Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. J., R. Č. ir Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžiu T. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant visą neatliktos bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. vasario 20 d. 16.00 val. iki 2010 m. vasario 26 d. 15.25 val. (šešios dienos).

R. Č. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. vasario 20 d. 16.00 val. iki 2010 m. vasario 22 d. 14.30 val. (dvi dienos).

Iš T. J. ir R. Č. solidariai priteista nukentėjusiajai G. P. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalis dėl T. J. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir R. Č. – pagal BK 149 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: T. J. pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir R. Č. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Taip pat Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendis pakeistas: T. J. veika, kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo T. J. BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 26 d. ir nuo 2011 m. birželio 9 d. iki gruodžio 6 d. R. Č. veika, kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 22 d. ir nuo 2011 m. birželio 9 d. iki gruodžio 6 d. Iš T. J. ir R. Č. nukentėjusiajai G. P. priteista po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, prokuroro kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. J. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo R. Č. gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pasak kasatoriaus, teismai pažeidė BPK nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.8 punkte pateiktu išaiškinimu, kad nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami bylos įrodymus, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, sprendimus priėmė neatsižvelgdami į įrodymų visumą. Teismai taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7 punkte pateikto išaiškinimo nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstyti ir kitais surinktais įrodymais paneigti kaltinimui prieštaraujančius duomenis. Nagrinėjamoje byloje liko daug abejonių ir neatitikimų faktinėms bylos aplinkybėms, kurie turėjo būti aiškinami jo ir R. Č. naudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nenurodė motyvų dėl esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų.

Kasatorius taip pat kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nuteistojo R. Č. gynėjos apeliacinės instancijos teisme pateiktos specialisto konsultacijos vertinimo. Jis mano, specialisto išvados 6 punkte padaryta techninė klaida, nurodant, kad G. P. teismo medicinos tyrimo metu sužalojimų veide nebuvo konstatuota, tačiau teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Be to, kasatorius mano, kad specialisto konsultacija patvirtino gynybos abejones dėl G. P. parodymų apie jos sumušimo intensyvumą. Pagal nukentėjusiosios parodymus, jai turėjo būti suduota labai daug smūgių į galvą, tačiau ekspertas nustatė tik du sužalojimus jos veide. Specialistas konsultacijoje nurodė ir tai, kad, atsižvelgiant į G. P. parodymus, ant jo kūno turėjo atsirasti sužalojimų, tačiau tokių nenustatyta. 2011 m. spalio 5 d. teismo posėdžio metu buvo prašoma iškviesti ir papildomai apklausti ekspertą, siekiant išsiaiškinti, ar ant G. P. kūno nebuvo rasta kitų sužalojimų, nes, atsižvelgiant į specialisto konsultaciją ir pagal G. P. parodymus, jai turėjo atsirasti kojų sužalojimai bei nušalimai. Apeliacinės instancijos teismas šio prašymo netenkino, taip atimdamas galimybę pateikti papildomų įrodymų.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo atliktas DNR tyrimas, siekiant nustatyti, ar G. P. atpažintos kojinės yra tikrai jos. Nebuvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje su G. P. ir liudytoja I. G., siekiant nustatyti, ar jų nurodyta kojinių buvimo vieta sutampa, nors iš bylos medžiagos matyti, kad ši vieta nesutapo. Be to, liudytojos I. G., liudytojo A. M. apklausos, daiktinių įrodymų apžiūros protokoluose kojinės apibūdintos skirtingai, o nuotraukose, kuriose G. P. atpažįsta kojines, šios atrodo dar kitaip. Kasatorius dėl šių aplinkybių buvo pasisakęs savo apeliaciniame skunde, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino.

Kasatorius mano, kad liudytojos N. M. parodymai taip pat turėjo būti įvertinti kritiškai, nes ji yra G. P. draugė, be to, visas aplinkybes ji sužinojo iš nukentėjusiosios. Liudytojos parodymai buvo nenuoseklūs, o apklausiama teisme ji tiksliai negalėjo atsakyti į daugelį klausimų, taip pat nurodyti asmens, kurio buvo prašoma paskambinti kasatoriui. Ikiteisminio tyrimo pradžioje liudytoja stengėsi nuslėpti bandymus padėti G. P. surasti asmenį, kuris galėtų paskambinti kasatoriui ir R. Č. Šios aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame skunde, tačiau teismas dėl to nuosprendyje nepasisakė.

Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes nuosprendžius pagrindė duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu. Liudytoja I. G., kuri prie savo namo rado nukentėjusiosios paliktas kojines, teisme nebuvo apklausta, jos parodymų teisingumą patvirtino jos apklausą atlikęs ir daiktų pateikimo protokolą surašęs tyrėjas A. M. (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kasatorius pažymi, kad tyrėjas kojinių radimo aplinkybių pats nematė, todėl jo parodymai grįsti tik liudytojos L. G. parodymais. Kasatoriaus nuomone, teismas neišnaudojo visų galimybių iškviesti liudytoją I. G., todėl buvo pažeista kaltinamojo įstatymo garantuota teisė apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, taip pat rungimosi principas. Apeliacinės instancijos teisme R. Č. gynėja pateikė duomenis, kad liudytoja I. G. būna Lietuvoje, ir prašė ją apklausti, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. P. 2010 m. vasario 20 d. apklausos metu nurodė, jog kojines galėjo palikti pas kasatorių bute, o ne prie kažkokio namo; jos parodymai apie kojinių palikimą lauke atsirado jau vėliau.

Taip pat kasatorius mano, kad teismas nuosprendį grindė įrodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 242 ir 301 straipsnių nuostatas. Teisme apklaustos tyrėjos A. P. duoti parodymai negali būti laikomi tinkamu įrodymu šioje byloje, nes ji tik apklausė liudytoją S. T., kuri pati tiesiogiai nematė įvykio aplinkybių. Be to, teismai neišnaudojo visų galimybių iškviesti ikiteisminio tyrimo metu apklaustą liudytoją S. T., todėl buvo pažeista kasatoriaus teisė dalyvauti apklausiant liudytoją ir užduoti jam klausimus, kurie buvo labai svarbūs.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neteisingai atitinkamai pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį kvalifikavo nuteistųjų T. J. bei R. Č. padarytas nusikalstamas veikas, nors abiejų padaryti nusikalstimai turėjo būti kvalifikuoti taip, kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendyje – pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį. Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, nes išsamiai neišnagrinėjo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, vertino įrodymus atskirai, o ne jų visumą, ir nenurodė motyvų, kodėl vienais jų remiasi, o kitus atmeta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe iš esmės tik tuo, kad R. Č. nukentėjusiosios rankas pradėjo laikyti tuo metu, kai T. J. buvo atlikęs lytinį aklą, o kai R. Č. prievartavo nukentėjusiąją, T. J. tik stovėjo ir žiūrėjo. Tačiau net ir laikant, kad šios teismo nustatytos aplinkybės yra teisingos (nors toliau skunde jos taip pat ginčijamos), jos nepaneigia nuteistųjų bendrininkavimo.

Teismas nustatė, jog prieš nukentėjusiosios valią lytiškai su ja santykiavo ir tenkino lytinę aistrą du asmenys – R. Č. ir T. J. Nuteistieji dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino, todėl apie jų susitarimo bendrai įvykdyti nusikalstamas veikas buvo galima spręsti tik pagal jų elgesį ir objektyvias nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas to nevertino. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji nakties metu pasikvietė nukentėjusiąją į gyvenamąją patalpą, kurioje, be jų, daugiau nieko nebuvo. Neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją jie atliko vienoje patalpoje. Iš nukentėjusiosios nuoseklių parodymų matyti, kad tuo metu, kai T. J. pradėjo prieš ją naudoti smurtą ir lytinio akto veiksmus, R. Č. suprato, kokius neteisėtus veiksmus vykdo T. J., jiems neprieštaravo. R. Č. supratimą, kad yra vykdomas išžaginimas, liudijo T. J. atlikti veiksmai, aplinkybės, jog prievarta nurengta nukentėjusioji ir T. J. buvo nuogi, G. P. elgesys siekiant nutraukti prieš ją vykdomus veiksmus. Be to, iš karto po T. J. lytinio santykiavimo ir jo smūgių nukentėjusiajai per veidą R. Č. pasikėsino tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, o nepavykus, tenkino lytinę aistrą analiniu būdu. Taigi, prokuroro nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad R. Č. suvokė, jog prieš jo lytinės aistros tenkinimo veiksmus T. J. jau buvo palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, t. y. jis jau buvo atlikęs ir dalį objektyvių seksualinio prievartavimo veiksmų ir, tenkindamas lytinę aistrą, suvokė, kad ją tenkino prieš nukentėjusiosios valią. T. J. R. Č. seksualinio prievartavimo veiksmams taip pat neprieštaravo, t. y. suvokė, kad jo atlikti prievartos veiksmai atėmė nukentėjusiajai galimybę priešintis ir R. Č. seksualinio prievartavimo veiksmams. Dar daugiau, T. J. po R. Č. lytinės aistros tenkinimo toliau intensyviai prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą. Objektyviai dėl tokių nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji galėjo manyti, jog bet kuriuo metu bet kuris jų gali prieš ją panaudoti fizinį smurtą ir atlikti su ja lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo veiksnius. Prokuroro nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad T. J. ir R. Č. tiek seksualinio prievartavimo, tiek išžaginimo nusikalstamas veikas padarė susitarę, veikdami kartu bei pritardami vienas kito veiksmams, abu buvo vykdytojai ir veikė bendrininku grupe.

Toliau kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog R. Č. laikė nukentėjusiosios rankas tuo metu, kai T. J. jau buvo baigęs lytinio santykiavimo veiksmus. Tokias išvadas teismas padarė remdamasis 2011 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu G. P. užfiksuotais parodymais, tačiau nepateikė motyvų, kodėl remiasi būtent šiais nukentėjusiosios parodymais ir atmeta kitus su minėta aplinkybe susijusius jos ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus bei kitus įrodymus, prieštaraujančius tokiai faktinei aplinkybei. Taigi teismas, vertindamas tokį teismo pripažintą įrodymą atskirai, o ne įrodymų visumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius pažymi, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu G. P. patvirtino, jog R. Č. laikė jos rankas tada, kai T. J. tęsė prievartinį lytinį aktą (2010 m. vasario 19 d., 2010 m. vasario 24 d. apklausos protokolai). Aplinkybę, kad, R. Č. pradėjus laikyti rankas, T. J. dar lytiškai su ja santykiavo, nukentėjusioji nurodė ir akistatų su R. Č. bei T. J. metu (2010 m. balandžio 26 d., 2010 m. balandžio 29 d. akistatų protokolai). Tokias aplinkybes ji nurodė ir 2010 m. rugsėjo 17 d. teisiamojo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo detalūs, nuoseklūs, be to, juos patvirtino liudytojos S. T. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. kovo 9 d. duoti parodymai, teisiamojo posėdžio metu duoti liudytojų N. M., ikiteisminio tyrimo pareigūnės A. P. parodymai. Be to, remdamasis 2011 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio metu užfiksuotais nukentėjusiosios parodymais, teismas neatsižvelgė į tai, kad parodymus nukentėjusioji davė atsakydama į gynėjų klausimus (posėdžio protokole jie nebuvo fiksuojami), todėl aplinkybes ji nurodė ne chronologine seka, be to, patikslinantys įvykį klausimai nebuvo užduoti, todėl teismas negalėjo vadovautis tokiais neišsamiais nukentėjusiosios parodymais. Taigi kasatorius mano, kad, įvertinus 2011 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus nukentėjusiosios parodymus, apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti, jog nukentėjusiosios parodymai buvo prieštaringi ir netikslūs.

Taip pat kasatorius pastebi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nukentėjusiosios G. P. parodymai užrašyti netiksliai, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje jie taip pat išdėstyti netinkamai, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nurodytos teisingai. Būtent todėl prokurorui buvo netikslinga skųsti nuosprendį apeliacine tvarka, o apygardos teismas turėjo galimybę patikslinti byloje esančius įrodymus, patvirtinančius R. Č. ir T. J. bendrus veiksmus vykdant nusikalstamas veikas.

Nuteistųjų T. J., R. Č. kasaciniai skundai atmestini, Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo, veikų kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, BK 150 straipsnio 2 dalį ir bei įrodymų vertinimo

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Viena bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė – yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).

Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį arba 150 straipsnio 2 dalį kaip padaryta bendrininkų grupės. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi nustačius kelių asmenų bendros tyčios išžaginti ar seksualiai prievartauti žmogų buvimą, išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo. Esant bendrai tyčiai išžaginti ar seksualiai prievartauti asmenį, besąlygiškas aktyvus pritarimas bendrininkų veiksmams, abejingumas aukos padėčiai leidžia įžvelgti psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį arba kitokį atėmimą galimybės priešintis.

Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados, pašalinant kvalifikuojantį bendrininkų grupės požymį iš nuteistiesiems inkriminuotų veikų, padarytos neišsamiai išnagrinėjus su tuo susijusius bylos įrodymus, taip padarant esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, dėl šios priežasties netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą – BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe iš esmės tuo, kad R. Č. nukentėjusiosios rankas pradėjo laikyti tuo metu, kai T. J. buvo atlikęs lytinį aktą, o kai R. Č. prievartavo nukentėjusiąją, T. J. tik stovėjo ir žiūrėjo. Darydamas išvadas dėl to, kada R. Č. pradėjo laikyti nukentėjusiosios rankas, teismas analizavo vien tik nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, bei kaip teisingais vadovavosi selektyviai nagrinėdamas tik 2011 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duotus jos parodymus. Taigi teismas įvertino tik dalį bylos duomenų, nes neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu atliktų nukentėjusiosios akistatų su nuteistaisiais R. Č. bei T. J. metu gautus duomenis, neįvertino kitų įrodymų (liudytojos N. M. parodymų), neatsižvelgė į tai, kad paskutinį kartą apklausiama teisme nukentėjusioji tik atsakinėjo į gynybos pateiktus klausimus, ne chronologine tvarka, o glaustai dėstė tos nakties įvykius, be to, visiškai nevertino įvykio situacijos, kaip visumos, nuteistųjų elgesio dalyvaujant vienas po kito prieš nukentėjusiąją daromose veikose. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl momento, kada R. Č. pradėjo aktyvius seksualinės prievartos veiksmus, nėra pagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai turi reikšmės sprendžiant BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo bei veikų kvalifikavimo klausimus. Kita vertus, net ir pripažinus, kad R. Č. nukentėjusiosios rankas pradėjo laikyti iš karto po to, kai T. J. baigė seksualinės prievartos veiksmus, įvertinus visą įvykio situaciją bei nustačius atitinkamą nuteistųjų tyčios turinį, taip pat galima išvada apie veikų padarymą bendromis pastangomis.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tuo metu, kai R. Č. seksualiai prievartavo G. P., T. J. tik stovėjo ir žiūrėjo, todėl jis negali būti laikomas seksualinio prievartavimo vykdytoju. Tokios teismo išvados dėl bendrininkų grupės požymio nebuvimo padarytos neišanalizavus nuteistųjų tyčios turinio, fragmentiškai analizuojant vieną nusikaltimo epizodą neatsižvelgiant į visą įvykio situaciją, tolesnius T. J. veiksmus, kai jis, pagal nukentėjusiosios parodymus, po R. Č. seksualinės prievartos veiksmų puolė mušti nukentėjusiąją ir nustojo tik tada, kai jį nuo nukentėjusiosios atitraukė R. Č.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų padarymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies) ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentų

Kasaciniuose skunduose nuteistieji R. Č. bei T. J., akcentuodami įrodymų vertinimo taisyklių, išdėstytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimą bei kitų su tuo susijusių BPK normų (BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, 242 ir 301 straipsnių) nesilaikymą, detaliai analizuoja atskirų bylos įrodymų turinį ir ginčija jų įrodomąją reikšmę, pateikdami savo vertinimus dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytų išvadų. Atsakant į šiuos kasacinių skundų argumentus pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes šis teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų įrodomojo turinio nevertina ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų įrodomosios reikšmės vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Kasacinių skundų argumentai, kad teismai nuosprendžius grindė duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu, bei pažeidė nuteistųjų teisę apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, nepagrįsti, todėl atmestini. Liudytojų S. T. ir I. G., kurios teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustos, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apkaltinamasis nuosprendis nebuvo grindžiamas, o nuteistieji neturėjo galimybių joms užduoti klausimų todėl, kad kviečiamos į teismą liudytojos neatvyko dėl objektyvių priežasčių – jos išvykusius gyventi į užsienį. Šių liudytojų parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, netiesiogiai patvirtinantys išžaginimą, nes apibūdina nukentėjusiosios būseną po nusikaltimo padarymo bei kitas detales, kurios patvirtina nukentėjusios parodymus. Todėl šių liudytojų parodymai nėra esminiai sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, dėl šios priežasties jų neapklausimas teismo posėdyje nesuvaržė nuteistųjų galimybių gintis nuo kaltinimo. Nuteistųjų kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad byloje buvo būtina atlikti papildomus tyrimo veiksmus – parodymų patikrinimą vietoje tiek su nukentėjusiąja, tiek su liudytoja I. G., imtis aktyvių veiksmų nustatant asmenį, kuris nukentėjusios vardu skambino nuteistiesiems ir, pasak jų, reikalavo pinigų, kad specialisto išvados Nr. KG 60-199/10(04), Nr. S 109/10(01) nepatvirtina kasatorių kaltės, o nukentėjusiosios parodymų apie pasipriešinimą ir garsų šaukimą nepagrindžia bylos duomenys, ir pan. Šie teiginiai laikytini nuteistųjų gynybinės taktikos elementu teisme, todėl nesietini su neišsamiu bylos aplinkybių neištyrimu, nes pabaigus ikiteisminį tyrimą nuteistieji jokių prašymų dėl jo papildymo nepareiškė. Pažymėtina, kad šie skundų argumentai išreiškia tik subjektyvią kasatorių nuomonę dėl byloje surinktų įrodymų pakankamumo, jų reikšmės ir yra pateikti atsietai nuo kitų bylos duomenų ir įvykio aplinkybių bei nepagrindžia skunde daromos išvados, kad teismai, tiek, kiek tai nesusiję su bendrininkų grupės požymio įrodinėjimu, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Nuteistųjų versijos dėl įvykio aplinkybių nepatvirtina bylos proceso metu gauti įrodymai, atmesdami jų versijas teismai rėmėsi bylos proceso metu gautais įrodymais, išdėstė motyvus dėl esminių gynybos argumentų. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes į esminius nuteistųjų apeliacinio skundo argumentus atsakė pateikdamas motyvuotas išvadas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.