- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- A-927-858/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04681-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė negalėdamas Alytaus PN atlikti bausmės paskirtuose būriuose. Nurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją, atsisakydamas būti paskirtame būryje, tačiau administracija jam nesuteikė pagalbos, o paskyrė nuobaudas ir patalpino į baudos izoliatorių. Teigė, kad nuo rugsėjo 1 d. jis norėjo pradėti mokytis 10 klasėje, tačiau baudos izoliatoriuje uždrausta mokytis. Manė, kad toks draudimas neteisėtas. Pažymėjo, kad dėl jo kreipimosi į pataisos namų administraciją, nurodant, kad su juo ketinama susidoroti, jam buvo uždrausti pasimatymai, pirkti prekes, apribotos bendravimo galimybės, uždrausta dalyvauti renginiuose ir žiūrėti televiziją. Pasak pareiškėjo, po kreipimosi į pataisos namų administraciją, jam buvo paskirta nuobauda – 14 parų baudos izoliatoriuje. Baigiantis šiam laikui paskirta dar viena nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Tokie veiksmai, pareiškėjo manymu, laikytini susidorojimu, kankinimu, patyčiomis, žmogaus negerbimu. Be to, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad jam tik atvykus į Alytaus PN ir esant karantine, jis girdėjo grasinimų iš kitų nuteistųjų, kurių nepažinojo, jog bus sužalotas. Vėliau grasinimus jam perdavė jo draugai. Grasinimai tęsėsi ir po to, kai išvyko Ž. V..
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir 2015 m. gegužės 24 d. išnagrinėtas pareiškėjo pareiškimas dėl jo perkėlimo iš Alytaus PN į kitus pataisos namus. Kalėjimų departamentas 2015 m. birželio 8 d. raštu Nr. 2S-2548 pareiškimo netenkino. Pareiškimo nagrinėjimo metu gautoje Alytaus PN 2015 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. 8-8701 nurodyta, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi duomenų, jog pataisos namuose su pareiškėju būtų ketinama susidoroti bei pateikta nuomonė, kad pareiškėjas gali toliau atlikti bausmę Alytaus PN. Atsakovo atstovas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 , 69 straipsniais, Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (toliau – ir Aprašas) ir pažymėjo, kad Alytaus PN administracija pažįsta įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, todėl gali kompetentingai spręsti klausimus, susijusius su nuteistųjų laikymu ir izoliavimu. Teigė, jog pareiškėjo hipotetinis aiškinimas apie grėsmę likti Alytaus PN negali būti pagrindu perkelti į kitą įstaigą, o kitų išimtinių aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos privalomos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų apskundimo tvarkos. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą nekonkretūs, neparemti įrodymais. Tai, pasak atsakovo, rodo, kad pareiškėjas galbūt kreipėsi į teismą, siekdamas pasipelnyti iš valstybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, prašė skundą atmesti.
Atsakovo atstovas paaiškino, kad Alytaus PN pareiškėjas bausmę atlieka nuo 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. lapkričio 11 d. buvo etapuotas į Pravieniškių pataisos namus. 2014 m. gruodžio 22 d, pareiškėjas pareiškė, kad atsisako būti paskirtame 9 būryje. Paaiškinime nurodė, kad būryje atsisako būti dėl Ž. V. ir jo draugų, kurie gali susidoroti. Atsisakydamas būti paskirtame būryje, pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl Alytaus PN direktoriaus nutarimu buvo nubaustas uždarant jį į baudos izoliatorių 15 parų. 2015 m. liepos 28 d. pareiškėjas atsisakė būti 18 būryje dėl to, kad šiame būryje yra Ž. V. draugų, kurie gali susidoroti. 2015 m. liepos 28 d. paaiškinime pareiškėjas prašė jį perkelti į 3 lokalinį sektorių ir 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo perkeltas į 10 būrį, esantį 3 lokaliniame sektoriuje. 2015 m. liepos 29 d. atsisakydamas būti paskirtame būryje pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl Alytaus PN direktoriaus nutarimu buvo nubaustas uždarant jį į baudos izoliatorių 15 parų. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2015 m. liepos 29 d. Alytaus PN kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą, kurio išvadoje pažymėjo, kad nenustatyta asmenų, kurie galėtų fiziškai susidoroti su pareiškėju ar kitaip keltų grėsmę 18 būryje. 2015 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas atsisakė būti 18 būryje, nes nesutaria su kitais nuteistaisiais, kurių pavardžių nenurodė. 2015 m. rugpjūčio 28 d. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą, kurio išvadoje pažymėjo, kad nenustatyta asmenų, kurie galėtų fiziškai susidoroti su pareiškėju ar jam keltų grėsmę 10 būryje. 2015 m. rugpjūčio 28 d. atsisakydamas būti paskirtame būryje pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl Alytaus PN direktoriaus nutarimu buvo nubaustas uždarant jį į baudos izoliatorių 15 parų. Atsakovo atstovas akcentavo, kad BVK 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus bei laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesutikdamas su Alytaus PN pareigūnų veiksmais, pareiškėjas galėjo jų veiksmus apskųsti BVK 183 straipsnio tvarka, tačiau negalėjo atsisakyti vykdyti reikalavimo. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turi įrodyti padarytos neturtinės žalos dydį bei su tuo susijusias aplinkybes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisė 200 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą; kitą skundo dalį atmetė.
Teismas vadovavosi BVK 65, 69 straipsnio bei Aprašo nuostatomis. Teismas, išanalizavęs Aprašo 3 punkte nurodytus nuteistųjų perkėlimo pagrindus, pažymėjo, kad pareiškėjo palikimo atlikti bausmę Alytaus PN jo neperkeliant į kitą laisvės atėmimo vietą teisėtumas gali būti nagrinėjamas, vertinant, ar šis atvejis gali būti laikomas išimtiniu. Teismas pabrėžė, kad atliekant perkėlimą išimtiniais atvejais Aprašo 3 punkte nustatyta procedūra, taikoma esant išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Tokiu atveju perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga. Išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Paskyros su nuteistojo perkėlimo išvada kopijos išsiunčiamos perkeliančiajai ir priimančiajai įstaigai. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.
Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo žalos atlyginimą priteisti iš Kalėjimų departamento, pažymėjo, kad turi būti svarstoma, ar Kalėjimų departamento direktorius ar jo pavaduotojas turėjo patvirtinti išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus. Taip pat sprendė, kad žalos atlyginimas dėl Alytaus PN veiksmų galimas, įrodžius, jog susiklosčiusios laisvės atėmimo vietoje aplinkybės davė pagrindą išvadai, jog Alytaus PN turėjo parengti ir pateikti Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo.
Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas aktyviai gynė savo interesą nebūti perkeltam į Alytaus PN, o vėliau ir juose būti, pateikdamas daugkartinius skundus Kalėjimų departamentui. Pažymėjo, kad dar iki perkėlimo iš Kybartų PN į Alytaus PN pareiškėjas 2014 m. balandžio 28 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas jo neperkelti į Alytaus PN. Vėliau šio skundo atsisakė, patikintas, kad Kybartų PN administracija jo neveš į Alytaus PN. 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas neperkelti jo į Alytaus PN, nes juose kali nuo jo nukentėjusio asmens brolis Ž. V. ir plinta ŽIV. 2014 m. gruodžio 17 d. pateikė dar vieną pareiškimą, kuriame paaiškino prieš Ž. V. brolį įvykdyto seksualinio nusikaltimo detales. Alytaus PN 2015 m. sausio 7 d. pažymoje paaiškino, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjo sveikatai ar gyvybei gresia pavojus. Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 9 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas su Ž. V. gyvena skirtinguose lokaliniuose sektoriuose ir būriuose, jam grėsmės nėra ir atsisakoma perkelti į kitus pataisos namus. 2015 m. sausio 15 d. pareiškėjas padavė dar vieną skundą, kurį Kalėjimų departamentas atmetė. Dėl šio skundo buvo pateikta Alytaus PN 2015 m. vasario 19 d. pažyma Nr. 8-2665, kurioje nurodyta, kad Ž. V. bausmę atlieka kitame sektoriuje, pataisos įstaiga neturi duomenų apie kylančią grėsmę. 2015 m. gegužės 24 d. pareiškimu pareiškėjas Kalėjimų departamento vėl prašė dėl tų pačių priežasčių perkelti į kitus pataisos namus. Alytaus PN 2015 m. birželio 3 d. parengė pažymą, kurioje nurodė, kad neturi duomenų dėl galimo susidorojimu su pareiškėju. G. M. buvo paskirtas į jo pageidaujamą būrį, o Ž. V. išvežtas į Marijampolės PN. Prie rašto pridėtos tarnybinio tyrimo 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. balandžio 17 d. išvados bei pareiškėjo prašymas dėl perkėlimo, pateiktas Alytaus PN administracijai. Kalėjimų departamentas 2015 m. birželio 8 d. raštu atmetė pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo, vadovaudamasis Alytaus PN rašte nurodomais motyvais.
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ir Alytaus PN itin aktyviais veiksmais siekė, jog po perkėlimo būtų išvežtas į kitus pataisos namus. Alytaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 2-538 pareiškėjas paskirtas į 9 būrį. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2014 m. gruodžio 22 d. pranešime nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 22 d. G. M. nenurodydamas priežasčių atsisakė eiti į paskirtą 9 būrį. 2014 m. gruodžio 22 d. rašytiniame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN negali atlikti bausmės dėl priežasčių, nurodytų pareiškime dėl bado akcijos. Su juo gali susidoroti Ž. V. ir jo draugai. Dėl to jis negali kalėti Alytaus PN ir sutinka būti laikomas baudos izoliatoriuje. Alytaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 49-4266, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už atsisakymą būti paskirtame būryje G. M. paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Alytaus PN 2014 m. gruodžio 22 d. tarnybinio tyrimo išvadoje rekomenduota pareiškėjo neperkelti į kamerų tipo patalpas, o už bausmės atlikimo režimo pažeidimą paskirti nuobaudą. Ž. V. nepavyko apklausti, nes jis išvykęs etapu, kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti grėsmė, nenustatyta. Pažymėta, kad 9 būrio nuteistieji nurodė, kad pareiškėjas į 9 būrį nebuvo atėjęs. Alytaus PN 2015 m. sausio 13 d. rašte Nr. 8-609 pažymėta, kad pareiškėjas yra įvykdęs seksualinį nusikaltimą prieš Ž. V. brolį N. V.. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus PN iš Kybartų PN, kad būtų atskirtas nuo nukentėjusiojo. Alytaus PN 2015 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 8-7066 pažymėta, kad pareiškėjo nėra prasmės perkelti į kitus pataisos namus, nes Ž. V. greitu metu bus perkeltas į Marijampolės PN. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. sausio 6 d. pažymoje Nr. 272-197 nurodyta, kad pareiškėjas atsisakė būti paskirtame būryje ir paprašė apgyvendinti baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose. G. M. 2015 m. sausio 6 d. paaiškinime nurodoma, kad jis atsisako gyventi 91 brigadoje, nes šie nuteistieji nepriima nuskriaustųjų. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 49-57, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už atsisakymą būti paskirtame būryje pareiškėjui paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių 5 mėnesiams. Pareiškėjas išleistas 2015 m. birželio 6 d. 2015 m. liepos 17 d. ir 2015 m. liepos 18 d. pranešimuose nurodyta, kad pareiškėjas atsisako gyventi jam paskirtam būryje. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. liepos 20 d. pažymoje nurodoma, kad G. M. atsiako gyventi paskirtame būryje, priežasčių nenurodo, sutinka bausmę atlikti baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose. 2015 m. liepos 19 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad atsisako atlikti bausmę dabartiniame būryje, nes girdėjo, jog kiti nuteistieji ketina su juo susidoroti. Alytaus PN pareigūnų nutarimais, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už atsisakymą būti paskirtame būryje pareiškėjui paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus. 2015 m. liepos 28 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad atėjęs į 18 būrį buvo kitų nuteistųjų paprašytas išeiti, nes šiame būryje bausmę atlieka nuo pareiškėjo seksualinio nusikaltimo metu nukentėjusio asmens brolio draugai. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. liepos 29 d. pažymoje nurodyta, kad G. M. paaiškino, jog būryje jaučia psichologinį spaudimą. Alytaus PN 2015 m. liepos 29 d. tarnybinio tyrimo išvadoje rekomenduota pareiškėjo neperkelti į kamerų tipo patalpas, o už bausmės atlikimo režimo pažeidimą paskirti nuobaudą. Nustatyta, kad Ž. V. nuo 2015 m. gegužės 19 d. išvežtas į Marijampolės PN, apklaustas kitas nuteistasis nurodė, kad nežino, kodėl G. M. atsisakė gyventi paskirtame būryje. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 49-2184, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už atsisakymą būti paskirtame būryje G. M. paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas atsisako atlikti bausmę paskirtame būryje, priežasčių nenurodė. Alytaus PN pareigūno 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 461, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už atsisakymą būti paskirtame būryje G. M. paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 49-2457 G. M. paskirtas papeikimas, kad jis miegoje ne savo vietoje. Alytaus PN socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 27 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas atsisako gyventi 3 lokaliniame sektoriuje. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 28 nutarimu Nr. 49-2613 G. M. paskirtas uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų. Alytaus PN 2015 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinio tyrimo išvadoje rekomenduota pareiškėjo neperkelti į kamerų tipo patalpas, o už bausmės atlikimo režimo pažeidimą paskirti nuobaudą. Nustatyti, dėl kokių priežasčių G. M. atsisakė būti paskirtame būryje, nepavyko.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu asmenims turi būti užtikrinamos saugios ir grėsmės sveikatai bei gyvybei nekeliančios sąlygos. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jo perkėlimas yra svarbus dėl to, kad jam kyla grėsmė dėl jo paties prieš N. V. įvykdyto seksualinio nusikaltimo, kadangi gali sulaukti atpildo iš nukentėjusiojo brolio Alytaus PN bausmę atliekančio Ž. V. bei jo draugų. Teismas nustatė, kad Kybartų PN 2014 m. lapkričio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. (9.23)-135 nurodyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl 2014 m. lapkričio 9 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įvykdyto nusikaltimo, kuriame G. M. kaltinamas tuo, jog oraliniu ir analiniu būdu išprievartavo N. V.. Alytaus PN rašomuose raštuose pripažįstama, kad iki 2015 m. gegužės 19 d. Alytaus PN buvo kalinamas nukentėjusiojo brolis Ž. V..
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad egzistuojant prievartos taikymo prieš seksualinius nusikaltėlius įkalinimo įstaigose pavojui, pareiškėjo baimė, jog su juo dėl padarytos seksualinio pobūdžio veikos gali būti elgiamasi neteisėtai, turi pagrindo. Šio pagrindo buvimą, teismo vertinimu, patvirtina Alytaus PN bei Kalėjimų departamento pateikta medžiaga, kurioje pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimos grėsmės detaliai aptariamos, analizuojama Ž. V. buvimo vieta. Pareiškėjas pagal Alytaus PN 2015 m. spalio 1 d. tyrimo išvadą Nr. 16-465 buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją. Tyrimo išvadoje nurodyta, kad Ž. V. buvo perkeltas siekiant išvengti konflikto su G. M.. Taigi, pareiškėjo veika prieš N. V., kuria jis kaltinamas, kelia realią grėsmę. Teismo vertinimu, pareiškėjo versija dėl to, kad po to, kai Ž. V. buvo iškeltas, liko jo draugai, kurie galėjo kelti grėsmę, nepaneigta.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas niekada nekeitė savo pozicijos dėl to, kad bausmės atlikimas Alytaus PN gresia jo sveikatai ir gyvybei, tačiau Alytaus PN administracija susidariusią problemą sprendė nuolat skirdama nuobaudas pareiškėjui ir, atsižvelgdama į pareiškėjo paaiškinimuose išdėstytus pageidavimus, talpino jį į izoliuotas patalpas. Tuo institucijos veiksmais iš esmės buvo pripažįstamas faktas, kad pareiškėjas neturi būti laikomas paskirtame būryje. Alytaus PN pozicija dėl pareiškėjo baudimo už tą patį pažeidimą nėra nuosekli. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 49-57 pareiškėjui paskirta 5 mėnesių baudos izoliatoriaus nuobauda, o vėlesniais nutarimais – 2015 m. liepos 29 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., skirta 14–15 parų baudos izoliatoriuje, kai ankstesnių nuobaudų turėjimas turėtų būti laikomas baudžiamojo padėtį sunkinančia aplinkybe ir sąlygoti griežtesnės nuobaudos paskyrimą.
Teismo vertinimu, susidarius tokiai situacijai dėl kylančios grėsmės, pataisos namų administracija turėjo atlikti išsamų aplinkybių įvertinimą. Pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog tokia analizė nebuvo atlikta. Per visą laiką Ž. V. nebuvo apklaustas, jokių duomenų apie jo ketinimus nesurinkta. Alytaus PN vykdytų tyrimų metu buvo kalbėta tik su vienu nuteistuoju. Nėra aišku, kokia galima Ž. V. įtaka kitiems nuteistiesiems, neįvertinta, ar po jo išvežimo, likusieji galėtų turėtų interesų atkeršyti už kartu kalėjusio asmens brolį. Taip pat nepateikti duomenys apie viename lokaliniame sektoriuje bausmę atliekančių asmenų kontaktus su kitame lokaliniame sektoriuje bausmę atliekančiais asmenimis. Teismo vertinimu, tai, kad tyrimas atliktas nepilnai, patvirtina Alytaus PN Kalėjimų departamentui pateiktos pažymos, kurios buvo naudojamos atsakant į pareiškėjo prašymus dėl jo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą. Kalėjimų departamentas tinkamai vykdydamas jam pavestas funkcijas dėl asmenų perkėlimo bei siekdamas užtikrinti saugias kalinimo sąlygas turėjo pastebėti akivaizdų duomenų bei tyrimo trūkumą jam pateiktose Alytaus PN 2015 m. sausio 7 d., 2015 m. vasario 19 d. ir 2015 m. birželio 3 d. pažymose ir pareikalauti detalesnių duomenų arba pats įvertinti susidariusios padėties rimtumą.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo situacija Alytaus PN turėjo būti pripažinta išimtine aplinkybe, numatančia galimybę pareiškėją perkelti į kitus pataisos namus. Atsitikus išimtinei aplinkybei turėjo būti atlikta Apraše nustatyta procedūra ir siekiant užtikrinti nuteistojo saugumą, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo perkėlimo. Veiksmų neatlikimą teismas vertino kaip teisės į saugias bausmės atlikimo sąlygas pažeidimą.
Spręsdamas pareiškėjo prašymą priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Nurodė, jog pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas po 200 Eur iš kiekvieno atsakovo atstovo. Konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Atsižvelgęs į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindinius socialinius rodiklius, t .y. į vidutinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydį, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, kuris 2015 m. birželio mėnesį sudarė 251,91 Eur bei į minimalios mėnesinės algos dydį, kuris, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur, teismas padarė išvadą, kad žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.
III.
Pareiškėjas G. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas iš esmės sutinka su teismo atliktu pareigūnų veiksmų vertinimu, tačiau nesutinka su teismo iš atsakovų pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą, jų trukmę, neteisėtų atsakovo veiksmų, neveikimo tęstinumą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jo išgyvenimai prasidėjo jo etapavimo metu ir tęsėsi 11 mėnesių Alytaus PN. Pareiškėjas pabrėžia, kad Kalėjimų departamentas nors ir buvo informuotas, kad Alytaus PN, į kuriuos buvo ruošiamasi perkelti pareiškėją, bausmę atlieka pareiškėjo įvykdyto nusikaltimo metu nukentėjusiuoju pripažinto asmens brolis, tačiau nekreipė dėmesio į turimą informaciją, ir perkėlė pareiškėją į Alytaus PN. Tada ir prasidėjo problemos, dėl kurių jis nedelsdamas kreipėsi į Alytaus PN psichologinę tarnybą, o praėjus neilgam laiko tarpui ir į Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnybą. Nurodo, kad atvykęs į Alytaus PN sulaukė grasinimų, todėl dėl patiriamos baimės, nerimo, miego sutrikimų, jis turėjo vartoti raminančius vaistus. Pareiškėjo teigimu, jam kylančią grėsmę patvirtina ir ta aplinkybė, kad Ž. V. buvo perkeltas į Marijampolės PN.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad prieš jo perkėlimą į Alytaus PN, jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą, nurodydamas apie savo priklausomybę narkotikams, ir prašė į tai atsižvelgti, nekelti jo į Alytaus PN dėl ten plintančio ŽIV viruso, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo.
Pareiškėjas sutinka su teismo nustatytomis aplinkybės dėl pareigūnų neveikimo ir išsamių tyrimų neatlikimo, tačiau mano, kad priteista 200 Eur suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Kalėjimų departamentą, įstatymų nustatyta tvarka skirti drausmines nuobaudas Alytaus PN pareigūnams bei Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininkui už neteisėtų veiksmų atlikimą ir neveikimą. Jis prašo teisingai įvertinti Kalėjimų departamento neveikimą, privalomos pataisos įstaigų neteisėtų veiksmų kontrolės nebuvimą, Kalėjimų departamento aplaidžių veiksmų padarinių visumą, jo patirtų išgyvenimų mastą, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, taip pat prašo jo išgyvenimų trukmę pradėti skaičiuoti nuo etapavimo ir perkėlimo į Alytaus PN.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Kalėjimų departamentas su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir reikalavimai nėra pagrįsti. Taip pat Kalėjimų departamentas nesutinka ir su Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu.
Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą teismui, tačiau papildomai pažymi, kad Kalėjimų departamento direktorius, kuriam įstatymų nustatyta tvarka suteikta teisė spręsti dėl nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus, 2015 m. spalio 1 d. patvirtino Alytaus PN 2015 m. spalio 1 d. tyrimo išvadą Nr. 16-465 „Dėl nuteistojo G. M. perkėlimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją“ (toliau – ir Išvada). Išvadoje nurodoma, kad 2015 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas nuteistojo G. M. prašymas, kad tolimesniam bausmės atlikimui būtų perkeltas į Vilniaus PN, kur galės atlikti tolimesnę laisvės atėmimo bausmę, nes Alytaus PN jam nesaugu ir gali įvykti konfliktas bei bus priverstas darytį nusikaltimus prieš kitus nuteistuosius ir darbuotojus. Atsakovo atstovas nurodo, kad Išvadoje taip pat pažymima, kad nuteistasis G. M. 2014 m. gruodžio 16 d. tolimesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas iš Kybartų PN, pagal Kybartų PN administracijos tarnybinio tyrimo išvadą siekiant atskirti nukentėjusįjį (nuteistąjį N. V.) nuo įtariamojo (nuteistojo G. M.), kad nebūtų daromas šiam poveikis.
Atsakovo atstovas teigia, kad Išvadoje, be kita ko, pažymima, kad Alytaus PN 2015 m. liepos 28 d. buvo gautas Radiologijos laborantės A. B. 2015 m. liepos 27 d. pranešimas Nr. 3772, kuriame nurodoma, kad 2015 m. liepos 27 d., apie 14.25 val. jai būnant Sveikatos priežiūros tarnybos laboratorijoje, įėjęs į patalpą nuteistasis G. M. pagriebė ją už rankų, ji išsigandusi paspaudė nešiojamąjį pavojaus pultelį. Nuteistasis G. M. pultelį paėmė iš jos rankų ir įsidėjo į kelnių kišenę, jai pradėjus šaukti, jis atsitraukė, o ji tuo metu iš jo kelnių ištraukė pultelį ir dar kartą paspaudė. Nuteistasis G. M. suprato, kad kviečia pagalbą, todėl pasakė „ko čia šaukiat, aš nieko nedariau“ ir išėjo. Dėl šio įvykio buvo atliktas tyrimas ir nuteistasis G. M. nubaustas drausmine tvarka.
Kalėjimų departamento teigimu, iš dokumentinės medžiagos ir faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas iš vienų pataisos namų į kitus pataisos namus, tiek iš Kybartų PN į Alytaus PN, tiek iš Alytaus PN į Pravieniškių PN buvo perkelta ne dėl realaus kitų asmenų neteisėto veikimo pareiškėjo atžvilgiu, bet atvirkščiai dėl pareiškėjo neteisėto veikimo prieš kitus asmenis (nusikalstamos veikos kito nuteistojo N. V. atžvilgiu, taip pat psichologinio smurto prieš A. B.).
Atsakovo atstovas pažymi, kad Kalėjimų departamento sprendimai (2015 m. sausio 9 d. Nr. 2S-123, 2015 m. vasario 23 d. Nr. 2S-857; 2015 m. birželio 8 d. Nr. 2S-2548) nepakeisti ir nepanaikinti. Teisės aktų nustatyta tvarką nenuginčyti, todėl laikytina, kad jie yra teisėti ir pagrįsti ir negalėjo pareiškėjui sukelti pasekmių dėl kurių atsirastų pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-6619-189/2015 atmetė pareiškėjo skundą dėl Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 2S-123, kuriuo netenkinti pareiškėjo prašymai dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, panaikinimo bei 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas nurodytoje byloje pripažino, jog Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, bei padarė išvadą, kad nenustačius Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, nėra ir šios institucijos atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl turi prejudicinę galią, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismas, priimdamas ginčijamą 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą, šio fakto nevertino ir į jį neatsižvelgė.
Žemesnės instancijos teismas
Kalėjimų departamento teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė, kad Kalėjimų departamentas nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kalėjimų departamentas būtų pažeidęs imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigos vidaus tvarka. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjui bausmės atlikimo laikotarpiu Alytaus PN realių grėsmių ar smurto nenustatyta. Mano, kad šio ginčo atveju Alytaus PN bei Kalėjimų departamento pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai neteisėtų veiksmų neatliko, priešingai pareiškėjas pats atliko neteisėtus, nusikalstamus veiksmus, dėl ko galbūt vėliau jautė išgyvenimus, baimes. Todėl Kalėjimų departamento manymu, turi būti vadovaujamasi CK 6.253 straipsnio nuostata, kuri nustato, jog civilinė atsakomybė netaikoma, kai žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Alytaus PN teigimu, teismas sprendimą priėmė klaidingai vertindamas atsakovų pateiktus įrodymus ir remdamasis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais. Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus PN iš esmės pateikia tokius pat argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad Alytaus PN savo pareigas vykdė tinkamai ir nepablogino pareiškėjo padėties, nes esant jo prašymui dėl perkėlimo į kitą būrį, jį tenkino. Pažymi, kad atlikti du tarnybiniai tyrimai (2014 m. gruodžio 22 d. tyrimo išvada Nr. 16- 538, 2015 m. rugpjūčio 28 d. tyrimo išvada Nr. 16-422) patvirtino, kad niekas iš nuteistųjų tiek 9, tiek 10 būriuose fizinės ar psichologinės grėsmės pareiškėjo gyvybei ar sveikatai nekėlė ir neketino sukelti. Nurodo, kad priežasčių dėl pareiškėjo negalėjimo bausmę atlikti Alytaus PN nebuvo, todėl mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas nutartį šioje administracinėje byloje nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo principais kuriais turėtų vadovautis vertindamas įrodymus. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo argumentais, kad buvo būtina pareiškėją perkelti į kitus pataisos namus, nes atsakovo teigimu, pareiškėjui esant 9 ir 10 būriuose niekas iš nuteistųjų nekėlė grėsmės jo gyvybei ir sveikatai.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos, be kita ko kildinamos iš Kalėjimų departamento bei Alytaus PN pareigūnų veiksmų sprendžiant pareiškėjo perkėlimo iš Alytaus PN į kitus pataisos namus klausimą, atlyginimo pareiškėjui G. M..
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad Vilniaus PN bei Kalėjimų departamentas, nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl jo perkėlimo iš Alytaus PN į kitus pataisos namus, neveikė taip, kaip šioje situacijoje turėjo veikti, todėl privalo pareiškėjui atlyginti dėl to kilusią neturtinę žalą, kurią pirmosios instancijos teismas įvertino 400 Eur, nurodydamas, kad iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN ir Kalėjimų departamento pareiškėjui priteisiama po 200 Eur.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotais atsakovo atstovų šioje byloje padarytais pažeidimais, tačiau mano, kad jo patirti neigiami išgyvenimai turėjo būti įvertinti didesne suma.
Atsakovo atstovai apeliacinių skundų nepateikė (Alytaus PN apeliacinis skundas nebuvo priimtas), tačiau atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Alytaus PN bei Kalėjimų departamento neteisėtus veiksmus.
Iki 2016 m. liepos 1 d. galiojęs ABTĮ, kurio nuostatomis teisėjų kolegija vadovaujasi šioje administracinėje byloje, nustatė, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 1 d.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus PN bei / ar Kalėjimų departamento administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas, ar Alytaus PN ir Kalėjimų departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus perkelti jį į kitus pataisos namus, vadovavosi teisės aktais galiojusiais ne šių veiksmų atlikimo (sprendimų priėmimo) metu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas vadovavosi BVK 69 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija). Tuo tarpu pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. bei 2015 m. gegužės 24 d. prašymų perkelti iš Alytaus PN į kitus pataisos namus nagrinėjimo metu galiojusios BVK redakcijos (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1153 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1323 redakcijos) 69 straipsnis nustatė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 d.); iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 d.); nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 d.). Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo atstovų aktų teisėtumą, vadovavosi Aprašo, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., nuostatomis. Nustatyta, kad atsakovų veiksmai, iš kurių kildinama neturtinė žala, atlikti 2014 m. lapkričio – 2015 metų birželio mėnesiais, todėl spręsdamos pareiškėjo perkėlimo iš Alytaus PN klausimą, nurodytos institucijos turėjo vadovautis ne Aprašo, kuris tuo metu dar negaliojo, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Taip pat pažymėtina, kad konstatuodamas, jog Kalėjimų departamentas bei Alytaus PN veikė neteisėtai, pirmosios instancijos teismas apskritai nenurodė, kurios konkrečiai teisės aktų nuostatos buvo pažeistos nagrinėjant pareiškėjo perkėlimo klausimą.
Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamentas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 2S-123 bei 2015 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 2S-2548 atsisakė pareiškėją perkelti iš Alytaus PN. Pirmosios instancijos teismas vertindamas Kalėjimų departamento veiksmus CK 6.271 straipsnio kontekste, analizavo visų šios institucijos sprendimų, priimtų dėl pareiškėjo perkėlimo iš Alytaus PN teisėtumo bei pagrįstumo klausimą. Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6619-189/2015, iškeltoje pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 2S-123 panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo. Įsiteisėjusiu sprendimu nurodytoje byloje konstatuota, kad Kalėjimų departamentas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 2S-123 pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustačius šias aplinkybes, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, byla turi būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.
Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla, iškelta pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 2S-123 panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo bei siūlė teismui šias bylas sujungti. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad galbūt iš dalies sutampa šios ir administracinės bylos Nr. I-6619-189/2015, kurioje priimtas sprendimas buvo įsiteisėjęs priimat sprendimą šioje byloje, dalykas bei pagrindas. Įvertinus administracinėje byloje Nr. I-6619-189/2015 nagrinėto ginčo pobūdį bei atsižvelgus į šioje byloje pirmosios instancijos teismo apsibrėžtas bylos ribas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bei neteisėtai vertino Kalėjimo departamento veiksmus, kurių teisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir pripažino juos neteisėtais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą be kita ko kildino ir iš jam, jo teigimu, nepagrįstai bei neteisėtai Alytaus PN pritaikytų nuobaudų bei patalpinimo į baudos izoliatorių ir iš to kilusių neigiamų pasekmių (negalėjimo mokytis, teisės į pasimatymus neturėjimo ir pan.). Pažymėtina, kad teikdamas atsiliepimą, atsakovo atstovas Alytaus PN teikė argumentus dėl nurodytų pareiškėjo skundo teiginių. Iš apeliaciniu skundu skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino šios pareiškėjo skundo dalies.
ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų visų argumentų dėl Alytaus PN galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, taip pat ginčui taikė ne aktualias materialiosios teisės normas bei neatsižvelgė į tai, kad dalies veiksmų, iš kurių kildinama neturtinė žala, teisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.