- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-645-332-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00045-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- R. Č., T. J.
- Nukentėjusysis
- G. P.
- Advokatai
- Aušra Žukienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. J. ir R. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-01-02 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant visą neatliktos bausmės dalį, taikant Lietuvos Respublikos BK 65 str. 2 d. nustatytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 5 MGL (650 Lt) bauda, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos 2011-06-09.
T. J. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010-02-20 16.00 val. iki 2010-02-26 15.25 val., t. y. šešios dienos.
pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos 2011-06-09.
R. Č. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-02-20 16.00 val. iki 2010-02-22 14.30 val., t. y. dvi dienos.
Iš T. J. ir R. Č. solidariai priteista nukentėjusiajai G. P. 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. J. ir R. Č. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, atimant galimybę priešintis, išžagino žmogų ir taip pat seksualiai prievartavo, o būtent 2010-02-19 apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. P., tai yra T. J. ranka suduodant G. P. ne mažiau 3 kartus ranka į veidą bei dešinę šlaunį ir taip padarant G. P. kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame skruoste ir dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, jėga nuvelkant rūbus nuo nukentėjusiosios G. P. kūno bei grasinant užmušti, o R. Č. laikant G. P. už rankų ir taip atimant galimybę priešintis, T. J. lytiškai santykiavo su G. P. prieš jos valią, po ko R. Č. pasikėsino seksualiai prievartauti G. P. oraliniu būdu, tai yra prikišo savo lytinį organą G. P. prie lūpų, tačiau įkišti į burną negalėjo, nes nukentėjusioji ranka užsidengė veidą, todėl tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su G. P. prieš jos valią.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jis ir T. J. nukentėjusiosios nežagino, seksualiai neprievartavo ir nemušė.
Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas objektyviais įrodymais, neatitinkantis faktinių įvykio ir bylos aplinkybių, todėl turi būti panaikintas. Teigia, kad nukentėjusioji G. P. su pareiškimu į policiją kreipėsi 2010-02-19 21 val. 40 min., praėjus beveik 22 val. nuo įvykio. Savo pareiškime nurodė, kad jos manymu, abu asmenys lytinių aktų nebaigė. Apklausiama liudytoja G. P. teigė, kad įvykio naktį, po vidurnakčio, jis (R. Č.) išėjo į kiemą parūkyti, palikdamas ją su T. J., kuris pradėjo prie jos kabinėtis, sudavė jai smūgius, tačiau ji jo (R. Č.) nekvietė, neprašė pagalbos, o kai lytinį organą T. J. ištraukė iš makšties, į kambarį įėjo jis (R. Č.) ir tuoj pat pradėjo laikyti jos rankas. Dėl to apeliantui neaišku, kur ir kaip nukentėjusiosios rankos buvo laikomos, kodėl jis turėjo laikyti jos rankas, jeigu T. J., pagal jos žodžius, pasipriešinimą buvo palaužęs vartodamas fizinį smurtą. Taip pat apeliantui iš nukentėjusiosios parodymų neaišku, kur buvo T. J., kai jis, pasak nukentėjusiosios, prikišo savo lytinį organą prie jos lūpų, kokioje padėtyje jis tai darė, ir ar kliūtį galėjo sudaryti jos ranka, jei jis, tariamai būtų norėjęs įkišti savo lytinį organą jai į burną, juk, pasak nukentėjusiosios, jos pasipriešinimas buvo palaužtas. Apelianto nuomone, negalima tikėti tokiais suaugusios moters, dažnai su įvairiais partneriais turinčios įvairaus pobūdžio lytinius santykius, parodymais, kuriuos, kaip teigia teismas savo nuosprendyje, patvirtina liudytojos, jos draugės. Be to, apeliantui neaišku, kodėl saugusi moteris, vidurinio išsilavinimo, neskambino policijai ir nepranešė apie įvykį iki išvykstant į darbą ar darbo metu, juk tam buvo visos galimybės.
Skunde apeliantas teigia, kad apklausiant nukentėjusiąją vėliau – 2010-02-20, 2010-02-24, 2010-05-04, jos parodymai kiekvienu kartu pasipildydavo naujomis detalėmis, kurias buvo bandoma nutylėti anksčiau. Iš nukentėjusiosios parodymu matyti, jog ji, iš esmės, negali apibūdinti pamestų savo kojinių, negali paaiškinti kitų svarbių įvykio aplinkybių. Dėl to apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje nepašalino prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje.
R. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusioji G. P. teismo medicinos specialisto apžiūrėta tik 2010-02-20 ir apžiūros metu specialistui pareiškė, jog ji prieš savaitę turėjo paskutinius lytinius santykius, o tai kelia abejones, tačiau teismas šios aplinkybės neišnagrinėjo. Be to, specialistas nurodė, kad nukentėjusiosios kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti, suduodant rankos delnu, tačiau neaišku nei kuria vieta, nei tai, ar sužalojimai negalėjo atsirasti atsitrenkiant į kietą buką daiktą, tuo labiau, kad nukentėjusi niekada nepasakė, jog T. J. jai smūgiavo į šlaunį, nors sužalojimas šioje vietoje rastas.
Nuteistasis R. Č. pažymi, kad 2010-02-20 9 val. G. P. pateikė policijos pareigūnams įvykio metu vilkėtus rūbus, tarp jų juodas apatines kelnaites, tačiau pastarosios ikiteisminio tyrimo pareigūno apžiūrėtos, nufotografuotos, kaip to reikalauja įstatymas, nebuvo. Taip pat pažymi, kad kiti pateikti rūbai ir iš liudytojos I. G. išimtos kojinės, pareigūno apžiūrėtos tik 2010-03-16, iš I. G. paimtų moteriškų puskojinių apžiūros protokole nurodyti visai kiti kojinių išvaizdos akcentai, nei jas apibūdino G. P., ir 2010-06-01 kojinės grąžinamos nukentėjusiai, neatlikus esminių proceso veiksmų.
Apeliantas skunde nurodo, kad 2010-02-20 įvykio vietos apžiūros protokolas surašytas neaiškiai, iš jo negalima tiksliai spręsti apie nukentėjusiosios apklausos protokoluose nurodytas atitinkamas objektų išsidėstymo vietas. Tai sutrukdė gynybai gintis nuo pateikto kaltinimo. Be to, apeliantui keista, kad įvykio vietoje (bute) pirmiau buvo atliekama krata – 2010-02-20 16 val., o tos pačios dienos 17 val. apžiūrima įvykio vieta, nes po atliktos kratos neįmanoma išsamiai apžiūrėti įvykio vietos.
Skunde apeliantas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklaustos liudytojos S. T. ir I. G.. R. Č. nuomone, jų parodymai gali būti pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, neapklausus jų teisiamajame procese.
Nuteistasis R. Č. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas baudžiamojoje byloje pateikė tarnybinį pranešimą, iš kurio matyti, jog buvo apklausiami gyventojai, kurie gyvena šalia įvykio vietos buto, tačiau pareigūnui jokios naudingos informacijos nepateikė. Apelianto nuomone, kaimynai liudytojais turėjo būti apklausiami oficialiai, ypač jei nukentėjusioji gana ilgą laiką šaukė.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje neaptarė, kodėl D. M. surastas vyriškis gana ilgai ir intensyviai bendravo telefonu su nukentėjusiąja, pati G. P. to negali paaiškinti, o teismas nesiaiškino, kam priklauso to vyriškio telefono numerio abonentas, ar jis buvo naudojamas po 2010-02-20, kas, jo manymu, būtų patvirtinę jo parodymus, kad G. P. to vyriškio pagalba norėjo gauti iš jo ir T. J. pinigų ar buvo aptarinėjamos kitos įvykio detalės. Taip pat apeliantui neaišku, kodėl nebuvo bandyta nustatyti D. M. pažįstamos – D. ir kam priklausė jos nurodytas telefono abonentas.
Apeliantas teigia, kad iš nukentėjusios parodymų matyti, jog ji tvirtina jo poziciją, kad jie bendravo, bendravimo metu turėdavo lytinių santykių (į makštį, oraliniu ir analiniu būdu), kad prieš pora savaičių iki 2010-02-18 jie buvo susitikę, todėl ant jos kelnaičių ir galėjo likti jo sperminis skystis nuo to laiko. Pažymi, kad teismas to nepaneigė, o ekspertas negalėjo pasakyti, kada ant kelnaičių atsirado sperma.
Nuteistasis R. Č. nurodo, kad nuosprendyje nebuvo vertinami Serologijos ir DNR laboratorijos atsakymai teismui (2011-03-08), kas rodo, jog teismas nuosprendį grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, o kitų duomenų, kurie kelia abejones dėl jo kaltės, teismas net nesiaiškino. Be to, apeliantas teigia, kad teismas nepašalino prieštaravimų dėl jo kaltės, nemotyvuotai atmetė gynybos prašymus, todėl teismo nuosprendis yra neteisingas, neobjektyvus ir neteisėtas.
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti.
Skunde apeliantas nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendis neatitinka LAT Teisėjų Senato 2003-0-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.7. p. reikalavimų, nes nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys, tačiau tai nebuvo padaryta. Apelianto įsitikinimu, teismo padarytos išvados vertinant įrodymus teismo nuosprendyje nėra pagrįstos.
Skunde nuteistasis nurodo, kad byloje nėra jokių kitų, išskyrus G. P. parodymus bei asmenų, kurie yra G. P. pažįstamos ar draugės, paaiškinimų apie aplinkybes, kurios joms žinomos iš tos pačios nukentėjusiosios, jo ir kito nuteistojo R. Č. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Apelianto įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, jog jis ir kitas nuteistasis R. Č. yra nekalti dėl veikų, už kurias jie nuteisti.
Apeliantas skunde pažymi, kad pati G. P. teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog jos turtinė padėtis buvo ir yra bloga, pripažino aplinkybę, kad yra prašiusi pinigų iš kito nuteistojo R. Č., nes jai trūkdavo pinigų, todėl ji buvo ir yra suinteresuota bylos baigtimi ir civilinio ieškinio patenkinimu. Apelianto nuomone, dėl šios priežasties priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismas negalėjo vadovautis jos parodymais ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be to, apeliantas teigia, kad G. P. parodymai, skirtingai nei jo ir R. Č., ikiteisminio tyrimo metu ženkliai kito, dėl žaginimo aplinkybių buvo nenuoseklūs ir net neatitinka eksperto išvados, tačiau teismas nuosprendyje vis tiek nurodė, kad jie – T. J. ir R. Č., duodami parodymus apie pareikšto kaltinimo aplinkybes, vengia teismui sakyti tiesą, ir jokių konkrečių argumentų dėl tokios išvados nenurodė.
Nuteistojo T. J. įsitikinimu, S. T. parodymai teismo išvis neturėjo būti vertinami, nes ji teismo posėdyje apklausta nebuvo, ši liudytoja betarpiškai nedalyvavo ir nematė G. P. nurodomų aplinkybių ir visas ikiteisminio tyrimo apklausoje nurodytas aplinkybes sužinojo iš tik iš savo draugės G. P. pasakojimo. Be to, liudytojos T. parodymai vertintini kritiškai, nes ji ir G. P. yra draugės, todėl ji gali būti šališka. Taip pat apeliantas nurodo, kad ir liudytojos N. M. nenuoseklūs parodymai vertintini kritiškai, nes ji su G. P. yra draugės, visa tai, ką ji papasakojo, sužinojo iš G. P. ir apklausiama teismo posėdyje negalėjo tiksliai atsakyti į daugelį klausimų. Tuo pačiu nurodo, kad liudytojos D. M. parodymai taip pat nenuoseklūs, į daugelį klausimų teismo posėdžio metu ji atsakė, kad neatsimena, nežino ar pan., todėl teismas ir juos turėjo vertinti kritiškai.
Apeliantas nurodo, kad liudytoja I. G. teisme taip pat nebuvo apklausta, o teismo posėdyje apklaustas šią liudytoją apklausęs tyrėjas A. M. kojinių radimo aplinkybių pats faktiškai nematė, todėl jo parodymus teismas turėjo vertini kritiškai. Be to, apeliantas teigia, kad teismas neišnaudojo visų galimybių iškviesti ikiteisminio tyrimo metu apklaustą liudytoją I. G. ir S. T., todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą (betarpiškai apklausti liudytoją už duoti jai klausimus ir t.t.).
Apeliaciniame skunde nuteistasis T. J. teigia, kad DNR tyrimas, ar G. P. atpažintos kojinės yra tikrai jos, nebuvo atliktas, o G. P. kojinės grąžintos G. P., o ne pridėtos prie bylos kaip daiktinis įrodymas. Pažymi, kad su G. P. nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje nei bute, nei prie namo, kur neva rengėsi, nebuvo nustatyta, ar I. G. nurodyta kojinių radimo vieta ir G. P. nurodyta rengimosi vieta sutampa, ir to padaryti teisme nebeįmanoma, nes G. P. visa bylos medžiaga yra žinoma, o kojinės jau pabuvojo pas G. P.. Apeliantas teigia, kad liudytojos I. G. apklausos protokole kojinės apibūdintos vienaip, daiktinių įrodymų apžiūros protokole jau kitaip, liudytojo A. M. apklausos metu teisme apibūdinamos dar kitaip, o nuotraukose, kuriose matyti, kaip G. P. atpažįsta tas kojines, jos atrodo dar kitaip.
Apeliantas pažymi, kad kelnaites ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė pati G. P., tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog ji nurodytą dieną mūvėjo tas kelnaites, ir pažymi, kad G. P. su R. Č. pripažino iki tol turėję lytinių santykių, vadinasi, kaltinamojo R. Č. sperma galėjo atsirasti ant G. P. kelnaičių ir anksčiau, o tai yra dar viena abejonė, kuri teisme nebuvo pašalinta.
Skunde nuteistasis T. J. nurodo, kad specialisto išvadoje bei eksperto išvadoje konstatuota, jog su G. P. makšties turiniu rasti sperminio skysčio pėdsakai, tačiau, kam priklauso sperma, pasakyti negalima. Tuo pačiu nurodo, kad jam priklausanti sperma specialistų rasta tik ant paklodės, o tai prieštarauja G. P. 2010-04-24 parodymams, kad viskas vyko ant lovos antklodės, tačiau teismas dėl šių prieštaravimų nepasisakė. Be to, apeliantas nurodo, kad jis gyveno tame bute ir miegodavo toje lovoje, turėjo intymių santykių su kita moterimi, todėl ir atsirado ant paklodės jo sperma.
Apeliantas skunde pažymi, kad specialistams pateikus aukščiau minėtą išvadą, būtent, jie – jis ir R. Č., prašė skirti ekspertizę ir ekspertai patvirtino specialisto išvadą, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio.
Apelianto įsitikinimu, jis ir R. Č. yra plano, kaip lengvai gauti pinigų, aukos - liudytojos yra G. P. draugės, duodamos parodymus teisme, melavo, siekdamos padėti G. P.. Tuo pačiu nurodo, kad jis ir R. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog po kaltinime nurodytos datos buvo skambučiai su reikalavimais sumokėti 10000 Lt iš G. P. broliu prisistačiusio asmens ir grasinimai, jog nesumokėjus bus kreiptasi į policiją, o G. P. apie skambučius jam, ikiteisminio tyrimo pareigūnams pirmųjų apklausų metu nutylėjo ir papasakojo apie juos tik vėliau, t. y. po to, kai jai ikiteisminio tyrimo pareigūnai pranešė apie jų pateiktus parodymus, tačiau G. P. taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl šią aplinkybę anksčiau nutylėjo, ir kokio turinio žinutes siuntinėjo asmeniui, kuris jam skambino ir reikalavo sumokėti 10000 Lt.
Skunde apeliantas teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir tendencingai, nebuvo tiriamos kaltinamųjų pateiktos versijos, nebuvo padaryti išrašai SMS žinučių iš G. P. telefono. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai apsiribojo tik skambinusiojo skambučių išklotinių gavimu, tačiau byloje nenustatytas jam skambinęs asmuo, nors jo gynėjas keletą kartų teisminio nagrinėjimo metu prašė išreikalauti iš mobiliojo ryšio operatoriaus duomenis apie išeinančių ir įeinančių skambučių numerių savininkus, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė, taip užkirsdamas kelią į tinkamą gynybą.
Nuteistojo T. J. nuomone, pats sumušimo žymių buvimas nepatvirtina išžaginimo ir/ar seksualinio prievartavimo fakto, o be to, byloje nėra objektyvių įrodymų, jog kūno sužalojimai atsirado nurodytu laikotarpiu, ir, kad jie negalėjo būti padaryti vėliau, nes nėra jokių liudytojų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji iš susitikimo grįžo sumušta, niekas negirdėjo, kad G. P. būtų šaukusi, ant jo kūno jokių sužalojimų nerasta, nors G. P. tvirtino, kad ji priešinosi, kaip nesuplėšyti ir jos rūbai, nors pati sakė, kad rūbai buvo nuvilkti naudojant jėgą.
Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į prokuroro pateiktas jo pažįstamos ir R. Č. G. P. rašytas SMS žinučių išklotines, kurių jis neneigia, ir pažymi, kad tai jie darė praradę viltį apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų, nusprendę savaip išsiaiškinti susidariusią situaciją su G. P..
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. Č. ir T. J. pripažino savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailėjosi dėl tokio savo elgesio ir prašė skirti jiems švelnesnes bausmes. Nuteistojo R. Č. gynėja prašė taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir sušvelninti nuteistajam R. Č. paskirtą bausmę, nuteistojo T. J. gynėja taip pat prašė sušvelninti nuteistajam T. J. paskirtą bausmę. Prokuroras nurodė, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra per griežtos ir prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
R. Č. ir T. J. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. Č. ir T. J. pripažino kaltais bendrininkų grupe lytiškai santykiavus ir tenkinus savo lytinę aistrą analiniu būdu su G. P. prieš jos valią ir nuteisė juos pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d.
Priimdamas R. Č. ir T. J. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų R. Č. ir T. J., nukentėjusiosios G. P., liudytojų N. M., D. M., A. P., A. M., R. S., ekspertės J. K. duotais parodymais, teismo medicinos specialisto išvadose, daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose, kratos protokole, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole, apžiūros protokole, akistatos tarp įtariamojo T. J. ir nukentėjusiosios G. P. protokole, akistatos tarp įtariamojo R. Č. ir nukentėjusiosios G. P. protokole, medicininiame pažymėjime esančiais duomenimis ir padarė teisingą išvadą, kad T. J. ir R. Č. veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, t.y. T. J. suduodant smūgius, bei grasinant nužudyti, R. Č. laikant nukentėjusiąja už rankų, T. J. lytiškai santykiavo, o R. Č. prieš nukentėjusios G. P. valią pasikėsino seksualiai prievartauti G. P. oraliniu būdu, tačiau negalėjo to padaryti, nes nukentėjusioji tam priešindamasi ranka užsidengė veidą, todėl R. Č. tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. Č. ir T. J. kaltės bendrininkų grupėje lytiškai santykiavus ir tenkinus savo lytinę aistrą analiniu būdu su G. P. prieš jos valią. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad R. Č. ir T. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip apeliaciniais skundais prašė apeliantai.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistieji R. Č. ir T. J. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų veikų juridinės kvalifikacijos nebeginčijo, visiškai prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodė, kad nuoširdžiai gailisi ir prašė sušvelninti jiems paskirtas bausmes.
