Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. R. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. R., notarė S. V. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) 2024 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su pareiškimu, juo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. (A. M.) po M. L. (M. L.) mirties paveldėjo jo turtą faktiškai pradėjęs jį valdyti bei įgijo turtinę teisę į turėtą žemę, kuri atkurta Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2006 m. vasario 14 d. sprendimas). Vėliau pareiškėja patikslino pareiškimą papildomai nurodydama, kad M. L. 1996 m. gegužės 10 d. ranka surašytas asmeninis testamentas buvo teisinis pagrindas A. M. priimti palikimą. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis A. M. mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėja tvarkydama paveldėjimo dokumentus sužinojo, kad jos sutuoktinis nesusitvarkė savo dėdės M. L., mirusio (duomenys neskelbtini), atkurtos nuosavybės į 7,65 ha žemės sklypą Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime paveldėjimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad M. L. 1996 m. gegužės 10 d. ranka surašė asmeninį testamentą, kuriame nurodė paliekantis savo turtinę teisę į minėtą žemės sklypą A. M. (pareiškėjos sutuoktiniui), tačiau šio testamento originalo nepavyko atrasti. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. vasario 14 d. sprendimu taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės į 7,1 ha žemės sklypą M. L. broliui J. L. (J. L.), kuris mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sutuoktinis A. M. iš karto po J. L. ir M. L. mirčių pradėjo valdyti visą 13,25 ha žemės sklypą ir 1,5 ha mišką, rūpinosi tuo turtu kaip savo (valdė, naudojo, prižiūrėjo, šienavo pievas, tvarkė mišką, mokėjo mokesčius ir pan.) ir tai darė iki pat savo mirties. Teisę atkurti natūra nuosavybės teisę į visą žemę paveldėjo J. L. sutuoktinė J. L., kuri mirė (duomenys neskelbtini). J. L. ir J. L. vaikų ir įvaikių neturėjo, po J. L. mirties teisę atkurti natūra nuosavybės teisę į visą žemę paveldėjo pareiškėjos sutuoktinis A. M.. Prašomų faktų nustatymas, pasak pareiškėjos, reikalingas tam, kad ji galėtų priimti sutuoktinio palikimą bei jį įregistruoti.

2. Suinteresuotas asmuo A. R. atsiliepime nurodė, kad pareiškėja turi pateikti 1996 m. gegužės 10 d. testamento originalą, nes iš esančio byloje testamento nuorašo neįmanoma nustatyti testatoriaus valios bei patenkinti pareiškimo.

3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime siūlė bylą spręsti teismo nuožiūra. NŽT nurodė, kad dėl paveldėjimo valstybės vardu nei po A. M., nei po M. L. mirties nesikreipė.

4. Suinteresuotas asmuo notarė S. V. nurodė, kad neturi suinteresuotumo bylos baigtimi.

5. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 21 d. pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad A. R. nepareiškė reikalavimo į M. L. natūra atkurtą žemę ir tokio reikalavimo negalėtų pareikšti nes yra suėjęs 10 metų senaties terminas. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimas buvo priimtas jau mirus J. L., todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisinį pagrindą turėjo A. M., kuris buvo J. L. tiesioginis paveldėtojas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos V. M. pareiškimas tenkintas. Teismas nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. M. sutuoktinis A. M. (A. M.), miręs (duomenys neskelbtini), po M. L. (M. L.) mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu paveldėjo turtinę teisę į po mirties M. L. atkurtą nuosavybės teisę į mirusiajam M. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 7,65 ha žemės natūra pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajam M. L.“. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjos paveldėjimo teisės pagal įstatymą įgyvendinimo tikslu. Pagrindiniai teismo argumentai:

6.1. Teismas pažymėjo, kad tiek J. L., tiek ir M. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į tuos pačius žemės sklypus bendrąja daline nuosavybe, tačiau M. L. daiktinės teisės VĮ Registrų centre po 2006 m. vasario 14 d. sprendimo priėmimo nebuvo įregistruotos. Teismas nustatė, kad M. L. nebuvo sukūręs šeimos ir nebuvo susilaukęs vaikų.

6.2. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja pateikė teismui Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad A. M. vardu kiekvienais metais laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2023 m. buvo mokamas žemės mokestis. Iš į bylą pateikto žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos priedo matyti, kad žemės mokestis buvo apskaičiuotas, be kita ko, ir už žemę Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime.

