Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Matuzevičienės ir Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjos advokatės D. B. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (veika dėl E. B. (buvusios B.) ir V. D. tvirkinimo) – laisvės apribojimo bausme 1 metams, įpareigojant per vienerius metus, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis,

pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (veika dėl V. D. tvirkinimo) – laisvės apribojimo bausme 1 metams ir 4 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis,

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – 1129 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio ir visiško sudėjimo būdu ir paskirta V. M. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams ir 9 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, ir 1129 Eur bauda.

Iš V. M. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. D.. Iš V. M. Priteista 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas

8. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, netinkamai vertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

9. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal BPK normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino E. B. (B.) ir V. D., V. M. parodymus, sugretino juos su kitais byloje surinktais duomenimis, ir nors V. M. neigia savo kaltę, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. M. skausmą tvirkino jaunesnius negu 16 metų asmenis – E. B. (B.) ir V. D., V. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, jog apie 2008 – 2009 metais vykusius įvykius E. B. (B.) teismo posėdžio metu parodė, kad V. M. tvirkinamuosius veiksmus atliko mamai V. M. išvykus gimdyti K.. Pažymėjo, jog tuo metu jie gyveno (duomenys neskelbtini), iš pradžių (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini). V. M. nakties metu ją ne vieną kartą nešėsi pas save į lovą, gulėjo ją apkabinęs, glostė jos kūną, vėliau jau gyvenant, (duomenys neskelbtini) liesdavo jai kojas, rankas, pilvą, kaklą, bandydavo ir krūtinę liesti (4 t., b. l. 20-21). V. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu analogiškai parodė, kad viskas prasidėjo (duomenys neskelbtini), V. M. miegojo sesės lovoje. Ji gulėjo vienoje lovoje su seserimi E., V. M. kišo ranką jai tarp kojų ir per kelnaites, lietė jos lytinius organus (3 t., b. l. 97-100). Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. V. M. parodė, kad 2008 m. lapkričio 3 d. išvažiavo gimdyti K., tuo laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namuose. Kad V. M. lindo prie E. B. (B), nešėsi ją į lovą, sužinojo grįžusi iš ligoninės, nes pati dukra pasisakė. Kad V. M. lindo ir lietė dukras sužinojo dar gyvenant (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 24-25). Pats V. M. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) namuose, kad į (duomenys neskelbtini) gimus dukrai K., kai ši buvo visiškai maža. Jis neneigė, jog eidavo į mergaičių kambarį ir gulėdavo ten, tik teigė, jog tuo metu ten nukentėjusiųjų nebūdavo. Atsižvelgiant į, tai kas išdėstyta teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais. Jų parodymai neprieštaringi. Tiek E. B. (B.) tiek V. D. analogiškai parodė, kad tvirkinamieji veiksmai jų atžvilgiu atlikti gyvenant (duomenys neskelbtini). V. M. parodymai, jog jis eidavo į mergaičių kambarį ir ten tik gulėdavo, laikytini, deklaratyviais, siekiant išvengti atsakomybės. Teismo vidiniu įsitikinimu nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog V. M. atėjęs į mergaičių kambarį ten ne tik gulėdavo, bet ir seksualiai tvirkino mažametes podukras.

12. Atkreiptinas dėmesys, jog nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių byloje apklaustos nukentėjusiosios arba V. M., būtų suinteresuotos prieš V. M. duoti neteisingus parodymus, norėtų jį apkalbėti. Nors apeliaciniame skunde pažymėta, jog skyrybos ir kerštas yra akivaizdus motyvas, dėl ko V. M. buvo mesti kaltinimai, tačiau toks argumentas atmestinas. Pažymėtina, kad V. M. su nurodytu ieškiniu į teismą kreipėsi (duomenys neskelbtini) pateikdamas ieškinį (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys iš civilinės bylos (duomenys neskelbtini)), kai V. M. pareiškimu į policiją dėl jos dukrų tvirkinimo kreipėsi dar prieš prasidedant skyrybų procesui, t. y. (duomenys neskelbtini).

13. Byloje taip pat buvo pagrįstai nustatyta, jog laikotarpyje nuo 2013 m. pradžios iki 2014 m.pabaigos, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), V. M. tvirkino mažametę nukentėjusiąją V. D., lietė rankomis jai per rūbus krūtinę, ir 2015 m. gruodžio 24 d., namuose, (duomenys neskelbtini), tvirkino jaunesnę negu šešiolikos metų V. D., siūlydamas 50 eurų už pasimylėjimą, apkabindamas rankomis ir versdamas į 1ovą, ranka liesdamas nukentėjusiosios V. D. krūtinę ir bandydamas kišti ranką po marškinėliais, tokiais savo veiksmais siekė sužadinti nepilnametės nukentėjusiosios V. D. norą lytiškai santykiauti.

14. Kaip ir pirmu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamojo parodymus neigiant nusikaltimo padarymą vertino kritiškai, kaip gynybos priemonę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įrodymai, patvirtinantys kaltinamojo V. M. kaltę, dėl V. D. tvirkinimo – tai nukentėjusiosios V. D. parodymai, nukentėjusiosios parodymai duoti parodymų patikrinimo vietoje metu, liudytojų E. B. (B.), V. M. parodymai, šalutiniai įrodymai, patvirtinantys V. M. kaltę – A. S., N. V., J. G. ir R. G. parodymai.

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2011, 2K-351/2014, 2K-481/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-79-697/2020 ir kt.). Vien tai, kad tam tikri asmenys tiesiogiai nematė nagrinėjamo įvykio, savaime nereiškia, kad jie negali suteikti reikšmingos informacijos byloje. Šioje byloje, kaip minėta, teismai nuteistąjį kaltinančius liudytojų parodymus vertino nepažeisdami BPK reikalavimų, sujungė juos į vientisą grandinę ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus vertino ne besąlygiškai jais remdamiesi, bet juos lyginant su kita bylos medžiaga.

18. Atmestinas skundo argumentas, jog V. D. parodymai apie jos sužalojimo aplinkybes (V. M. metant pjūklą į V. D. nugarą) nėra pakankamas ir patikimas įrodymas, nes apie tai ji niekam nepranešė. Kaip jau buvo pasisakyta, nukentėjusioji V. D. dėl savo amžiaus ir priklausomybės nuo V. M. negalėjo pasiskųsti ar kreiptis pagalbos. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme V. D. parodė, kad randai ant nugaros yra atsiradę kai V. M. 2014 m. rudenį, malkinėje, (duomenys neskelbtini), jai kažką pasakius, į ją metė rankinį pjūklą. Parodė, kad pasisakė mamai (3 t., b. l. 99). V. M. teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusiosios parodymus, jog V. D. nepasiduodavo V. M. valiai, o jam nepatikdavo jos atsikirtimai. Jis yra metęs nukentėjusiajai į nugarą pjūklą, nurodė, jog buvo trys žaizdos. Į gydytojus dėl to nesikreipė (3 t., b. l. 144). J. G. taip pat patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, dėl jos konfliktiškų santykių su V. M., kad jie mušdavosi, stumdydavosi, kad yra mačiusi jų grumtynes, kai juos išskyrė V. M. (1 t., 174-175). Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė patvirtino aplinkybę, kad V. D. galėjo būti sužalota pjūklu. Nurodė, kad ant nukentėjusiosios nugaros susidarę randai yra linijinio pobūdžio, tos pačios krypties, lygiagretūs, todėl galėjo susidaryti pjūklo danteliams kontaktuojant su nugaros oda (3 t., b. l. 132-134). Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog liudytojų parodymai patvirtina, kad V. M. su V. D. nesutarė, buvo naudojamas smurtas. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad sužalojimai V. D. galėjo būti padaryti kitoje vietoje, kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis. Be to, specialistė patvirtino, kad sužeidimai ant V. D. nugaros galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, atsižvelgiant į, tai kas išdėstyta, pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad V. M. mesdamas pjūklą į V. D. nežymiai jai sutrikdė sveikatą, todėl tokie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

19. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas V. M. parodymų patikimumą nepagrįstai nesirėmė jo tyrimo poligrafu išvada. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu byloje buvo atlikti nukentėjusiosios V. D., liudytojos V. M. ir V. M. psichofiziologinis tyrimas poligrafu. Šių atliktų tyrimų išvadų pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nevertino ir jais nesivadovavo, nes pagal suformuotą teismų praktiką, tyrimas poligrafu nėra laikomas įrodymu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, jog vien pagal tyrimo poligrafu gautas išvadas vienareikšmiškai vertinti, kurio proceso dalyvio – nukentėjusiosios, liudytojos ar kaltinamojo, parodymai yra ar nėra patikimi nėra jokio teisinio pagrindo.

20. Apeliaciniame skunde nurodo, kad V. M. negalėjo būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota ir dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kai apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-8-696/2016 ir kt.). Darydamas tokią išvadą teismas vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne visada pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę iš esmės suvaržo kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir jų galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, 2K-142-719/2019).

21. Šiuo atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė vadovaudamasi BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka teismui pateikė prašymus (2019 m. liepos 2 d., 2019 m. rugpjūčio 13 d.) pakeisti kaltinimą. 2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą, kadangi teismas nuosprendžio priėmimo metu nustatė, kad kaltinime nurodytos veikos, nukentėjusiosios E. B. (B.) atžvilgiu kvalifikavimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, gali būti neteisingas ir kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota į BK 153 straipsnį, taip pat kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis bei tai, jog apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką kaltinamajam teisiamojo posėdžio metu nebuvo iš anksto pranešta. Nutartyje nagrinėjimo teisme dalyviams buvo pranešta, kad kaltinime nurodyta nusikalstama veika, E. B. (B.) atžvilgiu, gali būti perkvalifikuota į BK 153 straipsnį ir/ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, t. y. V. M. kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2008 m. pradžios iki 2009 m. kovo 13 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų rankomis per rūbus glamonėjo lovoje gulinčios mažametės E. B. (B.), gimusios (duomenys neskelbtini), krūtinę, lietė kojas, pilvą, sėdmenis, praeinant nukentėjusiajai E. B. (B.) pro šalį lietė jos krūtinę, šlaunis, sėdmenis, taip tvirkino mažametę E. B. (B.). Be to, (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė (duomenys neskelbtini) teismui 2019 m. lapkričio 29 d. pateikė dar vieną, trečią, prašymą dėl kaltinimo pakeitimo. Pažymėtina, jog šiuo atveju, V. M. ir jo advokatei buvo siųstas susipažinimui prašymas dėl kaltinimo pakeitimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), BPK 256 straipsnyje numatyta tvarka (4 t., b. l. 5-9). Teisiamajame posėdyje proceso dalyviai nurodė, jog prokurorės prašymą dėl kaltinimo pakeitimo gavo ir susipažino. V. M. gynėja advokatė prašė pasirengti gynybai pagal pateiktus kaltinimus ir teismas vadovaujantis BPK 256 straipsnio 3 dalimi nustatyta tvarka tenkino gynėjos prašymą ir suteikė V. M. pertrauką pasirengti gynybai (4 t., b. l. 10-11). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atmestinas skundo argumentas, jog faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimai V. M. buvo netikėti ir teismas pažeidė jo teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas. Kadangi pirmuoju atveju teismui nustačius, kad kaltinime nurodytos veikos, nukentėjusiosios E. B. (B.) atžvilgiu kvalifikavimas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, gali būti neteisingas ir kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota į BK 153 straipsnį, taip pat, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis bei tai, jog apie galimybę perkvalifikuoti nusikalstamą veiką kaltinamajam teisiamojo posėdžio metu nebuvo iš anksto pranešta, teismas atnaujino įrodymų tyrimą. Apie tai pranešant V. M. ir jo gynėjai advokatei. Antruoju, atveju, prokurorei pateikus 2019 m. lapkričio 29 d. prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, V. M. ir jo gynėja advokatė buvo supažindinti su prašymu ir jiems buvo skirtas papildomas laikas pasiruošti gynybai, todėl faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimai nebuvo netikėti, o BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka nepažesta.

22. Skundo teiginiai, jog pažeidimu laikytina nusikalstamų veikų laiko keitimas bei veikų kvalifikavimas, kaip tęstinių nusikalstamų veikų, pasunkinant V. M. teisinę padėtį, atmestini. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės patikslinęs ir susiaurinęs veikų padarymo laiką nepakeitė faktinių aplinkybių ir šiuo konkrečiu atveju esminės reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui neturėjo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog kvalifikuojant V. M. nusikalstamas veikas kaip tęstines nusikalstamas veikas pasunkėjo jo padėtis. Pažymėtina, kad tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimas pačios nusikalstamos veikos aplinkybių nepakeitė, o yra laikomas kaltinimo tikslinimu. V. M. žinojo, dėl kokių veikų padarymo, kokiomis aplinkybėmis jis yra kaltinamas, žinojo apie prašymą, kuriuo buvo prašoma pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, gynyba turėjo galimybę ginčyti kaltinimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu.

23. Iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl asmens seksualinio apsisprendimo laisvės, matyti, kad vienu tęstiniu nusikaltimu laikomos (esant kaltininko vieningai tyčiai) ir tokios nusikalstamos veikos, kurių paskutinysis epizodas nutolęs nuo pirmojo net ne dienomis, o mėnesiais ir metais, jeigu tas pats kaltininkas lytiškai santykiavo, tenkino lytinę aistrą ar tvirkino tą pačią nukentėjusiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-547/2012). Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-651/2010, kaip tęstinis nusikaltimas buvo kvalifikuoti kaltininko veiksmai seksualiai prievartaujant mažametę nukentėjusiąją laikotarpiu nuo 2007 metų birželio mėnesio iki 2008 metų birželio mėnesio; baudžiamojoje byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-53/2012, kaip tęstiniai nusikaltimai buvo kvalifikuoti kaltininko veiksmai žaginant ir seksualiai prievartaujant mažametę nukentėjusiąją laikotarpiu nuo 2007 metų vasaros iki 2009 m. lapkričio 1 d.; baudžiamojoje byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-387-495/2017, kaip tęstiniai nusikaltimai buvo kvalifikuoti kaltininko veiksmai žaginant mažametę nukentėjusiąją laikotarpiu nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2013 metų liepos mėnesio, ir taip toliau (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-114-495/2018).

24. V. M. tvirkinamieji veiksmai E. B. (B.) ir V. D. atžvilgiu buvo padaryti per laikotarpį nuo 2008 m. pabaigos iki 2009 m. kovo 13 d. po šeimos persikėlimo į (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis V. M. nuketėjusiosios V. D. atžvilgiu veikė vieninga tyčia, atlikdamas tvirkinamuosius veiksmus tiek jai esant mažametei, t. y. iki 14 metų amžiaus, tiek ir vėliau, V. D. sulaukus 15 metų, todėl teismo nuomone, V. M. 2013 – 2014 metais ir 2015 m. gruodžio 24 d. padarytos veikos, taip pat atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius, ir kvalifikuotinas kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Taigi, atsižvelgiant ne tik į formuojamą teismų praktiką, bet ir šiuo atveju, byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia konstatuoti, kad V. M., atlikdamas tvirkinamuosius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, jau nuo pat pradžių teturėjo vienintelį tikslą – gauti seksualinį pasitenkinimą tvirkinant nukentėjusiąja E. B. (B.) ir V. D., ir tą daryti ne vieną kartą, o nuolat, tai yra veikė vieninga tyčia.

25. Apeliaciniame skunde keliamas senaties klausimas, praėjus penkiems metams nuo inkriminuotų veikų. Pažymėtina, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, padarymo laikotarpis teismo nustatytas nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 13 d. ir 2009 m. pradžioje, šeimai persikėlus gyventi į (duomenys neskelbtini). Antra nusikalstama veika, numatyta BK 153 straipsnio 1 dalyje, kurios padarymu pripažintinas kaltu V. M., padaryta laikotarpyje nuo 2013 m. vasaros pradžios iki 2014 m. vasaros pabaigos. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp pirmos ir antros nusikalstamų veikų padarymo nėra penkerių metų laikotarpio, dėl ko būtų galima taikyti BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio nuostatas, ir laikyti, kad yra suėjusi nusikalstamos veikos senaties terminas.

26. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog šioje byloje buvo pažeistas teritorinio priklausomumo principas ir, tai sutrukdė tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą bei tinkamai išnagrinėti bylą teisme. Atkreiptinas dėmesys, jog pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą yra informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, kuri gali būti gauta skundu, pareiškimu ar pranešimu (BPK 166 straipsnio 1 dalis) arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius ir surašius tarnybinį pranešimą (BPK 166 straipsnio 2 dalis). Įgyvendinant BPK nuostatas, reglamentuojančias ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo subjektai savo veikloje vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 „Dėl Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos), kuriose detalizuotas BPK apibrėžtų reikalavimų taikymas pradedant ikiteisminį tyrimą. Rekomendacijų 75 punktas numato, kad yra draudžiama ikiteisminio tyrimo įstaigoje gautą skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką tiesiogiai persiųsti nagrinėti kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai. Esant pagrindui į kitą ikiteisminio tyrimo įstaigą galima kreiptis tik dėl BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodytų patikslinimo veiksmų atlikimo. 76 punkte nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo įstaiga, gavusi skundą, pareiškimą ar pranešimą, kurį pagal kompetenciją turėtų nagrinėti kita ikiteisminio tyrimo įstaiga, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per penkias darbo dienas jį išsiunčia kompetentingai prokuratūrai, kuri nusprendžia, kokiai ikiteisminio tyrimo įstaigai pavesti nagrinėti skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Baudžiamojo proceso kodekso 171 straipsnio 2 dalis numato, jog gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras sprendžia, kas turi atlikti tyrimą. BKK 174 straipsnio 1 dalis numato, jog ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas.

27. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2018 m. sausio 18 d. (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato reagavimo skyriuje buvo surašytas protokolas–pareiškimas. V. M. pranešė apie įvykį parodydama, jog laikotarpyje nuo 2008 m. iki 2016 m., įvairiose gyvenamosiose vietose jos sutuoktinis V. M. seksualiai priekabiavo ir tvirkino jos dukras E. B. (B.) ir V. D.. 2018 m. sausio 25 d. vyresnysis tyrėjas surašė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal gautą 2018 m. sausio 18 d. V. M. protokolą–pareiškimą. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė vadovaudamasi BPK 171 straipsnio 2 dalimi, 174 straipsnio 1 dalimi pavedė (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams atlikti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 152 straipsnio 1 dalį dėl to, kad V. M. laikotarpyje nuo 2008 metų iki 2016 metų, gyvenamosiose vietose – (duomenys neskelbtini), seksualiai priekabiavo prie V. M. dukrų E. B. (B.) ir V. D.. Byloje nustatyta, jog paskutinė V. M. nusikalstama veika įvykdyta (duomenys neskelbtini), todėl kitaip nei nurodo gynėja advokatė, teritorinio priklausomumo principas pažeistas nebuvo. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo normomis, tyrimą pagrįstai buvo pavesta atlikti (duomenys neskelbtini) apskrities VPK KP SNTV.

28. Atsakant į skundo argumentus taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje analizavo ne tik įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas, bet nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo V. M. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus. Nuteistojo V. M. gynėja apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikia kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai neleidžia spręsti apie neišsamų, neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistojo kaltė neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Skunde išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. M. atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų E. B. (B.), V. D., tvirkinimo veiksmus. Taigi, pirmiau nurodytais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas numatytas BK 153 straipsnio, 153 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 3 dalyje yra visiškai įrodyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. M. gynėjos advokatės D. B. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) nuosprendžio.