Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas), priteisti 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. birželio 23 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 sekcijoje netinkamomis sąlygomis, nes nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, privatumas. Buvimas būryje prilygo kalinimui kamerų tipo patalpose, kadangi pasivaikščioti buvo leidžiama 3 valandas, likusį laiką jis būdavo užrakintas gyvenamojoje patalpoje, būryje nebuvo laisvalaikio kambario. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo vėdinimo sistemos, dėl to trūko oro, vasaros metu buvo nepakeliamai karšta, kaupėsi drėgmė, pelėsis, atsirasdavo parazitų. Patalpa nebuvo aprūpinta inventoriumi, nebuvo pakabų viršutiniams drabužiams, taburetės, stalo, kabliukų rankšluosčiams, džiovyklos. 1 sekcijoje nebuvo iškvietimo skambučio, kuris buvo tik išeinant iš 3 būrio. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė baimę, emocinę įtampą, patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, depresiją, sutriko širdies, kraujagyslių, skrandžio veikla, vargino galvos skausmai, nemiga, nuovargis, silpnumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovo atstovas, Pravieniškių PN-AK) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo užtikrinta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas su skundais dėl neužtikrinto privatumo nesikreipė. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas, kurios yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus nuteistųjų patalpose poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, gryname ore, bibliotekoje. Gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi, atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintas bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinimo normas. Gyvenamojoje patalpoje įrengtos kėdės, stalas, kabliukai rūbams kabinti. Drabužių ir avalynės džiovyklos įrengimo gyvenamojoje patalpoje teisės aktai nenumato. Pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnį jis turėjo teisę 3 valandas per parą pasivaikščioti gryname ore. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“ yra sudaryta sutartis, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į medikus dėl nerimo, nemigos, padidinto nervingumo, bendro silpnumo, pilvo skausmų, neaiškios kilmės bėrimų. Atsakovo atstovo teigimu, pataisos įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalą.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas kolonijoje buvo pažeista, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo ploto gyvenamojoje patalpoje, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustatė, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai). Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio pirmajame sektoriuje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 35,62 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo laikoma iki 11 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 3,23 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje, todėl pareiškėjo argumentus, jog minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turėtų būti skaičiuojama kaip kamerų tipo patalpai – 3,6 kv. m, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kokiu būdu buvo pažeista jo teisė į privatumą, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

9. Įvertinęs BVK 70 straipsnio 7 dalies, nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 15, 17 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų. Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kadangi teisės aktais nenustatyti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimai, pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas laikė nepagrįstais.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų gyvenamojoje patalpoje, teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 17, 37, 39 punktų nuostatas. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK 3 būrio pirmojo sektoriaus gyvenamoji patalpa vėdinama per atveriamą langą, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad gyvenamosios patalpos nebuvo galimybė vėdinti per atveriamą langą, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu jam išduoti ventiliatorių. Teismas akcentavo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal bylos duomenis su UAB „Utenos deratizacija“ yra sudaryta sutartis, pagal kurią Pravieniškių PN-AK objektuose yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punkte yra įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas tarnybas ar Pravieniškių PN-AK administraciją. Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalpos oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, kenkėjų atmetė kaip nepagrįstus.

11. Dėl aprūpinimo baldais ir inventoriumi teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – ir Aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos) 1 punktą, bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, be kita ko, turi būti įrengta sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. asmeniui), stalas, taburetė ir / arba kėdė ir / arba suolai, 8 punkte numatyta, kad drabužių ir avalynės džiovykloje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys (1 vnt.), lentyna avalynei džiovinti (pagal poreikį). Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 22 d. pažymoje Nr. 77-1466 nurodyta, kad nuteistųjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo baldais ir inventoriumi normos nenumato, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl baldų ar kito inventoriaus trūkumo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus trūkumo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmestini.

12. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 8.7 papunktį, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai (kiekvienam būriui). Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas neneigia, kad Pravieniškių PN-AK 3 būryje laisvalaikio kambarys neįrengtas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

13. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala – pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Teismas akcentavo, kad, nors pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN-AK 1 sekcijoje nebuvo iškvietimo skambučio, tačiau nepagrindė, kokiu būdu jam buvo padaryta žala. Byloje nėra duomenų, kad dėl iškvietimo skambučio neįrengimo pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius, todėl Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų neteisėtumo nekonstatavo.

14. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio nuostatomis. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl (duomenys neskelbtini), kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, keturis kartus konsultuotas psichologų, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl šių nusiskundimų pareiškėjui būtų paskirti vartoti vaistai. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažyma patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus specialistus dėl (duomenys neskelbtini) problemų nesikreipė, asmuo buvo gydytas nuo (duomenys neskelbtini), kuri buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), per pastaruosius metus pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nebuvo diagnozuota. Pareiškėjas nepateikė kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad dėl papildomų poilsio patalpų trūkumo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamasi teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

16. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, tai, kad į bylą nepateikta įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

17. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimo prašo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 28 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. birželio 23 d.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo teisingumo ir lygiateisiškumo principais, teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu pareiškėjui neleido išsamiau pasisakyti, nuolat pertraukinėjo, neišreikalavo nuotraukų, priėmė šališką sprendimą.

19. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o ne apsiribota jo teisės pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas pažymi, kad jam padarytas neigiamas poveikis buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o pakankamai intensyvus (pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl privatumo neužtikrinimo, laisvalaikio kambario, drabužių džiovyklos, stalo, vėdinimo mechaninės sistemos nebuvimo, 2 kabliukų ant pakabos (nėra nuotraukų) nebuvimo, gyvenamojo ploto trūkumo, iškvietimo mygtuko nebuvimo). Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam atsirado depresija, baimė, nemiga, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, sutriko širdies veikla.

20. Pareiškėjas akcentuoja, kad sekcijoje nebuvo stalo, kabliukų rankšluosčiams, ant pakabos buvo tik 3 kabliukai 11 nuteistųjų, dėl to nuolat vyko konfliktai, nebuvo laisvalaikio kambario, dėl to jis negalėjo žiūrėti televizorių, žaisti stalo žaidimų, skaityti knygas, rašyti laiškus, gauti informaciją. Jis visą laiką buvo užrakintas kameroje su 11 nuteistųjų ir dėl to nuolat vyko ginčai, muštynės, intrigos, nuo kurių pareiškėjas prapliko ir tapo irzlus, jis neturėjo jokio privatumo – negalėjo nusirengti, persirengti, tenkinti savo lytinius poreikius ir t. t., o tai prieštarauja Konvencijos 3, 8 straipsnių nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktas (dėl laisvalaikio kambario) ir 5.9 punktas (dėl drabužių ir avalinės džiovyklos). Iškvietimo mygtuko nebuvimas pareiškėjui sukėlė didelę įtampą, baimę, nes pirmosios sekcijos 3 būryje 2020 m. vasario 3 d. buvo nužudytas nuteistasis, 2020 m. gegužės 15 d. kitas nuteistasis buvo sumuštas, nors to buvo galima išvengti, jei būtų įrengtas iškvietimo mygtukas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, teisėjos įžeidinėjimą, garbės ir orumo žeminimą, nepagarbą teismui, skirti pareiškėjui baudą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos ribose.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliaciniame skunde iš esmės pakartojami pareiškėjo skundo argumentai ir motyvai, į kuriuos buvo išsamiai atsakyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų aplinkybių, argumentų, kurie būtų pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ar jį naikinti (pakeisti). Kadangi pareiškėjas, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis ir pažeisdamas materialiosios teisės normas, žemina ir įžeidinėja sprendimą priėmusią teisėją, teismą ir Lietuvos valstybę, todėl atsakovo atstovas prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti pareiškėjui įstatyme nustatytas teisines sankcijas.

23. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi buvo neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant bausmės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. birželio 23 d., atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neįrengė laisvalaikio kambario, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis.

26. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas priėmė šališką sprendimą, neišreikalavo nuotraukų, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes dėl stalo, kabliukų rankšluosčiams, drabužių ir avalynės džiovyklos, laisvalaikio kambario, iškvietimo mygtuko nebuvimo, privatumo neužtikrinimo. Kitų skunde nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija (konkrečių argumentų nenurodo).

27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.

29. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo pirmosios instancijos teismo šališkumo pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar atmestinai išnagrinėjo bylą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad bylą nagrinėjanti teisėja teismo posėdyje jam neleido išsamiau pasisakyti, tačiau byloje esantis 2020 m. spalio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjas minėtame teismo posėdyje turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją (paaiškinimus). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

30. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

31. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

32. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

33. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl baldų ar kito inventoriaus trūkumo (stalo, kabliukų rankšluosčiams), rėmėsi Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 77-1466, kurioje nurodyta, kad nuteistųjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Taip pat vertino tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių pataisos įstaigos administracijai nesiskundė. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo nuotraukų, tačiau nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jos galėtų patvirtinti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl minėto inventoriaus trūkumo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais ir neįrodo, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai.

35. Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo įrengta džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Aprūpinimo baldais ir inventoriumi normose numatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla (8 p.), tačiau šios normos nenustato drabužių ir avalynės džiovyklos įrengimo konkrečiai bendrabučio gyvenamojoje patalpoje. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl džiovyklos neįrengimo, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokių nepatogumų jis patyrė dėl džiovyklos neįrengimo 3 būryje, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį.

36. Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema. Apeliaciniame skunde nurodyti atvejai apie kilusį pavojų sveikatai ir gyvybei yra susiję su kitų nuteistųjų patirtimi, bet ne su pareiškėjo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad būnant kameroje su 11 nuteistųjų jis neturėjo jokio privatumo (negalėjo nusirengti, persirengti, tenkinti savo lytinius poreikius ir t. t.). Kaip matyti iš skundo ir apeliacinio skundo, privatumo pažeidimą pareiškėjas sieja su per mažu gyvenamosios patalpos plotu. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio pirmajame sektoriuje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,62 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą (3,1 kv. m) nebuvo pažeista, nes vienam asmeniui teko 3,23 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto (žr. nutarties 6, 7 p.). Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija. Todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo pažeidimo atmestini.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista (ginčo laikotarpiu atsakovas neįrengė laisvalaikio kambario).

39. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

40. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020 ir kt.).

41. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

42. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas, teigdamas, kad patyrė neturtinę žalą, kuri, pasak jo, turi būti atlyginta pinigais, apsiribojo tik bendro pobūdžio neindividualizuotais paaiškinimais apie patirtus išgyvenimus (negalėjo žiūrėti televizorių, žaisti stalo žaidimų, skaityti knygas, rašyti laiškus, gauti informaciją). Nors byloje yra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl įvairių simptomų (b. l. 43), į psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos (b. l. 37), tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad tokį poveikį pareiškėjo sveikatai galėjo sukelti būtent laisvalaikio kambario neįrengimas. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas yra adekvatus ir pakankamas pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo aplinkybių analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.