Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-751-459/2015 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė neįrodė prokuroro S. G. neteisėtų veiksmų (neveikimo). 2010 m. kovo 19 d. nutarimas dėl laikinųjų turtinių teisių apribojimo nebuvo skundžiamas, nes jame nenurodytas terminas, kuriam laikui yra apribojamos turtinės teisės bei nenurodyta apskundimo tvarka. Apeliantė ikiteisminiame tyrime nesinaudojo advokato pagalba, tačiau aktyviai bendravo su prokuroru, kuris nenurodė apskundimo tvarkos. Nepagrįstai teismas nurodo, kad 2010 m. kovo 19 d. nutarimas nustojo galioti po 6 mėnesių, nes baudžiamajame procese nėra įtvirtinta „savaimiškumo“ prezumpcija ar „savaiminė proceso eiga“. Pagal BPK 151 straipsnio 8 dalį laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi kai šis tampa nebereikalingas. Būtent ši norma suponuoja aktyvius prokuroro veiksmus, kurie išreiškiami vienodos galios teisės aktų priėmimą, t. y. nutarimu taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir tokiu pačiu nutarimu prokuroras tokį turtinių teisių apribojimą panaikina. Analogišką turto arešto tvarką nustato ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314 „Dėl turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti turto arešto aktų registro nuostatų 32, 34.1 punktai. Tokią pat poziciją palaiko ir Generalinė prokuratūra, kurią išdėstė 2013 m. spalio 29 d. aiškinamajame rašte „Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo“. Taigi, prokurorui, taikiusiam nuosavybės teisės apribojimą, yra pareiga tą apribojimą nuimti ir toks nuėmimas nėra niekaip susijęs su neaktyviais ar aktyviais asmens, kurio turtui buvo uždėtas turtinių teisių apribojimas, veiksmais. Prokuroras, laiku nepanaikinęs laikino turtinių teisių apribojimo, pažeidė BPK 151 straipsnio 6 dalį, pagal kurią, nesikreipiant dėl termino pratęsimo, toks apribojimas privalomai turėjo būti panaikintas.Teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nesvarstė turtinių teisių apribojimo klausimo, nes šis klausimas su kaltinamuoju aktu teismui neperduotas.Apeliantė įrodė prokuroro neveikimą, taip pat įrodė ir priežastinį ryšį tarp prokuroro neveikimo bei atsiradusios žalos, kuri pasireiškė turto nuvertėjimu bei neteisėtu laisvės apribojimo bausmės pakeitimu į 90 parų areštą. Tai, kad apeliantė įrodė priežastinį ryšį tarp prokuroro veiksmų ir patirtos turtinės bei neturtinės žalos, patvirtina ir tai, jog ikiteisminiame tyrime, kuriame buvo taikytas laikinas turtinių teisių apribojimas, turtinė žala, kuri buvo konstatuota po apkaltinamojo nuosprendžio buvo 33 000 Lt, o taikyto turtinių teisių apribojimo mastas siekė nepalyginti daug kartų daugiau, nes buvo apribotos turtinės teisės į butą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą bei komercines patalpas (duomenys neskelbtini). Be to, ikiteisminio tyrimo stadijoje joks turtinis ieškinys nebuvo pareikštas, todėl turtinių teisių apribojimo mastas buvo neproporcingai didelis. Nepagrįstas teismo argumentas, jog pasekmes dėl laikinųjų turtinių teisių apribojimo lėmė apeliantės pasyvus elgesys baudžiamojo proceso metu, taip pat ir vėliau. Būtent baudžiamasis procesas kaip ultimo ratio lemia prievartą įtariamojo atžvilgiu, tačiau nekaltumo prezumpcija lemia prokuroro pareigą būti itin atidžiam vykdant savo pareigas. Įtariamajam suteikta teisė skųsti prokuroro veiksmus, tačiau jų savalaikis neapskundimas nesuteikia teisės pareigūnui elgtis ne pagal įstatymą. Teismas nesivadovavo galiojančiais įstatymais, klaidingai juos interpretavo bei padarė įstatymo aiškinimo klaidų.

Apeliantė skunde nenurodo naujų motyvų ar aplinkybių, dėl kurių prokuroras nepasisakė atsiliepime į ieškinį, triplike ar teismo posėdžio metu. Atsakovas visus išsakytus atsikirtimus palaiko.Teismas pagrįstai nurodė, jog BPK 152 straipsnio redakcija, galiojusi laikino nuosavybės teisių apribojimo metu, nenumatė pareigos prokurorui nurodyti nuosavybės teisių apribojimo galiojimo terminą. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali trukti ne ilgiau kaip 6 mėnesius, o teismo nutartimi gali būti pratęstas (BPK 151 str. 6 d.). Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir jų taikymo pabaiga sureguliuota įstatymo ir pareigos prokurorui jas panaikinti pasibaigus jų taikymo laikui nenumatyta. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie rodytų jos aktyvumą ar veiksmus siekiant parduoti Turtą. Ji nesikreipė nei į prokurorą, nei į antstolius, nei į registro duomenų tvarkytoją, siekdama išsiaiškinti, ar laikinas nuosavybės teisių apribojimas galioja, ar yra galimybė jį panaikinti, ar sumažinti jo mastą. Apeliantė turėjo ir kitų skolų, ne tik susijusių su teismo nuosprendžio įvykdymu, dėl ko Turtas antstolių jau nuo 2008 metų buvo areštuotas. Taip pat ir preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties sudarymas yra abejotinas, nes apeliantė, turėdama pareigą įrodyti grindžiamas aplinkybes, nekvietė į teismą liudyti kitos sandorio šalies, nepateikė duomenų apie tuo metu buvusias Turto rinkos kainas ir t.t. Apeliantės atžvilgiu atlikti ir procesiškai tinkamai fiksuoti ikiteisminio tyrimo veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai atlikti pagrįstai ir teisėtai. Nesant būtinos deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų veiksmų, ši atsakomybė negalima.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuroras S. G. 2010 m. kovo 19 d. nutarimais baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00179 laikinai apribojo apeliantei nuosavybės teises į jai priklausantį žemės sklypą bei pastatą – kavinę, parduotuvę su gyvenamosiomis patalpomis, esantiems (duomenys neskelbtini) (Turtą) bei butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 107-108, 109-110, 111-112). Laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikintas 2013 m. gruodžio 19 d. po to, kai Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras S. G. raštu kreipėsi į Centrinės hipotekos įstaigą (b.l. 15). Apeliantės teigimu, dėl ilgai trukusio nuosavybės teisių apribojimo ji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nes negalėjo Turto parduoti pagal 2011 m. gegužės 29 d. sudarytą preliminariąją sutartį, savo ruožtu dėl to negalėjo atsiskaityti pagal vykdomąsias bylas bei, neįvykdžius įpareigojimo pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-163-549/2011 atlyginti žalą nukentėjusiajam, jai buvo paskirtas 90 parų areštas. Apeliantė patirtą žalą prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinio netenkino. Dėl priimto sprendimo apeliantė padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi, apeliantė, reikalaudama atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau ji neatleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CK 6.246 str. - 6.249 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir kt.).

Dėl neteisėtų veiksmų

Nagrinėjamu atveju apeliantė ieškinyje neginčijo laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumo, faktiniu ieškinio pagrindu nurodė tai, kad jos atžvilgiu šis apribojimas truko neteisėtai ilgai ir sukėlė jai neigiamas pasekmes. Apeliaciniame skunde ji, be kita ko, jau nurodo ir tai, kad prokuroro taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas neteisėtas, nes ikiteisminio tyrimo stadijoje joks turtinis ieškinys jai nebuvo pareikštas, be to, apribojimas masto aspektu buvo ir neproporcinga procesinė prievartos priemonė, nes nuosavybės teisės buvo apribotos daug didesniu mastu negu apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuota padaryta žala (33 000 Lt). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pastarosiomis aplinkybėmis ieškinys nebuvo grindžiamas, dėl to jos nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme, todėl jomis negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas (CPK 306 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Ieškinys buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad prokuroro 2010 m. kovo 19 d. nutarimais taikytos procesinės prievartos priemonės – Turto laikinas nuosavybės teisės apribojimas negalėjo trukti ilgiau kaip šešis mėnesius (BPK 151 str. 6 d.) ir prokuroras, suėjus šiam terminui, privalėjo priimti nutarimą dėl apribojimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad prokuroras, praėjus šešies mėnesiams po 2010 m. kovo 19 d. nutarimų priėmimo, turėjo priimti nutarimą dėl apribojimo taikymo panaikinimo, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, prokuroro nutarimu paskirto maksimalios trukmės (6 mėn.) apribojimo galiojimas ir pabaiga yra sureguliuoti įstatyme. Pastebėtina, kad pati apeliantė savo teisių pažeidimą kildina iš prokuroro neveikimo būtent po maksimalios trukmės apribojimo pasibaigimo, t.y. ji nenurodo, kad buvo pagrindas panaikinti taikytą procesinės prievartos priemonę anksčiau nei šeši mėnesiai nuo paskyrimo.

Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis (6 mėn.) terminas gali būti pratęstas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, tačiau ne daugiau nei du kartus po tris mėnesius. Taigi, pačiame įstatyme imperatyviai („negali trukti ilgiau“) nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu laikino nuosavybės teisų apribojimo galiojimo maksimalus terminas – šeši mėnesiai esant tik prokuroro nutarimui. Ši įstatyminė nuostata yra visiems privaloma ir vykdytina nepriklausomai nuo to, ar šiuo klausimu papildomas prokuroro nutarimas (ne)būtų priimamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad prokuroro 2010 m. kovo 19 d. nutarimais paskirto laikino nuosavybės teisių apribojimo galiojimas nagrinėjamu atveju, nesant kitokių ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarimų dėl apribojimo pratęsimo, pasibaigė įstatymo pagrindu suėjus įstatyme nustatytam šešių mėnesių terminui. Pažymėtina, kad apeliantei taikyto laikinojo nuosavybės teisių apribojimo metu galiojusi BPK 152 straipsnio redakcija apskritai nenumatė pareigos prokurorui nutarime skiriant laikiną nuosavybės teisės apribojimą nurodyti jo galiojimo pabaigos terminą, toks reikalavimas taikytinas tik nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. Apeliantė, nurodydama BPK 151 straipsnio 6 dalies pažeidimą, klaidingai sieja pastarąją normą su to paties straipsnio 8 dalimi, numatančia, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas (iš tikrųjų) panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga. BPK 151 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas laikinas nuosavybės teisės apribojimo panaikinimas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi yra skirtas tiems atvejams, kai šį apribojimą, esant jam paskirtam teisėtai ir tebegaliojančiam, taikyti toliau nėra būtinumo, kitaip tariant, kai po apribojimo pritaikymo, nors taikymo terminas dar nėra pasibaigęs, jis tapo nebereikalingas. Taigi, BPK nenumato, kad prokuroras turi pareigą panaikinti taikomų nuosavybės teisių apribojimo galiojimą po to, kai pasibaigia įstatyme numatytas maksimalus jo galiojimo terminas, tokia pareiga (priimti nutarimą) prokurorui kyla tik tuo atveju, kai apribojimas tampa nereikalingu nesibaigus įstatymo nustatytam šešių mėnesių apribojimo terminui.

Minėtų motyvų pagrindu atmestini apeliantės argumentai, kad teismas klaidingai interpretavo galiojančius įstatymus bei padarė jų aiškinimo klaidą, ir spręstina, kad 2010 m. kovo 19 d. prokuroro nutarimu Turto atžvilgiu paskirtas šešių mėnesių nuosavybės teisių apribojimo galiojimas pasibaigė 2010 m. rugsėjo 19 d. Beje, tai nurodyta ir prokuroro S. G. 2013 m. gruodžio 19 d. rašte Centrinei hipotekos įstaigai (b.l. 15). Teisėjų kolegija sutinka ir su tiek pirmosios instancijos teismo, tiek atsakovo argumentais, kad pati apeliantė nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvi, nepateikė duomenų, kad būtų kreipusis į kompetentingas institucijas (prokuratūrą, teismą, antstolį) bei aiškinusis dėl jos atžvilgiu po šešių mėnesių termino pasibaigimo taikomų nuosavybės teisių apribojimų (ne)galiojimo. Kita vertus, šiame kontekste pastebėtina, kad faktas, jog apeliantė su J. B. 2011 m. gegužės 29 d. sudarė preliminariąją Turto pardavimo sutartį apskritai leidžia manyti, kad tuomet ji pati ir nemanė, jog prokuroro nutarimu nustatytas nuosavybės teisės Turtui apribojimas tebegalioja, juo labiau, kad preliminarioje sutartyje dėl šio apribojimo nėra niekaip aptarta, Turto pardavimo galimybė siejama tik su J. B. gautina iš banko paskola (b.l. 16).

