Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-104-365/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-05
Bylos Nr.: 1A-104-365/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-19143-2021-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: M. B., Š. B.
Nukentėjusysis: V. I., I. S.
Advokatai: Valentinas Baltrūnas

Kategorijos

1.2.4.4.2.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-365/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19143-2021-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4.2.8.;2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorams Gediminui Juknai, K. R., nuteistiesiems M. B. ir Š. B., nuteistųjų gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui, nukentėjusiesiems V. I. (V. I.), I. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. B. ir Š. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

Š. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam skirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė; BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam skirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 straipsnio 1 punktu, Š. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, Š. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant Š. B.: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Š. B. paskirta BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. S. per 3 (tris) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į Š. B. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. birželio 12 d., 23.40 val., iki 2021 m. birželio 13 d., 15.47 val. (1 para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

M. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, ir jam skirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė; BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jam skirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 straipsnio 1 punktu, M. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, M. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant M. B.: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 3) pradėti dirbti, tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. M. B. paskirta BK 69 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajai I. S. per 3 (tris) mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į M. B. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. birželio 12 d., 23.40 val., iki 2021 m. birželio 13 d., 16.12 val. (1 para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista solidariai iš Š. B. ir M. B. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 239,63 Eur (du šimtai trisdešimt devyni eurai 63 centai) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteista solidariai iš Š. B. ir M. B. Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai 641,34 Eur (šeši šimtai keturiasdešimt vienas euras 34 centai) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios I. S. civilinio ieškinio reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš Š. B. ir M. B. 112,15 Eur (vienas šimtas dvylika eurų 15 centų) nukentėjusiosios I. S. naudai turtinei žalai atlyginti, civilinio ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš Š. B. ir M. B. nukentėjusiosios I. S. naudai 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš Š. B. ir M. B. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Š. B. ir M. B. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent:

jie, 2021 m. birželio 12 d., apie 23.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio (Š. B. nustatytas 1,66 prom. girtumas, M. B. nustatytas 1,58 prom. girtumas), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, veikdami kartu, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, Š. B. suėmus ranka I. S. už kairės rankos ir ją nustūmus nuo laiptų, dėl ko pastaroji nukrito ant žemės, M. B., priėjęs su Š. B. prie gulinčios ant žemės I. S., kartu sudavė šiai rankų kumščiais ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami jai kūno sužalojimus – poodines kraujosruvas galvoje, rankose, kojose, odos nubrozdinimą kairiame užausyje, kairio skruostikaulio lūžį, kurie visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, po to, I. S. pradėjus šaukti pagalbos ir V. I. pradėjus ją ginti, Š. B. sudavė vieną smūgį ranka V. I. į galvą, nuo kurio pastarasis parkrito ant žemės, po to M. B. tęsdamas savo nusikalstamą veiką kartu su Š. B.sudavė rankų kumščiais ir kojomis gulinčiam ant žemės V. I. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, viso bendrais veiksmais ne mažiau kaip 13-a trauminių poveikių padarydami nukentėjusiajam V. I. kūno sužalojimus: poodines kraujosruvos galvoje, nugaroje, krūtinėje, dešinio klubo srityje, kairėje rankoje, kairėje kojoje, odos nubrozdinimus kaktoje, plaštakose, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu M. B. ir Š. B., veikdami bendrais veiksmais, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiais savo veiksmais M. B. ir Š. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

2. Taip pat Š. B. ir M. B. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent:

Jie, 2021 m. birželio 12 d., apie 23.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio (Š. B. nustatytas 1,66 prom. girtumas, M. B. nustatytas 1,58 prom. girtumas), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, veikdami kartu, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, Š. B. suėmus ranka I. S. už kairės rankos ir ją nustūmus nuo laiptų, dėl ko pastaroji nukrito ant žemės, M. B., priėjęs su Š. B. prie gulinčios ant žemės I. S., kartu sudavė šiai rankų kumščiais ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, viso bendrais veiksmais ne mažiau kaip 12-a trauminių poveikių padarydami jai kūno sužalojimus – poodines kraujosruvas galvoje, rankose, kojose, odos nubrozdinimą kairiame užausyje, kairio skruostikaulio lūžį, kurie visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, po to, I. S. pradėjus šaukti pagalbos ir V. I. pradėjus ją ginti, Š. B. sudavė vieną smūgį ranka V. I. į galvą, nuo kurio pastarasis parkrito ant žemės, po to M. B. tęsdamas savo nusikalstamą veiką kartu su Š. B.sudavė rankų kumščiais ir kojomis gulinčiam ant žemės V. I. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais Š. B. ir M. B. tyčia, iš chuliganiškų paskatų, nesunkiai sutrikdė I. S. sveikatą.

Šiais savo veiksmais M. B. ir Š. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus duomenis, darė išvadą, kad surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog kaltinamųjų Š. B. ir M. B. kaltė dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų – tai yra viešosios tvarkos pažeidimo ir nesunkaus I. S. sužalojimo dėl chuliganiškų paskatų, įrodyta visiškai. Apylinkės teismas vertino, kad nukentėjusiosios I. S. ir V. I. teisme duotuose parodymuose pateikiamos aplinkybės ir faktai yra iš esmės sutampantys, neprieštaringi ir nuoseklūs, todėl teismas dėl nukentėjusiųjų parodymų tikrumo neabejojo, akcentuodamas, jog jų parodymus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvados, nukentėjusieji savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir akistatų su kaltinamaisiais metu, nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina nesuinteresuota liudytoja V. J.. Apylinkės teismas kaltinamųjų (nuteistųjų) teisme keliamą versiją, kad I. S. pati įsitraukė į muštynes, gindama V. I., ir per vykusias muštynes I. S. galėjo netyčia būti sužalota kurio nors iš kaltinamųjų arba net paties V. I., kad nukentėjusysis provokavo jų veiksmus, kad kaltinamųjų (nuteistųjų) veiksmai buvo tik kaip gynyba, atmetė kaip nepasitvirtinusią, išgalvotą siekiant sušvelninti atsakomybę.

Skirdamas kaltinamiesiems bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendrais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir darė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai, bus pasiekti kaltinamiesiems paskyrus subendrintas laisvės atėmimo bausmes, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius tenkino visiškai, konstatavęs, jog šie civiliai ieškiniai yra pagrįsti, įrodyti. Nukentėjusiosios I. S. civilinio ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš Š. B. ir M. B. 112,15 Eur nukentėjusiosios I. S. naudai turtinei žalai atlyginti, civilinio ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš Š. B. ir M. B. nukentėjusiosios I. S. naudai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo V. I. civilinį ieškinį taip pat tenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš Š. B. ir M. B. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistieji M. B. ir Š. B. (toliau – ir apeliantai) apygardos teismui pateikė bendrą apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti 2022 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo Š. B. ir M. B. nuteisti pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir priimti naują nuosprendį – Š. B. ir M. B. išteisinti, kadangi neįrodyta, kad jie padarė šias nusikalstamas veikas. Netenkinus 1 prašymo, prašo pakeisti 2022 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir žymiai sumažinti priteistos neturtinės žalos I. S. ir V. I. dydžius. Apeliantai mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.). Nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentuota, kodėl tikėjo išskirtinai tik kaltinimui palankiais argumentais ir visiškai atmetė kaltinamuosius teisinančius argumentus. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą, kuris yra esminis. Taip pat tvirtinama, jog teismo atlikta nusikalstamų veikų kvalifikacija yra neteisinga ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

4.1. Apeliacinis skundas dėl įrodymų vertinimo grindžiamas tuo, kad:

4.1.1. Teismas pripažino, jog nukentėjusiosios I. S. paaiškinimai yra nenuoseklūs, jie nuolat keitėsi. Tačiau vėliau padaro jokiais įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad „iškart po įvykio duoti I. S. tokios būklės paaiškinimai niekaip nepaneigia jos pačios kaip liudytojos 2021 m. birželio 13 d. ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, duotų paaiškinimų“. Tvirtinama, jog teismas neanalizavo dėl kokios „tokios būklės“ I. S. paaiškinimai, duoti iš karto po įvykio ir kitą dieną reikšmingai skyrėsi, todėl vertina, jog teismas negalėjo padaryti teisingų išvadų kokie I. S. paaiškinimai yra teisingi. Pasak nuteistųjų, I. S. būklė (ar dėl psichologinės (išgąstis, skausmas ir pan), ar dėl fiziologinės (jos neblaivumo)) po įvykio yra labai reikšminga jos parodymų patikimumui vertinti, kadangi iš karto po įvykio jos duoti paaiškinimai akivaizdžiai skyrėsi nuo vėliau duotų paaiškinimų, pagal kuriuos nuteistieji ir buvo pripažinti kaltais bei nuteisti.

4.1.2. Atkartojant apklausos teisme metu duotus nukentėjusiosios I. S. parodymus, vertinant I. S. pranešimą Bendrajam pagalbos centrui (2021-08-23 d. Kitų objektų apžiūros protokolas), „Body“ kameros vaizdo įrašą (2021-09-30 d. Kitų objektų apžiūros protokolas), apeliantai akcentuoja, kad nukentėjusiosios I. S. parodymai yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi, visuose savo paaiškinimuose ji nurodo visai kitokias įvykio aplinkybes. Kaip matyti iš I. S. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui (2021-08-23 d. Kitų objektų apžiūros protokolas), ji aiškiai nurodė, kad ją sumušė vienas kaimynas, tai yra kažkuris vienas iš kaltinamųjų, tačiau ne abu.

4.1.3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo labai tikėtina prielaida, jog I. S. geriau prisiminė įvykį (arba dar nebuvo sugalvojusi kitos), iš karto po įvykio, kuri užfiksuota „Body“ kameros vaizdo įraše, kur I. S. nenurodė, kad Š. B. ją nustūmė nuo laiptų ir ją pargriovė, po ko pradėjo ją spardyti kojomis, ji nurodė, kad abu kaltinameji pradėjo mušti V. I., o ji pati įsitraukė į muštynes, gindama V. I.. Tokie I. S. paaiškinimai, nuteistųjų vertinimu, iš dalies sutampa ir su nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos V. J. paaiškinimais. Be to, tokie I. S. veiksmai įrodo, kad ji pati įsitraukė į kitų asmenų pradėtas muštynes, todėl elgėsi akivaizdžiai neatsargiai ir rizikingai, dėl ko ir galėjo nukentėti dėl savo pačios neatsargumo. Be to, I. S. veiksmai įsitraukiant į muštynes ir jose dalyvaujant nelaikytini teisėtais, kadangi I. S. privalėjo kviesti policiją, o ne pati ginti V. I., nes jai tokia kitų asmenų gynybos funkcija nėra priskirta.

4.1.4. Tvirtinama, kad I. S. parodymų patikimumo vertinimui reikšminga ir ta faktinė aplinkybė, kad I. S. niekaip negalėjo ar nenorėjo paaiškinti, kaip gi buvo sulaužytas žandikaulis Š. B. ir kaip buvo praskeltas antakis M. B., nors net Specialisto išvadoje Nr. l nurodyta, jog „neatmetama, kad apatinio žandikaulio lūžis kairėje galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu būdu, tai yra spiriant koja į kairį žandą“, kas taip pat įrodo I. S. parodymų nepatikimumą, o taip pat tai, kad ji su V. I. kitą dieną sugalvojo kitą, melagingą, įvykio versiją.

4.1.5. Vertindamas nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų (nuteistųjų) parodymų patikimumą, teismas akivaizdžiai taikė ir dvigubus vertinimo standartus. Teismas nurodė, kad kaltinamųjų parodymai nepatikimi dėl to, kad kaltinamieji davė pirmuosius parodymus tik praėjus keturioms dienos po įvykio (2021 m. birželio 16 d.) kai kreipėsi su pareiškimais į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl jiems padarytų kūno sužalojimų kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Tačiau pabrėžiama, kad I. S. pirmuosius parodymus, kaip liudytoja, davė 2021 m. birželio 13 d., tai yra kitą dieną po įvykio. Tačiau teismas nevertino tos faktinės aplinkybės, kad kaltinamieji 2021 m. birželio 12 d. buvo sulaikyti ir paleisti tik 2021 m. birželio 13 d., dėl ko įgijo galimybę kreiptis su pareiškimais tik vėliau, be to laikino sulaikymo vietoje jie buvo laikomi atskirai vienas nuo kito, todėl negalėjo nuspręsti, ar kreiptis su pareiškimais į policiją, ar nesikreipti. Be to, teismas taip pat nevertino ir tos faktinės aplinkybės, kad tiek I. S., tiek ir V. I. nebuvo apklausti iš karto po įvykio, bet buvo apklausti tik kitą dieną, dėl ko jie turėjo pakankamai laiko ir galimybių sukurti savo įvykio versiją ir suderinti tarpusavio parodymus.

4.1.6. Teismas taikė dvigubus vertinimo standartus ir dėl nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos V. J. parodymų, kad būtų galima jos parodymus „pritempti“ prie teismo pageidaujamo rezultato – apkaltinamojo nuosprendžio surašymo. Teismas nepagrįstai nevertino šios liudytojos parodymų visumos, tik selektyviai vertino atskirus jos parodymų fragmentus. Nors liudytoja V. J. viso įvykio ir nematė, tačiau jos matytos įvykio aplinkybės iš esmės skiriasi nuo I. S. ir V. I. nupasakotų aplinkybių ir labiau sutampa su kaltinamųjų nupasakotomis įvykio aplinkybėmis. Pasak nuteistųjų, liudytoja V. J. vienareikšmiškai paneigė tiek I. S., tiek V. I. teiginius, kad Š. B. nustūmė I. S. ir iš karto pradėjo ją mušti rankomis, po ko pradėjo ją spardyti kojomis, po ko ją pradėjo spardyti kojomis ir M. B.. Nuteistųjų tvirtinimu, ši liudytoja nenurodė nei vieno fakto, kad kuris nors iš kaltinamųjų būtų mušęs, spardęs ar kaip nors kitaip smurtavęs prieš I. S. nei tada, kai ji nugriuvo, nei tada, kai nuteistieji mušėsi su V. I., o tada, kai I. S. nugriuvo, abu nuteistieji ramiai sėdėjo ant laiptelių. Liudytoja V. J. tik nurodė, kad abu nuteistieji smurtavo prieš V. I., tačiau kadangi ji šio smurtavimo pradžios nematė, tai nematė kas pirmas ir kam sudavė smūgius ar kas pirmas prieš ką nors panaudojo smurtą. Liudytoja matė tik šių muštynių vidurį ir pabaigą.

4.1.7. Vertindamas I. S. ir V. I. parodymų (ne) patikimumą, teismas aplamai net nevertino tos faktinės aplinkybės, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo neginčijamai įrodyta, jog I. S., kaip teismas tvirtina, būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą teisme, akivaizdžiai melavo apie jai nenaudingas bylos aplinkybes – kad įvykio metu ji pati ir V. I. buvo blaivūs, nors nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo – policijos pareigūno O. G. parodymais byloje neginčijamai buvo įrodyta, kad tiek I. S., tiek ir V. I. buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Duodami parodymus teisme tiek I. S., tiek ir V. I. atkakliai neigė šį reikšmingą faktą. Pasak apeliantų, tokie akivaizdūs prieštaravimai įrodo I. S. ir V. I. parodymų nepatikimumą.

4.1.8. Teismas nevertino ir kitos su I. S. neblaivumu susijusios reikšmingos aplinkybės – kad I. S., būdama neblaivi, įsiveldama į vykusias muštynes, pati galėjo nugriūti ir susižaloti, ką patvirtina ir abiejų kaltinamųjų parodymai.

4.1.9. Iš teismo formuluojamų argumentų, jog „teismas tikėti kaltinamųjų išdėstyta įvykių versija neturi jokio pagrindo“ akivaizdu, kad kaltinamieji privalėjo pateikti savo parodymus pagrindžiančius įrodymus, kurie įrodytų jų parodymų teisingumą ir atitinkamai jų nekaltumą. Tokie teismo argumentai šiurkščiai pažeidžia nekaltumo prezumpciją, kadangi kaltinamųjų parodymai turėjo būti laikomi teisingais tol, kol kaltinimas jų nepaneigė kitais bylos įrodymais. Nuteistieji mano, jog nagrinėjamu atveju kaltinimas nepaneigė kaltinamųjų parodymų jokiais kitais bylos įrodymais, todėl kaltinamųjų parodymai turėjo būti vertinami kaip visiškai teisingi, o kadangi yra ir nuoseklūs, ką teisingai pažymėjo ir teismas, tai teismas privalėjo jais besąlygiškai vadovautis.

4.1.10. Nesutinkama su teismo išvada, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje yra svarbūs ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-19548-21, kuri buvo nutraukta, pateikti argumentai. Pažymima, jog nutrauktoje ikiteisminio tyrimo byloje pateikta tik prokuroro nuomonė ir jo subjektyvus duomenų, netgi ne įrodymų, vertinimas, kuris nebuvo patikrintas ir patvirtintas teismine tvarka, todėl ir netapo įrodymais nei šioje, nei kokiose nors kitose bylose. Apeliantų teigimu, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-19548-21 prokuroro pateiktas duomenų vertinimas neturi ir negali turėti jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje, kadangi tie duomenys nebuvo patikrinti ir patvirtinti šioje byloje jokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

4.1.11. Teismo išvados vertinant būtinosios ginties situaciją yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Nuteistųjų vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Š. B. visą laiką gynėsi nuo pavojingo V. I. kėsinimosi, o M. B. jam padėjo, tai yra įgyvendino savo būtinosios ginties teisę. Tačiau kadangi šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teismo posėdyje, nebuvo nei nagrinėtas, nei vertintas būtinosios ginties ribų peržengimas, tai, anot nuteistųjų, apeliaciniame skunde nėra teisinio pagrindo pasisakyti apie būtinosios ginties ribų (ne) peržengimą, dėl ko turi būti pripažinta, kad Š. B. ir M. B. neperžengė būtinosios ginties ribų.

4.1.12. Kita reikšminga bylos aplinkybė, dėl kurios pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo ir skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, kad Š. B. buvo sulaužytas žandikaulis. Byloje jokiais patikimais įrodymais nėra paneigti Š. B. teiginiai, kurie turėjo būti vertinami kaip teisingi, kad nukentėjusysis V. I. pirmas jam sėdinčiam spyrė dešinės kojos keliu į veidą, o tik tada jis pradėjo gintis nuo jį užpuolusio nepažįstamo asmens. Tokius Š. B. teiginius patvirtina ne tik jo ir kito nuteistojo M. B. parodymai, bet ir objektyvūs bylos įrodymai - 2021-06-29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1526/2021(01). Šis objektyvus bylos įrodymas, pasak apeliantų, ne tik patvirtina nuteistųjų parodymų teisingumą, bet ir įrodo, kad pavojingą kėsinimąsi pradėjo būtent nukentėjusysis V. I.. O kad pavojingas kėsinimasis tęsėsi toliau patvirtina ne tik nuteistųjų paaiškinimai, bet ir objektyvūs bylos įrodymai - tiek Š. B., tiek ir M. B. padaryti kiti kūno sužalojimai. Tačiau teismas nepagrįstai nevertino šio bylos įrodymo visumoje su kitais bylos įrodymais ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę.

4.2. Apeliaciniame skunde dėl veikų kvalifikacijos nurodoma, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikta kasacinio teismo praktika ir išaiškinimai dėl šioje byloje aktualios nuteistųjų veiksmų kvalifikacijos, tačiau teismas nepagrįstai į kasacinio teismo išaiškinimus, veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnį, neatsižvelgė ir dėl jų net nepasisakė. Šioje dalyje apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

4.2.1. Kaip matyti iš šios bylos įrodymų, nuteistasis Š. B. galimai panaudojo smurtą prieš V. I.. Tačiau jį panaudojo tik po to, kai šis kojos keliu spyrė jam į veidą ir sulaužė žandikaulį, o taip pat tik dėl to, kad jis bijojo, jog V. I. ir toliau naudos prieš jį smurtą ir tokiu būdu gynėsi nuo V. I. pavojingo kėsinimosi. Tuo tarpu M. B. padėjo broliui gintis nuo šio pavojingo kėsinimosi. O I. S. pati įsivėlė į vykusias muštynes. Todėl vertinama, kad nukentėjusieji patys elgėsi neteisėtai ir savo pavojingais veiksmais sukėlė situaciją, kuri baigėsi jiems ir kaltinamiesiems padarytais sužalojimais. Todėl jokių chuliganiškų paskatų nuteistieji neturėjo, kadangi tik gynėsi nuo prieš tai įvykusio pavojingo kėsinimosi.

4.2.2. Aplinkybė, kad veika padaryta viešojoje vietoje, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, ir kvalifikuoti padarytą veiką pagal BK 284 straipsnį. Apeliantų vertinimu, nors nuteistųjų, kaip ir nukentėjusiųjų, veiksmai ir buvo nederami, tačiau nėra būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymio – padarinių, tai yra nebuvo įrodyta, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad dalį įvykio matė tik vienintelis pašalinis asmuo – liudytoja V. J.. Tačiau ji nenurodė, kad dėl šio įvykio ji būtų pasijutusi šokiruota ar pažeminta, kad buvo sutrukdyta jai pačiai ar kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie įrodytų, kad šis įvykis būtų sukėlęs pačiai V. J. ar kitiems asmenims kokius nors nepatogumus. Todėl nuteistųjų veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

4.3. Dėl pareikštų civilinių ieškinių, nuteistieji mano, jog nukentėjusiųjų I. S. ir V. I. civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti dėl to, kad nebuvo įrodyta, jog Š. B. ir M. B. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, apeliantai pateikia argumentus ir dėl civilinių ieškinių, prašydami žymiai sumažinti priteistos neturtinės žalos I. S. ir V. I. dydžius. Nuteistųjų vertinimu, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, teismas priteisė aiškiai per didelę neturtinę žalą. Teismas neįvertino reikšmingos bylos aplinkybės, kad V. I. pirmas koja spyrė Š. B. į veidą ir tokiu būdu sulaužė jam žandikaulį, be to jam buvo padaryti ir kiti kūno sužalojimai. Be to, M. B. buvo ne tik praskeltas antakis, bet padaryti ir kiti kūno sužalojimai. Todėl, netgi pripažinus nuteistuosius kaltais, neturtinės žalos dydžiai turėjo būti žymiai sumažinti. Teismas, nepateikdamas visiškai jokių argumentų, I. S. priteisė beveik maksimalų teismų praktikoje priteisiamą neturtinės žalos dydį, o ne minimalų ar vidutinį. Taip pat Teismas, nepateikdamas visiškai jokių argumentų, V. I. priteisė vidutinį teismų praktikoje priteisiamą neturtinės žalos dydį, neatsižvelgdamas į tą reikšmingą faktinę aplinkybę, kad būtent V. I. pirmas panaudojo pavojingą kėsinimąsi ir sulaužė Š. B. žandikaulį, o po to praskėlė M. B. antakį. Todėl manoma, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra ne tik neteisingas, bet ir visiškai nemotyvuotas. Netgi pripažinus nuteistuosius kaltais, priteisiamos neturtinės žalos dydžiai turėjo būti žymiai mažesni arba teismas turėjo aiškiai motyvuoti, kodėl priteisia tokius didelius neturtinės žalos dydžius.

2. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais argumentais, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistųjų M. B. ir Š. B. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Apeliaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo klausimai, manoma, kad duomenys nepatikimi ir nepagrindžią kaltinamųjų kaltės. Be to, vertinama, jog teismas savo išvadas pagrindė remdamasis tik spėlionėmis ir prielaidomis bei prieštaringais įrodymais, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, nepagrįstai rėmėsi tik vienais įrodymais, kurie akivaizdžiai prieštaravo kitiems įrodymams. Be to, nurodoma, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais ir visiškai nevertino juos teisinančių įrodymų ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę. Be to, keliamas veikos, numatytos BK 284 straipnyje kvalifikavimo klausimas, tvirtinama, kad teismo atlikta nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 284 straipsnį yra neteisinga ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Taip pat pateiktas alternatyvus prašymas sumažinti priteistos neturtinės žalos nukentėjusiesiems I. S. ir V. I. dydžius.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei apeliantų apeliacinio skundo argumentais, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant M. B. ir Š. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei juos vertinant, padaryta nebuvo. Pastebėtina, jog nuteistieji apeliaciniame skunde itin detaliai analizuoja atskirus bylos duomenis (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, kitus duomenis), teigdami, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad M. B. ir Š. B. veikdami bendrais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir BK 138 straispnio 2 dalies 8 punkte. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, nes baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog nuteistųjų Š. B. ir M. B. kaltė dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų – tai yra viešosios tvarkos pažeidimo ir nesunkaus I. S. sužalojimo dėl chuliganiškų paskatų, įrodyta visiškai.

7. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų kaltinamieji (nuteistiesji) Š. B. (t.2, b.l. 87) ir M. B. (t.2, b.l. 151) apklausti ikiteisminio tyrimo metu, kaip įtariamieji, pirmos apklausos metu nurodė, kad šiuo metu parodymų neduos, juos duos tyrimo eigoje ikiteisminį tyrimą atliekančiam policijos pareigūnui. Antros apklausos metu jie parodė, kad savo kaltės visiškai nepripažįsta. Apklausti pirmosios instancijos teisme Š. B. ir M. B. kaltę pripažino iš dalies, pripažino tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio įsivėlė į muštynes, dėl ko buvo sužaloti jie patys ir nukentėjusieji. Teikdami savo įvykių versiją jie nurodė, kad muštynes inicijavo V. I., kuris paprašė cigaretės, M. B. jos nedavus, V. I., praeidamas pro sėdintį Š. B., spyrė jam į skruostikaulį iš kelio. Š. B. iš inercijos stvėrė V. I. už rankų, nutempė nuo laiptų ir pradėjo jį mušti. I. S. galimai norėjo išskirti besimušančius ir jie visi trys nugriuvo. Š. B. prašė M. B. pagalbos, pastarajam priėjus V. I. trenkė į kaktą, prakirto antakį, tada jie pradėjo muštis, o I. S. pradėjo rėkti, kad iškvies policiją. Tokios versijos nuteistieji laikėsi ir apeliaciniam teismui pateiktu bendru apeliaciniu skundu, nurodė, kad Š. B. panaudojo smurtą prieš V. I. po to, kai šis kojos keliu spyrė jam į veidą ir sulaužė žandikaulį, dėl to, kad bijojo, jog V. I. ir toliau naudos prieš jį smurtą, tokiu būdu gynėsi nuo užpuolimo. M. B. padėjo broliui gintis nuo šio užpuolimo, o I. S. pati įsivėlė į vykusias muštynes.

8. Nuteistasis Š. B. apeliacinės instancijos teisme, atsakydamas į gynėjo klausimus, nurodė, kad atvykus nukentėjusiesiems, jis su M. B. sėdėjo ant laiptų, šnekučiavosi, brolis rūkė, V. I. brolio paprašė parūkyti, brolis atsakė, kad neturi, neduos. Ji (M. B.) pasakė, kad ne karvę kainuoja, galima ir nusipirkti. Po to V. I., užlipęs dviem laipteliais, iš kelio spyrė jam (Š. B.) į žandikaulį., šoke būdamas jis pašoko, nusitempė V. I. nuo laiptų ir prasidėjo muštynės. Tada I. S., ar norėdama išskirti, ar apginti V. I., užgriuvo ir nuvertė Š. B. ir V. I. ant žemės. Tuo metu kai krito, galėjo susižeisti. Begulint muštynės tęsėsi toliau. Kai atsistojo, M. B. gaudė V. I. ir broliui sušuko, kad padėtų. Paskui I. S. kvietė brolį, sakė iškvies policiją. Po to jie (B.) apsiramino ir pasišalino į savo namus. Nurodė, jog užėjus į laiptinę durys buvo atidarytos, o ne uždarytos, kaip nurodo nukentėjusioji, ir paremtos kojyte, praėjimas buvo laisvas. Lauke jis su broliu M. B. alkoholio nevartojo, butelis tik šalia stovėjo. Policijos pareigūnų į namus neįsileido, nes buvo išgėrę. Alkoholį jiedu vartojo namie. Jokios priežasties užpulti kaimynę (I. S.) jiems nebuvo, V. I. išprovokavo visą šitą incidentą.

9. Teisėjų kolegija tokią nuteistųjų poziciją vertina kaip gynybinę ir kuri paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o būtent nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistų išvadomis (1 t., b. l. 55-56; 103-104). BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis, Body kamerų vaizdo įrašais (1 t., b. l. 139-143), ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-19548-21 (kuris buvo pradėtas pagal nuteistųjų 2021 m. birželio 16 d. pateiktus pareiškimus dėl jų sužalojimo) duomenimis, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurie visumoje patvirtina nuteistųjų kaltę.

10. Analizuojant nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad tiek I. S., tiek V. I. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes ir parodė, kad 2021 m. birželio 12 d., apie 23.00 val., I. S. su draugu V. I. einant namo, prie (duomenys neskelbtini), namo laiptinės, kur ji gyvena, stovėjo ir alkoholinius gėrimus vartojo iš matymo pažįstami kaimynystėje gyvenantys asmenys, Š. ir M.. Š., jai renkant durų kodą, be jokios priežasties, suėmęs jos kairę ranką, nustūmė ją nuo trijų betoninių laiptų, kurie įrengti šalia laiptinės. Ji trenkėsi į grindinį, tuo metu prie jos priėjo Š. bei M. ir pradėjo kojomis spardyti ją į įvairias kūno vietas, galvos sritį, veidą, pilvo sritį, kojas, suduodant daugiau nei keletą kartų ir po šių Š. bei M. veiksmų ji juto stiprų fizinį skausmą. M. taip pat rankos kumščiais sudavė jai daugiau nei keletą kartų į galvos sritį, nugaros sritį, stuburą. Tada V. I., norėdamas ją apginti, bandė Šarūną ir Mindaugą nuo jos patraukti, tačiau Š. ir M. rankomis sudavė V. I. į veidą ir jį pargriovė ant grindinio, gulinčiam V. Š. ir M. kojomis sudavė daugiau nei keletą kartų. I. S. nubėgusi nuo laiptinės atokiau, šaukėsi pagalbos ir telefonu pranešė apie įvykį bendruoju pagalbos numeriu 112. Atvykus greitajai medicinos pagalbai, nukentėjusioji buvo išvežta į ligoninę tolimesnei apžiūrai, kurioje jai buvo nustatytas skruostikaulio lūžis, kairės pusės skruosto ir akies patinimas, hematomos, 22 danties 3 laipsnio paslankumas. Nukentėjusioji tvirtino, jog muštynes be jokios priežasties pirmi pradėjo Š. ir M..

11. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji I. S. paaiškino, kad ji kaltinime nurodytu laiku su draugu V. I. taksi grįžinėjo namo, buvo centre, vaikščiojo, užėję niekur nebuvo, ji buvo grįžusi iš darbo, buvo negėrę. Prie laiptinės, t.y. ant laiptų, sėdėjo M. B., šalia jo buvo skardinė alaus, sėdėjo ir jo brolis Š. B., todėl I. S. negalėjo praeiti, atidaryti durų, kad surinkti kodą. M. B. pradėjo keiktis. Nežino, kodėl jie taip reagavo, gal nepatiko, kad paskui ją ėjo kitas žmogus. Š. B. tuo metu atsistojo, griebė I. S. už rankos ir mestelėjo, ir M. taip pat, taip parvertė ant žemės ir pradėjo ją mušti. Ji prisidengė rankomis ir šaukė, kvietė brolį, tačiau šis negirdėjo. Kai B. ją mušė, V. I. šaukė ką jie daro, užteks mušti moterį. Tuomet Š. B. griebė V. I., pradėjo jį mušti, o ji (I. S.) tuomet ir iškvietė policiją. Konfliktas prasidėjo dėl to, kad broliai B. pradėjo mušti I. S.. Kai policija atvažiavo, B. jau buvo užsidarę namuose, neatidarė durų. Su kaimynais nekonfliktavo. Policijos pareigūnas O. G. jai nežinomas, įvykio metu jis su draugu buvo blaivūs, liudytojui tik galėjo galėjo pasirodyti, jog jie neblaivūs.

12. Pagarsinus pareigūno O. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l.172) bei 2022-09-05 teismo posėdžio metu, susijusius su liudytojo vertinimu apie nukentėjusiųjų neblaivumą, I. S. nurodė, jog ji buvo šoke, buvo blaivi, ir nežino, kodėl pareigūnui taip pasirodė, nes galėjo nukentėjusiųjų (ne)blaivumą tikrinti alkotesteriu, pažymėjo, jog ji buvo sumušta, jai skaudėjo galvą, šaukė ir dėl to jautėsi blogai, pakilo spaudimas, vos ėjo, silpnai jautėsi. Nežino priežasčių, dėl ko policijos pareigūnas turėtų ją apkalbėti, kad ši buvo neblaivi. Gynybai pateikus duomenis apie nukentėjusiąją charakterizuojančius duomenis, ši nurodė, kad dėl smurto artimoje aplinkoje su broliu buvo ginčas, tačiau tai buvo seniai, jai buvo skirtas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau tai su byla nesusiję.

13. Nukentėjusysis V. I. apklaustas apeliacinės instancijos teisme ir patvirtindamas nukentėjusiosios I. S. paaiškinimus paaiškino, kad su B. nebuvo jokių santykių, prieš tai nekonfliktavo, dėl ko tą vakarą įvyko konfliktas, neįsivaizduoja. B. pradėjo pravardžiuoti moterį, patraukė už rankos, ji nukrito, pradėjo ją stipriai mušti. Jis (V. I.) priėjo, pasakė, kad nustotų, po ko nuteistieji pradėjo pultiir V. I.. Pradėjo mušti Š. B., dar pasakė „M. ko ten sėdi, prieik padėk“, po ko pradėjo mušti dviese. Pažymėjo, jog I. S. praeidama nieko B. nepasakė, todėl jam nežinomą, kodėl I. S. buvo užpulta, galimai dėl to, jog buvo išgėrę, nes jo (V. I.) B. nepažinojo, jis su nukentėjusiąją buvo tik pradėję neseniai gyventi. Tą dieną susitiko I. S. po darbo, nuvažiavo iki namų, niekur nebuvo užsukę, alkoholio nevartojo, buvo blaivūs. Nežino, kodėl pareigūnas teigia, jog buvo neblaivūs, gal jam pasirodė, neįsivaizduoja, kodėl pareigūnas galėtų apkalbėti nukentėjusiuosius. Gynybai pateikus nukentėjusįjį charakterizuojančius duomenis, šis patvirtino, kad dėl Covid taisyklių pažeidimų jis yra baustas, tačiau galimai yra baustas ir už pasirodymą viešoje vietoje esant neblaivam, dėl smurto artimoje aplinkoje yra baustas vieną kartą. Taip pat jam yra žinoma, kad jo draugės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Tvirtino, jog jis (V. I.) 2021-06-12 nei vienam B. nesmūgiavo. Jam yra žinoma, kad policija atidarė duris, pasakė, kad pas nuteistuosius buvo kruvinos rankos, ką jie ten darė nukentėjusysis nežino, kraują rado pas juos, jis (V. I.) tiesiog priėjo ir pasakė, „ką jūs darote, ar galite sustoti.“.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, virš aptarti nukentėjusiųjų parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti patikimais įrodymais, nes dėl esminių aplinkybių jų parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir nekito. Jie nuosekliai nurodė, kad be jokios priežasties, Š. B. ranka suėmė I. S. kairę ranką, pradėjo stumti, nustūmė ją nuo trijų betoninių laiptų įrengtų šalia laiptinės, nukritusi I. S. trenkėsi į grindinį, tuo metu priėjęs Š. bei M. B. pradėjo kojomis spardyti ją į įvairias kūno vietas (galvos sritį, veidą, pilvo sritį, kojas), M. B. taip pat rankos kumščiais sudavė jai daugiau nei keletą kartų į galvos sritį, nugaros sritį, stuburą. Kuomet nukentėjusysis V. I., norėdamas ją apginti, bandė Šarūną ir M. B. nuo jos patraukti, nuteistieji rankomis sudavė V. I. į veidą ir jį pargriovė ant grindinio, po ko Š. ir M. B. kojomis sudavė daugiau nei keletą kartų kojomis V. I.. Kol buvo naudojamas fizinis smurtas V. I. atžvilgiu, I. S. skubiai nubėgo nuo laiptinės atokiau, šaukėsi pagalbos ir telefonu pranešė apie įvykį bendruoju pagalbos numeriu 112. Taip pat abu nukentėjusieji kategoriškai tvirtino, kad konfliktą ir muštynes pirmi pradėjo Š. ir M. B., jie pirmi jiems nei žodžio nepasakė, I. S. nebuvo sudavusi nuteistiesiems jokių smūgių, V. I., kaip teigia nuteistiesji, pirmas smūgio keliu sėdinčiam ant laiptelių Š. B. taip pat nebuvo sudavęs. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų asmenų parodymai tokio pobūdžio bylose yra esminiai, t. y. dažniausiai nukentėjusiųjų parodymai yra iš esmės vieninteliai duomenys, kuriuos galima priešpastatyti kaltininko pozicijai. Nukentėjusiųjų parodymai yra labai svarbus įrodymas, jiems taikomi bendrai visiems įrodymams keliami reikalavimai – be kita ko, jie turi būti teisingi, įtikinami ir patvirtinti kitais bylos duomenimis. Šioje situacijoje nuteistieji bando sumenkinti nukentėjusiųjų parodymus.

15. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio bei gynybos argumentų išsakytų apeliacinės instancijos teisme, daug dėmesio skiriama neesminiams parodymų skirtumams (pavyzdžiui – ar nuteistieji sėdėjo prie laiptinės durų, ar stovėjo, ar laiptinės durys buvo uždarytos ar atidarytos ir kt.). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių aplinkybių, o būtent dėl to, kas inicijavo konfliktą ir, kad nukentėjusiuosius sumušė apeliantai, viso proceso metu iš esmės yra nuoseklūs ir nekito. Be to, įvertinus tai, jog nukentėjusioji dėl pavojingo nuteistųjų elgesio akivaizdžiai buvo sutrikusi ir susijaudininusi ir negalėjo kategoriškai nurodyti visų aplinkybių kreipdamasi į BPC, nelaikytinas esmine aplinkybe, šalinančia nuteistųjų atsakomybę už padarytus veiksmus ir nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiųjų viso proceso metu duotų parodymų visumos patikimumu ir teisingumu, juolab, kad nukentėjusieji savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir akistatų su kaltinamaisiais (nuteistaisiais) metu (2 t., b. l. 98-102, 105-109,160-164). Be to, nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, kurie vieni kitus atitinka, todėl apylinkės teismas pagrįstai šių įrodymų visuma rėmėsi vertindamas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Apylinkės teismas vertino ir tam tikrus nukentėjusiųjų parodymų neatitikimus užfiksuotus I. S. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui bei Body kameros vaizdo įraše ir dėl jų motyvuotai skundžiamame nuosprendyje pasisakė, tačiau tam tikri neatitikimai nėra esminiai ir nepaneigia nuteistųjų kaltės.

16. Apeliantų skundo argumentai, jog nukentėjusieji tarpusavyje derino parodymus tikslu išvengti gresiančios teisinės atsakomybės už savo padarytus neteisėtus veiksmus kaltinamųjų (nuteistųjų) atžvilgiu, nes buvo apklausti tik kitą dieną, yra vertinami kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas nukentėjusysis parodė tai, kokius kiekvieno nuteistojo atliekamus smurtinius veiksmus matė pats, ir juos nurodė. Ir tai parodo, kad nukentėjusieji davė objektyvius parodymus. Netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad nukentėjusieji davė parodymus būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, prisiekę sakyti tiesą, todėl ir ši aplinkybė sudaro pagrindo tikėti būtent nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra išsamūs ir nuoseklūs dėl visų įvykio aplinkybių. Taip pat nė vienas nuteistasis neparodė, kad nukentėjusieji būtų turėję pagrindo apkalbėti juos. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad I. S. buvo ne vieną kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat kaip liudytoja ji buvo apklausta ikiteisminiame tyrime, kuris buvo atliekamas pagal kaltinamųjų (nuteistųjų) B. pareiškimą, kuriame ji nuosekliai tvirtino, kad po žodinio konflikto Š. B. ją nustūmė nuo laiptų ir ją pargriovė, po ko Š. B. pradėjo ją mušti kumščiais, pradėjo ją spardyti kojomis, o netrukus priėjo ir brolis M. B., kuris taip pat pradėjo ją spardyti kojomis, mušė pasilenkę, ji rėkė iš skausmo, tada V. I. norėjo ją apginti ir šaukė ant jų, tada Š. B. sudavė V. I. rankos kumščiu į veidą, pargriovė jį ant grindinio, po ko abu kaltinamieji pradėjo spardyti V. I..

17. Sutiktina, kad nuteistųjų parodymai dėl įvykio aplinkybių taip pat sutampa, tačiau teisėjų kolegija tikėti jų keliama versija neturi jokio pagrindo, kadangi tokios įvykių versijos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių versiją, kad nuteistasis Š. B. galimai panaudojo smurtą prieš V. I. po to, kai šis kojos keliu spyrė jam į veidą ir sulaužė žandikaulį, dėl to, kad bijojo, jog V. I. ir toliau naudos prieš jį smurtą ir tokiu būdu gynėsi nuo užpuolimo. Tuo tarpu M. B. padėjo broliui gintis nuo šio užpuolimo. O I. S. pati įsivėlė į vykusias muštynes. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra surinkta daug tiesioginių apeliantų kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau kaltės įrodinėjimas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei jie sudaro vientisą, nuoseklią įrodymų visumą, kas šiuo atveju ir yra nustatyta.

18. Kaip matyti iš į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno O. G. apklausos teisme ir jo tarnybinio pranešimo, įvykio vietoje jį pasitiko nukentėjusieji I. S., kuri buvo sumušta, ant jos veido matėsi kraujas, kairė veido pusė buvo ištinusi, moteris verkė. Nukentėjusieji nurodė, kad juos sumušė kaimynai, nurodė kaimynų adresą. Buvo iškviesta greitoji, kuri moterį nusprendė vežti į ligoninę. Įtariami nusikaltimo padarymu asmenys savo buto durų neatidarė, dėl ko buvo iškviesti gaisrininkai, kurie išlaužė buto duris. Ant vieno iš vyrų rankų matėsi kraujas.

19. BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, kad 2021 m. birželio 12 d., 23.08 val. pranešėja, paskambinusi į BPC, nurodė, kad stebi, kaip kieme 4 vyrai spardo žmogų. Dėl GMP neaišku. Papildomoje informacijoje apie patikrinimą užfiksuota analogiška informacija, kuri nurodyta pareigūno O. G. tarnybiniame pranešime, taip pat nurodyta, kad 2021 m. birželio 13 d., 0.12 val., VUL Žalgirio klinikos slaugytoja pranešė, kad 2021 m. birželio 12 d., 23.59 val., GMP pristatė I. S., kuri paaiškino, kad 2021 m. birželio 12 d., 23.00 val. ją sumušė kaimynai (1 t., b. l. 20-27). Iš policijos pareigūnų darytų „bodycam“ vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyt, kad atvykusiems policijos pareigūnams I. S., išėjusi į laiptinę, pasako, kad juos sumušė M. su Š., darbuotojai taip pat I. S. atsako, kad ją mušė Š. su M.. Medicinos specialistų išvadomis yra patvirtinti I. S. ir V. I. nustatyti sužalojimai: nustatyta, kad I. S. sveikata sutrikdyta nesunkiai, dėl skruostikaulio lūžio, viso sužalojimai jai padaryti 22 trauminiais poveikiais, V. I. sužalojimai padaryti 13 trauminių poveikių, mažai tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiesiems nugriuvus ar atsitrenkus į plokštumą. Taigi, šių nustatytų sužalojimų visuma patvirtina smurtinius veiksmus I. S. bei ją gynusio V. I. atžvilgiu.

20. Liudytoja V. J. parodė, kad 2021-06-12, vakare apie 23.00 val., ji buvo namuose ir išgirdo, kad lauke girdisi garsūs balsai. Lauke būnantys asmenys gana garsiai kalbėjo, tačiau ką būtent, negali nurodyti. Netrukus išgirdo moterišką balsą. Tada ji priėjo prie lango ir pamatė ant asfalto prie laiptinės gulinčią ant nugaros moterį, kuri vis šaukė. Ji atpažino, kad tai jų laiptinės kaimynė. Prie jos pasilenkęs stovėjo kažkoks vyras. Jis neatlikinėjo jokių veiksmų šios moters atžvilgiu, todėl kaip ir nepagalvojo, kad kažkas vyksta rimto. Jai susidarė įspūdis, kad tie žmonės yra neblaivūs ir moteris nukrito ant žemės, o vyras padeda jai atsikelti. Moteris labai garsiai kalbėjo. Kaip šis vyras buvo apsirengęs ir kaip atrodė, ji negali nurodyti, nes buvo tamsu, be to žiūrėjo nuo ketvirto aukšto ir be akinių. Anksčiau nėra jo mačiusi. Taip pat pamatė šalia jų du sėdinčius ant laiptų prie laiptinės vyrus. Kaip jai pasirodė, tai buvo du broliai, kurie gyvena jų laiptinės pirmame aukšte. Jie tiesiog sėdėjo ir nieko nedarė. Ji atsitraukė nuo lango ir netrukus išgirdo vėl moterišką balsą, kuri šaukė: „V., kviesk policiją“. Ji priėjo prie lango ir pamatė kaip tie du vyrai - broliai rankomis muša trečią vyrą. Tada ji paėmė telefoną ir paskambino 112. Kiek pamena, tie vyrai sudavė gulinčiam ant žemės vyrui smūgius į nugarą. Kiek buvo suduota smūgių, negali nurodyti. Vyras nukrito ant asfalto. Ji negali nurodyti, ar jis nukrito ant nugaros ar ant pilvo. Tada tie du vyrai-broliai pradėjo spardyti kojomis gulintį vyrą. Kiek kartų jie spyrė gulinčiam vyrui, negali nurodyti. Kiek jai pasirodė, jie daugiau spyrė per kūno vidurį. Tuo metu moteris jau stovėjo ir šaukė, bandė juos išskirti. Kol kalbėjo telefonu su 112 operatoriumi, lauke vyko konfliktas. Po to ji atsitraukė nuo lango ir nematė, kas ten vyko. Staiga viskas nutilo. Ji vėl priėjo prie lango ir pamatė vyrą, kurį prieš tai mušė, einantį link antros laiptinės. Moteris ėjo jam iš paskos. Tų dviejų vyrų ji nematė, galimai jie nuėjo namo. Nors liudytoja nurodė, kad nematė, kokiu būdu nukentėjusioji atsidūrė ant žemės, tai yra konflikto pradžios, kas akcentuojama skunde, tačiau pažymėtina, jog tai neįrodo, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis smurto nebuvo, o nukentėjusieji nuteistuoius apkaltino nepagrįstai, juolab, kad ir patys nuteistieji nenurodo aplinkybių, kad I. S. būtų pati nugriuvusi ant žemės.

Žemesnės instancijos teismas

21. Nors nuteistieji nesutinka ir su liudytojos V. J. parodymų vertinimu ir tvirtina, jog šios liudytojos parodymai labiau atitinka nuteistųjų nurodomas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartų duomenų visumą, vis tik daro išvadą, jog šios liudytojos parodymai nepaneigė nukentėjusiųjų parodymų, o priešingai jie atitinka nukentėjusiųjų parodymus, kad būtent M. B. ir Š. B. juos puolė. Pažymėtina, kad liudytoja V. J. labai aiškiai nurodė, kad matė, kaip tie du vyrai – broliai rankomis muša trečią vyrą, tas vyras nukrito ant asfalto, gulintį pradėjo spardyti kojomis. Tuo metu moteris jau stovėjo ir šaukė, bandė juos išskirti. Tokias pačias aplinkybes liudytoja V. J. nurodė ir skambindama į policiją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi atmesdamas nuteistųjų versiją. Taip pat pažymėtina, kad teismas, vertindamas liudytojos V. J. parodymus, juos vertino atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis. Nors kaip teigia apeliantai, liudytoja V. J. viso įvykio nematė, tačiau nesutiktina, kad teismas šios nesuinteresuotos liudytojos parodymus bandė „pritempti“ prie pageidaujamo rezultato, nes šios liudytojos parodymai dalyje, ką matė liudytoja sutampa su pirmiau aptartais nukentėjusiųjų parodymais, su informacija pateikta BIRT ataskaitų žiūryklėje bei policijos pareigūnų darytu „bodycam“ vaizdo įrašu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos parodymų turinį, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, liudytojos parodymų turinį lygino su kitais byloje esančiais ir tiesiamajame posėdyje ištirtais įrodymais ir padarė logišką ir pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų kaltės.

22. Nuteistųjų argumentai dėl nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumo grindžiami ir aplinkybe, jog patys nukentėjusieji buvo galimai neblaivūs dėl ko I. S., būdama neblaivi, įsiveldama į vykusias muštynes, pati galėjo nugriūti ir susižaloti. Pažymėtina, kad apklausti apeliacinės instancijos teisme nukentėjusieji tvirtino, jog įvykio dieną jie alkoholio nevartojo. O net ir vertinant liudytojo policijos pareigūno O. G. nurodytas aplinkybes, jog nuo nukentėjusiųjų I. S. ir V. I. sklido alkoholio kvapas, tokie argumentai nepaneigia šių proceso dalyvių parodymų patikimumo, nes kaip matyti iš bylos duomenų, atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusiųjų būsena (dėl galimo apsvaigimo) įtarimų nesukėlė, o bylos medžiagoje nėra duomenų, jog jų neblaivumas būtų nustatinėjamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad galimas nukentėjusiųjų apsvaigimas nuo alkoholio turėjo esminės įtakos jų gebėjimui suvokti ir įsiminti įvykio detales, jų chronologiją, todėl tokie argumentai, laikytini nepagrįstais. Tokia išvada daroma atsižvelgiant ir į tai, kad 2021 m. birželio 12 d., Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus informacinėje sistemoje buvo užregistruoti du skambučiai dėl įvykio adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 128). Viename pranešėja (moteris) nurodo, kad (duomenys neskelbtini) iš kiemo pusės greičiausiai vyksta muštynės, moteris rėkia „skambinkit policijai, v., prašau“. Mato, kad vyksta spardymasis, dalyvauja tikriausiai keturi žmonės, tiksliai nemato. Tiesiog yra girti vyrai ir ji mato, kad bus tikrai muštynės, jos vyksta. Mato, kad trys vyrai ir viena moteris, du žmonės muša vieną vyrą. Tęsiantis pokalbiui, moteris pasako, kad panašu, jog asmenys tuoj išsiskirs, po to nurodo, kad asmenys nusiramino, moteris vaikšto, jie trise kalba. Kitame – moteris, prisistačiusi I. S., kviečia policiją adresu (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad ją prie laiptinės sumušė kaimynas. Nurodo, kad reikalinga greitoji pagalba, nurodo, kad jai skauda nosį. Moteris vis kartoja, kad ją sumušė ir verkia (1 t., b. l. 130-135). Šiame kontekste pažymėtina tai, kad atvykusiems policijos pareigūnams nuteistieji durų neatidarė. Tai paaiškino iš esmės tik tuo, jog buvo išgėrę. Todėl šios aplinkybės sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą dėl nuteistųjų, o ne nukentėjusiųjų, parodymų nepatikimumo.

23. Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo išvada, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje yra svarbūs ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-19548-27 pateikti argumentai, nes tie duomenys nebuvo patikrinti ir patvirtinti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Iš tiesų baudžiamojoje byloje yra surinkti duomenys iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-19548-21, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal kaltinamųjų (nuteistųjų) 2021 m. birželio 16 d. pateiktus pareiškimus dėl jų sužalojimo. Šiame ikiteisminiame tyrime 2022 m. sausio 16 d. buvo priimtas nutarimas dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nustačius, kad V. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nutarime konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo duomenų visuma patvirtina, kad iš tiesų V. I. parodymai yra atitinkantys realiai vykusias faktines aplinkybes. Tyrimo duomenys rodo, kad visų pirma prieš I. S., o vėliau ir prieš V. I. nukreiptas kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu padaryta išvada, kad I. S. ir V. I. grįžus namo, prie jų pradėjo kabinėtis būtent M. ir Š. B., kurie nustūmė I. S., nuo ko pastaroji pavojingai krito ant betoninių laiptų ir tuomet sekė jų tyčiniai veiksmai, pasireiškę smūgių sudavimu, tai sudarė sąlygas V. I. gintis nuo kėsinimosi į kito asmens – I. S. ir atitinkamai savo paties sveikatą.

24. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad baudžiamosiose bylose teismas privalo betarpiškai ištirti visus įrodymus ir tik tuomet padaryti atitinkamas išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo, tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo. Tačiau nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas nesivadovavo kito vykusio ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kaip turinčiomis prejudicinę galią, konstatuodamas M. ir Š. B. kaltę. Pažymėtina, jog apylinkės teismas duomenis iš kito vykusio priešpriešinio ikiteisminio tyrimo panaudojo tik tikrindamas šioje byloje esančių duomenų patikimumą, kadangi dėl to paties įvykio, nors ir skirtinguose ikiteisminiuose tyrimuose, tie patys asmenys būdami sąžiningi turėtų duoti analogiškus arba bent jau itin panašius parodymus, nepriklausomai nuo jų buvusio procesinio statuso. Pastebėtina ir tai, jog nors tam tikros apylinkės teismo formuluotės skundžiamajame nuosprendyje gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog apylinkės teismas, nekvestionuodamas ir betarpiškai netirdamas visų įvykio aplinkybių, pripažįsta, jog abu nuteistieji nukentėjusiojo V. I. atžvilgiu atliko puolamuosius smurtinius veiksmus, o ne gynėsi, kaip jie mėgina tai įrodyti, vis tik bylos duomenys (posėdžių protokolai) patvirtina, jog apylinkės teismas išsamiai, nešališkai, betarpiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybės, aiškinosi, analizavo, kuriuos duomenis pripažinti įrodymais, kuriuos ne, šalino byloje kilusius prieštaravimus ir galiausiai įvertinęs byloje kiekvieną esamą įrodymą ir jų visumą, nesuteikiant nė vienam įrodymui didesnės įrodomosios galios, priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl M. ir Š. B. kaltės.

25. Nuteisteji laikosi pozicijos, kad V. I. pradėjo konfliktą, pirmas spyrė koja Š. B., todėl Š. B. buvo priverstas gintis, o M. B. jam padėjo. Abu nuteistieji teigia, kad jų veiksmai buvo tik kaip gynyba. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimą, kad nuteistieji šioje situacijoje nėra nukentėjusioji pusė, sustiprino aplinkybė, kad kaltinamieji, išgirdę, kad I. S. kviečia policiją, pasišalino iš įvykio vietos, o atvykus policijos pareigūnams, jų neįleido, dėl ko spec. tarnybos turėjo išlaužti jų buto duris. Be to nuteistieji apie tai, kad neva jie yra nukentėję, pranešė policijai tik po kelių dienų, tai yra 2021 m. birželio 16 d. Be to, aplinkybę, jog nuteistieji gynėsi, iš dalies paneigia ir jų pačių parodymai. Antai, nuteistasis Š. B. tvirtindamas, kad pats nukentėjusysis V. I. pradėjo konfliktą spyrė jam koja, todėl Š. B. neva buvo priverstas gintis, vėliau gi duodamas parodymus jis (Š. B.) jau nurodė, kad „aš dalinau smūgius į kairę ir į dešinę“, kam tie smūgiai buvo skirti ir kam kliuvo, jis nežino. I. S. iškvietus policiją, jis nustojo muštis ir kartu su broliu pasišalino. Akivaizdu, kad ši aplinkybė paneigia Š. B. parodymus apie tai, kad jis tik gynėsi. Nuteistojo M. B. parodymai taip pat yra nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje. M. B. nurodė, kad jis konflikto metu nesudavė nei vieno smūgio, tačiau vėliau nurodė, kad tai buvo gatvės muštynės, kai tau trenkia, tuomet trenki ir tu. Taip pat kaltinamųjų parodymus paneigia ir liudytoja V. J., kuri betarpiškai matė konfliktą ir matė, kaip du kaimynai spardė gulintį žmogų. Be to, pirmosios instancijos teismo įsitikinimą, vertinant būtinosios ginties situaciją ir darant išvadą, kad kaltinamieji smurtą naudojo ne gynybos, o puolimo tikslu, sustiprino ir tai, kad nuteistieji buvo dviese tai yra du vyrai, o nukentėjusysis buvo vienas vyras. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nukentėjusiųjų parodymus ir atsižvelgdamas į nustatytas bei jau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju joks pavojingas kėsinimasis neegzistavo, nes, kaip nustatyta, smurtauti pradėjo būtent nuteistieji, kai jiems jokio tiesioginio pavojaus nebuvo. Todėl akivaizdu, kad nuteistieji smurtavo ne gynybos, o puolimo tikslais, nuteistųjų vartoto smurto pobūdis ir intensyvumas buvo nulemti pykčio, pavartoto alkoholio kiekio, o ne būtinybės gintis. Todėl šioje susiklosčiusioje situacijoje, nuteistiesiems vienareikšmiškai ir nekilo teisė į būtinąjį gintį. Nuteistųjų pateikiamą versiją, kad nukentėjusysis provokavo jų veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip išgalvotą gynybinę versiją, siekiant sušvelninti atsakomybę, nes jų pateikta įvykių versija prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

26. Apeliantų deklaruojamos aplinkybės dėl jiems padarytų sužalojimų nagrinėjamo įvykio metu neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes šioje byloje vertinami būtent nuteistųjų veiksmai. Šiuo aspektu pasisakytina, jog nuteistiesiems padaryti sužalojimai buvo vertinami ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-19548-21, kuris nutrauktas, konstatavus, jog V. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis: jis nuo akivaizdaus, realaus, pavojingo kėsinimosi gynė tiek savo artimą asmenį – I. S., tiek save. Nėra nustatyta, kad jis būtų peržengęs būtinosios ginties ribas (2 t., b. l. 62-70). Be to, apeliacinės instancijos teismui gynybos pateikti duomenys charakterizuojantys nukentėjusiuosius (t.y. apie teistumą bei baustumus) taip pat nieko bendro neturi su nagrinėjama byla, nes baudžiamasis įstatymas gina visų asmenų sveikatą, jų fizinį neliečiamumą, nepaisant to kokia yra jų charakteristika, juolab, kad tokie duomenys nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, o savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, bet jų visumos vertinimu.

27. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus ir virš aptartus įrodymus, pirmosios instancijos teismo aptartą galiojančią teisminę praktiką dėl sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad nuteistieji, veikdami neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, veikdami kartu, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, naudodami fizinį smurtą, padarė nukentėjusiajai I. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam V. I. – nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistųjų chuliganiškus veiksmus aiškiai parodo tiek jų aiškinamos aplinkybės, kad smūgių jie neskaičiavo, juos „dalino į kairę ir į dešinę, kam tie smūgiai buvo skirti ir kam kliuvo, nežino“, tiek nuteistųjų atliktų veiksmų intensyvumas, nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdis, jų lokalizaciją iš kurių matyti, jog nuteistieji smurtinius veiksmus atliko rankų kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, o nukentėjusiesiems esant pargriautiems ant žemės, nuteistieji ir toliau rankų kumščiais ir kojomis tęsė smurtinius veiksmus. Tokią išvadą patvirtina ir specialisto išvados, kuriomis yra patvirtinti I. S. ir V. I. nustatyti sužalojimai: nustatyta, kad I. S. sveikata sutrikdyta nesunkiai, dėl skruostikaulio lūžio, viso sužalojimai jai padaryti 22 trauminiais poveikiais, V. I. sužalojimai padaryti 13 trauminių poveikių, mažai tikėtina, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiesiems nugriuvus ar atsitrenkus į plokštumą. Tokių aplinkybių visuma rodo, jog nuteistiesiems nebuvo svarbu, kuriam nukentėjusiajam ir į kurias kūno vietas suduoti smūgius, o buvo akivaizdus noras savo bendrais ir neteisėtais veiksmais pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekį priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Todėl Š. B. ir M. B. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų.

28. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog veika buvo padaryta viešojoje vietoje, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis. Tvirtinama, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinojo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymio – padarinių, tai yra nebuvo įrodyta, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Todėl, anot nuteistųjų, jų veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Su šiais argumentai teisėjų kolegija sutikti taip pat neturi pagrindo.

29. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismų praktikoje įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti tai, kad prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-135/2011 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio ir 135 straipsnio ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama atitinkamai pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą arba pagal BK 284 straipsnį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013, 2K-506/2013, 2K-172-942/2016 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji, veikdami bendrai, nukentėjusiuosius sumušė viešoje vietoje, namo kieme, t.y. šalia daugiabučio namo laiptinės. Teisėjų kolegijos vertinimu, be jokios dingsties, viešoje vietoje atlikti smurtiniai veiksmai, kuriais V. I. buvo padaryti kūno sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o nukentėjusiajai I. S. buvo padaryti kūno sužalojimai, vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, reiškia įžūlius veiksmus ir rodo nepagarbą aplinkiniams. Dėl tokios viešosios tvarkos pažeidimo, akivaizdu, jog buvo sutrikdyta aplinkinių rimtis, nes dėl nuteistųjų veiksmų išgąstį patyrė ne tik nukentėjusieji, bet ir liudytoja V. J.. Nors ši liudytoja tiesiogiai ir nenurodė, jog dėl šio įvykio ji būtų pasijutusi šokiruota ar pažeminta, tačiau jos pranešimas BPC rodo, jog vis tik dėl nuteistųjų sukelto triukšmo bei sukeltų muštynių ir prieš nukentėjusiuosius pavartoto fizinio smurto ji buvo pasipiktinusi, dėl tokio nuteistųjų chuliganiško elgesio akivaizdžiai matyti, jog liudytoja buvo išsigandusi, dėl ko akivaizdžiai buvo sutrikdytas ir liudytojos poilsis bei ramybė, nes incidentas vyko vėlų vakarą – 23 val. Todėl ir šiuo atveju nekyla net menkiausios abejonės dėl to, kad nuteistieji elgėsi įžūliai, neleistinai, nepaisė visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jie veikė tyčia, nes neabejotinai suvokė savo elgesio pobūdį, numatė, kad mušdami nukentėjusiuosius viešoje vietoje pažeidžia viešąją tvarką, ir to norėjo. Todėl nuteistųjų Š. B. ir M. B. veiksmai pagrįstai ir teisėtai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnį dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

31. Apeliantai pateikia argumentus ir dėl civilinių ieškinių, prašydami žymiai sumažinti priteistos neturtinės žalos I. S. ir V. I. dydžius. Nuteistųjų vertinimu, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems, teismas priteisė aiškiai per didelę neturtinę žalą. Nuteistieji tvirtina, jog teismas neįvertino reikšmingos bylos aplinkybės, kad V. I. pirmas koja spyrė Š. B. į veidą ir tokiu būdu sulaužė jam žandikaulį bei padarė kitus kūno sužalojimus, o M. B. buvo ne tik praskeltas antakis, bet taip pat padaryti ir kiti kūno sužalojimai. Todėl, anot apeliantų, netgi pripažinus nuteistuosius kaltais, neturtinės žalos dydžiai turėjo būti žymiai sumažinti. Šiuo atveju būtina pasikartoti, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-19548-21, kurioje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nuteistųjų 2021 m. birželio 16 d. pateiktus pareiškimus dėl jų sužalojimo, 2022 m. sausio 16 d. buvo priimtas nutarimas dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nustačius, kad V. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nutarimas yra įsiteisėjęs ir nekestionuojamas. Be to, baudžiamojoje byloje esant neginčijamai nustatytoms aplinkybėms, jog vis tik konfliktą ir muštynes pirmi pradėjo Š. ir M. B. bei teismui atmetus nuteistųjų keliamą įvykių versiją dėl būtinosios ginties, nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepateikdamas visiškai jokių argumentų, I. S. priteisė beveik maksimalų teismų praktikoje priteisiamą neturtinės žalos dydį, o V. I. priteisė vidutinį teismų praktikoje priteisiamą neturtinės žalos dydį.

32. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atsižvelgė į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, kad nukentėjusiesiems buvo padaryta neturtinė žala, nes jie patyrė išgyvenimus, viešoje vietoje jų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, ko pasėkoje šie kentė fizinį skausmą, pažeminimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai priteisė solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiosios I. S. naudai 2000 Eur (du tūkstančius eurų), o nukentėjusiojo V. I. naudai 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl Š. ir M. B. kaltės bendrais veiksmai sukėlus nukentėjusiesiems specialistų išvadose nustatytus sužalojimus, yra pagrįstos, todėl konstatuotina, kad iciviliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistųjų yra priteisti solidariai esant teisiniam pagrindui.

33. Vertindamas priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į nukentėjusiajai I. S.padarytus sužalojimus, jos sveikatos sutrikdymo mastą (poodinės kraujosruvos galvoje, rankose, kojose; odos nubrozdinimas kairiame užausyje, kairio skruostikaulio lūžis, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą), jų lokalizaciją (ir veido sritis), į tai, kad dėl patirtų sužalojimų nusikalstamos veikos pasekmes nukentėjusioji jautė pakankamai ilgą laiką. Taip pat teismas atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumą, kaltinamųjų atliktų veiksmų intensyvumą (nukentėjusysis V. I. buvo pargriautas ant žemės ir kaltinamieji toliau rankų kumščiais ir kojomis tęsė smurtinius veiksmus) ir nukentėjusiajam V. I. padarytus sužalojimus (poodinės kraujosruvos galvoje, nugaroje, krūtinėje, dešinio klubo srityje, kairėje rankoje, kairėje kojoje; odos nubrozdinimai kaktoje, plaštakose), jų lokalizaciją (veido sritis, kakta), įvertino ir tai, kad dėl patirto sužalojimo nusikalstamos veikos pasekmes nukentėjusysis V. I. jautė gana trumpą laiką. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, pagrįstai vadovavosi sąžiningumo ir protingumo principais. Todėl konstatuotina, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, užtikrina nuteistųjų ir nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomo priteisti civilinio ieškinio dydžio, nenukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

34. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji kėlė reikalavimus juos išteisinti, ir nepateikė argumentų dėl paskirtos bausmės individualizavimo, apeliacinės instancijos teismas, patikrina bylą taip pat ir dėl paskirtos bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai išanalizavo visas nuteistiesiems bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Bausmių skyrimą bei bendrinimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo. Paskirtos bausmės Š. B. ir M. B., taikant BK 75 straipsnio nuostatas, yra teisingos ir nėra aiškiai per griežtos ar neproporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui. Todėl jų keisti nėra jokio teisinio pagrindo.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, byloje surinktą rašytinę medžiagą daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo kilusio incidento aplinkybes, byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo teisingai buvo įvertinti tiek patikimumo, tiek ir leistinumo aspektais, jie sugretinti vieni su kitais patvirtino nukentėjusiųjų nuodytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl pagrindo jais abejoti apeliacinės instancijos teismui nėra. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai aptarė byloje esančius įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti ginčijamą nuosprendį bei priimti naują. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. B. ir Š. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys