Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir I. B. ieškinį dėl restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo priteisimo, pareikštą atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių. Byloje dalyvauja tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notaras M. K., uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „GelvoraSergel“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas laikėsi pozicijos, jog Kreditavimo sutarties specialiosios dalies (2012 m. balandžio 27 d. susitarimo redakcija) 2.9.2.2 punkte nėra nustatytas fiksuotos palūkanų normos dydis, tačiau tai nereiškia, kad konkretus šios palūkanų normos dydis turėjo būti įtvirtintas Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.9.2.2 punkte. Pažymėjo, jog šiame Kreditavimo sutarties specialiosios dalies punkte yra įtvirtinta aiški išlyga, kad fiksuotos palūkanų normos dydis nurodomas tik tuo atveju, jeigu šis dydis nustatomas sutarties pasirašymo dieną. Vadinasi, tais atvejais, jeigu fiksuotos palūkanų normos dydis nustatomas ne sutarties pasirašymo dieną, šis dydis nėra nurodomas Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.9.2.2 punkte. Ieškovai inicijavo Kreditavimo sutarties pakeitimus, kurie buvo įforminti 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu. Pažymi kad ieškovai, pasirašydami Kreditavimo sutarties specialiąją dalį (2012 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo redakcija), expressis verbis patvirtino, kad visi Kreditavimo sutarties pakeitimai, įforminti 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu, buvo sudaryti ieškovų iniciatyva. Ieškovų pasirinkimu fiksuotos palūkanų normos dydis nustatytas vėliau negu buvo pasirašytas 2012 m. balandžio 27 d. susitarimas, o toks jų pasirinkimas nulėmė, kad konkretus fiksuotos palūkanų normos dydis nebuvo įtvirtintas pačiame 2012 m. balandžio 27 d. susitarime. Šalys susitarė, kad 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo nuostatos, susijusios su bazinės palūkanų normos keitimu į fiksuotą palūkanų normą, bus taikomos nuo 2012 m. gegužės 5 d. Pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 5 d. buvo šeštadienis, todėl fiksuota palūkanų norma buvo nustatyta pirmą darbo dieną po šios dienos, t. y. 2012 m. gegužės 7 d. Šios dienos duomenimis, atsižvelgiant į ieškovų pasirinkimą (palūkanos JAV doleriais, laikotarpis – dveji metai), buvo nustatyta 1,38 procento fiksuota palūkanų norma, būtent tokia nekintama palūkanų norma ir buvo taikyta visą ieškovų pasirinktą laikotarpį.

Reaguodami į atsakovo pateiktus paaiškinimus, ieškovai pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad atsakovo 2021 m. balandžio 8 d. teismui pateikta detalizacija yra klaidinanti. Lauke AB96 atsakovas nurodo palūkanų reikšmę 1,12585, kai turi būti 0,66. Dėl to lauke Z142 apskaičiuojama neteisinga 2 678,14 JAV dolerių permokėta palūkanų suma, nors pats atsakovas sutinka, kad permokėtų palūkanų suma yra 4 042,94 JAV dolerių. Dėl to klaidingai apskaičiuojamos visos permokėtų palūkanų sumos kiekvieną periodą stulpelyje Z. Dėl klaidingai apskaičiuotų permokėtų palūkanų sumų yra klaidingai apskaičiuojami visi kliento sąskaitos likučiai stulpeliuose W ir Z, todėl, galiausiai, klaidingai apskaičiuojamas šalių įsipareigojimų balansas. Dėl šių priežasčių ieškovai prašo teismo nesivadovauti atsakovo pateikta detalizacija. Detalizacijos stulpeliuose W ir Z apskaičiuoti kliento sąskaitos likučiai yra ieškovo sąskaitoje esantys pinigai, kurie laisvai gali būti naudojami kredito įmokų sumokėjimui. Atsakovas neturi teisės uždrausti ieškovams įvykdyti periodinius įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį jo sąskaitoje esančiais pinigais. Būtent šie mokėjimai Kreditavimo sutarties nutraukimus daro neteisėtais ir iš esmės keičia šalių įsipareigojimų balansą. Būtent šių mokėjimų nuslėpimas leido atsakovui sukurti Kreditavimo sutarties nutraukimų teisėtumo regimybę ir pasipelnyti ieškovų sąskaita, priskaičiuojant jiems tūkstantinius delspinigius.

Ieškovų nuomone, jokia apgaule įgyta nauda negali būti pripažinta ir įteisinta. Jeigu apgaulės subjektas tą naudą turėtų, tai būtų pažeistas fundamentalus teisingumo principas, būtų pažeistas teisės principas – neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų pasekmių. Šios atsakovo pastangos atskleidžia jo kaip piktybinio įstatymų pažeidėjo esatį. Net ir esant teismo sprendimui, patvirtinusiam apgaulę, vietoje atgailos šis nusidėjėlis toliau siekia išpešti kuo daugiau naudos iš savo neteisėtos veikos. Atsižvelgdamas į tai, teismas turėtų visa apimtimi tenkinti ieškovų neturtinės žalos reikalavimus, įgyvendinant prevencinę civilinės atsakomybės funkciją ir taikant atsakovui akivaizdžiai reikalingą auklėjamąją ir pagarbos įstatymui ugdomąją priemonę.

Pažymėjo, kad Lietuvos Bankas savo sprendimu rekomendavo atnaujinti Kreditavimo sutarties galiojimą, o tai yra įmanoma tik tokiu atveju, kai kliento sąskaitos likučiu (permokėtų palūkanų suma) yra sumokamos kiekvieno periodo kredito įmokos, kas yra logiška ir teisinga. Ieškovai buvo perteklinai sumokėję atsakovui, todėl nebuvo vėluojančių mokėjimų faktų, Kreditavimo sutarties nutraukimai yra neteisėti, atsakovo apskaičiuotas šalių įsipareigojimų balansas yra klaidingas, negali būti taikomas. Jeigu visa suma 4 042,94 JAV dolerių būtų atskaitoma iš apgaulės būdu apskaičiuoto klaidingo kredito likučio po Kreditavimo sutarties nutraukimų, kaip pageidauja atsakovas, tai tokiu būdu įvyktų teisiškai neįmanomas apgaulės būdu gautos naudos įteisinimas.

Dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda ieškovui sužinojus apie jo teisės pažeidimą. Su ieškiniui teismui yra pateiktas įrodymas – 2018 m. lapkričio 27 d. atsakovo darbuotojos S. J. laiškas „12 Luminor kredito apskaitos pateikimas 2018 11 27“, kuriame buvo kredito apskaitos duomenys ir iš kurių nustatytos neteisėtai pritaikytos 1,38 proc. palūkanos. 2018 m. lapkričio 27 d. ieškovams pirmą kartą buvo atskleistas šis faktas. Ieškinys pareikštas 2020 m. balandžio 20 d., praėjus 1,4 metams, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.

Pažymėjo, kad atsakovas kaltina ieškovus jam nieko nemokant po Kreditavimo sutarties nutraukimo 2018 m. rugsėjo 26 d. Įstatymas nustato, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Kai kredito sutartis bus atkurta, tai ieškovai ją vykdys. Klausimas dėl ieškovų dabartinės turtinės padėties byloje yra išnagrinėtas ir išspręstas galutiniu Vilniaus apygardos teismo sprendimu.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2008 m. kovo 31 d. ieškovai ir Nordea Bank Finland AB, kurio teises ir pareigas perėmė atsakovas, sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK/08/03/116SV, kuria atsakovas ieškovams suteikė 179 069 JAV dolerių kreditą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai užbaigti. Kreditavimo sutartyje šalys susitarė dėl šių kredito suteikimo sąlygų: 0,66 proc. banko maržos, 6 mėnesių LIBOR bazinės palūkanų normos (fiksuota palūkanų norma netaikoma), linijinio mokėjimo metodo. Kreditavimo sutartyje nustatyta kredito grąžinimo pradžia – 2008 m. spalio 5 d., pabaiga – 2040 m. kovo 5 d. Prievolės įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka.

2008 m. rugsėjo 3 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą prie Kreditavimo sutarties, kuriuo buvo pakeistos Kreditavimo sutarties specialiosios sąlygos: nustatyta 3 mėnesių LIBOR bazinė palūkanų norma ir atidėta kredito grąžinimo pradžia – 2009 m. balandžio 5 d. Visos kitos kredito sutarties sąlygos liko nepakitusios.

Ieškovų prašymu 2012 m. balandžio 27 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą prie Kreditavimo sutarties, kuriuo mokėjimo metodas buvo pakeistas iš linijinio į anuiteto, nustatyta 0,66 procento marža, dvejiems metams nustatyta fiksuota palūkanų norma JAV doleriais ir nustatyta sąlyga, kad pasibaigus dvejiems metams, bus taikoma 3 mėnesių LIBOR bazinė palūkanų norma. Nustatyta kredito grąžinimo pradžia 2012 m. rugpjūčio 5 d. Taip pat 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu Kreditavimo sutartis buvo išdėstyta nauja redakcija. 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo pagrindu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. kovo 5 d. ieškovams buvo taikoma 2,04 metinė palūkanų norma, kurią sudarė 0,66 proc. marža ir 1,38 proc. fiksuota palūkanų norma.

2016 metais ieškovai pradėjo pažeidinėti Kreditavimo sutartį, t. y. nustatytais terminais ir tvarka nemokėti ja prisiimtų finansinių įsipareigojimų. Atsakovas, reaguodamas į Kreditavimo sutarties pažeidimą, išsiuntė ieškovams 2016 m. vasario 9 d. raštus, informuodamas juos apie netinkamai vykdomas pinigines prievoles ir nustatydamas jiems papildomą terminą iki 2016 m. kovo 14 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 1 719,88 JAV dolerių, padengti. Kartu 2016 m. vasario 9 d. raštais atsakovas įspėjo ieškovus, kad atsakovas, jiems papildomai nustatytu terminu nepadengus pradelstų finansinių įsipareigojimų, priims sprendimą dėl vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo. Ieškovai nepašalino Kreditavimo sutarties pažeidimo, todėl atsakovas pakartotinai kreipėsi į ieškovus, išsiųsdamas jiems 2016 m. gegužės 18 d. raštą. Atsakovas šiuo raštu nustatė ieškovams papildomą terminą iki 2016 m. birželio 21 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 1 805,87 JAV dolerių, padengti. Šiais raštais atsakovas dar kartą įspėjo ieškovus dėl vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo. Ieškovai vis vien nepadengė pradelstų finansinių įsipareigojimų, todėl atsakovas dar kartą kreipėsi į ieškovus, išsiųsdamas jiems 2016 m. liepos 26 d. pranešimą apie vienašališką Kreditavimo sutarties nutraukimą. Atsakovas šiuo pranešimu nustatė ieškovams papildomą terminą iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 1 773,45 JAV dolerio, padengti ir įspėjo, kad Kreditavimo sutartis bus vienašališkai nutraukta 2016 m. rugpjūčio 10 d., jeigu ieškovai nepašalins Kreditavimo sutarties pažeidimo. Ieškovai nepašalino Kreditavimo sutarties pažeidimo, todėl atsakovas 2016 m. rugpjūčio 10 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį.

2016 m. gruodžio 2 d. ieškovai ir atsakovas sudarė skolos grąžinimo susitarimą Nr. BK-159, kuriuo šalys susitarė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. ieškovai skolą atsakovui grąžins dalimis mokant kas mėnesį po 600 Eur iki 2017 m. gegužės 19 d.

2017 m. birželio 19 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 17/06/001, kuriuo susitarė dėl Kreditavimo sutarties galiojimo atnaujinimo. Šiuo susitarimu šalys patvirtino, kad kredito gavėjų negrąžinta suma bankui 2017 m. birželio 19 d. sudaro 146 411,60 JAV dolerio, iš kurių negrąžinta kredito dalis – 135 947,06 JAV dolerio, įsipareigojimų nevykdymo palūkanos – 274,72 JAV dolerio, nesumokėtos kredito palūkanos – 189,82 Eur JAV dolerio.

2017 m. birželio 28 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. BPK 17/06/405D (toliau – ir 2017 m. birželio 28 d. susitarimas), kuriuo susitarė, kad pareiškėjų pradelsta skola atsakovui sudaro 10 465,30 JAV dolerio (iš jų 189,82 JAV dolerio palūkanos), o bendra negrąžinta kredito suma bankui - 146 412,36 JAV dolerio. Taip pat šiuo susitarimu buvo pakeista kredito valiuta iš JAV dolerių į eurus ir nustatyta 6 mėnesių EURIBOR bazinė palūkanų norma bei padidinta 3,50 proc. marža.

Po Kreditavimo sutarties galiojimo atnaujinimo ieškovai ir vėl netinkamai vykdė savo finansinius įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, todėl atsakovas išsiuntė ieškovams 2018 m. sausio 16 d. raštą, informuodamas juos apie netinkamai vykdomas pinigines prievoles ir nustatydamas papildomą terminą iki 2018 m. vasario 19 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 1 520,87 Eur, padengti. Kartu atsakovas minėtu raštu įspėjo ieškovus, kad atsakovas, jiems papildomai nustatytu terminu nepadengus pradelstų finansinių įsipareigojimų, priims sprendimą dėl vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo. Vėliau atsakovas išsiuntė ieškovams 2018 m. gegužės 17 d. raštą, nustatydamas papildomą terminą iki 2018 m. birželio 20 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 1 898,21 Eur, padengti. Ieškovai dar kartą įspėti dėl vienašališko Kreditavimo sutarties nutraukimo. Atsakovas, ieškovams nepašalinus Kreditavimo sutarties pažeidimo, dar kartą kreipėsi į ieškovus 2018 m. rugpjūčio 23 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą, nustatydamas papildomą terminą iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pradelstiems finansiniams įsipareigojimams, pinigine išraiška sudarantiems 2 318,39 Eur, padengti ir įspėdamas, kad Kreditavimo sutartis bus vienašališkai nutraukta 2018 m. rugsėjo 26 d., jeigu ieškovai nepašalins Kreditavimo sutarties pažeidimo. Ieškovai papildomai nustatytu terminu nepašalino Kreditavimo sutarties pažeidimo, todėl atsakovas 2018 m. rugsėjo 26 d. vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį.

2018 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto 19-ojo notarų biuro notaras M. K. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. MK-10892, kuriame nurodė, kad ieškovų skolinių įsipareigojimų atsakovui suma – 127 351,53 Eur (negrąžintas kreditas – 126 660,55 Eur, nesumokėtos palūkanos – 181,90 Eur, nesumokėtos netesybos – 509,08 Eur). Šio Vykdomojo įrašo pagrindu antstolis D. K. 2018 m. lapkričio 15 d. pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0174/18/02729.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 3 d. ieškovai pateikė atsakovui pretenziją, reikalaudami nutraukti vykdomąją bylą, atnaujinti Kreditavimo sutartį ir kompensuoti nuostolius. Atsakovas 2019 m. sausio 10 d. raštu ieškovų pretenziją tenkinti atsisakė. Tuomet ieškovai kreipėsi į Lietuvos Banką su prašymu nagrinėti vartojimo ginčą. Prašyme nagrinėti vartojimo ginčą ieškovai nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ieškovų skolą, neteisingai pritaikė bazinę palūkanų reikšmę laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. kovo 5 d., dėl to atsakovas apskaičiavo 2 678,14 JAV dolerio daugiau palūkanų nei turėjo, taigi ieškovų įsiskolinimo atsakovui nebuvo. Ieškovai taip pat nurodė, kad 2012 m. balandžio 27 d. susitarime ieškovai ir atsakovas susitarė dėl 3 mėnesių JAV dolerių bazinės palūkanų normos, kuri fiksuojama 2 metų laikotarpiui. Bazinės palūkanų normos taikomos nuo 2012 m. gegužės 5 d. Pagal 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo 8.1 punktą bazinės palūkanos turėjo būti nustatomos prieš dvi dienas iki periodo pradžios. Ieškovai teigė, kad LIBOR 2012 m. gegužės 3 d. buvo 0,46585 procento, o atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. kovo 5 d. taikė 1,38 proc. bazines palūkanas, t. y. 2,96 karto didesnes nei privalėjo. Būtent todėl ieškovai atsakovui permokėjo 2 678,14 Eur JAV dolerio palūkanų ir dėl to ieškovo sąskaitoje yra sukauptas teigiamas likutis, kuris iš esmės keičia ieškovų ir atsakovo santykius ir šią dieną. Nurodė, kad ieškovai įmokas pagal Kreditavimo sutartį yra sumokėjęs į priekį, dėl to bankas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutarties, nes nebuvo susidariusios skolos atsakovui.

Lietuvos Bankas 2019 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 242-341 „Dėl I. B., V. B. ir Banko Luminar Bank AS ginčo nagrinėjimo“, kuriuo ieškovų reikalavimą tenkino iš dalies ir rekomendavo atsakovui ieškovų permokėtą palūkanų už naudojimąsi kreditu sumą įskaityti į ieškovų negrąžintą skolos atsakovui sumą, neskaičiuoti 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų po Kreditavimo sutarties nutraukimo nuo visos negrąžintos kredito sumos, o ieškovų jau sumokėtas sumas už įsipareigojimų nevykdymo palūkanas įskaityti į ieškovų negrąžintos skolos atsakovui sumą, atnaujinti Kreditavimo sutarties galiojimą ir atsisakyti priverstinio vykdymo.

Sprendime Lietuvos Bankas nurodė, kad Kreditavimo sutarties šalys 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu susitarė, kad dvejus metus metinę palūkanų normą sudarys marža ir fiksuota palūkanų norma, o pasibaigus dvejų metų laikotarpiui metinę palūkanų normą sudarys marža ir bazinė palūkanų norma. 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo bendrųjų sąlygų 1.18.3 punkte nurodyta, kad fiksuota palūkanų norma – tai specialiosios dalies 2.9.2 papunktyje numatyta palūkanų norma, kuri nekinta visą kredito gavėjo pasirinktą laikotarpį ir kuri pirmą kartą yra nustatoma nuo kredito išmokėjimo arba sutarties pasirašymo dienos, tačiau 2012 m. balandžio 27 d. susitarime konkretus fiksuotų palūkanų normos dydis nenurodytas. Įvertinęs tai, kad Kreditavimo sutarties šalys susitarė dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos (0,66 proc. marža + 2 metus fiksuotos palūkanos JAV doleriais), tačiau atsakovas 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo specialiose sąlygose nenurodė konkretaus fiksuoto palūkanų normos dydžio, nedetalizavo fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo mechanizmo bendrosiose sąlygose, nepateikė jokios kitos informacijos, iš kurios būtų galima teigti, kad ieškovams buvo atskleista 1,38 proc. fiksuota palūkanų norma ir kad ieškovai su tuo sutiko, Sprendime Lietuvos Bankas konstatavo, kad šalys susitarė, jog metinę palūkanų normą už naudojimąsi kreditu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. sudarys tik 0,66 proc. Taip pat įvertinęs atsakovo Lietuvos Bankui pateiktus skaičiavimus, Sprendime Lietuvos Bankas konstatavo, kad ieškovai dėl atsakovo neteisėto Kreditavimo sutarties vykdymo yra sumokėję atsakovui 4 042,94 JAV dolerio palūkanų daugiau nei sutarė 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu.

Taip pat Sprendime Lietuvos Bankas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. atsakovas Kreditavimo sutartį su ieškovais nutraukė dėl to, kad ieškovai netinkamai vykdė mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį ir atsakovui pateikus reikalavimus mokėti skolą, visos skolos atsakovui nesumokėjo. Paskutinio atsakovo ieškovams 2018 m. rugpjūčio 23 d. siųsto pranešimo mokėti skolą dieną ieškovų skola atsakovui sudarė 2 318,39 Eur. Tačiau atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. kovo 5 d. ieškovams palūkanas už naudojimąsi kreditu skaičiavo taikydamas 2,04 proc. metinę palūkanų normą ir dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovai atsakovui permokėjo 4 042,94 JAV dolerio (3 640,98 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Bankas Sprendime konstatavo, kad atsakovas ieškovų permokėtą 4 042,94 JAV dolerio (3 640,98 Eur) palūkanų už naudojimąsi kreditu sumą turėjo perskirstyti ieškovų skolai padengti pagal 2012 m. balandžio 27 d. susitarime nustatytas įmokų paskirstymo sąlygas. Jeigu atsakovas ieškovų permokėtą palūkanų už naudojimąsi kreditu sumą būtų perskirstęs pareiškėjų skolai pagal kredito sutartį dengti, ieškovų skola atsakovui nebūtų susidariusi ir nebūtų atsiradęs pagrindas ieškovui vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį.

Dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo

Šiais reikalavimais, nors ir formuluojamais kaip savarankiškais, ieškovai iš esmės siekia atkurti Kreditavimo sutarties vykdymą pagal sąlygas, nurodytas Kreditavimo sutartyje, jos pakeitimuose, sudarytuose iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. įvykdyto Kreditavimo sutarties nutraukimo, taip pat ieškovų nurodomuose Kreditavimo sutarties pakeitimuose po Kreditavimo sutarties nutraukimo 2016 m. rugpjūčio 10 d., ieškovų neprašomuose šioje byloje pripažinti negaliojančiais. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra svarbi, nes ji apibrėžia šios bylos nagrinėjimo ribas – ieškovų pasirinktą jų kaip pažeistų teisių gynybos būdą, kurį pareigą pasirinkti ir nurodyti ieškinyje turi būtent ieškovai (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Įstatymas draudžia teismui peržengti pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Kadangi ieškovai jų teisių pažeidimą iš esmės sieja su Kreditavimo sutarties nutraukimo neteisėtumu (Kreditavimo sutarties nutraukimai lėmė pasekmes ieškovams – pareigą grąžinti gautą kreditą iš karto, skolos išieškojimo nukreipimą į hipoteka užtikrintą turtą, išduodant Vykdomąjį įrašą, su kuo ieškovai nesutinka) bei naudojasi įstatyme įtvirtintu jų kaip pažeistų teisių gynybos būdu – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį (CK 3.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas), šiuo klausimu teismas pasisako pirmiausia.

Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – CK 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl tam tikrais atvejais – sutarčiai esant vartojimo sutartimi, teismui kyla pareiga jas įvertinti pagal įstatyme įtvirtinus sąžiningumo kriterijus.

Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Taigi, teismui konkrečiu atveju sprendžiant ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012).

Nagrinėjamu atveju Kreditavimo sutartį sudarė ieškovai – fiziniai asmenys ir atsakovas – kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Pagal Kreditavimo sutartį ieškovams atsakovas suteikė 179 069 JAV dolerių kreditą šeimos poreikiams tenkinti – šeimos būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), baigti statyti. Taigi, Kreditavimo sutartis, įskaitant visus jos pakeitimus, laikytina vartojimo sutartimi, dėl ko teismui tenka pareiga Kreditavimo sutarties sąlygas ex officio įvertinti pagal CK įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Kita vertus, pažymėtina, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda), išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Kreditavimo sutartį su ieškovais nutraukė du kartus: pirmąjį kartą 2016 m. rugpjūčio 10 d., o antrąjį kartą 2018 m. rugsėjo 26 d. Pirmąjį kartą atsakovas Kreditavimo sutartį nutraukė remdamasis Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų (2012 m. balandžio 27 d. susitarimo redakcija) 11.1 punktu (jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą terminą ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų įsiskolinimui padengti; jeigu kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas ir nutraukti sutartį), taip pat CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi. Antrąjį kartą Kreditavimo sutartį su ieškovais atsakovas nutraukė remdamasis Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų (2017 m. birželio 28 d. susitarimo redakcija) 11.1 punktu (jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų (jų dalies), ir/arba įsipareigojimo mokesčio ilgiau kaip 90 kalendorinių dienų, tai yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu; bankas praneša apie tokį sutarties pažeidimą kredito gavėjui išsiųsdamas pranešimą registruotu paštu paskutiniu kredito gavėjo bankui nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų terminą (skaičiuojant nuo pranešimo gavimo dienos) įsiskolinimui padengti; jeigu kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia viso įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę, įspėjęs kredito gavėją ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti Sutartį ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, taip pat reikalauti kompensuoti reinvestavimo kaštus ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas; bankas apie sutarties nutraukimą informuoja kredito gavėją išsiųsdamas pranešimą registruotu paštu paskutiniu kredito gavėjo bankui nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu), taip pat CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, apeliacine tvarka peržiūrėjęs šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. priimtą sprendimą ir jį panaikinęs, teismo rezoliucinėje dalyje nustatė, kad pagal sudarytų sandorių nuostatas ieškovai 2012 m. gegužės 5 d. – 2014 m. kovo 5 d. laikotarpiu atsakovui privalėjo mokėti 0,66 procento dydžio metines palūkanas, dėl kitų ieškinio reikalavimų bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nutartyje Vilniaus apygardos teismas tik nenustatė, kokią palūkanų dalį ieškovai permokėjo atsakovui 2012 m. gegužės 5 d. – 2014 m. kovo 5 d. laikotarpiu, laikant, kad kredito palūkanos yra 0,66 procento dydžio. Bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tarp šalių nekilo ginčo, kad šiuo laikotarpiu permokėtų palūkanų dydis, laikant, kad nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. ieškovai turėjo mokėti 0,66 procento dydžio palūkanas, sudaro 4 042,94 JAV dolerio. Toks permokėtų palūkanų dydis nurodytas ir Lietuvos Banko Sprendime.

Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų yra priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Teismų nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti tam tikros sąlygos: prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, kurios gali susiklostyti nebūtinai tuo pačiu sutartiniu-prievoliniu pagrindu, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai pagal prievolės objektą, jie turi būti priešpriešiniai, galiojantys ir vykdytini. CK 6.131 straipsnio 1 dalis numato, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Taigi, įskaitymas yra vienašalis sandoris. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007, 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).

Nagrinėjamu atveju reikalavimą įskaityti perteklinai sumokėtą 4 042,94 JAV dolerių palūkanų sumą ieškovų įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką ieškovai reiškia šioje byloje. Toks reikalavimas teisme pareikštas 2020 m. balandžio 20 d., priimtas 2020 m. birželio 26 d. Byloje surinkti duomenys neleidžia nustatyti, ar būtent tokį reikalavimą ieškovai atsakovui teikė anksčiau, o jeigu teikė, tai kada konkrečiai. Vien ieškovų paaiškinimų, neteikiant tokias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų (procesiniuose dokumentuose minimų atsakovui teiktų pretenzijų), joms nustatyti nepakanka. Tačiau vertinant ieškovų nurodytą aplinkybę, jog apie tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. taikė ieškovams didesnę palūkanų normą, nei šalys buvo sulygę Kreditavimo sutartimi, ieškovams apskritai tapo žinoma tik 2018 m. lapkričio mėn., konstatuotina, kad reikalavimo dėl perteklinai sumokėtos palūkanų sumos ieškovų įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką ieškovai atsakovui tikrai negalėjo būti pareiškę nei iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. įvykdyto Kreditavimo sutarties nutraukimo, nei iki 2018 m. rugsėjo 26 d. įvykdyto Kreditavimo sutarties nutraukimo. Tuo tarpu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų instituto taikymui būtina sąlyga yra asmens pareiškimas dėl įskaitymo taikymo, kuri yra net tik pagrindas pasekmėms kilti – konkrečioms priešpriešinėms vienarūšėms prievolėms pasibaigti, bet ir pagrindas sąlygoms, lemiančioms įskaitymo galimumą, buvus patikrinti. Viena iš tokių sąlygų yra ta, kad pareiškimo dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pateikimo metu šalys turi turėti priešpriešines prievoles, kurios yra galiojančios ir vykdytinos. Tokiomis priešpriešinėmis prievolėmis ieškovai įvardija jų teisę gauti iš atsakovo perteklinai sumokėtą atsakovui 4 042,94 JAV dolerių sumą bei atsakovo teisę gauti įmokas pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką. Pažymėtina, kad po to, kai Kreditavimo sutartis atsakovo buvo vienašališkai nutraukta 2018 m. rugsėjo 26 d., ieškovų pareiga mokėti įmokas pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką pasibaigė (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Kreditavimo sutartį atsakovui vienašališkai nutraukus, ieškovams kilo pareiga grąžinti visą negrąžintą kreditą ir visas kitas mokėtinas sumas pagal Kreditavimo sutartį (CK 6.222 straipsnis, 6.874 straipsnio 2 dalis). Todėl nepaisant to, kada konkrečiai po 2018 m. rugsėjo 26 d. įvykdyto Kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai pareiškė reikalavimą atsakovui dėl perteklinai sumokėtos 4 042,94 JAV dolerių palūkanų sumos ieškovų įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką įskaitymo, toks įskaitymas vien ieškovų pareiškimo pagrindo, nesant įstatyme įtvirtintų sąlygų įskaitymui atlikti, nebuvo galimas.

Kita vertus, būtina įvertinti ir tai, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą įskaityti perteklinai sumokėtą 4 042,94 JAV dolerių palūkanų sumą ieškovų įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, iš esmės prašo jų permokėtas sumas įskaityti į mokėjimus, kurie ėjo iš karto po jų perteklinai sumokėtų mokėjimų, todėl susidaro situacija, jog ieškovai ieškiniu prašo įskaityti ieškovų turimą reikalavimą atsakovui į atsakovo turėtus reikalavimus ieškovams iki Kreditavimo sutarties nutraukimų, kuriuos patys ieškovai jau buvo įvykdę kitais mokėjimais. Toks įskaitymas nei neteismine, nei teismine tvarka negalimas, nes jo atlikimo metu turi būti galiojanti (nepasibaigusi) tiek ieškovų reikalavimo teisė į atsakovą, tiek atsakovo reikalavimų teisė į ieškovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas plačiau nepasisako dėl ieškovo į bylą pateiktų lentelių, nes jos esminės reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, konstatavus aukščiau nurodytas aplinkybes, neturi.

Priešingai, teismo vertinimu, ieškovų į bylą pateiktos lentelės iš esmės liudija, kad teikiamu ieškiniu ieškovai siekia ne tik pasekmių, kurias yra suformulavę kaip reiškiamus materialinius teisinius reikalavimus, bet ir kitų pasekmių, kurių kaip materialinių teisinių pasekmių ieškinyje nenurodo, jų neformuluoja, nors jos atsispindi ieškovų teikiamose lentelėse. Teismas pateikia tik vieną iš tokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, iš ieškovų pateiktos paskutinės lentelės „Planas v. faktas“ 174-180 eilučių matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 5 d. iki 2015 m. spalio 5 d. ieškovai neatliko jokių įmokų pagal Kreditavimo sutartį, dėl ko net pagal ieškovų pateiktus skaičiavimus, kuriuos jie daro įskaitydami ieškovų permokėtas palūkanų sumas į neatliktus mokėjimus, ieškovų sąskaitoje 2015 m. spalio 5 d. liko 44,77 JAV dolerio (180 eilutės, T stulpelis). Nepaisant to, nuo 2015 m. spalio 5 d. iki Kreditavimo sutarties nutraukimo 2016 m. rugpjūčio 10 d. pagal ieškovų pateikiamą lentelę ieškovų sąskaitos likutis tik padidėja ir vėliau niekuomet nenukrenta žemiau 1 000 JAV dolerių sumos (T stulpelis, 180-218 eilutės). Tokia situacija, teismo vertinimu, yra nulemta to, kad ieškovams be įmokų pagal Kreditavimo sutartį atsakovas skaičiavo taip pat įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ir delspinigius, kas matyti iš atsakovo teiktos lentelės, tačiau pagal ieškovų teikiamą lentelę jų ieškovai nepriskaito. Tai iš esmės reiškia, kad ieškovai teikiamu ieškiniu siekia ne tik atlikti laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. permokėtų palūkanų įskaitymą pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, bet ir siekia atsakovo priskaičiuotų, taip pat ieškovų sumokėtų palūkanų, delspinigių panaikinimo, ko ieškiniu šioje byloje apskritai neprašo.

CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Įvertinęs šią CK normą, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi nustatytą aplinkybę, kad ieškovai 2012 m. gegužės 5 d. – 2014 m. kovo 5 d. laikotarpiu pagal Kreditavimo sutartį atsakovui privalėjo mokėti 0,66 procento dydžio metines palūkanas, taip pat nustatytą aplinkybę, kad šiuo laikotarpiu pagal atsakovo sudarytą Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką mokėdami 2,04 procento dydžio metines palūkanas jie atsakovui permokėjo 4 042,94 JAV dolerių, teismas konstatuoja, kad ieškovai turi teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti permokėtą palūkanų sumą. Tačiau tokio reikalavimo šioje byloje ieškovams nepareiškus, teismas neturi pagrindo spręsti dėl kito nei ieškovų pasirinkto jų pažeistų teisių gynybos būdo taikymo.

Teismui pripažinus, kad ieškovai nepagrįstai šioje byloje prašo įskaityti jų permokėtą 4 042,94 JAV dolerių sumą ieškovų įsipareigojimams pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, nutraukdamas Kreditavimo sutartį 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d., pažeidė Kreditavimo sutarties nutraukimo sąlygas – ją nutraukė nesant jų pažeidimo iš ieškovų pusės, nurodyto Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų (2012 m. balandžio 24 d. susitarimo, 2017 m. birželio 29 d. susitarimo redakcijos) 11.1 punktuose.

Be to, nagrinėjamu atveju teismas įvertina tai, kad atsakovui inicijuojant Kreditavimo sutarties nutraukimą 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d. tuo pagrindu, kad ieškovai vėluoja mokėti įmokas, ieškovas nesigynė tuo, kad prievolę pagal Kreditavimo sutartį jie yra įvykdę, taip pat nekėlė ginčo dėl atsakovo taikytų palūkanų pagal Kreditavimo sutartį laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d., nors šalys visu sutarties vykdymo laikotarpiu, tame tarpe ir sprendžiant jos nutraukimo klausimą, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Ieškovai ginčą dėl taikytų palūkanų pagal Kreditavimo sutartį laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. iškėlė tik tuomet, kai atsakovas Kreditavimo sutartį su ieškovais nutraukė antrą kartą 2018 m. rugsėjo 26 d. ir ėmėsi veiksmų nukreipti išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, t. y. tik tuo metu, kai įskaitymai pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką apskritai nebuvo galimi. Atsakovas su ieškovų argumentais visą laiką nesutiko ir nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu šalys sulygo palūkanos normos nustatymo tvarką, o tuo pačiu fiksuotą palūkanų normą – 1,38 proc., laikotarpiui nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. Tarp šalių kilęs ginčas dėl Kreditavimo sutarties, būtent, 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo aiškinimo buvo išspręstas tik Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi šioje byloje, konstatavus, kad atsakovas turėjo taikyti 0,66 procento metinių palūkanų normą minėtu laikotarpiu pagal Kreditavimo sutartį.

Teismas, nekvestionuodamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutarties toje dalyje, kurioje byla nėra grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, mano esant pagrindą atkreipti dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką kredito gavėjui manant, kad kreditavimo sutartimi nustatyta per didelė palūkanų norma ar ji nenustatyta, turi pareigą inicijuoti palūkanų normos nustatymą teisminiu keliu.

Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra atlygintinė, kredito gavėjas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, todėl, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, bankas turi teisę ją vienašališkai nustatyti. Ši banko teisė nustatyti palūkanų normą nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu. Skolininkas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma ir laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė. Tais atvejais, kai ieškovai, ginčydami banko sprendimą dėl palūkanų normos nustatymo ir (ar) prašydami teismo pakeisti kredito sutarčių nuostatas, reglamentuojančias palūkanų mokėjimą, nepareiškia savarankiško reikalavimo peržiūrėti kredito sutarties pagrindu banko nustatytą palūkanų normą (nustatyti ją mažesnę), neįrodinėja, kad banko nustatyta palūkanų norma neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, bylą nagrinėjantis teismas palūkanų normos nenustatinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014).

Nagrinėjamu atveju pagal Kreditavimo sutartį ieškovams laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. taikytina 0,66 proc. palūkanų norma buvo nustatyta tik minėta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kas tik dar kartą patvirtina, jog byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad Kreditavimo sutarties nutraukimą 2016 m. rugpjūčio 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 26 d. atsakovas įvykdė nesant tam Kreditavimo sutarties Bendrųjų sąlygų 11.1 punkte nustatytų sąlygų: atsakovo nustatyta palūkanų norma teismine tvarka buvo nustatyta tik 2021 m. lapkričio 16 d., ieškovai iki Kreditavimo sutarčių nutraukimo nebuvo pareiškę reikalavimų dėl jų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. permokėtos palūkanų sumos įskaitymo į įmokas pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, ieškovai vėlavo mokėti įmokas pagal Kreditavimo sutarties įmokų mokėjimo grafiką, kaip buvo nurodyta atsakovo raštuose nustatant papildomus terminus šioms vėluojančioms įmokoms ir kitiems mokėjimams pagal Kreditavimo sutartį sumokėti, ko ieškovai byloje iš esmės neginčijo.

Nenustačius pagrindo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimus neteisėtais ir negaliojančiais, teismas neturi pagrindo spręsti restitucijos klausimo – Kreditavimo sutarties atnaujinimo klausimo, su kuo ieškovai iš esmės sieja reikalavimus dėl 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. BK-159 ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 pripažinimo negaliojančiais, taip pat 2017 m. birželio 28 d. susitarimo tam tikrų sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Tačiau siekdamas visapusiško bylos išnagrinėjimo teismas glaustai pasisako ir dėl šių ieškovų reiškiamų reikalavimų, tuo labiau, kad ieškovai tiek šių sandorių (jų dalies) pripažinimą negaliojančiais, tiek taip pat 1,38 proc. fiksuotos palūkanų normos taikymą laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. sieja su atsakovo įvykdyta apgaule ieškovų atžvilgiu.

Ieškovai 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimą Nr. BK-159 ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimą dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 prašo pripažinti negaliojančiais tuo pagrindu, jog jie buvo sudaryti dėl apgaulės. Apgaulę ieškovai ieškinyje apibūdina taip: ją sieja su apgaule padaryta žala 2012-2014 m. neteisėtai apskaičiavus perteklines palūkanas 4 042,94 JAV dolerių sumai, 2012 m. balandžio 27 d. susitarimu pakeistu metodu iš linijinio į anuitetą, kuomet ieškovų mokėtinos įmokos dydis (ne jos sudėtis) iš esmės nepakito, kas, ieškovų teigimu, liudija, kad atsakovas turėjo atlikti tikslius matematinius skaičiavimus, parinkdamas palūkanų dydį – 2,04 procento, taip sukurdamas nepasikeitusios bendros mėnesio įmokos efektą. Ieškovų teigimu, šis atsakovo veiksmų matematinis pagrįstumas ir tikslumas patvirtina, kad atsakovas vykdė apgaulę veikdamas tiesiogine tyčia.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Ginčijant sandorį dėl apgaulės, iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019, 40 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad tiek 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. BK-159, tiek 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 sudarymą iniciavo ieškovai, kurie siekė nutrauktos Kreditavimo sutarties atnaujinimo. Tuo metu ieškovai nekėlė ginčo, jog pagrindas nutraukti Kreditavimo sutartį 2016 m. rugpjūčio 10 d. buvo, nes ieškovai vėlavo vykdyti įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį, ieškovai neginčijo jų sunkios finansinės padėties, o prašė atsakovą į jų finansinę padėtį atsižvelgti ir sudaryti galimybę atnaujinti Kreditavimo sutarties vykdymą. Aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. atsakovas pagal Kreditavimo sutartį ieškovams turėjo taikyti ne 2,04 palūkanų normą, o 0,66 palūkanų normą, 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. BK-159, taip pat 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 sudarymo metu atsakovui nebuvo žinoma. Apskritai atsakovui aplinkybė, kad ieškovai ginčija jiems atsakovo pagal Kreditavimo sutartį laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. taikytą palūkanų normą, jos nustatymo tvarką ir/ar dydį, tapo žinoma tik nutrauktus Kreditavimo sutartį antrą kartą 2018 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas su ieškovų teikiamu Kreditavimo sutarties aiškinimu, kiek tai susiję su minėta palūkanų norma, iš karto nesutiko, nuosekliai laikėsi kitokios pozicijos dėl Kreditavimo sutarties (2012 m. balandžio 27 d. susitarimo specialiųjų sąlygų 2.9.2.2, 2.9.3, 6.1 punktų) aiškinimo. Aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. atsakovas pagal Kreditavimo sutartį ieškovams turėjo taikyti ne 2,04 palūkanų normą, o 0,66 palūkanų normą, atsakovas nustojo ginčyti tik šią bylą grąžinus nagrinėti į pirmą instanciją iš naujo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kuria tokia aplinkybė buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nepriėmus atsakovo teikto kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutarties (CPK 18 straipsnis).

Nors ieškovai byloje teigė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. ieškovams taikytą palūkanų normą 2,04 proc. parinko, atlikęs tikslius matematinius skaičiavimus, kurie suklaidintų ieškovus, tyčia siekdamas sukelti ieškovams žalą permokėtų palūkanų forma, tokių aplinkybių jie nepagrindė įrodymais. Atsakovas, teikdamas atsikirtimus šioje byloje, nurodė, kokiomis Kreditavimo sutarties nuostatomis remdamasis, pagal kokius kriterijus minėtu laikotarpiu ieškovams taikė palūkanų normą 2,04 proc., kuri susidėjo iš šalių Kreditavimo sutartimi sulygtos 0,66 proc. maržos ir atsakovo nustatytos 1,38 procento fiksuotos palūkanų normos. Tai, kad atsakovo nurodyto palūkanų normos nustatymo minėtam laikotarpiui nurodytu būdu Lietuvos Bankas Sprendimu, taip pat Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi nepripažino pagrįstu, atitinkančiu Kreditavimo sutarties sąlygas, savaime neliudija ieškovų nurodomų tyčinių atsakovo veiksmų – siekio apgaule sukelti žalą ieškovams permokėtų palūkanų forma.

Pažymėtina, kad 2012 m. balandžio 27 d. susitarimas (jo dalis) nebuvo šioje byloje ieškovų ginčytas (taip pat nuginčytas) kaip sudarytas dėl apgaulės. Pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus 2012 m. balandžio 27 d. susitarimo sudarymą iniciavo patys ieškovai, kurie prašė pakeisti metodą iš linijinio (kredito gavėjo pasirinktas ir specialiosios dalies 2.13 punkte nustatytas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo metodas, pagal kurį mokėjimo dieną kreditas yra grąžinamas lygiomis dalimis, o palūkanos mokamos nuo negrąžintos kredito sumos, pradinės Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 1.12.2 punktas) į anuitetą (kredito gavėjo pasirinktas ir specialiosios dalies 2.13 punkte nustatytas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo metodas, pagal kurį mokėjimo dieną visu palūkanų nustatymo laikotarpiu yra mokamos vienodo dydžio įmokos, pradinės Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 1.12.1 punktas), fiksuoti (nesumažinti) palūkanas 2 metams. Tokį prašymą ieškovai pateikė atsakovui 2012 m. balandžio 12 d., kuomet, be taikomos 0,66 proc. maržos, nuo 2010 m. spalio 15 d. jiems taikyta 0,963 proc. bazinė palūkanų norma 2012 m. balandžio 5 d. pakilo iki 1,140 procento, o ieškovų turtinė padėtis buvo sunki. Tą liudija į bylą pateikti ieškovų rašytiniai paaiškinimai, atsakovo Mažmeninės bankininkystės kredito komiteto 2012 m. balandžio 18 d. sprendimas.

Aplinkybė, kad atsakovo Mažmeninės bankininkystės kredito komiteto 2012 m. balandžio 18 d. sprendime buvo apskaičiuota preliminari mėnesinė įmoka - 628 JAV doleriai, nepagrindžia, ką teigia ieškovai, atsakovo siekio apgauti ieškovus. Priešingai, ji liudija, kad atsakovas, sutikęs su ieškovų pasiūlymu keisti linijinį metodą į anuitetinį ir fiksuoti palūkanas 2 metams, sutiko užfiksuoti panašų esamai įmokos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad Kreditavimo sutarties vykdymo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. ieškovų mokėtina įmoka pagal grafiką ir sudarė panašią sumą – 638,41 JAV dolerius. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jiems, pateikus atsakovui 2012 m. balandžio 12 d. pasiūlymą (prašymą) atsakovui, atsakovas juos tyčia klaidino, pvz., teigė, kad įmoka bus žymiai mažesnė, ieškovams prašant, atsisakė teikti informaciją apie įmokos sudėtį, kokią dalį įmokoje sudaro palūkanos ir pan. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai liudija, kad ieškovai atsakovui įmokas, kurių dydis jiems buvo žinomas ir kurios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. kovo 5 d. buvo paskaičiuotos taikant 2,04 proc. palūkanas, mokėjo.

Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, pagrindžia, kad byloje ieškovai neįrodė, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. reikalaujant iš ieškovų pagal Kreditavimo sutartį mokėti 638,41 JAV dolerių įmokas, kurios buvo paskaičiuotos anuiteto būdu, taikant 2,04 proc. palūkanas, 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. BK-159 ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 sudarymo metu atsakovo veiksmuose buvo apgaulė – siekis sukelti žalą atsakovams permokėtų palūkanų forma.

Ieškiniu ieškovai taip pat prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovų ir atsakovo 2017 m. birželio 28 d. susitarimo šias nesąžiningas sąlygas: a) įžanginės dalies, prasidedančios žodžiais „Atsižvelgiant į tai, kad:“, šių punktų nuostatas visa apimtimi: 2; 3; 4; 4.1; 4.2; 5; 6; 7; b) skyriaus „1. Bankas ir Kredito gavėjas susitaria:“ šių punktų nuostatas visa apimtimi: 1.1 ir 1.2; c) skyriaus „2. Pagrindinės būsto kreditavimo sutarties sąlygos“: d) punkto 2.1. Kredito suma: dalis: 9 221, 99 JAV doleriai ir 8 207, 54 Eur; e) punktą 2.9.1. Marža: visa apimtimi; f) skyrių „4. Specialiosios būsto kreditavimo sąlygos:“ visa apimtimi; g) Bendrosios dalies redakciją nuo 2015 m. lapkričio 24 d. visa apimtimi. Atsižvelgiant į prašomų pripažinti negaliojančiomis sąlygų 2017 m. birželio 28 d. susitarime kiekį, konstatuotina, kad ieškovai ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiomis iš esmės visas 2017 m. birželio 28 d. susitarimo sąlygas, išskyrus sąlygas, susijusias kredito konvertavimu iš JAV dolerių į EUR ir taikytina bazine palūkanų norma 6 mėnesių EURIBOR. Teismo vertinimu, šis ieškovų reikalavimas taip pat yra nepagrįstas.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniais asmenys) patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Nutraukus sutartį, sutartiniai santykiai tarp šalių pasibaigia, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai sutartis nutraukiama vienos iš šalių iniciatyva, tiek sutartį nutraukusi, tiek kita sutarties šalis dėl įvairių priežasčių gali būti ir nesuinteresuota toliau tęsti sutartinius santykius. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutarties laisvės principas ir jo ribojimas vienodai teisiškai reikšmingas tiek sudarant pirminę, tiek sprendžiant dėl jau nutrauktos sutarties atnaujinimo tarpusavio susitarimu, nes pastarasis atvejis teisiškai taip pat yra sutarties sudarymas. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžiama, ar šalis pageidavo nutrauktą sutartį atnaujinti ir ar jos atnaujinimas atitiko šalies laisvą valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). Kadangi nutrauktos sutarties atnaujinimas teisiniu požiūriu prilyginamas sutarties sudarymui, nutraukta sutartis šalių susitarimu gali būti atnaujinama tiek iki jos nutraukimo buvusiomis, tiek pakeistomis sąlygomis. Tuo atveju, jei viena sutarties šalis išreiškė valią sutartį atnaujinti pakeistomis sąlygomis, teismų turi būti vertinama, ar sutarties atnaujinimas iki sutarties nutraukimo buvusiomis sąlygomis atitinka šios šalies valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).

Nagrinėjamu atveju šalių 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimas Nr. BK-159, taip pat 2017 m. birželio 19 d. susitarimas dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001, kuriais buvo atnaujintas Kreditavimo sutarties vykdymas, liudija, jog jo atnaujinimui atsakovas iškėlė konkrečias sąlygas, be kita ko, skolos, tame tarpe negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų, įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, dydžio ir fakto pripažinimą, įsipareigojimą atlikti 6 įmokas po 600 Eur nuo 2016 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. Su šiomis sąlygomis ieškovai sutiko, jas pripažino ir įvykdė. Šias sąlygas ieškovams pripažinus ir įvykdžius, atsakovas sutiko atnaujinti Kreditavimo sutartį iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutraukimo buvusiomis sąlygomis, kiek jos nepakeistos 2017 m. birželio 19 d. susitarimu dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001. Kadangi 2017 m. balandžio 28 d. papildomo susitarimo sąlygos, įtvirtintos dalyje „Atsižvelgiant į tai, kad“, „Bankas ir kredito davėjas“, „Kredito suma“ (ginčija iš dalies) atspindi 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 sąlygas, teismas neturi pagrindo jas pripažinti negaliojančiomis, nes jos, viena vertus, buvo esminė sąlyga iš atsakovo pusės Kreditavimo sutarčiai po 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutraukimo atnaujinti apskritai (CK 6.226 straipsnio 1 dalis), kita vertus, jos akivaizdžiai buvo aptartos šalių individualiai ir dėl jų buvo pasiektas konkretus šalių sutarimas. Pažymėtina, kad nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tik sutarties sąlygoms, kurios nebuvo aptartos šalių individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

2017 m. balandžio 28 d. susitarime nurodytos sąlygos „Marža“ „Specialios sutarties kreditavimo sąlygos“ atsirado ne sprendžiant Kreditavimo sutarties atnaujinimo klausimą 2016 m. gruodžio 2 d. skolos grąžinimo susitarimo Nr. BK-159 ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimo dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo Nr. 17/06/001 metu, o vėliau, ieškovams pateikus prašymą atsakovui pakeisti kredito valiutą iš JAV dolerių į Eur. Kaip matyti, šis ieškovų prašymas atsakovo buvo patenkintas, tačiau iškeliant naujas sąlygas ne tik dėl bazinės palūkanų normos keitimo į 6 mėnesių EURIBOR, bet ir dėl maržos padidinimo – 3,50 proc., kai kredito gavėjas pasirinko vykdyti pajamų pervedimo sąlygą ir jos nevykdo, ir 2,50 proc., kai kredito gavėjas pasirinko vykdyti pajamų pervedimo sąlygą ir ją vykdo, naujų Kreditavimo sutarties bendrųjų sąlygų patvirtinimo.

Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas būtų sutikęs sudaryti 2017 m. balandžio 28 d. susitarimą su ieškovais kitomis sąlygomis, nei jame nurodyta. Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovai jiems palankesnėmis sąlygomis laiko galimybę grąžinti kreditą ne Kreditavimo sutarties sąlygomis, galiojusiomis iki jos nutraukimo 2016 m. rugpjūčio 10 d., o jos norimomis sąlygomis - kreditą grąžinant eurais, taikant 0,66 maržą + 6 mėnesių EURIBOR, nepakanka teigti, kad tokiomis sąlygomis atsakovas 2017 m. balandžio 28 d. susitarimą su ieškovais būtų sudaręs (CK 6.226 straipsnio 1 dalis). Tokią galimybę atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu kategoriškai neigė.

Spręsti dėl 2017 m. balandžio 28 d. susitarime nurodytų sąlygų „Marža“ „Specialios sutarties kreditavimo sąlygos“ buvimo nesąžiningomis ieškovų atžvilgiu, teismas taip pat neturi pagrindo. Viena vertus, tokio reikalavimo pagrindas ieškinyje labai aptakus. Kita vertus, jos, teismo vertinimu, apskritai negali būti vertinamos sąžiningumo aspektu.

Vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės išimtis nustatyta CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje, pagal kurią sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka skaidrumo (procedūrinio) reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Todėl nustačius, kad sutarties sąlygos yra sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, reikia visų pirma nustatyti, ar šios sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-4-611/2020).

Teismui nekyla abejonių, kad 2017 m. balandžio 28 d. susitarime nurodytos sąlygos „Marža“ „Specialios sutarties kreditavimo sąlygos“ sudaro šio susitarimo, o tuo pačiu Kreditavimo sutarties dalyką, nes ir kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką sudarančios sąlygos yra priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sutarties sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jeigu jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimų sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

2017 m. balandžio 28 d. susitarime nurodytos sąlygos „Marža“ „Specialios sutarties kreditavimo sąlygos“ yra aiškiai gramatiškai apibrėžtos, maržos norma yra nurodyta skaičiais. Byloje nėra jokių duomenų, kad maržos sąvoka ieškovams, ilgą laiką buvusiems saistomiems kreditavimo teisinių santykių, būtų nežinoma, nesuprantama. Todėl teigti, kad šios sąlygos neatitinka, skaidrumo reikalavimo, kas yra būtina sąlyga, vertinti ją nesąžiningumo aspektu, teismas neturi pagrindo.

Taigi, nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad ieškovų pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dėl Kreditavimo sutarties atnaujinimo grupė yra nepagrįsta, todėl šioje dalyje ieškovų reikalavimai netenkinami.

Dėl kitų argumentų teismas plačiau sprendime nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ginčui teisingai išnagrinėti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Ieškovai ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą – ieškovui V. B. 12 000 Eur, ieškovei I. B. – 10 000 Eur.

CK 6.250 straipsnis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (1 dalis). Civilinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma taikyti yra būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), neturtinė žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Civilinei atsakomybei atsirasti būtinas šių sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma taikymo galimybę.

Ieškovai jų patirtą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų – 2012-2014 metų atsakovo įvykdytos apgaulės ir neteisėto ieškovų turto pasisavinimo. Teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad ieškovai šioje byloje neįrodė atsakovo siekio apgaule ieškovams padaryti žalą permokėtų palūkanų forma, taip pat neįrodė, kad Kreditavimo sutartis su jais 2016 m. rugpjūčio 10 d., 2018 m. rugsėjo 26 d. atsakovo buvo nutraukta neteisėtai. Teismas nustatė, kad atsakovas, klaidingai taikydamas Kreditavimo sutarties nuostatas, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. kovo 5 d. ieškovams nepagrįstai taikė 2,04 procentų, vietoj 0,66 procentų palūkanas, dėl ko šiuo laikotarpiu atsakovas iš ieškovų be pagrindo gavo 4 042,94 JAV dolerių palūkanų. Nors klaidingas Kreditavimo sutarties taikymas yra neteisėtas veiksmas CK 6.246 straipsnio prasme (CK 6.38 straipsnio 1, 2 dalys, 6.200 straipsnio 1 dalis), nepaisant neatsargios jo formos (CK 6.248 straipsnio 1, 2, 3 punktai), jo savaime nepakanka civilinei atsakomybei kilti. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teismo vertinimu, ieškovų nurodomi kaip patirti išgyvenimai dėl atsakovo apgaulės, įvertinus jų dėtas pasiaukojamas pastangas vykdyti Kreditavimo sutartį, suvokimą, jog stresas dėl Kreditavimo sutarties vykdymo buvo be pagrindo, buvo nulemti ieškovų subjektyvaus situacijos vertinimo, esant įsitikinus savo teisių pažeidimu, tačiau vien to nepakanka konstatuoti esant pakankamą ryšį tarp byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovų patirtų išgyvenimų.

Be to, teismas negali neatkreipti dėmesio ir į tai, kad ieškovės pasyvi pozicija šioje byloje, teikiant tik rašytinius paaiškinimus dėl jos patirtų išgyvenimų, įvertinus nustatytą aplinkybę, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintoje ieškovų sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių visą atsakomybę, susijusią su Kreditavimo sutartimi, jos vykdymu šalys priskyrė ieškovui, kelia abejonių dėl jos nurodomų kaip patirtų išgyvenimų fakto, masto.

Atsižvelgiant į tai, ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teisėja

nutaria:

ieškovų V. B. ir I. B. ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.