Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-129-450/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-02-28
Bylos Nr.: 2A-129-450/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-00142-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
Ieškovas: D. V., I. A.-V.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai

Kategorijos

44.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-129-450/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00142-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.; 44.2.4.1.; 44.2.4.2.;44.5.2.5.; 121.21.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. V. ir I. A.-V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. V. ir I. A.-V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovai ieškininiu reikalavimu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovo D. V. naudai 500 Lt turtinės ir 4 000 Lt neturtinės žalos, o ieškovės I. A. –V. naudai 5 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 13 d. ieškovą pasikvietė Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato viršininkas ir pareikalavo savo noru nutraukti darbo santykius, nes ieškovas tariamai suklastojo dokumentus. Ieškovui nesutikus, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas pareikalavo prokurorės N. P. išsiaiškinti tikruosius asmenis, kaltus dėl dokumento klastojimo, tačiau toks ieškovo prašymas atmestas nesigilinant į jo turinį. Prokurorė buvo šališka, todėl pažeidė objektyvumo principą. Teismo posėdžio metu prokurorė tvirtino, kad ieškovas vykdė nusikalstamas veikas, tokiu būdu pažeisdama nekaltumo prezumpcijos principą. Kaltinamasis aktas turi būti pateikiamas asmeniškai kaltinamajam, tačiau kaltinamasis aktas buvo įteiktas ieškovei. Susipažinusi su jo turiniu, pastaroji patyrė išgyvenimus, kas sąlygojo priešlaikinį gimdymą. Teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas, vadinasi, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas ir vykdytas neteisėtai. Dėl tų pačių priežasčių ieškovas, kaip ir jo sutuoktinė, patyrė dvasinius išgyvenimus ir sveikatos sutrikimus – neturtinę žalą bei 500 Lt atstovavimo išlaidas, kurios turi būti atlygintos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį prašoma atmesti ieškovų reikalavimus, nurodant, jog išteisinamasis nuosprendis savaime neleidžia konstatuoti ikiteisminio tyrimo nepagrįstumo fakto. Kaltinamasis aktas adresuotas ir išsiųstas ieškovui, tuo tarpu ieškovė I. A.-V. neturėjo jo skaityti. Nėra duomenų, kad kaltinamojo akto turinio sužinojimas buvo priešlaikinio gimdymo priežastis. Prokuroras nurodė, kad nėra duomenų, kad prokurorė N. P. nebuvo objektyvi, nagrinėdama ieškovo prašymą, ieškovo pateiktas prašymas labai abstraktaus pobūdžio.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

2012-05-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu ieškovų ieškinys atmestas. Teismas sprendime nustatė, kad Vilniaus apylinkės prokuratūra 2010 m. liepos 8 d. atmetė ieškovo prašymą nustatyti jo procesinę padėtį ikiteisminio tyrimo procese. Ieškovas 2010 m. gruodžio 15 d. prašymu kreipėsi į prokurorę N. P., prašydamas priimti pagrįstą procesinį sprendimą. Prokurorė, išnagrinėjusi prašymą, 2011 m. sausio 5 d. nutarimu atsisakė tenkinti prašymą dėl ikiteisminio tyrimo ieškovo atžvilgiu nutraukimo. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2011 m. sausio 17 d. išsiuntė ieškovui adresu (duomenys neskelbtini) 2011 m. sausio 10 d. kaltinamąjį aktą, kuriuo ieškovas buvo kaltinamas, padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o baudžiamoji byla perduota prokurorui tikslu nustatyti nusikaltimą padariusį asmenį. Ieškovė 2011 m. vasario 7 d. pagimdė kūdikį, kurio būklė įvertinta 9-10 ir 9 balais, 36 nėštumo savaitę. Ieškovas 2011 m. gegužės 13 d. sumokėjo advokatui 500 Lt. Teismo posėdyje baudžiamojoje byloje prokurorė nurodė, kad ieškovas anksčiau yra naudojęs fizinį ir psichologinį smurtą, tačiau dėl to jam byla nutraukta. Ieškovui 2011 m. birželio mėnesį paskirtas gydymas dėl juosmens skausmų.

Dėl veiksmų teisėtumo išsiunčiant paštu kaltinamąjį aktą: įstatymu nebuvo draudžiama kaltinamąjį aktą siųsti paštu, todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad išsiunčiant kaltinamąjį aktą paštu buvo padaryti neteisėti veiksmai. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą apibrėžiama tiek CK 2.23 straipsnyje, tiek Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyta, kad siunčiamas kaltinamasis aktas buvo adresuotas būtent ieškovui. Ieškovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ji matė, jog laiškas adresuotas ne jai, o sutuoktiniui, tačiau vis tiek jį atplėšė, todėl, teismo nuomone, jai tenka ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika, o būtent, neigiamų emocijų ir streso rezultatas. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad būtent prokuroras atskleidė ieškovo sutuoktinei kokius nors ieškovo privataus gyvenimo duomenis. Ieškovams neįrodžius prokuroro veiksmų neteisėtumo išsiunčiant kaltinamąjį aktą paštu, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo.