Apeliantės teigimu, ji 2010 m. kovo 19 d. nutarimo dėl laikinųjų turtinių teisių apribojimo neskundė, nes nebuvo nurodytas terminas, kuriam laikui yra apribojamos turtinės teisės bei nenurodyta apskundimo tvarka. Tačiau, kaip minėta, prokuroro nutarimo apskundimo termino nenurodymas šiuo atveju nėra reikšmingas, nes nagrinėjamame ieškinyje ir neteigiama, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas nepagrįstai, apeliantė būtų siekusi 2010 m. kovo 19 d. nutarimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau dėl kokių nors priežasčių ši jos teisė buvo suvaržyta, pati apeliantė pripažįsta, kad ji aktyviai bendravo su prokuroru.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliantė neįrodė atsakovo (prokuroro) neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu taikant procesinės prievartos priemones (laikiną nuosavybės teisių apribojimą) (CK 6.246 str., CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Konstatavus, jog apeliantė neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų veiksmų, vien jau dėl to nebūtų pagrindo pripažinti jos reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrįstu. Kartu pažymėtina ir tai, kad apeliantė neįrodo ir patirtos dėl taikyto nuosavybės teisės apribojimo žalos fakto.

Dėl žalos fakto

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Be to, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su neteisėtais veiksmais taip, kad yra pagrindas konstatuoti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį – nuostolius, kurie pagal civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).

Apeliantės teigimu, tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ji patyrė, nes dėl nuosavybės teisių apribojimo ji pagal 2011 m. gegužės 29 d. sudarytą preliminariąją sutartį negalėjo Turto parduoti J. B.. Tačiau apeliantės argumentai, kad ji apskritai patyrė žalą (negalėjo parduoti Turto už norimą kainą, o dėl to negalėjo atsiskaityti pagal vykdomąsias bylas ir įvykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu numatytą įpareigojimą – atlyginti nukentėjusiajam žalą), o juo labiau, būtent dėl 2010 m. kovo 19 d. taikyto laikinojo nuosavybės teisių apribojimo, akivaizdžiai nepagrįsti.

Visų pirma, VĮ Registrų centro duomenimis, Turtui areštas taikytas jau nuo 2007 m. gegužės 9 d., pritaikyti ir kiti areštai, kurie galioja iki šiol, o nuo 2006 m. gegužės 25 d. Turtui įregistruota ir hipoteka. Taigi, preliminarioji sutartis su J. B. sudaryta Turto atžvilgiu galiojant ne vienam turto areštui bei hipotekai. Antra, preliminariojoje sutartyje nenumatytas terminas pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui, tik nurodyta, kaip minėta, vienintelė aplinkybė, kad tokia sutartis bus sudaryta pirkėjai J. B. gavus banko paskolą; sutartyje nenumatyti apeliantės įsipareigojimai, kuriuos ji turėtų atlikti Turto perleidimo galimybei, pvz., reikalingų dokumentų sutvarkymas, kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl turto disponavimo apribojimų panaikinimo ir kt. Apeliantė nėra pateikusi įrodymų, kad potenciali pirkėja turto pirkimui gavo banko paskolą, t. y. nėra duomenų, kad pagrindinė sutartis nesudaryta ne dėl to, kad jos sudarymui buvo visos galimybės, o tik pirmiau aptartas nuosavybės teisių apribojimas tapo vienintele kliūtimi Turto perleidimui. Priešingai, iš įrašų preliminariosios sutarties pabaigoje netgi matyti, kad pirkėja paskolos negavo ir apeliantė grąžino gautus rankpinigius. Trečia, iš apeliantės ir J. B. 2011 m. liepos 14 d. prašymų antstolių kontorai matyti, kad apeliantė siekė Turtą parduoti apskritai net ne preliminarios sutarties pagrindu, o vykdymo procese jos pasiūlytam pirkėjui (J. B.) (b.l. 101,102). Ketvirta, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartyje nurodyta, kad apeliantė visą bausmės laikotarpį siekė pasiteisinti 2010 m. kovo 19 d. nutarimais dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo kaip neleidžiančiais jai tinkamai įgyvendinti įsiteisėjusio nuosprendžio įpareigojimo – per bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir konstatuota, jog toks apeliantės aiškinimas nėra pagrįstas ir ji tiesiog sąmoningai vengia vykdyti teismo įpareigojimą atlyginti padarytą turtinę žalą (b.l. 48-50).

Apibendrinant pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei patirtos žalos fakto, nei priežastinio ryšio (CK 6.246, 6.247 str., 6.249 str., CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.