6.3. Teismo padarytos išvados dėl prašomo juridinio fakto pripažinimo nepakeitė ir suinteresuoto asmens A. R. kviestų liudytojų V. R. (V. R.), J. R. (J. R.) ir R. S. (R. S.) 2024 m. spalio 28 d. teismo posėdyje duoti parodymai.

6.4. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo NŽT ir suinteresuotas asmuo notarė S. V. pareiškimo tenkinimui neprieštaravo. Pareiškimo tenkinimui iš esmės prieštaravo tik A. M. sesuo A. R..

III. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

7.1. Apeliantės nuomone, niekieno nepatvirtintas asmeninio testamento nuorašas, iš kuriuo neįmanoma nustatyti, ar tikrai tai buvo M. L. ranka surašytas testamentas, kada padaryta testamento kopija, kas ją padarė. Jeigu testamentas nebuvo perduotas saugoti notarui, po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus asmeninis testamentas turi būti pateiktas teismui patvirtinti.

7.2. Apeliantė teigia, jog asmenio testamento institutas atsirado tik įsigaliojus 2001 m. naujam CK. Senas 1964 m. CK neturėjo asmeninio testamento sąvokos. 1996 m. gegužės 10 d. asmeninis testamentas negalėjo egzistuoti, kadangi civilinėje teisėje atsirado tik po 5 metų, nuo 2001 m. liepos 1 d.

7.3. Pareiškėja nepateikė įrodymo, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą.

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

8.1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialus ir reguliuoja ne bendruosius paveldėjimo klausimus, o nustato pagrindus ir tvarką pažeistoms nuosavybės teisėms bent iš dalies atkurti. Dėl to jame esančios nuostatos apie naminių testamentų pripažinimo galimybę yra išimtinio pobūdžio ir taikomos pirmiausia tais atvejais, kai sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

8.2. Apeliacinės instancijos teismo prašo atkreipti dėmesį, kad suinteresuotas asmuo A. R. bylos nagrinėjimo metu nepareiškė reikalavimo į artimo giminaičio M. L. natūra atkurtą žemės sklypą.

8.3. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė svarbias bylai aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo dalyką, nepažeidė procesinių normų, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą notarė S. V. su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

9.1. Notarė nesutinka su teismo sprendimu, nes paveldėti pagal įstatymą gali tik giminaičiai, nurodyti CK, o A. M. (A. M.) ir M. L. (M. L.) nėra giminaičiai, todėl jokie paveldėjimo santykiai pagal įstatymą tarp jų negali atsirasti.

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prašo spręsti apeliacinio skundo pagrįstumą vadovaujantis protingumo, sąžiningo ir teisingumo principais pagal byloje surinktus įrodymus bei teismų praktiką. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

10.1. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba veikia valstybės vardu valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas veikia valstybės vardu įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo projektams įgyvendinti, ir šio įstatymo nustatytus atvejus, kai valstybės vardu paveldint ar kitaip įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn valstybės vardu veikia Žemės ūkio duomenų centras. Nacionalinė žemės tarnyba dėl paveldėjimo valstybės vardu, nei po A. M., nei po M. L. mirties nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą (jos dalį), sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teismas sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

14.1. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į M. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 7,65 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini) 6,76 ha ir skl. Nr. (duomenys neskelbtini) 0,89 ha) žemės grąžinant Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime natūra bendrosios nuosavybės teise su J. L. (7,10 ha) (e. b. t. 1, b. l. 15). Minėtame sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės minėtiems asmenims buvo atkurtos į bendrą 14,75 ha ploto žemę, iš kurios 13,25 ha yra žemės ūkio paskirties, o 1,5 ha miškų ūkio paskirties. M. L. brolis J. L. mirė dar anksčiau nei M. L., t. y. (duomenys neskelbtini). Tiek jam, tiek ir M. L. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos natūra po jų mirties.

