Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-06-30 · Administracinė byla Nr. eI2-8868-780/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2024-11-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. eI2-8868-780/2025Sprendimas · 2025-06-30Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-06-30
Bylos Nr.
eI2-8868-780/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01728-2024-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Grauželis, Ramūnas Šarka, Asta Vailionė
Pareiškėjas
M. M.
Trečiasis asmuo
(duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Rytis Satkauskas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8868-780/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00603-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 30 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,dalyvaujant pareiškėjui M. M. ir jo atstovui advokatui Ryčiui Satkauskui,atsakovo atstovei Kristinai Krickienei,trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) atstovei Irinai Stankevič,vertėjai Ingridai Nasvytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. M. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-01-29 sprendimą Nr. 25S30340.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuotas. Sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, pažeidžia Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus įstatymo viršenybės (sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais), objektyvumo (veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs) principus ir turėtų būti panaikintas. Sprendimas formalus, remiasi tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisminiame procese Nr. 3-61-3-01728-2024-9, turinčiu res judicata galią nagrinėjamoje byloje.

Sprendimas formalus, tikėtina priimtas remiantis VSD rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjo aplinkybių individualaus vertinimo, neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir nemotyvuotas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas remiasi prielaida, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024-04-10 priėmė sprendimą Nr. 24S96633 kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir nutraukta darbo sutartis, o 2024-04-15 sprendimu Nr. 24S100198 nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 120 mėn. (10 m.), nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Tačiau 2024-11-06 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2389-822/2024, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01728-2024-9, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas panaikino šiuos atsakovo sprendimus ir įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti naujus sprendimus.

Skundžiamame 2025-01-29 sprendime Nr.25S30340 nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) švietimo konsultantas nepaneigia byloje pateiktų įrodymų. Skundžiamame sprendime pažymima ir tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad asmuo būtų įdarbintas (duomenys neskelbtini).

Sprendime pateiktas ir atsakovo atliktas grėsmės vertinimas apsiriboja tuo, kad pareiškėjas formaliai nebuvo įdarbintas (duomenys neskelbtini), nėra pakankamas. Pareiškėjas niekada nesirėmė tuo, kad jis yra įdarbintas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atstovavo universitetą ir (duomenys neskelbtini) teikė tarpininkavimo paslaugas pristatant už kurias jam buvo mokamas komisinis atlyginimas.

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

Pareiškėjas akcentuoja, kad sprendimas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui nepagrįstas jokiomis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo veiksmais ar padarytais teisės pažeidimais. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teisėtai gyveno nuo 2020-05-01 iki 2024-02-28, nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, šiuo metu Lietuvos Respublikoje negyvena. Pareiškėjas atstovauja (duomenys neskelbtini) Universitetą (duomenys neskelbtini) pristatydamas mokymo programas, studijų Lietuvoje patrauklumą, padėdamas atlikti formalumus. Pareiškėjas neturi galimybių ir pareigos vertinti studijuoti Lietuvoje siekiančių (duomenys neskelbtini) piliečių keliamą pavojų valstybės saugumui. Ankstesnio teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus. Sprendimas, kuriame nurodyti pareiškėjo veiksmai, įvertinami kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, turį įtakos teisėtai aukštųjų mokyklų veiklai

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, jog VSD išvadoje nurodytus veiksmus – tarpininkavimą užsieniečiams atvykstant studijuoti vykdė teisėtai pagal sutartį su aukštąja mokykla, pastarosios pavedimu. Pareiškėjas nežino ir negalėjo žinoti apie VSD išvadoje nurodytą asmenį, „kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu.“ Pareiškėjui taip pat negali būti perkelta atsakomybė už VSD nurodytą galimybę, kad „į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys“. Išvadoje nurodytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su pareiškėjo veiksmais, todėl išvada yra visiškai nepagrįsta.

Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad grėsmės vertinimas yra itin formalus, pagrįstas tik VSD išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjo vertinimą, iš sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas. Bendros grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos įvardijimas sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu individualios pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

Teigia, kad asmuo gali būti pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai tik nustačius, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidiniam arba išoriniam saugumui. Tokio pavojaus negali kelti kiekvienas su migracijos procedūromis susijęs pažeidimas.