Dėl kaltinamojo akto išsiuntimo į teismą: Ieškovas teigia, kad prokuroras nepagrįstai išsiuntė kaltinamąjį aktą į teismą, nes ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstas, ir tai atspindėta išteisinamajame teismo nuosprendyje. BPK reglamentuoja, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas arba ikiteisminis tyrimas gali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį, akivaizdu, jog byla į teismą buvo perduota nepagrįstai. Baudžiamajame procese asmens kaltumo klausimą sprendžia ne prokuroras, o teismas. Tuo tarpu prokurorui užtenka įsitikinimo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir esant tokioms aplinkybėms jis turi pareigą surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teismui. Išteisinamasis nuosprendis savaime nereiškia prezumpcijos, jog visas baudžiamasis procesas, taip pat konkretūs pareigūnų veiksmai, ikiteisminiame tyrime yra neteisėti.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo: Ieškovas teigia, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismo posėdyje prokurorė pasakė, jog ankščiau buvo iškelta byla, kas rodo, kad ieškovas netinkamai atlieka savo pareigas. Baudžiamajame procese kaltinimą palaiko prokuroras ir nagrinėjant bylą teisme jo pareiga yra įrodyti asmens kaltumą, be to, prokuroro prašymas skirti teisiamam asmeniu atitinkamą bausmę turi būti motyvuotas, atsižvelgiant į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo principus. Viena iš aplinkybių turinčių įtakos skiriamai bausmei yra kaltininko asmenybė, kuri apibrėžiama pakankamai plačiu spektru duomenų, t. y. asmens socialiniai ryšiai, teistumai, jam skirtos ar ne administracinės nuobaudos ir pan. Išteisinamajame nuosprendyje yra nurodyta, kad 2009 m. spalio 16 d. nuosprendžiu ieškovas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o baudžiamoji byla nutraukta. Taigi prokurorės teiginiai laikyti visiškai atitinkantys faktinius duomenis ir vertintini kaip kaltininko asmenybės charakterizavimas, kurie negali būti vertinami kaip nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas.

Šalies argumentai

Dėl prašymo dėl ikiteisminio tyrimo papildymo atmetimo: Ieškovas 2010 m. gruodžio 15 d. prašymu prašė prokurorės priimti teisingą procesinį sprendimą, teigdamas, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu vykdomas nepagrįstai, tuo tarpu prokurorė 2011 m. sausio 5 d. nutarimu išnagrinėjusi ieškovo prašymą, konstatavo, kad prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo negali būti patenkintas. Teismas tokius ieškovo teiginius laikė deklaratyviais ir neparemtais jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, nutarimo pagrįstumo vertinimas yra labiau susijęs su jį priėmusio ikiteisminio tyrimo pareigūno profesine kvalifikacija nei su tariamai neteisėtų veiksmų faktu. Teismui nenustačius vienos iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasi, t. y. neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo, negali būti sprendžiamas ir ieškovo patirtos turtinės žalos atlyginimo klausimas, nes ji galėtų būti priteista tik konstatavus teisėsaugos pareigūnų neteisėtus veiksmus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai prašo Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2012-05-04 sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys atmestas, panaikinti. Priteisti iš Lietuvos valstybės 9500 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtais prokuratūros darbuotojų veiksmais padarytos žalos. Apeliacinis skundas grindžiamas sekančiais argumentais:

1. Teismas melagingai teigia, kad pagal LR BPK straipsnius nebuvo draudžiama siųsti kaltinamąjį aktą paštu, todėl nėra neteisėtų veiksmų. Teigia, kad kaltinamasi aktas buvo adresuotas būtent ieškovui. Sprendime nurodoma, kad Ieškovė teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ji matė, jog laiškas adresuotas ne jai, o sutuoktiniui, tačiau jį atplėšė, todėl jai ir tenka su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika. Tai visiškas melas, kadangi teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog ieškovė išėmusi iš pašto dėžutės korespondenciją, ją nusinešė namo, kad sužinotų sąskaitas už komunalinius mokesčius, ir laišką atplėšė nemačiusi adresato, būdama įsitikinusi, jog voke yra sąskaita už šildymą. Teismas, neįsigilinęs į bylos medžiagą, tiesiog pakartojo prokuratūros atsiliepime nurodytus motyvus. BPK, tiek LR Konstitucija, tiek Konstitucinio teismo nutarimai, tiek Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos straipsniai turi aukštesnę juridinę galią ir yra privalomi Valstybės institucijų pareigūnams, turintiems valstybės suteiktus valdingus įgaliojimus. Europos tarybos Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 428001970 suformuluota privataus gyvenimo samprata - tai žmogaus teisė gyventi asmeninį gyvenimą, į kurį prireikus būtų kuo mažiausiai kišamasi. Apie tai pasisakė ir Konstitucinis teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime. Visi proceso dalyviai yra lygūs. Atitinkamai, valstybinių institucijų darbuotojams, kaip specialiems subjektams, vykdantiems valstybės suteiktas įgaliojimus ir funkcijas, atsakomybė už jų veiksmus kyla ne tik pagal įstatymų bendruosius aktus, tačiau ir pagal jų tarnybinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus, kuriuose įtvirtinti papildomi ir griežtesni reikalavimai savo veiksmais gerbti piliečių teises ir užtikrinti asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Prokuratūros darbuotojams šie imperatyvūs reikalavimai tiesiogiai numatyti LR Konstitucijos 18 str. ir šio straipsnio reikalavimai įtvirtinti Prokuratūros įstatymo 3 str., kuriame numatyta, kad sprendimai priimami savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaujantis įstatymais ir protingumo principu, gerbiant asmens teises ir laisves, laikantis nekaltumo prezumpcijos, taip pat lygybės prieš įstatymą principo. LR BPK analogiški reikalavimai įtvirtinti 10 str. ir 44 str. 2 d.

2. Dėl kaltinamojo nuosprendžio išsiuntimo į teismą: sprendime nurodoma, kad teismas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį akivaizdu, jog byla buvo perduota į teismą nepagrįstai. Teigiama, jog užtenka prokuroro įsitikinimo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę ir tada prokuroras privalo surašyti kaltinamąjį aktą ir išsiųsti į teismą. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės dėl valstybės pareigūnų veiksmų, turi būti aiškinamasi, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai. Pagal Konstitucinio teismo 1999-02-05 ir 2000-05-08 nutarimus, teisę taikančios valstybės institucijos turi užtikrinti, kad būtina užtikrinti įtariamo ar kaltinamo asmens teisių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo. Reguliuojant baudžiamojo proceso santykius privaloma paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia, kad baudžiamojo proceso dalyviai, turintys procesinį statusą (nukentėjusieji, liudytojai, įtariamieji) būtų traktuojami vienodai. Prokuroras, surinkęs duomenis ikiteisminio tyrimo metu, įtariamojo ir kitų liudytojų parodymus, specialisto išvadą turėjo vertinti vienodai ir lygiaverčiai. Šiuo atveju vienašališkai atmesta ieškovų ir kitų bylos liudytojų (A. S., D. V., J. S.) parodymai, neįsigilinus į bylos medžiagą, byla išsiųsta į teismą. LR BPK pasakyta, jog prokuroras įsitikinęs, jog surinkta pakankamai asmens kaltę pagrindžiančių duomenų, surašo kaltinamąjį aktą ir bylą siunčia į teismą. Vertindamas įrodymus, turi vienodai vertinti ir visų liudytojų parodymus, įtariamojo parodymus ir atsižvelgti į visą aplinkybių visetą.

3. Dėl prašymo papildyti ikiteisminį tyrimą atmetimo: sprendime nurodoma, kad 2010-12-15 ieškovas prašė prokurorės priimti teisingą procesinį sprendimą, o prokurorė, 2011-01-05 išnagrinėjusi prašymą konstatavo, kad prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo negali būti patenkintas. Prašyme nurodė aplinkybes, jog tyrimas šališkas ir atliktas neobjektyviai ir prašė tęsti tyrimą, nustatant tikruosius įvykio kaltininkus. 2011-10-27 nuosprendyje Vilniaus apylinkės teismas konstatavo, jog nuosprendžiui įsiteisėjus, byla turi būti grąžinta apylinkės prokuratūrai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Neaišku, kodėl teismas prašymą vadina prašymu nutraukti ikiteisminį tyrimą ir nusprendžia, jog jis yra teisėtas.

4. Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo: sprendime nurodyta, kad teismo posėdyje prokurorė, pareiškusi, kad ieškovas toliau darė nusikalstamas veikas, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl bausmės skyrimo, nes prokuroro prašymas skirti teisiamam asmeniui atitinkamą bausmę turi būti motyvuotas. Teismas aplaidžiai, šališkai ir neįsigilinęs į bylos medžiagą nagrinėjo ir priėmė sprendimą. Remiantis LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011 neteisėti veiksmai buvo atlikti ir vertinant juos pagal teisės principus, LR Konstituciją ir Tarptautinių susitarimų kontekste, jie aiškūs. Teismai turi vadovautis teisės nuostatų turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 balandžio 27 d nutartis, byloje Nr. 3K-186/2009. Jei asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto nepagrįsto kaltinimo, tikrai turėjo bylinėjimosi išlaidų, tokiu atveju jis turi teisę į jų atlyginimą. Pagal Europos Žmogaus teisių teismo praktiką, išteisinto asmens įpareigojimas pačiam padengti bylinėjimosi išlaidas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir laisvių Konvencijos nuostatas 6 str. 2 d. Europos žmogaus teisių teismo 1983 kovo 25 dienos sprendimas Mineli v Switzerland byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2002-10-7, civilinė byla Nr. 3K-3-1140/2002. Nagrinėjimo metu buvo pažeisti LR CPK normų reikalavimai, reglamentuojantys įrodinėjimą šio pobūdžio bylose. Teismų praktikoje nurodoma, kad nors išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas buvo neteisėtas, tačiau asmens išteisinimo pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo klausimą. Sprendime visiškai nenagrinėta ir nepasisakyta dėl 2011-10-27 Vilniaus 1-os apylinkės teismo teisėjos N. Ž. nuosprendžio rezoliucinės dalies, kurioje nurodoma, kad byla gražinama prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Nagrinėjant bylą remtasi vien Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksu. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje byloje yra skirtingi. Teismo sprendime visiškai nepasisakoma dėl prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinant juos ne pagal LR BPK teisės normas, o pagal atitikimą LR Konstitucijai ir kitiems aukščiausią juridinę galią turintiems teisės aktams. Teismas sprendime nurodė, kad LR BPK to meto redakcijoje, buvo numatyta, jog kaltinamąjį aktą galima įteikti pasirašytinai arba išsiųsti. Tačiau LR Konstitucijoje, tiek Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje nurodoma, jog asmens privatus gyvenimas, prigimtinės teisės turi būti ginamos ir saugomos. Privataus gyvenimo apibrėžimas 1970 m. Europos tarybos Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 428, detalizuotas LR Konstitucinio teismo 1999 10 21 nutarime. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencija yra tiesioginio taikymo aktas. Taikydamas LR Baudžiamojo proceso kodekso normas prokuroras gali jas taikyti tiek, kiek jos neprieštarauja LR Konstitucijai, ratifikuotoms tarptautinėms sutartims, Konstitucinio teismo nutarimams, teisės principams ir Konstitucinio teismo išaiškinimams. Siekiant nustatyti, ar asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas ir to pagrindu visi atlikti procesiniai veiksmai buvo teisėti, įrodymai turėjo būti vertinami visos bylos kontekste. Tuo tarpu ši byla net nebuvo atsiųsta. Teismo sprendime, nutartyje reikia išdėstyti visų įrodymų analizės pagrindu padarytas išvadas, ar yra nustatytos ar nenustatytos bylai aplinkybės (įrodinėjimo dalykas). Teismo 2012-05-04 sprendime, aprašomojoje dalyje, išvis nėra ieškovo reikalavimų ir atsikirtimų santraukos, taip pat atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santraukos, kaip to reikalauja LR CPK 270 str. 3 d. Neminima, kad atsiliepime ieškovas iš pradžių buvo išvis pareiškęs, jog dėl kaltinamojo akto išsiuntimo negalėjo kilti priešlaikinis gimdymas ir pateikė savo išrašą iš medicinos enciklopedijos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantai savo skunde iš esmės atkartoja tuos pačius dalykus, kaip ir savo ieškinyje. Teismas sprendime akcentavo, jog LR CK 6.272 str. l d. numatyta žala atlyginama, kai konstatuojama, kad valstybė, pareigūnai ar teismas atliko neteisėtus veiksmus. Tais atvejais kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiuose teisės normose, teismas pateiktus faktus vertina bendrųjų teisės principų, LR Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantai, teismas atliko jų neteisėtais įvardijamų veiksmų įvertinimą ne tik baudžiamojo proceso normų aspektu. Antai pasisakydamas dėl kaltinamojo akto išsiuntimo paštu D. V. į namus (nors šis veiksmas nėra įvardintas LR CK 6.272 str.) ir šio veiksmo santykį su teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, teismas pažymėjo, kad ši teisė yra asmens teisė būti apsaugotam nuo kišimosi į asmeninio pobūdžio dalykus. Byloje nustatyta, kad siunčiamas kaltinamasis aktas buvo adresuotas būtent ieškovui D. V. Ieškovė I. A. – V. teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ji matė, jog laiškas adresuotas ne jai, o sutuoktiniui, tačiau vis tiek jį atplėšė, todėl, teismo nuomone, jai tenka ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo rizika, o būtent, neigiamų emocijų ir streso rezultatas. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad būtent prokuroras atskleidė ieškovo sutuoktinei kokius nors ieškovo privataus gyvenimo duomenis, ir ieškovams neįrodžius prokuroro veiksmų neteisėtumo išsiunčiant kaltinamąjį aktą paštu, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo, nes nesant bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog ieškovė I. A. – V., išėmusi iš pašto dėžutės pašto korespondenciją, nusinešė namo, kad sužinotų sąskaitas už komunalinius mokesčius ir laišką atplėšė nemačiusi adresato, būdama įsitikinusi, jog voke yra sąskaita už šildymą, tačiau apeliantai nepateikė jokių duomenų, dokumentų (pvz. vokų su sąskaitomis už komunalines paslaugas ar pan.) šiems teiginiams pagrįsti. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad kaltinamasis aktas buvo adresuotas būtent D. V. Dėl šių priežasčių visiškai sutinka su teismo išvada ir pažymi, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti neteisėtų veiksmų buvimą, kas šiuo aspektu nebuvo padaryta. Tas pats pasakytina dėl apeliantų išdėstytos nuomonės, jog teismas nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą, turėjo išsireikalauti baudžiamąją bylą - patys ieškovai turėjo galimybę prašyti teismo prijungti bylą ar atskirus jos dokumentus, tačiau pasitenkino tik savo kartu su ieškiniu pateiktų bylos dokumentų pateikimu teismui. Sutinka su teismo išsakyta pozicija, kad ikiteisminio tyrimo pabaigimas išsiunčiant kaltinamąjį aktą į teismą yra viena iš ikiteisminio tyrimo pabaigimo formų, prokuroras tokį sprendimą priima įvertinęs surinktą medžiagą, o vėliau priimtas išteisinamasis nuosprendis savaime neliudija bylos perdavimo į teismą nepagrįstumo, kaip ir viso baudžiamojo proceso ar atskirų jo veiksmų nepagrįstumo. Apeliantai kitų argumentų dėl šio veiksmo neteisėtumo nepateikia ir apskritai nekonkretizuoja, kokie konkretūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, be paties valinio sprendimo - perduoti bylą su kaltinamuoju aktu teismui, laikytini neteisėtais veiksmais LR CK 6.272 str. prasme ir dėl kokių priežasčių. Kaip ir nurodė atsiliepime į ieškinį, atsižvelgiant į teismų praktiką, pats išteisinamojo nuosprendžio, nutarties kuria byla nutraukiama priėmimas savaime nereiškia viso proceso, ar jo metu priimtų sprendimų neteisėtumo (2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-169/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant klausimą dėl neteisėtų veiksmų bei žalos už juos atlyginimo, svarbią reikšmę turi ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumas, įtarimo pagrįstumas, išteisinamojo nuosprendžio pagrindas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas turint konkrečius duomenis apie padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, įtarimas D. V. pateiktas 2010-08-27, įvertinus surinktus įrodymus, kurių tyrimą kontroliuojančiai prokurorei pasirodė pakankamai. 2011-10-27 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžiu D. V. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padarymo. Nuosprendyje be kita ko konstatuota, jog <...>aplinkybių visumą teismas vertina nepatvirtinančia kaltinimo teiginių. Nors nutarimą ir lydraštį, ant kurių buvo suklastoti D. M. parašai, ruošė D. V., todėl D. V. reikėjo D. M. parašų, neatmesta galimybė, jog šio asmens vardu galėjo pasirašyti bet kas <...> išsėmus visas galimybes abejonėms pašalinti, jos aiškintinos kaltinamojo naudai, todėl dėl kaltinimų suklastojus dokumentus D. V. išteisintinas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tokiu būdu akivaizdu, kad išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis bylą nagrinėjusio teisėjo atliktu įrodymų vertinimu, įvertinus visumą byloje esančių įrodymų, juose esančius prieštaravimus traktuojant kaltinamojo naudai. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, įtarimo pareiškimo ir bylos perdavimo į teismą, t.y. priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro negali būti vertinami kaip neteisėti.

Pritaria ir teismo padarytai išvadai, kad baigiamose kalbose prokuroro išsakyti teiginiai apie asmens netinkamą pareigų atlikimą, atsakomybės vertintinimą, kaip asmenybę charakterizuojančių duomenų išsakymus ir negali būti vertinami kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Apeliantas pažymėjo, kad prokurorė baigiamosiose kalbose, apibūdindama kaltinamojo D. V. asmenybę, paminėjo faktą, kad buvo dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas, ir iš to padarė išvadą, kad tai įrodo, kad pareigūnas netinkamai atlieka savo pareigas. Pažymėtina, kad pats ikiteisminio tyrimo atlikimo faktas yra atitinkantis tikrovę, o išsakyta nuomonė, kad asmuo netinkamai vykdė pareigas, negali būti laikoma nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Viena vertus, tokiu pasisakymu nebuvo teigiama, kad asmuo yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, (kas galėtų būti vertinama, kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas), kita vertus, ieškovui nepateikus minimo nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopijos, nėra žinoma, dėl kokių priežasčių tas tyrimas buvo nutrauktas, neatmetama galimybė, kad nutarime buvo konstatuotas netinkamas pareigų atlikimas, nesudarantis nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš jo būtų galima pagrįstai daryti išvadą, jog asmuo netinkamai atlieka savo pareigas.

Pagrįsta ir teismo išvada, jog „nors ieškovas teigia, kad 2011-01-05 prokurorės nutarimas yra neteisėtas, tačiau teismas tokius ieškovo teiginius laiko visiškai deklaratyviais ir neparemtais jokiais objektyviais duomenimis, nutarimo pagrįstumo vertinimas yra labiau susijęs su jį priėmusio ikiteisminio tyrimo pareigūno profesine kvalifikacija nei su tariamai neteisėtų veiksmų faktu“. Papildomai pažymi, kad nutarimas priimtas dėl 2010-12-15 D. V. prašymo „Dėl ikiteisminio tyrimo papildymo“, kurio pabaigoje buvo suformuotas prašymas „priimti pagrįstą ir įstatymu paremtą procesinį sprendimą“. Kaip buvo pažymima atsiliepime į ieškinį, toks D. V. abstraktaus turinio ir pobūdžio prašymas įvertintas kaip prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ir kitokio sprendimo, atsižvelgiant į buvusią procesinę situaciją, t.y. pabaigus ikiteisminį tyrimą, manant, kad byla su kaltinamuoju aktu siųstina į teismą, priimti nebuvo galimybės. Dėl šių aplinkybių D. V. teiginiai, kad minėtas nutarimas surašytas prokurorei net neskaičius jo prašymo, daromos išvados apie galimą prokurorės šališkumą ar angažuotumą, yra nepagrįsti. Priešingai, nei teigia apeliantai, sprendime yra išdėstyti tiek ieškinio reikalavimų, tiek atsiliepimo į juos argumentų santrauka, tiek ieškovo, tiek atsakovo pasisakymų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu pagrindiniai momentai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nurodė, kad ieškovų apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o 2012 m. gegužės 4 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimas paliktinas galioti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovų apeliacinio skundo ribose.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir išreikalautos baudžiamosios bylos Nr. 1-390-973/2011 medžiaga nustatyta, kad D. V. baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas suklastojęs dokumentus pagal BK 300 str. 1 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-10-27 nuosprendžiu D. V. pagal BK 300 str. 1 d. (dėl 2010-05-06 nutarimo suklastojimo) buvo išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; pagal BK 300 str. 1 d. (dėl pranešimo V. S. suklastojimo) išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikaltimą. Baudžiamoji byla po nuosprendžio įsiteisėjimo perduota prokurorui, kad jis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

LR CK 6.272 str. 1 d. numato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės (objektyvioji atsakomybė, t.y. atsakomybė be kaltės). Civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Tai reiškia, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik jeigu žalą padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiškiantis neteisėtais aktyviais veiksmais (veikimu) arba neteisėtu pasyviu elgesiu (neveikimu). Neteisėtumas, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti reikalavimą reiškiantis suinteresuotas asmuo - ieškovas. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta LR CK 6.263 str. 1 d., kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai.

Tokiu būdu deliktinė civilinė valstybės atsakomybė LR CK 6.272 str. pagrindu, t.y. atsakomybė be kaltės, atsiranda, jeigu yra konstatuojamos būtinosios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės ir/ar neturtinės žalos. Neteisėti veiksmai LR CK 6.272 str. 1 d. prasme yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti LR BPK ar LR ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ar/ir neturtinė žala. Šiuo gi atveju, nors ieškovai ir buvo nurodę šį įstatymo pagrindą, priteisti nurodytai žalai, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, tais atvejai, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose teisės normose, teismas juos vertina bendrųjų teisė principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste.

Dėl kaltinamojo akto išsiuntimo: kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, šis ieškovų nurodytas veiksmas nenumatytas specialiame CK 6.272 str., kuris išvardija galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą, ar ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai, šiuo atveju kaltinamojo akto išsiuntimas paštu į namus, buvo teisėtas, svarbu atsižvelgti į tai, kad tai vienas iš procesinių veiksmų, būtinų pagal baudžiamojo proceso kodeksą (BPK 22 str. 3 d.), kuris turi specifinį uždavinį - užtikrinti vieną iš kaltinamojo teisę - gauti kaltinamojo akto nuorašą, t.y. dokumentą, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas. BPK 220 str. (įstatymo redakcija galiojusi kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje įteikimo metu) numatė pareigą kaltinamojo akto nuorašą įteikti kaltinamajam. Įteikimas paštu yra galimas, kaip vienas iš įteikimo formų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, kaltinamasis aktas buvo adresuotas D. V. Ta aplinkybė, kad laišką adresuotą D. V., paėmė ir atplėšė jo žmona, ieškovė I. A. – V., pati savaime reikšmės vertinant tokio veiksmo teisėtumą, neturi. Apelianto minimas privataus gyvenimo pažeidimas nėra šios bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisakys. Aplinkybė apie tai, kad ieškovui D. V. adresuotą laišką atplėšė jo žmona ir dėl to galimai patyrė neigiamas emocijas ir stresą, tinkamai įvertinta pirmos instancijos teismo išnagrinėjus bylą ir padarius teisingą išvadą, kad nenustatyta prokuroro neteisėtų veiksmų, tiek dėl kaltinamojo akto įteikimo būdo, tiek ir dėl to, kad ieškovės I. A. – V. atžvilgiu būtų atliktas neteisėtas veiksmas - jos vyro privataus gyvenimo paviešinimas, todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl visų civilinei atsakomybei būtinų sąlygų buvimo, todėl šioje dalyje teismas ieškinį atmetė pagrįstai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010.).

