Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3238-910/2018 pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Advokatų garbės teismo sprendimo ir Advokatų tarybos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. G. (toliau – ir ieškovė) 2018 m. vasario 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos advokatūros (toliau – ir Advokatūra) Advokatų garbės teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas). Ieškovė 2018 m. vasario 2 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama panaikinti Advokatų tarybos protokolinį sprendimą (2017 m. gruodžio 14 d. protokolo išrašas Nr. 41), kuriuo nuspręsta panaikinti sprendimą pripažinti ieškovę advokate ir nuo 2017 m. gruodžio 15 d. išbraukti ją iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo ir praktikuojančių advokatų sąrašo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9056-809/2018 byla pagal ieškovės ieškinį dėl Advokatų tarybos sprendimo panaikinimo buvo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinės bylos pagal šiuos ieškovės ieškinius buvo sujungtos.

2. Ieškovė nurodė, kad Advokatų garbės teismo Sprendimu jai buvo skirta drausminė nuobauda – siūlymas panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti ieškovę advokate. Ieškovės nuomone, toks Sprendimas yra visiškai neadekvatus, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

3. Ieškovė paaiškino, kad 2016 m. sausio 13 d. mirė jos mama. 2016 m. rugpjūčio 18 d. ieškovei buvo iškelta drausmės byla dėl nario mokesčio įsiskolinimo Advokatūrai. 2017 m. sausio 17 d. ieškovė elektroniniu paštu Advokatų garbės teismo sekretoriui nurodė, kad posėdyje negalės dalyvauti dėl mirštančio tėvo slaugymo, o įsiskolinimą įsipareigoja padengti vėliau (palengvėjus situacijai). Ieškovė nurodė, kad 2017 m. vasario 7 d. mirė jos tėvas. 2017 m. vasario 21 d. ieškovė elektroniniu paštu Advokatų garbės teismo sekretoriui nurodė, kad posėdyje nedalyvaus dėl patiriamų išgyvenimų dėl tėvo mirties. 2017 m. balandžio 19 d. ieškovė pranešė Advokatų garbės teismo teisėjui, kad posėdyje nedalyvaus dėl pablogėjusios sveikatos. 2017 m. gegužės 4 d. ieškovei nustatyta diabetinė krizė dėl stiprių išgyvenimų. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. sausio 8 d. jai buvo įteiktas skundžiamas Advokatų garbės teismo Sprendimas.

4. Ieškovė pažymėjo, kad per 23 metus kaip advokatė nėra padariusi jokio pažeidimo, dirbo sąžiningai, todėl nesuprantama, kodėl jai buvo skirta pati griežčiausia nuobauda. Ieškovės nuomone, Advokatų taryba, gavusi siūlymą panaikinti sprendimą pripažinti ieškovę advokate, turėjo objektyviai išnagrinėti šį siūlymą, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tačiau to nepadarė. Advokatų tarybos sprendimas, pasak ieškovės, yra formalus, neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepimuose prašė ieškovės ieškinius atmesti kaip nepagrįstus.

6. Advokatūra nurodė, kad ieškinys, kuriame prašoma panaikinti Advokatų garbės teismo Sprendimą, turi būti atmestas, nes jis pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą (30 dienų nuo sprendimo nuorašo įteikimo). Advokatūra teigė, kad šios bylos ginčo klausimais, vadovaujantis Advokatų tarybos 2015 m. sausio 8 d. sprendimu „Dėl asmenų informavimo elektroniniu paštu tvarkos“, su ieškove buvo bendraujama elektroniniu paštu. Pasak Advokatūros, Sprendimas ieškovei buvo įteiktas 2017 m. lapkričio 6 d.

7. Advokatūra paaiškino, kad drausmės byla ieškovei buvo iškelta už sistemingą įmokų Advokatūros funkcijoms atlikti nemokėjimą bei paaiškinimų Advokatūrai nepateikimą dėl galimai pažeistų Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos advokatų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 12.3–12.4 punktų ir Lietuvos advokatūros įstatų (toliau – Įstatai) 26.1 punkto reikalavimų. Priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo jokių objektyvių duomenų, dėl kurių būtų galima spręsti, jog ieškovė nemokėjo įmokų Advokatūrai dėl svarbių priežasčių. Aplinkybę, kad ieškovės padarytas pažeidimas yra esminis patvirtina Įstatų 26.4 punktas, kuriame nustatyta, kad Advokatūros nario, nesumokėjusio nustatytos įmokos, narystė Advokatų tarybos sprendimu gali būti panaikinama praėjus 6 mėnesiams po to, kai baigėsi laikotarpis, už kurį nesumokėta eilinė įmoka.

8. Advokatūra pažymėjo, kad ieškovė buvo ne kartą informuota apie jos įsiskolinimą Advokatūrai. Advokatai, ilgą laiką nemokėdami nustatytų įmokų, neužtikrina Advokatūros finansavimo, be to, negerbia bendrai priimtų sprendimų ir tų advokatų, kurie šią pareigą atlieka laiku, todėl yra pagrindas konstatuoti Advokatūros įstatymo, Etikos kodekso bei Įstatų nuostatų pažeidimą. Ieškovė iki Advokatų tarybos sprendimo priėmimo turėjo galimybę bei pareigą pašalinti pažeidimą (sumokėti įmokas), tačiau to nepadarė, tinkamai nereagavo į Advokatūros prašymus pateikti paaiškinimus ir į kvietimus dalyvauti Advokatų garbės teismo posėdžiuose.

9. Dublike ieškovė prašė atnaujinti Sprendimo apskundimo terminą. Advokatų garbės teismas, pasak ieškovės, priimdamas Sprendimą ir paskirdamas griežčiausią nuobaudą, teisiškai neatskyrė advokato veiklos pažeidimų už kuriuos skiriamos drausminės nuobaudos nuo buhalterinių santykių su Advokatūra, kurie yra visiškai nesusiję su advokato veikla.

10. Triplike Advokatūra nurodė, kad ieškovės įmokų įsiskolinimas Sprendimo priėmimo dieną buvo už 17 mėnesių, o tai beveik 3 kartus viršijo minimalų laikotarpį, už kurį advokatas pagal Įstatus gali būti šalinamas iš Advokatūros narių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė ieškovės D. G. ieškinius ir Advokatūros naudai iš ieškovės priteisė 1 280 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

12. Teismas sprendė, kad ieškovė į teismą dėl Advokatų garbės teismo Sprendimo panaikinimo kreipėsi daugiau kaip dviem mėnesiais praleidusi Advokatūros įstatymo 55 straipsnyje nustatytą šio sprendimo apskundimo terminą, tačiau, atsižvelgęs į skundžiamo Sprendimo pagrindu ieškovei kilusius itin neigiamus padarinius, teismas atnaujino praleistą terminą.

13. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, kad advokato profesija priskiriama laisvųjų profesijų kategorijai (2009 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Bigaeva prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 26713/05) ir, kad laisvųjų profesijų savivaldos subjektai nelaikytini asociacijomis pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11 straipsnį, todėl privalomos narystės reikalavimas nepažeidžia Konvencijos (EŽTT 1981 m. birželio 23 d. sprendimas byloje Le Compte, Van Leuven and De Meyer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 6878/75 ir Nr. 7238/75). Teismas taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad tam tikrų profesijų atstovų privaloma narystė yra galima, ji nepažeidžia asociacijų laisvės principo (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas).

14. Teismas konstatavo, kad advokatas privalo atsakingai ir sąžiningai vykdyti pareigas Advokatūrai. Teismas nustatė, kad ieškovė per du kartus suteiktus papildomus terminus ne tik nepadengė skolos Advokatūrai, bet ir nepateikė Advokatūrai paaiškinimo, kodėl pareiga mokėti įmokas Advokatūrai nėra tinkamai vykdoma. Teismas nustatė, kad Advokatų garbės teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas aplinkybes, net penkis kartus atidėjo drausmės bylos nagrinėjimą. Prieš priimant Sprendimą, ieškovės buvo paprašyta pateikti duomenis apie sveikatą, tačiau ieškovė tokių duomenų nepateikė.

15. Teismas sprendė, kad ieškovė Advokatų garbės teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, dėl kurių būtų galima spręsti, kad ieškovė įmokų nemokėjo dėl svarbių priežasčių. Teismo proceso metu ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kurie galėtų pagrįsti svarbias priežastis, objektyviai kliudžiusias jai nuo 2011 metų tinkamai vykdyti pareigą mokėti įmokas Advokatūrai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22186-872/2018 patenkino Advokatūros ieškinį ir priteisė iš ieškovės Advokatūrai 864,68 Eur dydžio skolą.

16. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė konkrečių pareigos mokėti įmokas Advokatūrai netinkamo vykdymo nuo 2011 metų priežasčių. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad nuo 2015 m. sirgo ieškovės tėvai, nepaaiškina, kodėl pareigos mokėti įmokas ieškovė tinkamai nevykdė jau nuo 2011 metų, o 2014 metais nevykdė iš viso. Be to, ieškovė nesikreipė į Advokatų tarybą su prašymu iš dalies atleisti nuo įmokos mokėjimo ar atidėti šio mokesčio mokėjimą. Teismas nustatė, kad posėdžio metu ieškovė negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl ji, 2016 metais gavusi Advokatūros raštus dėl susikaupusių skolų, negalėjo pasiskolinti pinigų ir padengti skolas. Teismas konstatavo, kad visa tai rodo ieškovės itin atsainų požiūrį į pareigų Advokatūrai vykdymą.

17. Teismas nurodė, kad ieškovei buvo parinkta proporcinga drausminė nuobauda, įvertinus tai, kad ieškovės pažeidimas buvo sistemingas ir ilgalaikis (tęsėsi nuo 2011 metų), kuriam pašalinti ieškovė nedėjo įmanomų pastangų, vertindama pažeidimą atmestinai, nebendradarbiaudama su Advokatūra. Teismas sutiko su Advokatūros argumentais, kad ieškovė įmokų nemokėjo gerokai ilgesnį laikotarpį, nei nurodytas Įstatų 26.4 punkte. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas atmetė ieškovės reikalavimus panaikinti Advokatų garbės teismo Sprendimą bei Advokatų tarybos 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Ieškovė D. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas jokios teisės normos, pasisakė, kad nors Advokatūros teisinė forma ir yra asociacija, tačiau jai patikėta vykdyti viešąsias funkcijas – reguliuoti atitinkamas profesijas ir šitaip užtikrinti viešąjį interesą. Teismas pripažino, kad advokatų teisinės paslaugos yra viešosios paslaugos, kurias kontroliuoja valstybė per Advokatūrą. Darytina išvada, kad advokatas nėra savarankiškas, o yra pavaldus Advokatūrai, tačiau už valstybės kontrolės funkciją nėra galima nustatyti jokio periodinio mokesčio, o jei Advokatūrai yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, tai galima daryti išvadą, kad ginčas kilo iš administravimo santykių ir byla turėjo būti nagrinėjama taikant administracinių bylų teiseną.

18.2. Teismo sprendime neatskleista bylos esmė (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies pažeidimas), t. y. ar drausminė nuobauda skirta dėl nesumokėto asociacijos nario mokesčio, ar dėl nesumokėtos įmokos už valstybės deleguotas viešojo administravimo funkcijas, ar dėl nesumokėtų kokių kitų įmokų. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų dėl privalomų įmokų teisinės kilmės.

18.3. Teismas nenustatė, kokį konkrečiai sprendimą panaikino Advokatų taryba ginčijamu 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu. Ieškovė pastebėjo, kad ji advokate tapo ne Advokatūros sprendimu, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1995 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 10. Teismas taip pat nenustatė aplinkybės, kada ieškovė tapo asociacijos (Advokatūros) nare. Teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo būtų pagrįstas motyvas, kad ieškovei kyla prievolė mokėti kitas įmokas, nesusijusias su nario mokesčiu.

18.4. Teismas nepagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Konstitucinio Teismo bylomis, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi visiškai nesutampa. Nagrinėjamu atveju joks įstatymas nenustato, kad advokatų kaip ir antstolių veikla yra valstybinė funkcija, kurią suteikta teisė atlikti privatiems asmenims.

18.5. Teismas rėmėsi Advokatūros įstatymo 56 straipsnio nuostata, kad kiekvienas advokatas yra Advokatūros narys, tačiau ši nuostata, pasak ieškovės, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad niekas gali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Be to, ši Advokatūros įstatymo nuostata, pasak ieškovės, prieštarauja Konvencijos 11 straipsnio 1 daliai, kad kiekvienas turi teisę laisvai jungtis į asociacijas, taip pat turi teisę joms nepriklausyti. Atsižvelgiant į tai, būtina kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies taikymo asmenims, užsiimantiems advokato veikla.

18.6. Pagal Įstatų 1.2 punktą, Jungtinių Tautų konvencija „Dėl advokatų veiklos pagrindinių principų“ yra sudėtinė Įstatų dalis. Šios konvencijos 24 punkte yra įtvirtinta teisė asmenims vykdantiems advokato veiklą laisvai vienytis į profesines sąjungas, todėl Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 3 dalis, kai advokato veiklą vykdantis asmuo priverstinai verčiamas priklausyti asociacijai, prieštarauja ir minėtos konvencijos 24 punktui. Negalima tokia teisinė padėtis, kai asmuo, prieš jo valią, priverstinai susaistomas teisiniais santykiais su juridiniu asmeniu ir jam priverstinai užkraunama finansinė prievolė skirti šiam juridiniam asmeniui tikslinę paramą.

18.7. Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 3 dalis grubiai pažeidžia advokato nepriklausomumo principą, kai nurodoma, kad Advokatūra yra kontroliuojanti, o ne ieškovės teises atstovaujanti institucija, kaip tai numato Europos Tarybos Ministrų komiteto 2000 m. spalio 25 d. rekomendacija Nr. 21 „Dėl laisvės dirbti pagal teisininko profesiją“ (toliau – Europos Tarybos rekomendacija), kuri pagal Įstatų 1.2 punktą, yra sudėtinė Įstatų dalis.

18.8. Teismas nepagrįstai priteisė Advokatūrai bylinėjimosi išlaidas. Kai juridinis asmuo atstovauja savo narių interesams negali būti priteisiamos išlaidos už atstovavimą, taip pat ir narys, atstovaudamas savo organizaciją, negali tikėtis, kad jam bus atlyginta už atstovavimą.

19. Atsakovė Advokatūra prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Advokatūra yra Lietuvos advokatų savivaldos institucija, kurios veikla nelaikytina viešuoju administravimu. Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių. Teismas sprendime padarė teisingą išvadą, kad Advokatūros nario pareiga mokėti nario mokestį kyla iš įstatymo ir privalomos narystės teisinių santykių.

19.2. Teisę kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą turi tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl Lietuvos apeliacinis teismas negalėtų tenkinti ieškovės prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis Europos Žmogaus Teisių Teismą.

19.3. Įstatų 1.2 punkte nėra nurodyta, kad Europos Tarybos rekomendacija ir minėtas Jungtinių Tautų dokumentas yra sudėtinė Įstatų dalis. Be to, šiuose dokumentuose nėra kalbama apie privalomos narystės advokatūroje draudimą.

19.4. Advokatūra pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o ginčo laimėjimo atveju turi teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendraisiais pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

21. Byloje kilo ginčas dėl Advokatų garbės teismo ir Advokatų tarybos sprendimų, kuriais ieškovei buvo skirta drausminė nuobauda ir ieškovė nuo 2017 m. gruodžio 15 d. buvo išbraukta iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo bei praktikuojančių advokatų sąrašo, panaikinus sprendimą pripažinti ieškovę advokate. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimų šiuos sprendimus panaikinti, todėl ieškovė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl ginčijamų sprendimų priėmimo teisinio pagrindo

22. Byloje nustatyta, kad Advokatų garbės teismas ginčijamu Sprendimu drausminę nuobaudą (siūlyti panaikinti Advokatūros sprendimą pripažinti ieškovę advokate) ieškovei skyrė už Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Etikos kodekso 12.3–12.4 punktų ir Įstatų 26.1 punkto reikalavimų pažeidimą (1 t., b. l. 5). Advokatų garbės teismo Sprendime konstatuota, kad ieškovė, nesumokėjusi įmokų Advokatūrai už ilgesnį nei 12 mėnesių laikotarpį, pažeidė esminius advokato įsipareigojimus Advokatūrai. Sprendime nurodyta, kad ieškovė nepateikė prašytų paaiškinimų bei duomenų apie sveikatą.

23. Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad sprendimas pripažinti asmenį advokatu panaikinamas, pritaikius drausminę nuobaudą – panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Advokatų taryba ginčijamu sprendimu (2017 m. gruodžio 14 d. protokolo išrašas Nr. 41) išbraukė apeliantę iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo ir praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2017 m. gruodžio 15 d. (1 t., b. l. 6).

24. Apeliantė teigia, kad teismas nenustatė, kokį konkrečiai sprendimą panaikino Advokatų taryba ginčijamu 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu. Apeliantė nurodo, kad ji advokate tapo ne Advokatūros sprendimu, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1995 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 10. Teismas taip pat nenustatė aplinkybės, kada ieškovė tapo asociacijos (Advokatūros) nare.

25. Apeliantė pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad ji į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą buvo įrašyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu dar 1995 metais. Pagal tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1994 m. lapkričio 19 d. iki 1998 m. spalio 1 d.) 14 straipsnį, asmenis į advokatų sąrašą įrašydavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (nebuvo nustatyta pripažinimo advokatu procedūra). 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojus 2004 m. kovo 18 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymui Nr. IX-2066, ieškovė buvo laikoma įrašyta į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Taigi, Advokatų tarybos sprendimas pripažinti ieškovę advokate nebuvo priimtas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovės įrašymo į advokatų sąrašą ir išbraukimo iš jo metu galiojo skirtingos Advokatūros įstatymo redakcijos bei skirtingas asmenų tapimo praktikuojančiais advokatais bei pripažinimo advokatais teisinis reglamentavimas, pagal bendrąją taisyklę, teisiniai santykiai reguliuojami pagal tas teisės normas, kurios galioja jų taikymo metu, todėl Advokatų taryba, spręsdama ieškovės profesinio statuso klausimą 2017 m. gruodžio mėnesį, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. Advokatūros įstatymo redakcija, galiojusia Advokatų tarybos protokolinio sprendimo priėmimo metu.

26. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nenustatė aplinkybės, kada ieškovė tapo Advokatūros nare. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes pagal Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 4 dalį (buvusi 3 dalis), kiekvienas advokatas yra Advokatūros narys, t. y. galiojantis teisinis reguliavimas nenustato atskiros tapimo Advokatūros nariu procedūros.

Dėl įmokų Advokatūrai kilmės ir jų teisėtumo

27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi Advokatūros įstatymo 56 straipsnio nuostata, kad kiekvienas advokatas yra Advokatūros narys, tačiau ši nuostata, pasak apeliantės, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Be to, ši Advokatūros įstatymo nuostata, pasak apeliantės, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnio 1 daliai, kad kiekvienas turi teisę laisvai jungtis į asociacijas, taip pat turi teisę joms nepriklausyti.

28. Apeliantė teigia, jog būtina kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies taikymo asmenims, užsiimantiems advokato veikla. Dėl kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą pažymėtina, kad CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta teismo pareiga nagrinėjant bylas taikyti Konvencijos ar jos protokolų nuostatas ir vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, tačiau teisė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu dėl konsultacinės išvados pateikimo Lietuvos apeliaciniam teismui CPK nėra numatyta. Iš bendrosios kompetencijos teismų tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

29. Apeliantė abejoja Advokatūros įstatymo nuostatos, reglamentuojančios advokato pareigą mokėti įmokas Advokatūrai, konstitucingumu, kartu manydama, kad ji galimai prieštarauja Konvencijai. Apeliantė pažymi, kad Advokatūros teisinė forma yra asociacija, todėl mano, kad advokatai negali būti verčiami priklausyti Advokatūrai ir negali būti verčiami mokėti jai įmokas.

30. Taigi, nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas, ar Advokatūra laikytina asociacija Konvencijos 11 straipsnio prasme. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje jau buvo pasisakyta. Aiškindamas Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas turi teisę laisvai jungtis į asociacijas, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad advokato profesija priskiriama laisvųjų profesijų kategorijai (EŽTT 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Bigaeva prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 26713/05) ir, kad laisvųjų profesijų savivaldos subjektai nelaikytini asociacijomis pagal Konvencijos 11 straipsnį, todėl privalomos narystės reikalavimas nepažeidžia Konvencijos (EŽTT 1981 m. birželio 23 d. sprendimas byloje Le Compte, Van Leuven and De Meyer prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 6878/75 ir Nr. 7238/75). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, tinkamai vadovavosi minėtais Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais.

31. Lietuvos advokatūros nario pareiga mokėti įmokas kyla iš įstatymo ir privalomos narystės santykių (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-692-790/2019). Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 3 dalyje (dabartinio reguliavimo 4 dalis) numatyta, kad kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys. Advokatų įmokų mokėjimas Advokatūrai įtvirtintas Advokatūros įstatyme, kurio 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Advokatūros veikla yra finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių. Advokatų periodinių įmokų Advokatūrai mokėjimą įtvirtina Advokatūros organo (visuotinio advokatų susirinkimo) patvirtinti Įstatai (jų 26.1 punktas), numatantys, kad Advokatūros funkcijoms atlikti iš advokatų renkamas vienkartinis stojamasis nario mokestis ir kas mėnesį advokatai ir advokatų padėjėjai advokatūrai moka įmoką. Jų dydį Advokatų tarybos siūlymu nustato visuotinis advokatų susirinkimas (2 t., b. l. 127–128).

32. Advokatas, būdamas profesiniu pagrindu vienijamos organizacijos nariu, privalo vykdyti jam, kaip advokatui, įstatymuose, Lietuvos advokatūros organų sprendimuose numatytas pareigas, laikytis Advokatų etikos kodekso reikalavimų. Kadangi Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų (Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 5 dalis), kurias tvirtina visuotinis advokatų susirinkimas (Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktas), advokatas ne tik privalo mokėti tokį mokestį, bet ir laikytis nustatytos jo mokėjimo tvarkos.

33. Įmokų Advokatūrai mokėjimas pačia bendriausia prasme yra advokato teisės verstis profesine veikla ribojimas, tačiau šis ribojimas yra teisėtas (įtvirtintas teisės aktuose) ir paprastai yra minimalios apimties bei visiškai pateisinamas bendruoju interesu surinkti būtinas lėšas advokatų savivaldos bendriesiems reikalams finansuoti. Išimtiniais atvejais gali egzistuoti individualus interesas nemokėti ar mokėti mažesnio dydžio įmokas, ir toks advokato interesas gali būti pateisinamas siekiu užtikrinti kitų fundamentalių interesų apsaugą (pvz., minimalios socialinės gerovės), todėl iškilus konfliktui tarp bendrojo advokatūros intereso (surinkti įmokas advokatūros veiklai finansuoti) ir individualaus intereso, turi būti atsižvelgiama į kiekvieno atvejo specifiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-396/2012).

34. Nors dėl tam tikrų aplinkybių advokatui gali būti sudėtinga įvykdyti Advokatūros organų sprendimus, taip pat ir mokėti nustatytas įmokas, tačiau Etikos kodeksas tokiu atveju advokatą įpareigoja apie tokias aplinkybes nedelsiant informuoti Lietuvos advokatūrą ir paaiškinti sprendimų nevykdymo priežastis (Etikos kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.) 12.3 ir 12.4 punktai; Etikos kodekso (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.) 13 straipsnio 3–4 dalys). Taigi, advokatas, nemokėdamas nustatytų įmokų Advokatūrai ir neinformuodamas apie tokio savo elgesio priežastis, elgiasi priešingai advokato pareigoms ir daro Advokatūros įstatymo bei Etikos kodekso reikalavimų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-692-790/2019).

35. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesikreipė į Advokatūrą ir nenurodė, jog egzistuoja individualus interesas nemokėti ar mokėti mažesnio dydžio įmokas, nepateikė išimtines aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Dėl drausminės nuobaudos proporcingumo

36. Advokatui už Advokatūros įstatymo, Etikos kodekso reikalavimų pažeidimus Advokatų garbės teismas gali skirti drausmines nuobaudas (Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalis, 53 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovei buvo skirta Advokatūros įstatymo 53 straipsnio 4 punkte įtvirtinta griežčiausia drausminė nuobauda – siūlyti panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada advokatas Advokatūros sprendimu yra išbraukiamas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Vienas tokių atveju yra tada, kai panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu (Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Drausminės nuobaudos siūlyti panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu pagrindu, vadovaudamasi Advokatūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 dalimi, Advokatų taryba panaikino sprendimą pripažinti ieškovę advokate.

37. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė netinkamai vykdė Advokatūros organo – visuotinio advokatų susirinkimo patvirtintų Įstatų 26.1 punkte nustatytą pareigą kas mėnesį Advokatūrai mokėti įmoką, kurios dydį nustato visuotinis advokatų susirinkimas, todėl ginčijamame Sprendime Advokatų garbės teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė pažeidė Etikos kodeksų reikalavimus, susijusius su Advokatūros organų sprendimų ir nutarimų vykdymu. Atitinkamai, teisėtai ir pagrįstai buvo konstatuota, kad ieškovė nesilaikė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos advokato pareigos laikytis Etikos kodekso reikalavimų.

38. Ieškovė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose kėlė drausminės nuobaudos proporcingumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovei dėl jos atsainaus požiūrio į įmokų Advokatūrai mokėjimą, buvo parinkta proporcinga drausminė nuobauda.

39. Advokatūros įstatymo 53 straipsnyje numatytos drausminių nuobaudų rūšys išdėstytos jų griežtėjimo tvarka – pastaba, papeikimas, viešai paskelbiamas papeikimas ir siūlymas panaikinti Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai reiškia, kad kiekvienu atveju Advokatų garbės teismui tenka pareiga individualizuoti advokato atsakomybę ir parinkti teisingą nuobaudos rūšį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-692-790/2019).

40. Iš skundžiamo Advokatų garbės teismo Sprendimo turinio matyti, kad griežčiausia drausminė nuobauda ieškovei parinkta jos padarytą pažeidimą įvertinus kaip grubų, atsižvelgus į aplinkybes, kad ieškovė sąmoningai nevykdė Advokatūros nario privalomų pareigų, tinkamai nebendradarbiavo su Advokatūra, taip pat atsižvelgus į Įstatų 26.4 papunktį, pagal kurį Advokatūros nario, nesumokėjusio visuotinio susirinkimo nustatytos įmokos, narystė Advokatų tarybos sprendimu gali būti panaikinama praėjus šešiems mėnesiams po to, kai baigėsi laikotarpis, už kurį nesumokėta eilinė įmoka.

41. Byloje nustatyta, kad ieškovė prievolės mokėti įmokas Advokatūrai tinkamai (laiku) nevykdė ilgą laiką (keletą metų), neteikdama prašymų nei dėl visiško atleidimo nuo jų, nei dėl atleidimo nuo įmokų mokėjimo iš dalies. Be to, ieškovė ne kartą prašiusi atidėti Advokatų garbės teismo posėdžius, į drausminės bylos nagrinėjimą taip ir neatvyko, nepateikė prašytų dokumentų, patvirtinančių jos nurodomą pablogėjusią sveikatos būklę. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją lėmė pačios ieškovės pasirinktas elgesio būdas, kai ieškovė, būdama glaudžiais ryšiais susijusi su Advokatūra (būdama jos narė), nesiekė geranoriškai su ja bendradarbiauti, neteikė jai reikalingos informacijos, nesikreipė dėl įmokų sumažinimo ar atleidimo nuo jų, t. y. neieškojo kompromisinio sprendimo, nesiekė teisingos ieškovės ir advokatų savivaldos interesų pusiausvyros. Advokatų garbės teismas drausminę nuobaudą ieškovei skyrė tinkamai individualizuodamas advokatės atsakomybę, parinko ieškovei proporcingą drausminės nuobaudos rūšį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovė neteikia argumentų, susijusių su drausminės nuobaudos proporcingumu, t. y. proporcingumo aspektu jai skirtos drausminės nuobaudos neginčija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir procesinės bylos baigties

42. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš jos Advokatūrai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes Advokatūrą byloje atstovavo advokatė, t. y. Advokatūros narė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos ieškovės apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes teisės aktai nenumato draudimo Advokatūrai kaip juridiniam asmeniui vesti bylas teismuose per atstovą, taip pat nenumato advokatūros narių pareigos teisines paslaugas Advokatūrai teikti neatlygintinai. Kaip ne kartą nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, Advokatūra turi teisę bylose naudotis mokama advokato teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju turi teisę į advokato pagalbos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-273-823/2017).

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.