14.2. M. L. vaikų bei įvaikių neturėjo, gyveno savo brolio J. L. ir jo sutuoktinės J. L. šeimoje, kuri vaikų bei įvaikių taip pat neturėjo. Pareiškėjos sutuoktinio A. M. teta J. L. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties pareiškėjos sutuoktiniui A. M. 2007 m. birželio 7 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, patvirtinantis, kad J. L. turtą paveldėjo pareiškėjos sutuoktinis (e. b. t. 1, b. l. 18). Šio paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu pareiškėjos sutuoktinio A. M. vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 64900/132500 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurio bendras plotas yra 13,25 ha, adresas (duomenys neskelbtini) kaimas, Vilniaus rajonas (e. b. t. 1, b. l. 22, 157). Į likusią dalį minėto žemės sklypo (67600/132500) įregistruota, jog naudotojas 2006 m. vasario 14 d. sprendimo pagrindu buvo M. L., tačiau daiktinės teisės nebuvo įregistruotos (e. b. t. 1, b. l. 23). Analogiška situacija buvo ir su 1,5 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuomet pagal 2007 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimą į 6100/15000 dalis šio sklypo nuosavybės teisė buvo įregistruota A. M., o M. L. buvo nurodytas kaip likusios dalies (8900/15000) naudotojas pagal 2006 m. vasario 14 d. sprendimą, tačiau daiktinės teisės į jį neįregistruotos (e. b. t. 1, b. l. 24, 172).

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

10. Pirmosios instancijos teismas (toliau – ir teismas), įvertinęs bylos duomenis, nusprendė, kad A. M. rūpinosi visa žeme, į kurią vėliau buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės bendrai abiem mirusiems J. L. ir M. L., tai leido teismui pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M., po M. L. mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu turto valdymu įgijo turtinę teisę į mirusiam M. L. vėliau atkurtą nuosavybės teisę pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimą.

11. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėja nepateikė įrodymo, kad negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliantės teigimu, 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas neturėjo asmeninio testamento sąvokos. Jos nuomone, pareiškime bei pirmosios instancijos sprendime nenustatyta priežastinio ryšio tarp M. L. mirties ir A. M. paveldėjimo. Pirminiame pareiškime teismui buvo nurodoma, kad 1996 m. gegužės 10 d. asmeninio testamento nuorašu M. L. paliko savo turtinę teisę į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pareiškėjos sutuoktiniui, A. M.. Tačiau testamento nuorašas nėra patvirtintas, iš jo neįmanoma nustatyti, ar tikrai tai buvo M. L. ranka surašytas testamentas, jei taip, kada padaryta testamento kopija, kas ją padarė. Apeliantės manymu, pagal 1964 m. CK 581 straipsnį testamentas turėjo būti paties testatoriaus pasirašytas, notariškai patvirtintas bei perduotas sudaryto testamento saugojimo vietos notarų biurui, tačiau tokių duomenų nėra.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 587 straipsnyje nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o šie veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalis paveldėtojai atsiradusį palikimą gali priimti jį faktiškai pradėję valdyti, ar padavę pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, o šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, tiek palikimo atsiradimo metu, tiek vėlesnis CK reglamentavimas numatė palikimo priėmimo būdą – faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti.

13. Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis).

14. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje nurodytas pavyzdinis sąrašas aplinkybių, kurios patvirtina faktinį palikimo priėmimą. Nors ši teisės norma nebuvo įtvirtinta 1964 m. CK, kuris galiojo galimo palikimo atsiradimo (priėmimo) momentu (1996 m.), tačiau ji atitinka tiek tuo metu galiojusią, tiek šiuo metu galiojančią teisminę praktiką, sprendžiant ginčus dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, todėl aktuali ir nagrinėjamu atveju.

15. Akcentuotina, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Įpėdiniais paveldint pagal įstatymą gali būti – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Akcentuotina, jog CK 5.11 straipsnyje aiškiai apibrėžti giminystės ryšiai ir laipsniai, kuriuos atitinkantys asmenys turi teisę paveldėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2024). Paveldėjimo pagal įstatymą atveju įpėdinių teisė pretenduoti į palikimą susieta su CK 5.11 straipsnyje imperatyviai nustatytomis įpėdinių eilėmis. Šios paveldėjimo tvarkos negali pakeisti nei įpėdiniai, nei teismas.

