Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimo pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2024 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. (8.2Mr)ATP-C-2024-05273, kuriuo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Skyriaus 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05273 ir atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti neturtinę žalą bei įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš M. R. (J. R. įpėdinio).

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl nagrinėja bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama, laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2972-415/2021 ir kt.).

20. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp kurių numatytas pagrindas neteikti antrinės teisinės pagalbos, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2 p.).

21. Administracinių teismų praktikoje pažymima, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Tarnyba turi atlikti šį vertinimą kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti arba jau gauna valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos parengti asmens nurodyto turinio reikalavimą pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba neteikiama arba antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas neturi teisinės perspektyvos šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5318-552/2019). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012; 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019).

22. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su 2024 m. birželio 12 d. prašymu suteikti jam antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo iš M. R. (J. R. įpėdinio). Tarnyba 2024 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05273, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje administracinėje byloje ir pareiškėjas nesutiko apmokėti nustatytą valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Pareiškėjas pateikė Tarnybai papildomą informaciją ir dokumentus, sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dalį. Tarnyba Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo ir, susipažinusi su pareiškėjo pateiktais dokumentais, advokatės 2024 m. liepos 12 d. išvada, nusprendė, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui neteiktina.

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti civilinę bylą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, padarytos jo motinai K. Ž., mirusiai (duomenys neskelbtini), priteisimo iš J. R., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinio M. R.. Pareiškėjo manymu, dėl J. R. veiksmų buvo vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas K. Ž. į jos motinos O. R. valdytą žemės sklypą.

24. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (1 d.). Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2 d.). Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (3 d.). CK 6.128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu.

25. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Įstatymas aiškiai atskiria turtines teises ir pareigas, kurios gali būti paveldimos, ir nepaveldimas asmenines neturtines teises ir turtines teises, neatskiriamai susijusias su palikėjo asmeniu. Nors neturtinė žala yra neatsiejamai susijusi su ją patyrusiu asmeniu, tačiau iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (arba kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) daro skirtumą tarp bylų, kurios buvo inicijuotos pačių pareiškėjų, o vėliau tik tęsiamos jų artimųjų po pareiškėjų mirties proceso metu, ir bylų, kurios nuo pat pradžių inicijuojamos pažeidimo aukos artimųjų. Pastaruoju atveju taikomi griežtesni skundo priimtinumo reikalavimai. EŽTT praktikoje reikalaujama, kad besikreipiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo aukos artimas asmuo įrodytų, jog skundžiama priemonė tiesiogiai paveikė ir jį patį (arba egzistuoja svarbus bendras interesas nagrinėti bylą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016, 47 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl paveldėtojų teisės reikalauti palikėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad Konstitucinis Teismas pripažino asmenų, kurie mirė nespėję pareikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl jiems taikytų neteisėtų kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmų, paveldėtojams teisę reikalauti mirusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014).

27. Taigi tokie atvejai, kai paveldėtojai turi teisę reikalauti palikėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kai asmuo, kuris mirė, nebuvo kreipęsis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra ypatingi. Tai yra išskirtinės situacijos, nulemtos pažeidimo pobūdžio ir argumentų, susijusių su veiksmingu fundamentaliu Konvencijos nuostatų įgyvendinimu (žr. EŽTT 2011 m. spalio 4 d. sprendimo dėl priimtinumo byloje Nassau Verzekering Maatschappij N.V. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 57602/09, 20 p. ir jame nurodytą teismų praktiką). Tokiais atvejais, susijusiais su tiesioginės aukos mirtimi ar dingimu bei valstybės atsakomybe, aukos artimiesiems pripažįstama teisė pateikti skundą, ypač dėl Konvencijos 2 straipsnio ir 3 straipsnio (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Keenan prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 27229/95, 131 p.; 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Kontrov? prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 7510/04, 65 p.).

28. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tokių išskirtinių aplinkybių, todėl neturtinės teisės paveldėjimui yra svarbus paties asmens (šiuo atveju – K. Ž.) kreipimasis į teismą ir aiškus nurodymas, kokios sumos yra reikalaujama. Tokiu būdu ieškiniu teisei yra suteikiama turtinė išraiška. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atskleista, pavyzdžiui, 2019 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-421/2019, kurioje konstatuota, kad ieškovė, pateikdama ieškinį, suformulavo ir apibrėžė savo turtinį reikalavimą. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą ieškovė pati pradėjo ginti civilinio proceso nustatyta tvarka. Jos tėvai, t. y. paveldėtojai, šiuo atveju paveldi jos ieškiniu apibrėžtą turtinę reikalavimo teisę, kylančią iš ieškovės patirtos neturtinės žalos.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip mirusios K. Ž. sūnus, siekia inicijuoti bylą dėl neturtinės žalos priteisimo. Neturtinė žala, pasak pareiškėjo, kilo dėl M. R. tėvo veiksmų, atkuriant nuosavybę. Pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, lėmusių neturtinės žalos kilimą ir patenkančių į išskirtinių aplinkybių kategoriją, kurioms esant pareiškėjas, kaip paveldėtojas, galėtų reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, pačiai K. Ž. nepateikus ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo. Byloje nėra ginčo, kad K. Ž. nesikreipė į teismą, siekdama neturtinės žalos atlyginimo iš J. R.. Todėl atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama, kadangi pareiškėjo keliamas reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus (mirus K. Ž. ir nesant jos kreipimosi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neliko jos turtinio reikalavimo, kurį pareiškėjas, kaip jos įpėdinis, galėtų paveldėti).

30. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-383-415/2025 konstatuota, jog Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1682-554/2021 ir Alytaus apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1469-800/2022 yra nustatyti šie prejudiciniai faktai: 1991 m. rugsėjo 30 d. prašymu ir 1992 m. balandžio 25 d. pretendentų susitarimu K. Ž. įstatymo nustatyta tvarka ir terminu išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į A. C. žemę; giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra kompetentingos institucijos žinioje; A. C. mirė 1932 metais ir nebuvo duomenų, kas valdė jo žemę nacionalizacijos metu; institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą, iki 2021 metų nenustatė jokių trūkumų pareiškėjos pateiktiems dokumentus, todėl ji turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės bus atkurtos; būtent institucijos pareigūnų veiksmai lėmė, kad K. Ž. nebuvo laiku iki 2003 m. gruodžio 31 d. pranešta apie dokumentų trūkumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-383-415/2025 buvo atmestas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, apeliacinis skundas dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo V. Ž. skundas buvo patenkintas iš dalies ir pareiškėjui V. Ž. priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, dėl neteisėto atsakovo neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

31. Įvertinusi bylos medžiagą, nustatytų aplinkybių visumą, teisinį reguliavimą, aptartą teismų praktiką, bylos šalių argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti Sprendime padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo nepagrįstumo ir atstovavimo tokioje byloje neperspektyvumo. Kadangi nebuvo nustatyta, jog atsakovui buvo pagrindas suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš M. R. (J. R. įpėdinio), nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą suteikti tokią pagalbą.

32. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

34. Nagrinėjamu atveju neteisėti Skyriaus darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti, o, nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.