Dėl bylos perdavimo teismui

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimas automatiškai nesuponuoja visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų (nutarimų, nutarčių ir t.t.), neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo, o taip pat negali būti besąlyginiu pagrindu konstatuoti, jog visi ikiteisminio tyrimo metu atlikti veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai buvo neteisėti (LAT CBS teisėjų kolegijos 2000-11-22 nutartis c.b. A. B. v LR Vyriausybė, LR Teisingumo ministerija ir kt. Nr. 3K-3-1231/2000; LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-05-08 nutartis c.b. J. S. v LR Specialiųjų tyrimų tarnyba, K.Vosylius v LR Generalinė prokuratūra, Nr. 3K-7-381/2003; LAT CBS teisėjų kolegijos 2002-10-07 nutartis c.b. D. Š. v LR Generalinė prokuratūra, LR VRM, Nr. 3K-3-1140/2002; LAT CBS teisėjų kolegijos 2001-01-29 nutartis c.b. P. N. v LR Teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-34/2001 ir kt.). Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju jei buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, ir tokie neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai yra nustatyti bei konstatuoti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovų minimų procesinių veiksmų – bylos perdavimo teismui ir ieškovo 2010-12-15 prašymo „Dėl ikiteisminio tyrimo papildymo“ atmetimo, neteisėtumo. Apeliantai apeliaciniame skunde dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, perduodant bylą teismui ir atmetant ieškovo D. V. prašymą, iš esmės argumentų nekonkretizuoja, nurodytus argumentus grindžia išimtinai savo asmeniniais svarstymais: kaip pvz. „kodėl teigiama, jog valdžios galias riboja Konstitucija ir todėl konstitucinis teisinės valstybės principas sako, jog valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai“, nurodė, kad „2000-12-06 Konstitucinio teismo nutarime nurodoma, kad konstitucinės teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą“. Nurodė, kad „teismų praktikoje suformuota, jog būtina aiškintis, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, bei turi būti užtikrinama įtariamojo ar kaltinamojo teisių apsauga, išvengiant nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo. Privaloma paisyti lygiateisiškumo principo“. Nurodė, kad „šioje byloje prokuroras vienasmeniškai atmetė ieškovo, kaip kaltinamojo ir bylos liudytojų parodymus, neįsigilinęs į bylos medžiagą, ieškovo prašymą, bylą išsiuntė į teismą“. Vertinant aukščiau išvardintus apeliantų argumentus, sutiktina, jog asmens teisė į tinkamą teisinį procesą turi būti užtikrinama, kaip ir būtina aiškintis, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas teisingai ir turi būti paisoma lygiateisiškumo principo. Šios bylos kontekste tokie argumentai vertintini, kaip bendro pobūdžio, nepagrindžiant jų konkrečiomis aplinkybėmis, liečiančiomis šios bylos dalyką, kurios leistų vertinti jų teisingumą. Vertinant ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavimą su kaltinamuoju aktu teismui, teisėjų kolegija įvertinus byloje esančią medžiagą ir ją sutikrinus su baudžiamosios bylos medžiaga, mano esant pagrindui konstatuoti, kad prokuroras turėjo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą byloje. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-27 nuosprendis, kuriuo išteisinus D. V., kaip neįrodžius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką ir neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bylos medžiaga toliau perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti, t.y. iš esmės nuosprendžiu konstatuotas nusikalstamos veikos padarymas, tik nenustatytas asmuo, padaręs tokią veiką. Kitaip tariant prokuroras turėjo teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nusikalstama veika padaryta. Apeliantai neįvardija jokios konkrečios aplinkybės, patvirtinančios argumentą, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas D. V. atžvilgiu būtų negalimas, bendro pobūdžio argumentai nevertintini, kadangi iš jų negalima daryti jokių išvadų. LR BPK 218 str. numato galimybę nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą, ar bylą perduoti su kaltinamuoju aktu teismui. Šiuo gi atveju, prokuroras, įvertinęs surinktą ikiteisminio tyrimo metu medžiagą, priėmė sprendimą bylą perduoti teismui. Asmens kaltumo klausimą sprendžia teismas, kuris išteisino ieškovą aukščiau nurodytais pagrindais, bei bylą perdavė prokurorui, asmeniui padariusiam nusikalstamas veikas, nustatyti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos spręstina, kad prokuroras turėjo teisę ir teisingai vertino byloje surinktą medžiagą, kaip pagrindą bylą perduoti teismui, kadangi jam pakako surinktų duomenų įsitikinimui, jog duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, pakanka. Byloje nėra duomenų, kad prokuroras būtų pažeidęs lygiateisiškumo principą ir/ar nevertinęs byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir kaltinamojo parodymus ar/ ir liudytojo paaiškinimus, surašant kaltinamąjį aktą. Pažymėtina, kad visus byloje surinktus įrodymus iš esmės vertina teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, pripažinti asmenį kaltu ir/ar jį išteisinti (ar priimti kitokio pobūdžio sprendimą). Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareigūnų veiksmuose nėra aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą apie kokių tai veiksmų neteisėtumą. Kaip ir nenustatyta, jog prokurorė, 2011-01-05 nutarimu (b. l. 20 - 21), atmesdama D. V. prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, padarė neteisėtą veiksmą, kadangi nenustatyta jog prokuroras, išsiunčiant bylą su kaltinamuoju aktu teismui, t.y. pasirinkęs tokią ikiteisminio tyrimo pabaigimo formą, būtų elgęsis neteisėtai. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ieškovo atžvilgiu nereiškia visų baudžiamajame procese atliktų veiksmų neteisėtumo. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, D. V. 2010-12-15 prašyme „Dėl ikiteisminio tyrimo papildymo“, nebuvo konkretus ir jo surašytas prašymas, kurio pavadinimas suformuluotas kaip prašymas dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, tuo tarpu jo gale formuluojamas prašymas nutraukti bylą bei įvertinus jo turinį, nesudaro pagrindo konstatuoti pareigūno veiksmo, atmetant prašymą, neteisėtumo. Prašyme nėra formuluojama konkrečių prašymų, kokių tai papildomų procesinių veiksmų atlikimo, į kuriuos būtų neatsižvelgta. Sutiktina iš esmės ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad tokio nutarimo priėmimas galimai susijęs su jį priėmusio pareigūno profesine kvalifikacija, tačiau vertinant baudžiamojo proceso kodekso tikslus bei aplinkybę, kad tik teismas nustato asmens kaltę, tokio nutarimo priėmimas šios bylos kontekste, negali būti vertinamas, kaip neteisėtas prokuroro veiksmas.

Ikiteisminis tyrimas vyksta pagal baudžiamojo proceso kodekso normas ir prokuroras privalo jų laikytis, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad baudžiamojo proceso kodekso normos gali būti taikomos tik tiek, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai deklaratyvūs. Apeliantai neįvardija konkrečių įstatymo normų, prieštaraujančių pagrindiniam įstatymui, be to tokius prieštaravimus nustato tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teisėjų kolegija nepasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų, dėl tarptautinių sutarčių taikymo, Konstitucinio Teismo nutarimų ir teisės principų bei Konstitucinio Teismo išaiškinimų taikymo šios bylos kontekste, kadangi apeliantai jų tinkamai nepagrindžia, neįvardija šios bylos aplinkybių, kurios neįvertintos remiantis šiais aktais ar teismų praktika. Vien tai, kad apeliantai skunde nurodė įvairius teisės šaltinius, kurie jų nuomone turi būti taikomi, nepagrįsdami argumentų, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis išvardintais teisės aktai ar taikyti kokius tai Konstitucinio Teismo išaiškinimus.

Dėl įrodymų vertinimo, teismo sprendimo surašymo teisėtumo, jos formalaus išnagrinėjimo: teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.). Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Todėl, teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundo teiginius dėl sprendimo turinio trūkumų.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovų skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. LR CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008.). Iš skundo turinio matyti, kad apeliantai (ieškovai) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad ja remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

Apeliantas D. V. nurodė argumentą, kad prokurorė teismo posėdyje pareiškė, kad D. V. „turi būti nuteisiamas ir dėl to, kad jis ir toliau daro nusikalstamas veikas“, apelianto nuomone tai yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Baudžiamasis procesas numato pareigą prokurorui pasisakyti ir dėl bausmės skyrimo, todėl prokuroras, prašydamas skirti vienokią ar kitokią bausmę, turi teisę argumentuoti tokį prašymą, tame tarpe pateikiant ir asmenį charakterizuojančią medžiagą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 1-390-873/2011 medžiagos, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-02-14 nutartimi (baudž. byla Nr. 1-390-870/2011, b. l. 180-181, t.1) nutarė įrodymų tyrimą nutrauktoje 2009-10-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-498/2009 atnaujinti, baudžiamąsias bylas Nr. 365-498/2009 ir Nr. 1-390-873/2011 sujungti, suteikiant Nr. 1-390-873/2011. Tokiu būdu iki priimant galutinį šioje byloje 2011-10-27 nuosprendį, ieškovo D. V. nurodoma baudžiamoji byla, kuri jo atžvilgiu buvo nutraukta pagal laidavimą, buvo atnaujinta (BK 40 str. 8 d.) (įrodymų tyrimas) ir tik 2011-10-27 nuosprendžiu konstatuota, kad neįrodžius, kad D. V. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nutartis dėl įrodymų tyrimo nutrauktoje teismo 2009-10-16 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-498/2009 naikintina, kitaip tariant nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje D. V. buvo kaltinamas pagal BK 300 str. ir teisėjai atnaujinus įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-498/2009, kuri D. V. atžvilgiu buvo nutraukta pagal laidavimą, ir ją prijungus prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, laikotarpiu nuo šios bylos atnaujinimo (2011-02-14) iki nuosprendžio priėmimo (2011-10-27) jo atžvilgiu baudžiamoji byla nebuvo nutraukta ir prokurorė baigiamosiose kalbose iš esmės turėjo pareigą kalbėti apie šią baudžiamąją bylą D. V. atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroro pasisakymas apie ankstesnę iškeltą bylą asmeniui, kurio atžvilgiu jis kaltinimą palaiko, kai tokios bylos įrodymų tyrimas buvo atnaujintas, visiškai pagrįstas ir teisėtas. Kaip jau pasisakyta aukščiau, tuo metu, prokurorui pasisakant baigiamosiose kalbose, tokia byla nebuvo nutraukta, t.y. joje įrodymų tyrimas buvo atnaujintas ir baudžiamoji byla prijungta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos (2011-02-14 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis). Tuo pagrindu apelianto argumentas dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nepagrįstas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sutikrinus šioje byloje pateiktus duomenis su išreikalauta baudžiamąja byla, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisAsta RadzevičienėZita Smirnovienė