Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Skyriaus 2024 m. liepos 24 d. sprendimo NR. (8.2Mr)ATP-C-2024-05273 teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat, pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo motina K. Ž. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjas yra jos įpėdinis. J. R. mirė (duomenys neskelbtini), jo įpėdinis yra M. R.. Skyrius 2024 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05273, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (redakcija galiojo iki 2024 m. lapkričio 23 d., toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu atsisakė suteikti Pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba vienoje administracinėje byloje ir pareiškėjas nesutiko apmokėti nustatytą valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Pareiškėjui 2024 m. birželio 20 d., 2024 m. birželio 21 d. ir 2024 m. birželio 26 d. pateikus papildomą informaciją ir dokumentus, sutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dalį, Skyrius 2024 m. birželio 27 d. raštu kreipėsi į advokatę R. M. su prašymu pateikti išvadą ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Skyrius, susipažinęs su pareiškėjo prašymu, advokatės 2024 m. liepos 16 d. pateikta išvada, kita aktualia informacija, nustatė, kad yra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai ir Sprendimu nusprendė 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05273 pripažinti netekusiu galios ir atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kitais Įstatymo nustatytais pagrindais (Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai). Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas jį apskundė teismui.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Iš prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą santraukos/išrašo (b. l. 60) matyti, kad pareiškėjas prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos priteisimo.

Iš teismui pateiktų dokumentų (b. l. 61-83) matyti, kad pareiškėjas siekia kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, padarytos jo motinai K. Ž. (mirusi (duomenys neskelbtini)), priteisimo iš J. R. (mirusio (duomenys neskelbtini)) įpėdinio M. R., kadangi dėl J. R. veiksmų buvo vilkintas nuosavybės teisių atkūrimas K. Ž. į jos motinos O. R. valdytą žemės sklypą. Motinai K. Ž. padarytą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 5 000,00 Eur.

Taigi, iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba reikalinga tam, kad iš mirusio asmens J. R. įpėdinio M. R. būtų priteista galimai šio mirusio asmens padaryta neturtinė žala kitam mirusiam asmeniui K. Ž., kurios įpėdinis yra pats pareiškėjas. Bet, iš teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad jokios bylos dėl K. Ž. (Radzevičiūtės) neturtinės žalos priteisimo iš J. R. nėra ir nebuvo nagrinėjama. Tai yra, K. Ž. teismine tvarka akivaizdžiai nėra ir nebuvo pareiškusi tokio turinio reikalavimo J. R., todėl pareiškėjas jo negalėjo ir paveldėti. Aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė pareiškimą ir prašymą (b. l. 61-62, 82), kuriuose K. Ž. galimai reiškia reikalavimus J. R., nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, nes šiais pareiškimu ir prašymu ji taip ir nepasinaudojo ir nesikreipė su jais į teismą, taip neapgindama savo galimai pažeistų teisių. Be to, tokio pobūdžio teisės yra neatsiejamai susijusios su K. Ž. asmeniu, todėl nepaveldimos, analogiškai nepaveldima ir J. R. galima žala K. Ž.

Pažymėtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo „res judicata“ savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo „res judicata“ padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis „res judicata“ efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis „res judicata“ principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. gegužės 31 d. sprendimo matyti, kad būtent institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, pareigūnų veiksmai lėmė, jog K. Ž., pateikusiai prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, nebuvo laiku iki 2003 m. gruodžio 31 d. pranešta apie dokumentų trūkumą, kas laikytina prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Remiantis tuo, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neperspektyvūs, todėl, atsakovas atsisakydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui teisinio reglamentavimo nepažeidė ir priėmė pagrįstą ir teisingą Sprendimą. Nustačius, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

Be to, ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamo Sprendimo priėmimo yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamo Sprendimo priėmimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamo Sprendimo priėmimo poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – netinkamo Sprendimo priėmimo, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t.y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriui dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.