Pareiškėjas pažymi, kad bylos nagrinėjimas neišslaptinant pateiktos medžiagos ir nesuteikiant pareiškėjui galimybės paneigti įslaptintoje informacijoje pateiktų duomenų įrodymais pažeistų pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybą. Be to, neaišku, kuo remiantis paskirtas 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjas nesupranta už kokį bendravimą ar bendradarbiavimą yra apribota jo esminės teisės ir neturėdamas šios informacijos negali pateikti savo argumentų, paneigiančių jam inkriminuojamą grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (37 p.) nurodo, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Tokios informacijos nepateikta.

Mano, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kurie nustato pareigą viešojo administravimo subjektui individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 5 str. įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Savo poziciją atsakovas grindžia tuo, kad 2024-04-08 Migracijos departamentas gavo teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą VSD raštą Nr. 19-306S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Remiantis nustatyta informacija pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas inicijavo vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Nustatyta, kad yra didelė tikimybė, kad pasinaudojant pareiškėjo vykdoma veikla į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgdamas į keliamos grėsmės akivaizdumą, rimtumą ir rizikingumą, prašo įtraukti pareiškėją į Nacionalinį sąrašą 10 metų laikotarpiui.

Migracijos departamentas papildomai nustatė, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi: galioję nuo 2020-05-01 iki 2022-09-14 išduoti studijų pagrindu; galioję nuo 2022-11-10 iki 2024-11-10 – darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu. Pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022-06-10 iki 2022-06-30 (UAB (duomenys neskelbtini)), nuo 2022-07-01 iki 2022-10-25 UAB (duomenys neskelbtini). 2022-10-25 UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį su pareiškėju nutraukė.

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 nutartį Nr. eA-2389-822/2024, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) švietimo konsultantas, nesikreipė, (duomenys neskelbtini) netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įdarbintas (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas teismui ankstesnėje byloje pateikė Portugalijos Respublikos 2022-10-17 išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2024-10-17. Migracijos departamentas 2024-11-08 išsiuntė Portugalijos Respublikos kompetentingoms institucijoms paklausimą, ar pareiškėjas turi galiojantį Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, tačiau atsakymo negavo. Pats pareiškėjas 2024-11-11 el. paštu pateikė informaciją, kad Portugalijos leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025-06-30.

Ginčijamu sprendimu nėra nuspręsta įraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas gali turėti galiojanti Portugalijos leidimas laikinai gyventi nėra reikšminga ginčijamo sprendimo priėmimui.

Pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kadangi vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Vadovaujantis VSD raštu, galima daryti išvadą, kad yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudojami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

Pareiškėjas neturi jokių ilgalaikių ryšių Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvoje dirbo tik nuo 2022-06-01 iki 2022-10-25, t. y. daugiau nei prieš dvejus metus. Pareiškėjas niekada (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas ir (duomenys neskelbtini) niekada netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs nuo 2022-11-10 iki 2024-11-10, buvo išduotas darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu, leidimą laikinai gyventi atsiėmė 2022-12-22. Tačiau dar 2022-10-25 pareiškėjas iš UAB (duomenys neskelbtini) buvo atleistas, t. y. dar iki leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsiėmęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) nebeįsidarbino, Migracijos departamento apie pasikeitusius savo duomenis Įstatymo 36 str. 1 d. nustatyta tvarka neinformavo. Atsižvelgiant į tai atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad uždraudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką laikytina proporcingomis priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą.

Įstatymo 133 str. 5 d., užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarkos) 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Įvertinus tai, kad, pareiškėjas VSD yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, tai, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 p., pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2034-04-14. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, nes Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis numato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad skundžiamas MD Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 19-306S pateikė MD vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

VSD įsitikinimu, VSD išvadoje išdėstyta įslaptinta ir neįslaptinta informacija yra pakankama MD Sprendimui dėl uždraudimo Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priimti. Pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose būtent Pareiškėjas privalo pateikti Teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamame MD Sprendime nurodytas aplinkybes.

