Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-320-601/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-22
Bylos Nr.: e2A-320-601/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-18970-2019-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė, Lina Žemaitienė
Atsakovas: T. B.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-320-601/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18970-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.18; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-36-308/2021 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Brunas“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“, ieškinį atsakovui T. B. dėl žalos atlyginimo ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, – N. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Brunas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Finresta“, 2019 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo T. B. 24 000 Eur žalą dėl neperduoto turto – aliumininės priekabos, kurios VIN (angl. vehicle identification number) Nr. (duomenys neskelbtini), ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovė nurodė, kad buvęs UAB „Brunas“ vadovas (atsakovas) T. B. neįvykdė įsiteisėjusioje teismo nutartyje, kuria iškelta bankroto byla ieškovei, nustatyto įpareigojimo, t. y. neperdavė administratorei bendrovės turto. Pagal perduotus bendrovės dokumentus administratorė nustatė, kad bendrovės turtą sudaro aliumininė priekaba, kurios VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuojama turto vertė – 24 000 Eur. Administratorė ne kartą kreipėsi į buvusį bendrovės vadovą ir reikalavo pateikti informaciją su pagrindžiančiais dokumentais apie bendrovei priklausančio turto tikslią buvimo vietą bei kontaktinius asmenis arba imtis priemonių dėl turto suradimo, transportavimo (administratorės sąskaita, pastarajam neturint lėšų perdavimui) bei perdavimo administratorei, tačiau aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad administratorės reikalavimai taip pat nebuvo vykdomi. Atsakovas tik klaidino administratorę, todėl darytina pagrįsta išvada, kad aliumininė priekaba prarasta ir neišsaugota dėl atsakovo kaltės, tokiais neteisėtais veiksmais padarant 24 000 Eur žalą ieškovei ir jos kreditoriams.

Atsiliepimas

3. Atsakovas T. B. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo aliuminio priekaba buvo pagaminta vykdant 2016 m. gruodžio 31 d. sudarytą trišalę sutartį Nr. 39/2016-XTA tarp vykdytojos UAB „Brunas“, užsakovo Werner&Wildemann GmbH & Co. KG ir investuotojo Blumanfeld OÜ. Atsakovas administratorei 2018 m. gruodžio 20 d. dokumentų ir turto perdavimo akte nurodė, kad aliuminio priekabos buvimo vieta yra pas klientą Werner& Wildemann Gmbh, (duomenys neskelbtini), Niedersachsen, 49476 Germany, T: +(duomenys neskelbtini), kontaktinis asmuo J. W.. Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje civilinėje byloje Nr. eB2-1675-773/2019 dėl bendrovės Blumanfeld OÜ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo Blumanfeld OÜ atstovė keturis kartus patvirtino, jog bendrovės UAB „Brunas“ turtas randasi bendrovės Werner&Wildemann GmbH & Co. KG žinioje bei tuo pačiu patvirtino faktą apie UAB „Brunas“ įvykdytus sutartinius įsipareigojimus pagal 2016 m gruodžio 31 d. sudarytą trišalę sutartį Nr. 39/2016-XTA tarp vykdytojo UAB „Brunas“, užsakovo Werner&Wildemann GmbH & Co. KG ir investuotojo Blumanfeld OÜ, tačiau nemokumo administratorė ne tik nesiėmė veiksmų susigrąžinti bendrovės UAB „Brunas“ turtą, bet ir visiškai neprieštaravo, kad būtų patvirtintas bendrovės Blumanfeld OÜ kreditorinis reikalavimas, nors pagal aukščiau nurodytos trišalės sutarties sąlygas bendrovė UAB „Brunas“ prisiimtus įsipareigojimus įvykdė. Kad puspriekabė yra užsakovo Werner Wildermann Gmbh žinioje patvirtina taip pat byloje esantys dokumentai, t. y. CMR važtaraštis, sąskaita faktūra dėl apmokėjimo už transportavimo paslaugas, fotonuotraukos, iš kurių matyti užsakovo teritorijoje palikta pagaminta priekaba, Werner Wildermann GmbH elektroniniai laiškai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus 2019 m. spalio 2 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-64605-19, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2021 m. sausio 27 d. nutarimas dėl civilinio ieškovo UAB „Brunas“ procesinės padėties panaikinimo. Vien užsakovo atsisakymas įforminti gaminio priėmimą nepatvirtina atsakovo kaltės dėl puspriekabės dingimo. Be to, kadangi dėl ginčo objekto vyksta baudžiamasis procesas Vokietijoje, ieškovė negali reikšti reikalavimų dėl žalos atlyginimo, nesant nustatytų nusikaltimą įvykdžiusių asmenų.

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, N. B. nurodė, kad nesutinka su ieškovės pozicija ir prašė atmesti UAB „Brunas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Alytaus apylinkės teismas skundžiamu 2021 m. lapkričio 11 d.. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai, t. y. priteisė iš T. B. ieškovei UAB „Brunas“ 24 000 Eur žalos atlyginimo dėl neperduoto turto – aliumininės priekabos, kurios VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo T. B. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Brunas“ ir 17,66 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

6. Teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas UAB „Brunas“ vienasmeniu vadovu, neveikė taip, jog būtų išsaugotas bendrovės turtas – aliumininė priekaba. Būtent iš šio neveikimo, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent šio atsakovo neteisėto elgesio išplaukė atsiradusi žala dėl įmonės turto – 24 000 Eur vertės aliumininės priekabos praradimo. Dėl to teismas atsakovo veiksmus dėl nurodytos priekabos praradimo vertino kaip aplaidų elgesį ar sąmoningą neveikimą ir laikė, kad yra pagrindas atsakovui taikyti teisinę atsakomybę, numatytą CK 2.87 straipsnio 7 dalyje.

7. Anot teismo, 2018 m. rugsėjo 27 d. iškėlus bankroto bylą UAB „Brunas“, būtent atsakovui teko pareiga perduoti bankroto administratorei tiek esamą bendrovės turtą, tiek įmonės finansinės ūkinės apskaitos dokumentus, tačiau jis šios pareigos tinkamai neįvykdė, t. y. dokumentus perdavė tik 2018 m. gruodžio 20 d., kartu nurodydamas, kad priekaba yra saugoma pas klientą Werner & Wildemann GmbH & Co Vokietijoje (kontaktinis asmuo – J. W.). Tačiau perduodamas dokumentus atsakovas neperdavė priekabos dokumentų bei dokumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl priekabos palikimo saugojimui.

8. Teismas nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų galima manyti, jog priekaba 2018 m gegužės mėn. galėjo būti nugabenta į Vokietiją į bendrovės Werner & Wildemann GmbH & Co teritoriją. Tačiau iš surinktų įrodymų taip pat matosi, kad tokiu atveju priekaba buvo nugabenta, kai atsakovui dar 2017 m. rugsėjo 14 d. buvo pranešta, jog 2016 m. gruodžio 31 d. sudaryta trišalė sutartis yra nutraukta ir bendrovė (finansuotoja) Blumanfeld OÜ pareikalavo grąžinti jų pagal sutartį sumokėtas UAB „Brunas“ pinigines lėšas, o taip pat – sumokėti baudą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių susitarimų (sutarčių), kuriais būtų aptarta naujai susidariusi situacija, po 2016 m. gruodžio 31 d. trišalės sutarties nutraukimo dėl UAB „Brunas“ pagamintos priekabos priėmimo sąlygų pas užsakovą. Ir, nors atsakovas nurodė, jog tik nugabenus priekabą į Vokietijoje esančią bendrovės Werner & Wildemann GmbH & Co teritoriją paaiškėjo, kad užsakovui priekaba netiko ir jis atsisakė ją priimti, todėl šią priekabą neva paliko saugojimui minėtos bendrovės teritorijoje (nes neturėjo lėšų priekabos pargabenimui į Lietuvą), tačiau, pasak teismo, atsakovas nepateikė jokių įrodymų kokiu pagrindu priekaba buvo palikta bendrovės Werner & Wildemann GmbH & Co teritorijoje. Be to, iš paties atsakovo pateiktos 2018 m. liepos 23 d. Werner jam atsiųstos žinutės „pasiimk priekabą, kadangi priešingu atveju būsiu priverstas priduoti į metalo laužą“ bei iš fakto, kad atsakovas neparašė atsakymo į šią žinutę su prašymu pasaugoti šią priekabą iki bus išspręstas klausimas dėl priekabos pasiėmimo, teismas laikė, kad atsakovas priekabą bendrovės Werner & Wildemann GmbH & Co teritorijoje paliko be šios bendrovės sutikimo, t. y. priekabą paliko likimo valiai.

9. Teismo įsitikinimu, po to sekę atsakovo veiksmai, t. y. po bankroto bylos iškėlimo savalaikis nepranešimas bankroto administratorei apie priekabos buvimo vietą ir būtinumą imtis veiksmų parsigabenti šią priekabą iš Vokietijos, nurodo, kad atsakovui visiškai nerūpėjo priekabos tolesnio likimo klausimas. Atsakovas į bankroto administratorės 2019 m siųstus reikalavimus nereagavo ir tik po 2019 m. lapkričio 22 d. teismo paskirtos piniginės sankcijos pradėjo teikti kiek detalesnę informaciją apie priekabos palikimo Werner & Wildemann GmbH & Co teritorijoje aplinkybes. Teismas akcentavo, kad atsakovui po 2018 m. rugpjūčio 16 d. tapo žinomas faktas, jog yra gautas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Brunas“, ir, bylos iškėlimo atveju, iškils klausimas dėl bendrovės turto perdavimo bankroto procesą administruojančiam bankroto administratoriui. Taigi atsakovas turėjo pakankamai laiko iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos (2018 m. spalio 9 d.) surinkti visą informaciją ir dokumentus apie priekabos buvimo vietą bei iš karto perduoti bankroto administratorei su nurodymu kuo skubiau spręsti klausimą dėl priekabos pargabenimo iš Vokietijos, bei per šį laiką informuoti Werner & Wildemann GmbH & Co vadovus apie bankroto iškėlimo procesą ir, kad priekabos atsiėmimo klausimą galimai galės spręsti tik paskirtas bankroto administratorius. Tačiau, kaip matosi iš surinktų įrodymų, atsakovas jokių tokių veiksmų neatliko ir nevykdė Įmonių bankroto įstatymu numatytos pareigos buvusiam vadovui savalaikiai įstatymu numatytu terminu perduoti bendrovės turtą ir ūkinės finansinės veiklos dokumentaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas T. B. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-36-308/2021 ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Brunas“ ieškinį atmesti. Apeliantas taip pat prašo prijungti papildomus dokumentus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, neatlikęs jokio kvalifikavimo dėl konkrečiai priteistinos žalos dydžio pagrįstumo, dėl konkrečių atsakovo veiksmų neteisėtumo, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) konstatavimo, formaliai atsakovo elgesį vertino kaip neatsargų ar aplaidų ir priteisė 24 000 Eur žalą;

10.2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad sutartis buvo nutraukta, todėl vėlesnis šalių atsisakymas priimti gaminį, atsisakymas vykdyti sutartį, negali būti vertinamas kaip vienos šalies vadovo neteisėtas elgesys. Apeliantas akcentuoja, kad raštu sudaryta 2016 m. sutartis šalių iniciatyva buvo pildoma, keičiama, sutarties papildomų sąlygų raštu neįforminus. O tai, kad sutarčių sąlygos gali būti sudaromos ir konkliudentiniais veiksmais, pripažįsta ir teismų praktika;

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko tiek surinkti duomenis apie priekabos buvimo vietą, tiek parsigabenti ją. Tokias išvadas paneigia Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2B-907-773/2018, kurioje buvo sprendžiamas prašymas apriboti apeliantui teises eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, - „T. B. ėmėsi veiksmų siekiant suteikti informaciją apie priekabos buvimo vietą. Ta aplinkybė, kad priekaba nebuvo pargabenta į Lietuvą negali būti vertinama vien tik kaip suinteresuoto asmens aplaidaus elgesio ar sąmoningo neveikimo pasekmė, kadangi nurodyta, jog to nebuvo galima padaryti tiek dėl įmonės finansinės padėties, tiek dėl santykinai trumpo laiko tarpo nuo sužinojimo 2018 m. liepos 23 d., kad aliuminio priekaba yra paruošta pargabenti į Lietuvą (3 t., e. b. l. 60, 63-67), iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo 2018 m. rugpjūčio 16 d. (1 t., e. b. l. 1-2) ir bankroto bylos iškėlimo 2018 m. rugsėjo 27 d. (1 t., e. b. l. 134-137). Taigi, nustačius, kad suinteresuotas asmuo T. B. teikė informaciją dėl įmonės turto – aliuminio priekabos – buvimo vietos bei ėmėsi tam tikrų veiksmų patikslinti jos buvimo vietą, teismas konstatuoja, kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip akivaizdžiai aplaidūs ar sąmoningi vengiant perduoti turtą bankroto administratoriui, kurių pagrindu būtų galimą apriboti teisę būti juridinio asmens valdymo organu“.

10.4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. protokoline nutartimi nusprendė kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingas institucijas dėl duomenų apie galimai įvykdytą nusikalstamą veiką gavimo. Tačiau, apeliantui susipažinus su elektroninės bylos medžiaga kyla pagrįstų abejonių ar teismas savo paties nutarimą įvykdė, nes byloje nėra jokių duomenų, kad teismas apskritai išsiuntė paklausimą Vokietijos kompetentingoms įstaigoms per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ar Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Tuo tarpu gavęs šiuos duomenis iš atsakovo, t. y. kad galimai puspriekabės vagystę (pasisavinimą) įvykdę asmenys gali būti nustatyti, tik procesas nebaigtas, vis vien sprendė, kad už šio turto praradimą atsakingas atsakovas;

10.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių rungtyniškumo principus, nes būtent ieškovė turėjo pareigą paneigti ikiteisminio tyrimo institucijų surinktus duomenis, kad bendrovės pagaminta priekaba nėra pagrobta dėl trečiųjų asmenų įvykdyto nusikaltimo, t. y. ieškovė turėjo pareigą įrodyti reikalavimo dėl 24 000 Eur žalos atsiradimą dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo veiksmų;

10.6. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo bendrovės vadovo padarytus veiksmus ir žalos dydį susieti su turto balansine verte, nes CK 6.249 straipsnyje nustatyta, kad žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai. Teismo sprendime dėl žalos dydžio ir faktinių nuostolių apskritai nėra pasisakyta. Byloje nebuvo surinkti duomenys, jog bendrovės vadovas akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus ar veikė aiškiai aplaidžiai, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, dėl ko gali atsirasti civilinė atsakomybė.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime ieškovė bankrutavusi UAB „Brunas“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Finresta“, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

11.1. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, jog pats atsakovas neapskaitė ginčo priekabos bendrovės apskaitoje, išvežė priekabą iš bendrovės ir pats ją pasisavino, o pasisavinęs, siekia perkelti atsakomybę kitiems asmenims. Ieškovės įsitikinimu, visos atsakovo versijos apie tariamą trečiųjų asmenų kaltę dėl prarastos ginčo priekabos tėra atsakovo siekis išvengti atsakomybės už neišsaugotą ir prarastą ginčo priekabą. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 31 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo priekaba nebuvo perduota Werner & Wildemann GmbH & Co. Todėl bet kokie atsakovo argumentai apie tariamai paliktą priekabą Werner & Wildemann GmbH & Co yra atmestini kaip nepagrįsti ir paneigti minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi;

11.2. Ginčo priekaba buvo atsakovo T. B. žinioje ir administratorė nedisponuoja jokiais dokumentais kurie patvirtintų, kad turtas buvo perduotas Werner & Wildemann GmbH & Co ar kitiems tretiesiems asmenims saugojimui. Priešingai, pats T. B. patvirtino, kad turtą Werner & Wildemann GmbH & Co atsisakė priimti, o UAB „Brunas“ neturėjo lėšų jos parsigabenti, ko pasėkoje T. B., būdamas UAB „Brunas“ vadovas ir už patikėto turto išsaugojimą atsakingas asmuo, nesiėmė jokių priemonių priekabos išsaugojimui (parsivežimui į Lietuvą ar perdavimui tretiesiems asmenims saugoti Vokietijoje sudarant reikiamos formos pagrindžiančius dokumentus). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ginčo priekaba buvo paties atsakovo T. B. pasisavinta, ką taip pat patvirtina specialisto išvados 5 klausimas, kuriuo nustatyta, kad ginčo priekabos gamybos kaštai nebuvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, kas taip pat patvirtina, kad atsakovo klaidinimas dėl ginčo priekabos buvimo vietos ir versijų kėlimas apie trečiųjų asmenų padarytus neteisėtus ar nusikalstamus veiksmus tėra siekis išvengti atsakovo atsakomybės už jo paties neteisėtus veiksmus. Šių argumentų nepaneigia ir atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Vokietijoje tyrimas dėl ginčo priekabos galimai vyksta ir ši puspriekabė yra įtraukta į Europolo saugaus tinkle sistemą;

11.3. Atsakovas, būdamas juridinio asmens vadovu, pažeisdamas savo imperatyvias pareigas, ne tik neišsaugojo ir neperdavė įmonei priklausančio turto, bet ir nepagrįstai savo pareigų vykdymą siekia perkelti ieškovės administratorei;

11.4. Byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybes, kad administratorė turi reikalavimo teisę į atsakovą visai ginčo priekabos vertei (2016 m. gruodžio 31 d. trišalės sutarties kainai), sudarančiai 45 000 Eur, tačiau vadovaudamasi ekonomiškumo, protingumo principais, siekdama palengvinti bylinėjimosi procesą, administratorė ieškinį teikė tik tai sumai, kuriai pats atsakovas patvirtino savo parašu ginčo priekabos vertę, t. y. 24 000 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus – UAB „Brunas“ įgalioto asmens Ž. A. ir Werner el. susirašinėjimą dėl ginčo objekto korekcijų, gabenimo, perdavimo ir grąžinimo. Nurodo, kad šie įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, nes apelianto nuomone buvo kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog teismas negali taikyti žalos ir civilinės atsakomybės instituto apeliantės atžvilgiu.

15. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, turi būti pagrįstas įrodymų sąsajumas su byla (CPK 180 straipsnis).

16. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, nes apelianto teikiami dokumentai: 1) nėra išversti į lietuvių kalbą (CPK 113 straipsnio 3 d.), 2) galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o jų pateikimo būtinybė nėra iškilusi tik apeliacinės instancijos teisme, 3) nėra reikšmingi sprendžiant ginčą, nes jais siekiamos pagrįsti aplinkybės nėra ginčo dalykas byloje, t. y. dėl to ginčo nėra.

Dėl ginčo esmės

17. Nustatyta, kad 2018 m. gegužės mėnesį BUAB „Brunas“ (ieškovės) pagaminta 24 000 Eur vertės aliuminė priekaba VIN (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo objektas) buvo pristatyta į Vokietiją užsakovui Werner & Wildemann GmbH & Co. KG, kuris atsisakė ją priimti ir 2018 m. liepos 23 d. el. laišku pranešė ieškovei, kad ginčo objektas paruoštas atsiėmimui (parsigabenimui į Lietuvą). 2018 m rugsėjo 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi įmonei yra iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2018 m. spalio 9 d.), kuria bendrovės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Apeliantas iki 2018 m. spalio 25 d. (per teismo nustatytą terminą) neperdavė administratoriui nei dokumentų, nei turto ir tik 2018 m. gruodžio 20 d. buvo pasirašytas dokumentų ir turto perdavimo aktas, kuriuo ginčo objektas nebuvo perduotas, o tik nurodyta, kad saugojimo vieta pas klientą Werner & Wildemann GmbH & Co. KG. Duomenų, kad apeliantas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų parsivežti ginčo objektą į Lietuvą nėra. Šiuo metu nustatyta, kad ginčo objektas yra dingęs (jo nėra pas Werner & Wildemann GmbH & Co. KG).

18. Byloje kilęs ginčas, ar apeliantas (įmonės vadovas) turi atlyginti žalą ieškovei dėl prarasto ginčo objekto.

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2013).

20. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas.

21. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar apeliantas, perduodamas ginčo turtą administratoriui, tinkamai įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, ar jas įgyvendindamas buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus bei, ar jo elgesys atitiko protingo vadovo elgesio standartą.

22. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. 2018 m. rugsėjo 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi apeliantas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus. Taigi, būtent apeliantas, kaip įmonės vadovas, turi pareigą (privalo) perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, o negali šios pareigos perkelti administratoriui ar kitiems asmenims. Pažymėtina, kad aplaidus savo pareigų vykdymas (ar jų visiškas nevykdymas), kai neperimamas įmonės turtas, nesirūpinama turtu, neieškoma galimai prarasto turto, nesudaromi buhalterinės apskaitos dokumentai yra neteisėti įmonės vadovų veiksmai, kurie užtraukia jiems civilinę atsakomybę (Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-601/2019).

23. Byloje nustatyta, kad ginčo objektas netiko užsakovui, kuris atsisakė jį priimti bei pranešė 2018 m. liepos 23 d. apie paruoštą ginčo objektą atsiėmimui. Apeliantas, po pateikto pranešimo dėl ginčo objekto pasiėmimo, nesiėmė jokių veiksmų jį parsivežti į Lietuvą, nederino su užsakovu galimybės ginčo objektą saugoti tam tikrą laiką ir pan. Bankroto byla UAB „Brunas“ iškelta tik 2018 m. spalio 9 d. (įsiteisėjo nutartis), o apeliantas apie ginčo objektą (jo buvimo vietą) pranešė administratoriui tik 2018 m. gruodžio 20 d., tačiau jo neperdavė administratoriui. Toks apelianto neveikimas (ginčo objekto neparsivežimas per 5 mėnesius į Lietuvą ir neperdavimas administratoriui), teisėjų kolegijos vertinimu laikytinas nerūpestingu, aplaidžiu ir neatitinkančiu protingo vadovo elgesio standartų, t. y. neteisėtas veiksmas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė civilinę atsakomybę apelianto atžvilgiu. Nekelia abejonių tai, kad apeliantui tinkamai įgyvendinus savo pareigas (rūpintis įmonės turtu ir jį saugoti) ir laiku parsigabenus ginčo objektą (byloje nenustatyta, kad tam būtų kokių nors trukdžių iš užsakovo pusės), įmonei žala nebūtų atsiradusi (nebūtų dingęs ginčo objektas), todėl teisėjų kolegijos vertinimu būtent apelianto neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaryta ieškovei žala.

24. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad jis negalėjo pasiimti ginčo objekto dėl įmonės sunkios finansinės padėties ar dėl trumpo laiko tarpo iki bankroto bylos iškėlimo. Byloje nustatyta, kad nuo užsakovo pranešimo apie paruoštą ginčo objektą atsiėmimui (2018 m. liepos 23 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (2018 m. spalio 9 d.) praėjo du su puse mėnesio, o iki dokumentų ir turto perdavimo (2018 m. gruodžio 20 d.) net penki mėnesiai, todėl apelianto siekis prisidengti per trumpu laikotarpiu dėl ginčo objekto atsiėmimo, laikytinas visiškai nepagrįstu. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas turėjo galimybę parsivežti ginčo objektą ir po 2018 m. spalio 9 d. (kuomet įmonės vadovu jau tapo administratorius), nes tam jokių trukdžių nebuvo, ginčo objekto perdavimas užsakovui ir buvimas pas jį nebuvo įformintas dokumentaliai, juo labiau, kai apeliantas turėjo pareigą visą įmonės turtą perduoti administratoriui ir perdavimą vykdė tik 2018 m. gruodžio 20 d. Finansinių galimybių nebuvimas, kaip priežastis neparsivežti ginčo objekto, taip pat laikytina visiškai nepagrįstu argumentu, nes ginčo objekto parsivežimo kaina yra pakankamai nedidelė (apie 300 Eur – už tokią kainą ginčo objektas buvo nugabentas į Vokietiją, iš kur ir turėjo būti pargabentas; patvirtina N. V. PVM sąskaita faktūra), juo labiau įvertinus ginčo objekto vertę (24 000 Eur).

25. Apelianto argumentai, tokie kaip - administratoriui buvo nurodyta ginčo objekto buvimo vieta, imtasi veiksmų tikslinti ginčo objekto buvimo vietą – nepašalina apelianto civilinės atsakomybės už pareigos perduoti ginčo objektą administratoriui nevykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1230/2012 yra pasisakęs, kad „įstatyme visų pirma būtent įmonės vadovui yra nustatyta pareiga perduoti turtą ir šios pareigos tinkamas įvykdymas negali būti suprantamas taip, kad įmonės vadovas galėtų būti laikomas ją įvykdžiusiu vien nurodžius turto buvimo vietą, juo labiau, kai patikimų įrodymų apie turto realų buvimą nurodytoje vietoje apskritai nepateikiama“. Pažymėtina, kad apelianto veiksmai (kreipimasis į užsakovą, į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pan.), kurie buvo atlikti po dokumentų ir turto perdavimo administratoriui (2018 m. gruodžio 20 d.), nepašalina apelianto veiksmų neteisėtumo dėl ginčo objekto išsaugojimo (parsigabenimo) ir perdavimo administratoriui tam nustatytu laiku.

26. Nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad teismas neturėjo žalos dydžio susieti su turto balansine verte. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas savo skunde kvestionuodamas žalos dydį nenurodė, kokia faktinė žala galimai padaryta ieškovei dėl ginčo objekto neperdavimo administratoriui, kaip ji turėtų būti paskaičiuota pagal apeliantą. Todėl tokie apelianto argumentai laikytini deklaratyviais. Antra, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą žalos dydį. Trečia, žalos dydis nustatytas pagal apelianto pateiktus dokumentus, t. y. 2018 m. gegužės 22 d. aktą dėl aliuminės priekabos vertės Nr. 18-002, įmonės prekių likučių pagal datą sąrašą (2018 m. spalio 9 d.), kuriuose ginčo objekto vertė nurodyta 24 000 Eur. Ketvirta, pats apeliantas prieš iškeliant įmonei bankroto bylą teismui nurodė, kad ginčo objekto vertė yra 29 000 – 30 000 eurų (2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo - civilinė byla Nr. eB2-92-945/2022). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos dydį nustatė – 24 000 Eur.

27. Kiti apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

28. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto valstybei priteistinos 8,05 Eur išlaidos, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo T. B. 8,05 Eur (aštuonis eurus 5 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Valstybei priteistos sumos turi būti įmokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Evaldas BurzdikasDiana LabokaitėLina Žemaitienė