Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-698-796/2018

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-27
Bylos Nr.: e2A-698-796/2018
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimonda Andrulienė, Kristina Domarkienė, Jolanta Gailevičienė
Atsakovas: A. S.
Ieškovas: V. M., A. G.

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-698-796/2018Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01036-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; (S) 2.6.11.6; 2.6.29.4; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Palangos miesto apylinkės teismas) 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir 2018 m. sausio 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir A. G. patikslintą ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo ir pagal atsakovo A. S. priešieškinį V. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. M. ir A. G. patikslintu ieškiniu prašė priteisti ieškovui V. M. iš atsakovo A. S. 15 020,54 Eur skolą arba, atmetus šį reikalavimą, priteisti ieškovei A. G. iš atsakovo A. S. 15 020,54 Eur skolą. Ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas yra skolingas ieškovui V. M. 15 020,54 Eur įsiskolinimą pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį Nr. 2014-001. Atsakovas tik dalį skolos po pareikalavimo pervedė ieškovui, tačiau visos skolos taip ir negrąžino. Paaiškino, kad atsakovas su ieškove A. G. tarėsi dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo. Susitikimo metu šalys aptarė galutinę sklypo su nebaigta statyba pardavimo kainą – 116 875 Lt – su sąlyga, kurios pageidavo pirkėjas (atsakovas), jog galutinis atsiskaitymas daliai sumos – 56 875 Lt – bus atidėtas iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas motyvavo tuo, kad trūkstamą sumą surinks iš šeimos turimo viešbučio veiklos per ateinantį kurortinį sezoną. Atidėtai atsiskaitymo sumos daliai – 56 875 Lt – atsakovas pasiūlė sudaryti paskolos sutartį kaip garantą, kad jis visiškai atsiskaitys už perkamą iš A. G. sklypą. Atsakovas pageidavo, kad paskolinių santykių subjektu būtų ne ieškovė A. G., o kitas jos pasirinktas asmuo, nesusijęs su sklypo pirkimu–pardavimu. Taip pat atsakovas pasisiūlė paruošti paskolos sutarties projektą. 2014 m. rugsėjo 16 d. atsakovas sumokėjo ieškovei 2 000 Lt rankpinigius už minėtą sklypą. 2014 m. rugsėjo 25 d. atsakovas el. paštu atsiuntė ieškovei notarinės pirkimo–pardavimo sutarties projektą, kuriame pirkėjas jau buvo nurodytas UAB „Laeris LT“. 2014 m. spalio 10 d. prieš sandorio patvirtinimą A. G. iš atsakovo sutuoktinės gavo 8 000 Lt, pasirašė kasos pajamų orderį 10 000 Lt, nes 2 000 Lt A. G. jau buvo gavusi. Notaro biure į A. G. sąskaitą atsakovas iš UAB „Laeris LT“ sąskaitos pervedė dar 50 000 Lt pagal pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį. 2014 m. spalio 21 d. atsakovas į ieškovės el. paštą atsiuntė paskolos sutartį, tačiau iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas paskolos negrąžino. Atsakovas pagal paskolos sutartį vėliau grąžino tik 2 000 Eur.

2. Atsakovas A. S. priešieškiniu prašė ieškovų ieškinį atmesti, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovo V. M. ir atsakovo A. S. sudarytą 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad norėjo įsigyti iš ieškovės A. G. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Po pirminių šalių derybų buvo susitarta, jog minėto sklypo pardavimo kaina bus 56 875 Lt (16 472,14 Eur). Faktinė sklypo pirkėja turėjo būti UAB „Laeris LT“. Kadangi atsakovas prašė ieškovės rezervuoti sklypą, kol surinks reikiamą pinigų sumą, A. G. pareikalavo ieškovo parengti ir pasirašyti paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigotų sumokėti visą žemės sklypo kainą – 56 875 Lt (16 472,14 Eur), tokiu būdu užtikrindamas savo turtinių prievolių įvykdymą ateityje. Norėdamas išsaugoti galimybę ateityje įsigyti A. G. parduodamą sklypą, atsakovas pasitikėdamas A. G. užpildė standartinę beprocentės paskolos sutarties formą, datuotą 2014 m. liepos 1 d., tačiau nei prieš, nei po paskolos sutarties pasirašymo iš A. G. ar jos tėvo V. M. jokių piniginių lėšų negavo. Paskolos sutartis buvo sudaryta vietoj preliminariosios sutarties, kad A. G. kitiems neparduotų turto. Avanso ieškovei nemokėjo, nes tuo metu neturėjo pinigų. Rudenį A. G. pakėlė sklypo kainą iki 70 000 Lt, todėl buvo susitarta, jog atsakovas dar sumokės 10 000 Lt pardavėjai. 2014 m. spalio 10 d. tarp A. G. ir UAB „Laeris LT“ buvo sudaryta notarinė sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje sklypo pardavimo kaina buvo nurodyta 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Atsakovo ir jos sutuoktinės valdoma UAB „Laeris LT“ prieš sutarties pasirašymą 2014 m. spalio 10 d. grynaisiais pagal kasos išlaidų orderį sumokėjo atsakovei 10 000 Lt bei tos pačios dienos bankiniu mokėjimo nurodymu A. G. sumokėjo dar 50 000 Lt sumą, iš viso – 60 000 Lt. Likusią 10 000 Lt sumą, kuri oficialiai neatsispindėjo pirkimo–pardavimo sutartyje, atsakovas paprašė A. G. leisti išsimokėti dalimis ateityje. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 10 d. bankiniu mokėjimo nurodymu asmeniškai pervedė į ieškovo V. M. sąskaitą 1 000 Eur, tokiu būdu sumažindamas skolos A. G. likutį iki 1 896,20 Eur (6 547,20 Lt). Vėliau grąžino dar 1 000 Eur. Pripažįsta, jog yra skolingas ieškovei A. G. apie 800 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu bei 2018 m. sausio 17 d. papildomu sprendimu patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš atsakovo A. S. 15 020,54 Eur skola ieškovei A. G. bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 15 020,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita patikslinto ieškinio dalis – alternatyvus reikalavimas dėl skolos priteisimo ieškovui V. M. atmesta. Priešieškinis atmestas visiškai. Priteista iš atsakovo A. S. 519,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovams V. M. ir A. G., taip pat priteista iš ieškovų V. M. ir A. G. 1 140 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. S.. 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui A. S. nuosavybės teise priklausančio turto areštas, neviršijant 15 020,54 Eur sumos – paliktos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagrindiniai teismo motyvai:

Šalies argumentai

3.1 Ieškovai teigia, kad atsakovas yra skolingas vienam iš jų 15 020,54 Eur skolą pagal paskolos sutartį Nr. 2014-001. Atsakovo teigimu, ši paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip apsimestinis sandoris, nes pagal ją atsakovui pinigai perduoti nebuvo, be to, paskolos sutartis buvo sudaryta tik tam, kad būtų pridengtas šalių susitarimas, sudarytas pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose. Ieškovai teigia, kad paskolos sutarties esmė buvo šalims susitarti dėl likusios kainos dalies už atsakovo įsigytą žemės sklypą su statiniu sumokėjimo ieškovams atidėjimo, atsakovas sutiko ir įsipareigojo sumokėti likusią kainos dalį ieškovams per nustatytą terminą, vykdė šį įsipareigojimą iš dalies grąžindamas skolą, todėl šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas yra skolingas pagal šalių sudarytą paskolos sutartį. Teismo vertinimu, galima laikyti, kad ieškovė A. G. pagal paskolos sutartimi įvardytą sandorį, leisdama atsakovui A. S. vėliau grąžinti dalį kainos už žemės sklypą su statiniu, paskolino jam kainos dalimi esančią pinigų sumą. Nors faktiškai ieškovai nepervedė atsakovui paskolos sutartyje Nr. 2014-001 nurodytos 16 472,14 Eur (56 875 Lt) sumos, tačiau atsakovas gavo naudą – įgijo žemės sklypą su statiniu, adresu (duomenys neskelbtini) bei galimybę vėliau sumokėti dalį kainos už šį turtą.

Žemesnės instancijos teismas

3.2 Teismas konstatavo, jog nors notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje minėto žemės sklypo pirkėja formaliai buvo nurodyta UAB „Laeris LT“, tačiau faktiškai nekilnojamasis turtas buvo įsigytas atsakovo A. S. šeimos poreikiams tenkinti.

3.3 Teismas pažymėjo, jog nors nė vienas byloje esantis įrodymas tiesiogiai nepatvirtina vienokios ar kitokios šalių nurodomos turto pardavimo kainos, remdamasis ieškovės paaiškinimais, tuo, jog kartu su sklypu atsakovas nusipirko ir nebaigtą statyti statinį, kuris turi pamatus, sienas ir stogą, teismas atmetė atsakovo A. S. argumentus, jog statinys buvo bevertis ir nesudarė minėto žemės sklypo kainos dalies. Teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, kad turto pardavimo kaina buvo ne 20 273,40 Eur (70 000 Lt), o 33 849,34 Eur (116 875 Lt), todėl atsakovo skolos suma yra tokia, kokia nurodyta 2014 m. spalio mėn. paskolos sutartyje.

3.4 Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas pateikė į bylą Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 17/10-320KL, tačiau kadangi šia ataskaita buvo nustatinėjama tik minėto žemės sklypo, o ne žemės sklypo kartu su statiniu vertė, todėl šia ataskaita teismas nesivadovavo.

3.5 Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ne ieškovė A. G. parengė ir atsiuntė atsakovui paskolos sutarties tekstą pasirašyti, o atsakovas, kuris yra verslininkas, buvęs UAB „Laeris LT“ direktorius, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei patirties viešbučių versle, todėl konstatavo, jog abejotina, kad toks protingas ir išsilavinęs žmogus kaip atsakovas, jau šiam nusipirkus turtą už notarinėje sutartyje nurodytą 17 377,20 Eur (60 000 Lt) kainą, parengtų ir pateiktų ieškovei pasirašyti paskolos sutarties tekstą, kuriame būtų nurodyta ne tik beveik dar tokia pati suma, kokią jis jau sumokėjo už perkamą turtą, bet ir žymiai didesnė paskolos suma nei ta, kurią, kaip teigia atsakovas, jis skolinosi, t. y. 2 896,20 Eur (10 000 Lt). Teismas konstatavo, jog 16 472,14 Eur (56 875 Lt) paskolos sumos įrašymas į 2014 m. spalio mėn. pabaigoje sudarytą paskolos sutartį jau po to, kai atsakovui notaro patvirtinta sutartimi buvo parduotas turtas už 17 377,20 Eur (60 000 Lt) kainą, būtų visiškai nelogiškas ir neracionalus atsakovo veiksmas. Todėl teismas nepatikėjo atsakovo iškelta versija dėl skolos sumos dydžio.

3.6 Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas V. M. yra tik formaliai įrašytas į paskolos sutartį Nr. 2014-001, faktiškai V. M. su atsakovu A. S. jokie teisiniai santykiai nesiejo, o teisiniai paskolos santykiai yra susiklostę tik tarp ieškovės A. G. ir atsakovo A. S.. Teismas sprendė, jog ieškovė įrodė savo reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą pagrįstumą.

3.7 Nustatęs, jog faktiškai atsakovas yra skolingas ieškovei pagal 2014 m. spalio mėn. šalių sudarytą paskolos sutartį Nr. 2014-001 bei nenustatęs paskolos sutarties negaliojimo pagrindų, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliaciniu skundu atsakovas (toliau – ir apeliantas) A. S. prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo tenkintas patikslintas ieškovų ieškinys, bei 2018 m. sausio 17 d. papildomo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo ir išspręsti klausimą iš esmės: tenkinti ieškovų patikslintą ieškinį iš dalies ir priteisti ieškovei A. G. iš atsakovo 896,20 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 896,20 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; tenkinti atsakovo priešieškinį ir pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento tarp ieškovo V. M. ir atsakovo sudarytą 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį; kitą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas patikslinto ieškinio alternatyvus reikalavimas dėl skolos priteisimo ieškovui V. M., palikti nepakeistą. Tenkinus atsakovo priešieškinį visiškai ir tik 2,98 proc. ieškovų ieškinio reikalavimų, prašo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei priteisti iš ieškovų atsakovo naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, motyvais ir padarytomis išvadomis, apeliantas nurodo, jog:

4.1 Teismas, iš dalies tenkindamas ieškovų ieškinį ir atmesdamas atsakovo priešieškinį, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas bei neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Apelianto nuomone, buvo padarytos klaidingos išvados dėl tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmės ir tikrosios šalių žodiniu susitarimu sulygtos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainos. Be to, teismas skundžiamu sprendimu klaidingai nustatė ginčo paskolos sutarties sudarymo momentą ir visiškai nepagrįstai konstatavo, jog faktinis sklypo pirkėjas pagal notarinę pirkimo–pardavimo sutartį buvo atsakovas, o ne įmonė.

4.2 Atsakovas pažymi, jog ieškovai įrodinėjo, kad ieškovė A. G. tarp jos tėvo V. M. ir atsakovo sudarytos paskolos sutarties pagrindu suteikė galimybę atsakovui vėliau grąžinti dalį kainos už 2014 m. spalio 10 d. įmonės įsigytą nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu paskolino atsakovui nesumokėtos kainos dalimi esančią pinigų sumą, o atsakovas neva gavo naudą – įgijo žemės sklypą su jame esančiu statiniu bei galimybę vėliau sumokėti dalį kainos už šį turtą. Su tokia ieškovų versija atsakovas kategoriškai nesutinka.

4.3 Teismas nepagrįstai pripažino ieškovę A. G. atsakovo kreditore, nes faktiškai ieškovės ir atsakovo nesiejo nei pirkimo–pardavimo, nei paskolos teisiniai santykiai.

4.4 Teismas neatsižvelgė į tai, jog turto faktinis pirkėjas buvo ne apeliantas, o jo žmonos vadovaujama įmonė. Nesutinka, kad sklypo pirkėja UAB „Laeris LT“ buvo nurodyta tik formaliai, o faktiškai nekilnojamasis turtas buvo įsigytas atsakovo šeimos poreikiams tenkinti. Vien faktas, jog ikisutartinius ginčo sklypo pirkimo–pardavimo santykius su ieškove derino atsakovas, tuo metu ėjęs bendrovės direktoriaus pareigas, nesudaro pagrindo išvadai, jog sklypą atsakovas ketino įsigyti savo šeimos poreikiams tenkinti.

4.5 Nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas po 2014 m. spalio 10 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo savo noru užtikrino tariamų įmonės prievolių pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą ir paskolos sutartį pasirašė po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

4.6 Paskolos santykiui atsirasti būtinas paskolos dalyko perdavimas. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės A. G. ir atsakovo nesusiklostė apskritai jokie sutartiniai teisiniai santykiai, o tarp ginčo paskolos sutarties šalių – ieškovo V. M. ir atsakovo ar ieškovės A. G. ir atsakovo – nebuvo būtinosios paskolos sandorio sąlygos – paskolos dalyko perdavimo, dėl to ginčo paskolos sutartis turėjo būti pripažinta nesudaryta ir/ar negaliojančia.

4.7 Ieškovai išsigalvojo versiją, jog ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta ne dėl sklypo rezervavimo ir būsimų bendrovės prievolių įvykdymo užtikrinimo prieš 2014 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, o neva dėl to, jog ieškovės A. G. su atsakovu žodiniu susitarimu suderinta galutinė sklypo kaina neva buvo sulygta didesnė.

4.8 Nesutinka, kad neva pats atsakovas pageidavo, jog paskolinių santykių subjektu būtų nurodyta ne ieškovė A. G., o kitas jos pasirinktas asmuo. Pažymi, jog ieškovė A. G. teismo posėdžių metu nurodė, jog šią schemą pasirinko siekdama išvengti mokėtino gyventojų pajamų mokesčio valstybei.

4.9 Teismas nepagrįstai konstatavo, jog 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartis buvo realiai sudaryta atgaline data 2014 m. spalio mėn. Pažymi, jog ginčo paskolos sutartis realiai buvo sudaryta prieš, o ne po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

4.10 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartis buvo neatlygintinė ir neužtikrinta jokia prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone.

4.11 Teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas neva pripažino, kad yra skolingas ieškovei paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Ieškovė visada reikalavo grąžinti tik 10 000 Lt skolos likutį už parduotą žemės sklypą.

4.12 Teismas byloje neteisingai nustatė, jog ginčo žemės sklypo kaina buvo 33 849,34 Eur (116 875 Lt), o ne 20 273,40 Eur (70 000 Lt). Siekdamas pagrįsti tikrąją šalių sutartą kainą – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), atsakovas pateikė į bylą Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 17/10-320KL. Turto vertintoja, rengdama šią ataskaitą, atsižvelgė į faktą, jog žemės sklype stovi nebaigtas statyti vienbutis gyvenamasis namas, ir šį faktą užfiksavo fotonuotraukose. Šią aplinkybę turto vertintoja laikė ne sklypo vertę didinančiu, o neigiamos įtakos sklypo vertei turinčiu veiksniu. Turto vertinimo ataskaita buvo nustatinėjama bendra žemės sklypo ir jame esančio statinio vertė, kuri, vadovaujantis ataskaitoje nurodytais duomenimis, 2014 m. liepos 1 d. buvo 14 300 Eur (49 375 Lt). Ieškovė šios ataskaitos neginčijo, jos nevertino kritiškai ir nedėjo absoliučiai jokių pastangų, kad paneigtų ataskaitoje pateiktas išvadas dėl sklypo vidutinės rinkos vertės.

4.13 Be to, tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atsakovui tapo žinoma, jog dar prieš 2014 m. spalio 10 d. sklypo pirkimo–pardavimo sutarties su bendrove sudarymą, ieškovė paraleliai inicijavo kitą civilinę bylą Nr. 2-12710-889/2014 atsakovėms UAB „DNA Agency“ ir UAB „Baltijos žuvies perdirbimas“ dėl atsakovų nekokybiškai atliktų statybų rangos darbų statant gyvenamąjį namą. Tarp ieškovės ir rangovų kilęs ginčas buvo baigtas taikos sutartimi, rangovams sutikus sumokėti 10 000 Eur kompensaciją. Mano, jog gavusi 10 000 Eur (34 528 Lt) piniginę kompensaciją iš namo statybos darbus vykdžiusių rangovų bei susitarusi su atsakovu parduoti sklypą už 20 273,40 Eur (70 000 Lt) bei iš viso gavusi 19 377,20 Eur sutartos kainos dalį, ieškovė visiškai kompensavo savo išlaidas ir/ar investicijas, todėl parduodamo turto kaina apėmė sklype esančio griautino (beverčio) pastato kainą. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad sklype esantis namas pastatytas nekokybiškai ir yra bevertis.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė A. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, 2017 m. gruodžio 28 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo ieškovei jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas pateikia nemažai melagingų faktų, todėl jo apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas.

6. 2018 m. liepos 5 d. teisme buvo gautas ieškovės A. G. atstovo advokato A. J. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Prašo iš atsakovo (apelianto) priteisti ieškovei 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kartu pateikė 2018 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą faktūrą bei 2018 m. vasario 22 d. AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymą Nr. 675.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Byloje kilo ginčas dėl atsakovą A. S. ir ieškovus siejusių teisinių santykių, paskolos sutarties Nr. 2014-001 sudarymo aplinkybių, žemės sklypo su nebaigtu statyti statiniu, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių (tikrųjų sutarties šalių, kainos nustatymo) ir kt. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog atsakovas A. S. teikia iš esmės visai kitokią negu ieškovai teikė ir pirmosios instancijos teismas nustatė ginčo situaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, motyvams bei išvadoms, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

10. Byloje nėra ginčo dėl to, jog šalių bendravimas prasidėjo atsakovui A. S. išreiškus ketinimą pirkti iš ieškovės A. G. pastarajai priklausančius žemės sklypą su nebaigtu statyti statiniu, esančius (duomenys neskelbtini).

11. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje minėto žemės sklypo pirkėja formaliai buvo nurodyta UAB „Laeris LT“, tačiau faktiškai nekilnojamasis turtas buvo įsigytas atsakovo A. S. šeimos poreikiams tenkinti. Anot jo, vien faktas, jog ikisutartinius ginčo sklypo pirkimo–pardavimo santykius su ieškove derino atsakovas, tuo metu ėjęs bendrovės direktoriaus pareigas, nesudaro pagrindo išvadai, jog sklypą atsakovas ketino įsigyti savo šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog faktinis ginčo sklypo su nebaigtu statyti statiniu pirkėjas nebuvo nustatytas remiantis vien faktu, kad ikisutartinius ginčo sklypo pirkimo–pardavimo santykius su ieškove derino atsakovas A. S.. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi tuo, jog atsakovas pats patvirtino, kad būtent jis buvo faktinis minėto nekilnojamojo turto pirkėjas, o UAB „Laeris LT“ į sutartį buvo įrašyta formaliai, siekiant paprasčiau atsiskaityti su ieškovais pervedant pinigus iš įmonės kasos. Išklausius 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio garso įrašą, kuris yra sudėtinė bylos medžiagos dalimi, nustatyta, jog atsakovas A. S., duodamas paaiškinimus, nurodė, jog jis su žmona ieškojo sklypo namo statybai. Laikraštyje rado skelbimą, sklypas juos tenkino, labai patiko, nes buvo netoli vandens telkinio. Šiuo atveju reikšmingi ir ieškovės A. G. 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, jog atsakovas niekada neužsiminė, kad sklypą pirks ne jis, o įmonės vardu, apie tai, kad pirkėja bus įmonė, sužinojo tik gavusi pirkimo–pardavimo sutarties kopiją. Taip pat pažymėtina, jog byloje yra pateikta 2014 m. rugsėjo 16 d. rankpinigių sutartis (t. 1, b. l. 97), kurioje pirkėju yra nurodytas būtent A. S. ir jo asmeniniai duomenys (asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas). Taip pat pažymėtina, jog 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu atsakovas A. S., atsakydamas į teisėjos klausimus, nurodė, jog 2014 m. rugsėjo mėn. pagalvojo, kad naudingiau bus sklypą pirkti įmonės vardu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog minėto posėdžio metu atsakovas nurodė, jog šiuo metu turi naują statinio ginčo sklype projektą, o naujo projekto užsakovas yra jis (atsakovas A. S.), kaip fizinis asmuo. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, daro išvadą, jog aptartų įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad faktinis ginčo sklypo su nebaigtu statyti statiniu pirkėjas buvo atsakovas A. S., kaip fizinis asmuo, o ne jam priklausanti įmonė UAB „Laeris LT“ (šiuo metu – UAB „Ekolaja“). Nors didžioji dalis pinigų sumos – 58 000 Lt (50 000 Lt + 8 000 Lt) (t. 1, b. l. 59, 60) buvo sumokėta iš įmonės kasos, tačiau tai nepaneigia atsakovo tikrosios valios ginčo sklypą su nebaigtu statyti statiniu įsigyti savo šeimos poreikiams, nes dalį sumos – 2 000 Lt – rankpinigių jis mokėjo kaip fizinis asmuo, taip pat 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu jis paaiškino, jog jis, kaip fizinis asmuo, liko skolingas ieškovei 10 000 Lt. 2015 m. rugsėjo 10 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. asmeniškai atsakovo A. S. atlikti mokėjimai po 1 000 Eur (t. 1, b. l. 40–46, 105–111) taip pat patvirtina, jog būtent jis, o ne įmonė yra skolingi ieškovei. Remiantis tuo, kas aptarta, apeliacinio skundo argumentai dėl faktinio žemės sklypo su nebaigtu statyti statiniu pirkėjo atmestini kaip nepagrįsti.

12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nors šioje civilinėje byloje buvo pasisakoma ir dėl UAB „Laeris LT“ (šiuo metu – UAB „Ekolaja“), kuri nėra įtraukta į bylą, tačiau pažymėtina, jog ieškovų atstovas tiek parengiamojo teismo posėdžio metu, tiek teismo posėdžio metu kėlė klausimą dėl šios įmonės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau atsakovo A. S., kuris yra šios įmonės 100 proc. savininkas, atstovas advokatas prašė juridinio asmens į bylą netraukti. Byloje aktyviai dalyvavo ir pats atsakovas A. S., minėtos įmonės 100 proc. savininkas, jam buvo žinoma, kad byloje bus pasisakyta ir dėl įmonės vaidmens šiame ginče, tačiau jis jokio prašymo dėl įmonės įtraukimo į bylą nereiškė. Kadangi atsakovui A. S., UAB „Ekolaja“ 100 proc. savininkui, apie bylą buvo žinoma, jis byloje dalyvavo, davė paaiškinimus ir dėl įmonės vaidmens šiame ginče, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Be to, atsakovas tokiomis aplinkybėmis apeliaciniame skunde ir nesiremia.

13. Konstatavus, jog faktinis žemės sklypo su nebaigtu statyti statiniu pirkėjas vis dėlto buvo atsakovas A. S., nepagrįsti ir atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo ir ieškovės A. G. nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai.

14. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su žemės sklypo bei jame esančio nebaigto statyti statinio kaina. Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog labiau tikėtina, kad turto pardavimo kaina buvo ne 20 273,40 Eur (70 000 Lt), kaip teigia atsakovas, o 33 849,34 Eur (116 875 Lt), kaip teigia ieškovė. Nustatydamas ginčo sklypo su nebaigtu statyti statiniu kainą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės A. G. paaiškinimais, taip pat tuo, jog akivaizdu, kad suprojektuotas ir nebaigtas statyti vienbutis gyvenamasis namas, turintis pamatus, sienas ir stogą, turi ir tam tikrą vertę, atsakovo veiksmais (2 000 Eur pervedimu) po to, kai ieškovas V. M. pareikalavo grąžinti skolą, taip pat tuo, jog atsakovo pateikta versija, kad neva žemės sklypo su statiniu kaina buvo 20 273,40 Eur (70 000 Lt), neparemta jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žemės sklypo su jame esančio nebaigto statyti statinio kainą, atsakovo pateikta Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 17/10-320KL nesivadovavo, kadangi šia ataskaita buvo nustatinėjama tik minėto žemės sklypo, o ne žemės sklypo kartu su statiniu vertė.

15. Anot atsakovo, teismas nepagrįstai nesivadovavo jo pateikta Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 17/10-320KL, nes ja buvo nustatinėjama bendra žemės sklypo ir jame esančio statinio vertė, ataskaitoje tiesiogiai atsižvelgta į faktą, jog žemės sklype stovi nebaigtas statyti vienbutis gyvenamasis namas, ir šis faktas užfiksuotas fotonuotraukose, šią aplinkybę (ginčo sklype yra nebaigtos statybos neįregistruotas pastatas) turto vertintoja laikė ne sklypo vertę didinančiu, o neigiamos įtakos sklypo vertei turinčiu veiksniu. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Iš byloje esančios, atsakovo pateiktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitos Nr. 17/10-320KL (t. 1, b. l. 173–188) matyti, jog nors minėtoje ataskaitoje ir buvo aptarta, kad žemės sklype stovi nebaigtas statyti vienbutis gyvenamasis namas, jis užfiksuotas fotonuotraukose, tačiau ataskaitoje aiškiai nurodyta, jog vertinamas turtas – žemės sklypas; vertinamas žemės sklypas yra užstatytas – yra nebaigtos statybos pastatas <...>, tačiau pastatas VĮ Registrų centre neregistruotas, todėl nevertinamas; žemės sklypo vertė nustatoma darant specialią prielaidą, kad vertinamas žemės sklypas yra neužstatytas. Taigi akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 17/10-320KL buvo nustatyta ir įvertinta tik ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2014 m. liepos 1 d. Pradėtas, tačiau nebaigtas statyti statinys vertinamas nebuvo. Taip pat pažymėtina, jog Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. 17/10-320KL nėra pažymėta, kaip kad teigia atsakovas, jog nebaigtos statybos neįregistruotas pastatas – tai neigiamos įtakos sklypo vertei turintis veiksnys. Tai tik subjektyvi atsakovo nuomonė, kurios Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita Nr. 17/10-320KL nepatvirtina.

16. Atsakovas taip pat akcentuoja, jog ieškovė šios ataskaitos neginčijo ir nevertino jos kritiškai. Tačiau pažymėtina, jog ginčyti šios ataskaitos ieškovei nebuvo būtinybės, kadangi žemės sklypo vertė (14 300 Eur) minėta ataskaita buvo nustatyta labai artima šalių sulygtai žemės sklypo kainai – 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Be to, ginčo dėl žemės sklypo kainos šioje byloje nėra, todėl ieškovei nebuvo pagrindo reikšti prieštaravimus. Tačiau taip pat pažymėtina, jog ieškovė A. G. 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu nuosekliai ir kategoriškai laikėsi savo pozicijos, jog buvo tartasi ne tik dėl žemės sklypo, bet ir dėl nebaigto statyti statinio kainos, kuri buvo 56 875 Lt. Kadangi tokius ieškovės paaiškinimus patvirtina anksčiau aptarti ir pirmosios instancijos teismo pakankamai išsamiai ištirti įrodymai, netikėti tokia ieškovės versija teisėjų kolegija neturi pagrindo.

17. Taip pat nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė visada reikalavo grąžinti tik 10 000 Lt skolos likutį už parduotą žemės sklypą, nes iš byloje esančio 2016 m. rugsėjo 17 d. priminimo, adresuoto asmeniškai atsakovui A. S. (t. 1, b. l. 9), matyti, jog pagal paskolos sutartį Nr. 2014-001 buvo reikalaujama grąžinti 15 472,14 Eur, neįskaičius netesybų.

18. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog ginčo paskolos sutartis Nr. 2014-001 realiai buvo sudaryta atgaline data 2014 m. spalio mėn., t. y. jau po 2014 m. spalio 10 d. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties, o ne 2014 m. liepos 1 d., kaip nurodyta paskolos sutartyje. Be to, nesutinka su teismo išvadomis, kad minėta paskolos sutartimi buvo suteikta galimybė atsakovui vėliau grąžinti dalį kainos už 2014 m. spalio 10 d. įsigytą nekilnojamąjį turtą, nes anot jo, paskolos sutartis Nr. 2014-001 – tai žemės sklypo rezervavimo sutartis, patvirtinanti ir užtikrinanti atsakovo ketinimus ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

19. Aplinkybę, jog paskolos sutartis Nr. 2014-001 realiai buvo sudaryta ne 2014 m. liepos 1 d., o 2014 m. spalio mėn., t. y. jau po notarinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, įrodo ne tik nuoseklūs ieškovės A. G. paaiškinimai, tačiau ir ta aplinkybė, jog ieškovė A. G. duomenis, reikalingus paskolos sutarties įforminimui (t. y. paskolos davėjo vardą ir pavardę – V. M., jo asmens kodą), atsakovui, kuris ir ruošė paskolos sutartį, nusiuntė tik 2014 m. spalio 7 d. (t. 1, b. l. 66). Iš atsakovo ieškovei 2014 m. spalio 21 d. siųsto el. laiško (t. 1, b. l. 67) matyti, jog minėtą dieną atsakovas ieškovei nusiuntė pasirašytą sutartį, nurodydamas: „Laba diena, A., siunčiu pasirašytą sutartį. Pagarbiai, A. S.“. Nors atsakovas 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu tvirtino, jog tai buvo pakartotinis paskolos sutarties siuntimas, pirmą kartą jis paskolos sutartį ieškovei neva išsiuntė 2014 m. liepos mėn. iš savo buvusio darbo (duomenys neskelbtini), tačiau teismui pareikalavus pateikti tai patvirtinančius įrodymus, atsakovas į bylą pateikė UAB (duomenys neskelbtini), atstovo pasirašytą atsakymą (t. 1, b. l. 196), kuriame nurodyta, jog minėta elektroninio pašto paskyra buvo pašalinta iš serverio. Taigi, atsakovas neįrodė savo teiginio, kad jis pirmą kartą paskolos sutartį ieškovei išsiuntė dar 2014 m. liepos mėn. Remiantis pažodiniu atsakovo ieškovei 2014 m. spalio 21 d. siųsto el. laiško (t. 1, b. l. 67) turinio aiškinimu, negalima sutikti su atsakovu, jog tai buvo pakartotinis paskolos sutarties siuntimas. Taip pat tokius atsakovo argumentus besąlygiškai paneigia anksčiau aptarta aplinkybė, jog ieškovė atsakovui duomenis, reikalingus paskolos sutarties įforminimui, nusiuntė tik 2014 m. spalio 7 d. Neturėdamas šių duomenų, atsakovas negalėjo paskolos sutartį paruošti 2014 m. liepos mėn. ir nusiųsti ieškovei.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad tik po pagrindinės notarinės pirkimo–pardavimo sutarties buvo sudaryta dar ir ginčo paskolos sutartis Nr. 2014-001, patvirtina ieškovės versiją, jog jos ir atsakovo žodinis susitarimas dėl bendros sklypo su nebaigtu statyti statiniu 116 875 Lt kainos peraugo į dvi sutartis, t. y. 2014 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 48–57), pagal kurią ieškovei už žemės sklypą buvo sumokėta 60 000 Lt, bei 2014 m. spalio mėn. pasirašytą paskolos sutartį Nr. 2014-001, pagal kurią ieškovei už nebaigtą statyti statinį atsakovas turėjo sumokėti 56 875 Lt.

21. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog paskolos sutartis buvo neatlygintinė ir neužtikrinta jokia prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone, tačiau iš paskolos sutarties Nr. 2014-001 (t. 1, b. l. 3–5) 8 punkto matyti, jog paskolos sutarties įvykdymas vis dėlto buvo užtikrintas netesybomis (0,02 proc. delspinigiais, skaičiuojamais už kiekvieną termino praleidimo dieną) ir taip pat atsakovas A. S. buvo įsipareigojęs įkeisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą – garažą, esantį (duomenys neskelbtini) (2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog teisiškai jis to nepadarė).

22. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog būtent jis pageidavo, kad paskolinių santykių subjektu būtų nurodyta ne ieškovė A. G., o kitas jos pasirinktas asmuo, nesusijęs su sklypo pirkimu–pardavimu. Teigia, neva ieškovė A. G. teismo posėdžių metu nurodė, jog šią schemą pasirinko pati, siekdama išvengti mokėtino gyventojų pajamų mokesčio valstybei. Tačiau, perklausius 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu ieškovės A. G. duotus paaiškinimus, nenustatyta, kad pastaroji būtų nurodžiusi, jog tokią schemą sugalvojo ji pati, siekdama išvengti mokėtino gyventojų pajamų mokesčio valstybei. Priešingai, ji minėto teismo posėdžio metu nurodė, kad atidėtai mokėti pinigų sumai pats atsakovas A. S. pasiūlė pasirašyti paskolos sutartį, jis taip pat pasiūlė, kad paskolos kita šalimi būtų nurodytas kitas asmuo, o ne A. G., motyvuodamas tuo, kad taip naudingiau jo įmonei.

23. Atsakovo teigimu, paskolos sutartis Nr. 2014-001 turėtų būti pripažinta nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis) ir/ar negaliojančia (CK 1.87 straipsnis), nes pagal ją niekas atsakovui nebuvo perduota, t. y. nebuvo būtinosios paskolos sandorio sąlygos – paskolos dalyko perdavimo.

24. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos apsimestinio sandorio sudarymo teisinės pasekmės – jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 16 punktas; 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 39 punktas). Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant sandorių apsimestinumą pažymėta, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 20 punktas). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 19 punktas). Vien faktas, jog šalys nesiekė sukurti teisių ir pareigų pagal išoriškai išreikšto sandorio turinį, dar nelemia sandorio pripažinimo tariamuoju, kadangi, atsižvelgiant į tikrąją sandorio šalių valią, jų elgesio motyvus ir tikslus, svarbu nustatyti, ar pagal tokį sandorį apskritai šalims atsirado kokios nors teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nustatyta, kad ieškovas V. M. atsakovui A. S. jokios paskolos pagal paskolos sutartį Nr. 2014-001 realiai nesuteikė, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sutartis Nr. 2014-001, nors ir ne pagal išoriškai išreikštą jos valią, buvo vykdoma ir iš šios sutarties tikrosioms sutartinių teisinių santykių šalims (ieškovei A. G. ir atsakovui A. S.) atsirado tam tikros teisės ir pareigos – ieškovė pagal sutartį pardavė atsakovui nebaigtos statybos statinį, o atsakovas įsipareigojo už jį sumokėti 56 875 Lt. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, jog sutartimi Nr. 2014-001 buvo pridengiamas 56 875 Lt skolos už parduotą nebaigtos statybos statinį mokėjimas. Taigi iš esmės ginčijamu sandoriu šalys susitarė dėl tam tikrų teisių ir pareigų. Todėl aplinkybė, kad mokėjimas už žemės sklypą su nebaigtu statyti statiniu buvo išskaidytas į dvi sutartis, nepaneigia atsakovo pareigos ir susitarimo su ieškove sumokėti jai 56 875 Lt skolą.

26. Teisėjų kolegija mano, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ginčijamą paskolos sandorį Nr. 2014-001 pripažinti atitinkančiu apsimestinio sandorio požymius, nes juo tikrosios sutartinių teisinių santykių šalys nesiekė suteikti / gauti paskolos, tačiau susitarė dėl atsakovo pareigos sumokėti ieškovei pinigų sumą už nebaigtos statybos statinį. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalių sudarytos sutarties išreikštos tikrosios valios nėra pagrindo pripažinti prieštaraujančia įstatymams, todėl, nors sandoris pagal išoriškai išreikštą valią pripažintinas apsimestiniu, jam taikomi sandorio, kurį šalys pridengė, teisiniai padariniai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės sudarytų pagrindą pripažinti apsimestine paskolos sutartį Nr. 2014-001, tačiau apsimestine pripažintina tik išorinė tarp šalių sudarytos paskolos sutarties išraiška. Kadangi tikrąją šalių valią atitinkantis sandoris, kuriuo ieškovė pardavė atsakovui nebaigtos statybos statinį, o atsakovas įsipareigojo už jį sumokėti 56 875 Lt, nėra neteisėtas, todėl sandoris paliktinas galioti.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Todėl kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais ir nesudarančiais pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Apeliacinį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo.

30. Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (atsakovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

31. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiai šaliai.

32. Ieškovės atstovas prašo priteisti iš apelianto ieškovei 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pateikė 2018 m. vasario 21 d. PVM sąskaitą faktūrą bei 2018 m. vasario 22 d. AB „Swedbank“ banko mokėjimo nurodymą Nr. 675, kurie patvirtina, jog ieškovė A. G. advokatui A. J. už teisines paslaugas (atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą) 2018 m. vasario 22 d. sumokėjo 968 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodyto dydžio, yra reali ir pagrįsta, netenkinus apeliacinio skundo, ši suma priteistina iš atsakovo ieškovei A. G..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

atsakovo A. S. apeliacinį skundą atmesti ir Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą bei 2018 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovo A. S. ieškovei A. G. 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Raimonda AndrulienėKristina DomarkienėJolanta Gailevičienė