Nurodo, kad priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo (duomenys neskelbtini) pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad 2023 m. sausio 23 d. su užsienio bendrove (duomenys neskelbtini), vienerių metų laikotarpiui sudarė tarpininkavimo sutartį Nr. 2A-3, kurios pagrindu užsienio bendrovėje dirbęs/dirbantis pareiškėjas teikė tarpininkavimo paslaugas (duomenys neskelbtini) (organizuoti Potencialių studentų atranką, teikti išsamią ir aktualią informaciją apie Universitetą ir jo teikiamų Studijų programas). Sutarties galiojimo terminas suėjo 2024 m. sausio 23 d. Universitetas, nematantis poreikio Sutartį pratęsti, jos su užsienio bendrove nepratęsė. Šios sutarties pagrindu Universiteto pareiškėjui išduotas atstovavimo sertifikatas yra negaliojantis.

Pažymi, kad tarp Universiteto ir užsienio bendrovės nauja tarpininkavimo sutartis nebuvo sudaryta, tarp pareiškėjo ir Universiteto jokių galiojančių sutarčių nėra ir jų nesieja jokie teisiniai santykiai.

Teismo posėdžio metu atstovė nurodė, kad universitete studijuoja studentai iš (duomenys neskelbtini), tačiau, tikslaus jų skaičiaus negali įvardinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) 2025-01-29 sprendimo Nr. 25S30340, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti Lietuvos Respubliką nuo 2025-01-29 iki 2034-04-14 dėl to, kad asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo bei pagrįstumo (toliau – Sprendimas).

Iš šioje byloje ir teismo 2025-04-29 nutartimi prijungtoje ankstesnėje byloje Nr. eI3-9440-872/2024 (proceso Nr. 3-61-3-01728-2024-9) esančių pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024-11-10, kuris buvo išduotas darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu. Leidimą laikinai gyventi pareiškėjas atsiėmė 2022-12-22.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022-06-10 iki 2022-06-30 ir nuo 2022-07-01 iki 2022-10-25.

Nuo 2022-10-25 UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį su pareiškėju nutraukė.

Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų taip pat nėra.

2024-04-09 Migracijos departamentui buvo pateiktas iš dalies įslaptintas VSD 2024-04-08 raštas Nr. 19-306S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis ĮUTP 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pagal turimą žvalgybos turimą informaciją, asmuo, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Užsienietis suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudojami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD, atsižvelgdamas į rašte išdėstytą informaciją, vertina, kad asmens buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2024-04-10 sprendimu Nr. 24S96633 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760201157, galiojantį iki 2024-11-10, nes pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, kadangi asmuo, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Užsienietis suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Migracijos departamentas 2024-04-15 sprendimu Nr. 24S100198 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo dienos 120 mėnesių, nes asmens buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui. Šis sprendimas priimtas remiantis analogiškomis aplinkybėmis kaip ir sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytais sprendimais, kreipėsi į teismą ir Regionų administracinis teismas 2025-04-09 priėmė administracinėje byloje Nr. eI3-9440-872/2024 (Proceso Nr. 3-61-3-01728-2024-9), kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024-11-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2389-822/2024 panaikino tiek nurodytą teismo sprendimą, tiek Migracijos departamento 2024-04-10 sprendimą Nr. 24S96633 ir 2024-04-15 sprendimą Nr. 24S100198 bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti naujus sprendimus.

Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendimą Nr. eA-2389-822/2024 Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2034-04-14, nes asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Sprendimas priimtas remiantis tuo pačiu VSD 2024-04-08 raštu Nr. 19-306S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pagal žvalgybos turimą informaciją, asmuo, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Užsienietis suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudojami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD vertina, kad asmens buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl vadovaudamasis UTPĮ 133 str. 5 d., taip pat, atsižvelgdamas į keliamos grėsmės akivaizdumą, rimtumą ir rizikingumą, prašo įtraukti asmenį į Nacionalinį sąrašą 10 metų laikotarpiui.

Sprendime taip pat įvertinta, kad anksčiau pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2020-05-01 iki 2024-11-10, o leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022-11-10 iki 2024-11-10 buvo išduotas darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu, tačiau dar 2022-10-25 UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutartį su pareiškėju nutraukė.

Sprendime įvertinti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kurių nenustatyta, informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nerasta.

