Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-396/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-26
Bylos Nr.: 2A-396/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Rimvydas Norkus, Danutė Milašienė
Ieškovas: E. Š.
Atsakovas: Lietuvos

Kategorijos

44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-396/2012

2-55-3-00101-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.17. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl Advokatų tarybos ir Advokatų garbės teismo sprendimų panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. Š. pareikštu atsakovui Lietuvos advokatūrai ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovo atlyginimą 4 666 Lt turtinės bei 5 000 Lt neturtinės žalos, kuri atsirado dėl teismo sprendimo nevykdymo, t. y. ieškovės neįrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. liepos 31 d.; 2) atnaujinti terminą Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimui, kuriuo ieškovė neatleista nuo mokesčių Lietuvos advokatūrai, apskųsti; panaikinti minėtą sprendimą bei įpareigoti Advokatų tarybą atleisti ieškovę nuo mokesčių; 3) panaikinti Advokatų garbės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimą dėl ieškovei paskirtos nuobaudos – papeikimo bei priteisti ieškovei dėl šio sprendimo atsiradusią 5 000 Lt neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad Advokatų garbės teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu skyrė jai papeikimą už tai, kad ji nesumokėjo įmokų Lietuvos advokatūrai – po 100 Lt per mėnesį. Ieškovė už metus sumokėjo atsakovui tik 50 Lt, nes jos uždarbis buvo mažas, ji yra neįgali, pensinio amžiaus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė sveikatos sutrikdymą, dėl bylinėjimosi su atsakovu padarė trejų metų pertrauką profesiniame darbe, dėl to labai sumažėjo ieškovės pajamos, ji buvo priversta persikvalifikuoti iš baudžiamųjų į civilines bylas, neturi klientų, įdirbio, pabloginta jos reputacija ir sveikata. Iki pašalinimo 2004 m. ieškovė uždirbdavo 400 Lt per mėnesį, o grąžinus į Lietuvos advokatūrą 2007 m. neuždirbo nieko, 2008 m. – 1 900 Lt. Atskaičius darbo išlaidas, pinigų mokesčiams Lietuvos advokatūrai nebeliko, todėl ieškovei nepagrįstai paskirtas papeikimas. Be to, Profesinės etikos pažeidimo akte sakoma, kad dėl civilinės atsakomybės draudimo byla nutraukta, o Advokatų garbės teismo sprendime rašoma, kad ieškovė baudžiama ir dėl draudimo poliso nepateikimo. Nesant pakankamai pajamų, neturi būti mokėjimų Lietuvos advokatūrai (Advokatūros įstatymo 50 str.); ieškovė buvo diskriminuota kaip neįgalioji, todėl turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (Lygių galimybių įstatymo 2 str. 4 p., 7 str. 9 p., 13 str., Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 3, 9 p., CK 6.249 str., 6.251 str., DK 250str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3- 26/2007).

Ieškovė taip pat nurodė, kad 2004 m. už įmokų nemokėjimą buvo pašalinta iš Lietuvos advokatūros, tačiau teismas šį atsakovo sprendimą panaikino bei priteisė žalos atlyginimą. 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui, atsakovo prašymu sprendimo vykdymas buvo sustabdytas. Nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutarties, atsakovas vengė ieškovę įrašyti į praktikuojančių advokatų sąrašą. Protokolą apie įrašymą į praktikuojančių advokatų sąrašą ieškovė gavo tik 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo posėdyje. Minėtas protokolas nebuvo ieškovei siųstas paštu, taip pat nebuvo paskelbtas internete. Kadangi atsakovas neleido ieškovei dirbti laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. liepos 31 d., jis privalo atlyginti ieškovei 4 666 Lt dydžio negautas pajamas (CK 6.249 str., 6.251 str.). Be to, atsakovas turi atlyginti ir 5 000 Lt neturtinę žalą, kurią ieškovė patyrė dėl atsakovo delsimo vykdyti teismo sprendimą, įrašymo į protokolą, jog ieškovė dirba tik nuo 2004 m., internete neskelbiamos ieškovės kontaktinės informacijos, ko pasėkoje jos nesuranda klientai ir laiko ją nelegaliai dirbančia (CK 6.250 str., DK 250 str., Lygių galimybių įstatymo 13 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Tik šios bylos nagrinėjimo metu atsakovui pateikus 2008 m. lapkričio 13 d. protokolą, ieškovė sužinojo apie atsakovo sprendimą netenkinti jos prašymo ir neatleisti jos nuo įmokų mokėjimo, todėl jai turėtų būti atnaujintas terminas šiam sprendimui apskųsti. Pastarasis sprendimas naikintinas, o ieškovė turi būti atleista nuo įmokų, nes jos pajamos nepadengia darbo išlaidų, ji dirba vien iš poreikio dirbti. Dėl itin mažų ieškovės pajamų kaltę turėtų prisiimti atsakovas, neteisėtais veiksmais pabloginęs ieškovės sveikatą, reputaciją, trejų metų pertrauka darbe sumažinęs įdirbį, kvalifikaciją, konkurencingumą kitų advokatų tarpe (Advokatūros įstatymo 50 str., Lygių galimybių įstatymo 2 str.4 p.,7 str. 9 p., Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 str. 9 p.). Be to, atsakovas, skelbdamas apie ieškovę klaidinančią informaciją internete, apskritai eliminuoja interesantų kreipimąsi į ieškovę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovės E. Š. ieškinį atmetė.

Teismas, spręsdamas žalos ieškovei atsiradimo dėl jos neįrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą klausimą, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis ir atsižvelgdamas į tai, jog ieškovės draudimas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., sprendė, kad ieškovė tik nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galėjo būti įrašyta į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir įgyti teisę gauti pajamas iš advokato veiklos. Todėl ieškovė laikotarpyje nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. liepos 31 d. negalėjo gauti iš advokato veiklos pajamų dėl savo pačios kaltės ir veiksmų, t. y. dėl to, kad ji nebuvo apdraudusi savo, kaip advokatės, profesinės civilinės atsakomybės. Teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtos turtinės bei neturtinės žalos, negalint verstis advokato veikla, todėl atsakovui šiuo atveju deliktinė civilinė atsakomybė nekyla (CK 6.245 str., 6.246 str. - 6.249 str., 6.250 str.). Teismas pažymėjo, kad šios išvados nepaneigia tai, kad Lietuvos advokatūra privalėjo vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą nuo 2007 m. sausio 30 d., t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo. Pagal šiuos teismų procesinius sprendimus ieškovė turėjo būti įrašyta į praktikuojančių advokatų sąrašą, nurodant, kad jos įrašymo data yra 2004 m. birželio 29 d., tačiau įrašymo procedūra turėjo vykti laikantis Advokatūros įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintų teisės normų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas buvo įteiktas ieškovei ar kitu būdu jai buvo apie šio sprendimo priėmimą pranešta, padarė išvadą, jog ieškovė negalėjo žinoti apie šio sprendimo priėmimą iki tol, kol atsakovas į bylą nepateikė Advokatų tarybos posėdžio 2008 m. lapkričio 13 d. protokolo. Teismas sprendė, kad terminas Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimui apskųsti buvo praleistas dėl objektyvių nuo ieškovės valios nepriklausančių priežasčių, todėl ieškovei šį terminą atnaujino (CPK 78 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė 2008 m. sausio 1 d. buvo įsiskolinusi Lietuvos advokatūrai 1 050 Lt, o 2009 m. sausio d.1 – 2 250 Lt, teismas padarė išvadą, jog Advokatų tarybai nebuvo teisinio pagrindo ieškovę atleisti nuo nario įmokų mokėjimo ar įmokas sumažinti, tokiu būdu Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. posėdyje buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas neatleisti ieškovės nuo įmokų. Teismas pažymėjo, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti Advokatų tarybą atleisti ją nuo mokesčių negalėtų būti tenkinamas, kadangi šiuo atveju teismas turėtų įpareigoti Advokatų tarybą nepaisyti 2007 m. balandžio 20 d. visuotiniame advokatų susirinkime priimto sprendimo dėl advokatų bei advokatų padėjėjų įmokų (Sprendimo 7 p. 4 p., 5 p.), o toks įpareigojimas būtų neteisėtas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškovė nebuvo atleista nuo įmokų mokėjimo, sprendė, kad esant galiojančiam minėtam sprendimui ji privalėjo mokėti įmokas, kurios, buvo nustatytos 2007 m. balandžio 20 d. visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu. Kadangi ieškovė advokatų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopiją atsakovui pateikė tik 2009 m. balandžio 14 d., kartu su paaiškinimu Advokatų garbės teismui, t. y. jau po to, kai jai buvo iškelta drausmės byla, nors, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, ji tai privalėjo padaryti per 10 dienų nuo draudimo sutarties sudarymo dienos, teismas padarė išvadą, jog ieškovei Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimu skirta drausminė nuobauda – papeikimas – buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgdamas į tai teismas taip pat netenkino ir ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė E. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Advokatų garbės teismas 2009 m. gruodžio 11 d. skyrė apeliantei papeikimą už visuotiniame advokatų susirinkime nustatytų mokesčių atsakovui nesumokėjimą, nors Advokatų garbės teismui buvo pateikti įrodymai, kad apeliantė mokesčius nesumokėjo dėl jos nemokumo. Advokatų garbės teismas nubaudė apeliantę už etikos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nepriekaištingo elgesio nepaisymą, nepagarbą kolegoms, tuo tarpu jos nemokumas su tuo nėra susijęs. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino aplinkybės, kad Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą neatleisti apeliantės nuo mokesčių ji gavo tik nagrinėjant šią bylą 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdyje. Tokiu būdu apeliantei buvo atimta galimybė nuginčyti šį Advokatų tarybos sprendimą teisme. Teismas nepagrįstai teikė pirmenybę Lietuvos advokatūros sprendimams ir nesivadovavo įstatymais, nors neįgaliųjų teises Lietuvoje gina tiek įstatymai, tiek Neįgaliųjų teisių konvencija, taip teismas pažeidė minėtos konvencijos 15, 16 ir 27 straipsnius. Baudimas už neišgalėjimą mokėti mokesčius laikytinas išnaudojimu neįgaliųjų atžvilgiu. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas draudžia neįgalius asmenis išnaudoti, leidžia jiems savo pareigas atlikti pagal išgales. Atsakovas pažeidė šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 9 punktus. Atsakovo nereagavimas į prašymus atleisti apeliantę nuo mokesčių, baudimas už „etikos pažeidimus, priesaikos sulaužymą“ vertintinas kaip neįgaliųjų diskriminavimas, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 punkto, 7 straipsnio 9 punkto, 13 straipsnio pažeidimas. Apeliantės galimybės vykdyti visuotiniame advokatų susirinkime priimtus sprendimus dėl mokesčių mokėjimo nėra lygios su kitais advokatais. Advokatūros įstatymo 50 straipsnis numato, kad advokato veiklos išlaidos apmokamos iš gauto užmokesčio už teisines paslaugas. Vadinasi, nesant pakankamai pajamų, mokestis neturėtų būti mokamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-26/2007 išaiškino, kad Lietuvos advokatūra, būdama sudėtine teisės sistemos dalimi, privalo laikytis Lietuvoje galiojančių įstatymų ir pagrindinių teisės principų – teisingumo, protingumo, sąžiningumo. Advokatų savivaldos sprendimai taip pat saistomi šių reikalavimų. Ieškovės santykiai su advokatūra nėra tapatūs darbo santykiams, tačiau panašūs į darbo santykius, kuriuos pažeidus, galima turtinė ir neturtinė atsakomybė.

2. Apeliantė, 2007 m. grąžinta į Lietuvos advokatūrą, apdraudė savo profesinę civilinę atsakomybę ir liudijimą pateikė Advokatų tarybai. Buvo įprasta, kad draudimo sutartys toliau tęsiamos ir Advokatų taryba pratęsimų nebekontroliavo. Todėl, vos gavusi sprendimą, kad drausmės byla apeliantei keliama ir už draudimo liudijimo nepateikimą, ji iš karto pateikė minėtą draudimo liudijimą ir drausmės byla šioje dalyje buvo nutraukta. Todėl Advokatų garbės teismas viršijo įgaliojimus ir pažeidė Advokatūros įstatymo 52 straipsnį – sprendė dėl neiškeltos drausmės bylos. Taip pat pažeidė Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos 9.1 straipsnį – rengė ir nagrinėjo drausmės bylą dėl apeliantės civilinės atsakomybės draudimo, nors šiuo klausimu Advokatų tarybos sprendimo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šios aplinkybės nepasisakė.

3. 2004 m. atsakovo sprendimu apeliantė buvo išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo, teismas šį sprendimą panaikino, tačiau ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutarties atsakovas nevykdė teismo sprendimo grąžinti apeliantę į Lietuvos advokatūrą, reikalavo įrodymų, kad apeliantė atitinka advokatams keliamus reikalavimus, kad pasiruošusi verstis advokato profesine veikla, kad jos darbo vieta atitinka reikalavimams, kt. Tai buvo akivaizdus biurokratinis vilkinimas, nes visi minėti duomenys atsakovui buvo žinomi, nebuvo pasikeitę ir dar kartą buvo priminti 2006 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 983. Vėliau atsakovas apeliantę įrašė į praktikuojančių advokatų sąrašą ir be šių papildomų įrodymų. Protokolas apie įrašymą apeliantei buvo įteiktas tik 2007 m. liepos 31 d. teismo posėdyje. Taigi atsakovas neleido apeliantei dirbti nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. liepos 31 d., todėl turi atlyginti apeliantei jos negautas pajamas už šį laikotarpį (CK 6.249 str., 6.251 str.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė minėtu laikotarpiu negalėjo gauti iš advokato veiklos pajamų dėl savo pačios kaltės ir veiksmų, t. y. dėl to, kad ji nebuvo apdraudusi savo, kaip advokatės, profesinės civilinės atsakomybės. Apeliantė, būdama pašalinta iš advokatūros, esant sustabdytam teismo sprendimo vykdymui, neturėjo draustis profesinės civilinės atsakomybės. Teismas supainiojo reikalavimus asmeniui, siekiančiam teisės verstis advokato veikla (Advokatūros įstatymo 17 str.) su įstatymo reikalavimu – teismo sprendimo privalomumu (CPK 18 str.). Neteisėtai išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo apeliantė turėjo būti į jį grąžinta vykdant teismo sprendimą. Be to, tik į sąrašą įrašytas, o ne prieš įrašant, advokatas privalo pateikti draudimo liudijimą (Advokatūros įstatymo 20 str. 7 d.).

4. 2007 m. grąžinta į Lietuvos advokatūrą ir neturėdama darbo pajamų apeliantė daug kartų prašė atsakovo atleisti ją nuo mokesčių mokėjimo, tačiau atsakovas šių prašymų nesvarstė ir į juos neatsakinėjo. Apeliantei 2010 m. spalio 13 d. teismo posėdyje įteiktas 2008 m. lapkričio 13 d. protokolas Nr. 7, kuriuo nuspręsta atsakovės prašymų netenkinti, yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą šiam sprendimui apskųsti. Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas naikintinas ir apeliantė turėtų būti atleista nuo mokesčių mokėjimo (Neįgaliųjų teisių konvencija, Lygių galimybių įstatymas). Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 5 punktas numato, kad advokatūros veikla finansuojama iš advokatų įmokų ir kitų šaltinių. Įstatymas nenumato visiems be išimties advokatams vienodo įmokos dydžio (mažai uždirbantiems, sergantiems, neįgaliems, pensininkams). Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 30 d. nutartyje pasisakė, kad jeigu Lietuvos advokatūros sprendimas yra priimtas savivaldos organo, tai nereiškia, kad tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nesaisto Lietuvoje galiojantys įstatymai ar bendrieji teisės principai.

5. Atsakovas, nepaisydamas įstatymų ir teismų praktikos, praeityje padaręs apeliantei turtinės ir neturtinės žalos, ženkliai sumažinęs jos galimybes dirbti ir turėti pajamų, mokėti mokesčius, vėl nepagrįstai baudė apeliantę. Dėl tokių atsakovo veiksmų apeliantė jautėsi pažeminta dėl neįgalumo, nemokumo bei skurdo. Nuolatos atsakovo baudžiama jautė reputacijos pablogėjimą kolegų tarpe, bendravimo su jais sumažėjimą, bejėgiškumą. Delsdamas apeliantę grąžinti į praktikuojančių advokatų sąrašą atsakovas padarė apeliantei neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta (CK 6.250 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. 3K-3-337/2006).

Atsakovas Lietuvos advokatūra atsiliepimo į apeliantės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliantės reikalavimo panaikinti Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir įpareigoti Advokatų tarybą atleisti apeliantę nuo įmokų

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos reikalavimas panaikinti Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą, kuriuo ji nebuvo atleista nuo mokamų įmokų. Nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi apeliantė motyvuoja neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimu ir teisės aktais, reglamentuojančiais neįgaliųjų apsaugą.

Remiantis Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Advokatūra vienija visus Lietuvos Respublikos advokatus, kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys (Advokatūros įstatymo 56 str. 2 – 3 d.). Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos advokatūros veikla finansuojama iš advokatų mokamų įmokų ir kitų šaltinių. Taigi egzistuoja bendrasis Lietuvos advokatūros interesas surinkti įmokas, kurios naudojamos visos advokatų profesinės bendruomenės poreikiams tenkinti.

Advokato veikla yra jo profesinė veikla. Teisė verstis profesine veikla kaip tokia yra saugoma Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimų (žr. pvz., Žmogaus teisių teismo bylą Niemietz prieš Vokietiją (1992-12-16, Series A no. 251-B, § 29). Nors Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje įmokų mokėjimas expressis verbis nėra išskirtas kaip advokato pareiga, tačiau sisteminė Advokatūros įstatymo analizė (56 str. 5 d., 59 str. 2 d. 5 p.) įmokų mokėjimą leidžia priskirti prie advokato pareigų. Be to, Lietuvos advokatūros įstatų 25.2. punkte įmokų mokėjimas nurodytas kaip Lietuvos advokatūros nario pareiga. Visgi išimtiniais atvejais gali egzistuoti individualus interesas nemokėti ar mokėti mažesnio dydžio įmokas, ir toks advokato interesas gali būti pateisinamas siekiu užtikrinti kitų fundamentalių interesų apsaugą (pvz., minimalios socialinės gerovės). Įmokų mokėjimas pačia bendriausia prasme yra advokato teisės verstis profesine veikla ribojimas, tačiau šis ribojimas yra teisėtas (įtvirtintas teisės aktuose) ir paprastai yra minimalios apimties bei visiškai pateisinamas bendruoju interesu surinkti būtinas lėšas advokatų savivaldos bendriesiems reikalams finansuoti. Be kita ko, šis ribojimas turi būti taikomas proporcingai, nustatant teisingą susikirtusių – advokatų savivaldos ir individualaus asmens, siekiančio užsiimti atitinkama profesionalia veikla, – interesų pusiausvyrą. Todėl iškilus konfliktui tarp bendrojo advokatūros intereso (surinkti įmokas advokatūros veiklai finansuoti) ir individualaus intereso, turi būti atsižvelgiama į kiekvieno atvejo specifiką.

Remiantis Advokatūros įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 5 punktu Visuotinis advokatų susirinkimas advokatų tarybos teikimu tvirtina advokatų įmokų Lietuvos advokatūrai dydį. 2007 m. balandžio 22 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu (toliau – Sprendimas) nustatytas advokatų įmokų advokatūros funkcijoms atlikti dydis, taip pat nustatyti pagrindai, kuriems esant taikomas atleidimas nuo įmokos arba 50 procentų mėnesinės įmokos sumažinimas. Remiantis Sprendimo 5.3. punktu, galima sumažinti 50 procentų įmoką advokatams, kurių darbingumo lygis yra 50 ir mažiau procentų. Sprendimo 7 punkte nustatyta, kad atleidimo nuo įmokų arba jų mažinimo nuostatos netaikomos advokatams, kurie yra nesumokėję įmokų Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti už tris ar daugiau mėnesių, taip pat mažiau nei prieš metus bausti drausmine tvarka už įmokų nemokėjimą. Sprendimo 8 punkte nustatyta, kad advokatai, turintys teisę į atleidimą nuo mėnesinės įmokos ar jos sumažinimą turi pateikti Lietuvos advokatūrai prašymą ir tokią teisę patvirtinančius dokumentus. Be to, remiantis Sprendimo 9 punktu Advokatų tarybai suteikiama teisė kitais pagrindais atleisti advokatą ar advokato padėjėją nuo įmokos Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti. Apeliantė nekelia klausimo dėl 2007 m. balandžio 22 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimo teisėtumo. Apeliantei, kaip advokatų profesinės bendruomenės narei, neabejotinai buvo žinomas šio sprendimo turinys, jame nustatyti įmokų mažinimo kriterijai ir taikoma procedūra. Byloje nekyla ginčo, kad apeliantė skundžiamo Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo priėmimo metu turėjo įsiskolinimą už įmokas Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti, todėl egzistavo Sprendimo 7 punkte nurodytas pagrindas nemažinti jai įmokų mokėjimo. Visgi apeliantė nurodo, kad ji dėl savo neįgalumo ir kitų priežasčių yra nepajėgi sumokėti reikalaujamas įmokas. Iš jos argumentų galima suprasti, kad dėl tos pačios priežasties susidarė ir ankstesnis įsiskolinimas advokatūrai. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi 2007 m. balandžio 22 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimo turinį daro išvadą, kad šis sprendimas, kaip bendro pobūdžio daugkartinio taikymo teisės aktas, sudaro sąlygas Advokatų tarybai atsižvelgti į konkretaus atvejo individualias aplinkybes ir įvertinti jas, remiantis bendraisiais teisės principais (ypač proporcingumo principu, pasveriant konkretaus advokato interesus ir visos advokatų bendruomenės interesus), o taip pat remiantis specialiaisiais neįgaliųjų teisių apsaugos principais, t. y. ar konkrečiu atveju advokato atleidimas nuo įmokos mokėjimo yra būtinas ir ar neatleidimas nuo įmokų (jų nesumažinimas) neproporcingai neapribos advokato galimybės verstis profesine veikla. Antai, net jei egzistuoja 2007 m. balandžio 22 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimo 7 punkte nurodyti įmokos nemažinimo pagrindai, Sprendimo 9 punktas suteikia teisę Advokatų tarybai kitais pagrindais (tų pagrindų niekaip neribojant ir nedetalizuojant) atleisti advokatą ar advokato padėjėją nuo įmokos arba įmoką sumažinti. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad jei Advokatų taryba būtų atleidusi apeliantę nuo įmokų, ji būtų pažeidusi Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad konkretus advokatas neturi subjektinės teisės reikalauti būti atleistas nuo įmokų. Tačiau toks asmuo turi teisę reikalauti, kad jo prašymą Advokatų taryba ištirtų ir dėl jo nuspręstų remdamasi nustatytomis procedūromis, objektyviai ir nešališkai, vadovaudamasi teisiškai reikšmingais kriterijais, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, ir savo sprendimą motyvuotų. Atsižvelgiant į advokatūros savivaldos principą, teisminė tokio pobūdžio Advokatų tarybos sprendimo kontrolė, skundžiant tokio pobūdžio sprendimus, apsiriboja patikrinimu, ar laikytasi aukščiau minėtų reikalavimų.

Byloje nėra duomenų, kad Advokatų taryba, priimdama sprendimą neatleisti apeliantės nuo įmokų, būtų atlikusi jos individualaus intereso (nemokėti įmokų) ir advokatų bendruomenės bendrojo intereso (surinkti įmokas) analizę bei būtų siekusi užtikrinti šių interesų pusiausvyrą. Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendime jo motyvai nėra nurodyti, o teisminio proceso metu atsakovas savo sprendimą neatleisti apeliantės nuo įmokų grindė vien tuo, kad egzistuoja įmokų įsiskolinimas už ankstesnius laikotarpius. Minėta, kad toks 2007 m. balandžio 22 d. Visuotinio advokatų susirinkimo sprendimo taikymas išreiškia pernelyg formalų požiūrį į nagrinėjamą atvejį, kadangi nesvarstyta apeliantės atleidimo nuo įmokų ar įmokų sumažinimo galimybė kitais pagrindais. Dėl šios priežasties analizuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą, naikinama, kartu naikinamas Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimas, o apeliantės prašymas atleisti ją nuo įmokų mokėjimo Advokatų taryboje turi būti svarstomas iš naujo.

Pažymėtina, kad abi ginčo šalys yra susijusios glaudžiais ryšiais (apeliantė yra advokatūros narė), todėl sprendžiant įmokų sumažinimo klausimą jos turėtų geranoriškai bendradarbiauti, teikti viena kitai visą reikalingą informaciją ir esant galimybei ieškoti kompromisinio sprendimo.

Dėl apeliantės reikalavimo panaikinti Advokatų garbės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priteisti jai neturtinės žalos, padarytos tuo sprendimu, atlyginimą

Advokatų garbės teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendime skyrė apeliantei papeikimą. Savo sprendime Garbės teismas analizavo dviejų rūšių pažeidimus, padarytus apeliantės: įmokų bendriems advokatūros reikalams nemokėjimą ir profesinės civilinės atsakomybės draudimo poliso nepateikimą.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo reikalavimas panaikinti Garbės teismo sprendimą atmestas, bei nurodo procedūrinius pažeidimus, padarytus Garbės teismo (t. y., drausmės byla dėl civilinės atsakomybės draudimo liudijimo nepateikimo jos atžvilgiu buvo nutraukta), o taip pat aplinkybes, jog nebuvo įvertintos įmokų nemokėjimo priežastys.

Advokato drausmės bylos iškėlimą ir nagrinėjimą reglamentuoja Advokatūros įstatymo 50 straipsnis. Advokatų drausmės bylas nagrinėja Advokatų garbės teismas (Advokatūros įstatymo 52 str. 3 d.). Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra (Advokatūros įstatymo 52 str. 4 d.).

2007 m. liepos 11 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-278 patvirtinto Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), galiojusio Garbės teismo sprendimo priėmimo metu, 2 punkte nustatyta, kad Drausmės bylai parengti Advokatų taryba iš advokatų sudaro drausmės komitetą, kurio pirmininku skiria Advokatų tarybos narį. Drausmės bylos parengimo esmė – visapusiškas duomenų apie galimą profesinės veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą surinkimas, išsaugojimas ir pateikimas Advokatų garbės teismui (Aprašo 10 p.). Drausmės bylos parengimas baigiamas surašant profesinės veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo aktą (Aprašo 14 p.). Drausmės komiteto pirmininkas profesinės veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo aktą kartu su drausmės byla perduoda Advokatų garbės teismui (Aprašo 18 p.).

2009 m. gegužės 27 d. Advokato profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimo aktu konstatuota, kad apeliantė profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo kopiją pateikė pažeisdama nustatytus terminus, tačiau bylos dalį dėl advokato pareigos apdrausti profesinę civilinę atsakomybę nutraukė, o bylos dalį dėl profesinės etikos pažeidimo, pasireiškusio įmokų nemokėjimu, perdavė nagrinėti Advokatų garbės teismui. Nepaisant to, Advokatų garbės teismas 2009 m. gruodžio 11 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad advokatė nesilaikė duotos priesaikos be kita ko dėl to, jog laiku nepateikė profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek Advokatūros įstatymas, tiek 2007 m. liepos 11 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-278 patvirtintas Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas tik bendrai ir lakoniškai reglamentuoja drausmės bylų nagrinėjimo tvarką. Minėtuose teisės aktuose nėra atskleistas santykis tarp profesinės etikos pažeidimo akto ir vėlesnio bylos nagrinėjimo Garbės teisme, konkrečiai nėra aišku, ar Garbės teismas gali nagrinėti bylą (bylos dalį), kurią prieš tai nutraukė drausmės komitetas. Atsižvelgdama į tai, kad drausmės komiteto pirmininkas ir nariai renka drausmės bylai reikšmingus duomenis (Aprašo 3 p.), atsižvelgdama į Garbės teismo funkciją nagrinėti advokatų drausmės bylas (Advokatūros įstatymo 61 str. 1 d.) ir užtikrinti nešališką advokatų padarytų pažeidimų įvertinimą bei sistemiškai aiškindama minėtų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Advokatų garbės teismas neturi įgaliojimų vertinti aplinkybių ir pasisakyti dėl pažeidimų, kurių tyrimas buvo nutrauktas ir dėl kurių drausmės byla nebuvo perduota Garbės teismui. Priešingas aiškinimas reikštų, kad Garbės teismas gali iškelti ir nagrinėti advokato drausmės bylą savo iniciatyva, o tai prieštarautų Garbės teismo paskirčiai.

Apeliantei 2009 m. gruodžio 11 d. Garbės teismo sprendimu skirtas papeikimas. Iš Garbės teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokią įtaką tokiai nuobaudai turėjo pažeidimas, dėl kurio drausmės byla buvo nutraukta ir kurio Garbės teismas neturėjo įgaliojimų vertinti. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Garbės teismo sprendime analizuojant aplinkybes, dėl kurių drausmės byla buvo nutraukta, padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, darantis visą Garbės teismo sprendimą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas panaikinti Garbės teismo sprendimą, naikinama, kartu naikinamas ir Garbės teismo sprendimas.

Vertindama apeliantės reikalavimą priteisti jai neturtinės žalos, padarytos neteisėtu Garbės teismo sprendimu, atlyginimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atsiradimas dėl Garbės teismo sprendimo panaikinimo nėra preziumuojamas, todėl neturtinės žalos faktą turi įrodyti apeliantė. Neturtinės žalos vertinimo kriterijų apeliantė neįrodinėjo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, tik abstrakčiai nurodė, kad neteisėta nuobauda kelia išgyvenimus, bejėgiškumo jausmą. Pažymėtina, kad šis Garbės teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu iš esmės dėl procedūrinių pažeidimų. Be to, juo paskirta nuobauda buvo švelni ir negalėjo sukelti apeliantei didelių išgyvenimų. Apeliantė yra profesionali teisininkė, todėl savo ar kitų asmenų teisių gynimas nuo pažeidimų nėra jai neįprasta veikla, kuri galėtų sąlygoti didelius išgyvenimus. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad neturtinė žala 2009 m. gruodžio 11 d. Garbės teismo sprendimu nėra padaryta, o jei ji ir yra padaryta, tai ją visiškai kompensuoja pats pažeidimo pripažinimas ir Garbės teismo sprendimo panaikinimas.

Dėl apeliantės reikalavimo priteisti iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą dėl teismo sprendimo nevykdymo ir klaidinančios informacijos apie ją pateikimo internete

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti jai žalos atlyginimą, dėl, jos teigimu, pavėluoto teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantė nurodo, kad būdama išbraukta iš praktikuojančių advokatų sąrašo ji neturėjo drausti savo profesinės civilinės atsakomybės, ji turėjo būti grąžintą į tą sąrašą teismo sprendimo pagrindu, nereikalaujant iš jos pateikti draudimo liudijimo kopijos.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos apeliaciniam teismui netenkinus atsakovo apeliacinio skundo įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimo dalis, kuria panaikintas sprendimas išbraukti apeliantę iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi sustabdė šio sprendimo vykdymą. 2007 m. sausio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi apskųsti procesiniai sprendimai palikti nepakeisti. Apeliantė įrašyta į praktikuojančių advokatų sąrašą 2007 m. kovo 22 d. Advokatų tarybos sprendimu.

Apeliantė prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą negautų pajamų forma už laikotarpius nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. liepos 31 d. Ji taip pat nurodė, kad 2007 m. kovo 22 d. protokolas apie jos įrašymą į praktikuojančių advokatų sąrašą buvo įteiktas jai tik 2007 m. liepos 31 d.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi sustabdžius teismų procesinių sprendimų vykdymą atsakovui neatsirado pareiga grąžinti apeliantę į praktikuojančių advokatų sąrašą. Nors teismų procesiniai sprendimai ir buvo įsiteisėję, tačiau jų vykdymas buvo sustabdytas. Atsakovo pareiga vykdyti teismų procesinius sprendimus ir grąžinti apeliantę į praktikuojančių advokatų sąrašą vėl atsirado 2007 m. sausio 30 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi išnagrinėjo bylą. Tačiau nepaisant to, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. (procesinių sprendimų, įpareigojančių atsakovą grąžinti apeliantę į praktikuojančių advokatų sąrašą įsiteisėjimo) iki 2007 m. sausio 30 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo) teismo sprendimo vykdymas buvo sustabdytas, tęsėsi apeliantės teisių pažeidimas, nes ji negalėjo verstis veikla dėl neteisėto jos išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Bylinėjimasis Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir teismų procesinių sprendimų vykdymo sustabdymas buvo inicijuotas atsakovo, o tai pratęsė apeliantės teisių pažeidimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugsėjo 10 d. sprendimu priteisė apeliantei turtinės žalos atlyginimą po 400 Lt per mėnesį (viso 10 159,99 Lt) už laikotarpį iki 2006 m. rugsėjo 10 d. Tuo tarpu žalos atlyginimas už vėlesnį laikotarpį iki 2007 m. sausio 30 d. apeliantei nėra priteistas, jos teisių pažeidimas dėl negalėjimo verstis advokato veikla nėra pašalintas. Nepriteisimas negautų pajamų už pastarąjį laikotarpį negali būti pateisinamas jos pačios kalte (profesinės civilinės atsakomybės neapdraudimu), nes šiuo laikotarpiu tęsėsi bylinėjimasis kasaciniame teisme dėl jos pašalinimo iš advokatų sąrašo teisėtumo, taigi apeliantės pareiga būti apsidraudusiai jos profesinę civilinę atsakomybę neegzistavo. Darydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas padarė teisės aiškinimo klaidą. Atsakovas jokių argumentų, kad prašomas turtinės žalos dydis (400 Lt/mėn.) yra per didelis ar neatitinka tikrovės nepateikė, todėl šis dydis, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 10 d. sprendimu konstatuotas aplinkybes, laikomas nustatytu. Taigi apeliantei priteistinas turtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. sausio 30 d. Žalos atlyginimo dydis už šį laikotarpį sudaro 1866,67 Lt (400 Lt x 4 mėn. 20 d.).

Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 30 d. atsakovui atsirado pareiga grąžinti apeliantę į praktikuojančių advokatų sąrašą. Vėlesnį įrašymą atsakovas motyvuoja tuo, kad apeliantė nepateikė civilinės atsakomybės draudimo liudijimo kopijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. vasario 15 d. raštu apeliantė buvo paraginta pateikti dokumentus, įrodančius, kad ji yra apsidraudusi profesinę civilinę atsakomybę. Atsakovas nurodė, ir apeliantė to neginčija, kad ji savo profesinę civilinę atsakomybę apdraudė tik nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Nepaisant to, kad nebuvo pateikta privalomojo draudimo liudijimo kopija, atsakovas vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimą 2007 m. kovo 22 d. sprendimu įrašė apeliantę į praktikuojančių advokatų sąrašą.

Remiantis Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, teisę verstis advokato veikla turi į advokatų, turinčių teisę verstis advokato veikla, sąrašą (toliau – Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašas) įrašyti advokatai <...>. Advokatas įrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, kai jis prisiekė Advokatūros įstatymo nustatyta tvarka; yra apdrausta advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė; jis yra pasirengęs verstis advokato veikla viena iš jos formų, nurodytų Advokatūros įstatymo 21 straipsnyje (Advokatūros įstatymo 17 str. 2 d.).

Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė už vykdant advokato veiklą fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, viršijančią 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu. Remiantis Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, privalo Lietuvos advokatūrai pateikti advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) kopiją per dešimt dienų nuo draudimo sutarties sudarymo dienos.

Nors apeliantė nurodo, kad tik į sąrašą įrašytas advokatas privalo pateikti draudimo liudijimą (Advokatūros įstatymo 20 str. 7 d.), tačiau iš Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatų akivaizdu, kad tik savo civilinę atsakomybę apdraudęs advokatas yra įrašomas į praktikuojančių advokatų sąrašą ir įgyja teisę verstis advokato veikla. Sistemiškai aiškinant Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalį ir 20 straipsnio 7 dalį, matyti, kad šios teisės normos reglamentuoja skirtingas teisines situacijas: profesinės civilinės atsakomybės draudimas turi egzistuoti jau advokato įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą metu (Advokatūros įstatymo 17 str. 2 d.). Tuo tarpu Advokatūros įstatymo 20 straipsnio 7 dalis kalba ne apie patį draudimą, o tik apie draudimo poliso kopijos pateikimą Lietuvos advokatūrai (pvz., sudarius naują profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį).

Profesinės civilinės atsakomybės draudimo reikalavimas yra nulemtas advokato veiklos specifikos ir rizikos, kad teikiant advokato paslaugas klientams gali būti padaryta žala, kurios atlyginimą civilinės atsakomybės draudimas turi palengvinti. Advokato paslaugų teikimas neapdraudus civilinės atsakomybės sukeltų riziką tokio advokato klientams ir sumenkintų visos advokatūros autoritetą. Advokatūros įstatymas nenumato galimybės teikti advokato paslaugas be civilinės atsakomybės draudimo ir nedaro išimčių advokatams, kurie į praktikuojančių advokatų sąrašą įtraukti teismo sprendimo pagrindu. Todėl Advokatų taryba pagrįstai reikalavo, kad apeliantė būtų apsidraudusi profesinę civilinę atsakomybę, o kaip to įrodymą pateiktų profesinės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo kopiją. Tokio reikalavimo teisėtumo nepaneigia aplinkybė, kad apeliantė ir nepateikusi draudimo liudijimo kopijos 2007 m. kovo 22 d. buvo įtraukta į praktikuojančių advokatų sąrašą.

Pažymėtina pačios apeliantės bendradarbiavimo stoka, kai buvo sprendžiamas teismo sprendimo vykdymo klausimas. Apeliantė niekaip nereagavo į 2007 m. vasario 15 d. raštą, nors iš rašto turinio turėjo suprasti, kad sprendžiamas jos įrašymo į praktikuojančių advokatų sąrašą klausimas. Nepaisant to, ji reikalaujamų duomenų apie civilinės atsakomybės draudimą nepateikė, o kaip vėliau paaiškėjo, savo civilinę atsakomybę apdraudė tik nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Taigi profesine veikla nuo 2007 m. sausio 31 d. apeliantė negalėjo verstis be kita ko dėl to, kad nebuvo apdraudusi savo civilinės atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti turtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 31 d. Atmestinas apeliantės argumentas, kad tik 2007 m. liepos 31 d. ji sužinojo apie 2007 m. kovo 22 d. sprendimą įrašyti ją į praktikuojančių advokatų sąrašą. Minėta, kad apeliantei jau 2007 m. vasario 15 d. buvo aišku, kad bus sprendžiamas minėtas klausimas, todėl jei ji būtų buvusi geranoriškai suinteresuota teismo sprendimo įvykdymu, ji turėjo galimybę pasidomėti teismo sprendimo vykdymo eiga. Pažymėtina, kad CPK 8 straipsnyje įtvirtintas šalių bendradarbiavimo principas taikomas visose civilinio proceso stadijose, tame tarpe ir teismo sprendimo vykdymo procese.

Vertinant apeliantės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, padarytą pavėluotu teismo sprendimo įvykdymu, konstatuotina, kad iki 2007 m. sausio 30 d. atsakovas turėjo teisinį pagrindą nevykdyti teismo sprendimo (esant sustabdytam jo vykdymui), turtinė žala už minėtą laikotarpį apeliantei šia nutartimi priteisiama ne dėl neteisėto teismo sprendimo nevykdymo, bet dėl neteisėto jos išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Tuo tarpu neturtinės žalos atlyginimas už apeliantės neteisėtą išbraukimą iš praktikuojančių advokatų sąrašo priteistas apeliantei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu, todėl pakartotinai nebegali būti priteistas.

Vertinant laikotarpį nuo 2007 m. sausio 30 d., šioje nutartyje konstatuota, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, t.y. apeliantė negalėjo verstis profesine veikla dėl to, kad nebuvo apdraudusi savo civilinės atsakomybės, todėl pagrįstai netenkintas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tuo pagrindu.

Pareiškėjos argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo tuo pagrindu, jog internete nenurodyti jos kontaktiniai duomenys bei nurodyta, kad ji yra advokatė tik nuo pašalinimo dienos, atmestini. Byloje esančioje Lietuvos advokatūros tinklapio kopijoje matyti, kad jame nurodyti apeliantės kaip advokatės kontaktiniai duomenys (40 b. l.). Kitoje tinklapio kopijoje jos kontaktiniai duomenys iš tiesų nėra nurodyti (41 b. l.). Kaip paaiškino atsakovas, apeliantė pati nepateikė duomenų apie savo darbo vietą, todėl tie duomenys negalėjo būti nurodyti. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati apeliantė nepateikė įrodymų, ar ji siekė, kad internetiniame tinklapyje apie ją būtų pateikta išsami ir tiksli informacija. Nors apeliantė į bylą pateikė eilę jos raštų, adresuotų Advokatų tarybai, juose nėra užsimenama apie reikalavimą ištaisyti ar papildyti internete esančią informaciją. Teisėjų kolegija įžvelgia pačios apeliantės bendradarbiavimo stoką siekiant pašalinti jos nurodomą pažeidimą. Be to, net jei nurodant netikslią ar neišsamią informaciją internete ir galėjo būti pažeistos apeliantės teisės, toks pažeidimas yra mažareikšmis ir negalėjo sukelti apeliantės nurodomų išgyvenimų, todėl reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tuo pagrindu atmestas pagrįstai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.).

Byloje buvo pareikšta iš viso 9 666 Lt dydžio turtinis reikalavimas. Mokėtinas žyminis mokestis už šį reikalavimą sudarė 290 Lt. Byloje pareikšti neturtiniai reikalavimai turėjo būti apmokestinti 131 Lt žyminiu mokesčiu, viso 421 Lt.

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (27 b. l.), nors turėjo mokėti 421 Lt žyminį mokestį, nuo likusios dalies 371 Lt mokesčio mokėjimo ieškovė atleista Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi.

Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (154 b. l.), nors turėjo mokėti 421 Lt žyminį mokestį, nuo likusios dalies 371 Lt mokesčio mokėjimo ieškovė atleista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartimi.

Byloje patenkinti visi ieškovės neturtinio pobūdžio reikalavimai ir 19,31 proc. turtinių reikalavimų, todėl atsakovui tenka bendra 187 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 187 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis. 100 Lt šio žyminio mokesčio mokėtina ieškovės naudai, kompensuojant jos sumokėtą žyminį mokestį, o 287 Lt valstybės naudai, kompensuojant valstybei bylinėjimosi išlaidas, nuo kurių apeliantė buvo atleista.

Pirmosios instancijos teismas iš apeliantės į valstybės biudžetą priteisė 17,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teisme patirta 1,35 Lt tokių išlaidų (162 b. l.), viso 19 Lt. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o esminiai byloje pareikšti reikalavimai išspręsti apeliantės naudai (CPK 93 str. 1 d.), šios išlaidos priteisiamos iš atsakovo (CPK 96 str.). Bendra valstybės naudai iš atsakovo priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 306 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas panaikinti Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą, šį reikalavimą iš dalies patenkinti ir panaikinti Advokatų tarybos 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas panaikinti Advokatų garbės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą, šį reikalavimą patenkinti ir panaikinti Advokatų garbės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos advokatūros (į. k. 300099149) 1866,67 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt šešis litus, šešiasdešimt septynis centus) turtinės žalos atlyginimo ir 100 Lt (vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš Lietuvos advokatūros (į. k. 300099149) 306 Lt (tris šimtus šešis litus) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Likusią Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėRimvydas NorkusVigintas Višinskis