- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-790-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00210-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- K. A.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto valdymas“, G. J.
- Trečiasis asmuo
- E. A., Luminor Bank AS
- Kategorijos
- 3.5.20.2Turto pardavimas iš varžytynių
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto valdymas“, G. J., tretiesiems asmenims E. A., Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės kreditai“, uždarajai akcinei bendrovei „Transtada“ dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. A. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2018 m. kovo 13 d. bankrutuojančio fizinio asmens E. A. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 1 negaliojančiu ir grąžinti nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui K. A., o lėšas, sumokėtas už minėtą turtą – atsakovui G. J.; perkelti aukščiau nurodytų žemės sklypų pirkėjo teises ir pareigas iš G. J. į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Transtada“.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi iškėlė fizinio asmens bankroto bylą E. A. 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi patvirtintas E. A. mokumo atkūrimo planas, kuriame nurodyta E. A. ir K. A. priklausančio turto pardavimo tvarka. Pagal mokumo plane nurodytą turto pardavimo tvarką E. A. nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bankroto valdymas“ nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. vykdė antrąsias žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), varžytines. 2018 m. kovo 13 d. buvo surašytas bankrutuojančio fizinio asmens E. A. turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo nuosavybės teisės į turtą perėjo G. J. Administratorė veikė neteisėtai, nes iš varžytynių pardavinėjo ne tik E. A. priklausantį turtą, bet ir asmenine nuosavybe ieškovui priklausantį turtą. Be to, ieškovui, kaip bendrasavininkui, nebuvo sudarytos sąlygos pasiūlyti turto pirkėją iki varžytynių. Tai neteisėta, nes ieškovas buvo suradęs pirkėją UAB „Transtada“, kuris sutinka už turtą mokėti tą pačią kainą kaip ir G. J.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Bankroto valdymas“ su reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti.
4. Nurodė, kad E. A. bankroto byloje mokumo atkūrimo plane buvo išdėstyta aiški nekilnojamojo turto pardavimo tvarka, kuri numatė, kad turtas bus pardavinėjamas 2017 m. I pusmetį. Pirmosios žemės sklypų varžytynės paskelbtos 2017 m. sausio 13 d., jos neįvyko, antrosios žemės sklypų varžytynės buvo paskelbtos 2017 m. kovo 3 d., taigi, E. A. turėjo laiko pasinaudoti teise pasiūlyti turto pirkėją iki varžytynių. Kadangi K. A. buvo E. A. bankroto byloje įtrauktas suinteresuotu asmeniu, jis taip pat turėjo visą informaciją apie numatomą turto pardavimą, todėl galėjo dalyvauti ir siūlyti turto pirkėją, tačiau ieškovas į teismą kreipiasi ir siekia pasinaudoti teisių ir pareigų perkėlimo galimybe praėjus 2 metams po žemės sklypų pardavimo iš varžytynių. E. A. turto pardavimo procedūra buvo vykdoma tinkamai, tiek E. A., tiek K. A. turėjo galimybę pasiūlyti turto pirkėją.
5. Trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Nurodė, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta ir tai, kad E. A. ir K. A. priklausantis turtas parduodamas kartu, parduodant jį varžytynėse, turto pardavimo tvarkai bei kainoms pritarė ir K. A. Teismų konstatuota, kad nemokumo administratorė, vykdydama bankrutuojančio fizinio asmens turto pardavimą iš varžytynių, nepažeidė E. A. mokumo atkūrimo plano. Teismai nustatė, kad iš E. A. mokumo atkūrimo plano bei Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad žemės sklypai įkeisti AB „Citadele“ bankui, o butas su žemės sklypu trečiajam asmeniui, užtikrinant prievoles pagal kredito sutartis. Mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad kredito sutartys buvo pasirašytos tiek E. A., tiek K. A., be to, jose numatyta E. A. ir jos sutuoktinio solidarioji atsakomybė kredito įstaigoms. Bankroto bylos iškėlimo metu sutuoktinių solidari prievolė kredito įstaigoms buvo 1 088 097,10 Eur, turimo turto vertė 299 520 Eur, todėl sutuoktiniams priklausantis turtas parduodamas kartu, nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankrutuojančio asmens turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad jo vardu registruoti žemės sklypai yra jo asmeninė nuosavybė. Reikalavimas perkelti teises ir pareigas pareikštas, praleidus numatytą 3 mėnesių senaties terminą. Be to, ieškovas ieškinio dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pareiškimo metu nebebuvo ginčo turto bendraturtis, ieškovo turto dalis taip pat buvo realizuojama varžytynėse, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės perkelti UAB „Transtada“ pirkėjo teises ir pareigas iš G. J.
7. Trečiasis asmuo UAB „Transtada“ prašė patikslintą ieškinį tenkinti.
8. Nurodė, kad UAB „Transtada“ ketino pirkti žemės sklypus, tačiau sužinojo, kad jie buvo parduoti iš varžytynių ir galimybės įsigyti sklypus UAB „Transtada“ neteko.
9. Atsakovas G. J. pateikė paaiškinimus.
10. Nurodė, kad ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad jo vardu registruoti žemės sklypai yra jo asmeninė nuosavybė. Tad teiginys, kad atsakovė veikė neteisėtai, nes varžytynių aktu perleido ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nepagrįstas. Ieškovas kelia klausimus, kuriuos jau yra išsprendę teismai ankstesnėse civilinėse bylose. Ieškovas, tvirtindamas, kad atsakovai buvo nesąžiningi, turi įrodyti jų nesąžiningumą, tačiau jo teiginiai šiuo aspektu deklaratyvūs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, iš ieškovo K. A. 726 Eur bylinėjimosi išlaidų.
12. Teismas nustatė, kad ieškovas su E. A. santuoką sudarė 1984 m. liepos 7 d., ginčo žemės sklypus įgijo 2006-2007 m., t. y., būdami santuokoje, todėl neturi teisinės reikšmės, kurio iš sutuoktinių vardu atlikta sklypo teisinė registracija, preziumuojama, kad visi ginčo sklypai yra ieškovo ir trečiojo asmens E. A. bendroji jungtinė nuosavybė. E. A. bankroto byla iškelta 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. E. A. mokumo atkūrimo planas patvirtintas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi, mokumo atkūrimo plane buvo išdėstyta aiški nekilnojamojo turto pardavimo tvarka, kuri numatė, kad turtas bus pardavinėjamas 2017 m. I pusmetį, viso turto bendrasavininkas yra pareiškėjos sutuoktinis. Mokumo atkūrimo plane taip pat nurodyta, kad sutuoktiniai neprieštarauja turto pardavimui, todėl šį turtą siūlytina pardavinėti, neatidalinant sutuoktiniams priklausančių dalių, siūloma nemokumo administratorei turtą pardavinėti tokia tvarka: turtą parduoti varžytynėse Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už 100 procentų nepriklausomų turto vertintojų nustatytos kainos; nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, turtą pardavinėti antrosiose varžytynėse už 90 procentų nepriklausomų turto vertintojų nustatytos kainos; nepardavus turto paskutinėse varžytynėse, šaukti kreditorių susirinkimą ir nustatyti naujas turto pardavimo kainas. Tolesnę turto pardavimo tvarką ir kainas nustato kreditorių susirinkimas. Tiek E. A., tiek ieškovas yra bendraskoliai, kurie skolingi Luminor Bank AS, o ginčo žemės sklypai yra įkeisti už banko suteiktą kreditą.
13. E. A. iškelta fizinio asmens bankroto byla ir vykdomas išieškojimas iš nuosavybės teise priklausančio turto, o ieškovo K. A. atžvilgiu yra išduoti vykdomieji įrašai ir buvo vykdomas išieškojimas iš ginčo žemės sklypų. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kad jeigu vieną pardavimo objektą sudaro ir bankrutuojančio asmens turtas, kuris realizuojamas iš varžytynių nemokumo administratoriaus, ir kito asmens, kurį varžytynėse parduoda antstolis, tai tokio turto komplekso pardavimą turi organizuoti nemokumo administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2014). Taigi tai, kad pardavinėjamas ir parduotas turtas E. A. bankroto byloje jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovui, neprieštarauja įstatymui, tuo labiau, kad E. A. bankroto byloje mokumo atkūrimo planą, kuriame numatyta, koks pardavinėjamas turtas, patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartimi.
14. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pripažino, kad turtas pardavinėjamas iš varžytynių bankroto byloje pagrįstai, taigi iš esmės nebuvo pažeista ieškovo teisė pasiūlyti pirkėją, ir šie teismų procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią. Taigi minėti teismų sprendimai yra privalomi nagrinėjamoje byloje, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad parduodant iš varžytynių ieškovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, nepažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, todėl tenkinti ieškinio reikalavimo dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis nėra pagrindo.
15. Pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 27 straipsnio 4 dalies nuostatas iki varžytynių paskelbimo dienos fizinis asmuo gali surasti ir pasiūlyti bankroto administratoriui turto pirkėją; jeigu pirkėjas iki varžytynių paskelbimo dienos į depozitinę sąskaitą įmoka pinigų sumą, ne mažesnę už pradinę varžytynėse parduoti numatomo turto kainą, varžytynes neskelbiamos. Taigi, fizinis asmuo pirkėją turi teisę pasiūlyti iki varžytynių paskelbimo dienos, o paskelbus varžytynes jis tokios teisės nebetenka. Ieškovui buvo žinoma žemės sklypų pardavimo pradinė kaina pirmosiose ir antrosiose varžytynėse, varžytynių skelbimo ir vykdymo terminas, tačiau ieškovas nei iki pirmųjų, nei iki antrųjų varžytynių nepasiūlė savo pirkėjo, t. y. šios savo teisės nerealizavo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad realizuojant turtą buvo pažeistos ieškovo, kaip turto bendrasavininko teisės ir teisėti interesai, neleidžiant jam pasiūlyti savo surasto turto pirkėjo. Be to, nėra duomenų, kad UAB „Transtada“ dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklypai, UAB „Transtada“ nebuvo nurodyta ir paskelbus varžytynes, todėl konstatavus, kad UAB „Transtada“ nebuvo žemės sklypo bendraturtė, bet kokiu atveju nebūtų pagrindo šiai įmonei siūlyti pirmenybės teise pirkti ginčo žemės sklypus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovas K. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad administratorė neteisėtai pardavė ieškovui priklausantį turtą, nors ieškovas nebuvo davęs tam sutikimo. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio, FABĮ 27 straipsnio nuostatas.
16.1.1. Administratorė, prieš priimdama sprendimą pardavinėti ieškovo ir E. A. turtą, turėjo įsitikinti, kurie nekilnojamojo turto objektai priklauso ieškovui ir E. A. bendrąja jungtine nuosavybės teise, o kurie – asmenine ieškovui. Išsiaiškinus, kuris turtas yra bendra ieškovo ir E. A. nuosavybė, administratorė privalėjo kreiptis su prašymu į teismą dėl E. A. turto dalies, esančios bendra su ieškovu nuosavybe, nustatymo kadangi turto, kuris sutuoktiniams priklauso bendrai, dalys nėra nustatytos. O į turtą, kuris priklauso ieškovui asmenine nuosavybe, administratorė neturėjo teisės nukreipti išieškojimo.
16.1.2. Varžytynių aktas surašytas neteisėtai, nes, pirma, administratorė varžytynių aktu perleido ne tik E. A., bet ir ieškovo turtą, ieškovas nėra bankroto bylos dalyvis; antra, buvo pažeista ieškovo nuosavybės teisė, nes administratorė perleido ieškovui priklausantį turtą.
16.1.3. E. A. mokumo atkūrimo plane nurodyta turto pardavimo tvarka yra klaidinga, kadangi ne visas nekilnojamasis turtas priklauso abiem sutuoktiniams, o ieškovas nėra davęs sutikimo dėl turto pardavimo.
16.2. Teismas nepagrįstai neperkėlė pirkėjo teisių ir pareigų iš G. J. į UAB „Transtada“, netinkamai taikė CPK 602, 700, 704 straipsnių, FABĮ 27 straipsnio 4 dalies nuostatas.
16.2.1. Tiek FABĮ, tiek CPK nustatyta, kad turto savininkas turi teisę pasiūlyti turto pirkėją iki varžytynių paskelbimo ir tokiai teisei realizuoti tiek administratorius, tiek antstolis turi sudaryti sąlygas. Kadangi ieškovas yra turto bendrasavininkas, administratorė privalėjo jį informuoti apie tai, kad jis turi teisę iki varžytynių pradžios pasiūlyti turto pirkėją. Tačiau ši teisė ieškovui nebuvo išaiškinta, sąlygos pasiūlyti pirkėją sudarytos nebuvo. Tad dėl administratorės aplaidumo buvo pažeistos ieškovo teisės, nes ieškovas yra susiradęs turto pirkėją UAB „Transtada“.
16.2.2. Kadangi ieškovas turi susiradęs turto pirkėją UAB „Transtada“, ieškovas prašė teismo leisti jam realizuoti teisę pasiūlyti pirkėją ir perkelti pirkėjo teises ir pareigas iš G. J. UAB „Transtada“. Tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Atsiliepimas
17. Atsakovas G. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.
17.1.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad visi žemės sklypai priklausė ieškovui ir E. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Žemės sklypai įgyti po ieškovo ir E. A. santuokos sudarymo, tad jie yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.
17.1.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad administratorė turi teisę pardavinėti ieškovui ir jo sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą.
17.2. Teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.
17.2.1. Pagal FABĮ 27 straipsnio 4 dalį fizinis asmuo pirkėją turi teisę pasiūlyti iki varžytynių paskelbimo dienos. Nors ieškovui buvo žinoma turto pardavimo tvarka ir kaina, tačiau jis iki varžytinių nepasiūlė žemės sklypų pirkėjo.
17.2.2. Ieškovo keliami klausimai dėl informavimo apie varžytynes ir teisės pasiūlyti pirkėją pažeidimus jau keletą kartu buvo nagrinėti ieškovo skundų pagrindu inicijuotose bylose.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nemokumo administratorė neteisėtai pardavė ieškovui priklausantį turtą, nors ieškovas nebuvo davęs tam sutikimo. Tai, apelianto manymu, yra pagrindas pripažinti 2018 m. kovo 13 d. E. A. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 1 negaliojančiu ir taikyti restituciją apelianto atžvilgiu. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Nustatyta, kad apeliantas ir E. A.1984 m. liepos 7 d. sudarė santuoką. Duomenų, kad apeliantas su E. A. būtų sudarę povedybinę sutartį, keičiančią santuokoje įgyto turto teisinį režimą, byloje nėra. Ginčo žemės sklypus apeliantas su sutuoktine įsigijo 2006-2007 m. Apeliantas ir E. A. yra bendraskoliai, skolingi Luminor Bank AS, ginčo žemės sklypus įkeitę už banko suteiktą kreditą. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi E. A. iškelta fizinio asmens bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. E. A. mokumo atkūrimo planas patvirtintas 2016 m. gruodžio 29 d., jame išdėstyta nekilnojamojo turto pardavimo tvarka, kuri numatė, kad turtas bus pardavinėjamas 2017 m. I pusmetį, viso turto bendrasavininkas yra apeliantas. Mokumo atkūrimo plane taip pat nurodyta, kad sutuoktiniai neprieštarauja turto pardavimui, todėl šį turtą siūlytina pardavinėti, neatidalinant sutuoktiniams priklausančių dalių.
20. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Turto kaip bendrosios jungtinės nuosavybės sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2020 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020). Tuo tarpu CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019; kt.).
21. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).
22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šios nutarties 19 punkte nustatytos aplinkybės, įvertinus jas aukščiau pateikto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo praktikos kontekste, paneigia apelianto argumentus dėl ginčo žemės sklypų pardavimo iš varžytinių neteisėtumo. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, kadangi ginčo žemės sklypai buvo įsigyti apeliantui su E. A. esant santuokoje, o apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, darytina išvada, kad šie sklypai buvo apelianto ir E. A. bendroji jungtinė nuosavybė. Tai pagrįstai nustatė tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tiek E. A. fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas E. A. mokumo atkūrimo planą, tiek nemokumo administratorė, parduodama ginčo žemės sklypus. Tai reiškia, kad nagrinėjamų varžytinių metu joks apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo parduotas.
23. Antra, nors E. A. nemokumo administratorė iš varžytinių pardavė E. A. ir apeliantui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį neatidalintą turtą, aplinkybė, kad sutuoktinių turto dalys nebuvo nustatytos, nėra pakankamas pagrindas pripažinti varžytines neteisėtomis. E. A. mokumo atkūrimo plane, patvirtintame 2016 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-29092-934/2016, inter alia (lot. be kita ko) nurodyta, kad sutuoktiniai neprieštarauja turto pardavimui, todėl jį siūlytina pardavinėti, neatidalinant sutuoktiniams priklausančių dalių. Minėta 2016 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis nebuvo apskųsta. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas yra įtrauktas į E. A. bankroto bylą suinteresuotu asmeniu, tai nurodoma jau Vilniaus miesto 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje Nr. 2FB-29092-934/2016, kuria E. A. iškelta bankroto byla. Tai reiškia, kad apeliantas žinojo apie šią nutartį, galėjo ją apskųsti, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas davė sutikimą pardavinėti iš varžytinių ne tik jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, bet ir – šį turtą pardavinėti, nenustačius apelianto dalies bendrojo jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir jos neatidalinus. Tai, kad apeliantas vėliau pakeitė savo poziciją, niekaip nepakeičia ir nepanaikina apelianto civilinėje byloje Nr. 2FB-29092-934/2016 duoto ir įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto sutikimo ginčo žemės sklypus pardavinėti iš varžytinių, neatidalinus apelianto dalies.
24. Trečia, nepaisant to, kad apeliantas nėra E. A. bankroto bylos šalis, ginčo žemės sklypai, įskaitant ir jų neatidalintą apeliantui priklausančią dalį, galėjo būti ir teisėtai buvo pardavinėjami iš varžytinių E. A. nemokumo administratorės. Nustatyta, kad apelianto ir E. A. bendroji jungtinė nuosavybė apėmė ne tik ginčo žemės sklypus, bet ir skolinius įsipareigojimus Luminor Bank AS, kurių įvykdymo užtikrinimui šie sklypai buvo įkeisti. Išieškojimas Luminor Bank AS naudai iš minėtų žemės sklypų buvo vykdomas ne tik E. A. bankroto byloje, bet ir pagal vykdomuosius dokumentus, išduotus apelianto atžvilgiu. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, susiklosčius tokioms situacijoms (kai tas pats objektas, priklauso keliems asmenims, ir yra parduodamas iš varžytinių ir bankrutuojančio asmens nemokumo administratoriaus, ir iš kito asmens išieškojimą vykdančio antstolio) turto padavimą turi organizuoti nemokumo administratorius, o ne antstolis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, remiantis nagrinėjamu atveju aktualia ir taikytina kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2014). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2018 m. kovo 13 d. E. A. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 1 yra teisėtas ir galiojantis, todėl ieškinį šioje dalyje pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.
25. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neperkėlė ginčo žemės sklypų pirkėjo teisių ir pareigų iš G. J. į UAB „Transtada“, nes apeliantas buvo suradęs šių žemės sklypų pirkėją (UAB „Transtada“), tačiau sąlygos pasiūlyti pirkėją apeliantui nebuvo sudarytos. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas buvo pateikęs skundą, kuriuo prašė panaikinti nemokumo administratorės sprendimą paskelbti antrąsias apelianto ir E. A. turto, įskaitant ir ginčo žemės sklypų, varžytynes bei įpareigoti bankroto administratorių sudaryti sąlygas pasiūlyti turto pirkėją. Šis apelianto skundas buvo atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-1189-934/2017. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1858-781/2017, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą.
26. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje nurodė, kad apeliantas neneigė, kad jis žinojo apie tai, kad jam ir E. A. priklausantis turtas bus parduodamas varžytynėse; žinojo apie pirmąsias turto varžytynes, taip pat apie tai, kad jos neįvyko. Apelianto teigimu, jis nebuvo informuotas tik apie antrąsias turto varžytynes ir todėl neteko galimybės pasiūlyti turto pirkėjo. Vilniaus apygardos teismas, viena vertus, iš dalies sutiko su apelianto pozicija, kad administratorė pažeidė Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 12 punktą, kuriame numatyta, kad varžytynių vykdytojas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo varžytynių pradžios apie paskelbtą turto pardavimą iš varžytynių raštu ar elektroninių ryšių priemonėmis praneša fiziniam asmeniui, kurio turtas parduodamas, nes administratorė nepranešė apeliantui apie antrąsias turto varžytynes. Kita vertus, Vilniaus apygardos teismas nesutiko su apelianto teiginiais, kad ši aplinkybė apribojo jo galimybę pasiūlyti savo turto pirkėją. Minėtas aprašo punktas nėra susijęs su teisės pasiūlyti turto pirkėją užtikrinimu, nes fizinis asmuo turto pirkėją turi teisę pasiūlyti iki varžytynių pradžios (paskelbimo) (CPK 704 straipsnis, FABĮ 27 straipsnio 4 dalis), tuo tarpu šiame punkte nustatyta pareiga informuoti apie jau vykstančias (paskelbtas) varžytynes. Be to, Vilniaus apygardos teismas aukščiau nurodyto administratorės pažeidimo nelaikė esminiu, nes apeliantui buvo žinoma apie sutuoktinės mokumo atkūrimo plane nustatytą bendro turto pardavimo tvarką ir kainas (kurioms apeliantas pritarė); apie vykusias pirmąsias turto varžytynes; apie tai, kad jos neįvyko. Taigi, apeliantas žinojo (turėjo žinoti), kad turtas bus pardavinėjamas antrosiose varžytynėse, taip pat žinojo ir už kokią kainą jis bus parduodamas (nes tai numatyta pareiškėjos mokumo atkūrimo plane), tačiau administratorei nebuvo pasiūlęs nurodyto turto pirkėjo. Todėl Vilniaus apygardos teismas kritiškai vertino ir atmetė apelianto teiginius, kad dėl nagrinėtų administratorės veiksmų buvo reikšmingai pažeistos, apelianto, kaip parduodamo turto bendrasavininko, teisės bei teisėti interesai (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1858-781/2017).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto keliami klausimai dėl informavimo apie varžytynes ir teisės pasiūlyti pirkėją pažeidimus yra išspręsti įsiteisėjusiomis ir res judicata (lot. galutinę) galią turinčiomis teismų nutartimis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas, žinodamas apie iš esmės pradėtas pardavimo procedūras ir pardavimo kainas, galėjo pasiūlyti ginčo žemės sklypų pirkėją iki antrųjų varžytynių pradžios (paskelbimo), tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Apeliantui nagrinėjama teise nepasinaudojus iki varžytynių pradžios (paskelbimo), paskelbus varžytines apeliantas teisės siūlyti ginčo žemės sklypo pirkėjus neteko. Tai reiškia, kad apelianto reikalavimas perkelti ginčo žemės sklypų pirkėjo teises ir pareigas iš G. J. apelianto surastai pirkėjai UAB „Transtada“ yra nepagrįstas.
28. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ginčo žemės sklypų pirkėjo teisės ir pareigos perkeltos UAB „Transtada“ negali būti ir CK 4.79 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindu. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių; o 3 dalyje – kada jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai pažeidžiama CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį, ginti pažeistas teises CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka perkeliant pirkėjo teises ir pareigas gali tik tas asmuo, kuris yra parduodamo daikto bendraturtis teismo sprendimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo priėmimo momentu, nepriklausomai nuo to, kada jis tapo bendros nuosavybės dalyviu. Jeigu asmuo, kuris yra bendraturtis bendrąja nuosavybe esančio daikto kito bendraturčio dalies perleidimo metu, vėliau (įskaitant ir po reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas pareiškimo teisme momento) perleidžia nuosavybės teises į savo dalį, reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas teisė pereina naujam daikto dalies savininkui. Be to, CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis pardavimui iš viešųjų varžytynių – bendraturčio pirmenybė pirkti netaikoma tais atvejais, kai turtas parduodamas priverstinai CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka prieš turto savininko valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-475-611/2016).
29. Taigi remiantis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika, ginčo žemės sklypų pirkėjo teisių ir pareigų iš G. J. UAB „Transtada“ perkėlimas yra negalimas dėl kelių priežasčių. Pirma, UAB „Transtada“ niekada nebuvo ir nėra ginčo žemės sklypų bendraturtė, todėl UAB „Transtada“ neturi CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ir negali jos ginti CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Antra, ginčo žemės sklypai buvo pardavinėjami iš varžytinių, o bendraturčio pirmenybė pirkti CK 4.79 straipsnio 1 dalies pagrindu netaikoma tais atvejais, kai turtas parduodamas priverstinai iš viešųjų varžytinių. Taip pat paminėtina, kad turto pardavimo varžytynėse procedūra prasidėjo ne paskelbus apie antrąsias varžytynes, o paskelbus apie pirmąsias varžytynes, antrosios varžytynės buvo jau pradėtų varžytynių procedūros tąsa, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalies išimtis taikoma tik nuo to momento, kai paskelbta apie antrąsias varžytynes, yra nepagrįstas. Tad teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinio pagrindo perkelti ginčo žemės sklypų pirkėjo teises ir pareigas iš G. J. UAB „Transtada“ nėra, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.
30. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacines instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
31. Apeliacinį skundą atmetus, yra pagrindas tenkinti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tačiau atsakovui nenurodžius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio bei nepateikus jų dydį ir patyrimo faktą patvirtinančių dokumentų, šių išlaidų priteisimo klausimas nesvarstytinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.