Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-02-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-37-491/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-02
Bylos Nr.
1S-37-491/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Meidus
Pareiškėjas
R. J.
1 S – 37 – 491 / 2015
Procesinio sprendimo kategorija : 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. vasario 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos R. J. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atmestas jos skundas dėl 2014-11-21 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. P. nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2013-12-18 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. Šis tyrimas vyko dėl Pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog T. T. vengia išlaikyti savo dukrą J. T..

2014-10-16 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė R. M. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą nustačiusi, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdama su priimtu nutarimu Pareiškėja padavė skundą aukštesniajam prokurorui, tačiau 2014-11-21 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė S. P. nutarimu atsisakė tenkinti Pareiškėjos skundą.

Tuomet Pareiškėja padavė skundą Panevėžio miesto apylinkės teismui. Skundžiama nutartimi Pareiškėjos skundas taip pat buvo atmestas motyvuojant tuo, kad nėra nustatyta, jog yra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šalies argumentai

Skundu Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį. Nurodo, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra nemotyvuota, priimta tik formaliai vertinant byloje esančius duomenis, o atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta eilė proceso pažeidimų, įskaitant ir teisės į gynybą ribojimą, kadangi nebuvo išaiškinta galimybė naudotis advokato pagalba. Tokiu būdu ikiteisminio tyrimo metu jos duotais paaiškinimais negalima remtis ir grįsti priimamus procesinius sprendimus. Pareiškėja papildomai nurodo, jog atnaujinus ikiteisminį tyrimą turėtų būti patikrinti duomenys apie T. T. materialinę padėtį laikotarpiu nuo 2011m. iki 2013 m., kadangi nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, ar jo tvirtinimas, kad šiuo laikotarpiu jis išties buvo socialiai remtinas, yra pagrįsti ir atitinka tiesą. Pabrėžia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamos aplinkybės susijusios su T. T. turtine padėtimi, kadangi jis A. ne tik turi įsigijęs automobilį, tačiau nuomojasi būstą bei skyrė nemažą pinigų sumą vestuvėms. Taigi nebuvo atlikta eilė ikiteisminio tyrimo veiksmų, leidžiančių patikrinti T. T. nurodomas aplinkybes, dėl ko skundžiami prokurorų nutarimai ir apylinkės teismo nutartis priimti remiantis išimtinai niekuo nepatvirtintais T. T. paaiškinimais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, ar 2010 m. ji ir T. T. gyveno kartu. Priešingai, buvo iškart patikėta T. T. paaiškinimais ir neatsižvelgta į jos nurodomas aplinkybes, kad ji ir T. T. kartu negyveno. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo patikrinti T. T. teiginiai, kad jis siuntė pinigines lėšas, nors skundžiamuose sprendimuose nurodoma, kad T. T. tą darė. Be to, jo nurodomos ir faktiškai siųstos piniginės lėšos bei siuntiniai yra menkaverčiai. Taigi T. T., tyčia, gaudamas pakankamas pajamas, neskyrė dukters išlaikymui nustatytos sumos, todėl jo veiksmai atitinka BK 164 str. numatytą nusikalstamą veiką.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į pateiktą skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Visų pirma, skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal dabar galiojantį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK) įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo, dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra išimtinė prokuroro kompetencija. Tačiau, greta to prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus ir įtikinamus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis byloje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys rodo, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal Pareiškėjos pareiškimą, jog T. T. nusikalstamai vengė išlaikyti savo dukrą. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti neginčijamą išvadą, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėja nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikiami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie leistų patikrinti T. T. paaiškinimus, priimant skundžiamus nutarimus bei apylinkės teismo nutartį buvo nepagrįstai vadovaujantis išimtinai T. T. paaiškinimais, jo teiktas išlaikymas dukrai buvo mažesnis, nei nustatytas, nors T. T. galimybės leido mokėti visą priteistą išlaikymo sumą, o atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta eilė proceso pažeidimų. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga bei išnagrinėjęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir pateiktą skundą, sprendžia, jog tiek prokurorai, tiek apylinkės teismas išties pakankamai formaliai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė nepakankamai motyvuotus atitinkamai nutarimus ir nutartį.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2011). BK 164 str. norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68/2009). Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2011). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybėn pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. Asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 str. nešalina (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008,2K-218/2012, 2K-20/2014, 2K–42/2014).

Taigi esminis aspektas sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 str. yra duomenų, leidžiančių spręsti, kad išlaikymą teikiantis asmuo tyčia sąmoningai slėpė pajamas ar kitu būdu nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, nustatymas. Nesant tokių duomenų asmens baudžiamasis persekiojimas nėra galimas. Tačiau tam, kad būtų galima padaryti tokią išvadą, privalo būti surenkami duomenys, kurie pagrįstų ar paneigtų kaltininko tvirtinimus, o taip pat iš esmės leistų atsakyti į nukentėjusiojo asmens argumentus. Nagrinėjamu atveju T. T. įtarimas buvo pareikštas dėl to, kad jis laikotarpiais: nuo 2010-01-01 iki 2010-09-27, nuo 2010-10-01 iki 2010-12-07, nuo 2011-02-01 iki 2011-06-06, nuo 2011-07-01 iki 2011-09-09, nuo 2013-04-01 iki 2013-06-14, nuo 2013-07-01 iki 2013-12-03, nuo 2014-02-01 iki 2014-06-26 vengė išlaikyti savo dukrą, kas mėnesį nemokėdamas nustatytos išlaikymo sumos. 2014-10-16 prokurorės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, kad dalį inkriminuojamų laikotarpių T. T. turėjo pakankamai prastai apmokamą darbą, buvo socialiai remtinas, ką patvirtina jo paties pateikti dokumentai. Išties, bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011m. balandžio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn. T. T. dirbdavo maždaug po vieną dieną per savaitę, o vienos dienos pajamos būdavo 134, 25 Eur. Be to, per šį laikotarpį T. T. kreipėsi dėl darbo pašalpos gavimo. 2013-07-19 taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl bedarbio pašalpos mokėjimo T. T. (2 t., 11 – 17 b. l.). Taigi, galima pagrįstai manyti, kad T. T. pirmiau minėtu laikotarpiu išties gaudavo pakankamai nedaug legalių pajamų. Tačiau iš T. T. pareikšto kaltinimo matyti, kad jam inkriminuotas ir ankstesnis, nei pirmiau aptartas, vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis, t. y. nuo 2010-01-01 iki 2010-09-27. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė nurodė, kad šiuo laikotarpiu T. T. ir Pareiškėja faktiškai gyveno kartu, kadangi tokie T. T. paaiškinimai nėra paneigti. Šią aplinkybę 2014-11-21 nutarime nurodė ir vyriausioji prokurorė, o taip pat tokiu teiginiu nesuabejojo ir apylinkės teismas. Tačiau, kaip matyti iš Pareiškėjos skundų, ji kategoriškai neigė šiuo laikotarpiu vedusi šeimyninį gyvenimą su T. T. ar buvusi jo išlaikoma. Priešingai, Pareiškėja nuosekliai tvirtino, kad tuo metu jokio išlaikymo vaikui iš T. T. nesulaukė, ir tokį Pareiškėjos argumentą paneigiančių objektyvių duomenų nepateikė ir pats T. T.. Be to, iš E. T. apklausos matyti, kad ji su T. T. A. pradėjo gyventi maždaug 2010-2011 m. (1 t., 103 – 104 b. l.), kas kelia pagrįstų abejonių ir dėl T. T. parodymų apie bendrą šeimyninį gyvenimą kartu su Pareiškėja 2010 m.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog T. T. nuosekliai tvirtino inkriminuojamu laikotarpiu Pareiškėjai ne kartą siuntęs pinigines lėšas naudodamasis „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės paslaugomis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tokia informacija būtų tikrinama. Be to, ikiteisminio tyrimo metu praktiškai išviso nesiaiškintas T. T. pragyvenimo šaltinis, jo gaunamos pajamos bei turtinė padėtis visu išlaikymo dukrai neteikimo laikotarpiu, nors bylos duomenys patvirtina, kad T. T. praktiškai nė karto nepervedė visos vaiko išlaikymui nustatytos sumos, išlaikymo neteikimo laikotarpiai buvo pakankamai dažni ir ilgi, o bendra įsiskolinimo suma (už neteiktą išlaikymą vaikui) 2014 m. gegužės mėn. viršijo 36 tūkstančius litų (2 t., 36 – 37 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad dukrai neteikto išlaikymo suma išties yra didelė ir reikšminga, todėl praktiškai nesurinkus jokių objektyvių duomenų apie T. T. gaunamas pajamas bei turtinę padėtį negalima daryti neginčijamos išvados ir dėl jo tyčios vengiant išlaikyti dukrą. Papildomai pažymėtina tai, kad apklausiamas kaip įtariamasis T. T. nurodė, kad dalį inkriminuojamo laikotarpio jis gyveno su E. T. ir ją išlaikė, nors šiuo laikotarpiu, kaip tvirtina jis pats, dirbo pakankamai mažai apmokamą darbą (1 t., 144 – 146 b. l.). Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas T. T., tiek jo mama nuosekliai tvirtino, jog T. T. dukrai pakankamai dažnai siųsdavo įvairius siuntinius, tačiau šie duomenys papildomai tikrinti (pvz. kreipiantis į pašto ar siuntų tarnybas) ir tikslinti nebuvo (1 t., 100 – 102, 144 – 146 b. l.).

Atsižvelgęs į visus pirmiau išdėstytus duomenis aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Pareiškėjos pareiškime bei skunduose nurodomų aplinkybių dėl galimo T. T. tyčinio vengimo išlaikyti vaiką tyrimas atliktas nevisapusiškai ir nepilnai, ištirtos ir įvertintos ne visos bylai svarbios aplinkybės, o taip pat nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių prokurorų nutarimuose ir apylinkės teismo nutartyje padarytas išvadas. Atsižvelgiant į tai kartu galima daryti išvadą, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas nepakankamai motyvuotai, todėl ir nepagrįstai. Išsamiai neištyrus visų įvykio aplinkybių ikiteisminio tyrimo nutraukimas sukelia neigiamų padarinių, nes tokiu atveju neįvykdoma BPK 2 str. nustatyta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Todėl šiuo pagrindu skundžiami prokurorų nutarimai bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis naikinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 2 p., teismas

NUTARĖ:

Panaikinti 2014 m. gruodžio 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį, kuria atmestas R. J. skundas ir dėl skundo priimti naują sprendimą :

2014-10-16 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo bei 2014-11-21 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. P. nutarimą, kuriuo atmestas R. J. skundas, panaikinti ir bylą perduoti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūrai.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Valdas Meidus