- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- I1-6293-609/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01604-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovė, Pravieniškių PN-AK), jam priteisti 28 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde ir jo patikslinimuose (b. l. 2-4, 56, 57) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. birželio 23 d jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 sekcijoje netinkamomis sąlygomis, nes nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl ko nebuvo užtikrintas jo privatumas. Pareiškėjo vertinimu, buvimas būryje prilygsta kalinimui kamerų tipo patalpose, kadangi pasivaikščiojimas buvo leidžiamas 3 valandas, likusį laiką jis būdavo užrakintas gyvenamojoje patalpoje, be to, būryje nebuvo laisvalaikio kambario. Nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo vėdinimo sistemos, dėl to trūko oro, vasaros metu buvo nepakeliamai karšta, kaupėsi drėgmė, pelėsis, atsirasdavo parazitų. Patalpa nebuvo aprūpinta inventoriumi, nebuvo pakabų viršutiniams drabužiams, taburetės, stalo, kabliukų rankšluosčiams, džiovyklos. Nurodo, kad 1 sekcijoje nebuvo iškvietimo skambučio, kuris buvo tik išeinant iš 3 būrio, dėl ko jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė baimę, emocinę įtampą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sutriko širdies, kraujagyslių, skrandžio veikla, vargino galvos skausmai, nemiga, nuovargis, silpnumas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad skundo reikalavimą palaiko, prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 20-26) nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo užtikrinta. Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su skundais dėl neužtikrinto privatumo nesikreipė. Paaiškina, kad kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas, kurios yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Dienotvarkėje numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus nuteistųjų patalpose poilsio kambariai neįrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, gryname ore, bibliotekoje. Gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi, atsižvelgiant į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintas bendrabučio gyvenamosios patalpos aprūpinimo normas. Teigia, kad gyvenamojoje patalpoje įrengtos kėdės, stalas, kabliukai rūbams kabinti. Atkreipiamas dėmesys, kad drabužių ir avalynės džiovyklos įrengimo gyvenamojoje patalpoje teisės aktai nenumato. Pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnį jis turėjo teisę į 3 valandų per parą pasivaikščiojimą gryname ore. Teigiama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka higienos normos reikalavimus. Nurodo, kad su UAB „Utenos deratizacija“ yra sudaryta sutartis, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į medikus dėl nerimo, nemigos, padidinto nervingumo, bendro silpnumo, pilvo skausmų, neaiškios kilmės bėrimų. Pabrėžia, kad pataisos įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė žalą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsakovės atstovė į posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka atsakovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. birželio 23 d. dėl netinkamų laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų.
Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų jis jautė baimę, emocinę įtampą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sutriko širdies, kraujagyslių, skrandžio veikla, vargino galvos skausmai, nemiga, nuovargis, silpnumas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo praktikoje (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Neturtinės žalos atlyginimo priteisimo reikalavimas grindžiamas aplinkybe, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma bei asmens privatumas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).
Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).
Bylos duomenimis (b. l. 38, 41) nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3 būrio Pirmajame sektoriuje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 35,62 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo laikoma iki 11 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 3,23 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto.
LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018 pažymėjo, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tuo tarpu bendrabučio tipo patalpoms turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m šių patalpų ploto.
Įvertinus tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpoje, pareiškėjo argumentas jog minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma turėtų būti skaičiuojama kaip kamerų tipo patalpai – 3,6 kv. m, atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, suformuotą aiškinimą bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas nepateikė argumentų, kokiu būdu buvo pažeista jo teisė į privatumą, todėl neįrodyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Nuo 2020 m. sausio 22 d. įsigaliojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 15 punktas nustato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji užrakinami gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose laikantis šių reikalavimų: nuteistiesiems turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, taip pat prieiti prie vandens šaltinio; kamerose, gyvenamosiose patalpose arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pagal šių taisyklių 17 punktą iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į darbą, į bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, į pasimatymus, paskambinti telefonu, į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju), užsiimti individualia ar kita BVK ar Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) darbuotojui, nuvykti pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku), laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia veikla. Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti laikomi užrakinti, laikantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų. BVK 73 straipsnio 5 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.
Kadangi teisės aktais nenustatyti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimai, pareiškėjo pretenzija dėl pasivaikščiojimų trukmės laikytina nepagrįsta.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 10 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Higienos normos 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Bylos duomenys (b. l. 41) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 3 būrio Pirmojo sektoriaus gyvenamoji patalpa vėdinama per atveriamą langą, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad gyvenamojoje patalpoje trūko oro, vasaros metu buvo karšta, kaupėsi drėgmė, pelėsis, atsirasdavo parazitų, neaišku, kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, kokiu būdu nustatyta gyvenamosios patalpose buvusi temperatūra, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad gyvenamosios patalpos nebuvo galimybė vėdinti per atveriamą langą, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu jam išduoti ventiliatorių.
Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą ir antisanitarines sąlygas teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios.
Pravieniškių PN-AK administracija negali atsakyti už tai, jog pataisos įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodyta, kad su UAB „Utenos deratizacija“ yra sudaryta sutartis, pagal kurią Pravieniškių PN-AK objektuose yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Šią aplinkybę patvirtinta byloje esantys duomenys (b. l. 39, 40, 41-42).
Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punkte įtvirtinta laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją.
Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.
Kadangi nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas tarnybas ar Pravieniškių PN-AK administraciją, atsakovui tenka neproporcinga pareiga paneigti deklaratyviais laikytinus pareiškėjo skunde nurodytus teiginius.
Pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpos oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, kenkėjų atmestini kaip nepagrįsti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo baldais ir inventoriumi norma) 1 punkte numatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, be kita ko, turi būti įrengta sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. asmeniui), stalas, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai, 8 punkte numatyta, kad drabužių ir avalynės džiovykloje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys (1 vnt.), lentyna avalynei džiovinti (pagal poreikį).
Remiantis Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. liepos 22 pažyma Nr. 77-1466 (b. l. 41), nuteistųjų gyvenamosios patalpos aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, jog Aprūpinimo baldais ir inventoriumi norma nenumato, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl baldų ar kito inventoriaus trūkumo. Minėta, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovė veikė netinkamai, o jo argumentai dėl inventoriaus trūkumo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) 8.7 papunktį, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai (kiekvienam būriui).
Atsakovės atstovė neneigia, kad Pravieniškių PN-AK 3 būryje laisvalaikio kambarys neįrengtas. Šiuo aspektu konstatuotina, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, buvo pažeista.
Vadovaujantis LVAT praktika, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala - pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018 ir kt.).
Nors pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN-AK 1 sekcijoje nebuvo iškvietimo skambučio, nepagrindė, kokiu būdu jam buvo padaryta žala. Byloje nėra duomenų, kad dėl iškvietimo skambučio neįrengimo pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją.
Kadangi pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo skambučio neįrengimo laikytini deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo pripažinti, kad dėl iškvietimo skambučio neįrengimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, šiuo aspektu Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų neteisėyumas nekonstatuotinas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė baimę, emocinę įtampą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sutriko širdies, kraujagyslių, skrandžio veikla, vargino galvos skausmai, nemiga, nuovargis, silpnumas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų ir kančių, orumo pažeidimo, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, keturis kartus konsultuotas psichologų (b. l. 37). Byloje nėra duomenų, kad dėl šių nusiskundimų pareiškėjui būtų paskirti vartoti vaistai. Byloje esanti Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažyma (b. l. 43) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus specialistus dėl potencijos, šlapinimosi sistemos ar sėklidžių problemų nesikreipė, asmuo buvo gydytas nuo tuberkuliozės, kuri buvo diagnozuota 1996 metais, per pastaruosius metus pareiškėjui opaligė, hipertoninė liga, gastritas ar širdies aritmija nebuvo diagnozuota. Kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad dėl papildomų poilsio patalpų trūkumo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamasi teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgusis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje pareiškėjo A. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas kolonijoje buvo pažeista.
Kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.