- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-20
- Bylos Nr.
- e2-3419-433/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36708-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- S. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Edvardas Juozėnas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui S. S. dėl skolos priteisimo, priimdamas sprendimą už akių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 4228,32 Eur negrąžinto kredito, 878,41 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki Reikalavimo perleidimo dienos, 600,48 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo Reikalavimo perleidimo sutarties priedo Nr. 14 sudarymo dienos (2019-06-26) iki kreipimosi į teismą dienos, iš viso už 144 dienas, 36 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 396,52 Eur administravimo mokestį, 396,23 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodo, kad tarp pradinio kreditoriaus AB „BnP Finance“ ir atsakovo (duomenys neskelbtini, buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 4312,16 Eur vartojimo kreditas 48 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas šia sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti 3880,00 Eur palūkanų bei 413,76 Eur administravimo mokestį. Nurodo, kad pradinis kreditorius su ieškove (duomenys neskelbtini) pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį ir Bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 14 pagrindu 2019 m. birželio 26 d. pradinis kreditorius perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą.
Atsakovui ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas įteikti 2020 m. sausio 3 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, teismas priima sprendimą už akių.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus AB „BnP Finance“ ir atsakovo (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (toliau – Sutartis) (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo suteiktas 4312,16 Eur vartojimo kreditas 48 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas Sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą – 3880,00 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma: 36 proc.) ir 413,76 Eur administravimo mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tinkamai savo įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdė, pradinis kreditorius AB „BnP Finance“ Sutartį (duomenys neskelbtini) nutraukė.
Pradinis kreditorius (duomenys neskelbtini) Reikalavimo perleidimo sutarties ir Bylų priėmimo – perdavimo akto Nr. 14 pagrindu 2019 m. birželio 26 d. perdavė ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo skolą. Apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta elektroniniu ir paprastu paštu išsiuntus jam 2019 m. birželio 27 d. pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo. Ieškovės teigimu, atsakovas prievolės nevykdo. Atsakovo įsiskolinimas ieškovei sudaro 4228,32 Eur negrąžintas vartojimo kreditas, 878,41 Eur palūkanų, paskaičiuotų iki Reikalavimo perleidimo dienos, 600,48 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo Reikalavimo perleidimo sutarties priedo Nr. 14 sudarymo dienos (2019-06-26) iki kreipimosi į teismą dienos, iš viso už 144 dienas, 36 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą iki visiško kredito grąžinimo, 396,52 Eur administravimo mokestis, 396,23 Eur delspinigių. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas sumokėjo ieškovei susidariusį įsiskolinimą, nėra (CPK 178 straipsnis).
CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apie reikalavimo perleidimą atsakovui pranešta 2019 m. birželio 27 d. pranešimu, t. y. tinkamai. Papildomai pažymėtina, jog kai skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).
Pagal CK 6.881 straipsnį kredito gavėjas privalo grąžinti kreditoriui gautą sumą ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, 6.38 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 4228,32 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 1478,89 Eur palūkanų (878,41 palūkanų, paskaičiuotų iki Reikalavimo perleidimo dienos ir 600,48 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo Reikalavimo perleidimo sutarties priedo Nr. 14 sudarymo dienos (2019-06-26) iki kreipimosi į teismą dienos, iš viso už 144 dienas) bei 36 proc. metinių palūkanų (Sutarties specialiosios sąlygos) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (4228,32 Eur) nuo kreipimosi į teismą – 2019 m. gruodžio 13 d. – iki visiško kredito grąžinimo.
Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018).
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 396,52 Eur administravimo mokestį. Paskolos sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad sutarties administravimo mokestis – 413,76 Eur. Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.17 punkte numatyta, kad sutarties administravimo mokestis – mėnesinis kliento bendrovei mokamas mokestis už sutarties priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą. Sutarties administravimo mokestis yra skaičiuojamas nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. Sutarties administravimo mokestis yra apskaičiuojamas nuo suteiktos vartojimo kredito sumos ir nurodomas sutarties specialiosiose sąlygose. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju specialiosiose Sutarties sąlygose nėra nurodyta pagal ką toks mokestis turėtų būti apskaičiuojamas, todėl nėra aišku kaip šiuo atveju administravimo mokestis buvo paskaičiuotas ir ar tinkamai. Be to, iš minėto Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.17 punkte esančio administravimo mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis, t. y. nėra aišku, kokiu pagrindu nutraukus Vartojimo kredito sutartį ((duomenys neskelbtini)), vartotojas (atsakovas) turi toliau mokėti mokestį už sutarties priežiūrą, įmokų surinkimą, paskirstymą bei pan.; kodėl šis mokestis nekinta sutarties tinkamo ar netinkamo vykdymo atveju ar po jos nutraukimo.
Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovei prašomo priteisti administravimo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl administravimo mokesčių atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokių mokesčių priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vartojimo kredito sutartimi (6.2 punktu) atsakovas įsipareigojo pažeidęs prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 procento dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 396,23 Eur delspinigių tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovei priteisiama 367,20 Eur delspinigių suma, paskaičiuota nuo negrąžinto kredito dalies ir palūkanų dalies ((5503,25 Eur - 396,52 Eur administravimo mokestis) x 0,05 proc. x 144 d). Reikalavimas dėl 29,03 Eur delspinigių sumos, apskaičiuotos nuo administravimo mokesčio, atmetamas kaip nepagrįstas, nes pati sutarties sąlyga dėl administravimo mokesčio pripažinta negaliojanti.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 4595,52 Eur sumą nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 93,45 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 68,22 Eur žyminio mokesčio (73,00 Eur x 93,45 proc.) ir 113,07 Eur už advokato pagalbą (121,00 Eur x 93,45 proc.), iš viso – 181,29 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, naudai: 4228,32 Eur (keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt aštuonis eurus 32 ct) negrąžinto vartojimo kredito, 1478,89 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 89 ct) palūkanų, 36 proc. metinių palūkanų už negrąžintą vartojimo kreditą (4228,32 Eur) nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki visiško kredito grąžinimo, 367,20 Eur (tris šimtus šešiasdešimt septynis eurus 20 ct) delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4595,52 Eur) nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 181,29 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 29 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas negali skųsti šio teismo sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau sprendimą už akių priėmusiam Vilniaus miesto apylinkės teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Ieškovas per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.