Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. (P. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. M. patikslintą ieškinį atsakovei T. D. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį atsakovei T. D., kuriuo pareiškėjas prašo nutraukti pareiškėjo ir atsakovės santuoką, įregistruotą 2017 m. (duomenys neskelbtini) d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, išaiškindamas pareiškėjo teisę su tokiu ieškiniu kreiptis į kompetentingą JAV teismą pagal atsakovės gyvenamąją vietą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šia teismo išvada, argumentuoja, kad, vadovaujantis CPK 784 straipsnio 3 dalimi, ieškinys nagrinėtinas teisme Lietuvoje.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į procesinę bylos stadiją, į tai, kad teikiamas įrodymas yra susijęs su atskirojo skundo argumentais, jo apimtis nėra didelė ir jo priėmimas klausimo nagrinėjimo neužvilkins, sprendžia, kad pareiškėjo pateiktas įrodymas yra priimtinas ir prijungtinas prie nagrinėjamos bylos medžiagos (CPK 314 straipsnis).

Dėl atskirojo skundo esmės

14. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Siekiant teisingai išspręsti bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimą, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

15. Bylų su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimus reglamentuoja CPK VII dalis „Tarptautinis civilinis procesas“. CPK 780 straipsnyje įtvirtinta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Jei tarptautinio teismingumo klausimas nepatenka į ES teisės reguliavimo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė (pavyzdžiui, kurioje yra vaiko ar jo tėvų gyvenamoji vieta) yra tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančių daugiašalių tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, dalyvė. Jei su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė nėra ES narė ir jos su Lietuvos Respublika nesieja daugiašalė tarptautinė sutartis, teismas turi aiškintis, ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika dvišalę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose, kurioje, be kita ko, būtų reguliuojami tarptautinio teismingumo šeimos bylose klausimai. Jei sprendžiamam tarptautinio teismingumo klausimui netaikytina nei ES teisė, nei daugiašalė ar dvišalė tarptautinė sutartis, turi būti taikomos nacionalinėje civilinio proceso teisėje nustatytos tarptautinio teismingumo taisyklės (CPK 780 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2016).

17. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas: Lietuvos ar JAV teismuose turėtų būti nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad tokio ieškinio teismingumo klausimas nepatenka į ES teisės reguliavimo sritį, o Lietuva ir JAV nėra daugiašalių ar dvišalių tarptautinių sutarčių, kurios reguliuotų tarptautinio teismingumo šeimos bylose dėl santuokos nutraukimo klausimus, dalyvės, pripažintina, kad, kaip pagrįstai nurodė pareiškėjas ir sprendė pirmosios instancijos teismas, klausimas dėl ieškinio teismingumo spręstinas pagal Lietuvos nacionalinėje civilinio proceso teisėje nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis).

18. CPK 784 straipsnyje, reglamentuojančiame šeimos teisinių santykių bylų teismingumą, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (CPK 784 straipsnio 1 dalis). Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (CPK 784 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (CPK 784 straipsnio 3 dalis).

19. Pareiškėjo teigimu, jo pateiktas ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal CPK 784 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, t. y. nė vienas iš jų nėra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jie nėra asmenys be pilietybės, nurodytai teisės normai taikyti svarbu nustatyti jų nuolatinę gyvenamąją vietą.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta (CK 2.12 straipsnio 1 dalis); fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 straipsnio 2 dalis); fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.12 straipsnio 3 dalis); fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 4 dalis); susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 5 dalis).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Todėl nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą. Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, be kita ko, gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos Respublikoje nėra pakankamas gyvenamajai vietai konstatuoti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016 ir joje nurodytą teismų praktiką).

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (e. t. 1, b. l. 10). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad santuoką sudarė Lietuvoje ir šeima gyveno Lietuvoje, tačiau šalys kartu nebegyvena nuo 2021 m. gruodžio 31 d. Šalims nustojus gyventi kartu, atsakovė išvyko gyventi į JAV. Šalys turi nepilnametę dukrą, gim. 2017 m. (duomenys neskelbtini) d., Bostone, JAV (e. t. 1, b. l. 13), kuri, kaip nurodė pareiškėjas, kartu su atsakove gyvena JAV. Pastebėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus santuokos sudarymo įrašą liudijantis išrašas patvirtina, kad pareiškėjo ir atsakovės santuoka buvo sudaryta 2017 m. (duomenys neskelbtini) 9 d. Lietuvoje (e. t. 1, b. l. 11), tuo tarpu šalių vaikas gimė 2017 m. (duomenys neskelbtini) d. JAV (e. t. 1, b. l. 12, 13). Pareiškėjas nurodo, kad santuokos metu šalys Lietuvoje įgijo turtą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 31 d. yra komanditinės ūkinės bendrijos VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ dalininkas (e. t. 1. l. 19). Duomenų apie kitą šalių turimą turtą byloje nėra. Duomenų apie šalių darbovietes Lietuvoje, mokėtus mokesčius ar pan. taip pat nėra.

23. Įvertinus nurodytus duomenis ir atsižvelgiant į prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje; taip pat nėra pakankamai duomenų pripažinti, kad šeima būtų nuolat gyvenusi Lietuvoje; pareiškėjo teiginiai, jog byla labiau susijusi su Lietuvos Respublika nei su JAV, vertintini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad šalys Lietuvoje 2017 m. gegužės 9 d. sudarė santuoką ir čia gyveno kaip šeima, tačiau susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos (CK 2.12 straipsnio 5 dalis), todėl vien santuokos sudarymo Lietuvoje faktas nepatvirtina, kad atsakovė ar visa šeima nurodytu laikotarpiu gyveno Lietuvoje. Šias abejones sustiprina aplinkybė, kad sutuoktinių vaikas likus trims mėnesiams iki santuokos gimė JAV, gimimo išraše nurodytas gyvenamosios vietos JAV adresas. Duomenų apie šeimos gyvenimą ar pagrindinius interesus Lietuvoje nėra pateikta. Vienintelis nurodomas turtas – turtinės teisės į juridinį asmenį – savo pobūdžiu nėra tiesiogiai susijęs su šeimos santykiais ar esminiais kasdieniais poreikiais, todėl šeimos gyvenamosios vietos nepatvirtina. Kaip jau buvo nurodyta, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta; įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą (CK 2.12 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė duomenis, kad atsakovė yra JAV pilietė, nurodė, jog JAV pilietybę atsakovė įgijo 2018 metais. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų matyti, jog šalių dukra gimė 2017 m. (duomenys neskelbtini) 1 d., Bostone, JAV (e. t. 1. l. 13), t. y. dar iki šalims sudarant santuoką. Nurodytos aplinkybės suponuoja, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta iki šalims sudarant santuoką buvo JAV, santuokos metu atsakovės ryšys su šia valstybe nenutrūko ir, kaip nurodo pats pareiškėjas, atsakovė, kartu su šalių nepilnamete dukra grįžo gyventi į JAV. Kaip matyti iš pateiktų duomenų ir pareiškėjo nurodomų aplinkybių, nesant duomenų apie atsakovės sąsajas su Lietuva, išskyrus santuokos sudarymo vietą, atsakovės pagrindinių asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru laikytina JAV. Taip pat pripažintina nesant duomenų apie realų šeimos nuolatinį gyvenimą Lietuvoje.

24. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad bylos duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškinys nagrinėtinas teisme Lietuvoje pagal CPK 784 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ieškinį, o atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

25. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai, vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

26. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atmesti pareiškėjo P. M. (P. M.) atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.