- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-01
- Bylos Nr.
- 2-407-191/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edmundas Inokaitis
- Ieškovas
- UAB „Autona“
- Atsakovas
- UAB „Metga“
Kauno apylinkės teismo teisėjas Edmundas Inokaitis, sekretoriaujant Danguolei Muravjovienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Autona“, į. k. 300077220, buveinės adresas Radvilų dvaro g. 6, Kaunas, atstovui direktoriui A. M., advokatui D. M., dalyvaujant atsakovės UAB „Metga“, į.k. 133773952, buveinės adresas Raudondvario pl. 164, LT-47173 Kaunas, atstovei advokato padėjėjai advokato padėjėjai N. Š., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Autona“ ieškinį atsakovei UAB „Metga“ dėl piniginių reikalavimų ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė ieškiniu(t.1, b.l.3-6) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 12 248,19 Eur, 6 % dydžio metines palūkanas, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad 2005 metais sudarė negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr.1 su A. M. dėl 219,27 m² bendrojo ploto negyvenamųjų patalpų, esančių Raudondvario pl. 164, Kaunas. Sutartis buvo nuolat pratęsiama. 2015 m. kovo 3 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti atsakovės neteisėtai rinktą mokestį, kurį ieškovė mokėjo atsakovei už privažiavimą prie ieškovės valdomų pastatų. Tačiau atsakovė 2015 m. kovo 16 d. rašte nurodė, kad atsisako sumokėti. Ieškovė teigė, jog jos ir atsakovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai, o atsakovė savavališkai pastatė užtvarą į šią teritoriją ir rinko įvažiavimo mokestį be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 28-35) nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas dėl mokesčio už įvažiavimą į teritoriją. Atsakovė nuo 2005 metų ieškovei teikė sąskaitas-faktūras apmokėjimui, o ieškovė dėl jų pretenzijų nereiškė. Atsakovė nurodė, jog tikslu užtikrinti transporto priemonių judėjimą teritorija bei teritorijos apsaugą, kadangi ginčo teritorijoje veiklą vykdė ne viena įmonė, 2005 metų antrojoje pusėje nustatė automobilių judėjimo ir parkavimo tvarką, kurioje taip pat buvo numatytas apmokėjimas už teikiamas paslaugas. Ši transporto priemonių judėjimo bei parkavimo tvarka buvo nustatyta tuo tikslu, jog atsakovė mokėjo bei moka valstybinės žemės nuomos mokestį, atlieka teritorijos valymo, kanalizacijos tvarkymo ir asfalto dangos remonto darbus, o nuo nuolatinio transporto priemonių judėjimo teritorijoje dėvisi asfalto danga, todėl buvo reikalinga kaupti lėšas jos atstatymui. Atsakovė taip pat nesutinka dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovė pagal 2004-08-02 Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N19/2004-0213 išsinuomojo 11774 kv. m. žemės sklypą, esantį Raudondvario pl. 164, Kaune, unikalus Nr. 1901-00300015, kadastro Nr. 1901/0030:15 (t. 2, b. l. 36-18). Byloje esantys VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina (t. 1, b. l. 10-21), kad atsakovei nuosavybės teise nuo 1994-05-15 priklauso nekilnojamojo turto vienetai, esantys išsinuomotame žemės sklype: 1) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.14.; 2) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.6.; 3) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.16.; 4) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.18.; 5) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.19.; 6) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.20.; 7) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.21.; 8) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.22.; 9) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.27.; 10) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.3.; 11) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.4.; 12) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.15.; 13) pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas p. 2.2.
Pagal byloje esančius VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (t. 1, b. l. 17, 20) dalis nekilnojamojo turto priklauso A. M..
Ieškovė 2005 m. vasario 1 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr. 1 su A. M. dėl 219,27 m² bendrojo ploto negyvenamųjų patalpų, esančių Raudondvario pl. 164, Kaunas, unikalus Nr. 1995-7029-2089 (t. 1, b. l. 22-23). Ši sutartis buvo pratęsta kasmet iki 2013 m. sausio 31 d. (t. 1, b. l. 24-31). Ieškovė ir A. M. 2013 m. sausio 31 d. sutartį nutraukė (t. 1, b. l. 32).
Atsakovė su UAB „Kauno vandenys“ 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarė lietaus nuotekų tinklų naudojimo sutartį (t. 2, b. l. 39-40), kuria UAB „Kauno vandenys“ įsipareigojo priimti į miesto lietaus nuotekų ir drenažo vandenis nuo objekto, esančio Raudondvario pl. 164, o atsakovė įsipareigojo už UAB „Kauno vandenys“ apmokėti už lietaus nuotekų tinklų naudojimą pagal pateikiamas sąskaitas – faktūras.
Atsakovė 2005 m. liepos 5 d. nustatė Automobilių judėjimo ir parkavimo tvarką (t. 2, b. l. 41). Ieškovė apie šią tvarką buvo informuota 2015 m. spalio 2 d. (t. 2, b. l. 42). Ieškovė 2015 m. spalio 17 d. pateikė atsakovei prašymą išduoti leidimus ir suteikti parkavimo vietas ieškovės nurodytoms transporto priemonėms (t. 2, b. l. 43).
2011-06-30 PVM sąskaita – faktūra RYT Nr. 0047143 (t. 2, b. l. 45), 2011-06-30 Ilgalaikio materialaus turto perdavimo į eksploataciją aktas Nr. 47143-01 (t. 2, b. l. 46), 2011 m. liepos 4 d. tarp UAB „Metga“ ir UAB „GRIFS AG“ sudaryta Stebėjimo (įskaitant vaizdo) ir reagavimo paslaugų teikimo sutartis (t. 2, b. l. 48-55), UAB „Metga“ Ilgalaikio materialaus turto perdavimo į eksploataciją aktai Nr. 3493-01 ir Nr. 3494-01 (t. 2, b. l. 56-57) patvirtina, jog atsakovė įsigijo kelio užtvarą, ją įtraukė į savo eksploatuojamą turtą ir teritorijoje įdiegė vaizdo stebėjimo kameras, kurias įtraukė į savo eksploatuojamą turtą.
Atsakovė 2011 m. gegužės 16 d. ieškovei pateikė raštą Informacija dėl naudojimosi vartais (t. 2, b. l. 47), kuriuo informavo ieškovę apie įrengtą kelio užtvarą bei naudojimosi juo tvarką.
Byloje pateiktas kvitas Nr. 011299 yra antspauduotas ieškovės ir patvirtina, jog būtent jai turi būti išrašoma sąskaita (t. 2, b. l. 44). Pagal byloje pateiktas atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras ieškovei (t. 1, b. l. 43-132), atsakovės atliktus bankinius mokėjimų pavedimus (t. 1, b. l. 133-140; 164-200; t. 2, b. l. 3-16) ieškovės ir atsakovės sudarytus tarpusavio skolų užskaitos aktus/tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktus (t. 1, b. l. 141-163), ieškovė sumokėjo 12 248,19 Eur atsakovei.
Ieškovė 2015 m. kovo 3 d. pateikė atsakovei raštą, kuriuo prašė grąžinti nuo 2005 m. iki 2013 m. sausio pabaigos ieškovės atsakovei sumokėtą neteisėtai rinktą mokestį (t. 1, b. l. 39).
Atsakovė 2015 m. kovo 16 d. atsakymu į prašymą dėl kreipimosi į teismą nurodė, jog atsisako įvykdyti ieškovės reikalavimą, ir tuo pagrindu, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas (t. 1, b. l. 40-41).
Ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės 12 248,19 Eur sumą, kurią ieškovė sumokėjo atsakovei, nes ieškovės teigimu, atsakovė nesant jokių sutartinių teisinių santykių tarp šalių, neteisėtai rinko mokestį už įvažiavimą į teritoriją.
Dėl tarp ginčo šalių sudaryto susitarimo
Pažymėtina, jog LR CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gelgotas transportas“ v. I. S., bylos Nr. 3K-3-224/2012). Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) forma arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. UAB „LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-103/2013).
LR CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Šios sąlygos išimtis nustatyta CK 6.173 straipsnio 3 dalyje - jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tradicija“ v. UAB ,,LNTV“ ir V. P., bylos Nr. 3K-3-353/2011).
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė įrengė užtvarą ir ribojo transporto priemonių judėjimą į jos valdomą teritoriją (t. 2, b. l. 45-57), bei nustatė automobilių judėjimo ir parkavimo tvarką (t. 2, b. l. 41). Atsakovė paaiškino, jog tokia tvarka buvo nustatyta, nes teritoriją reikėjo nuolat valyti, prižiūrėti, remontuoti kelio dangą, kadangi dėl didelio transporto priemonių srauto asfaltas dėvisi, atsiranda duobės, teritorija nuolat teršiama alyva. Atsakovė su būtinumu prižiūrėti ir tvarkyti teritoriją ieškovę supažindino (t. 2, b. l. 42). Ieškovė iki šios tvarkos nustatymo prie teritorijos eksploatavimo, priežiūros ir kt. išlaidų neprisidėjo. Vertinant atsakovės nustatyto mokesčio teisėtumą aktualu tai, kad byloje pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015-04-09 raštas Nr. 8SD-1917-(14.8.7) (t. 2, b. l. 92-93), kuris patvirtina, jog atsakovė negalėjo rinkti iš kitų bendraturčių tik žemės mokesčio. Tačiau kiti susitarimai tarp bendraturčių, kuriais iš esmės siekiama padengti išlaidas už teritorijos tvarkymą ir kitus teritorijoje atliekamus darbus yra galimi.
Atsakovė apie jos valdomoje teritorijoje nustatytą transporto priemonių įvažiavimo, judėjimo ir stovėjimo tvarką informavo ieškovę 2005 m. spalio 2 d. (t. 2, b. l. 42). 2005 m. spalio 17 d. ieškovė prašė atsakovės išduoti leidimus ir suteikti parkavimo vietas ieškovės nurodytoms transporto priemonėms (t. 2, b. l. 43). Taip pat ieškovė nuo 2005 m. iki 2013 m. vasario mėn. mokėjo atsakovei už leidimą įvažiuoti į teritoriją ir naudotis stovėjimo vietomis (t. 1, b. l. 43-200; t. 2, b. l. 3-16). Byloje nėra duomenų, kad per šį laikotarpį ieškovė būtų pareiškusi pretenziją atsakovei dėl jos renkamo mokesčio (CPK 178 str.).
Nors tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinės formos sutartis, tačiau atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pateikė ofertą (CK 6.167 str.), t. y. informavo ieškovę, kad už įvažiavimą į teritoriją ir stovėjimą bus renkamas mokestis (t. 2, b. l. 42), o ieškovė konkliudentiniais veiksmais akceptavo atsakovės gautą ofertą (CK 6.173 str.), t. y. paprašė išduoti leidimus jos transporto priemonėms (t. 2, b. l. 43), dėl renkamo mokesčio neprieštaravo ir nuolat mokėjo už leidimą patekti į saugomą teritoriją ir joje statyti transporto priemones (t. t. 1, b. l. 43-200; t. 2, b. l. 3-16), darytina išvada, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl leidimo naudotis atsakovės valdoma teritorija. Ieškovės sutikimas su atsakovės (oferento) pateiktu pasiūlymu (akceptavimas) yra aiškus ir besąlygiškas, nes byloje pateikti duomenys rodo ieškovės visišką sutikimą su atsakovės pateikta tvarka ir jos vykdymą, o tai patvirtina ieškovės (akceptanto) sutikimą būti saistomam sutarties. Todėl ieškovės teiginiai, jog jos ir atsakovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai yra nepagrįsti. Kaip jau minėta, šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas (CK 6.159 str.). Todėl sutiktina su atsakovės pozicija, jog jai pateikus visas sąlygas dėl įvažiavimo į teritoriją (kainas transporto priemonėms ir kt.), o ieškovei su tuo sutikus (sutikus su nustatyta tvarka, paprašius išduoti leidimus ir mokėjus nustatytus mokesčius), laikytina, jog šalys susitarė ir laisva valia įvykdė savo įsipareigojimus, kurie iš esmės susiję su teritorijos priežiūra. Atsakovė prižiūrėjo teritoriją (t. 2, b. l. 39-40), įrengė apsaugos sistemas (t. 2, b. l. 45, 45-55), o ieškovė naudojosi šia teritorija ir už tai mokėjo mokestį, kuris buvo skiriamas teritorijos priežiūrai. Ieškovė neįrodė, kad prieštaravo atsakovės nustatytai tvarkai ir mokesčiui bei jog nesitarė dėl leidimo įvažiuoti į teritoriją ir joje statyti transporto priemones (CPK 12, 178 str.). Taip pat ieškovė šios sudarytos sutarties(susitarimo) nenutraukė, neginčijo ir nereikalavo ją pripažinti negaliojančia.
Būtina atsižvelgti į tai, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011).
Teismas ištyręs aptartas faktines aplinkybes ir įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog ieškovės sumokėta 12 248,19 Eur suma atsakovei laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2013 m. buvo sumokėta pagrįstai, nes šalys susitarė ir kiekviena laikėsi savo įsipareigojimų. Duomenų apie pretenzijas dėl netinkamo sutarties vykdymo byloje nėra (CPK 178, 185 str.). Taigi, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo ieškovei iš atsakovės priteisti 12248,19 Eur sumą.
Dėl faktų, nustatytų kitoje byloje
Ieškovė nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-466-221/2015 (t. 1, b. l. 33-38) buvo pripažinta, kad atsakovė neteisėtai renka įvažiavimo į teritoriją mokestį, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą. Tačiau teismas su šiuo ieškovės teiginiu neturi pagrindo sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 str. 1 d.); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 str. 4 d.), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 str. 2 p.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (pvz., teismo sprendimai dėl asmens pripažinimo mirusiu ar neveiksniu sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims). Tačiau, pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2014). Nurodytoje Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-466-221/2015 (t. 1, b. l. 33-38) ieškovė nedalyvavo, o minėta nutartis nėra sukelianti teisinius padarinius byloje nedalyvavusiems asmenims, todėl nėra pagrindo remtis toje byloje nustatytais faktais. Be to, minėtoje byloje ginčas vyko tarp fizinio asmens ir atsakovės, o tuo tarpu, šioje byloje ginčas vyksta tarp juridinių asmenų, profesionalių verslininkų, kurie laisva valia nusistatė tarpusavio teises bei pareigas ir įsipareigojo jas vykdyti. Kadangi šalys laisva valia susitarė, kad ieškovė mokės atsakovei mokestį už įvažiavimą į teritoriją, judėjimą ir stovėjimą joje, o atsakovė prižiūrės teritoriją, bei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog abi šalys laisva valia vykdė šiuos įsipareigojimus, tai nėra pagrindo pripažinti, kad mokestis buvo renkamas be teisinio pagrindo. Todėl ieškovės teiginiai dėl atsakovės rinkto mokesčio neteisėtumo yra atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178, 185 str.).
Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 28-35) prašė ieškovės pareikštiems reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi teismas atmetė ieškovės pareikštą ieškinį, tai dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra atmestinas, tai atsakovės naudai iš ieškovės yra priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje pateiktus įrodymus, atsakovė patyrė 417,22 Eur išlaidų už atsiliepimo į ieškinį surašymą, 120 Eur už atstovavimą 2016-02-01 teismo posėdyje ir 120 Eur už atstovavimą 2016-03-10 teismo posėdyje (t. 2, b. l. 100-106), 120 Eur baigiamųjų kalbų parengimą, 120 Eur už atstovavimą 2016-04-27 teismo posėdyje, iš viso 897,22 Eur dydžio išlaidų. Dalis nurodytų sumų neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) įtvirtintų dydžių už suteiktas teisines paslaugas, išskyrus dvi 120 Eur sumas už atstovavimą 2016-02-01 ir 2016-03-10 teismo posėdžiuose. Pagal Rekomendacijų 5 punktą, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį, už vieną atstovavimo teisme valandą taikomas 0,1 koeficientas. Minėti 2016-02-01 ir 2016-03-10 teismo posėdžiai truko ne ilgiau kaip valandą, todėl priteistina suma apskaičiuojama 0,1 x 756,9 Eur x 0,8 = 60,55 Eur (Rekomendacijų 5, 7, 8.19 p.). Todėl atsakovei priteistinų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 778,32 Eur (657,22 + 60,55 x 2).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „Autona“, į. k. 300077220, buveinės adresas Radvilų dvaro g. 6, LT-47173 Kaunas, 778,32 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis Eur 32ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Metga“, į. k. 133773952, buveinės adresas Raudondvario pl. 164, LT-47173 Kaunas, naudai.
Priteisti iš ieškovės UAB „Autona“, į. k. 300077220, buveinės adresas Radvilų dvaro g. 6, LT-47173 Kaunas, valstybei 3,75Eur (tris Eur 75ct.) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, mokamų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, į. k. 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b. k. 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui
per Kauno apylinkės teismą.