17. Dera pažymėti, jog išanalizavus bei įvertinus bylos duomenis galima spręsti, jog pareiškėjos sutuoktinis A. M. nėra giminystės ryšiais susijęs su palikėju M. L.. Nors pareiškėja V. M. pareiškime nurodo, kad palikėjas M. L. (ir jo brolis J. L.) yra potencialaus paveldėtojo (palikėjos mirusio sutuoktinio) A. M. dėdė (e. b., t. 1, b. l. 64, pirma pastraipa), tačiau tai yra klaidinga informacija. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. L. yra A. M. teta, o J. L. buvo J. L. sutuoktinis (e. b., t. 1, b. l. 26, 27). Svarbu tai, kad A. M. tėtis M. M. (e. b., t. 1, b. l. 29, 30) buvo J. L. (mergautinė pavardė M.) brolis. Vadinasi, kad palikėjas M. L. A. M. yra Tetino (tetos vyro) brolis, taigi jų nesieja giminystės ryšiai (CPK 12, 178 straipsniai).

18. Atitinkamai, nustačius, kad A. M. nėra giminystės ryšiais susijęs su palikėju M. L., A. M. nėra įpėdinis CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme (1964 m. CK 573 straipsnis), todėl neturi teisės paveldėti pagal įstatymą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis) – M. L. turtą faktiškai pradėjus jį valdyti bei įgyti turtinę teisę į turėtą žemę (CK 5.51 straipsnis).

19. Atsižvelgiant į tai, kad nors buvo nuspręsta, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. buvo perėmęs mirusiojo M. L. turtą ir pradėjęs jį valdyti, tačiau, kaip minėta, nebūdamas įpėdiniu, jis neturi teisės tapti paveldėtoju pagal įstatymą.

20. Pridėtina, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, bet ne paveldėjimo klausimus, kaip bando teigti pareiškėja. Kaip žinoma, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į M. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 7,65 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini) 6,76 ha ir skl. Nr. (duomenys neskelbtini) 0,89 ha) žemės sklypo, grąžinant Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime natūra. Taigi, minėto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reguliavimas šios bylos kontekste (dėl paveldėjimo santykių) nebėra aktualus.

21. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, nes A. M. nelaikytinas įpėdiniu pagal įstatymą, nes nepatenka į CK 5.11 straipsnyje nustatytą baigtinį įpėdinių eilės sąrašą.

22. Kitas aspektas tas, kad pareiškėja pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. L. 1996 m. gegužės 10 d. ranka surašytas asmeninis testamentas, kuriame nurodyta, kad jis palieka savo turtinę teisę į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, A. M., buvo teisinis pagrindas A. M. priimti palikimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M., po M. L. mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu turto valdymu įgijo turtinę teisę į mirusiam M. L. vėliau atkurtą nuosavybės teisę pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimą, klausimo, kiek tai susiję su paveldėjimu pagal testamentą, nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė (sprendimo 12 punktas).

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstatavus, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. nėra M. L. įpėdinis pagal įstatymą, todėl negali paveldėti M. L. turtą faktiškai pradėjus jį valdyti, būtina iš esmės nagrinėti klausimą dėl paveldėjimo teisės pagal testamentą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

24. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

25. Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ištyrus bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į šį skundą argumentus, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas dėl anksčiau nurodytų priežasčių nesiaiškino svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių dėl juridinio fakto nustatymo pagal asmeninį testamentą, taigi neatskleidė bylos (jos dalies) esmės.

27. Dėl to, siekiant ginčą išspręsti teisingai, byla šiuo kontekstu turėtų būti nagrinėjama iš esmės, vertinant ne tik byloje jau esančius, bet taip pat ir renkant naujus įrodymus.

28. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas ,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos V. M. sutuoktinis A. M. (A. M.), miręs (duomenys neskelbtini), po M. L. (M. L.) mirties (duomenys neskelbtini) faktiniu valdymu paveldėjo turtinę teisę į po mirties M. L. atkurtą nuosavybės teisę į mirusiajam M. L. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 7,65 ha žemės natūra pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajam M. L.“ ir šioje dalyje pareiškimą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. bylos dalį pagal pareiškėjos V. M. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. L. 1996 m. gegužės 10 d. ranka surašytas asmeninis testamentas, kuriame nurodyta, kad jis palieka savo turtinę teisę į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, A. M., buvo teisinis pagrindas A. M. priimti palikimą, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šis procesinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.