įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje (tomas 1, e. b. l. 21, 66). Santuokoje šalys susilaukė 2 vaikų: sūnus V. B., gimusio (duomenys neskelbtini) ir dukters S. B., gim. (duomenys neskelbtini).

14. 1993 m. kovo 31 d. sutarties pagrindu R. B. privatizavimo būdu įsigijo 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (tomas 1, e. b. l. 13-14). Butas buvo privatizuotas už 22942 rublius, iš kurių 7457 rubliai buvo sumokėti grynaisiais pinigais, o 15485 rubliai –valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Butas nekilnojamojo turto registre registruotas R. G, (iki santuokos turėta pavardė – B,, tomas 1, e. b. l. 16) vardu (tomas 1, e. b. l. 11).

15. 2015 m. spalio 13 d. R. G. sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) paliko sūnui V. B., o butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų paliko dukrai S. B. (tomas 1, e. b. l. 67). (duomenys neskelbtini) R. G. mirė (tomas 1, e. b. l. 9).

16. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės – mirusiosios R. G. dukters S. B. ir atsakovo - mirusiosios R. G. buvusio sutuoktinio bei ieškovės S. B. tėvo J. B. kilo ginčas dėl to, ar ½ dalis Buto, buvo bendroji jungtinė mirusiosios R. G. ir atsakovo J. B. nuosavybė, ar asmeninė R. G. nuosavybė.

17. Ieškovė teismui pateiktą ieškinį grindžia tuo, kad santuokos metu R. G. ir Atsakovas kaip šeima jokio nuosavo turto bendrai niekada nebuvo įgiję ir neturėjo. Sutuoktiniai gyveno pas R. G. tėvus neprivatizuotame bendrabutyje, kuriame Ieškovės motina ir liko gyventi su vaikais, kai Atsakovas paliko šeimą. Butą jos motina įsigijo, nors dar ir nenutraukusi santuokos su tėvu, tačiau jau penkerius metus, t. y., nuo 1988 metų su juo negyvendama ir nevesdama bendro ūkio. Už šį Butą buvo sumokėta 7457 rublių suma, kurią R. G. pasiskolino iš G. K. ir 15485 rublių suma valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kompensacijomis, kurios priklausė išimtinai R. G. tėvui A. V. Atsakovas nedalyvavo Buto įsigijime, neprisidėjo prie jo įsigijimo, šiame Bute negyveno ir nebuvo registruotas, nutraukiant santuoką, nereiškė jokių reikalavimų dėl Buto padalijimo, t. y., nelaikė savęs Buto šeimininku. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Ieškovė teismo prašo pripažinti Butą asmenine mirusiosios R. G. nuosavybe.

18. Atsakovas su tokia pozicija nesutinka, nurodydamas, jog apie 1975 metus būtent jam buvo suteikta gyvenamoji vieta bendrabutyje (duomenys neskelbtini), kuris pagal tuo metu galiojusius teisės aktus negalėjo būti parduodamas, todėl darbdavys pasiūlė įsigyti butą (duomenys neskelbtini), kuris ir buvo įsigytas šalių santuokos metu, panaudojant šalių, įskaitant ir Atsakovo, uždirbtas pajamas. Atsakovas šį Butą įrengė ir jame gyveno iki 1998 metų, kai R. G. pareikalavo išsikraustyti ir inicijavo santuokos nutraukimo bylą kadangi po santuokos nutraukimo R. G. liko su vaikais, Atsakovas neprieštaravo, kad buvusi sutuoktinė naudotųjų visu Butu, o 2015 metais jai sunkiai susirgus, atsakovas grįžo gyventi į Butą ir slaugė sutuoktinę iki jos mirties.

19. Sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, pažymėtina, jog vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais R. G. darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo bei pažymų apie draudžiamąsias pajamas duomenimis, (duomenys neskelbtini) R. G. buvo priimta dirbti į (duomenys neskelbtini), kur dirbo iki (duomenys neskelbtini) ir buvo atleista jos pačios prašymu (tomas 2, e. b. l. 1-19, 38-51). Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo teisme metu Atsakovas nurodė, kad ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini), kur jam su šeima 1975 metais buvo suteikta gyvenamoji vieta bendrabutyje, vadovaujantis Atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y., duomenimis apie darbo stažą, nustatyta, jog J. B. (duomenys neskelbtini) dirbo (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (tomas 2, e. b. l. 31-32). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sutinka su Ieškovės atstovės išsakyta pozicija, jog būtent R. B. dirbant (duomenys neskelbtini), šeimai buvo skirtas bendrabutis (duomenys neskelbtini).

20. Tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos butų kodekso 29 straipsnio 1 dalis numatė, kad prie tų, kuriems reikia gerinti buto sąlygas, priskiriami piliečiai:1) turintys gyvenamojo ploto kiekvienam šeimos nariui mažiau negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta norma; 2) ilgą laiką gyvenantys kaip subnuomininkai valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose arba pagal nuomos sutartis namuose, priklausančiuose gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams, arba individualinio butų fondo namuose ir neturintys kito gyvenamojo ploto; 3) gyvenantys bendrabučiuose, išskyrus sezoninius ir laikinus darbuotojus, taip pat piliečius, apsigyvenusius ryšium su mokymusi; 4) gyvenantys gyvenamajame name (gyvenamojoje patalpoje), neatitinkančiame nustatytų sanitarinių ir techninių reikalavimų.

21. Privatizavimo procesas buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo (toliau - BPĮ) nuostatas, kurio 4 straipsnyje buvo numatyta, jog pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pagal BPĮ pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. BPĮ taip pat numatė ribojimą, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto.

22. BPĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, jog pagal šį įstatymą buvo neparduodami kambariai bendrabučiuose. Vadovaujantis šalių bei byloje apklaustų liudytojų paaiškinimais, byloje nustatyta, jog nesant galimybės privatizuoti (duomenys neskelbtini) darbuotojams paskirtus bendrabučius (duomenys neskelbtini), visiems darbuotojams buvo pasiūlyta privatizuoti butus, esančius (duomenys neskelbtini), kurie tuomet buvę neįrengti.

23. BPĮ 5 straipsnio 1 dalis numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, privalo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Nagrinėjamu atveju nei viena iš šalių į bylą nepateikė duomenų apie tai, kas, kada ir kokio turinio susitarimą sudarė dėl buto pirkimo, tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (t. y., sudarytos Buto privatizavimo sutarties) spręstina, jog nurodomas susitarimas dėl Buto privatizavimo turėjo būti sudarytas.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą patalpų privatizavimo priedą R. B. 6 asmenų šeimai leista privatizuoti Mokyklos bendrabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini) kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) (tomas 2, e. b. l. 22-25), o iš 1993 m. kovo 31 d. sutarties turinio matyti, jog nagrinėjamu atveju Buto pirkimo-pardavimo sutartis tarp (duomenys neskelbtini) (toliau – Pardavėjas) ir R. B., gyv. adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Pirkėjas) pagrindu Pardavėjas pardavė, o Pirkėjas nupirko 2 kambarių butą, kurio bendras plotas 75,95 kv. m., esantį adresu (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta R. B. vardu.

25. BPĮ 9 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad už perkamą gyvenamą namą, butą turėjo būti atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį, investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą.

26. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis numatė, jog valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausomai nuo jo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška, t. y. patvirtino konkrečią pinigų sumą, ir nustatė šių išmokų skyrimo tvarką. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių. Investiciniai čekiai buvo tik viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą.

27. Valstybės vienkartinė išmoka skiriama Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat Lietuvos Respublikos gyventojams, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. yra nuolat apsigyvenę Lietuvoje, turi nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų gyvenimo šaltinį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, 2.1 punktas.).

28. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ 1 dalį buvo patvirtintos šios valstybės vienkartinės išmokos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1.1. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 35 metai, – 5 tūkst. rublių; 1.2. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 30 metų, – 4 tūkst. rublių; 1.3. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 25 metai, – 3 tūkst. rublių; 1.4. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 8 metų, – 2 tūkst. rublių; 1.5. asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. nesukako 18 metų, – 1 tūkst. rublių.

29. Atsižvelgiant į tai, kad 1990 m. gruodžio 31 d. Ieškovė buvo S. B. – 4 metų amžiaus, sūnus V. B. – 18 metų amžiaus, o R. B., J. B., A. V. ir M. V. buvo sulaukę virš 35 metų, visi 6 asmenys bendrai galėjo gauti iki 23 tūkst. rublių (4 suaugę x 5000 rb. + 1 vaikas 18 metų 2000 rb. + 1 vaikas iki 18 metų 1000 rb.). Rašytinių duomenų apie tai, kas iš kiek valstybės vienkartinių išmokų buvo gavęs bei kaip šias išmokas panaudojo, byloje nėra.

30. Vadovaujantis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (Buto įkainojimo akto – tomas 1, e. b. l. 163-164, bei įsigijimo sutarties – tomas 1, e. b. l. 13-14, duomenimis) R. B. už įsigytą 2 kambarių butą, kurio bendras plotas 75,95 kv. m., esantį adresu (duomenys neskelbtini), sumokėjo iš viso 22492 rublius, iš kurių 7457 rublius R. B. įmokėjo į (duomenys neskelbtini) kasą grynaisiais pinigais, o 15485 rublius R. B. sumokėjo valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis.

31. Sprendžiant dėl nuosavybės teisės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad sutuoktiniams privatizuojant butus, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl nustačius, kad butas buvo įgytas jį privatizavus pagal BPĮ šalių santuokos metu, toks butas pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007). Butai sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (2017 m. gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

32. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo Butas buvo privatizuotas (duomenys neskelbtini) t. y., Ieškovės motinai būnant santuokoje su Ieškovės tėvu J. B., nagrinėjamu atveju Ieškovei tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir įrodyti, kad Butas R. B. buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise.

33. Pažymėtina, kad tiek Buto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88. straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnyje, CK 3.89 straipsnyje) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

34. Ieškovė pareikštą reikalavimą dėl Buto pripažinimo asmenine nuosavybe be kitų aplinkybių, įrodinėjo ir tuo, jog Buto įsigijimo metu R. B. jau daugiau nei penkerius metus negyveno kartu su Atsakovu, nevedė bendro ūkio. Tiek teismui pateiktame atsiliepime, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu Atsakovas su šia aplinkybe nesutiko, nurodydamas, jog su Ieškovės motina kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 1997-1998 metų.

35. Pasisakydamas šiuo aspektu, teismas pažymi, jog byloje apklausto liudytojai (V. K., D. K., N. Š.) patvirtino, jog Atsakovas dar 1989-1990 m. paliko R. G. ir šeimą dėl kitos moters, išėjo iš namų ir, netgi R. G. maldaujant jo sugrįžti, jis iš jos išsityčiojo negrįžo (šias aplinkybes išsamiai papasakojo liudytoja N. S.). Visi be išimties Ieškovės šaukti liudytojai patvirtino, kad Atsakovas ginčo bute niekada negyveno, jo ten nematė nei kaimynai, nei jo paties giminės: N. Š. nurodė, kad niekada J. nematė, kol gyveno (duomenys neskelbtini), t. y., iki 2012 m.; V. K. parodė, kad R. persikėlė į Butą tik su vaikais, jis paliko šeimą apie 1988-1989 m., nematė J. nuo 1988-1989 m. kai nutrūko jų bendras gyvenimas; D. K. parodė, kad apie 1988-1989 m. jis išėjo paliko šeimą, su niekuo nebendravo, dingo, jo nematė beveik 30 metų.

36. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (2010 m. gegužės 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (2010 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes (2017 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017).

37. Sprendžiant dėl Ieškovės motinos ir Atsakovo faktinio gyvenimo skyrium pabaigos, pažymėtina, jog teismo posėdžio metu apklausta S. B. nurodė, jog Tėvas šeimą paliko, kai jai buvo kiek daugiau nei dveji metai. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai V. K., D. K., N. Š. Pažymėtina, jog iš paties Atsakovo pozicija šiuo klausimu nebuvo visiškai nuosekli. Duodamas paaiškinimus Atsakovas nurodė, kad jis bute gyveno iki 1994 m. (kai dukra dar vaikščiojo po stalu), vėliau savo poziciją patikslino, nurodydamas, jog kartu su Ieškovės motina gyveno iki 1997 metų.

38. Taip pat akcentuotina, jog iš teismui pateikto R. B. ieškinio dėl santuokos nutraukimo bei (duomenys neskelbtini) Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimo (tomas 2, e. b. l. 63-64) turinio matyti, kad 1996 m. lapkričio 14 d. kreipdamasi į teismą R. B. nurodė, jog Atsakovas yra susiradęs kitą moterį ir jau daugiau kaip šešeri metai su ja negyvena. Šią aplinkybę patvirtino kartu su ieškiniu teismui pateikta pažyma apie Ieškovės šeimos sudėtį 1996 m. lapkričio 14 d., kurioje Atsakovas nėra nurodomas (tomas 2, e. b. l. 66). Iš esmės analogiškas aplinkybes apie faktinio gyvenimo skyrium pradžią R. B. nurodė ir teismo posėdžio santuokos nutraukimo byloje metu. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) priimto Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo sprendimo, Atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie civilinės bylos nagrinėjimo datą laiką ir vietą, į teismo posėdį neatvyko. Tai leidžia teismui daryti išvadą, jog Atsakovas, susipažinęs su R. B. jam pareikštu ieškinio, su juo iš esmės sutiko ir jame nurodytų aplinkybių apie sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium pradžią neginčijo. Kartu pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) priimdamas sprendimą nutraukti santuoką Vilniaus 1-ojo apylinkės teismas konstatavo, jog Atsakovas jau virš 7 metų (t. y., nuo 1990 metų) gyvena atskirai pas kitą moterį, todėl faktiškai šeima yra iširusi. Teismo vertinimu, ši aplinkybė apie sutuoktinių faktinį gyvenimą skyrium nuo 1990 metų, nustatyta įsiteisėjusiu 1997 m. sausio 15 d. Vilniaus 1-os apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁹-609/1997pripažintina prejudiciniu faktu ir nagrinėjamoje byloje papildomai neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

39. Pagal CPK 176 straipsnio 1dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (2013 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

40. Nagrinėjamu atveju pasisakydamas dėl Atsakovo paaiškinimų bei liudytojo V. B. parodymų vertinimo, teismas pažymi, jog paties Atsakovo pozicija šiuo klausimu nebuvo nuosekli. Teismo posėdžio metu apklausiamas J. B. pirmiausia nurodė, jog gyvena Bute, kol dukra dar vaikščiojo po stalu, kas iš esmės atitiktų tiek teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, tiek ir santuokos nutraukimo byloje nustatytas aplinkybes, kadangi 1990 metais ieškovei buvo 3-4 metai, o paprašytas patikslinti, vėliau nurodė, jog iki 1997 metų. Tuo metu S., gim. (duomenys neskelbtini) jau buvo 11 metų, todėl Atsakovo pozicija, kad tuo metu dukra būtų galėjusi „vaikščioti po stalu“ vertintina kritiškai.

41. Vertinant liudytojo V. B. parodymus, pažymėtina, jog be Atsakovo jis vienintelis byloje patvirtino apie bendrą sutuoktinių gyvenimą iki 1997 metų, kai tuo tarpu tiek Ieškovė, tiek ir liudytojos V. K., N. Š., o taip pat Atsakovo giminaitė D. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog dar 1989-1990 metais Atsakovas R. G. paliko ir nuo to laiko niekas jo daugiau nematė. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog liudytojas V. B. su Atsakovu yra susijęs giminystės santykiais (yra Atsakovo sūnus), šio liudytojo parodymai bylos nagrinėjimo teisme metu buvo paneigti kitų, su šalimis giminystės ryšiais nesusijusių (ar susijusių ne artimais giminystės ryšiais – G. K.) liudytojų parodymais, be to, vadovaujantis Ieškovės Atstovės pateiktai viešojo registro duomenimis (tomas 2, e. b. l. 123-129) po liudijimo 2023 m. vasario 2 dienos teismo posėdyje iš Atsakovas asmeninės nuosavybės teise yra gavęs dovanų iki tol Atsakovui priklausiusią ½ dalį sodo sklypo, šio liudytojo V. B. parodymai vertintini kritiškai.

42. Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog sutuoktinių R. B. ir J. B. bendras gyvenimas baigėsi ne vėliau nei 1990 metais,

43. Kaip jau buvo minėta, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog norėdama paneigti prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, šalis turi pateikti rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

44. Bylos nagrinėjimo teisme metu Ieškovė akcentavo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, R. G. su tėvais ir vaikais turėjo 18000 investicinių čekių, todėl turėjo visas galimybes 15485 čekių panaudoti buto, o 995 čekių žemės privatizavimui. Kadangi kasacinis teismas bylose laikosi nuoseklios pozicijos, jog investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; ir kt.), nagrinėjamu atveju Ieškovė įrodinėjo, jog dalį Buto kainos (15485 rb. iš 22942 rb.) jos motina sumokėjo iš asmeninėmis lėšomis (t. y., savo R. B., savo tėvų A. ir M. V. bei vaikų S. ir V. B. valstybės vienkartinėmis išmokomis). Atsižvelgiant į faktinį šalių gyvenimą skyrium bei kitas Ieškinyje išdėstytas aplinkybes, jog Atsakovas sandorio sudarymu nesidomėjo, jame nedalyvavo, Butu nesinaudojo ir pretenzijų į jį nereiškė, Ieškovės vertinimu, byloje nustatyta, jog R. B. buvo aiškiai išreiškusi savo valią ginčo Butą įgyti asmeninės nuosavybės teise ir jį laikė savo asmenine nuosavybe, kadangi visą Butą testamentu paliko Ieškovei.

