Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darvi“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darvi“ ieškinį atsakovėms akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“ ir akcinei bendrovei „Lietuvos energijos gamyba“ dėl pasiūlymo užtikrinimo mokesčio priteisimo ir konkurso sąlygų pripažinimo neteisėtomis, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Devynduoniai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl sutartinių prievolių vykdymo ir konkurso sąlygų teisėtumo.

2. Ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti konkurso gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant vėjo elektrines/vėjo elektrinių parkus 1 zonoje nuostatų, patvirtintų AB „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 73, 5.2 ir 9.11 papunkčius neteisėtais ab initio; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokesčio sumą; 3) priteisti 8 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad 2008 m. liepos 21 d. buvo paskelbtas konkursas gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant vėjo elektrines/vėjo elektrinių parkus 1 zonoje (iki 30 MW) (toliau – ir Konkursas). 2008 m. spalio 2 d. UAB „Vildara“ už trečiąjį asmenį sumokėjo 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokestį, numatytą pagal konkurso nuostatų, patvirtintų AB „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 73 (toliau – Nuostatai), 5.2 papunktį, kuris, dalyvius pripažinus konkurso laimėtojais, būtų įskaitytas į būsimą vėjo elektrinės/vėjo elektrinių parko prijungimo prie tinklų mokesčio sumokėjimą. Trečiasis asmuo pripažintas konkurso laimėtoju ir jam 2009 m. kovo 9 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – Leidimas), kuris galiojo iki 2011 m. kovo 9 d. Užsitęsus teritorijų planavimo ir statybos dokumentų derinimo su kompetentingomis institucijomis bei atsakingų institucijų sprendimų priėmimo procedūroms, numatytą vėjo elektrinių statybos ir prijungimo prie elektros tinklų projektą (toliau – ir projektas) užbaigti per Leidime numatytą terminą tapo neįmanoma, todėl Leidime numatytas terminas praleistas dėl nuo trečiojo asmens nepriklausančių aplinkybių. Nuo 2011 m. sausio 3 d. UAB „Vildara“ perleido savo teises ir pareigas ieškovei. Trečiasis asmuo su UAB „Berlainių vėjas“ 2015 m. vasario 6 d. sudarė tarpusavio susitarimą, kuriuo UAB „Berlainių vėjas“ perėmė visas trečiojo asmens statytojo teises ir pareigas pagal Leidimą ir 2014 m. sausio 15 d. leidimą statyti vėjo jėgaines. UAB „Berlainių vėjas“ pastatė vėjo jėgaines pagal trečiojo asmens projektą ir pajungė į tinklą, t. y. iš esmės projektas pagal konkursą įvykdytas. Trečiasis asmuo prašė atsakovės grąžinti sumokėtą 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokestį, tačiau atsakovė nepagrįstai tai atsisakė daryti, nors pagal konkursą numatyta elektrinė faktiškai yra pastatyta. Trečiasis asmuo visas savo reikalavimo teises į minėtą sumą perleido ieškovei 2017 m. spalio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. AB „Energijos skirstymo operatorius“ iš esmės nepagrįstai praturtėjo 115 848 Eur suma, nes UAB „Berlainių vėjas“ įgyvendino projektą ir sumokėjo 288 425,34 Eur prijungimo prie elektros tinklų mokestį, nors AB „Energijos skirstymo operatorius“ turėjo šią sumą sumažinti 115 848,01 Eur suma. Taip pat ieškovė nurodė, kad Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčiai pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais, nes juose įtvirtintos netesybos, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) 15 straipsnio 2 ir 3 dalims, kurios yra imperatyvios ir nesuteikia teisės nustatyti netesybų.

4. Atsakovės su ieškiniu nesutiko. Reikalavimui dėl Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių pripažinimo neteisėtais atsakovės prašo taikyti ieškinio senatį, nes konkurso sąlygų teisėtumui ginčyti taikomas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Konkursas pasibaigė prieš dešimt metų, todėl pasibaigusio konkurso sąlygos nebegalioja ir negali būti ginčijamos. Reikalavimas dėl 115 848,01 Eur priteisimo yra nepagrįstas, nes trečiajam asmeniui Leidimas galiojo iki 2011 m. kovo 9 d., jis nepratęstas, todėl iki 2010 m. gruodžio 31 d. nepradėjus eksploatuoti vėjo elektrinės/vėjo parko (Nuostatų 9.11 papunktis), trečiasis asmuo prarado konkurso laimėtojo statusą ir tokiu atveju pasiūlymo užtikrinimo mokestis konkurso dalyviui negrąžinamas (Nuostatų 5.2 papunktis). Nepagrįstai ieškovė reikalavimą priteisti pasiūlymo užtikrinimo mokestį grindžia AIEĮ 15 straipsnio 3 dalimi, nes šis mokestis sumokėtas 2008 m. spalio 2 d., t. y. dar iki AIEĮ įsigaliojimo. UAB „Berlainių vėjas“ pastatė vėjo elektrinių parką 2016 m. kovo 31 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. L-414 pagrindu, kuris nesusijęs su konkurso laimėtojui išduotu Leidimu ir konkurso pasiūlymo užtikrinimo mokesčiu. Tai, kad UAB „Berlainių vėjas“ ir trečiasis asmuo 2015 m. vasario 6 d. sudarė tarpusavio susitarimą, pagal kurį UAB „Berlainių vėjas“ perėmė projekto vykdymą, neturi teisinės reikšmės, nes konkurso laimėtojo Leidimo galiojimas buvo pasibaigęs, o jį perleisti kitam asmeniui nebuvo galima (Nuostatų 9.10 papunktis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas sprendė, kad reikalavimo teisę susigrąžinti sumokėtą mokestį turi konkurso dalyvis, todėl ieškovei, perėmusiai UAB „Vildara“ teises ir pareigas, neatsirado teisė reikalauti už konkurso dalyvį sumokėto pasiūlymo užtikrinimo mokesčio, nes ji nebuvo konkurso dalyviu. Tokiu būdu AB „Energijos skirstymo operatorius“ neturi pareigos ne konkurso dalyviui grąžinti už kitą konkurso dalyvį sumokėto mokesčio. Ieškovė, įvykdžiusi prievolę už kitą asmenį, įgijo teisę reikalauti prievolės įvykdymo išlaidų iš asmens, kurio naudai prievolę vykdė. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos priežastys, dėl kurių trečiasis asmuo neįvykdė prisiimtos prievolės, yra pagrindas reikšti ieškinį atitinkamoms institucijoms dėl žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad ginčą dėl Leidimo pratęsimo nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-326-525/2017 nusprendė, jog Leidimas trečiajam asmeniui nepratęstas pagrįstai. Todėl trečiasis asmuo teisės tęsti prisijungimo prie tinklų veiksmus neteko dėl savo kaltės.

7. Teismas nurodė, kad AIEĮ įsigaliojo 2011 m. gegužės 24 d., todėl jo 15 straipsnio 2 ir 3 dalių imperatyvios nuostatos negali būti pagrindu išvadai, kad 2008 m. liepos 11 d. priimtas AB „Lietuvos energija“ įsakymo Nr. 73 5.2 papunktis prieštaravo įstatymui, kuris dar nebuvo priimtas, todėl nėra pagrindo pripažinti konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčius neteisėtais. Šiuo metu galiojančiame AIEĮ 15 straipsnyje numatyta galimybė asmeniui susigrąžinti sumokėtą prievolės įvykdymo užtikrinimą sudaro pagrindą kreiptis dėl tokio mokesčio susigrąžinimo, tačiau jį susigrąžinti teisę turi asmuo, kuriam ši prievolė buvo atsiradusi. Nagrinėjamu atveju reikalavimas grąžinti mokestį AIEĮ 15 straipsnio 3 dalies pagrindu nepareikštas.

8. Teismas tenkino atsakovių prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, nes ginčijamos Konkurso nuostatos Konkurso dalyviams buvo žinomos 2008 m. liepos mėnesį. Tai, kad ieškovė 2011 m. sausio 3 d. perėmė Konkurse dalyvavusios UAB „Vildara“ teises ir pareigas, nekeičia termino, nuo kurio skaičiuojama ieškinio senaties eigos pradžia, juolab kad Konkurse dalyvavęs ieškovės pirmtakas jau buvo praleidęs terminą reikšti reikalavimą dėl Konkurso sąlygų nuginčijimo (CK 1.125 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad nustatyto konkurso dalyvio mokesčio nėra pagrindo vertinti kaip netesybų, nes tai, jog šis mokestis turi būti įskaitytas kaip prijungimo prie elektros tinklų mokesčio AB „Energijos skirstymo operatorius“ dalis (tinkamai įvykdžius įsipareigojimus), leidžia šį mokestį vertinti kaip avansą. UAB „Berlainių vėjas“ įgyvendino projektą ir pagal gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį 2016 m. gegužės 12 d. sumokėjo 288 425,34 Eur prijungimo prie elektros tinklų mokestį AB „Energijos skirstymo operatorius“. Taigi, tuo atveju, jei trečiojo asmens teises ir pareigas pagal įvykusį konkursą perėmė UAB „Berlainių vėjas“, tai ši bendrovė ir galėtų reikalauti sumažinti prijungimo mokestį. Teismas sutiko su atsakovių argumentu, kad Konkurso nuostatuose įtvirtintas pasiūlymo užtikrinimo mokestis yra leistina prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes teismas pasisakė dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos veiksmų, t. y. konstatavo, kad yra pagrindas dėl jos veiksmų reikšti ieškinį, nors Kauno rajono savivaldybės administracija nebuvo įtraukta į bylą. Be to, sprendimas yra nemotyvuotas ir prieštaringas.

9.2. Teismas netinkamai identifikavo teisinius santykius, painiojo delikto institutą su sutartiniais santykiais. Šiuo atveju piniginis reikalavimas kildinamas ne iš delikto, o iš sutartinių santykių, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad reikia nustatyti atsakovės kaltus ar netinkamus veiksmus. Teismas, nagrinėdamas ne užstato grąžinimo, o žalos atlyginimo klausimą, peržengė ieškinio ribas.

9.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantei neatsirado teisė reikalauti už konkurso dalyvį sumokėto pasiūlymo užtikrinimo mokesčio. Nėra nei vieno CK 6.102 straipsnyje numatyto atvejo, kai yra draudžiamas reikalavimo teisės perleidimas, jokia sutartis ar Konkurso nuostatos nedraudžia perleisti teisės reikalauti grąžinti pasiūlymo užtikrinimo mokesčio trečiajam asmeniui, piniginių lėšų sumokėjimas ar jų grąžinimas nėra su laimėtojo asmeniu susijusi prievolė. Tiek pasiūlymo užtikrinimą sumokėjęs asmuo, tiek Konkurso laimėtojas perleido apeliantei visas savo teises į pasiūlymo užtikrinimą.

9.4. Pasiūlymo užtikrinimo priemonė pagal konkurso sąlygas atliko užstato funkciją. Byloje įrodyta, kad prievolė įvykdyta – elektrinė pastatyta ir pajungta į tinklą, darbai atlikti tinkamai, o Leidime nurodytas terminas praleistas ne dėl konkurso laimėtojo kaltės. Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų patyrusi nuostolius, kuriuos turėtų kompensuoti Konkurso laimėtojas. Pastačius Konkurso sąlygas atitinkančias vėjo jėgaines, atsakovė turi grąžinti 115 848,01 Eur užstatą Konkurso laimėtojui.

9.5. AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalys numato pasiūlymo užtikrinimo priemonę – užstatą, o ne netesybas. Tačiau Konkurso 9.11 ir 5.2 papunkčiuose įtvirtintos netesybos (baudinės) prieštarauja imperatyvioms AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalims, kurios nesuteikia teisės nustatyti netesybų. Tokiu būdu minėtos Konkurso sąlygos pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

9.6. Aprašas nenumatė atsakovėms teisės Konkurso sąlygose nustatyti nei netesybų, nei pasiūlymo užtikrinimo priemonių, todėl atsakovės neturėjo teisės reikalauti iš trečiojo asmens pasiūlymo užtikrinimo priemonių. Todėl Konkurso sąlygų 9.11 ir 5.2 papunkčiai prieštarauja imperatyvioms Aprašo nuostatoms ir pripažintini negaliojančiais (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

9.7. Atsakovės nepriėmė sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas Konkurso laimėtojas praradusiu tokį statusą, nors tą privalėjo padaryti pagal Konkurso nuostatų 9.11 ir 10.1 papunkčių reikalavimus. Todėl atsakovė neturėjo teisės pasilikti pasiūlymo užtikrinimo sumos. Tai, kad atsakovė pripažįsta, kad neturi teisės į konkurso laimėtojo užstatą, patvirtina atsakovės pasirašytas 2016 m. lapkričio 22 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame fiksuotas atsakovės įsiskolinimas 115 848,01 Eur sumai.

9.8. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes CK 1.125 straipsnio 3 dalis šiuo atveju netaikoma. Apeliantė neginčija konkurso rezultatų, tačiau ginčija užstato nusavinimo klausimą, t. y. sutartinių santykių nuostatas, o užstato sumos negrąžinimas su konkurso rezultatais yra nesusijęs.

10. Atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų reikalavimais. Apeliantės argumentai dėl sprendimo panaikinimo yra nepagrįsti, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, ieškinio ribos neperžengtos. Teismas nenusprendė dėl į bylą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, o tik pateikė apeliantės argumentų vertinimą, kuris tretiesiems asmenims jokių teisių ar prievolių nesukuria. Sprendime nėra nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, teismas vertino, kad atsakovės galėtų būti atsakingos tik už žalos padarymą apeliantei, jei būtų nustatyti jų kalti neteisėti veiksmai.

10.2. Teismas pagrįstai nevertino su reikalavimo teisės perleidimu susijusių klausimų. Apeliantės, konkurso laimėtojo ir UAB „Vildara“ tarpusavyje sudaryti susitarimai negali būti pagrindu atsakovių pareigoms kilti. Konkurso laimėtojo ir atsakovių teisinių santykių atsiradimo pagrindu buvo Konkurso nuostatai, kurių 9.10 papunktyje numatytas draudimas perleisti tretiesiems asmenims teisę kreiptis dėl Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo, kartu ir teisę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Todėl Konkurso laimėtojas negalėjo perleisti teisės kitam asmeniui statyti vėjo jėgainių parką Konkurso nuostatų pagrindu.

10.3. Konkurso nuostatuose įtvirtintas pasiūlymo užtikrinimo mokestis yra leistina prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, kuri yra artima užstatui, tačiau tai nereiškia, kad Konkurso sąlygos negali nustatyti netesybų, avanso ar kito užtikrinimo. Nuostatų 9.11 papunktyje nustatytos teisinės pasekmės, kylančios Konkurso laimėtojui laiku neįgyvendinus Konkurso sąlygų. Tokios pasekmės ne visada įvardinamos kaip netesybos.

10.4. Apeliantės reikalavimas grąžinti jai pasiūlymo užtikrinimo mokestį yra nepagrįstas, nes prievolė iki šiol nėra įvykdyta ir nėra pagrindo išvadai, kad tą prievolę už apeliantę ar Konkurso laimėtoją būtų įvykdęs kitas asmuo. Konkurso laimėtojas nepastatė vėjo jėgainių parko, jis ginčo teritorijoje buvo pastatytas kito subjekto – UAB „Berlainių vėjas“, kuris su apeliante neturi jokių sutartinių santykių. UAB „Berlainių vėjas“ įgyvendintas projektas ir Konkurso laimėtojo projektas yra du savarankiški projektai.

10.5. Tuo atveju, jei Konkurso laimėtojo teises ir pareigas pagal įvykusį Konkursą būtų perėmusi UAB „Berlainių vėjas“, tai ji ir galėtų reikalauti sumažinti prijungimo mokestį pasiūlymo užtikrinimo mokesčio verte, bet ne apeliantė.

10.6. Apeliantė vadovaujasi ginčo santykių metu dar negaliojančiomis teisės normomis – AIEĮ nuostatomis. Ginčo santykiams taikytini Aprašas ir Nuostatai, kurie nenumato pasiūlymo užtikrinimo mokesčio grąžinimo pagrindų tais atvejais, kai elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo projektas nėra įgyvendinamas.

10.7. Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčiai neprieštarauja ir neprieštaravo jokiems teisės aktams. Apeliantė kvestionuoja Konkurso sąlygų teisėtumą, todėl byloje keliamas ne tik reikalavimas dėl šalių įsipareigojimų vykdymo, bet ir dėl pačių Konkurso sąlygų, o tokiam ginčui taikytinas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos energija“ vykdė Konkursą gauti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant vėjo elektrines/vėjo elektrinių parkus 1 zonoje (iki 30MW). Pagal Konkurso nuostatų 5.2 papunktį Konkurso dalyviai turėjo sumokėti 400 000 Lt (115 848,01 Eur) pasiūlymo užtikrinimo mokestį, kurį už trečiąjį asmenį 2008 m. spalio 2 d. sumokėjo UAB „Vildara“ (el. bylos 1 t., b. l. 51). Trečiasis asmuo 2008 m. spalio 29 d. buvo pripažintas Konkurso laimėtoju (el. bylos 1 t., b. l. 166-167), jam 2009 m. kovo 9 d. išduotas Leidimas, kuris galiojo 24 mėnesius, t. y. iki 2011 m. kovo 9 d. (el. bylos 1 t., b. l. 59). Apeliantės teigimu, dėl užsitęsusių teritorijų planavimo procedūrų trečiasis asmuo numatyto projekto per Leidime nustatytą terminą neįvykdė, tačiau jį iš esmės įvykdė UAB „Berlainių vėjas“, kuri pastatė vėjo jėgaines pagal trečiojo asmens projektą ir pajungė į tinklą. UAB „Vildara“ nuo 2011 m. sausio 3 d. perleidus savo teises ir pareigas apeliantei (el. bylos 1 t., b. l. 52-57) ir trečiajam asmeniui 2017 m. spalio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi visas savo reikalavimo teises į 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokestį perleidus apeliantei (el. bylos 1 t., b.l. 140-141), pastaroji pareiškė reikalavimą dėl minėtos sumos priteisimo iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“. Taip pat apeliantė prašė pripažinti neteisėtais Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčius kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas, apeliantės reiškiamus reikalavimus pripažinęs nepagrįstais, ieškinio netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

13. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu bei procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimu: (1) sprendimas naikintinas dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, pasisakius dėl neįtrauktų trečiųjų asmenų teisių ir pareigų bei sprendimo nemotyvavimo; (2) pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo teisinius santykius, nes nagrinėdamas žalos atlyginimo klausimą, peržengė ieškinio ribas; (3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavimui dėl Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių pripažinimo negaliojančiais taikė ieškinio senatį bei nepagrįstai šių nuostatų nevertino kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms; (4) pirmosios instancijos teismas nevertino su reikalavimo teisės perleidimu susijusių klausimų, todėl nepagrįstai sprendė, kad apeliantei neatsirado teisė reikalauti už konkurso dalyvį sumokėto pasiūlymo užtikrinimo mokesčio; (5) byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastačius Konkurso sąlygas atitinkančias vėjo jėgaines, atsakovė turi apeliantei grąžinti 115 848,01 Eur sumokėtą pasiūlymo užtikrinimo mokestį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pakeitimui ir/ar panaikinimui.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

14. Apeliantės teigimu, sprendimas negalioja dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, nes jis nemotyvuotas ir jame pasisakyta dėl byloje nedalyvaujančio asmens – Kauno rajono savivaldybės administracijos, veiksmų, t. y. konstatuotas pagrindas dėl jos veiksmų reikšti ieškinį. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

15. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/2017).

16. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – Kauno rajono savivaldybės administracijos, materialiųjų teisių ir pareigų. Vien tai, kad skundžiamame sprendime nurodyta, jog dėl ieškinyje nurodomų trečiojo asmens prievolės neįvykdymo priežasčių yra pagrindas reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tretiesiems asmenims nesukuria jokių teisių ir/ar pareigų. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu sprendimu nebuvo nuspręsta dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos teisių bei pareigų.

17. CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nenaikinamas vien dėl motyvų neišsamumo, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas išnagrinėjo pareikštus reikalavimus.

18. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remiantis sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės pareikštus reikalavimus. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, tačiau tai nesudaro CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Teismo sprendimo motyvų išsamumas ir pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti sprendimo trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes, kaip minėta, tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai teismo procesiniame sprendime motyvų nėra visiškai.

19. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių pripažinimo neteisėtomis

20. Apeliantė minėtas Konkurso nuostatas ginčija CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms – AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalims, teikdama, kad jos nesuteikia teisės netesybų nustatymui. Taip pat apeliantė nurodo, kad minėtos Konkurso nuostatos prieštarauja ir imperatyvioms Aprašo nuostatoms, nes jame nebuvo numatyta teisė Konkurso sąlygose nustatyti netesybas ir/ar pasiūlymo užtikrinimo priemones. Atsakovėms paprašius minėtam reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 3 dalimi, taikė sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą iš konkurso rezultatų atsiradusiems reikalavimams ir nustatęs, kad AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalys Konkurso sąlygų patvirtinimo metu (2008 m. liepos 11 d.) negaliojo, ieškinio reikalavimą dėl Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių pripažinimo neteisėtais atmetė. Apeliantės teigimu, CK 1.125 straipsnio 3 dalis nagrinėjamu atveju netaikoma, nes konkurso rezultatai nėra ginčijami. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu sutikti neturi pagrindo.

21. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminai nustatyti CK ir kituose įstatymuose (CK 1.127 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų. Tačiau atskirų rūšių reikalavimams CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus, vienas tokių atvejų – CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimas.

22. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju CK 1.125 straipsnio 3 dalis netaikytina. Pažymėtina, kad apeliantė, prašydama pripažinti Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčius neteisėtais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, iš esmės ginčija Konkurso sąlygų teisėtumą. Teisėjų kolegija atsakovių poziciją, kad konkurso rezultatas ir konkurso laimėtojui kylančios teisinės pasekmės (prievolės) tiesiogiai priklauso nuo konkurso sąlygų, pripažįsta pagrįsta. Apeliantė, tiesiogiai neginčydama Konkurso rezultatų, kvestionuoja Konkurso sąlygas, kurių pagrindu Konkurso dalyvis turėjo pareigą sumokėti pasiūlymo užtikrinimo mokestį (5.2 papunktis) ir pripažintas Konkurso laimėtoju prisiimti riziką netekti pasiūlymo užtikrinimo mokesčio tuo atveju, jeigu nepradės eksploatuoti vėjo elektrinių parko iki nustatyto termino (9.11 papunktis). Tokiu būdu darytina išvada, kad ginčijamos Konkurso sąlygos sukėlė Konkurso laimėtojui atitinkamas teisines pasekmes ir tiesiogiai įtakojo Konkurso rezultato nustatymą. Teisiškai nenuoseklu būtų aiškinti, kad iš konkurso rezultatų atsiradusiems reikalavimams pareikšti terminas yra trumpesnis už terminą, ginčyti konkurso sąlygas, kuriomis vadovaujantis buvo nustatytas konkurso rezultatas. Atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamam reikalavimui taikė CK 1.125 straipsnio 3 dalyje nustatytą sutrumpintą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą.

23. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017).

24. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl termino praleidimo bei neprašo jo atnaujinti. Apeliantė nenurodo ir termino praleidimo priežasčių, nes viso proceso metu apeliantė laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju CK 1.125 straipsnio 3 dalis netaikoma. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, kurios leistų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės reikalavimui dėl Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių pripažinimo neteisėtais taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinio netenkino (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

25. Nors ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.13 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija akcentuoja, kad AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalies įstatymo normos, kurioms, apeliantės teigimu, prieštarauja Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčiai, įsigaliojo tik 2011 m. gegužės 12 d., o Konkursas buvo paskelbtas 2008 m. liepos 21 d. ir organizuojamas pagal 2008 m. liepos 11 d. AB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 73 patvirtintus Nuostatus. Todėl akivaizdu, kad apeliantės nurodomų įstatymo normų nagrinėjamu atveju taikyti nėra pagrindo. Be to, teisėjų kolegija vertina, kad AIEĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, kuriam galėtų prieštarauti Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčiai. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės minimas Aprašas nelaikytinas imperatyvia įstatymo norma, juo labiau kad jame nėra numatyto draudimo Konkurso sąlygose nustatyti netesybas ir/ar pasiūlymo užtikrinimo priemones.

Dėl pasiūlymo užtikrinimo mokesčio priteisimo (grąžinimo)

26. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokestį, kurį 2008 m. spalio 2 d. sumokėjo UAB „Vildara“ už konkurso dalyvį – trečiąjį asmenį, Konkurso nuostatų 5.2 papunkčio pagrindu. Apeliantė šį reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad: (1) Konkurso sąlygos nebuvo įgyvendintos ir vėjo elektrinių parkas nepradėtas eksploatuoti iki Nuostatuose nurodyto termino ne dėl Konkurso laimėtojo (trečiojo asmens) kaltės, o dėl užsitęsusių teritorijų planavimo procedūrų, t. y. dėl valstybės institucijų kaltės; (2) Konkurso sąlygos yra įvykdytos, vėjo elektrinių parkas pastatytas ir prijungtas prie tinklo operatoriaus tinklų; (3) šios nutarties 12 punkte nurodytomis reikalavimo teisių perleidimo sutartimis apeliantė įgijo visas reikalavimo teises į 115 848,01 Eur pasiūlymo užtikrinimo mokesčio susigrąžinimą. Pirmosios instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutiko, su jais sutikti neturi pagrindo iš apeliacinės instancijos teismas.

27. Visų pirma, Konkurso nuostatų 9.11 papunktyje numatyta, kad konkurso laimėtojui nepradėjus eksploatuoti vėjo elektrinės / vėjo elektrinių parko iki 2010 m. gruodžio 31 d. arba panaikinus konkurso dalyviui išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, konkurso dalyvis praranda konkurso laimėtojo statusą, tokiais atvejai pasiūlymo užtikrinimo mokesčiai, nustatyti nuostatų 5.2 papunktyje laikomi minimaliais tinklų operatoriaus nuostoliais ir konkurso dalyviui negrąžinami. Byloje neginčijama, kad trečiasis asmuo (Konkurso laimėtojas) iki 2010 m. gruodžio 31 d. nepradėjo eksploatuoti 4 MW vėjo elektrinių parko, tokiu būdu jis prarado Konkurso laimėtojo statusą ir jo atžvilgiu taikytinos Konkurso nuostatų 9.11 papunktyje numatytos pasekmės – pasiūlymo užtikrinimo mokestis Konkurso dalyviui (jo teisių perėmėjui) negrąžinamas.

28. Antra, trečiajam asmeniui išduotame Leidime numatytas galiojimo terminas 24 mėnesiai, t. y. iki 2011 m. kovo 9 d. Trečiasis asmuo 2011 m. kovo 7 d. raštu prašė Leidimo galiojimo terminą pratęsti (el. bylos 1 t., b. l. 68), tačiau Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2011 m. kovo 14 d. rašte nurodė, kad Leidimo galiojimo terminas negali būti pratęstas, nes trečiasis asmuo nepateikė dokumentų, patvirtinančių Leidimo galiojimo pratęsimui būtinų sąlygų įvykdymą, t. y. neįrodė, kad yra atlikta ne mažiau nei 50 proc. projekto sąmatoje numatytų darbų (el. bylos 1 t., b. l. 69). Trečiasis asmuo 2015 m. balandžio 27 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštais pakartotinai prašė pratęsti Leidimo galiojimą (el. bylos 1 t., b. l. 72-77, 81-82), tačiau Valstybinė energetikos komisija prie Energetikos ministerijos 2015 m. rugpjūčio 28 d. nusprendė atmesti trečiojo asmens prašymą, nes Leidimas laikomas negaliojančiu nuo 2011 m. kovo 9 d. (el. bylos 1 t., b. l. 83). Trečiasis asmuo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu skundas buvo atmestas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad trečiajam asmeniui išduoto Leidimo termino nepratęsus, jo galiojimas baigėsi 2011 m. kovo 9 d.

29. Nustačius, kad trečiasis asmuo iki 2010 m. gruodžio 31 d. nepradėjo eksploatuoti 4 MW vėjo elektrinių parko ir kad Leidimas galiojo tik iki 2011 m. kovo 9 d., teisėjų kolegija sutinka su atsakovių argumentais, kad trečiasis asmuo po 2011 m. kovo 9 d. neturėjo galiojančio dokumento, leidžiančio jam verstis elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Tokiu būdu trečiasis asmuo po 2011 m. kovo 9 d. negalėjo perleisti su pasibaigusiame Leidime nurodyta energetikos veikla susijusių teisių ir pareigų tretiesiems asmenims.

30. Trečia, teisėjų kolegija apeliantės poziciją, kad Konkurso laimėtojas įgyvendino konkurso sąlygas, vertina nepagrįsta. Sutiktina su atsakovių argumentais, kad 2015 m. vasario 6 d. trečiojo asmens ir UAB „Berlainių vėjas“ sudarytas susitarimas, pagal kurį UAB „Berlainių vėjas“ perėmė projekto vykdymą, iš esmės neturi esminės reikšmės (el. bylos 1 t., b. l. 84-87). Iš šio susitarimo preambulės (A) ir (C) dalių matyti, kad trečiasis asmuo neturi finansinių išteklių ir pakankamos patirties savarankiškai vystyti vėjo elektrinių parką bei yra suinteresuotas vykdyti atitinkamą veiklą pastatant ir įrengiant vėjo elektrinių parką tik tuo atveju, jei bus pratęstas Leidimo galiojimas, tačiau, kaip pirmiau minėta, Leidimo galiojimas nebuvo pratęstas, jis baigėsi 2011 m. kovo 9 d. (šios nutarties 28 punktas). UAB „Berlainių vėjas“ pastatė ir prijungė 4MW vėjo elektrinių parką pagal 2016 m. gegužės 12 d. su atsakove AB „Energijos skirstymo operatorius“ sudarytą Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutartį pagal operatoriaus 2016 m. balandžio 8 d. išduotas prisijungimo sąlygas Nr. 16-11412 (el. bylos 1 t., b. l. 88-90, 178-180). Tuo tarpu trečiajam asmeniui 2013 m. balandžio 15 d. prijungimo sąlygos Nr. TS-42030-13-5070 buvo išduotos su sąlyga, jei bus pratęstas Leidimo galiojimas, taip pat nurodytas prisijungimo sąlygų galiojimas iki 2015 m. kovo 29 d. (el. bylos 1 t., b. l. 183-186). Taigi, UAB „Berlainių vėjas“ vėjo elektrinių parką prijungė kito teisės akto pagrindu, t. y. ne pagal trečiajam asmeniui išduotas prisijungimo sąlygas.

31. Iš esmės neginčijama, kad UAB „Berlainių vėjas“ vėjo elektrinių parką pastatė 2016 m. kovo 31 d. išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. L-414 pagrindu (el. bylos 1 t., b. l. 181). Taigi, UAB „Berlainių vėjas“ 2016 m. kovo 31 d. leidimo Nr. 414 pagrindu įgyvendintas projektas, kuris prijungtas prie operatoriaus tinklų pagal UAB „Berlainių vėjas“ išduotas prisijungimo sąlygas, vertintinas kaip savarankiškas projektas. Vien tai, kad šis projektas buvo pastatytas ginčo teritorijoje ir pagal trečiojo asmens nurodomą techninį projektą, nepatvirtina Konkurso laimėtojo teisių ir pareigų pagal Konkurso nuostatas perleidimo, juo labiau kad teisės aktai nedraudžia naudotis kitų gamintojų sudarytais ir nepanaudotais, tačiau techninius reikalavimus atitinkančiais techniniais projektais.

32. Be to, Konkurso nuostatų 9.10 papunktyje numatyta, kad Konkurso laimėtojas negali perleisti jokiems tretiesiems asmenims konkurso nuostatų pagrindu jam suteiktos teisės kreiptis į ūkio ministeriją dėl leidimo išdavimo. Teisė kreiptis dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus pagal Konkurso nuostatus priklausė išimtinai Konkurso laimėtojui, todėl UAB „Berlainių vėjas“, įgyvendindamas vėjo jėgainių pajungimo į tinklą projektą, veikė ne pagal Konkurso nuostatus, o pagal savarankiškai jam išduotą 2016 m. kovo 31 d. leidimą Nr. L-414. Šios aplinkybės patvirtina, kad trečiasis asmuo ir UAB „Berlainių vėjas“ vykdė savarankiškus projektus, kurių tapatinti nėra pagrindo, juo labiau kad Konkurso nuostatai nenumatė galimybės tretiesiems asmens įvykdyti Konkurso sąlygas už Konkurso laimėtojus.

33. Ketvirta, apeliantė nepagrįstai reikalavimą grąžinti pasiūlymo užtikrinimo mokestį grindžia ir AIEĮ 15 straipsnio 3 dalimi. Kaip jau minėta, ši įstatymo nuostata galioja nuo 2011 m. gegužės 24 d., o Konkursas buvo vykdomas pagal 2008 m. liepos 11 d. patvirtintus Nuostatus, pasiūlymo užtikrinimo mokestis sumokėtas 2008 m. spalio 2 d., t. y. konkurso metu AIEĮ nuostatos negaliojo. Todėl ginčo atveju taikytina ne AIEĮ 15 straipsnio 3 dalis, o Aprašas ir Nuostatai, kurie nenumatė pasiūlymo užtikrinimo mokesčio grąžinimo pagrindo tais atvejais, kai elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo projektas nėra įgyvendintas. Priešingai, tokiu atveju Konkurso nuostatų 9.11 papunktis numatė pasiūlymo užtikrinimo mokesčio negrąžinimą.

34. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai prašo priteisti jai 115 848,01 Eur sumokėtą pasiūlymo užtikrinimo mokestį, t. y. įskaityti šį mokestį į UAB „Berlainių vėjas“ sumokėtą 288 425,34 Eur pajungimo mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Berlainių vėjas“ įgyvendintas vėjo jėgainių įrengimo ir prijungimo projektas laikytinas savarankišku projektu, apeliantės nurodyti atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ veiksmai, susiję su 115 848,01 Eur sumos negrąžinimu, negali būti vertinami kaip nepagrįstas praturtėjimas, nes atsakovė, negrąžindama pasiūlymo užtikrinimo priemonės trečiajam asmeniui ar apeliantei kaip jo reikalavimo teisių perėmėjai, vadovavosi Konkurso nuostatomis, todėl tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo normos netaikomos (CK 6.237 straipsnis).

35. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2016 m. lapkričio 22 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu pripažino 115 848,01 Eur skolą apeliantei. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovių argumentais, kad minėto atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ pasirašyto akto nėra pagrindo laikyti skolos pripažinimu, nes juo tik patvirtinta byloje neginčijama aplinkybė, kad 2008 m. spalio 3 d. iš trečiojo asmens buvo gautas 115 848,01 Eur mokėjimas (el. bylos 2 t., b. l. 177).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nesprendžiamas civilinės deliktinės atsakomybės klausimas ir nenagrinėjamos priežastys, dėl kurių Konkurso laimėtojo projektas laiku nebuvo įgyvendintas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad jei trečiasis asmuo neįvykdė prisiimtos prievolės dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, tai apeliantė CK 6.271 straipsnio pagrindu turi teisę reikšti ieškinį atitinkamoms institucijoms, dėl kurių neteisėtų veiksmų ir kaltės, apeliantės teigimu, atsirado žala. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes pasisakė dėl ieškiniu nepareikšto reikalavimo – žalos atlyginimo. Priešingai nei teigia apeliantė, sprendime nėra nagrinėjamas žalos atlyginimo klausimas, teismas tik nurodė, kad atsakovės galėtų būti atsakingos už žalos padarymą apeliantei, jei būtų nustatyti jų kalti neteisėti veiksmai. Iš skundžiamajame sprendime dėstomų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal apeliantės suformuotą ieškinio faktinį pagrindą ir reiškiamus reikalavimus, t. y. dėl atsakovės prievolės grąžinti pasiūlymo užtikrinimo mokestį pagrįstumo ir Konkurso nuostatų 5.2 ir 9.11 papunkčių teisėtumo, o ne atsakovių civilinės deliktinės atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu nei ieškinio faktinis pagrindas, nei ieškinio dalykas nebuvo keičiami, o teismo vertinimas, kad atsakovės galėtų būti atsakingos už Konkurso laimėtojui – trečiajam asmeniui, padarytą žalą, nelaikoma ieškinio ribų peržengimu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis, tačiau atsakovės šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.