Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Vailionė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 2024 m. sausio 27 d. (skundo padavimo dienos), t. y. neužtikrinus privatumo dušo patalpose, poilsio kambario 11-ame būryje nebuvimo, dėl neužtikrinimo kvėpuoti dūmais neužterštu oru, blakių buvimo gyvenamosiose patalpose bei tik vieno avarinio išėjimo.

I. Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti ir jos priteisimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2025 m. vasario 5 d. pažyma Nr. RV-23-793 „Dėl nuteistojo A. R.“ patvirtina, kad Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko sprendimu nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 2025m. sausio 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamas vietas: į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo karantiną nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 2023 m. birželio 14 d., nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2024 m. sausio 15 d. – 11-o būrio 4-ą brigadą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2025 m. sausio 27 d. Iš atsakovės pateiktos pažymos matyti, kad pareiškėjas Pravieniškių 2-ąjame kalėjime bausmę atliko iki 2025 m. sausio 15 d. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės dokumentus ir teikęs papildomus paaiškinimus bei atsikirtimus į atsakovės atsiliepimą, neginčijo šios aplinkybės, todėl teismas spręs dėl pareiškėjo teisių pažeidimo atsakovės pažymoje nurodytu laikotarpiu 11-ąjame būryje.

Kaip minėta, pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas dušų patalpose, nes iki 2024 m. rugsėjo 5 d. tarp dušo čiaupų nebuvo įrengtos užuolaidos, tik sienelės ne daugiau 30 cm pločio (anot pareiškėjo, sienelės įrengtos 2022 m. vasario mėn.), todėl vienas prieš kitą besimaudantys nuteistieji galėjo stebėti vienas kitą, dėl ko ir buvo pažeista jo privatumo teisė.

Atsakovės tvirtinimu, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo bendrojo naudojimo dušinėje, kuria naudojasi 11-o būrio nuteistieji, mūrinės pertvaros įrengtos visą nuteistojo kalinimo laikotarpį, 2024 m. rugsėjo 5 d. papildomai buvo įrengtos dušo užuolaidos. Šiuos atsakovės atstovės paaiškinimus patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos.

Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras dušo kabinas. 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo (tardymo izoliatorių) ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien.

Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su privatumo neužtikrinimu jam naudojantis dušu, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024; kt.).

Nors atsakovės atstovė atsiliepime nedetalizavo kaip išdėstyti dušo patalpoje dušo sieteliai, tačiau pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad bendrojo naudojimo dušinėse dušai įrengti vieni prieš kitus, o pareiškėjas savo privatumo pažeidimą iš esmės ir sieja su tokių dušų įrengimo konstrukcija, kuri neužtikrino jo privatumo (jį gali stebėti priešais besimaudantys).

Atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką toks dušų įrengimas, kai dušai yra įrengti vienas priešais kitą ir yra be durų, pažeidžia asmens privatumą (žr. 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-492/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-21-520/2024, 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-14-522/2025 ir kt.).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo privatumas buvo pažeistas jam maudantis duše, laikotarpiais nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2024 m. rugsėjo 5 d. (11-ame būryje), kai dušai buvo įrengti vieni prieš kitus, tačiau neįrengtos užuolaidos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad Pravieniškių 2-ajame kalėjime 11-ame būryje prie įėjimo į pastatą esant įrengtai rūkymo vietai, kiekvieną kartą išeinant iš gyvenamojo pastato ar įeinat į jį jis turi praeiti per rūkančiųjų minią ir taip verčiamas kvėpuoti dūmais užterštu oru, teismas pažymi šias aplinkybes.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; ir kt.). Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-340-575/2023; ir kt.). Praktikoje atsižvelgiama į tai, ar laisvės atėmimo vietos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar pateikė tai patvirtinančią informaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako įstatymas) 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabaką, tabako gaminius, su tabako gaminiais susijusius gaminius) draudžiama bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, kitose bendrosios dalinės nuosavybės teisės patalpose ir kitose pastato dalyse. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, jog gyvenamajame korpuse turi būti įrengta rūkymo patalpa.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tačiau kalėjimo patalpose įrengti specialią rūkymui skirtą patalpą teisės aktai neįpareigoja.

Atsakovės tvirtinimu, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo pasivaikščiojimų kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Šias aplinkybes patvirtina ir pateiktos fotonuotraukos, jose matyti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo vietoje rūkymo vieta buvo įrengta, rūkyti tam neskirtose vietose yra draudžiama. Šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas.

Teismas nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad lauke, prie įėjimo į patalpą, įrengta rūkymo vietą pažeidžia jo teisę į kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru: pareiškėjas nėra verčiamas būti aptariamoje vietoje, pastaroji yra lauke, todėl vien trumpalaikis praėjimas pro ją negali būti vertinamas kaip pareiškėjos teisės kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru, pažeidimas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl šios rūkymo vietos įrengimo ypatybių patyrė kokius nors fizinius negalavimus ar nepatogumus, kad, apskritai, pareiškėjui praeinant pro įrengtą rūkymo vietą, buvo joje rūkoma. Pareiškėjo hipotetiniai svarstymai apie tokią galimybę nepakankami konstatuoti atsakovės netinkamus veiksmus (ar neveikimą).

Kitokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad kokie nors nuteistieji rūkė neleistinose vietose, taip pažeisdami pareiškėjo teises, byloje nenustatyta, nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į laisvės atėmimo įstaigos administraciją su nusiskundimais dėl rūkymo tam specialiai skirtoje vietoje, taip pat nenustatyta, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės (dėl pasyvaus rūkymo pablogėjusi pareiškėjo sveikata).

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo laikotarpiu šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Kaip minėta, pareiškėjas skundžiasi ir dėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 11-ame būryje ginčo laikotarpiu neįrengto poilsio kambario.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 ,,Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 8.9 papunktyje nustatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.

Atsakovės atstovė pripažino aplinkybę, kad 11-ame būryje laisvalaikio (poilsio) kambarys neįrengtas, tačiau pareiškėjas leisti laisvalaikį ir ilsėtis gali ilsėtis kitoje patalpoje, gali būti lauke arba kitose užimtumui ir laisvalaikiui skirtose patalpose, lankytis bibliotekoje ir koplyčioje.

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad teisės aktuose esant nustatytai pareigai įrengti laisvalaikio kambarį kiekviename būryje, atsakovė privalo šiuos reikalavimus vykdyti. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas gali leisti laisvalaikį ir ilsėtis kitose bausmės atlikimo vietose, neatleidžia atsakovės atstovės nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas yra pagrįstas, nustatytas atsakovės atstovės neveikimas neužtikrinant poilsio kambario įrengimo galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.

Pareiškėjas skundžiasi ir dėl parazitų (blakių) buvimo bei administracija neveiklumo juos naikinant.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba yra sudariusi 2023 m. balandžio 21 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo sutartų su uždarąja akcine bendrove ,,Dezinfekcijos paslaugos“, kuri kiekvieną mėnesį nustatytą dieną ar pagal poreikį atlieka kenkėjų monitoringo ir naikinimo darbus, tai patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai – graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo aktai. Taip pat pastebėtina, jog apie pastebėtus kenkėjus gyvenamojoje patalpoje nuteistieji privalo pranešti administracijai nustatyta tvarka, duomenų, jog pareiškėjas būtų tokią informaciją teikęs administracijai ar kitoms įstaigoms, nėra.

Pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms dėl blakių buvimo gyvenamosiose patalpose pagrįsti pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento atsakymą „Dėl V. D. 2024 m. rugsėjo 11 d. prašymo“ (adresuotą nurodytam asmeniui), kuriame nurodyta, kad operatyviosios kontrolės metu Pravieniškių 2-ąjame kalėjime 11-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo blakių (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimas), tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 11-o būrio 4-oje gyvenamoje patalpoje, o ne 2-oje, todėl šis įrodymas nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl blakių buvimo pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu.

Kaip minėta, pareiškėjas skundą grindžia ir aplinkybe, kad į 11-o būrio patalpas yra tik vienas įėjimas ir nėra atsarginio išėjimo, ant langų pritvirtintos grotos, todėl išskilus gaisro pavojui nebūtų galimybės tinkamai pasitraukti iš gaisro vietos.

Atsakovės tvirtinimu, Pravieniškių 2-ojo kalėjimo visuose pastatuose yra įrengti avariniai išėjimai.

Ginčo šalys neginčija fakto ginčo laikotarpiu gaisras nebuvo kilęs.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindžiami į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, byloje nėra. Teismo vertinimu, Pravieniškių 2-ajame kalėjime visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą bei jam evakuotis nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su nebuvimu atsarginio avarinio išėjimo, nesant jokių duomenų apie realius teisės aktų reikalavimų pažeidimus, realiai kilusį gaisrą ar jo pavojų, kai saugi aplinka pareiškėjui neužtikrinta, teismas neturi pagrindo išvadai dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

II. Dėl neturtinės žalos dydžio

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Aiškindamas CK 6.250 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014; kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014; kt.).

Kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardytus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų konkretaus asmens patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-351-575/2023; kt.).

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė daug išgyvenimų, dvasinių ir fizinių nepatogumų, jautė stresą, nerimą, kentė patyčias. Atsakovo atstovės pateiktais duomenimis, pareiškėjas dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių bei neigiamų išgyvenimų, diskomforto, orumo pažeminimo bei nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl privatumo neužtikrinimo dušuose, poilsio kambario nebuvimo, parazitų buvimo patalpoje ar neužtikrinto saugumo pastate į įstaigos psichologus nesikreipė (2025 m. vasario 5 d. pažyma Nr. RV-23-815 dėl nuteistojo A. R.). Vis dėl to, teismas vertina, kad neužtikrintas pareiškėjo privatumas dušo patalpose, kai dušai įrengti vienas prieš kitą be durų (ar užuolaidų), taip pat poilsio kambario nebuvimas, galėjo turėti neigiamos įtakos pareiškėjo dvasiniams išgyvenimams, kurie sukėlė papildomą diskomfortą.

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytus kriterijus, dėl kurių jam turi būti priteistas atlyginimas už patirtą neturtinę žalą dėl naudojimosi dušais, jo subjektinių teisių pažeidimo (naudojimasis dušais, kurie įrengti vienas prieš kitą, taip neužtikrinant visiško privatumo bei poilsio kambario nebuvimo) mastą ir trukmę (pažeidimas truko ilgiau nei metus), nėra duomenų, kad buvo sąmoningai siekiama pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad pareiškėjas neįrodė patyręs itin didelius išgyvenimus, sukėlusius ilgalaikes psichologines ar fizines pasekmes, taip pat nesant rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymais į atsakovę dėl tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, konstatuotina, jog pareiškėjui priteistina jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti 600 Eur suma.

III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas dalyje dėl 600 Eur neturtinės žalos priteisimo, spręstina, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas prašo priteisti 20 Eur bylinėjimosi išlaidas, nurodo, kad pats ruošė procesinius dokumentus ir juos siuntė teismui, tačiau išleido pašto ženklams ir vokams. Nurodo, kad pašto ženklas kainuoja 2 Eur arba 2,55 Eur, vokai – 0,3 Eur. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų (mokėjimo kvitų), kurie patvirtintų vokų ir pašto ženklų įsigijimo kainą.

Pašto išlaidos vertintinos kaip kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu. Ant voko užklijuoti pašto ženklai patvirtina, kad pareiškėjas už pašto ženklus sumokėjo 2,55 Eur (0,01 Eur + 0,29 Eur + 0,70 Eur + 1,55 Eur).

2025 m. vasario 28 d. pareiškėjas teismui pateikė atsikirtimus į atsakovės atstovo atsiliepimą bei papildomus dokumentus. Ant voko užklijuoti pašto ženklai patvirtina, kad pareiškėjas už pašto ženklus sumokėjo 2,58 Eur (0,55 Eur + 2,03 Eur).

2025 m. kovo 28 d. pareiškėjas teismui pateikė atsiliepimą dėl papildomų dokumentų pateikimo bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ant voko užklijuoti pašto ženklai

patvirtina, kad pareiškėjas už pašto ženklus sumokėjo 2,55 Eur (0,01 Eur + 0,10 Eur + 1,20 Eur + 0,55 Eur + 0,55 Eur + 0,01 Eur + 0,03 Eur + 0,10 Eur).

Oficialiais Lietuvos pašto skyriaus duomenimis (https://eparduotuve.post.lt/products/siuntiniu-maiselis-s) S dydžio maišelio (350x260), kurio rekomenduojamas svoris yra iki 2 kg, kaina yra 0,29 Eur. Teismas vertina, kad dokumentams pateikti paštu pareiškėjui buvo reikalingi vokai.

Pareiškėjas teismui pateikė tris vokus su pašto ženklais, todėl priteistina prašoma su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidu suma yra 8,55 Eur (2,55 Eur + 2,58 Eur + 2,55 Eur + 0,29 Eur + 0,29 Eur + 0,29 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Priteisti A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 8,55 Eur (aštuonis eurus 55 centus ) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.