Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

institucijos, teikiančios išvadą byloje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovėms Anželai Šumauskienei, Vaidilutei Stalmokienei

institucijos, teikiančios išvadą byloje, Neringos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos ir jaunimo reikalų skyriaus atstovėms Donatai Atkočaitienei, Editai Radzevičienei,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė D. T., 2015-04-02 išduotame gimimo liudijime AA Nr. 914844 ir 2015-04-02 gimimo akto įraše Nr. 8 D. T. mama nurodyta L. T., duomenys apie tėvą nenurodyti (b. l. 27, t. 1). Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-04-08 įsakymu Nr. V13-147 D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2015-04-08 tėvų prašymu nustatyta laikinoji globa, vaiko globėja paskirta J. M. (b. l. 133-134).

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jurisdikcijos tikrinimas yra svarbus procesinis klausimas, kurį turi aiškintis teismas, į kurį buvo kreiptasi dėl bylos.

Ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turinčiu tarptautinį (užsienio) elementą, kai yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) viena iš bylos šalių yra užsienio asmuo (užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės arba užsienio juridinis asmuo); 2) ginčo objektas yra užsienyje (užsienio valstybėje yra nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu; užsienio valstybėje buvo atliekami ginčo objektu esantys darbai ar teikiamos paslaugos ir t. t.); 3) juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, įvyko ar buvo atliktas užsienio valstybėje; 4) teismo ar arbitražo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti Lietuvoje, priimtas užsienio valstybėje; 5) įrodymai, reikalingi civilinėje byloje, yra užsienio valstybėje; 6) teismo pranešimus ar šaukimus reikia siųsti asmeniui, esančiam užsienio valstybėje, arba užsienio valstybėje reikia atlikti kitus procesinius veiksmus. Pažymėtina, kad pirmiau išvardytas aplinkybių, kai ginčo santykis (civilinė byla) pripažįstamas turintis tarptautinį (užsienio) elementą, sąrašas yra pavyzdinis, todėl kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinamos bylos aplinkybės, atsižvelgiama į konkretų ginčą reglamentuojančio teisės akto taikymo objektinę ir subjektinę sritį.

Nagrinėjamu atveju teisme pareikštas ieškinys dėl tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš atsakovo, kurio gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Tai reiškia, jog byla yra susijusi su tarptautiniu elementu, todėl šiuo atveju yra labai svarbu išspręsti ieškinio teismingumo klausimą. Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą, o tiksliau – joje pareikštą reikalavimą, patikrinimą sudaro du elementai: 1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas; 2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti.

Pažymėtina, kad teismas spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai. Tai reiškia, jog teismas gali turėti jurisdikciją spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, pasirinkimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė tris pagrindinius reikalavimus: 1) dėl tėvystės nustatymo; 2) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; 3) dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Dėl tėvystės nustatymo

Vertinant teismo jurisdikciją nagrinėti klausimą dėl tėvystės nustatymo, pažymėtina, jog Europos sąjungos reglamentai neapima tokių klausimų kaip tėvystės nustatymas, todėl net ir esant ginčui, kurio tarptautinis (užsienio) elementas susijęs su Europos sąjungos valstybe nare, tėvystės nustatymo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis kita taikytina teisės aktų grupe. Šiuo atveju pažymėtina, kad 1996 metų Hagos konvencija taip pat neapima tėvystės nustatymo klausimų. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog Lietuvos Respublika neturi sudariusi galiojančios tarptautinės daugiašalės sutarties ar tarptautinės teisinės pagalbos sutarties su atsakovo gyvenamosios vietos valstybe, t.y. Jungtine Karalyste, reikalavimui dėl tėvystės nustatymo turi būti taikomos nacionalinės teisės taisyklės. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 785 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taigi, CPK 785 straipsnis nustato išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, jei viena iš bylos šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau tai nereiškia, kad būtent Lietuvos Respublika bus ir vaiko pilietybės, ir įprastinės gyvenamosios vietos valstybė, todėl tokiu atveju gali susidurti skirtingos kolizinės normos, jei, pavyzdžiui, pagal vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisę šios valstybės teismai taip pat turės jurisdikciją spręsti tėvystės nustatymo klausimą.

Nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, visų pirma, parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos Respublikoje nėra pakankamas gyvenamajai vietai konstatuoti. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.).

Ieškovė pateikdama ieškinį nurodė, kad jos gyvenamoji vieta yra L. Rėzos g. 16-2, Klaipėda, tačiau parengiamojo teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovė šiuo metu gyvena ir dirba Izraelyje. Atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-04-08 įsakymu Nr. V13-147 D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2015-04-08 tėvų prašymu nustatyta laikinoji globa, vaiko globėja paskirta J. M., vaiko globos vieta (duomenys neskelbtini) (b. l. 133, t. 1). Teismo posėdžio metu ieškovė, nepilnamečio vaiko D. T., gim. (duomenys neskelbtini), globėja J. M. bei institucijų, teikiančių išvadą atstovės patvirtino, kad nepilnametis vaikas D. T., gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena kartu su globėja Klaipėdoje. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta bei į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl tėvystės nepilnamečiam vaikui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nustatymo, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas dėl tėvystės nustatymo teismingas Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Teismas pažymi, jog nustačius, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, t.y. Lietuvos Respublikos teismas, turi kompetenciją nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nepilnamečiam vaikui nustatymo, dar nereiškia, kad nagrinėjant šią bylą iš esmės turi būti taikoma materialioji teismo vietos valstybės teisė (lex fori). Teismas taip pat turi nustatyti, pagal kokios šalies materialiąją teisę minėtas reikalavimas nagrinėtinas. Pagal CK 1.32 straipsnio 1 dalį vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jeigu nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė (CK 1.32 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tarptautinės privatinės teisės taisyklės, nustatytos CK 1.32 straipsnyje, taikomos tik tais atvejais, kai su reikalavimu dėl tėvų pareigų susijusi valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi nei tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, nei yra 1996 metų Hagos konvencijos narė, ar kai atitinkamo klausimo, 1996 metų Hagos konvencija nereguliuoja. Bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnamečio D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ieškovė šiuo metu gyvena Izraelyje, atsakovo paskutinė žinoma gyvenamoji vieta – Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė ir nepilnametis vaikas D. T., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos piliečiai, atsakovo pilietybė nežinoma. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad bylos šalių gyvenamoji vieta bei pilietybės skiriasi, į tai, kad atsakovo paskutinės žinomos gyvenamosios vietos valstybė – Jungtinė Karalystė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, o 1996 metų Hagos konvencija nereguliuoja klausimo dėl tėvystės nustatymo, konstatuotina, kad šiuo atveju reikalavimui dėl tėvystės nustatymo taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

CK 3.146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta, tėvystę gali nustatyti teismas. Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos CPK numatytos įrodymų priemonės. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai (CK 3.148 straipsnio 1 dalis). CPK 389 straipsnyje nustatyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra eksperto išvada. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas iki vaiko gimimo, bendras vaiko auklėjimas ar išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kiti. Pažymėtina, kad vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį klausimą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 straipsnio 2 dalis, 3.146 – 3.148, 3.150 straipsniai).

Šiuo atveju atsakovas atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė, į bylos nagrinėjimą neatvyko, su ieškove susisiekti nebando, todėl nėra galimybės atlikti ekspertizę tėvystei nustatyti. Taigi, ieškinio reikalavimas dėl tėvystės nustatymo yra spręstinas vertinant kitus byloje esančius duomenis. Visų pirma, ieškovės nurodytas aplinkybes apie šalių bendrą gyvenimą iki sūnaus D. T. gimimo patvirtina liudytojais apklausti J. M., S. S., N. I., V. T., D. P., N. I.. J. M. paaiškino, kad ji yra ieškovės sesuo. 2014 metų pavasarį ieškovė su atsakovu atvyko į Juodkrantę, kur jis pasipiršo ieškovei. Šalys kartu gyveno 4-5 mėnesius, ji nekartą matė atsakovą, jis dalyvavo šeimos šventėse. Pažymėjo, kad atsakovas į užsienį išvyko 2014 metų rugpjūčio mėnesį ir po to ji su atsakovu susitikusi nebuvo. V. T. paaiškino, kad yra ieškovės tėvas. Kažkur 2014 metų kovo mėnesį ieškovė jį supažindino su atsakovu ir atsakovas jo paprašė dukters rankos. Iš viso jis atsakovą matė 3-4 kartus. D. P. paaiškino, kad su atsakovu susipažino 2014 metais, per J. M. gimtadienį. Nurodė, kad tuo metu atsakovas ir ieškovė buvo pora, ji žinojo, kad atsakovas pasipiršo ieškovei. Analogiškas aplinkybės nurodė ir N. I. bei S. S.. N. I. paaiškino, kad su atsakovu susipažino 2014-05-06, per J. M. gimtadienį, šalys tuo metu draugavo, ji žinojo, kad atsakovas pasipiršo ieškovei. Antra, ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2014 metų rugpjūčio mėnesį atsakovui išvykus į užsienį, ji sužinojo, kad laukiasi ir apie tai telefonu pranešė atsakovui. Jis patikino, kad viskas bus gerai, bei nurodė, jog turi užbaigti savo darbo reikalus ir tada galės grįžti, tačiau į Lietuvą atsakovas taip ir negrįžo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas 2014-08-15 skrido iš Palangos į Kopenhagą ir iš Kopenhagos į Londoną (b. l. 115, t. 1). Trečia, iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, jog po 2014 metų rugpjūčio mėnesio šalys bendravo elektroniniu paštu. Iš 2014-10-28 elektroninio laiško turinio matyti, kad atsakovas patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis buvo Lietuvoje ir siekė čia pradėti verslą, bei apie tai, kad ieškovė buvo jam nupirkusi mobilųjį telefoną (b. l. 29-35, t. 1). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys iki vaiko gimimo kartu gyveno ir vedė bendrą ūkų. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir liudytojų paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad D. T. gimė (duomenys neskelbtini), t.y. nepraėjus 300 dienų nuo to laiko, kai šalys paskutinį kartą matėsi, taip pat siekiant užtikrinti vaiko teisę žinoti savo tėvus, darytina išvada, jog yra pagrindas pripažinti atsakovą S. M. D. T. tėvu (CK 3.148 straipsnio 1 dalis).

Dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo

CPK 785 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vis dėlto, teismas pažymi, kad minėtame straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisyklė tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose būti taikoma tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės aktą. 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau - Reglamentas Briuselis II bis) 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. Pagal Reglamento Briuselis II bis 2 straipsnio 7 punktą tėvų pareigos apibrėžiamos kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Ši sąvoka be kita ko, apima globos ir bendravimo teises, o remiantis Reglamento Briuselis II bis 2 straipsnio 9 punktu, globos teisė reiškia teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Tėvų pareigų turėtojas yra kiekvienas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, įskaitant viešąsias organizacijas (Reglamento Briuselis II bis 2 straipsnio 8 dalis). Reglamento Briuselis II bis 61 straipsnyje numatyta, kad kalbant apie sąsają su 1996 metų Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, šis reglamentas taikomas, jeigu atitinkamo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje. Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Taigi, Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę - pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą. Tačiau teismas pažymi, kad Reglamente Briuselis II bis nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje nurodytus principus: 1) būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas), 2) sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; pilietybė; darbo vieta ir sąlygos; kalbos mokėjimas; šeimos ir socialiniai ryšiai; kitos susijusios aplinkybės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje B. M. prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, , 51 punktas), 3) kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai). Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad jurisdikcijai reikšmingas prašymo padavimo momentas, todėl jurisdikcijos pagrindai (pavyzdžiui, nuolatinė gyvenamoji vieta) nustatomi pagal prašymo padavimo momentą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškinio padavimo teismui metu nepilnamečio D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir bylos nagrinėjimo metu ji nesikeitė - nepilnametis D. T., gim. (duomenys neskelbtini), ir toliau gyvena kartu su globėja Klaipėdoje. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo taip pat teismingas Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Pažymėtina, kad Reglamente Briuselis II įtvirtintos nuostatos dėl jurisdikcijos nustatymo, tačiau minėtas teisės aktas nereglamentuoja klausimų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu. 1996 metų Hagos konvencija taikoma civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu (1996 m. Hagos konvencijos 3, 4 straipsniai). Tėvų pareigas paprastai apima globa, rūpinimasis, apsauga, asmeninių tarpusavio santykių palaikymas, rūpinimasis auklėjimu, ugdymu ir lavinimu, teisinis atstovavimas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas ir vaiko turto administravimas. 1996 m. Hagos konvencija turi būti taikoma visuomet, kai su reikalavimu susijusi valstybė yra viena iš šios konvencijos dalyvių, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublika su atitinkama valstybe yra sudariusi tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, kurioje nustatytos kitokios taikytinos teisės taisyklės tėvų ir vaikų santykių bylose (1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnis). Taikytinos teisės parinkimo taisyklės nustatytos 1996 m. Hagos konvencijos III skyriuje. Bendroji nuostata yra ta, kad susitariančiųjų valstybių institucijos taiko savo teisę vykdydamos savo jurisdikciją pagal šios konvencijos II skyriaus nuostatas (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalis). Taigi 1996 m. Hagos konvencijos III skyriaus nuostatas galima taikyti tik tuo atveju, jei jurisdikcija nustatyta pagal šią konvenciją, o ne kitą šalių susitarimą (ES valstybių narių atveju – Reglamentą Briuselis II bis). Šiuo atveju pažymėtina, kad byloje teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra nustatyta pagal Reglamentą Briuselis II bis, todėl 1996 m. Hagos konvencijos III skyriaus nuostatos neturėtų būti taikomos. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju jurisdikcijos nustatymo pagrindas tiek pagal Reglamentą Briuselis II bis, tiek pagal 1996 m. Hagos konvenciją sutampa, t.y. 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios Valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Taigi, Klaipėdos miesto apylinkės teismo jurisdikcija nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nustatytina ir pagal 1996 m. Hagos konvenciją, ir pagal Reglamentą Briuselis II bis. Bendroji taisyklė parenkant taikytiną teisę reikalavimui dėl tėvų pareigų yra ta, kad teismas taiko savo teisę, lex fori, kurią geriausiai žino (1996 m. Hagos konvencijos 15 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiuo atveju reikalavimui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Vienas iš vaiko interesų turinio elementų yra turėti nuolatinę savo gyvenamąją vietą bei savo namų aplinką. Todėl tėvams gyvenant skyrium, vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatoma su vienu iš tėvų, kuris tampa pagrindiniu vaiko auklėtoju, kitam tėvui išlaikant vienodas teises dalyvauti vaiko auklėjime. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų būtinybė įtvirtinta ir CPK 3.169 straipsnio 2 dalyje, kurioje pasakyta, kad kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Teismas, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi atsižvelgti į šiuos teisiškai reikšmingus faktus: 1) kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, įgyvendinimą; 2) kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) vaiko norus ir pažiūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. CPK 3.174 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, jog ginčą teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Taigi, vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, tačiau svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti, todėl turi būti įvertintas vaiko amžius ir jo brandumas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-04-08 įsakymu Nr. V13-147 D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2015-04-08 tėvų prašymu nustatyta laikinoji globa, vaiko globėja paskirta J. M., vaiko globos vieta (duomenys neskelbtini) (b. l. 133, t. 1). Teismo posėdžio metu ieškovė, nepilnamečio vaiko D. T., gim. (duomenys neskelbtini), globėja J. M. bei institucijų, teikiančių išvadą, atstovės patvirtino, kad nepilnametis vaikas D. T., gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena kartu su globėja Klaipėdoje. Ieškovė paaiškino, kad ji šiuo metu yra išvykusi dirbti į Izraelį, todėl sūnų globoja jos sesuo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas su sūnumi nebendrauja, susisiekti nebando. Teismas ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, jog ieškovė užtikrina nepilnamečiam vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, įvertinus vaiko amžių, kiekvieno iš tėvų santykį su vaiku, vaiko teisių apsaugos tarnybų išvadą, vaiko interesus labiau atitinka gyvenimas su ieškove.

Teismas pažymi, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo tėviškąsias pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu arba kilus ginčui vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.169 straipsnio 1, 2 dalys). Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų teismas paprastai įvertina vaiko poreikius ir tėvų galimybes juos užtikrinti, atsižvelgdamas į vaiko amžių, įprastą gyvenimo būdą, tėvų gyvenimo sąlygas, būdą, užimtumą ir t. t. Kaip pažymėta pirmiau, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant (CK 3.156 straipsnis). Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku (CK 3.170 straipsnis). CK 3.170 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad teismui sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą turi būti apsaugota ir vaiko teisė bendrauti su kitu tėvu, su kuriuo vaikas kartu negyvens, todėl teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą ir nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, turi išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina klausimą. Šią vaiko teisę užtikrinant vėliau, kai jau yra išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, gali kilti rizika, kad vaiko ryšys su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina susilpnės ar bus visai nutrūkęs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tokia praktika, kai, nutraukiant santuoką yra išsprendžiamas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, nenustatant, kaip vaikas bendraus su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina, reiškia nepakankamą vaiko teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Vieno iš tėvų kliudymas skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai bendrauti su vaiku turi būti vertinamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir vieno iš tėvų, kuriam kliudoma bendrauti, teisių pažeidimas.

Teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos. Jei vaiko tėvai susitaria tarpusavyje dėl tėvo ar motinos, su kuriuo vaikas negyvens, bendravimo formos, laiko, būdo, jie tai paprastai turėtų nurodyti teismui ieškinyje ar teismo posėdžio metu. Tokiu atveju teismas apie vaiko teisės bendrauti su vienu iš tėvų, su kuriuo negyvens, užtikrinimą pažymi sprendime, kuriuo nutraukiama santuoka, nurodydamas, kad vaikas su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina bendraus bendru šalių sutarimu. Jei tėvai, reikšdami ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nenurodo, kaip bus užtikrinta vaiko teisė bendrauti su tuo iš tėvų, su kuriuo jis gyvens skyriumi, teismas turi pasiūlyti aptarti šį klausimą teismo posėdžio metu, o jei teismas išsiaiškina, kad tėvams bendru sutarimu nepavyksta nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma, teismas savo iniciatyva sprendžia, kaip bus įgyvendinta vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų (CPK 376 straipsnis). CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo aktyvaus veikimo pareiga šeimos bylose reiškia teismo pareigą, nagrinėjant bylą, siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai, teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CK 3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2010). Teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Pažymėtina, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo teisę užtikrina įstatymas, o teismas tik nustato naudojimosi ja tvarką, jei šalys negali susitarti pačios. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku. Pareiga reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką. Tais atvejais, kai tėvas negali dėl objektyvių priežasčių bendrauti nuolat ir tiesiogiai su vaiku, teismas, atsižvelgdamas į vaiko amžių, gebėjimus ir pan., turi nustatyti kitus alternatyvius būdus, pavyzdžiui, jei tėvas yra įkalintas, priklausomai nuo įkalinimo sąlygų ir taikomo režimo, nustatyti bendravimą telefonu, laiškais ir pan. Tais atvejais, kai vaikas gyvena kitoje nei tėvas ar motina valstybėje, akivaizdu, kad užtikrinti nuolatinį ir tiesioginį bendravimą taip pat bus sudėtinga, todėl tėvai ir teismas turi rasti kitą visoms šalims priimtiniausią alternatyvų bendravimo su vaiku būdą, pavyzdžiui, pasitelkiant internetą, telefonu, laiškais, atvažiuojant pasisvečiuoti, atostogauti ir pan. Pabrėžtina, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams, tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam, randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja.

Nagrinėjamu atveju ieškovė neprašo nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, siekiant užtikrinti šalių nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus yra tikslinga nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. T. tvarką. Teismas pažymi, jog šiuo metu atsakovas ryšio su nepilnamečiu sūnumi nepalaiko, su juo nebendrauja, nesimato. Atsakovas gyvena užsienyje, tiksli jo gyvenamoji vieta nėra žinoma. Taigi, šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tokią bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su nepilnamečiu sūnumi galėtų bendrauti nuolat ir tiesiogiai, todėl yra tikslinga užtikrinti alternatyvų atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku būdą, t.y. pasitelkiant internetą, telefonu. Įvertinus vaiko, amžių, būtinybę užtikrinti jo dienos ritmą, suteikti pakankamai laiko miegui ir poilsiui, konstatuotina, kad atsakovas turi teisę ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę iki 19.00 val. pabendrauti su sūnumi nuotolinėmis ryšio priemonėmis (telefonu, „skype“ kompiuterine programa, ir kt.).

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

2008-12-18 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) yra skirtas daliai šeimos turtinių santykių, t. y. išlaikymo klausimams, spręsti. Išlaikymo reglamento materialioji taikymo sritis apima visas išlaikymo prievoles, kylančias iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, siekiant, kad visiems išlaikymo kreditoriams būtų užtikrintos vienodos sąlygos Išlaikymo reglamento 11 konstatuojamoji dalis). Išlaikymo reglamento jurisdikcijos taisyklės taikomos universaliai - net ir tais atvejais, kai atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje (Išlaikymo reglamento 15 konstatuojamoji dalis). Pagal Išlaikymo reglamento 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės. Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe (Išlaikymo reglamento 3 straipsnis). Taigi, bendroji jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo (skolininko) arba kreditoriaus įprastinę gyvenamąją vietą. Tarp šių dviejų jurisdikcijos pagrindų nėra jokios hierarchijos, todėl jie konkuruoja tarpusavyje. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju kreditoriaus, t.y. nepilnamečio D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo, t.y. reikalavimą, susijusį su asmens statusu, bei į tai, kad asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos, konstatuotina, kad ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo yra teismingas Klaipėdos miesto apylinkės teismui.

Priklausomai nuo to, kokios valstybės yra susijusios su reikalavimu dėl išlaikymo, jurisdikcija yra nustatoma pagal: a) Išlaikymo reglamentą; b) 2007 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Hagos konvencija); c) naująją Lugano konvenciją; d) tarptautines teisinės pagalbos sutartis; e) Lietuvos nacionalinę teisę. Išlaikymo reglamento 15 straipsnyje numatyta, kad Išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. Hagos konvencija valstybėse narėse, kurioms šis teisės aktas privalomas. Pažymėtina, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, tačiau Jungtinė Karalystė nėra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, todėl Išlaikymo reglamento III skyrius (taikytina teisė) jai netaikoma. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Išlaikymo reglamento nuostatos taikytinai teisei reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atžvilgiu netaikytinos.

2007 m. Hagos protokolas taikomas universaliai (erga omnes), t. y. net ir tais atvejais, kai su ginču susijusi valstybė yra neprisijungusi prie protokolo, protokolo taisyklės turi būti taikomos ir pagal jį parinkta valstybės, neprisijungusios prie protokolo, teisė turi būti taikoma išlaikymo prievolei nustatyti (2007 m. Hagos protokolo 2 straipsnis), jeigu susijusios valstybės nėra kito tarptautinės privatinės teisės akto dalyvės. Atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. Hagos protokolas taikomas universaliai, t.y. net ir tais atvejais, kai susijusi valstybė nėra prisijungusi prie protokolo ir nėra jokio kito tarptautinės teisės dokumento, kuriame būtų reglamentuojami taikytinos teisės išlaikymo prievolei klausimai, dalyvė, Lietuvos Respublikos teismas taikytiną teisę parinkti turėtų pagal 2007 m. Hagos protokolo nuostatas. Taigi, nepaisant to, kad Jungtinė Karalystė nėra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra 2007 m. Hagos protokolo dalyvė, bei į tai, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės nėra jokių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės išlaikymo prievolei klausimus, šiuo atveju taikytina teisė reikalavimui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nustatyta pagal 2007 m. Hagos protokolo nuostatas.

2007 m. Hagos protokolo 11 straipsnis apibrėžia, kas patenka į išlaikymo santykiams taikytinos teisės turinį, t. y. išlaikymo santykiams taikytina teisė reglamentuoja: 1) išlaikymo prievolės sąlygas ir galimą skolininką, t. y. apibrėžiama, kada kreditorius gali tikėtis išlaikymo, atsižvelgiant į jo šeiminius ryšius su skolininku, amžių ir pan.; 2) išlaikymo įsiskolinimo dydį; 3) išlaikymo dydžio apskaičiavimo pagrindą ir indeksavimo tvarką; 4) kas turi teisę iškelti bylą dėl išlaikymo, t. y. kas turi teisę pareikšti ieškinį dėl išlaikymo priteisimo; 5) terminus, kada galima kreiptis dėl išlaikymo priteisimo; 6) skolininko išlaikymo prievolės apimtį tais atvejais, kai viešoji įstaiga siekia susigrąžinti išmokas, kurios buvo mokamos kreditoriui vietoj išlaikymo. 2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnyje numatyta, kad išlaikymo prievolėms taikytina kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Minėta bendroji taisyklė nėra taikoma tais atvejais, jei protokolas nustato kitokias taikytinos teisės parinkimo galimybes (žr. 2007 m. Hagos protokolo 4–8 straipsnius). 2007 m. Hagos protokolas nustato specialiąsias taikytinos teisės nustatymo taisykles („kaskadų“ principas) privilegijuotoms kreditorių grupėms tais atvejais, kai šie kreditoriai pagal savo nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos teisę (2007 m. Hagos protokolo 3 straipsnis) negali prisiteisti išlaikymo iš skolininko (2007 m. Hagos protokolo 4 straipsnis). Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus, t.y. D. T., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, bei į tai, kad Lietuvos Respublikos teisė numato galimybę nepilnamečiui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), priteisti išlaikymą iš atsakovo tėvystės pagrindu, reikalavimui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 2000,00 Eur nuo 2015-08-29 iki vaiko pilnametystės. Pagal CK 3.198 straipsnio 1 dalį, teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką ir nuosekliai jos laikosi, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004, skelbta „Teismų praktikoje“ Nr. 22 Dėl CK 3.192 straipsnio 2 dalies aiškinimo). Pagal suformuotą teismų praktiką minimalios mėnesinės algos (MMA), kuri šiuo metu yra 380,00 Eur, per mėnesį suma yra pakankama tik minimaliems vaiko poreikiams patenkinti, t. y. išlaikymas negali būti mažesnis, todėl tokio dydžio išlaikymo būtinumo nereikia net įrodinėti. Atsižvelgtina ir į tai, jog savo nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti abu vaiko tėvai, jų teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaiko vystymuisi. Taigi, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Minėta, jog teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, tačiau, pažymėtina, kad teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis.

Vertindamas kiekvieno iš vaiko tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į visų rūšių gaunamas pajamas, turimas santaupas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, juridinius asmenis bei jų turtą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo vardu registruotų transporto priemonių neturi. Šiuo metu atsakovė gyvena ir dirba Izraelyje. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Teismas pažymi, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių šalys negali dirbti kito ar papildomo darbo ir gauti didesnių pajamų. Taigi, nors ieškovė prašo didesnę dalį išlaikymo priteisti iš atsakovo, tačiau objektyviai vertinant byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad ir ieškovė, ir atsakovas, būdami sveiki ir darbingi žmonės, turi imtis priemonių, jog būtų užtikrintas jų gaunamų pajamų stabilumas ir dydis, kuris užtikrintų jų ir jų vaiko, kuriam turi pareigą teikti išlaikymą, poreikius. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju ginčo šalys prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. T., gim. (duomenys neskelbtini), yra dvejų metų amžiaus. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė vaiko išlaikymui skiria vidutiniškai 400,00 Eur – 500,00 Eur per mėnesį (b. l. 39-77, 105-113, t. 2). Teismo posėdžio metu nepilnamečio D. T. globėja J. M. paaiškino, kad išlaikymą nepilnamečiam sūnui teikia ieškovė, taip pat prisideda ji pati bei vaiko senelis V. T.. Pažymėjo, kad vaiko išlaikymui reikia vidutiniškai 500,00 Eur per mėnesį, tačiau šiais metais vaikas pradės lankyti darželį, todėl išlaidos būtinųjų poreikių patenkinimui išaugs. D. T. deklaruota gyvenamoji vieta yra Neringoje, kur jie daugiausia laiko praleidžia vasarą, tačiau faktiškai šeima gyvena Klaipėdoje, todėl šiuo atveju vaikui teks lankyti privatų darželį, kadangi nėra galimybės kiekvieną dieną nuvežti jį iš Klaipėdos į darželį Neringoje. Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, į tai, kad duomenų apie atsakovo turimas sveikatos problemas, dėl kurių jis negalėtų dirbti, nėra, į šalių turtinę padėtį, į tai, kad nepilnamečio sūnaus išlaikymui ieškovė skiria po 400,00 Eur – 500,00 Eur per mėnesį, į tai, kad prie D. T. išlaikymo taip pat prisideda globėja ir senelis, siekiant užtikrinti nepilnamečio D. T. būtinuosius poreikius, t.y. maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, o kartu ir poreikius poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, darytina išvada, kad D. T. išlaikymui reikalinga 800,00 Eur per mėnesį suma. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo turi prisidėti abu tėvai lygiomis dalimis, ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 400,00 Eur kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės (CK 3.194 straipsnio 1, 3 dalys, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.198, 3.200 straipsniai).

Šalims išaiškinta, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms (šalies turtinės padėties pasikeitimas, papildomos vaiko priežiūros išlaidos ir kt.), šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 10 000,00 Eur išlaikymo nepilnamečiam sūnui D. T., gim. (duomenys neskelbtini), įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-08-29. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas išlaikymo nepilnamečiam sūnui nuo jo gimimo neteikė. Vis dėlto, teismas pažymi, jog nors ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 10 000,00 Eur išlaikymo nepilnamečiam sūnui įsiskolinimą, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog D. T. išlaikymui reikalinga suma sudaro 800,00 Eur per mėnesį. Atsižvelgus į tai, jog šiuo metu D. T. yra dvejų metų amžiaus, todėl manytina, kad išlaidos jo būtiniesiems poreikiams patenkinti laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-08-29 yra panašios į dabartines, juolab įvertinus tai, kad ieškovė patyrė papildomas išlaidas pasirengdama sūnaus gimimui, įsigydama prekes, reikalingas naujagimiui. Teismas taip pat pažymi, jos nors ieškovė išlaikymo įsiskolinimą prašo priteisti už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-08-29, tačiau atsižvelgus į tai, kad išlaikymas nepilnamečiam D. T. priteistas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t.y. 2015-09-07, todėl siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus, tikslintinas ieškinyje nurodytas išlaikymo įsiskolinimo laikotarpis, išlaikymo įsiskolinimą apskaičiuojant už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-09-06. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus byloje esančius duomenis, ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistina 2118,71 Eur išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-09-06 (400,00 Eur/31 d. x 3 d. + 400,00 Eur x 5 mėn. + 400,00 Eur/30 d. x 6 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 277,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 82,00 Eur žyminio mokesčio ir 195,00 Eur už procesinių dokumentų vertimą (b. l. 142-145, t. 2). Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovei iš atsakovo priteistina 277,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovo priteistina 207,56 Eur (400,00 Eur x 12 mėn. x 3 proc. + 2118,71 Eur x 3 proc.) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai 96 straipsnio 1 dalis)

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 21,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl patenkinus 60 proc. ieškinio reikalavimų (100 proc. neturtinių reikalavimų ir 20 proc. turtinių reikalavimų) iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 12,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus 40 proc. ieškinio reikalavimų (100 proc. neturtinių reikalavimų ir 20 proc. turtinių reikalavimų) iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 8,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Nustatyti, kad atsakovas S. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas, o D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) yra atsakovo S. M., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus.

Nustatyti nepilnamečio vaiko D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su ieškove L. T..

Nustatyti atsakovo S. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) tvarką, nustatant, kad:

atsakovas S. M. turi teisę ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę iki 19.00 val. pabendrauti su nepilnamečiu vaiku D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) nuotolinėmis ryšio priemonėmis (telefonu, „skype“ kompiuterine programa, ir kt.).

Priteisti iš atsakovo S. M. nepilnamečio sūnaus D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui po 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2015-09-07) iki vaiko pilnametystės.

Priteisti iš atsakovo S. M. 2118,71 Eur nepilnamečio sūnaus D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015-09-06.

Paskirti ieškovę L. T. lėšų, skirtų nepilnamečio sūnaus D. T., a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui, tvarkytoja.

Priteisti iš atsakovo S. M. 277,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei L. T..

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo vykdyti skubiai.

Priteisti iš ieškovės L. T. 8,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo S. M. 207,56 Eur žyminio mokesčio ir 12,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, jo patvirtintą kopiją išsiųsti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos įstaigai duomenų apie vaiko tėvą pakeitimui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.