Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Šimonio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-417-384/2015 pagal ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ ieškinį atsakovei UAB „Autogerovė“, trečiajam asmeniui UAB „Iveco Capital Baltic“ dėl sutarties nutraukimo, neįmokėtų įmokų, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ bylos nagrinėjimo metu patikslinusi ieškinį, prašė nutraukti 2013 m. gegužės 6 d. tarp ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ ir atsakovės UAB „Autogerovė“ sudarytą sutartį dėl teisių ir pareigų pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį perleidimo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės UAB „Autogerovė“ 13 438,08 Eur nesumokėtų įmokų pagal lizingo sutartį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Patikslintas ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog 2010 m. balandžio 1 d. ieškovė su UAB „Afin Baltica“ (šiuo metu – trečiasis asmuo UAB „Iveco Capital Baltic“) sudarė lizingo sutartį, pagal kurią UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ buvo perduota naudotis transporto priemonė Iveco, už kurią ieškovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas – po 839,88 Eur kas mėnesį. Ieškovė ir R. A. individuali įmonė (šiuo metu – atsakovė UAB „Autogerovė“) 2013 m. gegužės 6 d. sudarė sutartį dėl teisių ir pareigų pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį perleidimo, t. y. ieškovė atsakovei perleido pareigą vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, o kartu perdavė naudotis transporto priemonę. Ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė sutartų įmokų nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui nemoka, nors naudojasi transporto priemone. Ieškovė išsiuntė atsakovei pretenziją, tačiau atsakovė sumokėjo tik dalį įmokų, todėl ieškovės vertinimu, atsakovė pažeidė esmines sutarties sąlygas, dėl ko sutartis turi būti nutraukta.

Atsakovė UAB „Autogerovė“ su ieškiniu sutiko iš dalies. Neprieštaravo, jog 2013 m. gegužės 6 d. šalių sudaryta sutartis dėl teisių ir pareigų pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį perleidimo būtų nutraukta. Reikalavimo atsakovei grąžinti sumokėtas lizingo įmokas nereiškė, nes laikė jas atlyginimu už naudojimąsi transporto priemone. Likusią ieškinio dalį prašė atmesti. Nurodė, kad sumokėjus visas įmokas pagal šalių sudarytą teisių ir pareigų perleidimo sutartį, autobusas turėjo tapti atsakovės nuosavybe. Po sutarties sudarymo atsakovė mokėjo lizingo davėjui sutartyje numatytas įmokas, tačiau paaiškėjo, jog lizingo davėjas ginčijamos sutarties sudarymui nebuvo davęs raštiško sutikimo. Todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo perleisti savo finansinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Dėl šios priežasties atsakovė nustojo mokėti įmokas ir informavo ieškovę, kad nesinaudoja autobusu ir ieškovė galinti jį pasiimti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Sprendžiant, kokie įstatymo reikalavimai keliami lizingo gavėjo UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ ir naujojo teisių ir pareigų perėmėjo UAB „Autogerovė“ 2013 m. gegužės 6 d. sudarytai teisių ir pareigų perleidimo sutarčiai, būtina ją tinkamai teisiškai kvalifikuoti. Pradinis lizingo gavėjas perleido naujajam lizingo gavėjui UAB „Autogerovė“ visas teises ir pareigas, nustatytas 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartyje. Svarbiausia iš jų – pareiga mokėti lizingo įmokas, teisė valdyti bei naudotis lizingo dalyku ir įvykdžius visas sąlygas, įsigyti jį nuosavybėn. Taigi, pagal lizingo sutartį pradinis lizingo gavėjas buvo ne tik skolininkas, bet ir kreditorius, todėl teisių ir pareigų perleidimo sutartimi sutarta ne tik dėl skolos perkėlimo, bet ir reikalavimo perleidimo naujajam kreditoriui. Įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo pačiu metu, laikantis CK 6.101–6.110, 6.115–6.122 straipsnių nuostatų. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens, tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius žinojo apie įvykusį skolos perkėlimą. Ir nors jo sutikimas ginčijamos sutarties sudarymo metu nebuvo gautas, tačiau jis tokiam teisių ir pareigų perkėlimui neprieštaravo, priėmė prievolių pagal lizingo sutartį vykdymą, sutarties neginčijo. Ši sutartis nėra nuginčyta, nėra pripažinta niekine ar negaliojančia, todėl yra galiojanti ir sukuria šalims teises ir pareigas.Teismas nustatė, o atsakovė neginčijo, kad įmokas pagal ginčijamą sutartį mokėjo tam tikrą laiką, iš viso sumokėdama 5 937,21 Eur. Transporto priemone naudojosi iki 2015 m. balandžio 21 d., kai teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones autobusas Iveco iš atsakovės buvo paimtas priverstinai. Pagal sutartį atsakovės nesumokėta įmokų suma yra 13 438,08 Eur. Teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad atsakovė transporto priemonę naudojo savo ūkinėje veikloje beveik dvejus metus, tačiau įmokas už ją mokėjo tik 7 mėnesius. Teismas nurodė, kad grąžinus ieškovei transporto priemonę, nuo 2015 m. gegužės 21 d. ieškovė pati trečiajam asmeniui moka lizingo įmokas, todėl laikė, kad sutartis faktiškai nutrūko ir šį ieškinio reikalavimą atmetė. Šie teismo argumentai nepagrįsti, kadangi sutarties nutraukimas galimas tik bendru šalių sutarimu. CK 6.217 straipsnis numato ir kitus sutarčių nutraukimo atvejus: sutarties šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba netinkamai ją vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas ir kitais atvejais, tačiau teismo išvada, kad sutartis nutraukta konkliudentiniais veiksmais, tiesiog nevykdant įsipareigojimų, yra nepagrįsta. Nors sutarties nevykdymas yra esminis pažeidimas, tačiau ieškovė atsakovei jokio pranešimo apie sutarties nutraukimą neišsiuntė, o sutartį nutraukti pasirinko teismo keliu. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė, nuo kada konkrečiai nutrūko ginčijama sutartis.

Atsakovės įmonėje pasikeitus vadovui buvo nustatyta, kad atsakovės trečiajam asmeniui sumokėtos įmokos neapskaitomos bendrovės buhalterinėje apskaitoje, kadangi lizingo davėjas PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui pateikdavo ieškovei, o ne atsakovei. Tuomet buvo kreiptasi į apeliantą, kad šis pateiktų PVM sąskaitas faktūras. Tačiau ieškovei atsisakius pateikti sąskaitas, atsakovė sustabdė įmokų mokėjimą. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad apeliantas su lizingo bendrove tinkamai nebendradarbiavo, jos neinformavo apie ginčijamą sutartį ir laiku negavo lizingo davėjo rašytinio sutikimo. Nors apeliantas pažeidė CK 6.568 straipsnio 3 dalies nuostatas ir lizingo sutarties 19.2 punktą, tačiau atsakovas lizingo bendrovei pervedė 5 937,21 Eur lizingo įmokų. Trečiasis asmuo patvirtino, kad neprieštarauja, jog lizingo įmokas už ieškovę mokėjo atsakovė. Atsižvelgus į tai, kad ginčijama sutartis sudaryta pažeidžiant įstatymo ir sutarties nuostatas, laikytina, kad ši sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Apeliantas savo skunde nepagrįstai ginčo sutartį aiškina plečiamai, cituodamas teismų praktiką. Apelianto argumentai, kad trečiasis asmuo davė sutikimą skolos perkėlimui konkliudentiniais veiksmais yra nepagrįsti, kadangi lizingo davėjas apskritai nebuvo informuotas apie ginčijamą perleidimo sutartį, nes sąskaitas siuntė ne atsakovei, o apeliantei. Trečiasis asmuo neturėjo jokio pagrindo manyti, kad apeliantas yra perleidęs savo finansinį įsipareigojimą pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį. Atsakovė sutinka su teismo išaiškinimu, kad ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia nėra pagrindo, nes šalys jos faktiškai nebevykdo, nes automobilis grąžintas apeliantei, kuri nuo 2015 m. gegužės 21 d. moka lizingo įmokas toliau, todėl teismas pagrįstai laikė, kad sutartis yra nutrūkusi. Be to, ginčijamoje sutartyje šalys nesusitarė, kaip ji gali būti nutraukta. Apeliantas nurodo, kad neaišku, nuo kada sutartis nutrūko, tačiau iš sprendimo akivaizdu, kad sutartis nutraukta nuo abipusio visiško jos nevykdymo, t. y. nuo transporto priemonės grąžinimo apeliantui. Apelianto argumentai, kad teismas be pagrindo atmetė prašymą priteisti nesumokėtas lizingo įmokas 13 438,08 Eur, taip pat nepagrįsti, nes šis reikalavimas yra perteklinis. Atsakovui sumokėjus visas įmokas pagal lizingo sutartį autobuso savininku taps pati apeliantė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl šalių sudarytos sutarties dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo teisėtumo, jos galiojimo ir įmokų pagal šią sutartį priteisimo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad lizingo davėjas – šios bylos trečiasis asmuo UAB „Iveco Capital Baltic“ (buvęs pavadinimas UAB „Afin Baltica“) su ieškove UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ 2010 m. balandžio 1 d. sudarė lizingo sutartį (toliau – Lizingo sutartis), pagal kurią lizingo davėjas ieškovei perdavė transporto priemonę Iveco, o ieškovė įsipareigojo mokėti sutartimi nustatytas lizingo įmokas – po 839,88 Eur kas mėnesį (lizingo sutarties 4.2 p.). Paskutinė įmoka turėjo būti įmokėta 2015 m. balandžio 5 d. Pagal šios sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktą nuosavybės teisė lizingo gavėjui pereina tik pilnai sumokėjus visas sutartines įmokas ir lizingo įmokas, įvykdžius visas sutarties sąlygas ir šalims pasirašius įrangos nuosavybės teisės perleidimo aktą. Taigi, ieškovei visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal prieš tai minėtą lizingo sutartį, transporto priemonė Iveco turėjo pereiti ieškovės nuosavybėn. Ieškovei dar netapus transporto priemonės savininke, 2013 m. gegužės 6 d. ji su atsakove UAB „Autogerovė“ (sutarties sudarymo metu buvusi R. A. individuali įmonė) sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartį (toliau – Perleidimo sutartis), pagal kurią ieškovė perleido atsakovei savo finansinius įsipareigojimus pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį ir kartu perdavė atsakovei naudotis minėtą transporto priemonę. Šia sutartimi atsakovė įsipareigojo tiesiogiai trečiajam asmeniui mokėti kas mėnesį 839,88 Eur dydžio lizingo įmokas (Perleidimo sutarties 3 p.). Taip pat šalys susitarė, kad atsakovei įvykdžius finansinius įsipareigojimus, lizinguojama transporto priemonė nuosavybės teise atiteks atsakovei UAB „Autogerovė“ (Perleidimo sutarties 4 p., 5 p.).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal lizingo sutartį pradinis lizingo gavėjas buvo ne tik skolininkas, bet ir kreditorius. Todėl teisių ir pareigų perleidimo sutartimi susitarta ne tik dėl skolos perkėlimo, bet ir reikalavimo perleidimo naujajam kreditoriui. Įstatymas nedraudžia prireikus šalims susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo pačiu metu, laikantis CK 6.101–6.110, 6.115–6.122 straipsnių nuostatų. Apelianto vertinimu, kreditoriui buvo žinoma apie įvykusį skolos perkėlimą. Nors jo sutikimas ginčijamos sutarties sudarymo metu nebuvo gautas, tačiau lizingo davėjas tokiam teisių ir pareigų perkėlimui neprieštaravo, sutiko su teisių ir pareigų perleidimo sutarties pasekmėmis, priėmė prievolių pagal lizingo sutartį vykdymą, sutarties neginčijo.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011, ir kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškinami ne izoliuotai, o kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip atskleidžiama tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Sisteminio šalių sutartinių teisinių santykių aiškinimo taisyklė taikytina ir platesniam teisinių santykių ratui, t. y. taip pat ir tais atvejais, kai sutarties šalių tikruosius ketinimus gali padėti atskleisti tolesni jų veiksmai, kurie gali būti susiję ir su kitomis vienos iš sandorio šalių sudaromomis sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal ginčijamą 2013 m. gegužės 6 d. teisių perleidimo sutartį atsakovė tam tikrą laiką vykdė savo įsipareigojimus ir tiesiogiai trečiajam asmeniui UAB „Iveco Capital Baltic“ mokėjo nustatytas lizingo įmokas ir naudojosi perduota lizinguojama transporto priemone. Nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki tų pačių metų pabaigos atsakovė iš viso trečiajam asmeniui sumokėjo 5 937,21 Eur įmokų (I t., b. l. 59–65). Trečiasis asmuo savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad 2013 metais dalį ieškovės prievolių pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį ieškovės vardu ir interesais vykdė atsakovė. Tai reiškia, kad lizingo davėjui buvo žinoma apie atsakovės vykdomus mokėjimus. Tačiau trečiasis asmuo lizingo gavėja ir toliau laikė ieškovę, t.y. nepripažino asmenų pasikeitimo prievolėje. Iš atsakovės procesinių dokumentų matyti, kad atsakovė nepilnai metus vykdžiusi įsipareigojimus pagal Perleidimo sutartį, suprato, jog šių įmokų mokėjimo trečiajam asmeniui pagrindimui nėra ir nebus buhalterinių dokumentų, t. y. atsakovė negaus PVM sąskaitų faktūrų. Dėl šios priežasties atsakovė nutraukė įmokų mokėjimus ir 2014 m. kovo 18 d. kreipėsi į trečiąjį asmenį UAB „Iveco Capital Baltic“ dėl PVM sąskaitų faktūrų pateikimo. Taigi, nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „Iveco Capital Baltic“ gautas iš atsakovės įmokas priimdavo ir tam neprieštaravo. Tačiau PVM sąskaitas faktūras trečiasis asmuo pateikdavo ieškovei, nes laikė, jog 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutarties šalis – lizingo gavėjas nepasikeitė, juo ir toliau liko UAB „Jurbarko mažieji autobusai“. Todėl dėl PVM sąskaitų faktūrų gavimo pasiūlė atsakovei kreiptis į ieškovę (I t., b. l. 40–41).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.568 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad lizingo davėjas gali perleisti tretiesiems asmenims visas ar dalį savo teisių, susijusių su lizingo sutartimi ir jos dalyku. Šis teisių perleidimas neatleidžia lizingo davėjo nuo jo prievolių, kurių įvykdymo terminas iki prievolių perdavimo tretiesiems asmenims buvo suėjęs, pagal lizingo sutartį ir nekeičia lizingo sutarties esmės. Lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą (CK 6.568 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad lizingo davėjas trečiasis asmuo UAB „Iveco Capital Baltic“ ieškovei rašytinio sutikimo dėl ieškovės teisių ir pareigų perleidimo atsakovei pagal lizingo sutartį sutarties sudarymo metu nebuvo davęs. Prieš tai minėtos perleidimo sutarties 19.1. ir 19.2. punktuose numatyta, kad lizingo davėjas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas pagal šią sutartį bet kokiems tretiesiems asmenims, tačiau lizingo gavėjas neturi teisės perleisti savo teisių ir pareigų pagal šią sutartį, prieš tai negavęs raštiško lizingo davėjo sutikimo (I t., b. l. 23). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neturėdama lizingo davėjo rašytinio sutikimo ir perleisdama savo teises ir pareigas pagal lizingo sutartį pažeidė tiek imperatyvias CK 6.568 straipsnio 3 dalies nuostatas, tiek 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutarties 19.1 – 19.2 punktuose nustatytus reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad atsakovei iš dalies įvykdžius savo įsipareigojimus pagal įstatymams ir sutarčiai prieštaraujančią perleidimo sutartį, o lizingo davėjui tam neprieštaraujant, lizingo sutartis nebuvo modifikuota, o transporto priemonės naudotoja ir toliau išliko ieškovė UAB „Jurbarko mažieji autobusai“.

CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 str. 3 d.). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad šalys, sudarydamos ginčijamą 2013 m. gegužės 6 d. teisių ir pareigų pagal 2010 m. balandžio 1 d. lizingo sutartį pažeidė tiek imperatyvius įstatymo, tiek sutarties reikalavimus, nagrinėjamoje byloje ginčijama sutartis laikytina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1. 78 str. 1 d., 5 d., 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo.

CK 1. 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta ir šalys to neginčija, kad lizinguojama transporto priemonė 2015 m. gegužės 21 d. grąžinta UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ (I t., b. l. 53). Ieškovė nuo 2015 m. gegužės 21 d. toliau vykdo savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį ir moka lizingo įmokas trečiajam asmeniui (I t., b. l. 131). Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčijama sutartis turėtų būti ne nutraukta, bet pripažinta negaliojančia, nes pačios sutarties sudarymas prieštarauja lizingo sutarčiai ir įstatymo nuostatoms, taip pat nurodė, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais nereikalauja, jog ieškovė grąžintų jai atsakovės sumokėtas lizingo įmokas už transporto priemonę, nes tam tikrą laiką perduota lizinguojama transporto priemone atsakovė naudojosi savo ūkinėje veikloje (2015 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašo 17:42 min.).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju restitucija įvykusi, t. y. lizinguojama transporto priemonė grąžinta lizingo gavėjui, o niekinės ir negaliojančios sutarties šalis atsakovė nereikalauja grąžinti jai trečiajam asmeniui sumokėtų lizingo įmokų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo atmetė prašymą priteisti nesumokėtas lizingo įmokas 13 438,08 Eur. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šalys 2013 m. gegužės 6 d. sutartį sudarė pažeisdamos imperatyvias įstatymo ir lizingo sutarties nuostatas ir pripažino, kad ginčijama sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Tai reiškia, kad apeliantė be teisinio pagrindo reikalauja iš atsakovės priteisti ieškovės naudai visas likusias nesumokėtas pagal šią sutartį įmokas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė už atsakovę yra sumokėjusi prašomą priteisti sumą. Juo labiau, kad lizingo sutartis yra galiojanti ir pareigą mokėti lizingo įmokas turi apeliantė, bet ne atsakovė. Be to, sumokėjusi visas įmokas lizinguojamos transporto priemonės savininke taps apeliantė UAB „Jurbarko mažieji autobusai“. Esant nustatytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė be teisinio pagrindo reikalauja iš atsakovės UAB „Autogerovė“ priteisti lizingo įmokas, todėl ir šį ieškinio reikalavimą atmetė pagrįstai.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad apskųstasis teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d.). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovės UAB „Autogerovė“ teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sudarė 300 Eur (II t., b. l. 45, 46), todėl iš ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ priteistina 300 Eur atsakovės naudai jos turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Jurbarko mažieji autobusai“ (juridinio asmens kodas 258302610) 300,00 Eur (tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovės UAB „Autogerovė“ (juridinio asmens kodas 302717427) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.