Žemesnės instancijos teismas

45. Teismas sutinka su Ieškovės pozicija, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (2018 m. birželio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018). Tačiau tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine nuosavybe, taip pat yra reikalinga įrodyti šį turtą įsigijusios šalies aiškiai išreikštą valią turtą įsigyti asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

46. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, jog: 1) nuo 1990 metų šalys faktiškai gyveno skyrium ir bendro ūkio nevedė; 2) Butas privatizuotas R. G. vardu, pirkimo dokumentuose ir viešajame registre Atsakovo pavardė nefigūruoja. Nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės ar kad šis turtas būtų įgyjamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, visuose dokumentuose nurodoma tik Ieškovės motina, kuri Buto savininke registruota ir viešame registre; 3) Atsakovas nenurodomas gyvenančiu Bute ir į bylą pateiktoje Namų knygoje. Joje pažymėta, kad Bute gyveno R. G. su vaikais ir jos tėvas A. V.; 4) byloje nėra duomenų, kad iki R. G. mirties Atsakovas būtų reiškęs kokias nors pretenzijas į ginčo Butą ar būtų kilęs ginčas dėl ginčo buto teisinės padėties, nutraukiant šalių santuoką. Atsakovas iki pat R. G. mirties Butą laikė asmenine R. G. nuosavybe. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir byloje apklausta liudytoja D. K., kuri, be kita ko, yra giminė iš Atsakovo pusės, nurodydama, jog „J. net negalvojo, kad dalis to Buto gali priklausyti jam. J. niekada nepretendavo į butą. Kai paaiškėjo, kad kažkas juridiškai nesutvarkyta, J. sužinojo iš notaro ir tada sako: Aaa, ir man kažkas priklauso“. Ši liudytoja taip pat patvirtino, jog R. G. prieš mirtį sudarant testamentą, kuriuo sodą paliko sūnui V., o Butą – dukrai S., J. B., testamentui neprieštaravo ir net negalvojo, kad dalis Buto jam priklauso; 5) pati R. G. ginčo Butą iki pat savo mirties laikė savo asmenine nuosavybe, ką patvirtina aplinkybė, jog R. G. Butu rūpinosi, mokėjo už jį komunalinius mokesčius, o taip pat į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) R. G. surašytas testamentas, kuriuo ji jai nuosavybės teise priklausantį butą paliko savo dukrai – Ieškovei; 6) teismo vertinimu, aplinkybę, jog Atsakovas Buto nelaikė savo nuosavybe netiesiogiai patvirtina ir 1998 m. rugsėjo 1 d. nutarimas dėl išlaikymo Ieškovei iš Atsakovo išieškojimo. Bei kartu su juo pateiktas 1998 m. rugsėjo 1 d. iš Atsakovo žodžių surašytas ir jo parašu patvirtintas paaiškinimas, kuriame J. B. nurodė, jog „aš su žmona susitariau, kad palieku jai visą turtą (t. y., sodo namą) ir alimentų nemoku“. Šio paaiškinimo turinys leidžia teismui daryti išvadą, kad Atsakovas tik įsigytą sodą laikė sutuoktinių bendrąją nuosavybe, o į Butą nepretendavo ir būtent apie tai nurodė minėtame paaiškinime; 7) nepaisant to, jog bylos nagrinėjimo teisme metu Atsakovas nurodė, kartu su sūnumi ginčo Butą remontavęs, teismas išklausęs liudytojų V. K., D. K. ir N. Š. parodymų sprendžia, jog byloje nustatyta, kad dalį butų (duomenys neskelbtini) įrengimo darbų finansavo darbovietė, kurios lėšomis buvo atlikti kanalizacijos, elektros instaliacijos darbai. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog tuo metu Atsakovas dirbo (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog jis galėjo tiek ginčo Bute, tiek ir kituose butuose, galimai kartais ir su sūnumi, atlikti elektros instaliacijos darbus, tačiau juos atliko kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojas; 8) teismui nustačius, jog Atsakovo santuoka su R. B. faktiškai nutrūko 1990 metais, valstybės vienkartinės išmokos tiek R. B,, tiek Atsakovui buvo skirtos ir išmokėtos jau negyvenant kartu ir nevedant bendro ūkio. Bylos nagrinėjimo teisme metu V. K., D. K. ir N. Š. patvirtino, jog Atsakovas prie Buto įsigijimo niekaip neprisidėjo, Butas buvo įsigytas panaudojant R. B. ir jos tėvų valstybės vienkartines išmokas. Nagrinėjamu atveju liudytojais byloje buvo apklausti buvę kaimynai, gyvenę tame pačiame name, taip pat paties Atsakovo pusės giminaitė, todėl šių liudytojų parodymais nėra pagrindo netikėti, juo labiau, kad jie visi yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje. Aplinkybę, jog Buto privatizavimui galėjo būti panaudotos R. B. tėvo turėto valstybės vienkartinės išmokos teismui pateiktame atsiliepime iš dalies patvirtino pats Atsakovas, nurodydamas, jog „A. V. turėjo gauti apie 5000 rublių valstybės vienkartinę išmoką, kurios dalis galimai buvo panaudota šeimos butui įsigyti“; 9) pasisakydamas dėl apie savo finansinį indėlį į privatizuojamą Butą 2022 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje Atsakovas nurodė, jog grynųjų pinigų neturėjo, todėl neturėjo, iš ko duoti. Atsakydamas apie prisidėjimą investiciniais čekiais, Atsakovas iš pradžių nurodė, jog turėjo 500 savo čekių, iš kurių 100 buvo pardavęs, o 400 – panaudojo. Teismui paprašius patikslinti šias aplinkybes, Atsakovas nurodė, kad investicinius čekius atidavė R. B. Teismui paklausus, kaip atidavė, Atsakovas atsakė, kad investicinius čekius ant rankų grynaisiais turėjo, todėl juos atidavė. Atsakydamas J. B. nurodė, kad investicinių čekių knygutės neturėjo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog privatizavimo proceso metu valstybės vienkartinių išmokų sumos buvo saugomos atidarytose sąskaitose ir šios išmokos nebuvo išgryninamos, o tik sandorių metu nurašomos, teismas Atsakovo išdėstytas aplinkybes apie jo prisidėjimą valstybės vienkartinėmis išmokomis prie Buto įsigijimo vertina kritiškai ir šią aplinkybę pripažįsta neįrodyta.

47. Išdėstytos aplinkybės sudaro teismui pakankamą pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju Ieškovė įrodė, kad privatizuojant ginčo butą buvo aiškiai išreikšta R. G. valia įgyti Butą savo asmeninėn nuosavybėn. Byloje nustačius, jog privatizavimo procese R. B. bei jos tėvams buvo skirta po 5000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, o Ieškovei – 1000 rb. valstybės vienkartinių išmokų, net ir neįskaičius Atsakovo pilnamečio sūnaus turėtų valstybės vienkartinių išmokų (2000 rb.), kuris bylos nagrinėjimo teisme davė nenuoseklius parodymus, t. y., viena vertus nurodė, jog jo turėtos išmokos buvo panaudotos Buto įsigijimui, kita vertus, apklaustas liudytojas negalėjo nurodyti, nei kiek valstybės vienkartinių išmokų jis turėjo, nei – kokią dalį panaudojo Buto privatizavimui, Ieškovės S. B., jos motinos R. B. ir senelių A. ir M. V. turima valstybės vienkartinių išmokų suma (16000 rb.) buvo pakankama 1993 m. kovo 31 d. sutartyje nurodytai Buto kainos daliai, sudariusiai 15485 rb. sumokėti.

48. Bylos nagrinėjimo teisme metu Ieškovė teigė, jog likusią Buto kainos dalį, sudariusią 7457 rb., jos motina sumokėjo grynaisiais pinigais. Teismui pateiktame ieškinyje S. B. nurodė, jog motina šią pinigų sumą pasiskolino iš G. K. ir vėliau ją grąžino. Tuo tarpu apklausta teismo posėdžio metu Ieškovė nurodė, kad tik dalį grynųjų pinigų R. B. skolinosi, o likusią dalį buvo sutaupiusi pati, kadangi likusi viena su dviem vaikais daug ir nuolatos dirbo net per kelis darbus - važinėjo į Lenkiją ir Rusiją, kur prekiavo, kad papildomai uždirbtų pinigų, dirbo papildomai valytoja, ėmė medžiagas ir siuvo krepšius, prekiavo tėvų užaugintom daržovėm ir pan. Bylos nagrinėjimo teisme metu. J. B. nurodė, kad grynųjų pinigų neturėjo, todėl neturėjo, iš ko prisidėti prie Buto įsigijimo.

49. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. K. 1993 metais buvo išsipirkinėjami butai (duomenys neskelbtini) tvarkomi dokumentai, mokėti didelių sumų nereikėjo, todėl išsipirkimas nebuvo labai skausmingas, tačiau R. trūko pinigų. Ji keletą „žvėriukų“ pasiskolino iš Atsakovo sesers G. ir vėliau jai dalimis skolą atidavė. Pasak liudytojos Butas buvo įsigytas, panaudojant R. G. ir jos tėvų investicinius čekius, kurių pakako Buto įsigijimui. Nei Atsakovas, nei koks kitas žmogus investiciniais čekiais prie Buto įsigijimo neprisidėjo, o „žvėriukų“ R. G. trūko, todėl juos ji skolinosi, tačiau kokią konkrečiai sumą skolinosi, liudytoja nurodė nežinanti. Liudytoja D. K. patvirtino, kad Buto išsipirkimui R. skolinosi pinigų iš liudytojos anytos G. K., kuri dirbo parduotuvėje ir papildomai užsiėmė mezgimu. Sumos, kurią anyta skolino, liudytoja neatsimena, tačiau žino, kad skolą R. dalimis atiduodavo. Kiek liudytojai yra žinoma, Buto įsigijimui R. tėtis davė kažkiek pinigų, ji pati kažkiek lėšų turėjo, taip pat dalį pinigų paskolino anyta. Liudytoja patikslino, jog tai buvo grynieji pinigai. D. K. nurodė, jog pinigų skolinimo fakto nematė, tačiau dalyvavo jų grąžinime. Liudytoja N. Š. nurodė, jog R. G. skolinosi grynuosius pinigus, o investicinius čekius turėjo. Grynųjų pinigų prašė paskolinti ir liudytojos, tačiau ji verslą turėjo ir paskolinti negalėjo. Kiek liudytojai yra žinoma, R. lėšų pasiskolino ir Butą išsipirko. Teismo posėdžio metu apklaustas Ieškovės brolis V. B. nurodė, jog apie tai, kad motina būtų skolinusi grynųjų pinigų Buto įsigijimui, jam nėra žinoma, tačiau teismas tai pat atkreipia dėmesį į tai, jog šiam liudytojui galimai buvo žinomos ne visos Buto privatizavimo aplinkybės. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs teismo posėdžio metu liudytojo duotus parodymus, jog Butui įsigyti užteko šeimos, t. y., jo, mamos ir tėvo turėtų valstybės vienkartinių išmokų, kai tuo tarpu maksimali liudytojui bei jo tėvams skirtinų valstybės vienkartinių išmokų suma sudarė 12000 rb. (2 suaugę asmenys x 5000 rb. + 1 pilnametis 18 m. asmuo 2000 rb.), o už privatizuojamą Butą mokėtina valstybės vienkartinių išmokų suma sudarė 15485 rb. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas šio liudytojo parodymus vertina kritiškai.

50. Kaip jau buvo minėta, siekiant paneigti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės principą, Ieškovei tenka pareiga įrodyti dvi aplinkybes: 1) kad ginčo Butas buvo įsigytas iš Ieškovės motinos asmeninių lėšų ir 2) kad įsigyjant Butą buvo aiškiai išreikšta R. B. valia jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjau atveju Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui pasiskolino iš G. K., bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė nurodė, jog motinos pasiskolinta buvo ne visa Buto privatizavimui reikalinga 7457 rb. suma, o tik jos dalis, tačiau kokia pinigų suma, kada ir kokiomis sąlygomis buvo pasiskolinta, Ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti. Šios aplinkybės teismo posėdžio metu nebuvo patvirtintos ir liudytojų parodymais.

51. Pažymėtina, kad tiek Buto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88. straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnyje, CK 3.89 straipsnyje) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

52. Vienas iš esminių byloje kilusio ginčų aspektų yra tas, iš kokių lėšų, t. y., R. G. asmeninių ar bendrų su Atsakovu buvo sumokėta 7457 rb. grynųjų pinigų suma Buto privatizavimui. Kaip jau buvo minėta, tuo metu galiojęs SŠK, skirtingai nei nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nenumatė galimybių santuokos nutraukimo teisines pasekmes taikyti sutuoktinių turtinėms teisėms nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios (CK 3.67 straipsnis), todėl net ir nustačius, jog R. B. ir Atsakovo bendras gyvenimas baigėsi 1990 metais, kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo, pripažintinos bendrąją jungtine nuosavybe.

53. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, jog aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 291 straipsnis numatė, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn arba operatyviai tvarkyti pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis laikoma sudaryta pinigų arba daiktų perdavimo momentu. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, jog savo esme paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y., paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Nagrinėjamu atveju, išklausęs šalių bei liudytojų paaiškinimų, ištyręs byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, jog Ieškovė neįrodė, kad R. B. 7457 rb. grynųjų pinigų sumą Buto privatizavimui įmokėjo iš asmeninių lėšų, pasiskolintų iš G. K. Ieškovei leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodžius, kad Buto privatizavimui buvo panaudota dalis (t. y., 7457 rb.) R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų, pareikštas ieškinys dėl turto pripažinimo šioje dalyje atmestinas.

54. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog Buto privatizavimui buvo panaudota 15485 rb. asmeninių R. B. lėšų ir šios lėšos Ieškovės mirusios motinos buvo panaudotos siekiant įgyti Butą asmeninėn nuosavybėn, pareikštas ieškinys tenkintinas iš dalies, 15485/22942 dalis Buto pripažįstant asmenine R. B. (po santuokos sudarymo – G.) nuosavybe, nustatant, jog likusi 7457/22942 Buto dalis R. B. (po santuokos sudarymo – G.) buvo įgyta bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su Atsakovu J. B.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

55. 2022 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi ieškovės S. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino pilnai ir įpareigojo Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarą Dionizą Adomavičių iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo dienos neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo/(-ų) į paveldimą turtą, t. y., į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) atsiradusį po R. G. mirties.

56. Atsižvelgiant į teismo pareigą užbaigus bylą kartu išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, kartu įvertinus tai, jog išnagrinėjus ginčą, išnyksta tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, tačiau sprendimas gali būti skundžiamas, 2022 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

57. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

58. CPK 79 straipsnis numato, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis bei išlaidos, susijusius su bylos nagrinėjimu, kurioms priskiriamos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

59. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato arbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis Bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

60. Ieškovė byloje patyrė 4250 Eur advokato pagalbai apmokėti (t. .y, 3800 Eur sumą, sumokėtą už advokato suteiktas teisines paslaugas, pagal pateiktus dokumentus - tomas 2, e. b. l. 52-60, DOK-19621, ir 450 Eur sumą, sumokėtą pagal pateiktus dokumentus tomas - 2, e. b. l. 109-113, DOK-76541). Taip pat Ieškovė už pareikštą reikalavimą sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį (tomas 1, e. b. l. 22). Likusios 802 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas 2022 m. vasario 1 d. nutartimis Ieškovei buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje priėmimo (tomas 1, e. b. l. 40-41)

61. Atsakovas šioje civilinėje byloje patyrė 1500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš ieškovės (tomas 1, e. b. l. 155-158, DOK-199377).

62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

63. Nagrinėjamu atveju Ieškovės ieškinys buvo tenkintas 67,50 proc., atmestas – 32,50 proc.

64. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę bei apimtų, šalių patirtos išlaidos advokatų pagalbai apmokėti neviršija rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

65. Ieškovės reikalavimus patenkinus tenkintas 67,50 proc., Ieškovės naudai iš Atsakovo priteistina 2868,75 Eur (4250 Eur x 67,50 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Ieškinio netenkinus 32,50 proc., Atsakovo naudai iš Ieškovės išlaidos priteistina 487,50 Eur (1500 Eur x 32,50 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

66. Ieškovės naudai iš Atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 2868,75 Eur, Atsakovo naudai iš Ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 487,50 Eur, todėl atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš Atsakovo Ieškovės naudai priteistina 2381,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

67. Už pareikštus reikalavimus mokėtinas 912 Eur žyminis mokestis. Pateikdama ieškinį Ieškovė byloje sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, likusi žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškinį patenkinus 67,50 proc., Ieškovės valstybei mokėtina žyminio mokesčio dalis sudaro 296,40 Eur, iš kurių 100 Eur buvo sumokėta pateikiant ieškinį, o Atsakovo valstybei mokėtina žyminio mokesčio dalis sudaro 615,60 Eur.

68. Bylos nagrinėjimo metu teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, byloje sudaro 37,76 Eur, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, 67,50 proc. šių išlaidų (25,50 Eur) valstybės naudai priteistina iš Atsakovo, o 32,50 proc.(12,27 Eur) – iš Ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CK 3.51–3.54 straipsniais ir CPK 538–541 straipsniais,

nutaria:

ieškovės S. B. ieškinio atsakovui J. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9 notaro biuro notaras Dionizas Adomavičius, tenkinti iš dalies.

Pripažinti, jog R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m. bendro ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini).

2022 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 2381,25 Eur (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 196,40 Eur (šimtą devyniasdešimt šešis eurus 40 euro centų) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 615,60 (šešis šimtus penkiolika Eur 60 euro centų) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 12,27 Eur (dvylika eurų 27 euro centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Priteisti iš ieškovės atsakovo J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 25,50 Eur (dvidešimt penkis eurus 50 euro centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Renata Jocienė