Sprendime taip pat įvertinta, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) švietimo konsultantas, nesikreipė. (duomenys neskelbtini) netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įdarbintas (duomenys neskelbtini).

Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas išsiuntė Portugalijos Respublikos kompetentingoms institucijoms paklausimą, ar pareiškėjas turi galiojantį Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, atsakymo negavo, tačiau pareiškėjas pateikė informaciją, kad Portugalijos leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025-06-30, todėl duomenų apie uždraudimą atvykti į SIS nusprendė neteikti.

Sprendimu Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, neturi jokių ilgalaikių ryšių Lietuvos Respublikoje, nors pateikė dokumentą, kad yra (duomenys neskelbtini) švietimo konsultantas, tačiau niekada (duomenys neskelbtini) nebuvo įdarbintas ir (duomenys neskelbtini) niekada netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Taip pat pripažino, kad pareiškėjas yra linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, nes Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi išdavė dirbti UAB (duomenys neskelbtini), kurį atsiėmė 2022-12-22, nors dar 2022-10-25 buvo atleistas iš UAB (duomenys neskelbtini) ir atsiėmęs leidimą laikinai gyventi UAB (duomenys neskelbtini) nebeįsidarbino, Migracijos departamento apie pasikeitusius savo duomenis UTPĮ 36 str. 1 d. nustatyta tvarka neinformavo, be to, turėjo Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį tuo pačiu metu, kaip ir išduotas Lietuvos.

Sprendime nurodoma, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcingomis priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi, kuri numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Tuo tarpu Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Taigi, sprendimas panaikinti leidimą gyventi yra sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu tik Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, t. y. kai sprendimas panaikinti leidimą gyventi priimamas kitu pagrindu, nei grėsmė valstybės saugumui. Tuo tarpu Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nenumato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl grėsmės valstybės saugumui yra būtinas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Šiuo atveju pakanka nustatyti, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir tai nėra siejama su privalomu leidimo gyventi panaikinimu prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausiai teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendimo Nr. eA-2389-822/2024, kuriuo buvo panaikinti ankstesni atsakovo sprendimai, Migracijos departamentas nepriėmė naujo sprendimo dėl leidimo pareiškėjui laikinai gyventi panaikinimo, neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo Sprendimo, kuriuo uždrausta atvykti, teisėtumą, kadangi uždraudimo atvykti pagrindas yra Sprendime nustatyta galima grėsmė valstybės saugumui (pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį), o ne leidimo gyventi panaikinimas. Be to, pareiškėjo turėto leidimo laikinai gyventi galiojimas pasibaigė 2024-11-10, t. y. praėjus keturioms dienoms po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendimo Nr. eA-2389-822/2024 priėmimo, todėl Migracijos departamentui neliko ką spręsti dėl leidimo laikinai gyventi, kadangi pasibaigusio galioti leidimo naikinimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Antra, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendimas Nr. eA-2389-822/2024, skirtingai nei teigia pareiškėjas, neturi res judicata galios nagrinėjant šią bylą, kadangi dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui apeliacinės instancijos teismas nepasisakė iš esmės.

Ankstesnėje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo tik procedūrinius trūkumus vertinant galimą pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmę ir nustatė, kad ne visos su pareiškėjo atveju susijusios aplinkybės buvo įvertintos atsakovo ankstesniuose sprendimuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau nebuvo konstatuota, kad VSD ir atsakovo turimi duomenys nėra pakankami išvadai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendimu Nr. eA-2389-822/2024 atsakovas buvo įpareigotas tik priimti naujus sprendimus, įvertinus papildomas aplinkybes, bet nebuvo įpareigotas priimti priešingus sprendimus, nei buvo panaikinti.

Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 straipsnio 8 dalis).

2014 m. balandžio 14 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), kuri, be kita ko, taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (2 punktas).

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3. papunktyje numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024 ir kt.) yra išaiškinęs, kad taikant apribojimus užsieniečiams privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, inter alia, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 str. 2 d.).

Nacionalinis saugumas yra ir viešasis interesas, ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę.

Sprendžiant užsieniečių atvykimo ir jų gyvenimo Lietuvos Respublikoje klausimą nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu pažymėti tai, jog tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-821/2024; kt.). Dėl to šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra formalus, priimtas remiantis VSD rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjo aplinkybių individualaus vertinimo, neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas visų reikšmingų aplinkybių nesiaiškino, pareiškėjo apklausos neatliko, su (duomenys neskelbtini) nesusisiekė, neprašė pateikti paaiškinimų ar įrodymų.

Tačiau atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir visus byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, nenurodė aplinkybių, atsveriančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, todėl teismo vertinimu, skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam valstybės saugumui dėl realios grėsmės, kad pasinaudojus pareiškėjo vykdoma veikla į Europą gali patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

Sprendimo turinys patvirtina, kad nors esminis jo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko ir individualų pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu, jo elgesio naudojantis migracijos procedūromis aspektu.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad VSD pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kurioje nurodyta, jog pagal turimą žvalgybos turimą informaciją, pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Tokiu būdu pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu ir yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami pareiškėjo vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. Taigi, VSD vertina, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Iš atsakovo Sprendimo matyti, kad esminis jo priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta minėta informacija, tačiau, iš Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra, taip pat įvertino, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas (duomenys neskelbtini)Rio ir ši įstaiga netarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, įvertino, kad pareiškėjas turi Portugalijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl duomenų apie uždraudimą atvykti į SIS nusprendė neteikti, tačiau atsižvelgė į tai, kad šį leidimą turėjo tuo pačiu metu, kaip ir išduotas Lietuvos leidimas, kas rodo, kad jis linkęs piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis. Taip pat Sprendime įvertinta, kad leidimą laikinai gyventi darbo UAB (duomenys neskelbtini) pagrindu pareiškėjas atsiėmė jau būdamas atleistas iš darbo UAB (duomenys neskelbtini), tačiau gavęs leidimą šio įmonėje nebeįsidarbino ir Migracijos departamento apie pasikeitusius savo duomenis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka neinformavo, kas taip pat įvertinta kaip piktnaudžiavimas nustatytomis migracijos procedūromis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame yra individualiai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl pareiškėjo argumentai, kad nebuvo atliktas individualus paties atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik bendro pobūdžio VSD išvada ir joje pateiktomis prielaidomis dėl galimos grėsmės, yra atmestini. Vertintina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atliko papildomą analizę ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024-11-06 sprendime Nr. eA-2389-822/2024 nurodytų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) išduotu atstovavimo pažymėjimu ir išduotu leidimu laikinai gyventi Portugalijos Respublikoje, vertinimą ir, juos įvertinęs kartu su VSD pateikta Išvada, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o šios aplinkybės neturi įtakos uždraudimui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo vykdyta tarpininkavimo veikla, sudarant sąlygas užsieniečiams atvykti studijuoti į (duomenys neskelbtini), teisingai įvertinta kaip grėsmės valstybės saugumui pagrindas, nes grėsmė kyla todėl, kad pasinaudojant tokia pareiškėjo veikla į Lietuvą, o kartu ir į Europą, gali patekti ir daugiau radikalų islamą išpažįstančių, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susijusių asmenų. Todėl neturi esminės reikšmės, kad pareiškėjas tarpininkavimo veiklą vykdė oficialiai, pagal turėtą atstovavimo sertifikatą, kadangi grėsmė saugumui kildinama ne iš pareiškėjo veiklos formos ir jos teisėtumo, o iš šios veiklos turinio ir jos pasekmių.

