Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu A. M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 11 punktus laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Iš A. M. B. priteista A. T. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 52 Lt valstybei teismo išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi nuteistojo A. M. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. B. nuteistas už tai, kad, grasindamas panaudoti ir panaudodamas fizinį smurtą prieš mažametį asmenį, prieš mažamečio valią su juo lytiškai santykiavo, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu.

A. M. B. laikotarpiu nuo 2007 m. vasaros iki 2009 m. lapkričio 1 d. A. T. globėjos S. R. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name ir aplink namą esančioje teritorijoje, pasinaudodamas nukentėjusiosios A. T. , gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės bei lengvo protinio atsilikimo, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - mušti diržu ir panaudodamas fizinį smurtą - ją pastumdamas bei pargriaudamas, jėga numovė kelnes ir kelnaites, taip palauždamas nukentėjusiosios valią priešintis, ir sistemingai, nenustatytą kartų skaičių, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu - lietė rankomis A. T. krūtis, lytinius organus ir sėdmenis, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios burną, sėdmenis ir lytinius organus, kišo pirštus į nukentėjusiosios lytinius organus, vertė ją rankomis liesti savo lytinius organus bei įvesdamas savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį su ja lytiškai santykiavo, tokiu būdu seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę A. T. .

Be to, A. M. B. nuteistas dar ir už tai, kad, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, nesunkiai susargdino bejėgiškos būklės mažametę.

A. M. B. laikotarpiu nuo 2007 m. vasaros iki 2009 m. lapkričio 1 d., A. T. globėjos S. R. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name ir aplink namą esančioje teritorijoje, seksualiai prievartaudamas ir išžagindamas dėl mažametystės ir lengvo protinio atsilikimo bejėgiškos būklės A. T. , gimusią (duomenys neskelbtini), bei grasindamas, kad jei ši kam nors apie tai pasakys, ją mušti, t. y. siekdamas nuslėpti kitus nusikaltimus, sukėlė nukentėjusiajai stiprų stresą. Dėl prieš nukentėjusiąją A. T. padarytų nusikaltimų jai išsivystė laikinas praeinantis psichikos sutrikimas - reakcijos į stiprų stresą - atitinkantis nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą; taip A. M. B. bejėgiškos būklės mažametei A. T. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje, nors ir pacitavo apeliacinio skundo motyvus, kuriuose teigiama, jog nuteistasis spėjamu nukentėjusiosios išžaginimo metu negalėjo būti nusikaltimo vietoje, tačiau teismui nepateikus motyvuoto atsakymo į apeliacinio skundo motyvus, laikytina, kad apelia­cinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad liudytojos R. Ž. parodymais, tiek kaip nuteistąjį apibūdinančia medžiaga, tiek kaip nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų įrodymu, remtis negalima. Pažymėtina, kad liudytoja R. Ž. savo parodymuose kaltina nuteistąjį A. M. B. BK numatytų nusikalstamų veikų atlikimu, todėl, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pripažįstant ir vadovaujantis kaip pagrįstais ir teisingais liudytojos R. Ž. parodymais, pripažįstama ir tai, kad A. M. B. R. Ž. atžvilgiu atliko liudytojos nurodomas nusikalstamas veikas, nors dėl šių veikų nebuvo atliktas ikiteisminis tyrimas bei priimtas nuosprendis. Kasatoriui kyla klausimas, ar tokiu būdu nėra pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstituci­joje bei BPK įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Gynėjo įsitikinimu, abiejų instancijų teismai neįvertino liudytojos R. Ž. paro­dymų atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, todėl jis laiko, kad buvo pažeista viena iš pagrin­dinių kaltinamojo teisių baudžiamajame procese.

Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios teisme nebuvo pakankamai įsigilinta į nukentėjusiosios bendravimą su V. M. bei V. N. , o apeliacinės instancijos teismui nurodžius, jog nėra būtinybės apklausti V. N. , buvo suvaržytos nuteistojo galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų. Nurodoma, kad apeliaciniu skundu dėl šių nurodytų aplinkybių ir dėl apytikslio nukentėjusiosios išžaginimo laiko buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismui atsisakius tai padaryti, buvo užkirstas kelias objektyviam ir visapusiškam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė atsiliepime į nuteistojo A. M. B. gynėjo advokato H. Mackevičiaus kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas. Argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, iš esmės tie patys, kaip ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, argumentuotai nurodė, kodėl nesivadovaujama liudytojų S. R. , L. Ž. , O. K. B. , S. B. ir I. J. parodymais, kuriais jie patvirtina kaltinamojo parodymus, kad jis nukentėjusiosios A. T. atostogų laikotarpiu (nuo 2009 m. spalio 26 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d.) pas S. R. atvykęs nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl nuteistojo A. M. B. kaltė grindžiama nukentėjusiosios A. T. , liudytojų R. Ž. , A. M. , E. M. , B. P. , E. J. , G. J. , V. B. parodymais bei specialisto išvada, ir pagrįstai atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti teismo ekspertą, liudytojus V. M. bei V. N. . Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, išanalizavo nukentėjusiosios, liudytojų parodymų turinį, motyvavo nukentėjusiosios suvokimo galimybę, plačiai argumentavo, kokiais įrodymais grindžiamas kaltinimas. Kasatoriaus argumentas, kad, apeliacinės instancijos teismui nurodžius, jog išžaginimas galėjo įvykti ir kitu laiku, ne tik 2009 m. spalio 26-27 dienomis, iš esmės buvo sutrukdyta A. M. B. gintis nuo pareikštų kaltinimų, atmestinas, kaip ir argumentas, kad šis teismas ėmėsi aiškinti specialisto išvadą. Pažymėtina, kad specialistai nepasisakė, jog su A. T. buvo atliktas prievartinis lytinis aktas, tą konstatavo apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad lytinis aktas buvo atliktas su neįgalia mažamete, pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės ir lengvo protinio atsilikimo, be to, dar ir grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - mušti diržu bei panaudoti kitokį fizinį smurtą.

Prokurorė pažymi, kad kasaciniame skunde nurodomas alternatyvus prašymas - nenustačius pagrindo nutraukti bylą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tačiau BPK 382 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato du pagrindus, kada panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį galima perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, t. y. jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224, 225 straipsnio teismingumo taisykles. Pažymėtina, kad aplinkybių, jog prokuroras ar teismas kokiu nors būdu proceso eigoje demonstravo išankstinį nusistatymą kaltinamojo atžvilgiu, nenustatyta. Taip pat nenustatyta ir BPK 224, 225 straipsniuose nustatytų teismingumo taisyklių pažeidimų, minėtų aplinkybių nenurodoma ir kasaciniame skunde, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas. Pagrindiniai kasatoriaus skundo argumentai susiję su tuo, kad nepagrįstai atmesti nuteistajam naudingi liudytojų parodymai, nukentėjusiosios parodymuose yra daug prieštaravimų, o teismams išsamiai neištyrus reikšmingų bylos aplinkybių ir nenustačius galimo nukentėjusiosios išžaginimo laiko, nuteistasis negalėjo efektyviai pasinaudoti teise teikti jį teisinančius įrodymus ir paaiškinimus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai padarė pažeidimus, sudarančius kasacine tvarka nagrinėjimo pagrindus, tačiau iš skundo teksto matyti, kad kasatorius tik deklaratyviai mano (nurodydamas tik keletą BPK straipsnių), kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nes vėliau skundas grindžiamas tik tuo, kad teismai netinkamai vertino nuteistajam naudingus ir nenaudingus įrodymus, liudytojų parodymus, jie atkartojami ir analizuojami skunde, ginčijamos specialisto ir ekspertizės išvados, teigiama, kad teismai neišsamiai ištyrė bylą, jie savaip vertinami ir nesutinkama su teismų sprendimuose pateiktais motyvais. Pažymėtina ir tai, jog kasacinis skundas beveik identiškas apeliaciniam skundui, kuris išsamiai išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka teismų sprendimuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl nuteistojo kaltumo

Iš bylos medžiagos matyti, kad savo išvadas dėl nuteistojo kaltumo teismai pirmiausia grindė, priešingai nei teigia kasatorius, iš esmės vienodais ir esminėmis detalėmis sutampančiais nukentėjusiosios A. T. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys (liudytojų parodymai, specialisto išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas bei kita rašytinė bylos medžiaga). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus skundo motyvai dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo iš esmės atkartoja jo apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamias ir detalias išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Atsakydamas į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo išdėstytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms ir motyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus.

Kasatoriaus teiginiai, kad abiejų instancijų teismai vadovavosi tik A. M. B. kaltinančiais įrodymais – tuo, kad nebuvo gilintasi į aplinkybes susijusias su nukentėjusiosios bendravimu su V. M. ir V. N. , prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Taip atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai rėmėsi netiesioginių liudininkų parodymais. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Byloje duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios, liudytojų parodymais bei specialisto išvadomis, nėra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes A. M. B. , pasinaudodamas nukentėjusiosios A. T. , gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės bei lengvo protinio atsilikimo, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą - mušti diržu ir panaudodamas kitokį fizinį smurtą - ją pastumdamas bei pargriaudamas, jėga numovė kelnes ir kelnaites, taip palauždamas nukentėjusiosios valią priešintis, sistemingai, nenustatytą kartų skaičių, prieš jos valią tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu - lietė rankomis A. T. krūtis, lytinius organus ir sėdmenis, savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios burną, sėdmenis ir lytinius organus, kišo pirštus į nukentėjusiosios lytinius organus, vertė ją rankomis liesti savo lytinius organus, įvesdamas savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį su ja lytiškai santykiavo, tokiu būdu seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę A. T. . Šiose A. M. B. veikose yra požymiai nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, todėl tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti konstatuojant, kad A. M. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad jis nepagrįstai pripažintas atsakingu už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Kasaciniame skunde manoma, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neatnaujino įrodymų tyrimo.

Apeliacinės instancijos teismas pagal 324 straipsnio 6 dalį turi atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo klaidų vertinant įrodymus dėl A. M. B. kaltės nenustatė, todėl atlikti įrodymų tyrimo neprivalėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo A. M. B. gynėjo apeliacinius skundus, motyvuotai pasisakė dėl jo kaltės įrodytumo, bylos duomenų patikimumo. Šis teismas atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Dėl kitų kasatoriaus prašymų

Kasatoriaus prašymas - nenustačius pagrindo nutraukti bylą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui - negali būti tenkinamas. Kasaciniame skunde pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas BPK 382 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas sprendimas, nenurodyta ir šioje byloje nenustatyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. M. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą.