- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-18
- Bylos Nr.
- 2A-1064-619/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12435-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, V. K., I. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, V. K. ir I. M. dėl žalos atlyginimo,
Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atstovaujamos Kauno apskrities VPK ONTV, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos bei iš advokato V. K., advokatės I. M. 425000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad ieškovas 2010 m. gegužės 20 d. buvo sulaikytas Kauno apskrities VPK ONTV pareigūnų ir po mušimų, kankinimų patalpintas į Kauno miesto areštinę. 2010 m. gegužės 21 d. ieškovas nuvestas į kabinetą, kuriame buvo ikiteisminio tyrimo tyrėja R. M. ir ieškovui valstybės paskirtas advokatas V. K.. Ieškovui paprašius pasinaudoti teise pabendrauti su advokatu be pašalinių tyrėja to neleido, o advokatas pareiškė, kad tam neturi laiko. Ieškovas dėl tokių neteisėtų tyrėjos ir advokato veiksmų patyrė šoką. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu pagal LR Baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. ir nuteistas 4 metams laisvės atėmimo. Ieškovo įsitikinimu, teisėsaugos pareigūnai atliekant ikiteisminį tyrimą ir taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelio veiksmus, renkant įrodymus baudžiamojoje byloje, siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką, peržengė visas EŽTT bei LRKT apibrėžtas leistinumo ribas. Ieškovo nuomone, baudžiamoji byla nutrauktina, kadangi baudžiamojo proceso veiksmai ieškovo atžvilgiu pradėti neturint informacijos apie ieškovo nusikalstamas veikas, baudžiamosios bylos turi būti inicijuojamos paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, o ne norint tokius požymius dirbtinai sukonstruoti. Baudžiamoji byla nutrauktina ir tuo pagrindu, kad joje esantys įrodymai laikytini neleistinais. Ieškovas minėtą dieną nepardavė jokių psichotropinių medžiagų, kadangi jų neturėjo, tai patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Padaryti nusikalstamas veikas 2010 m. kovo 26 d., 2010 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. gegužės 20 d. ieškovas buvo kurstomas ir jas padarė išprovokuotas policijos slaptųjų agentų. Ieškovas taip pat nurodė, kad teismas priimdamas nuosprendį, visiškai neišdėstė motyvų bei nepasisakė dėl ko atmetė ieškovo ir jo advokatės argumentus dėl provokacijos ir kurstymo, nesilaikė BPK 305 str., 301 str. nuostatų. Remiantis susiklosčiusia teismų praktika ieškovo padaryta nusikalstama veika negali būti pripažinta baigta ir turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas parduoti psichotropines medžiagas. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad ieškovas psichotropines medžiagas, rastas jo gyvenamojoje vietoje, laikė turėdamas tikslą platinti. Ieškovas iš karto po teismo nuosprendžio paskelbimo kreipėsi į advokatę I. M. dėl apeliacinio skundo parengimo, tačiau ji skundo neparengė. Ieškovo nuomone, dėl nurodytų ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmų, baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo ir valstybės paskirtų advokatų V. K. ir I. M. veiksmų buvo grubiai pažeistos ieškovo teisės įtvirtintos Konstitucijos 21 str. 2 d., 31 str. 2 d., 6 d., Teismų įstatymo 5 str. 1 d., 2 d., 6 str. 1, 2 d. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 str., EŽTT 3, 6, 8 str. Ieškovas dėl minėtų atsakovų neteisėtų veiksmų buvo neteisėtai, neteisingai nuteistas ir patyrė didžiausią moralinę žalą. Dėl minėtų atsakovų neteisėtų veiksmų yra kalinamas neteisėtai jau 3 metus ir vieną mėnesį – 37 mėnesius, todėl ieškovas prašo priteisti solidariai iš atsakovų 425500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad atsakovas šios kategorijos bylose atstovauja teismą ir teisėjus, tuo tarpu ieškovas ieškinio pagrindu nurodo neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus atliekant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, tačiau teismas netaiko šios procesinės prievartos priemonės, o tik leidžia ją atlikti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, jis nėra tinkamas atsakovo atstovas šioje byloje. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo ieškovas nuteistas, todėl nesuprantama jo pozicija ginčyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas advokatas V. K. su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovo nuomone, jo veiksmuose nėra deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio ieškovo nurodomų neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu, todėl ieškovo argumentai, dėl jo atžvilgiu taikyto nusikalstamos veikos modelio teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjamoje civilinėje byloje nenagrinėtini, antraip būtų kvestionuojamas įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė advokatė I. M. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė visų sąlygų būtinų civilinei atsakomybei taikyti. Teigdamas, kad kreipėsi į atsakovę dėl apeliacinio skundo parengimo, nepateikė tai pagrindžiančių dokumentų. Ieškovas iki ieškinio padavimo šioje byloje nesikreipė nei su prašymais, nei skundais ar pretenzijomis dėl atsakovės veiksmų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė suteikė ieškovui pagalbą nekvalifikuotai. Atsakovė pažymėjo, kad remiantis BPK 312 str. 5 d. nuteistojo gynėjai teisę paduoti apeliacinį skundą turi tik išreikštai nuteistojo valiai dėl tokio skundo padavimo. Ieškovas turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą ir pats, tačiau šia teise nepasinaudojo ir tai reiškia, kad su nuosprendžiu sutiko. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovo argumentai dėl jo atžvilgiu taikyto nusikalstamos veikos imitacijos modelio nenagrinėtini šioje byloje, kadangi įsiteisėjusio nuosprendžio teismas neturi įgaliojimų kvestionuoti.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Kauno apskrities Vyriausias policijos komisariatas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas atliko ikiteisminį tyrimą nepažeisdamas BPK nuostatų, jo veiksmai buvo teisėti, todėl atsirasti atsakomybei nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovo R. K. ieškinį atmetė. Konstatavo, kad ieškovas kildindamas žalą iš neteisėto jo nuteisimo, neteisėtai jo atžvilgiu taikytų procesinės prievartos priemonių, ne tik įrodymais nepagrindžia jo nurodomų teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo, bet ir ignoruoja aplinkybę, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ieškovas pripažintas kaltu, o minėtoje baudžiamojoje byloje yra įvertinti įrodymai pagrindžiantys ieškovo kaltę, tame tarp ir įrodymai surinkti ieškovo atžvilgiu taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įsiteisėjus minėtam teismo nuosprendžiui jis tapo privalomas tiek ieškovui, tiek teismui ir kvestionuoti šio sprendimo teismas negali. Nesant byloje kitų įrodymų, kad ieškovas buvo nuteistas neteisėtai pritaikius procesines prievartos priemones, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jo nurodomų teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų atsakomybei kilti, todėl ieškinį atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Teisingumo ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą konstatavo, kad byloje esančių įrodymų nepakanka teigti, kad ieškovas išreiškė valią dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-355/2011 apskundimo apeliacine tvarka ir apie tokią valią informavo atsakovę advokatę I. M., o kartu šių įrodymų nepakanka konstatuoti ieškovo nurodomą neteisėtą atsakovės neveikimą – apeliacinio skundo nesurašymą, esant tokiai ieškovo valiai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu 2011-01-24 iki 2011-07-01 Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gauti ieškovo laiškai nesusiję su advokate I. M.. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas iki šio ieškinio pateikimo būtų skundęs tokį advokatės neveikimą kaip neteisėtą. Ieškovo argumentai, kad jis skundo neteikė pats, kadangi atsakovė jam nurodė, kad jam bus paskirta didesnė bausmė, taip pat nepagrįsti įrodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustačius vienos iš būtinų sąlygų atsakovės I. M. atsakomybei kilti – neteisėto neveikimo, ieškinio reikalavimas šios atsakovės atžvilgiu negali būti tenkinamas. Su ieškovo argumentais dėl advokato V. K. veiksmų sutiko iš dalies, tačiau atkreipė dėmesį, kad įtariamojo ir konkretaus gynėjo teisiniuose santykiuose, gynėjo pareiga negali būti aiškinama kaip besąlygiškas ginamojo pageidavimų tenkinimas bet kuriuo momentu. Taigi, nors byloje nustatyta, kad atsakovas advokatas V. K. dėl užimtumo ieškovui nurodė, kad negali bendrauti su ieškovu be pašaliečių prieš pirmąją jo apklausą, negali būti pagrindas teigti, kad atsakovas atsisakė atitinkamu momentu suteikti teisinę pagalbą ieškovui. Ieškovas posėdžio metu nurodė, kad tuo metu su advokatu norėjo pasikalbėti dėl jo sumušimo, kas įtakos pozicijai dėl ieškovui inkriminuojamos veikos pripažinimo ar nepripažinimo neturi. Minėtos apklausos metu ieškovas nesinaudojo teise atsisakyti atsakovo kaip gynėjo. Iš byloje esančių įrodymų nėra pagrindo konstatuoti, kad po 2010 m. gegužės 21 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutarties priėmimo ieškovas kreipėsi į advokatą V. K. surašyti skundą dėl jos, o advokatas šį skundą surašyti atsisakė. Tačiau pirmosios instancijos konstatavo, kad atsakovas V. K. pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nesidomėdamas ikiteisminiu tyrimu ir reikalinga pagalba ieškovui. Atsakovas žinodamas ieškovo norą pabendrauti su advokatu be pašaliečių nesiėmė jokių veiksmų susitikti su ieškovu ir vykdyti CK 6.200 str. 3 d. nustatytą pareigą vykdyti pareigas ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Tačiau nesant kitų būtinų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, atmetė ieškovo reikalavimą atsakovo V. K. atžvilgiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad teisėsaugos pareigūnai atliekant ikiteisminį ir taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelio veiksmus, renkant įrodymus baudžiamojoje byloje siekiant inkriminuoti nusikalstamą veiką ieškovui, peržengė visas EŽTT bei LRKT apibrėžtas leistinumo ribas, t.y. peržengė policijos pareigūnų, kaip slaptų agentų, leistinų veiksmų ribas. Policijos pareigūnai sukurstė ieškovą padaryti nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad jie nepasiribojo iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet ieškovo atžvilgiu darė įtaką nusikalstamai veikai padaryti. Policijos pareigūnai sukurstė nusikalstamos veikos padarymą, o ne prisijungė prie tęstinio nusikaltimo. Baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pateikta įrodymų leidžiančių įtarti pareiškėją iki susitikimo su policijos pareigūnu – tariamu pirkėju – platinant ar rengiantis platinti psichotropines medžiagas. Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelis, ypatingai aplinkybės, susijusios su pareiškėjo elgesiu praeityje, teisme nebuvo iki galo atksleistos.Apelianto įsitikinimu, baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu nutrauktina, kadangi baudžiamojo proceso veiksmai pradedami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau negalimi norint tokius požymius dirbtinai sukonstruoti. Baudžiamoji byla nutrauktina ir pripažinus neleistinais visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė.Apeliantas taip pat nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-355/2011 surašytas nesilaikant BPK 302-307 str. keliamų reikalavimų, LR Teismų įstatymo 25 str. 1 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. reikalavimų. Minėtame nuosprendyje teismas visiškai neišdėstė motyvų dėl kurių atmetė ieškovo ir jo atstovės argumentus dėl provokacijos, kurstymo bei skatinimo, nebuvo objektyvus, bešališkas ir teisingas, o teismai paskyrę bei nuolat pratęsinėję kardomąsias priemones – suėmimą taip pat nesivadovavo Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais skirdavo bei pratęsinėdavo ieškovui pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, visiškai neatsižvelgdami į bylos medžiagą, į joje esančius įrodymus, jų surinkimo bei teisėtumo pobūdį.Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nevertino ieškovo argumentų išdėstytų patikslintame ieškinyje, išsakytų teismo posėdžiuose, nepasisakė apie ieškovo argumentus dėl įrodymų surinkimo būdo baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-355/2011, dėl policijos agentų peržengimo leistinumo ribas, kurios apibrėžtos EŽTT ir LRKT kaip neleistinos, visiškai nekreipė dėmesio ir neįvertino, kad minėtas nuosprendis baudžiamojoje byloje parengtas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 birželio 20 d. nutarimo Nr. 40.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Nurodė, kad apeliantas nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, ir todėl turi būti panaikintas. Tik apeliacinio skundo paskutiniame lape abstrakčiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų surinkimo būdų baudžiamojoje byloje. Atsakovas pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių pateiktą argumentą, juo labiau, jei jis esminės reikšmės ginčo sprendimui neturi. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir įvertino visus įrodymus, išklausė dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie įrodymų įrodomąją reikšmę, teismas vertino surinktus įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu. Reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidini įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nepažeisti (CPK 185 str.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė advokatė I. M. su juo nesutiko, prašė atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nei ieškovas, nei teismas negali kvestionuoti įsiteisėjusio Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ir sprendime nepasisakė dėl ieškovo ieškinyje plačiai aptartų teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ieškovo atžvilgiu, taip pat nuosprendį priėmusio teismo veiksmų, vertinant byloje surinktus įrodymus bei įstatymų nustatytos nuosprendžių surašymo tvarko laikymosi. Esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriame jau yra įvertinti ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai kaip atitinkantys įstatymų reikalavimus ir pagrindžiantys ieškovo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negali būti vertinami iš naujo. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teismo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taigi nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atžvilgiu atmetė pagrįstai.Skirtingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus šalių paaiškinimus, ir sprendime išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl advokatų I. M. ir V. K. civilinės atsakomybės, pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų būtinų atsakomybei kilti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas advokatas V. K. su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Apeliantas skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl advokatų pažeidė CPK 36 str. 1 d. 4 p. reikalavimus, nes visiškai nenurodė, kokios bylos aplinkybės patvirtina teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą, kokiais konkrečiais įrodymais grindžiamos šios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas nepatyrė konkrečios žalos dėl atsakovo V. K. veiksmų, todėl nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Taip pat pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl advokatės I. M. veiksmų, kadangi ieškovas neįrodė, jog advokatė jo prašymu nesurašė ir nepateikė apeliacinio skundo baudžiamojoje byloje.Dėl apelianto skundo dalies, kurioje nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, apeliantas nenurodo, kokias konkrečiais teisės normas teismas pažeidžia ir kokios konkrečios bylos aplinkybės sudaro pagrindą teismo sprendimą šioje dalyje pripažinti nepagrįstu. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio R. K. atžvilgiu nustatytos aplinkybės nėra nuginčytos BPK nustatyta tvarka ir pagal CPK nagrinėjamoje byloje nenagrinėtinos, kadangi įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teismas neturi įgaliojimų kvestionuoti. Atsakovas nurodė, kad teismo sprendimas iš esmės jį tenkina, tačiau pažymėjo, kad jo santykiams su ieškovu negalima taikyti CK 6.200 str. nuostatų ir tuo grįsti apelianto neveikimą, kadangi atsakovas atstovavo ieškovui ne sutarties pagrindu, o teikdamas antrinę teisinę pagalbą remiantis LR VGTP įstatymo baudžiamosiose bylose pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno prokuroro nutarimą ar teismo nutartį esant pagrindams numatytiems BK 51 str.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas prašė jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad teisminio baudžiamosios bylos proceso metu nebuvo keliamas klausimas dėl nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų neteisėtumo. Nebuvo nustatyta, jog policijos pareigūnai veikė provokuojančiai, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ikiteisminį tyrimą atliko nepažeisdamas LR Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, jo veiksmai buvo teisėti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo apeliantas yra nuteistas, todėl nesuprantama ieškovo pozicija ginčyti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ir procesinius veiksmus, atliktus ikiteisminio tyrimo metu.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kildinamą iš neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, baudžiamąja bylą nagrinėjusio teismo bei valstybės paskirtų advokatų veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimas.
Apeliantas skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, taip pat neįvertino ieškovo išdėstytų argumentų išsakytų procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžiuose, nepasisakė dėl įrodymų surinkimo būdo baudžiamojoje byloje Nr. 1-355/2011, policijos agentų peržengimo leistinumo ribas, neįvertino, jog nuosprendis, kuriuo ieškovas nuteistas, parengtas nesilaikant nuosprendžiams keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl advokatų veiksmų, todėl sprendimas neobjektyvus, neteisėtas ir keistinas. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007). Pagal CPK 270 str. 4 d. teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti byloje esančius įrodymus, šalių pateiktus procesinius dokumentus bei jų pasisakymus posėdžių metu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ar nebuvimo, nurodė įrodymus, kuriais remiantis padarė atitinkamas išvadas, teisingai konstatavo aktualias bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, todėl atmestini skundo motyvai, kad teismo, sprendimas yra keistinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame ieškovas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, apsiriboja abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, jog skundžiamas teismo sprendimas neteisingas, priimtas nukrypstant nuo teismų praktikos. Kolegijos vertinimu, apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Apeliantas skųsdamas teismo sprendimą nenurodė, kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.
Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir dėl to, kad jame nepasisakyta dėl baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų teisėtumo ir leistinumo bei neįvertino minėtoje byloje priimto nuosprendžio atitikimo teisės aktuose nurodytiems, nuosprendžiams keliamiems reikalavimams. Šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla prerogatyva.
Šiuo atveju yra įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas yra nuteistas. Įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikšmė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 str. 1 d. 3 p., kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civilinės teisinės pasekmės, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U., G. U. ir kt. v. D. N., Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato bei Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus, ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija sutikdama tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su atsakovų pozicija pažymi, kad ieškovo argumentai dėl jo atžvilgiu taikyto nusikalstamos veikos modelio teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėtini šioje civilinėje byloje, nes įsiteisėjusio teismo nuosprendžiu baudžiamąja bylą nagrinėjantis teismas konstatavo, kad kaltinamojo versija, jog jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, paneigta byloje surinktais įrodymais. Taigi, nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad skundžiamas sprendimas keistinas dėl to, kad teismas nepasisakė dėl baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų teisėtumo ir leistinumo, kadangi tai buvo teismo, kurio žinioje buvo baudžiamoji byla prerogatyva, o pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo nei teisės, nei pareigos kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių. Šiame kontekste taip pat atmestini ir apelianto argumentai, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino minėto baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio atitikties BPK keliamiems reikalavimams. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tokio pobūdžio klausimai galėjo būti nagrinėjamas apskundus minėtą nuosprendį apeliacine tvarka, ieškovas tokią teisę turėjo, tačiau ja nepasinaudojo (BPK 312 str.).
Apeliantas taip pat nurodė, kad teismai paskyrę bei nuolat pratęsinėję kardomąsias priemones neatsižvelgė į bylos medžiagą ir nesivadovavo Konstitucijoje įtvirtintais principais. Pažymėtina, kad pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtų argumentų pirmosios instancijos teismui ieškovas nenurodė, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.