Sprendimo teisėtumui paneigti taip pat nėra pakankami pareiškėjo argumentai, kad jis nežino ir negali žinoti apie VSD išvadoje nurodytą asmenį, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, ir kad pareiškėjui negali būti perkelta atsakomybė už VSD nurodytą galimybę, kad į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys asmenys. Kaip minėta, grėsmė valstybės saugumui kyla dėl pareiškėjo vykdytos veiklos, dėl kurios grėsmę valstybės saugumui keliantys asmenys ne tik realiai gali pasinaudoti galimybe patekti į Lietuvą, bet vienas toks asmuo jau ir buvo nustatytas bei išsiųstas iš Lietuvos. Taigi, pareiškėjo veikla, susijusi su Lietuva, gali kelti grėsmę valstybės saugumui nepriklausomai nuo to, kad jo veikla buvo teista ir nepriklausomai nuo to, kad jis neturi pareigos tikrinti per jį atvykstančių užsieniečių ryšius, jų pažiūras. Saugant esminius valstybės ir visuomenės interesus svarbu tai, kad pareiškėjo veikla kelią grėsmę dėl to, kad sudaro sąlygas fiktyviais pagrindais atvykti užsieniečiams, kurie kelia pavojų valstybės saugumui. Kadangi pareiškėjas padeda tokiems asmenims atvykti ir gauti teisėtą pagrindą laikinai gyventi, valstybė turi teisę ir pareigą užkardyti tokią grėsmę valstybės saugumui, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas neturi pareigos tikrinti su jo pagalba atvykstančių asmenų pažiūras, įsitikinimus ir reputaciją.

Antroji atsakovo papildomai įvertinta aplinkybė, susijusi su išduotu leidimu laikinai gyventi Portugalijos Respublikoje, teismo vertinimu, neturi įtakos draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką, nes Sprendimu duomenys apie draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką būtent dėl turimo Portugalijos Respublikos išduoto leidimo gyventi kaip tik ir nebuvo teikiami į SIS. Tokiu būdu atsakovas teisingai atsižvelgė į Portugalijos Respublikos išduotą leidimą gyventi ir nesuvaržė pareiškėjo teisių labiau nei būtina, kadangi sprendė tik Lietuvos interesų apsaugą ir atvykti uždraudė tik į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjas teigia, kad įslaptintos informacijos pateikimas į bylą ir jos išslaptinimas yra būtini siekiant užtikrinti jam efektyvią teisminę gynybą, nes teismas negali remtis į bylą pateikta slapta VSD medžiaga, su kuria pareiškėjas negali susipažinti, kadangi tai pažeidžia jo teisę į gynybą. Taip pat nurodo, kad nesupranta už kokį bendravimą ar bendradarbiavimą yra apribota jo esminės teisės ir neturėdamas šios informacijos negali pateikti savo argumentų paneigiančių jam inkriminuojamą grėsmę valstybės saugumui. Tačiau teismas sprendžia, kad tokie argumentai nėra pagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog įslaptinta informacija administracinėje byloje vertintina kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis neįtvirtina absoliutaus draudimo valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje (žr., pvz., LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1291-662/2023).

ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Aiškindamas minėtą ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisės normoje vartojama sąvoka „paprastai“ reiškia, kad tam tikrais atvejais tokie duomenys (sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį) gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti vertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje, t. y. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas tik sąlyginis draudimas valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje, įslaptinta informacija gali būti naudojama kaip viešus duomenis papildantys įrodymai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar teismui pateikti įslaptinti dokumentai ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikomi įrodymu administracinėje byloje, t. y. aiškinasi, ar šie įslaptinti dokumentai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas bylos aplinkybes, ar kaip bylos medžiagą papildantys įrodymai.

Be to, pagal Įstatymo 140 straipsnio 5 dalį, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (ar) VSAT. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2294-525/2023).

Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje, būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).

Taigi, nurodyti teisės aktai nenumato draudimo būtent tokio pobūdžio byloje, kokia yra ši byla (dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui) remtis įslaptinta informacija, o teismų praktikoje draudžiama įslaptintais duomenimis remtis tik jeigu jie yra vieninteliai duomenys, kuriais grindžiamas sprendimas.

Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad galimi atvejai, kai vykstant administracinei procedūrai, tiek teismo procesui, būtina neatskleisti atitinkamam asmeniui kai kurios informacijos, visų pirma, dėl privalomų su valstybės saugumu susijusių priežasčių (pvz. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C- 402/05 ir C-415/05).

Teismas pažymi, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos valstybės saugumui pagal VSD Išvadą konstatuota įvertinus duomenis apie jo veiklą ir asmeninius ryšius šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste, o VSD pateikti teismui įslaptinti duomenys patvirtina Išvados viešoje dalyje nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus ir yra organizavęs mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris jau buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymo. Todėl tiek VSD, tiek atsakovo išvada, kad yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami pareiškėjo vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis/ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys, yra pagrįsta. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog įslaptintos informacijos neišslaptinimas neužtikrina pareiškėjo efektyvios teisminės gynybos, šiuo konkrečiu atveju nepaneigia šios informacijos, kurią teismas įvertino, įtakos kitų, viešų, bylos duomenų visumai patvirtinti.

Taigi, pareiškėjo argumentai, jog neįslaptintoje VSD išvados dalyje nurodytos aplinkybės nepagrindžia realios grėsmės valstybės saugumui vien dėl to, kad pareiškėjas negali susipažinti su įslaptintais duomenimis yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo vykdyta veikla ir jo ryšiai VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybių dėl jo tarpininkavimo užsieniečiams atvykstant studijuoti Lietuvoje, o tai, kad jis nežino apie VSD išvadoje nurodytą asmenį, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, ir apie jį negali duoti papildomų paaiškinimų, nepaneigia VSD ir atsakovo vertinimo, nes tas asmuo jau įsigaliojusiu Migracijos departamento sprendimu yra pripažintas keliantis grėsmę valstybės saugumui. Tuo tarpu tai, kad pareiškėjas vykdė tarpininkavimą užsieniečiams iš rizikos šalių patenkant į Lietuvą tik pagrindžia Migracijos departamento Sprendime nustatytus faktus, nes tai ir yra grėsmės valstybės saugumui šaltinis. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina ginčo faktines aplinkybes, nepaneigia atsakovo padarytų išvadų pagrįstumo, todėl teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo, pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta: 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai.

Aiškindamas VAĮ 8 straipsnio ankstesnę redakciją (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis) LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012).

Šiuo atveju matyti, kad priimtas Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Remiantis išdėstytais faktais teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo pažeistas gero administravimo principas, atsakomybės už priimtus sprendimus ar įstatymo viršenybės principai. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

Teismo vertinimu, atsakovas, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjo individualią situaciją, kaip nustato Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Pareiškėjas atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3. papunktyje numatytas sąlygas (neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, gali kelti grėsmę valstybės saugumui), todėl šiame punkte nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis pritaikytas pagrįstai, nes valstybės nacionalinis saugumas, kuris susijęs su tautos suvereniteto išsaugojimu, yra aukščiausia kiekvienos valstybės vertybė, o pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo Sprendime padarytas išvadas, teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas 10 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jo atžvilgiu yra neproporcingas.

Pažymėtina, jog pats pareiškėjas nurodo, kad jis turi leidimą gyventi Portugalijoje, dėl ko atsakovas neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, todėl darytina išvada, jog Sprendimas, susijęs su Lietuvos Respublikos interesų apsauga, pareiškėjui nekelia neigiamų pasekmių kitose šalyse.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad priimdamas Sprendimą atsakovas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodomais argumentais.

Nustačius, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vyriausybės nutarimo atitikimo Konstitucijai ir įstatymams

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms, įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą (toliau – Prašymas).

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Pabrėžtina, kad nagrinėjant bylą iš esmės vertinamas skundžiamo Sprendimo teisėtumas ir vertinamas jo faktinis bei teisinis pagrindas ir tos teisės normos, kuriomis remiantis Sprendimas buvo priimtas. Tuo tarpu pareiškėjas savo Prašyme kelia klausimą ne dėl teisės normos, kuria remiantis buvo priimtas Sprendimas, o dėl procedūrinės teisės normos, kuria remiantis tik informuojama apie priimtą sprendimą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas, nepaisant jo nurodomų aplinkybių, susijusių su Taisyklių 20 punkto taikymu, kuris pareiškėjui apsunkino paties Sprendimo gavimą, klausimas dėl Taisyklių 20 punkto taikymo nagrinėjant bylą iš esmės jau nesprendžiamas, nes tai nesusiję su Sprendimo teisiniu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 20 punkto nuostatos netaikomos sprendžiant ginčą iš esmės, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes toks Taisyklių 20 punkto tyrimas ir jo rezultatas jokios įtakos teismo sprendimo priėmimui neturi. Taigi, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nustatyta, kad pareiškėjo skundas atmetamas, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai ir jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. skundą atmesti.

Pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisRamūnas ŠarkaAsta Vailionė