Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, kartu atstovaujantis ir Lietuvos valstybei atsiliepimo (b. l. 17–20) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog nagrinėjant pareiškėjo prašymą nebuvo nustatyto nei vieno atvejo, reglamentuoto Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 72 punkte, kurių pagrindu būtų sprendžiamas pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus klausimas. Pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė apie jo atžvilgiu esančią grėsmę, o toks deklaratyvus nurodymas negali būti pagrindu dėl nuteistojo perkėlimo iš vienų pataisos namų į kitus.

Dėl skundžiamo sprendimo nurodė, kad jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad nesant institucijos neteisėtų veiksmų, prievolė atlyginti žalą nekyla.

Atsakovų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2015-01-09 sprendimo Nr. 2S-123 teisėtumo ir pagrįstumo bei 10000 Eur neturtinės žalos priteisimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Kybartų pataisos namai parengė 2014-11-24 Tarnybinio tyrimo išvadą Nr. (9-23)-135 (b. l. 26), kuria siūlė pareiškėją perkelti iš Kybartų pataisos namų į Alytaus pataisos namus. Tokio pobūdžio siūlymas buvo priimtas atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2014-11-11 pranešimą dėl pareiškėjo Ligoninėje atlikto seksualinio nusikaltimo nuteistojo N. V. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad abu asmenys (tiek nukentėjęs, tiek įtariamasis) bausmę atliko Kybartų pataisos namuose, todėl, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, buvo siūloma nukentėjusįjį atskirti nuo įtariamojo, kad nebūtų daromas poveikis nukentėjusiajam. Departamento 2014-12-04 Paskyra Nr. (121)-18-4537 (b. l. 25) pareiškėjas buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus. Pareiškėjas 2014-12-03 prašymu (b. l. 21) ir 2014-12-17 prašymu (b. l. 22) kreipėsi į Departamentą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, nes Alytaus pataisos namuose bausmę atlieka nukentėjusiojo N. V. brolis ir kuris, pareiškėjo teigimu, jam grasinantis su juos sudoroti. Departamentas žodžiu kreipėsi į Alytaus pataisos namus dėl padėties pareiškėjo atžvilgiu. Alytaus pataisos namai 2015-01-07 pažyma Nr. 8-153 Departamentą informavo, kad pareiškėjas ir N. V. brolis bausmę atlieka skirtinguose būriuose ir lokaliniuose sektoriuose, be to, Alytaus pataisos namų administracija neturinti duomenų, kad su pareiškėju būtų siekiama susidoroti, ar tokio pobūdžio veiksmai jau buvo atlikti. Kartu pažymėjo, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose bausmę atlikti gali (b. l. 24). Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus bei su prašymais susijusią medžiagą, priėmė 2015-01-09 sprendimą Nr. 2S-123, kuriame nurodė, jog pagrindų, kuriais remiantis būtų būtinybė perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus nenustatyta.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK, ginčo metu galiojanti redakcija), kurio 69 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 dalis).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 72 punktas reglamentuoja atvejus, kada nuteistieji iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkelti, t. y. dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu (72.1. p.) bei dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (72.2. p.). Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.

Iš byloje pateiktos rašytinės medžiagos nustatyta, kad Departamentas, kuriam įstatymų nustatyta tvarka suteikta teisė spręsti dėl nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus, išnagrinėjęs su pareiškėjo prašymais susijusias aplinkybes, atsisakė pareiškėją perkelti iš Alytaus pataisos namų į kitus pataisos namus, nes nebuvo nustatyta priežasčių, kurių pagrindu pareiškėjo prašymai galėtų būti patenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėją perkelti į kitus pataisos namus būtų siūloma perkelti gydytojo siuntimu (Taisyklių 72.1 p.), todėl pareiškėjo prašymuose nurodytos aplinkybės buvo vertinamos išimtinumo (Taisyklių 72.2 p.) kontekste. Nors pareiškėjas prašymuose akcentavo galimą N. V. brolio ir jo draugų susidorojimą su pareiškėju, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Alytaus pataisos namai į Departamento žodinį užklausimą taip pat nepatvirtino jokių prieš pareiškėja atliktų, ar ketinamų atlikti neteisėtų susidorojimo veiksmų dėl jo Ligoninėje galimai padaryto nusikaltimo, be to, kaip nurodė Alytaus pataisos namai, pareiškėjas ir nuteistojo brolis bausmę atlieka skirtinguose būriuose ir lokaliniuose sektoriuose. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tiek Departamentui, tiek teismui jokių susidorojimą su juo pagrindžiančių įrodymų (pareiškėjo perkėlimo pagrindas) nepateikė, todėl Departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo perkėlimas į kitus pataisos namus, nesant konkrečių įrodymų, susijusių su pareiškėjo susidorojimu, nėra būtinas.

Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 dalį nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. 2 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o 3 dalis – kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti.

Nagrinėjant ginčą pripažinus, jog Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, darytina išvada, kad nenustačius Departamento neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), nėra ir šios institucijos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Minėta, jog nesant vienos iš sąlygų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų. Taip pat atkreiptina, kad pareiškėjas formuluodamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik deklaratyviai nurodė, kad jam buvo padaryta žala, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, skundo, atsiliepimų argumentus (pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamo sprendimo ydingumo ir jam padarytos žalos realumo), darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.