Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-254/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2011-05-12
Bylos Nr.: 1A-254/2011
Teisminio proceso Nr.: 1-12-1-02479-2009-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė, Svajūnas Knizleris
Kaltinamasis: R. J.
Nukentėjusysis: P. R.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius, Raimondas Lideika

Kategorijos

1.1.5.1.2Būtinosios ginties ribų peržengimas (BK 28 str.3-4 d.)

Bylos Nr. 1A-254/2011

Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02479-2009-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.2

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko (pranešėjo) Svajūno Knizlerio,teisėjų Viktoro Kažio ir Rūtos Mickevičienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai,išteisintajam R. J. ,gynėjui advokatui Raimondui Lideikai,nukentėjusiajam P. R. ,nukentėjusiojo atstovui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. liepos 25 d., apie 20 val. 43 min., Ateities g. 10, Vilniuje, prekybos centro „Norfa“ vidiniame kieme, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais rodydamas žmogaus negerbimą, siekdamas pademonstruoti niekinantį požiūrį į kitus asmenis ir tokiu būdu sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką, priėjo prie sėdinčio R. K. ir tyčia sudavė beisbolo lazda vieną smūgį į kairį dilbį ir kairę šlaunį, padarydamas nubrozdinimą kairiame dilbyje ir poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, konfliktui tęsiantis, iš legaliai laikomo šaunamojo ginklo „GLock 17, (duomenys neskelbtini) nesant teisėto pagrindo ir realiai keldamas pavojų kitų asmenų gyvybei, šovė vieną kartą P. R. į dešinę blauzdą, padarydamas šautinę žaizdą su atviru dešinio blauzdikaulio lūžiu, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiu būdu dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu sunkiai sutrikdė P. R. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis P. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį, kuriuo R. J. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir šio asmens atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai tenkinti civilinį ieškinį bei iš R. J. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, išnagrinėjęs vieną baudžiamąją bylą, kurią prokuratūra teismui perdavė surašiusi kaltinamąjį aktą dėl R. J. padarytų dviejų nusikalstamų veikų, priėmė du atskirus baigiamuosius procesinius dokumentus - nuosprendį ir nutartį. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 254 straipsnio ir 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau – LAT) nutarimo Nr. 40 nuostatas, reglamentuojančias baudžiamosios bylos nutraukimo atvejus. Ši baudžiamoji byla buvo pradėta ne privataus kaltinimo tvarka, joje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl teismas taikydamas BPK 254 straipsnio 4 dalies nuostatas turėjo pastebėti, kad šio straipsnio 5 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius be kitų pagrindų BK 38 straipsnyje numatytą pagrindą, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamoji byla nutraukiama ne nutartimi, o nuosprendžiu. Priimdamas du atskirus procesinius sprendimus pagal vieną kaltinamąjį aktą, pirmos instancijos teismas vienu atveju R. J. visiškai prisipažinusį dėl R. K. sumušimo beisbolo lazda, pripažino kaltu ir bylą nutraukė nutartimi nukentėjusiajam susitaikius su kaltinamuoju, o kitu atveju išteisino nuosprendžiu, jo motyvuojamoje dalyje neakcentuodamas R. J. neteisėtų veiksmų, nors jis vis vien juos atliko. Nukentėjusiojo manymu, iš to seka, kad ši baudžiamoji byla nuo pat įtarimo R. J. pareiškimo iki skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai, o priimtas teismo nuosprendis R. J. atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant BPK 6 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 10 dalies reikalavimus.

Nukentėjusysis mano, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, šio nusikaltimo objektyvieji požymiai yra sunkus asmens sužalojimas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl chuliganiškų paskatų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš specialisto išvados matyt, jog P. R. nustatyta šautinė žaizda dešinėje blauzdoje su atviru dešinio blauzdikaulio lūžiu, padaryta šaunamuoju ginklu. Nukentėjusiojo manymu, Lietuvos Respublikos ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymo 11 straipsnio 34 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 5 dalių bei teismo posėdžio protokolo analizė, leidžia spręsti, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nepavyko surinkti R. J. kaltės įrodymų dėl aukščiau paminėtos nusikalstamos veikos padarymo. R. J. apklaustas teisme iš dalies pats prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, taip pat jis pripažino beveik pilna apimtimi P. R. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos bei dalinai dėl neturtinės žalos padarymo. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas tirdamas įrodymus teisme šalia nukentėjusiojo P. R. pastatė R. J. , lygino juos, konstatavo, jog išteisintasis aukštesnis už nukentėjusįjį P. R. . Todėl nukentėjusysis mano, kad jis ir savo išvaizda nekėlė grėsmės R. J. . Byloje nustatyta, kad R. J. į nusikaltimo vietą iškvietė jo pusbrolis L. J. , kuris apklaustas teisme patvirtino, jog paskambino pusbroliui R. J. ir šio paprašė atvažiuoti pasiėmus nedidelę „dekoratyvinę lazdelę", kuri kaip pasirodė yra beisbolo lazda. L. J. parodė, kad jis R. J. parodė tris asmenis, o R. J. su „lazdele" trenkė per vidurį sėdinčiam asmeniui. Nukentėjusiojo manymu, iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismo iniciatyva surinktais papildomais įrodymais buvo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tačiau šių įrodymų teismas nevertino, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą nuosprendį grįsti teismo posėdyje ištirtais įrodymais, todėl nepagrįstai R. J. išteisino.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 1997 m. birželio 13 d. LAT nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo", 11 punkte numatyta, jog ginties provokacijai netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Nukentėjusiojo manymu, įvertinus aukščiau minėtus motyvus bei tinkamai įvertinus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus akivaizdu, kad R. J. nusikaltimo vietoje atsidūrė neatsitiktinai, jis nebuvo nepagrįstai užkalbintas ar kitaip atkreiptas jo dėmesys. Priešingai, šis asmuo, pats atvyko aiškintis agresyviai nusiteikęs, apsiginklavęs lazda ir šaunamuoju ginklu, be to, matydamas jog prie parduotuvės sėdi trys asmenys, suprasdamas ir aiškiai numanydamas, kad jam prie jų artinantis su lazda, o juolab sudavus kuriam nors su ja, šie asmenys bus nepatenkinti tokiais pastarojo veiksmais, pirmas sudavė R. K. beisbolo lazda. Išteisintasis turėdamas specialių žinių apie ginklus, laikęs egzaminus leidimui nešiotis šaunamąjį ginklą, privalėjo žinoti, kad remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 straipsnio 5 dalimi draudžiama panaudoti ginklą žmonių susibūrimo vietose, jeigu nuo to gali nukentėti pašaliniai asmenys bei laikytis šių teisės aktų nuostatų, prieš pradėdamas kerštauti bei savavaldžiauti. Nukentėjusiojo manymu, iš to matyti, kad tokiu būdu teismas konstatavo, jog R. J. pradėjo konfliktinę situaciją spręsti ir ją tęsė jėgos ir smurto pagalba, o tokioje situacijoje, pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-394/2007, 2K-428/2008), kilęs konfliktas gali būti vertinamas ne kaip pavojingas kėsinimasis, o kaip muštynės, kurių metu nei vienam jų dalyviui nekyla teisė į būtinąją gintį. Juolab, kad iš nukentėjusiojo nuoseklių parodymų, iš pačio išteisintojo parodymų, o taip pat iš nusikalstamuose veiksmuose dalyvavusių liudytojų parodymų matyti, kad pats nukentėjusysis, nei ranka, nei koja, nei kokiu nors kitu būdu jokios grėsmės R. J. per visą įvykį nekėlė. Apeliantas mano, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir aiškindamas bei taikydamas BK 28 straipsnį, jo nuosprendyje ne tik nenurodė, palikdamas proceso dalyviams spėti, koks baudžiamasis įstatymas byloje taikomas, bet ir netinkamai jį taikė.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismui priėmus nepagrįstą nuosprendį, buvo netinkamai išspręstas ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimas. Minėtais neteisėtais R. J. veiksmais nukentėjusiajam P. R. padarius sunkų sveikatos sutrikdymą ir dėl to patyrus turtinę ir neturtinę žalą, pirmos instancijos nuosprendis turi būti pakeistas ir P. R. civilinis ieškinys turi būti tenkintas visiškai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti R. J. kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus ir nuteisti jį laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiojo P. R. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, pripažįstant jam teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių.

Apelianto manymu, iš byloje esamų įrodymų matyti, kad veikos padarymo metu parduotuvės „Norfa" vidiniame kieme buvo P. R. , R. K. ir L. Ž. , beveik tuo pat metu atėjo V. S. su M. S. . R. J. į nusikaltimo vietą atvyko automobiliu agresyviai nusiteikęs, apsiginklavęs beisbolo lazda ir šaunamuoju ginklu, nors ginklas jam buvo išduotas išskirtinai savigynos tikslais. Jis be jokios priežasties sudavė beisbolo lazda R. K. . Prokuroro manymu, šie faktai rodo, kad išteisintasis vykdamas į nusikaltimo vietą, jau iš anksto planavo smurto veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Dėl tokio R. J. elgesio supykę P. R. , R. K. , L. Ž. bei prie jų prisijungę V. S. ir M. S. bandė „išsiaiškinti" jų užpuolimo bei įžeidinėjimo priežastį. Nukentėjusiajam bei su juo buvusiems asmenims atsistojus ir pradėjus eiti link R. J. , pastarasis išsitraukė šaunamąjį ginklą, kurį panaudojo šaudydamas viešoje vietoje, t. y. „Norfos" parduotuvės vidiniame kieme, kuriame tuo metu buvo nukentėjusysis bei kiti asmenys, be to, tuo metu parduotuvė „Norfa" baiginėjo darbą, iš parduotuvės į vidinį kiemą išeidinėjo žmonės. Dėl šių aplinkybių buvo kilęs realus pavojus kitų žmonių gyvybei bei sveikatai. Šią aplinkybę pilnai suvokė ir R. J. , nes teisminio tyrimo metu jis parodė, jog leidimą nešioti šaunamąjį ginklą jis turi seniai, gerai žino ginklo panaudojimo taisykles, turi šaudymo patirties, yra dalyvavęs šaudymo varžybose. Nors R. J. ginklas buvo išduotas savigynai, ir įstatymas draudžia jį panaudoti tada, kai gali nukentėti pašaliniai asmenys, jis vis tiek jį panaudojo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Visi agresyvūs R. J. veiksmai užfiksuoti parduotuvės „Norfa" stebėjimo kamera. Tokias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusieji P. R. , R. K. , liudytojai L. Ž. , V. S. , M. S. , S. M. . Tuo tarpu paties R. J. parodymai buvo nenuoseklūs ir jis juos keitė. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jam atvykus į „Norfos" parduotuvės vidinį kiemą, prasidėjo žodinis konfliktas su ten buvusiais asmenimis, kurio metu jis lazda sudavė vienam iš ten buvusių asmenų, o kitą peršovė. Teisminio tyrimo metu jis jau parodė, kad į įvykio vietą atvyko iškviestas savo pusbrolio L. J. , kadangi pastarasis konfliktavo su „Norfos" parduotuvės kieme buvusiais asmenimis.

Prokuroro manymu, visi aukščiau išdėstyti faktai rodo, kad R. J. veiksmai konfliktuojant su nukentėjusiaisiais ir panaudojant beisbolo lazdą ir šaunamąjį ginklą nusikaltimo vietoje buvo nukreipti pažeisti viešąją tvarką, t. y. jis siekė paniekinti elementarias moralės bei elgesio normas, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį įjuos, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį ir jis tai padarė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Todėl R. J. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus. Nors R. J. teisminio tyrimo metu parodė, kad jis šaunamąjį ginklą panaudojo gindamasis nuo nukentėjusiojo P. R. ir su juo buvusių asmenų, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio tyrimo metu nenustatyta, kad įvykio pradžioje, įvykio metu bei pabaigoje būtų buvusi būtinosios ginties situacija. Priešingai, R. J. atvykęs į įvykio vietą jau buvo apsiginklavęs beisbolo lazda ir šaunamuoju ginklu, pats išprovokavo žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju bei su juo buvusiais asmenimis ir beisbolo lazda sužalojo R. K. bei peršovė koją P. R. . Prokuroro manymu, dėl šių aplinkybių R. J. parodymai, kad jis peršovė koją P. R. neturėdamas kitos išeities ir gindamasis, vertintinas kaip pasirinkta gynybos taktika, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Be to, prokuroras mano, kad atsižvelgus į BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas, byloje pateiktas nukentėjusiojo P. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi būti paliktas nenagrinėtu, kadangi nukentėjusysis teismui nepateikė išsamių ieškinį patvirtinančių dokumentų. Nukentėjusiajam P. R. turi būti pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašo prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, išskyrus civilinio ieškinio patenkinimą, nukentėjusysis P. R. ir jo atstovas prašo nukentėjusiojo skundą tenkinti, nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo dalimi, kuria prokuroras prašo civilinio ieškinio klausimą palikti nenagrinėtu ir klausimą dėl jo dydžio perduoti spręsti civilinio proceso tvarka, išteisintasis R. J. ir jo gynėjas prašo prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiojo P. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Apygardos teismo nuosprendis, kuriuo R. J. išteisintas dėl kvalifikuoto sunkaus nukentėjusiojo P. R. sveikatos sutrikdymo naikinamas ir R. J. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl R. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas tarp nukentėjusiojo P. R. ir su juo kartu buvusių asmenų bei išteisintojo R. J. kilusią konfliktinę situaciją vertino kaip tokį pavojingą kėsinimąsi, kurį, atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, R. J. turėjo teisę nedelsdamas atremti šaunamuoju ginklu iššaudamas į nukentėjusįjį P. R. . Apygardos teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju, R. J. veiksmai iš teisėtai laikomo šaunamojo ginklo „GLock 17, (duomenys neskelbtini) iššaunant nukentėjusiajam P. R. į koją ir taip padarant jam sunkų sveikatos sutrikdymą, traktuotini kaip būtinoji gintis. Prokuroro bei nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad R. J. veiksmai neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų ir vertinti, kaip kvalifikuotas sunkus sveikatos sutrikdymas. Kadangi prokuroras bei nukentėjusysis apeliaciniuose skunduose ginčija tik nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumą, iš esmės neginčydami byloje nustatytų faktinių aplinkybių, bei šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl byloje surinktų įrodymų pasisako tik ta apimtimi, kiek jie reikšmingi sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos, jos ribų peržengimo, taip pat atmetant apeliacinių skundų argumentus, susijusius su veikos kvalifikavimu.

Atsižvelgusi į apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, susiklosčiusi teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, kartu įvertinant, ar šios nuostatos pagal pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus taikytos tinkamai.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.).

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Todėl itin kruopščiai turi būti tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo vertinimas. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.

Visgi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (kasacinė nutartis 2K-212/2009).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, reikšmingas nustatant ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar R. J. turėjo teisę į būtinąją gintį. Teismas ištyrė ir įvertino duomenis, kurių šaltiniai buvo išteisintojo R. J. , nukentėjusiojo P. R. , liudytojų R. K. , L. Ž. , M. S. , A. D. , L. J. , S. M. parodymai, taip pat medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolai, taip pat parduotuvės vaizdo kamera užfiksuotos objektyvios aplinkybės ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes teisingai taikė BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tačiau neįvertino bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant būtinosios ginties ribų peržengimo klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas tarp įvykyje dalyvavusių asmenų kilo po to, kai R. J. smogė lazda R. K. į koją. Dėl tokio elgesio supykę P. R. , R. K. ir L. Ž. bei netrukus prie jų prisijungę V. S. su M. S. , visi apsvaigę nuo alkoholio, pradėjo agresyviai nusiteikę artintis link išteisintojo, norėdami „išsiaiškinti“. Šias aplinkybes patvirtino tiek išteisintasis, tiek nuketėjusysis, tiek kiti įvykyje dalyvavę asmenys, taip pat parduotuvės apsaugos kamera užfiksuotos aplinkybės.

Išteisintasis R. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. liepos 25 d., 20 val. 30 min., jam paskambino pusbrolis L. J. ir pasakė, kad jį užkabinėja jaunuoliai, jis bijo išeiti iš dirbtuvių. Atvažiavo prie „Norfos“ parduotuvės pasiėmęs su savimi beisbolo lazdą ir šaunamąjį ginklą. Pusbrolis parodė į sėdinčius P. R. , R. K. bei L. Ž. , kurie vartojo alkoholinius gėrimus, ir pasakė, kad jie kabinėjosi. Jis priėjo prie vaikinų ir paklausė ko kabinėjasi prie žmonių, jie pradėjo įžeidinėti, jis nesusivaldė ir trenkė lazda R. K. per šlaunį, šis pradėjo kviesti draugus. Priėjo dar du vaikinai. P. R. pasakė, kad dabar jam „galas“, ir visi penki pradėjo grėsmingai artintis link jo, jis traukėsi atgal, perspėjo nesiartinti, nes šaus, tačiau tai nepadėjo. Persekiojimui nesiliaujant jis iššovė keletą kartų į orą, tuomet vienas vaikinų pasakė, kad su oriniu ginklu jų nepagąsdinsi. Jis pertraukė užraktą, kad iškristų šovinys, po to pakėlęs nuo žemės parodė, kad šovinys kovinis, ir perspėjo, kad jei jį puls, jis šaus. Vaikinai vis tiek nereagavo, ėjo link jo, sakydami, kad jį nušaus jo paties ginklu. Jis traukėsi dar toliau, ėjo atbulas tarp mašinų, paleido dar keletą šūvių į orą. Praėjo visą automobilių stovėjimo aikštelę, artėjo prie įėjimo į parduotuvę, toliau nebuvo kur trauktis. Arčiausiai jo buvo P. R. , kuris rankoje turėjo tą pačią lazdą, kuria buvo smogta R. K. . Tuomet jis šovė P. R. į koją, šis nukrito. Jis nuėjo prie „Norfos“ parduotuvės ir ženklais parodė, kad iškviestų greitąją pagalbą, o nesupratęs, ar kas nors iškvies, pats iškvietė medikus ir policiją (t. 2, b. l. 186 - 188). Nors apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad išteisintasis davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, tačiau kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus atmeta. Išties, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ištiesintasis duodamas parodymus nenurodė, kad į įvykio vietą jį iškvietė pusbrolis. Tačiau kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų, visas kitas įvykio aplinkybes, nuo to epizodo, kai jis sudavė smūgį lazda R. K. , parodė iš esmės nuosekliai ir vienodai. Be to, gana įtikinamai paaiškino, jog pusbrolio nepaminėjo, nes nenorėjo, kad jis būtų įtrauktas į įvykį. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis P. R. , liudytojai L. Ž. , R. K. , M. S. parodė, jog konflikto pradžioje išteisintasis prie jų priėjo ne vienas. Kolegijos manymu, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta patvirtinančia išteisintojo parodymų prieštaringumą, juolab, kad jo parodymai, reikšmingi kvalifikuojant jo padarytą veiką, sutampa su kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais bei objektyviai užfiksuotomis aplinkybėmis.

Išteisintojo R. J. parodymus patvirtino ir liudytojas L. J. , kuris davė iš esmės analogiškus parodymus apie įvykio faktines aplinkybes iki to momento, kai nuketėjusysis ir keturi su juo buvę asmenys pradėjo artintis prie išteisintojo bei liudytojo ir pastarasis pasislėpė sandėlyje (t. 2, b. l. 193 - 195). Tiek išteisintojo R. J. , tiek ir liudytojo L. J. parodymai esminėse detalėse sutampa su nukentėjusiojo P. R. bei su juo kartu buvusių asmenų parodymais. Nukentėjusysis P. R. parodė, kad 2009 m. liepos 25 d. su R. K. ir L. Ž. išgėrė 0,7 l talpos butelį degtinės, o vakare nuėjo prie parduotuvės „Norfa“, kur laukė atvykstant M. S. ir V. S. . Privažiavo automobilis ir išlipo R. J. , priėjo su kitu vaikinu prie jų, vaikinas pirštu parodė į juos, R. J. paklausė ko jie „išsidirbinėja“, po to priėjo ir smogė lazda R. K. į koją šlaunies srityje. Jie visi trys atsistojo, prie jų prisijungė pasirodę V. S. ir M. S. , ir visi penki artinosi link R. J. su P. R. priešakyje. Persekiojo kaltinamąjį norėdamas išsiaiškinti, kodėl šis trenkė lazda R. K. . R. J. traukėsi atgal, išsitraukė ginklą, šovė porą kartų į orą ir sakė, kad šaus į koją, P. R. sakė „šauk“, ir R. J. šovė į blauzdą (t. 2, b. l. 188 - 189). Liudytojai R. K. , L. Ž. ir M. S. davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir nukentėjusysis P. R. bei parodė, kad įvykio metu privažiavo automobilis, iš kurio išlipo R. J. ir priėjęs prie jų apkaltino, kad jie sumušė jo pusbrolį ir trenkė R. K. per kairę koją, lazda iškrito iš rankų, tada R. J. atsitraukė nuo jų ir griebėsi ginklo. Visi pradėjo eiti link jo, galvojo, kad tai dujinis ginklas. R. J. keletą kartų šovė į viršų, po to – į žemę priešais P. R. , ir galiausiai – P. R. į koją (t. 2, b. l. 190 – 191, 191 – 192, 196).

Aukščiau paminėtų, betarpiškai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus patvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai, t. y. apžiūros protokolas ir pirmosios instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas, kurį užfiksavo parduotuvės „Norfa“ apsaugos vaizdo kamera. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis P. R. su draugais artinasi prie išteisintojo R. J. , persekioja jį tarp automobilių, vienas jų pakelia nuo žemės lazdą, konfliktas trunka šešias minutes (t. 1, b. l. 47 – 50). Liudytoja S. M. taip pat parodė, kad dirbdama parduotuvėje „Norfa“ apsaugos darbuotoja per vaizdo stebėjimo įrangą matė, kaip trims vaikinams sėdint ant parduotuvės palangės priėjo išteisintasis, kažką nedraugiškai aiškinosi, po to išsitraukė lazdą, vėliau traukėsi atgal, o trys vaikinai ėjo priešais jį, matė kaip jis keletą kartų iššovė į viršų, vienas iš vaikinų pakėlė nuo žemės beisbolo lazdą, vėl išgirdusi šūvius išėjo į lauką (t. 2, b. l. 192 – 193).

Kolegijos manymu, visi aukščiau aptarti įrodymai turi esminę reikšmę sprendžiant dėl įvykio metu susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo. Akivaizdu, kad išteisintasis R. J. į įvykio vietą atvyko priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo bei su juo buvusių asmenų atžvilgiu, kadangi pastarieji buvo prikibę prie jo pusbrolio. Jis nesusivaldęs, pirmas lazda sudavė R. K. ir šios aplinkybės iš esmės neneigia. Visgi, kolegija atkreipia dėmesį į aukščiau aptartais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant ar buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Kaip matyti, viso įvykio metu situacija keitėsi ir po smūgio lazda sudavimo R. K. , išteisintasis R. J. iš agresoriaus tapo besiginančiuoju. Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis P. R. , kartu su L. Ž. , R. K. , M. S. , V. S. , po to, kai išteisintasis lazda sudavė R. K. į koją, supykę ėmė agresyviai nusiteikę artintis link išteisintojo R. J. , norėdami „išsiaiškinti“. Iš įvykyje betarpiškai dalyvavusių asmenų parodymų aišku, kad R. J. daug kartų įspėjo besiartinančiuosius, tačiau jie nepaisė daugkartinių išteisintojo įspėjimų nesiartinti, nekreipė dėmesio į jo demonstruojamą šaunamąjį ginklą, kovinius šovinius. Taip pat nesustojo net ir išteisintajam paleidus įspėjamuosius šūvius į orą bei į žemę, nepaisė ir tiesioginio įspėjimo P. R. , kad šaus į koją ir toliau persekiojo R. J. . Kaip matyti iš bylos aplinkybių, V. S. ir M. S. prisijungus nukentėjusiojo pusėje, R. J. liko vienas prieš penkis neblaivius agresyviai nusiteikusius asmenis, kurie akivaizdžiai tai suvokė ir jautėsi fiziškai pranašesni dėl jų kiekybinės persvaros, be to, vienas jų turėjo lazdą. Dėl šios priežasties nėra reikšmingi nukentėjusiojo P. R. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nekėlė jokios grėsmės išteisintajam, nes yra smulkesnio sudėjimo, nei pastarasis. Visi minėti asmenys nepaisydami įspėjimų tęsė persekiojimą su tikslu „išsiaiškinti, pamokyti“. Kolegijos manymu, šios aplinkybės išteisintajam buvo prielaida manyti, kad P. R. su bendrininkais pradėjo jo atžvilgiu akivaizdų pavojingą kėsinimąsi, kuris gali pasibaigti smurto panaudojimu jo atžvilgiu. Kolegijos manymu, nėra įtikinamas nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentas, kad išteisintąjį jie persekiojo norėdami išsiaiškinti, kodėl šis juos pirmas užpuolė. Tiek nukentėjusysis, tiek kiti betarpiškai įvykyje dalyvavę asmenys, apklausiami pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, kad išteisintasis atvykęs iš karto nurodė, kad atvyko dėl kabinėjimosi prie jo pusbrolio. Ši aplinkybė taip pat svarbi sprendžiant apie minėtų asmenų kėslus judant link R. J. . Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. J. persekiojimas tęsėsi keletą minučių, ir baigėsi tik peršovus P. R. koją. Parduotuvės vaizdo kamera užfiksavo, kad konflikto pradžia buvo 20 val. 43 min., o bendrajam pagalbos centrui apie įvykį pranešta 20 val. 49 min. Kolegija mano, kad tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kuris išteisintajam R. J. leido spręsti, jog minėtų asmenų pavojingas kėsinimasis nesiėmus gynybos priemonių nesibaigs, kol jie nepasieks savo tikslų, todėl yra realus, aiškiai išreikštas besikėsinančiųjų veiksmais ir žodžiais. Todėl apygardos teismas įvertinęs šias aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju buvo atsiradusi būtinosios ginties situacija ir R. J. turėjo teisę į būtinąją gintį.

Kolegija atmeta nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentą, kad R. J. lazda sudavė R. K. ir tokiu būdu pradėjo ir tęsė konfliktą jėgos ir smurto pagalba, todėl konfliktas gali būti vertinamas, kaip muštynės, kurių metu nė vienai pusei nekyla teisė į būtinąją gintį. Kolegijos manymu, apeliantas pateikia ne visiškai tinkamus teismų praktikos pavyzdžius, kadangi šiose bylose situacija nebuvo analogiška nagrinėjamai. Pastebėtina, kad išties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog muštynėse teisė į būtinąją gintį nekyla, nes abi pusės veikia agresyviais puolamaisiais interesais. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis nutyli vieną šios situacijos sprendimui reikšmingą aplinkybę, t. y. tai, kad muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (kasacinė nutartis Nr. 2K-684/1999). Išties, kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintasis pirmas sudavė smūgį R. K. , tačiau jau minėta, kad įvykio metu situacija keitėsi. R. J. pamatęs, jog jėgų persvara yra ne jo pusėje, toliau iš esmės jokių smurtinių veiksmų neatliko, tik traukėsi nuo jį puolančiųjų, kol galiausiai realizavo savo teisę į būtinąją gintį iššaudamas į nukentėjusįjį P. R. . Taigi po smūgio sudavimo R. K. išteisintasis iš esmės nutraukė puolamuosius veiksmus, tuo tarpu nukentėjusysis ir su juo buvę asmenys ėmėsi agresyvių veiksmų išteisintojo atžvilgiu.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo, jis vertindamas įvykio metu susiklosčiusią situaciją kelia ginties provokacijos klausimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad negali būti laikomos būtinąja gintimi situacijos, kai asmuo įgyvendindamas vieningą tyčinio nusikaltimo padarymo planą tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas pasinaudoti jais kaip dingstimi tariamai gynybai tam, kad padarytų jam žalos (ginties provokacija). Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis R. J. į įvykio vietą atvyko turėdamas konkretų tikslą, t. y. sudrausminti jo pusbrolį bauginusius asmenis. Tai patvirtino išteisintasis R. J. , liudytojas L. J. , taip pat kiti įvykyje dalyvavę asmenys. Kolegijos manymu, nėra pagrindo spręsti, kad išteisintasis atvyko siekdamas išprovokuoti minėtus asmenis jį užpulti. Nežiūrint į tai, kad jis nešinas lazda pirmas pradėjo konfliktą prieš tris asmenis, tačiau kaip apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusysis, jis už išteisintąjį žemesnis, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad šie trys asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, priešingai nei išteisintasis. Todėl jis pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus fiziškai pranašesnis už minėtus asmenis. Tačiau prisijungus prie nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų M. S. ir V. S. , jėgų santykis ženkliai pasikeitė, ko išteisintasis akivaizdžiai nesitikėjo. Kolegijos manymu, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad išteisintasis neturėjo tyčios provokuoti minėtų asmenų kėsinimosi veiksmus, kad jam atsirastų teisė į būtinąją gintį. Juolab, kad po jo suduoto smūgio lazda R. K. , nukentėjusysis P. R. ir kiti keturi asmenys iki nukentėjusiojo sužalojimo gana ilgą laiką dar persekiojo išteisintąjį po automobilių aikštelę ir jis nesiėmė iškart gynybos veiksmų.

Kartu kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, jog išteisintasis šaudydamas įvykio vietoje, pažeidė Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymo, LR Konstitucijos bei Policijos veiklos įstatymo reikalavimus. Išties, imdamasis nukentėjusiojo bei su juo buvusių asmenų drausminimo išteisintasis nepasinaudojo galimybe kreiptis į policijos pareigūnus dėl šių asmenų neteisėtų veiksmų. Tačiau kaip matyti iš susiklosčiusios situacijos, jis atvykdamas į įvykio vietą ir suduodamas R. K. lazda padarė nusikalstamą veiką. Šioje dalyje R. J. savo kaltės neneigė ir dėl šios nusikalstamos veikos (BK 140 str. 1 d.) R. J. atžvilgiu byloje priimtas sprendimas nutraukti bylą BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad po šio jo suduoto smūgio lazda situacija pasikeitė ir R. J. atsidūrė būtinosios ginties situacijoje, todėl turėjo teisę gintis jam priimtinomis priemonėmis, tačiau neviršydamas būtinosios ginties ribų. Ta aplinkybė, kad išteisintasis pasirinko gynybos priemonę, kuri neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, negali būti pagrindu konstatuoti, kad jis pažeidė aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimus. Kaip matyti, išteisintasis šaudė ginklu, kuris jam išduotas savigynai, taigi jis turėjo teisę jį naudoti gynybos tikslais, ką numato ir Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymas. Visi jo padaryti šūviai, išskyrus paskutinįjį, kuriuo sužalotas nukentėjusysis, vertintini, kaip gynybiniai, siekiant nutraukti jo atžvilgiu pradėtą akivaizdų realų ir pavojingą kėsinimąsi. Dėl paskutiniojo R. J. šūvio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, bus pasisakyta vėliau, sprendžiant ar jis peržengė būtinosios ginties ribas ar neperžengė. Nepagrįsti ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, kad išteisintasis šaudė žmonių susibūrimo vietoje, kurioje galėjo kentėti pašaliniai asmenys. Dėl šio apeliacinio skundo kolegija pasisakys atmesdama nukentėjusiojo skundo argumentus, kuriais jis prašo R. J. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Visgi, kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju išteisintojo R. J. panaudotos gynybos priemonės neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip jau minėta, kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo jo intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šiuo atveju, vertinant nustatytas faktines įvykio aplinkybes, galima spręsti, kad P. R. , kartu su L. Ž. , R. K. , M. S. , V. S. , jei būtų turėję galimybę, būtų panaudoję vienokį ar kitokį smurtą išteisintojo R. J. atžvilgiu. Tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, jie nors ir buvo priešiškai nusiteikę R. J. atžvilgiu, tačiau tik judėjo link išteisintojo, jokių fizinių smurtinių veiksmų atlikti nespėjo. Be abejonės, kaip jau minėta, esant tiesioginiam pavojui, asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas smūgis. Tačiau nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti ir tai, kad P. R. ir kitų kartu su juo buvusių asmenų veiksmai iš esmės buvo mažo intensyvumo, tik vienas jų turėjo rankoje lazdą, tačiau nė vienas iš apklaustųjų neparodė, kad jis būtų ja užsimojęs ar grasinęs ja išteisintajam. Juolab, kad išteisintasis parodė, jog minėta jo atsinešta lazda buvo suvenyrinė, gerokai trumpesnė nei tikra lazda. Be to, šią lazdą pats išteisintasis atsivežė, todėl be abejonės galėjo numatyti šios lazdos keliamą grėsmę. Nežiūrint į tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, kolegijos manymu, vien ta aplinkybė, kad išteisintojo link artinosi penki agresyviai nusiteikę asmenys, nėra pagrindas panaudoti tokio galingumo gynybos priemonę, kaip kovinis šaunamasis ginklas. Juolab, kad tiek iš apklaustų liudytojų parodymų, tiek iš užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, jog puolančiųjų penkių asmenų veiksmai nebuvo visiškai suderinti, jie ėjo link išteisintojo gana pasyviai. Be to, ir pats išteisintasis apeliacinės instancijos teisme parodė, kad priešpaskutinį šūvį šovė P. R. prieš kojas, o paskutinį į koją, kadangi pastarasis visiškai nereagavo į priešpaskutinį šūvį, tokiu būdu akcentuodamas tik nukentėjusiojo puolamuosius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokie išteisintojo parodymai, leidžia spręsti, kad į jo paskutinius šūvius nereagavo tik P. R. , o ne kiti kartu su nukentėjusiuoju besiartinantys asmenys. Kaip jau minėta, išteisintasis R. J. neprovokavo ginties situacijos, tačiau nežiūrint į tai, kolegija mano, jog sprendžiant dėl būtinosios ginties ribų peržengimo svarbi aplinkybė, kad jis atvykdamas į įvykio vietą žinojo, jog su savimi turi ginklą ir, kad kilus grėsmei turės tam tikrą pranašumą prieš kitus asmenis. Taigi kolegija įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes mano, kad išteisintasis R. J. turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip nustatyta R. J. parodymais, jis koviniu ginklu šaudamas besiartinančiam P. R. į koją, suvokė, kad savo veiksmais gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir nors nedetalizavo konkretaus sveikatos sutrikdymo masto, tačiau akivaizdu, kad dėl panaudoto ginklo specifikos, turimų specialių žinių susijusių su šaunamaisiais ginklais, jis numatė įvairių padarinių, tame tarpe ir sunkaus sveikatos sutrikdymo, atsiradimo galimybę bei to norėjo. Kitaip tariant jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tokiu atveju, kai kaltininkas smurtauja neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, jo veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius. Iš 2009 m. lapkričio 5 d. specialisto išvados matyti, kad P. R. nustatyta šautinė žaizda dešinėje blauzdoje su atviru dešinio blauzdikaulio lūžiu, padaryta šaunamuoju ginklu, sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 82 – 84). Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju R. J. realizavo įstatymo jam suteiktą teisę į būtinąją gintį, tačiau susiklosčiusioje situacijoje šia teise pasinaudojo neadekvačiai. Nustatyti visi būtinosios ginties ribų peržengimo požymiai, t. y. nukentėjusiajam tiesiogine tyčia padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kai gynyba (šaunamojo ginklo panaudojimas) aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (puolančiųjų veiksmai buvo mažo intensyvumo, nesuderinti, fizinio smurto jie nepanaudojo, tik išsakė žodinius grasinimus ir t. t.). Kolegija nenustatė, kad išteisintasis R. J. būtinosios ginties ribas būtų peržengęs dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis. Jo veiksmai buvo koordinuoti, apgalvoti ir atlikti vertinant susiklosčiusią situaciją, ką patvirtina paties išteisintojo parodymai.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. , 2009 m. liepos 25 d., apie 20 val. 43 min., Ateities g. 10, Vilniuje, prekybos centro „Norfa“ vidiniame kieme, tarpusavio konflikto metu, realizuodamas savo teisę į būtinąją gintį, gindamasis nuo P. R. , L. Ž. , R. K. , M. S. ir V. S. pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, iš legaliai laikomo šaunamojo ginklo „GLock 17, (duomenys neskelbtini) šovė vieną kartą P. R. į dešinę blauzdą, padarydamas šautinę žaizdą su atviru dešinio blauzdikaulio lūžiu, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė P. R. sveikatą. Todėl R. J. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 28 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo R. J. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nukentėjusysis bei prokuroras.

Apeliacinių skundų argumentai, kad išteisintojo R. J. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nepagrįsti. Skunde šio požymio norminis turinys plačiau neatskleidžiamas. Apsiribojama iš esmės vien faktinių bylos aplinkybių išdėstymu, jų aptarimu ir vertinimu, darant išvadą, kad tikslus veikos kvalifikavimas šiuo konkrečiu atveju reikalauja BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto požymio inkriminavimo. Sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Šis kvalifikuojantis požymis suprantamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – sprogdinimą, padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Pagal bylos specifiką, būtina atkreipti dėmesį būtent į šaudymą, kaip vieną iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad kilus būtinosios ginties situacijai, išteisintasis R. J. iššovė keletą šūvių į orą, vėliau šūvį prieš nukentėjusiojo kojas ir paskutiniu šūviu padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti tiek iš įvykyje betarpiškai dalyvavusių liudytojų R. K. , L. Ž. , M. S. , taip pat nukentėjusiojo P. R. parodymų, išteisintasis pradžioje šaudė į orą, t. y. ginklą nukreipęs nuo jį puolančių asmenų, kad šie išsigąstų ir jo nebepultų. Tai patvirtino ir pats išteisintasis, kuris parodė, kad šaudė parko link, kad nieko nesužeistų. Be to, išteisintasis parodė, kad priešpaskutinį šūvį šovė prieš nukentėjusiojo kojas, kadangi pastarasis neklausė perspėjimų ir nereagavo į įspėjamuosius šūvius. Taigi šis šūvis buvo nukreiptas įbauginti iš esmės vieną nukentėjusįjį ir išteisintasis, būdamas geras šaulys (kaip teisingai nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), šią situaciją įvertino. Paskutiniuoju šūviu išteisintasis taip pat taikė tiksliai į nukentėjusiojo koją, ką jis patvirtino apklausų metu. Kolegija mano, kad šios aplinkybės leidžia spręsti, jog išteisintasis kontroliavo šūvių kryptį bei trajektoriją, ginklą paskutiniųjų šūvių metu nukreipęs tik į jį puolančius asmenis, todėl grėsmės kitų, pašalinių žmonių gyvybei kilę nebuvo ir jis tai suvokė. Nepagrįsti prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad šis nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis inkriminuotinas, nes jis šaudė viešoje vietoje, parduotuvės vidiniame kieme, parduotuvė baiginėjo darbą ir į kiemą išeidinėjo žmonės. Taip pat nepagrįsti ir nukentėjusiojo skundo argumentai, kad išteisintasis pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus, nes šaudė žmonių susibūrimo vietoje, kurioje galėjo nukentėti pašaliniai asmenys. Kaip matyti iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų, taip pat iš parduotuvės apsaugos vaizdo kamera užfiksuotų aplinkybių, parduotuvės kieme buvo tik išteisintasis bei jį agresyviai puolę asmenys. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad parduotuvės durys į vidinį kiemą uždarytos ir pro jas niekas neišeidinėja. Maža to, liudytoja S. M. parodė, kad nukentėjusįjį ir kitus su juo buvusius asmenis į kiemą išleido atrakinus duris, nes savaitgaliais durys būna užrakintos. Kolegijos manymu, dėl aptartų aplinkybių nėra teisinio pagrindo konstatuoti Ginklų bei šaudmenų kontrolės įstatymo pažeidimus, taip pat R. J. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Apeliantai skunduose tvirtina, kad išteisintasis R. J. nukentėjusiajam P. R. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Sunkus sveikatos sutrikdymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių (kasacinė nutartis Nr. 2K–99/2007). Nagrinėjamu atveju, išteisintojo R. J. , liudytojų R. K. , L. Ž. , M. S. , L. J. parodymais nustatyta, kad išteisintasis R. J. į įvykio vietą atvyko neatsitiktinai, o pakviestas pusbrolio dėl nukentėjusiojo bei jo draugų chuliganiško elgesio, t. y. jo paskatos vykstant į įvykio vietą nebuvo chuliganiškos, o jis tik norėjo sudrausminti nukentėjusįjį ir kitus asmenis dėl tarp jų ir jo pusbrolio kilusio konflikto. Tiek nukentėjusysis, tiek betarpiškai įvykyje dalyvavę liudytojai taip pat patvirtino, kad atvykęs R. J. nurodė atvykimo priežastį, t. y. teigė, kad atvyko aiškintis dėl kabinėjimosi prie jo pusbrolio. Taigi nėra pagrindo šiuo atveju kalbėti apie chuliganiškas atvykimo bei konflikto pradėjimo paskatas. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad R. J. chuliganiškas paskatas rodo ta aplinkybė, jog į įvykio vietą jis atvyko apsiginklavęs šaunamuoju ginklu ir beisbolo lazda. Kolegijos manymu, nors išteisintasis atvyko ginkluotas lazda bei šaunamuoju ginklu, tačiau ši aplinkybė taip pat negali būti pagrindu spręsti apie chuliganiškas išteisintojo paskatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad skunduose minima beisbolo lazda negali būti pripažinta specialiai žmogui žaloti pritaikytu įrankiu, kaip tai numato teismų praktika. Visų pirma ši lazda nerasta ir neapžiūrėta. Antra, išteisintasis parodė, kad minėta lazda buvo suvenyrinė (t. 2, b. l. 186), liudytojas R. K. parodė, kad lazda buvo apie 50 cm ilgio (t. 2, b. l. 190), liudytojas L. Ž. parodė, kad tai nebuvo beisbolo lazda (t. 2, b. l. 191), liudytojas L. J. taip pat parodė, kad lazda buvo dekoratyvinė, apie 50 cm ilgio ir 4 cm pločio (t. 2, b. l. 194). Dėl šių priežasčių, kolegijos mano, kad šios lazdos vertinti kaip specialiai žmogui žaloti pritaikytu įrankiu nėra pagrindo. Tuo tarpu dėl turėto šaunamojo ginklo R. J. gana įtikinamai paaiškino, jog jį nešiojasi visada, nes tai būtina pagal jo darbo, susijusio su didelių sumų grynųjų pinigų vežiojimosi, specifiką, todėl jį turėjo ir įvykio metu. Maža to, bylos medžiaga nepatvirtina net ir tos aplinkybės, kad jis numanė, jog teks panaudoti šaunamąjį ginklą. Kai matyti iš bylos medžiagos su savimi jis turėjo pistoletą bei lazdą, tačiau įvykio pradžioje, kaip bauginimo priemonę naudojo lazdą, tikėdamasis, kad to pakaks. Tačiau įvykio metu susiklosčiusi situacija pakrypo ne išteisintojo naudai ir aukščiau aptartomis nustatytomis aplinkybėmis išteisintajam kilo teisė į būtinąją gintį, kurią jis peržengdamas būtinosios ginties ribas realizavo šaudamas į nukentėjusįjį. Taigi, tyčia sužaloti nukentėjusįjį, išteisintajam kilo konflikto eigoje, jam įsitikinus, kad jis turi teisę į būtinąją gintį, tačiau panaudojant neadekvačią gynybos priemonę. Kolegijos manymu, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad išteisintasis šaunamąjį ginklą panaudojo ne dėl chuliganiškų paskatų, todėl nėra teisinio pagrindo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiojo P. R. apeliacinio skundo argumentus dėl byloje priimtų galutinių procesinių sprendimų formos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. J. pirmosios instancijos teismui buvo perduotas kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus nukentėjusiojo R. K. sveikatos sutrikdymo bei pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus dėl nukentėjusiojo P. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo kitų asmenų pavojingu būdu dėl chuliganiškų paskatų. Iš byloje pirmosios instancijos teismo priimtos 2010 m. gruodžio 31 d. nutarties matyti, kad teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė baudžiamąją bylą R. J. atžvilgiu, nukentėjusiajam R. K. ir kaltininkui R. J. susitaikius. Dėl šio procesinio sprendimo nukentėjusysis R. K. apeliacinio skundo nepadavė, tuo tarpu nukentėjusysis P. R. iš esmės dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo paduoti negalėjo, kadangi jis šioje dalyje nėra nukentėjusysis. Kolegijos manymu, net ir konstatavus šioje dalyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, jis negalėtų būti pripažintas esminiu ir kažkokiu būdu įtakojančiu nukentėjusiojo P. R. teisinę padėtį, kadangi minėtas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas liečia tik priimto procesinio sprendimo formą, tačiau neturi įtakos sprendžiant nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus. Kartu kolegija mano, kad toks teismo sprendimų įforminimas nelaikytinas rodančiu teismo šališkumą subjektyviąją ar objektyviąja prasme, ką nepagrįstai ginčija apeliantas.

Dėl nukentėjusiojo P. R. civilinio ieškinio

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos manymu, byloje surinkti duomenys neleidžia daryti vienareikšmišką išvadą dėl R. J. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam P. R. padarytos turtinės žalos dydžio. Kaip matyti nukentėjusysis byloje pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš R. J. 19137,37 Lt turtinės ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš byloje esančio patikslinto nukentėjusiojo ieškinio matyti, kad prie jo pridedami įvairūs kvitai, neva patvirtinantys nukentėjusiojo išlaidas susijusias su gydymu, medicininiai dokumentai, taip pat pridėti nukentėjusiojo darbovietės P. R. negauto darbo užmokesčio paskaičiavimai, ligos pašalpos dydį patvirtinantys dokumentai. Tačiau kolegijos manymu, šių dokumentų pagrindu nėra įmanoma tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos dydį. Kaip matyti iš pateiktų kvitų, atskirais atvejais pirkti vaistai nesusiję su patirto kojos sužalojimo gydymu, iš pridedamų epikrizių matyti, kad nukentėjusysis buvo gydomas ne tik dėl kojos sužalojimo, bet ir dėl opaligės, plaučių arterijos tromboembolijos, kas iš esmės nesusiję su R. J. padaryta nusikalstama veika. Taigi neaišku ar gydymas užtruko gana ilgą laiko tarpą būtent dėl kojos sužalojimo. Be to, iš pateiktų darbovietės pažymų apie nukentėjusiajam P. R. paskaičiuotą negautą darbo užmokestį matyti, kad nurodomas priskaičiuotas darbo užmokestis tačiau neišskiriant mokestinės dalies. Kaip matyti iš nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio, reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydis ieškinyje taip pat siejamas patirtais sužalojimais, gydymo laikotarpiu bei kitomis aplinkybėmis, kurios gali būti tiksliai nustatytos tik bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 115 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. R. pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tačiau nukentėjusiajam P. R. priteistini 2500 Lt advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti, kadangi nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismui pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Byloje paimtų daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti ir tirti, klausimas spręstinas BK 94 straipsnyje numatyta tvarka. Šešios tūtelės, popieriaus skiautė, tepinėlis, kvapo pėdsakas – sunaikintini vadovaujantis BK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Tuo tarpu atsižvelgus į tai, kad nusikalstama veika nebuvo savitikslė, ji padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, byloje paimti ginklai – pistoletas „Glock 17“ su dėtuve su dviem šoviniais ir pistoletas Makarov, Nr. LI 6125, šovinys 9mm Luger, vadovaujantis BK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu grąžintini R. J. .

Apie R. J. atžvilgiu priimtą nuosprendį informuotina, šiam asmeniui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą išdavusi policijos įstaiga, sprendimui dėl minėto leidimo galiojimo panaikinimo ar jo termino pratęsimo priimti.

Motyvai Dėl R. J. skirtinos bausmės

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui teismo nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką. Jos paskirtis yra nubausti asmenį už jo padarytą nusikalstamą veiką, sulaikyti jį nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skirdama bausmę R. J. , teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kuris pagal įstatymą priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau šią veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas. Be to, atsižvelgiama į R. J. asmenybę, t. y. kad jis praeityje neteistas, nors baustas administracine tvarka, tačiau didžioji dauguma pažeidimų susiję su kelių eismo taisyklių pažeidimais, visos baudos sumokėtos. R. J. dirba, turi šeimą, išlaiko mažametę dukrą bei bedarbę žmoną. Psichikos bei narkologijos įskaitose neregistruotas.

Byloje R. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaip matyti iš bylos aplinkybių, R. J. pripažino visas faktines bylos aplinkybes, neneigė iššovęs į nukentėjusįjį, tačiau tai vertino kaip būtinąją gintį. Vien tai, kad R. J. pagal savo suvokimą tai vertina, kaip būtinąją gintį manydamas, jog nepadarė nusikalstamos veikos ir būtinosios ginties ribų neperžengė, neturi esminės reikšmės nustatant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kadangi asmuo neturintis teisinio išsilavinimo neprivalo teisingai teisine prasme vertinti savo veiksmų. Teismų praktikoje nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. J. proceso eigoje buvo gana pozityvus, stengėsi atlyginti padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiojo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kolegijos manymu, šių aplinkybių pakanka pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis iš BK 54 straipsnio 1 dalyje numatytos bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. J. padaręs šautinį sužalojimą nukentėjusiajam P. R. pradžioje prašė kitų asmenų iškviesti policiją bei greitąją medicinos pagalbą, vėliau nebūdamas tikras, kad šie asmenys tai padarys, pats bendruoju pagalbos numeriu informavo apie įvykį bei laukė atvykstančių policijos pareigūnų, kuriems prisipažino peršovęs nukentėjusįjį ir nurodė įvykio aplinkybes. Be to, kaip minėta aukščiau nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, taip pat iš dalies atlygino nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ką patvirtina byloje esantys mokėjimo kvitai (t. 2, b. l. 176 – 184).

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, taip pat įvertinus aptartas R. J. palankias bylos aplinkybes bei tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kartu įvertinant ir paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu, kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti R. J. paskiriant švelnesnę, negu įstatymu numatyta bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 dalimi,

nuspren džia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

R. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, ir taikant BK 62 straipsnio 1 dalį, nubausti laisvės apribojimu dvejiems metams.

Įpareigoti R. J. per nustatytą laisvės apribojimo bausmės terminą nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose pagal nuolatinę gyvenamąją vietą.

Priteisti iš R. J. nukentėjusiajam P. R. 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. R. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: šešias tūteles, popieriaus skiautę, tepinėlį, kvapo pėdsaką – sunaikinti. Pistoletus „Glock 17“ su dėtuve su dviem šoviniais, Makarov, Nr. LI 6125, šovinį 9mm Luger - grąžinti R. J. , apie priimtą sprendimą informuojant R. J. leidimą laikyti (nešiotis) ginklą išdavusį Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, klausimui dėl šio leidimo panaikinimo ar galiojimo termino pratęsimo spręsti.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Viktoras KažysRūta Mickevičienė