R. Č. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad nori prisipažinti viskuo, kuo yra kaltinamas. Anksčiau neprisipažino ir melavo, nes bijojo, jam gėda apie tai kalbėti. Nurodė, kad nukentėjusioji G. P. yra jo draugė, meilužė. Jis anksčiau su ja turėjo lytinių santykių. 2010-02-19 jis su T. J. gėrė. Apie vidurnaktį jis paskambino G. P. ir pasiūlė prisijungti prie kompanijos. Ji sutiko. Jis su T. J. nuvažiavo su taxi jos parsivežti. G. P. kartu su jais gėrė alkoholinius gėrimus. Tą vakarą jis su ja santykiavo analiniu būdu. Kai T. J. santykiavo su G. P., jis buvo išėjęs parūkyti. Kai jis grįžo, ji gulėjo lovoje, buvo iki pusės nuoga (apatinė kūno dalis buvo nuoga), jis prie jos priėjo ir norėjo santykių oraliniu būdu, bet ji užsidengė ranka burna, tada jie santykiavo analiniu būdu, santykiai buvo prieš jos valią, ji bandė atstumti, nenorėjo. Tą vakarą jam iš pradžių pasirodė, kad ji pati norėjo santykiauti, tačiau dabar supranta, kad buvo kitaip. Jis matė, kad T. J. sudavė G., bet jam gėda apie tai kalbėti. Jis (T. J.) lindo bučiuotis, o ji atstūmė jį, todėl jis sudavė 2-3 kartus jai į veidą. Paskui jis (T. J.) ją nurengė ir pradėjo santykiauti lovoje. Ji nesutiko, iš pradžių truputį priešinosi, paskui nebesipriešino. Jis T. J. veiksmams G. P. atžvilgiu buvo abejingas. T. J. jau buvo pradėjęs santykiauti, kai jis (R. Č.) paėmė jos rankas. Jis (R. Č.) ją laikė už rankų, kai T. J. baigė, atsitraukė. Ji gulėjo ant lovos, jis (R. Č.) ją bučiavo, atsiklaupė ir paėmė už rankų, norėjo jai į burną įkišti savo lytinį organą, tačiau kai jos rankas paleido, tai ji užsidengė burną. Už rankų paėmė, kad nesipriešintų. T. J. tuo metu buvo kambaryje. Nurodė, kad jis (R. Č.) neatlygino nukentėjusiajai žalos, nes būdamas pataisos namuose to negali padaryti. Jis neturi galimybių sužinoti, kur yra nukentėjusioji, bet žalą atlyginti galimybės yra. Jeigu būtų žinojęs, kur ji yra, būtų dalį žalos jau atlyginęs. Žalą jai atlygins. Savo elgesį vertina blogai. Turi žmoną, dvynius 4 metų, žmona mokosi universitete dieniniame skyriuje, vaikai lanko darželį, jiems padeda uošvienė. Jis iki suėmimo dirbo, yra neteistas.
