- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- e2-1304-585/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00854-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Trečiasis asmuo
- A. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-2354-567/2019, kuriuo teismas pripažino bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Maisto vieta“ bankrotą tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. BUAB „Maisto vieta“ bankroto administratorė MB „Renema“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Maisto vieta“ bankrotą tyčiniu ir pripažinti A. S. asmeniu, kuris sąmoningai blogai valdydamas bendrovę privedė ją prie bankroto.
2. Nurodė, kad bendrovės vadovu nuo įsteigimo 2013 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 30 d. buvo A. S., nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. vasario 15 d. – I. Ž., o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo – S. F.. Bendrovės akcininku nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. buvo A. S., nuo 2013 m. gruodžio 16 d. – A. S. (55 proc. akcijų) ir V. K. (45 proc. akcijų), nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. – I. Ž., o nuo 2017 m. gegužės 25 d. – S. F.. A. S. jam priklausiusias akcijas perleido I. Ž. pagal penkias akcijų pirkimo–pardavimo sutartis – 2017 m. sausio 2 d., 2017 m. sausio 9 d., 2017 m. sausio 15 d., 2017 m. sausio 21 d. ir 2017 m. sausio 30 d. A. S. administratorei pateikė akcijų perleidimo sutarčių kopijas bei dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo aktų kopijas. I. Ž. administratorei nepateikė bendrovės turto ar piniginių lėšų kasoje priėmimo–perdavimo aktų, kuriais turtas ir dokumentai būtų perduoti S. F., kopijų.
3. Bendrovė veiklą faktiškai vykdė iki 2016 m. birželio 30 d., nes A. S. perdavė dokumentus, kurių sudarymo terminai yra iki 2016 m. birželio 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius 2016 m. spalio 7 d., 2016 m. lapkričio 18 d., 2017 m. sausio 27 d. ir 2017 m. kovo 21 d. pranešimais informavo bendrovę ir jos vadovą A. S. apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Akcijų perleidimo sutartys buvo sudarytos A. S. žinant, kad bendrovei ketinama inicijuoti bankroto bylą.
4. Bendrovės akcininkai A. S. ir V. K. buvo suteikę bendrovei paskolas, kurios balansuose buvo nurodytos kaip po vienerių metų bendrovės mokėtinos sumos (kitos finansinės skolos). Šios sumos į kreditorių sąrašą nėra įtrauktos, bendrovės valdymo organai reikalavimų bankroto byloje nepareiškė. 2015 m. birželio 30 d. – 2016 m. kovo 31 d. bendrovės balansų duomenis bendrovė buvo pajėgi padengti per vienerius metus mokėtinas sumas ir dalį po vienerių metų mokėtinų sumų. Įvertinus bendrovės 2015–2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitose nurodytas gautas pajamas ir patirtas sąnaudas bei piniginių lėšų apyvartas banko sąskaitose, darytina išvada, kad iš esmės kasoje esančios piniginės lėšos nebuvo naudojamos bendrovės apyvartoje, todėl bendrovė kasos likutį turėjo galimybę panaudoti skolų dengimui. Bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 67 939,09 Eur, iš kurių grynoji skola sudaro 59 737,63 Eur. Iš visų pareikštų kreditorių reikalavimų 1 286,83 Eur skolų mokėjimo terminai suėjo iki 2016 m. kovo 31 d., 25 384,70 Eur skolų mokėjimo terminai suėjo iki 2016 m. birželio 30 d., o 7 749,17 Eur skolų mokėjimo terminai suėjo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. Nepaisant turėtų piniginių lėšų kasoje, 2016 m. balandžio mėnesį bendrovė su AB „Citadele“ banku sudarė kreditavimo sutartį. Iš pasiskolintos sumos bendrovė liko skolinga bankui 16 894,24 Eur (kreditorius AB „Citadele“ bankas reikalavimą perleido naujam kreditoriui UAB „Intrum Lietuva“). Bendrovė faktiškai nedisponavo piniginėmis lėšomis kasoje. Bendrovės vadovas, būdamas sąžiningas ir apdairus bei siekdamas nedidinti kreditorių nuostolių ir su jais atsiskaityti, būtų bendrovės veikloje naudojęs pinigines lėšas, esančias kasoje, ypač kai dar nuo 2015 m. spalio mėnesio kreditoriai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir VSDFV Vilniaus skyrius nuolat nuo bendrovės banko sąskaitų priverstine tvarka nurašydavo pinigines lėšas. Darytina išvada, kad bendrovės finansinės ataskaitos buvo suklastotos, t. y. buhalterinė apskaita tyčia buvo vedama apgaulingai, siekiant gauti kreditus, arba bendrovė nuo 2016 m. kovo 31 d. tyčia neatsiskaitinėjo su kreditoriais.
5. Bendrovė nuo 2015 m. birželio 30 d. buvo nemoki. Nuo 2015 m. birželio 30 d. bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas, todėl bendrovės valdymo organai privalėjo imtis veiksmų nuostoliams padengti arba priimti sprendimą likviduoti bendrovę. Nors bendrovė buvo nemoki tiek 2015 m. birželio 30 d., tiek 2016 m. kovo 31 d., ji prisiėmė papildomus įsipareigojimus AB „Citadele“ bankui – bendrovės valdymo organai faktiškai žinojo, kad bendrovė su kreditoriumi atsiskaityti negalės. Gautos kredito lėšos buvo panaudotos ne UAB „Maisto vieta“ veiklai vystyti – 11 000 Eur suma buvo išmokėta A. S..
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo A. S. bankroto administratorės pareiškimą prašė atmesti. Nurodė, kad UAB „Maisto vieta“ vykdė baro „Indie Bar“ veiklą. Iš „Indie Bar“ veiklos buvo gaunamos pastovios pajamos, nuolat mokami mokesčiai, tačiau 2016 m. pajamos smarkiai sumažėjo dėl objektyvių verslo rizikos padarinių, nes A. S. nusprendė atidaryti dar vieną restoraną „The Owls“. Minėto restorano veikla buvo nesėkminga, todėl teko stabdyti ir „Indie Bar“ veiklą. A. S. investavo į bendrovę asmenines lėšas, teikdamas jai paskolas, tačiau reikalavimų paskolas grąžinti nereiškė. Kreditas iš AB „Citadele“ banko buvo paimtas restorano „The Owls“ atidarymui. Paskolintos ir A. S. asmeninės lėšos buvo investuotos į restorano remontą. Restoranas veikė, tačiau nebuvo pakankamo klientų srauto, todėl veikla tapo nuostolinga.
7. Trečiojo asmens vertinimu, bankroto administratorė neįrodė, kad A. S. pažeidė atsiskaitymų su mokestinėmis institucijomis ir kitais kreditoriais privalomą eiliškumą. A. S. buvo suinteresuotas įmonės veikla, nenorėjo išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl ieškojo būdų atidėti kreditorinių mokėjimų terminus, mėgino plėsti veiklą, kadangi toks sprendimas jam atrodė teisingas. UAB „Maisto vieta“ bankrotą lėmė verslo nesėkmė.
8. Pažymėjo, kad visos bendrovės lėšos buvo naudojamos tik bendrovės interesais. A. S. pastangos buvo nukreiptos į siekį savo lėšomis stabilizuoti bendrovės padėtį. Siekis atidaryti antrą restoraną ir į jo remontą investuotos lėšos patvirtina A. S. lūkesčius ir pateisina jo neveikimą, pasireiškusį pareiškimo dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nepateikimu. A. S. nepažeidė pareigos juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti jam lojaliu, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Faktinių duomenų, kad A. S. akivaizdžiai blogai organizavo bendrovės veiklą, ar jos neorganizavo, nėra, todėl negalima teigti, jog bendrovės veikla ar sudaryti sandoriai, bei valdymo organo (ne)veikimas būtų buvęs nuoseklus ir kryptingai nulėmęs įmonės nemokumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pripažino UAB „Maisto vieta“ bankrotą tyčiniu.
10. Teismas pažymėjo, kad bendrovė jau nuo jos įsteigimo buvo susidūrusi su reikšmingais finansiniais sunkumais, kurie pasireiškė veiklos nuostolingumu ir prievolių kreditoriams nevykdymu. 2013–2014 m. bendrovės finansinė būklė nebuvo gera, nes nuosavas jos kapitalas visuomet buvo neigiamas, o bendrovės skolos ženkliai viršijo turimo turto vertę; 2015–2016 m. kovo 31 d., nepaisant deklaruojamo pelningumo, bendrovės finansinė būklė nebuvo geresnė, nes nuosavas jos kapitalas visuomet buvo neigiamas, o bendrovės skolos ženkliai viršijo turimo turto vertę.
11. Teismas sprendė, kad bendrovės nemokumas atsirado 2016 m. antrą ketvirtį. Bendrovės valdymo organai privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, tačiau to nedarė. Bendrovės vadovams nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir tęsiant nuostolingą bendrovės veiklą, buvo ženkliai padidinti bendrovės finansiniai įsipareigojimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai).
12. Teismas pažymėjo, kad tarpiniuose bendrovės balansuose nurodytos grynųjų lėšų sumos buvo specialiai padidintos, siekiant gauti naują kreditą ir refinansuoti, ar pratęsti, kredito grąžinimo RATO kredito unijai terminą (pabaiga 2016 m. gegužės 2 d., negrąžintas likutis – 6 978,05 Eur). A. S. neturėjo teisės naudoti UAB „Maisto vieta“ lėšas savo reikmėms (grąžinant sau paskolintas bendrovei lėšas), kadangi su RATO kredito unija sudaryta subordinavimo sutartimi buvo įsipareigojęs netenkinti savo finansinių reikalavimų iki bendrovė neatsiskaitys su kredito unija. UAB „Maisto vieta“, A. S. išėmus lėšas iš bendrovės, nebuvo atsiskaičiusi su RATO kredito unija, kurios finansinis reikalavimas buvo patvirtintas BUAB „Maisto vieta“ bankroto byloje. Minėtas lėšų išėmimas akivaizdžiai pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus.
13. Teismas kritiškai vertino A. S. nurodytus argumentus dėl UAB „Maisto vieta“ iš AB „Citadele“ banko 2016 m. balandžio mėnesį gautos paskolos panaudojimo tikslingumo. Pažymėtina, kad po lėšų išėmimo UAB „Maisto vieta“ iš esmės nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti bendrovės bankroto byloje. Nors bendrovės sąskaitos kredito įstaigose patvirtina, kad bendrovė veiklą toliau vykdė iki 2016 m. liepos mėnesio, tačiau gaunamos nedidelės pajamos buvo nurašomos pagal priverstinius VSDFV Vilniaus skyriaus, VMI ir antstolių nurodymus, taip pat kreditoriaus AB „Citadele“ banko naudai.
14. Teismas taip pat pažymėjo, kad buvę UAB „Maisto vieta“ valdymo organai iki šiol bankroto administratorei neperdavė bendrovės dokumentų ir turto. Tokios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina UAB „Maisto vieta“ perleidimo fiktyvumą, perleidžiant akcijas asmenims, kurie net neketino vykdyti bendrovės veiklos. UAB „Maisto vieta“ akcijos buvo perleistos, sudarius penkias paprastas rašytines pirkimo–pardavimo sutartis, tokiu būdu pažeidžiant CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. BUAB „Maisto vieta“, perleidžiant akcijas, buvo nemoki. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog buvo būtina ir pagrįsta perleisti faktiškai nemokią bendrovę, taip pat kad akcijų perleidimu buvo siekta išsaugoti ir / ar plėtoti veiklą, patenkinti kreditorių reikalavimus. Perleidus faktiškai nemokios bendrovės akcijas asmeniui, neketinančiam tęsti bendrovės veiklos ir imtis veiksmų jos mokumui atkurti (pvz., investuoti pinigais), buvo pažeisti bendrovės kreditorių interesai.
15. Teismas konstatavo, kad lėšų išmokėjimas A. S. negalėjo ir neužtikrino bendrovės veiklos tęstinumo. Neteisėtą lėšų išmokėjimą A. S. ir įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, teismas vertino kaip sąmoningą bendrovės privedimą prie bankroto. Bendrovės finansinei padėčiai nuo jos įsteigimo esant blogai, tolesnis jos finansinės padėties bloginimas ir teisės aktų reikalavimų nevykdymas, prilygintinas tyčinio bankroto požymiams. A. S., kuriam geriausiai buvo žinoma apie bendrovės finansinę padėtį, sąmoningai siekė nebetęsti jos veiklą, organizavo bendrovės veiklą taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo faktiškai panaikintos. Nustatytos aplinkybės patvirtina tyčinio bankroto požymių egzistavimą, kadangi trečiojo asmens A. S. neteisėtai, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, išimtų bendrovės lėšų būtų pakakę tęsti bendrovės veiklą bei padengti atsiradusius naujus ir pradelstus kreditorių reikalavimus, tokiu būdu išvengiant bendrovės nemokumo. Teismas nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp trečiojo asmens A. S. sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktai, 3 dalies 2 punktas).
16. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su bendrovės lėšų išėmimu, į tai, kad paskirtajai bankroto administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, spręstina, jog UAB „Maisto vieta“ dokumentų neperdavimu bankroto administratorei buvo sąmoningai siekiama nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Administratorė, neturėdama visų bendrovės dokumentų, neturi galimybės nustatyti bendrovės gautų pajamų ir išlaidų bei patikrinti sandorių sudarymo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje pateiktą UAB „Maisto vieta“ ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktą, A. S. perdavė I. Ž. bendrovės turtą už 18 432,04 Eur sumą, tačiau, kaip ir dokumentai, bendrovės turtas administratorei nebuvo perduotas. Teismas darė išvadą, kad dokumentų neperdavimo bankroto administratorei faktas, nustačius byloje kitas aplinkybes, pagrindžiančias siekį tyčia privesti bendrovę prie bankroto ir nuslėpti jos turto iššvaistymą, bei yra pakankamas bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas sprendė, kad UAB „Maisto vieta“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė; bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Trečiasis asmuo A. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – bankroto administratorės pareiškimo dėl BUAB „Maisto vieta“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Bendrovė per trejus metus sumokėjo 285 000 Eur mokesčių VMI. Visą bendrovės veiklos vykdymo laikotarpį buvo siekiama tinkamai mokėti mokesčius, tačiau mokestinė našta buvo per didelė. Net ir pripažinus, kad bendrovės vadovas privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimo procesą, nėra pagrindo konstatuoti, kad vadovo neveikimas nulėmė bendrovės nemokumą ir bankrotą.
18.2. Teismas nevertino, kad bendrovės vadovas, ir kartu vienintelis jos akcininkas, siekė vykdyti visus įsipareigojimus, išrašydamas vekselius tiekėjams, asmeniškai laiduodamas, jog atsiskaitys už parduodamas prekes. Vadovo bandymas laiduoti už skolas asmeniškai, nors ir nebuvo pakankamas atkurti bendrovės mokumą, kvalifikuotinas reikšmingu įnašu, siekiant atkurti normalią bendrovės veiklą bei stabilizuoti jos finansinę padėtį. Bendrovės vadovas dėjo pastangas, siekdamas išsaugoti ir plėtoti verslą. A. S. investavo į bendrovę asmenines lėšas, teikdamas paskolas bendrovei, dėl jų grąžinimo reikalavimo nereiškė. Nepritartina teismo išvadoms, kad bendrovės vadovas nesiėmė veiksmų, siekdamas stabilizuoti bendrovės veiklą, ir toks jo neveikimas privedė bendrovę prie bankroto.
18.3. Byloje nenustatyta, kad apelianto veiksmais buvo sąmoningai siekiama pabloginti bendrovės padėtį ar buvo iš esmės pažeistas atsiskaitymų su bendrovės kreditoriais eiliškumas. UAB „Maisto vieta“ bankrotą lėmė verslo nesėkmė. Visos bendrovės lėšos buvo naudojamos tik bendrovės interesais. Formalus teismo konstatavimas apie vykdomos veiklos nuostolingumą nuo bendrovės įsteigimo nėra pagrindas kelti bendrovei bankroto bylą, kadangi tokiu atveju beveik visos bendrovės turėtų nevykdyti veiklos dėl patiriamų nuostolių.
18.4. Pagal ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalį pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Maisto vieta“ kreditorių sąrašas ir nurodyti tik keturi pirmos eilės kreditoriai, kurių reikalavimai iš viso sudaro 4 705,76 Eur sumą. Minėta aplinkybė patirtina apelianto siekį pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais.
18.5. Apelianto sprendimas buvo atidaryti naują restoraną „The Owls“, vietoje, kurioje tikėjosi didesnio klientų srauto, jo siekis buvo išsaugoti abu restoranus, tačiau dėl patirties stokos ir didelės konkurencijos verslas nepavyko.
18.6. Prasidėjus sunkumams, A. S. patyrė spaudos spaudimą, taip pat prisidėjo sveikatos problemos. Apeliantas dėl sunkios psichologinės ir sveikatos būklės nebegalėjo toliau spęsti bendrovės problemų, todėl akcijas pardavė, bendrovės turtą perdavė naujam akcininkui. Verslas nebuvo perkeltas į kitą įmonę, iš apelianto iki šiol išieškomos pagal vekselius prisiimtos bendrovės skolos tiekėjams.
18.7. Byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tyčinį blogą UAB „Maisto vieta“ valdymą, ydingą bendrovės veiklą, blogą vadovavimą bendrovės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamą darbo organizavimą, žinomai nenaudingų bendrovei sandorių sudarymą. Pateikti į bylą įrodymai ir nustatytos aplinkybės nepatvirtina aplinkybių bei pagrindų, dėl kurių UAB „Maisto vieta“ bankrotas galėtų būti pripažintas tyčiniu.
Atsiliepimas
19. BUAB „Maisto vieta“ bankroto administratorė MB „Renema“ atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apelianto pateikiama informacija apie VMI sumokėtus 285 000 Eur neatitinka tikrovės, nes bendrovė VMI per 2014–2016 metus sumokėjo iš viso 72 650,27 Eur sumą. Aplinkybė, kad byloje patvirtinti keturių bendrovės darbuotojų reikalavimai, nereiškia, kad su kitais darbuotojais buvo atsiskaityta. Tik minėti keturi darbuotojai pareiškė savo reikalavimus byloje, ir juos reiškė iš esmės todėl, kad prieš tai kreipėsi dėl priverstinio darbo užmokesčio išieškojimo iš bendrovės. Be to, bendrovė liko skolinga beveik pusei savo darbuotojų, kas reiškia, kad bendrovė su darbuotojais atsiskaitymų nevykdė.
Šalies argumentai
19.2. Apeliantas nepaneigė nei prašyme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nei teismo sprendime išdėstytų aplinkybių apie naujų įsipareigojimų prisiėmimo būtinumą, gautų lėšų panaudojimą ne bendrovės veiklai, nepaneigė ir nesistengia paneigti aplinkybių dėl pinigų kasoje, subordinuotų paskolų išmokėjimo ir pan.
19.3. Apeliantas neturi ir neturėjo jokio turto, todėl jo bendrovei suteikta užtikrinimo priemonė yra bevertė. Pažymėtina, kad, vykdant ūkinę komercinę veiklą, įprastai tiekėjai gali reikalauti papildomų užtikrinimo priemonių. Bankroto administratorės nuomone, užtikrinimo priemonės buvo ne savanoriški apelianto įsipareigojimai dengti nuostolius, o pačių tiekėjų ar kredito įstaigų, mažinant savo riziką, nustatyti reikalavimai.
19.4. Bendrovė prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus kredito įstaigai, o, gavusi lėšas, jas išmokėjo apeliantui ir kitai susijusiai įmonei. Apeliantas, bendrovei esant nemokiai, tyčia nevykdė atsiskaitymų su kreditoriais, esant grynųjų pinigų kasoje, taip pat nesiėmė veiksmų dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kai bendrovė tapo nemoki, dėl ko bendrovei bankroto byla iškelta pavėluotai, o per neveikimo laikotarpį įsipareigojimų kreditoriams suma vis didėjo. Padidėjus bendrovės įsipareigojimams tiekėjams, bendrovė prisiėmė papildomų įsipareigojimų kreditoriams, o gautas lėšas panaudojo ne bendrovės veiklai vystyti, ar skoloms dengti, tačiau jas išmokėjo apeliantui ir kitai jo valdomai įmonei. Apeliantas bendrovės kasoje esančių grynųjų pinigų niekam neperdavė, todėl realiai bendrovės turtas dingo, o kreditorių galimybės atgauti savo reikalavimus buvo iš esmės panaikintos. Bendrovės įsipareigojimų dydžiui tapus kritiniam, bendrovė nutraukė savo veiklą, tačiau vietoje kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, jos vadovas ir akcininkas, pažeisdamas įstatymų nuostatas, perleido akcijas tretiesiems asmenims, kurie neketino vykdyti ir nevykdė jokios veiklos. Perleidus akcijas, buvo perduotas ir materialusis įkeistas turtas bei dokumentai, kurie dingo. Visos minėtos aplinkybės patvirtina akivaizdaus ryšio tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo bei bendrovės nemokumo ir / arba nemokios bendrovės padėties pabloginimo egzistavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo teismas pripažino BUAB „Maisto vieta“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų. Pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
21. Trečiasis asmuo su apeliaciniu skundu, o bankroto administratorė su atsiliepimu į apeliacinį skundą, pateikė į bylą naujus įrodymus. Trečiasis asmuo – „Rekvizitai.lt“ duomenų kopiją, „15min.lt“ straipsnio kopiją ir medicininio išrašo kopiją, o bankroto administratorė – VMI apskaitos duomenų apie prievoles ir įplaukas kopiją.
22. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
23. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiek trečiasis asmuo, tiek bankroto administratorė šiuo atveju neįrodė, kad jų apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, naujai teikiami įrodymai, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir byloje jau esančių įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai. Atsižvelgus į tai, teikiami nauji įrodymai nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.
Dėl tyčinio bankroto instituto esmės ir bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijų
24. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
25. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrotą pripažinus tyčiniu taip pat sukuriama priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingo asmens neteisėtų veiksmų (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žalos (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo sumos, neišieškotos bankroto procese) teisinė prezumpcija, kurią dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra prielaida spręsti dėl įmonės per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės, tačiau, sprendžiant patį įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nurodyti klausimai (įmonės sudarytų sandorių teisėtumas ir galiojimas, atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės klausimi) nėra nagrinėjami, o tik patikrinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodomi 5 atskiri tyčinio bankroto požymiai, tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teismui pakanka nustatyti bent vieną jų. Nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisinė galia ir šios nutarties sukeliamos teisinės pasekmės nesiskiria priklausomai nuo to, kiek ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių (vieną ar daugiau) nustatė šį klausimą nagrinėjantis teismas.
27. Kasacinis teismas, plėtodamas tyčinį bankrotą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
28. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
29. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu BUAB „Maisto vieta“ bankrotas pripažintas tyčiniu konstatavus tokias aplinkybes: 1) bendrovės vadovams nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos ir tęsiant nuostolingą bendrovės veiklą, buvo ženkliai padidinti bendrovės finansiniai įsipareigojimai bei suvaržytos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai); 2) vykdant bendrovės, kurios finansinė padėtis buvo bloga, veiklą, jos finansinė padėtis buvo dar labiau bloginama, buvo atsiskaitoma su pasirinktais kreditoriais, pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą; bendrovės vadovas neteisėtai, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, iš bendrovės išėmė lėšas, kurių būtų pakakę tęsti bendrovės veiklą ir padengti atsiradusius naujus bei jau pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, taip išvengiant bendrovės nemokumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktai, 3 dalies 2 punktas); 3) bankroto administratorei nebuvo perduotas bendrovės turtas bei dokumentai – dokumentų neperdavimu buvo sąmoningai siekiama nuslėpti bendrovės turto išvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliaciniu skundu su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl tyčinio bendrovės bankroto nesutinkama.
Dėl BUAB „Maisto vieta“ nemokumo, jos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradimo momento bei ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių
30. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. Tačiau tuo atveju, jei nustatoma, kad, neinicijavus bankroto bylos, didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai, pažeidžiamas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, tokia įmonės vadovų veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, pirmiausia būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti.
32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės nemokumas, o tuo pačiu ir jos valdymo organų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, atsirado 2016 m. antrąjį ketvirtį, nepaisant to BUAB „Maisto vieta“ bankroto bylos iškėlimas buvo inicijuotas tik 2017 m. balandžio 21 d. VSDFV Vilniaus skyriaus, o per tą laiką (kai buvo delsiama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo) buvo ženkliai padidinti bendrovės įsipareigojimai kreditoriams.
33. A. S. apeliaciniu skundu nenuginčytos, ir net neginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados: nei dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradimo momento, nei dėl minėtos pareigos nevykdymo, nei dėl, nevykdant minėtos pareigos, atsiradusių neigiamų padarinių – bendrovės įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo, jų galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą apribojimo.
34. Apeliantas savo apeliaciniame skunde taip pat pripažįsta, kad BUAB „Maisto vieta“ finansinė padėtis buvo bloga, bendrovės veiklą reikėjo „atgaivinti“, jos finansinę būklę „gelbėti“, todėl jis nusprendė atidaryti naują (antrą) restoraną, tam buvo paimti kreditai.
35. BUAB „Maisto vieta“ bankroto bylos duomenimis BUAB „Maisto vieta“ bankroto byloje patvirtintas 17 578,73 Eur dydžio UAB „Intrum Lietuva“ (AB „Citadele“ banko) finansinis reikalavimas, t. y. didžiausias BUAB „Maisto vieta“ bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, sudarantis daugiau nei ketvirtadalį visų bendrovės bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų.
36. Byloje neginčijama pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta aplinkybė, kad 2016 m. balandžio 4 d. tarp BUAB „Maisto vieta“ bei AB „Citadele“ banko buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią bankas paskolino bendrovei 17 500 Eur sumą (minėta, kad byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, ir apeliaciniu skundu nepaneigiama, kad būtent tuo metu, t. y. 2016 m. antrąjį ketvirtį, atsirado bendrovės nemokumas; vėliau bendrovės įsipareigojimai kreditoriams pradėjo ženkliai didėti (žr. bankroto administratorės pateiktą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų su mokėjimo terminais sąrašą)). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie tai, kokiu tikslu buvo paimtas ir kam panaudotas AB „Citadele“ banko kreditas, kurio negrąžinta suma, kaip minėta, iš viso sudaro 17 578,73 Eur. Pareigą įrodyti pastarąsias aplinkybes byloje turėjo trečiasis asmuo A. S..
37. Byloje pateikta bendrovės AB „Citadele“ banko 2015 m. sausio 1 – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpio sąskaitos ataskaita patvirtina lėšų išmokėjimą bendrovės vadovui bei akcininkui A. S., 2016 m. balandžio 8 d. išmokant 11 000 Eur sumą, nurodant mokėjimo paskirtį – išmokamos lėšos iš einamosios sąskaitos. Remiantis pateiktais duomenimis apie mokėjimų bendrovės kreditoriams terminus, minėtas (11 000 Eur) mokėjimas A. S. buvo atliktas bendrovei turtinti įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėjo dar 2015 m. Iš aptariamų duomenų taip pat matyti, kad per 2016 m. ženkliai padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams. Trečiasis asmuo A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad minėta 11 000 Eur sumą panaudojo naujo restorano atidarymui, nors ir šiai aplinkybei, kaip ir aplinkybei, kad naują restoraną atidarė būtent BUAB „Maisto vieta“, o ne kita įmonė, pagrįsti įrodymų nepateikia (CPK 178 straipsnis)
38. To paties laikotarpio bendrovės AB „Citadele“ banko sąskaitos ataskaita taip pat patvirtina 6 400 Eur sumos UAB „Skonio kulka“ išmokėjimą 2016 m. balandžio 10 d., mokėjimo paskirtis – UAB „Skonio kulka“ suteiktų paskolų grąžinimas. Byloje pateiktas bendrovės AB DNB banko išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. patvirtina, kad UAB „Skonio kulka“ buvo atlikęs mokėjimus į aptariamą BUAB „Maisto vieta“ banko sąskaitą, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskola. Juridinių asmenų registro duomenimis šios bendrovės (UAB „Skonio kulka“) vadovas bei akcininkas nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. kovo 3 d. buvo A. S..
39. Taigi, iš karto po kredito sutarties sudarymo, BUAB „Maisto vieta“ kaip paskola iš banko gauta 17 400 Eur suma, t. y. iš esmės visa kredito suma, buvo išmokėta BUAB „Maisto vieta“ vadovui bei akcininkui A. S. ir UAB „Skonio kulka“.
40. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
41. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktu, bankrotas pripažįstamas tyčiniu tuo atveju, kai nustatoma, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutarties dalyje aptartos aplinkybės paneigia deklaratyvius apelianto skundo teiginius dėl jo pastangų tęsti bendrovės veiklą, bei suponuoja išvadą, kad, bendrovės finansiniai padėčiai esant sudėtingai, egzistuojant prielaidoms kelti bendrovei bankroto bylą – bendrovės vadovui tai žinant bei suvokiant, bendrovė prisiėmė naujus (ženklius) įsipareigojimus – kreditą, apie kurio panaudojimą bendrovės veikloje, ar atsiskaitymui su bendrovės kreditoriais, duomenų nėra. Remiantis byloje esančiais, apeliacinės instancijos teismo aptartais, duomenimis, iš banko gautos lėšos buvo išmokėtos bendrovės vadovui bei akcininkui ir per tą patį bendrovės vadovą bei akcininką susijusiai bendrovei – UAB „Skonio kulka“, tokiu būdu ženkliai padidinant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams masę, bei tuo pačiu eliminuojant kitų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto – minėta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, ir ši išvada nėra paneigta, kad būtent 2016 m. antrąjį ketvirtį bendrovė tapo nemokia (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai). Tokie bendrovės vadovo veiksmai, rūpestingumo pareigos pažeidimas, kartu su toliau šioje nutartyje aptariamomis aplinkybėmis, susijusiomis su bendrovės turto bei dokumentų neišsaugojimu, yra pakankami ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai; įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos) konstatavimui bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamos dalies išvadų pagrįstumui patvirtinti. Priežastinis ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo bei nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo nagrinėjamu atveju taip pat nustatytas.
Dėl bendrovės finansinių dokumentų bei turto neperdavimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio)
43. 2016 m. spalio 7 d., lapkričio 18 d., 2017 m. sausio 27 d. raštais VSDFV Vilniaus skyrius informavo BUAB „Maisto vieta“ vadovą A. S. apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Maisto vieta“ iškėlimo.
44. BUAB „Maisto vieta“ vadovas bei šios bendrovės akcininkas A. S. 2017 m. sausio 2 d., sausio 9 d., sausio 15 d., sausio 21 d., sausio 30 d. akcinių pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė BUAB „Maisto vieta“ bendrovės akcijas I. Ž..
45. Į bylą pateikti 2017 m. sausio 30 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo bei bylų (dokumentų) perdavimo aktai, patvirtinantys bendrovės dokumentų bei ilgalaikio turto, kurio įsigijimo vertė iš viso yra 18 432,04 Eur, perdavimą I. Ž..
46. 2016 m. kovo 31 d. bendrovės preliminaraus balanso duomenimis bendrovė turėjo ilgalaikio turto už 12 745 Eur, iš kurio materialusis turtas sudarė 11 310 Eur, ir trumpalaikio turto už 72 282, iš kurio atsargos sudarė 5 102 Eur, o pinigai ir pinigų ekvivalentai – net 56 520 Eur.
47. BUAB „Maisto vieta“ bankroto administratorei nei bendrovės dokumentai, nei joks bendrovės turtas perduotas nebuvo.
48. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
49. Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Kartu pažymėtina, kad, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto.
50. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, kurį draudžia proceso įstatymai.
51. Nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
52. BUAB „Maisto vieta“ vadovai turėjo pareigą išsaugoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus bei turtą ir juos perduoti bankroto administratorei, o tuo atveju, jei atitinkami dokumentai nėra išlikę – pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu nebuvo padaryta jokia žala bendrovei ar jos kreditoriams. Apeliantui (ir kitiems tretiesiems asmenims šioje byloje) to nepadarius, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad bendrovės turto neperdavimu bankroto administratorei bei netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, siekiant nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą, remdamasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pripažinti BUAB „Maisto vieta“ bankrotą tyčiniu.
53. Apelianto skundo argumentai apie vykdytus tam tikros apimties atsiskaitymus su VMI bei bendrovės darbuotojais, jo laidavimus kreditoriams, apeliacinės instancijos teismo pripažintų pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų niekaip nepaneigia, bei nesudaro pagrindo kitokioms, nei yra padarytos šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Trečiasis asmuo A. S., apeliaciniu skundu ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas, skunde turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų neteisėtumą bei nepagrįstumą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau iš esmės apelianto skundas grindžiamas tik deklaratyviais ir su atitinkamomis teismo išvadomis nesusijusiais, jų niekaip nepaneigiančiais, argumentais.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos
54. Teismas BUAB „Maisto vieta“ bankrotą pripažinimo tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kuomet preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Teismas pastarąją išvadą darė nustatęs, kad toliau vykdant bendrovės, kurios finansinė padėtis buvo bloga, veiklą, buvo atsikaitoma su pasirinktais kreditoriais, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą.
55. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad aptariama pirmosios instancijos teismo išvada padaryta ne tik teismui nenustačius, kokie konkrečiai ir su kokiais kreditoriais atsiskaitymai iki bankroto bylos BUAB „Maisto vieta“ iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, bet taip pat nenustačius ir to, kad bendrovės darbuotojams ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Teismui nenustačius pastarųjų aplinkybių, pagrindo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuoti bendrovės bankrotą buvus tyčiniu nebuvo.
Dėl procesinės bylos baigties
56. Pagal CPK 328 straipsnį iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais. Kadangi, kaip minėta, įmonės bankrotui pripažinti tyčiniu pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, vien aplinkybė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija pirmosios instancijos teismo buvo konstatuotas galimai nepagrįstai, nenustačius visų šios prezumpcijos konstatavimui reikšmingų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismui sprendus, kad BUAB „Maisto vieta“ bankrotas pagrįstai buvo pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktus, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
57. Apeliacinio skundo argumentais nepaneigus teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.