T. J. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad tą vakarą R. Č. paskambino G. P. ir jie nuvažiavo jos parsivežti. Iki to su R. Č. išgėrė po vieną alaus butelį. Apie G. jis žinojo iš R. pasakojimų. Važiuodami pas ją, sustojo parduotuvėje ir nusipirko butelį degtinės. Visi grįžo į butą. Jie gėrė visi, bet G. P. gėrė daugiausia. Jis bandė su ja pasibučiuoti sėdint ant sofos. Nors ji R. Č. draugė, jam taip „sušvietė“, kad jis norėjo pasibučiuoti. Jis žinojo, kad ji yra R. Č. meilužė. Kai norėjo ją pabučiuoti, ji jį atstūmė ir jis jai sudavė, jam atrodo, vieną kartą. Jis negali paaiškinti, kodėl jai sudavė. Ji atsigulė ant lovos, jis atsigulė ant jos. Jis padarė nusikaltimą, turėjo su ja santykius, ji priešinosi, nenorėjo bučiuotis. Pradžioje jam pasirodė, kad ji nenorėjo santykiauti, bet paskui nieko. Viskas buvo labai trumpai. Jei jis jai sudavė, naudojo smurtą, tai išeina, kad prieš jos valią santykiavo. Jis jai atsegė kelnes. Antrą kartą jai sudavė į veidą, kai ant jos gulėjo, nes ji bandė atstumti, kažkiek priešinosi. Santykiavimas ten buvo toks, kad porą kartų įkišo savo lytinį organą jai į makštį, bet jo lytinis organas nebuvo pajėgus, tuo santykiavimas ir baigėsi. Jis nuo jos nulipo. R. Č., atrodo, su ja santykiavo. Jie nebuvo susitarę santykiauti su ja, nebuvo net tokios minties. Jo kaltė, kad su santykiavo prieš jos valią, panaudojo prieš ją smurtą. Jis supranta, kad sudavimas jai du kartus, norint santykiauti su ja, yra nusikaltimas. Tuo momentu, jis gal nesuvokė, kad buvo prievarta. Jis po įvykio iš karto suprato, bet nesakė tiesos. Nurodė, kad jis įkalinimo įstaigoje vėl susituokė, iš pirmos santuokos turi dukrą 8 metų, kuriai teikia išlaikymą, iš antros santuokos neturi vaikų, bet žmona turi. Nukentėjusiajai žalos neatlygino, bet tikrai atlygins jai žalą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir atsižvelgusi į apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus nuteistųjų R. Č. ir T. J. parodymus pripažįstant kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, daro išvadą, kad nuteistųjų prisipažinimas padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis pripažintini jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistieji R. Č. ir T. J. pripažino ne visas jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų esmines aplinkybes. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino R. Č. ir T. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės jų prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdaus apgailestavimo dėl tokio savo elgesio (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad duodami parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, papasakojo apie esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, išreiškė apgailestavimą dėl tokio savo elgesio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas pripažinti R. Č. ir T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jų prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Dėl išdėstytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.).
Nuteistojo T. J. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.), nes, pasak gynėjos, nukentėjusioji nakties metu pati vyko su dviem vyriškiais į svetimą vietą vartoti alkoholinius gėrimus ir turėdama galimybę pasišalinti iš buto, nepasinaudojo šia galimybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo T. J. gynėjos argumentai yra nepagrįsti, nes gynėjos minėti nukentėjusiosios veiksmai nelaikytini provokuojančiais. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai nustatoma, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-446//2010, 2K-21/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasis išdėstytu, konstatuoja, kad nukentėjusiosios G. P. veiksmai – atvykimas nakties metu su T. J. ir R. Č. į svetimą butą ir alkoholinių gėrimų vartojimas kartu su jais, nelaikytini provokuojančiais tiek T. J., tiek R. Č. atžvilgiu, todėl ši aplinkybė nepripažįstama nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistiesiems T. J. ir R. Č. bausmes už padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų, tačiau nustačius apeliantų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, yra pagrindas mažinti R. Č. ir T. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.). Nuteistojo R. Č. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė sušvelninti nuteistajam R. Č. paskirtą bausmę, taikant Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra išimtinių aplinkybių, jog Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d. sankcijose numatytų bausmių paskyrimas R. Č. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, subendrindamas T. J. paskirtą galutinę bausmę su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-01-02 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatas. Iš bylos matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-01-02 baudžiamuoju įsakymu T. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta 3 MGL (390 Lt) bauda, kurią jis sumokėjo 2008-03-07 (3 t. 170 b. l.). Pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatas, nauju nuosprendžiu paskirta bausmė yra subendrinama su neatlikta bausme ar jos dalimi, o atsižvelgus į tai, kad apeliantas skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną jau buvo pilnai atlikęs jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai T. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas panaikinant bausmių subendrinimą pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-09 nuosprendį:
pripažinti T. J. ir R. Č. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi.
pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. iki 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.
pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., naujai paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę T. J. nustatyti 3 (trejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-01-02 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.
pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. iki 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo.
pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 2 d. iki 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., naujai paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę R. Č. nustatyti 3 (trejus) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.