- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-1837-560/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00894-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- M. O.
- Suinteresuotas asmuo
- H. K., J. K., D. Š., Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys H. K., J. K., D. Š., Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja M. O. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinusi prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Nurodė, kad ji turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybę turi nuo gimimo. Jos tėvas V. K. buvo represuotas, todėl ji turi teisę į dvigubą pilietybę. Faktą, kad jis visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, gali paliudyti šalia gyvenę kaimynai J. D., D. M.. Tėvas gimė (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) kaime, kuriai valstybei tuo metu priklausė šis kaimas nežino, tėvo tėvas gyveno (duomenys neskelbtini), o vėliau – (duomenys neskelbtini) kaime, į (duomenys neskelbtini) kaimą jie persikėlė apie 1922 metus. Tėvas dirbo (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, vėliau jį ištrėmė į Sibirą, paskui jis buvo reabilituotas ir sugrįžo namo, kur gimė ji pati ir jos broliai bei seserys. Pareiškėja nurodė, kad turi dokumentus, jog senelis (duomenys neskelbtini) kaime pirko žemę. Tėvo pilietybę patvirtinančių dokumentų neturi.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo H. K. paaiškino, kad V. K. buvo jos vyras, ji ištekėjo būdama 19 metų. Gyveno apie 10 km nuo vyro gyvenamosios vietos. Jis turėjo visus dokumentus, kuriuos privalėjo turėti. Namuose neturi jokių dokumentų iki 1940 metų. Nežino kuo vyras užsiiminėjo iki karo, vėliau kalėjo 5 metus, paskui dirbo kolūkyje. Neprisimena, ar vyras pasakojo apie savo tėvus. Jo motina gyveno kartu su jais, o jo tėvas seniai buvo miręs, motina apie savo gyvenimą nieko nepasakojo.
Šalies argumentai
4. Suinteresuoti asmenys D. Š. ir J. K. pateikė atsiliepimus į M. O. pareiškimą, kuriuose prašė pareiškimą patenkinti.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą nurodė bei Migracijos departamento atstovas D. J. teismo posėdyje paaiškino, kad 2020 m. spalio 22 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjos pranešimą apie įgytą Rusijos Federacijos pilietybę, kuriame pareiškėja nurodė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punktą (yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.). Migracijos departamentas 2021 m. gegužės 6 d. raštu 10K-13963 „Dėl dokumentų nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad ji Migracijos departamentui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas V. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat informavo pareiškėją, kad jos pranešimo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Prašomų dokumentų ar pareiškėjos pranešimo, kad daugiau dokumentų ji Migracijos departamentui pateikti negali, nes jų neturi/negali gauti, Migracijos departamentas negavo. V. K. (duomenys neskelbtini) m. gimė Šalčininkų apskrityje, kuri buvo okupuota Lenkijos. Migracijos departamentas nesutiko dėl pareiškėjos teismui pateikto 2019 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymos „Dėl neteisėto kalinimo“ Nr. 12.11-5 įrodomosios reikšmės. Minėta pažyma neįrodo, kad V. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje gyveno ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir užsieniečiai bei asmenys be pilietybės. 2019 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažyma Nr. 12.11-5 nebuvo nustatyta, kad V. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjos M. O. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d.
7. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad pareiškėja M. O. turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes bei nori abi pilietybes išsaugoti vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kadangi jos tėvas V. K. nuo gimimo gyveno Lietuvos teritorijoje, o vėliau Sovietų Sąjungos jėgos struktūrų iš Lietuvos buvo ištremtas. Siekdama išsaugoti dvigubą pilietybę pareiškėja turi įrodyti, kad jos tėvas V. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, kad V. K. buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtina 2002 m. gegužės 20 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-310-05/2002, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos H. K. vyras V. K., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)., gyvenęs (duomenys neskelbtini)., išbuvo laisvės atėmimo vietose SSRS NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje Rusijoje nuo (duomenys neskelbtini). Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
8. Iš Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo Gardino mieste pažymos matyti, kad Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrities Onžadovo bažnyčios metrikacijos knygoje už 1920 metus yra įrašas, kad J. K. ir L. D. ((duomenys neskelbtini) z. D. D. K.) šeimoje (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) gimė vyriškos lyties naujagimis vardu V.. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 321 esančio 1920 m. vasario 10 d. dokumento kopiją, kurioje nurodyta, kad 1920 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. K. įsigijo 9/10 žemės sklypo, kurio plotas 20 dešimtinių. Žemės valdos „Pasieki Bekiany“ išskirtos iš Vilniaus apskrities Šalčininkėlių gminos „Stoki“ žemių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. R4-1040 nurodyta, kad daugiau žinių, patvirtinančių, kad J. (J.) K., M. (M.) gyveno Vilniaus – Trakų apskrities Šalčininkų valsčiaus (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) vietovėse, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės archyve saugomuose fonduose nerasta. Vilniaus Arkivyskupijos Dieveniškių parapijos 1996 m. kovo 30 d. pažymoje nurodyta, kad J. K. M. gyveno (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) ir palaidotas (duomenys neskelbtini) kapinėse. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 1041 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad V. (W.) K., J. (J.), gim. (duomenys neskelbtini)gyveno (duomenys neskelbtini)apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) vietovėse, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės archyve saugomuose fonduose nerasta. 2019 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė pažymėjimą Nr. 12.11-5, kuriame nurodyta, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini)., miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas pagal RTFSR BK (straipsnis nenurodytas) ir buvo laisvės atėmimo vietoje Lukiškių kalėjime ir SSSR NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje, Rusijos Federacijoje nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn. Pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime nurodyta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neturi jokių duomenų nei apie M. O. tėvą V. K., kaip asmenį, nei apie jo represavimo (nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn. kalinimo Vilniaus miesto Lukiškių kalėjime ir SSSR NKVD filtraciniuose lageriuose Rusijos Federacijoje) ir(ar) reabilitavimo aplinkybes.
9. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tėvas V. K. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime. Šis kaimas buvo teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos. Tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, kur gimė pareiškėjos tėvas, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, kur vėliau jis gyveno, teritorijos nebuvo grąžintos Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą. Nurodytos teritorijos Lietuvai perduotos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Aprašytą situaciją iliustruoja Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metodikos 2 priedas, kuriame atvaizduotas Lietuvos Respublikos teritorijos 1920 – 1940 metų žemėlapis. Teismas pripažino, kad pareiškėjos tėvas V. K., gyvendamas teritorijoje, kuri nuo 1920 m. lapkričio 29 d. iki 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo kitų valstybių sudėtyje, neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos – t. y. 1939 m. spalio 27 d. jo gyvenamoji vieta nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Duomenų nei apie V. K., nei apie jo tėvų pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nerasta, tačiau net ir tuo atveju, jeigu V. K. buvo Lietuvos piliečiu iki Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, jis vis tiek negalėtų būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 1940 m. birželio 15 dienai, kadangi tuo metu jo gyvenamosios vietos teritorija nebuvo perduota Lietuvos Respublikai, o tokių teritorijų gyventojai pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais.
Šalies argumentai
10. Pareiškėja prašė nustatyti ir dar vieną juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas V. K. gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. Teismas pažymėjo, kad šio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjai siekiant turėti dvigubą pilietybę, būtina nustatyti faktą, kad jos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos tėvo gyvenamosios vietos minėtu laikotarpiu nustatymas gali būti papildomu įrodymu nustatant faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (ne)turėjimo, tačiau pats savaime sprendžiant pareiškėjai rūpimą klausimą nėra reikšmingas, todėl teismas bylos dalį dėl šio pareiškėjos reikalavimo nutraukė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Pareiškėja M. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
12. Nurodo, kad teismas formaliai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė LR CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teismas, nagrinėjant bylą, tinkamai neatsižvelgė į jos pareiškime nurodytus motyvus ir teisės aktus, kurie reglamentuoja Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto nustatymą laikotarpyje nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 1918 m. paskelbimo iki 1940 m. birželio 15 d. Teismo motyvas dėl to, kad V. K. gyvenamosios vietos teritorija nebuvo perduota Lietuvos Respublikai, o tokių teritorijų gyventojai pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais, nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, kurie buvo nagrinėjami teisme ar buvo pateikti teismui. Apeliantės tėvas gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime. Šis kaimas buvo teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma (teisingiau būtų pasakyti okupuota) kitos valstybės - Lenkijos. Migracijos departamento prie LR VRM direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 3K-234, kuriuo teismas rėmėsi skundžiamame sprendime nebuvo nagrinėjamas teismo posėdžio metu ir nebuvo prijungtas prie bylos kaip įrodymas. Šis įsakymas greičiausiai reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą ir gali būti taikomas asmenims kurie prarado Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne tiems piliečiams kurie ją turėjo. Teismas pacitavo M. Romerio ir V. Sinkevičiaus straipsnius, bet teismas sprendime nenurodė kokiu teisiniu pagrindu jis galėjo vadovautis prieštaringomis nuomonėmis aukščiau paminėtų asmenų, nenurodant jų pasisakymų teisinio pagrindo. Prie bylos nėra prijungta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartis bei 1939 m. spalio 27 d. papildomas protokolas, nes šių dokumentų ji teismui neteikė, manydama, kad jo tėvo pilietybės patvirtinimui pakaks teismui pateiktų dokumentų kopijų. Teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla bei neatskleidė bylos esmės, priimdamas ir vertindamas prielaidomis turimus byloje įrodymus ir nepagrįstai juos įvertino.
13. Suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Byloje nustatyta, kad pareiškėja M. O. turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes. 2021 m. gegužės – d. Migracijos departamentas pranešė M. O., kad nagrinėja jos pranešimą apie įgytą kitos valstybės – Rusijos Federacijos – pilietybę. Nurodė, kad galimai M. O. yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šis jos giminaitis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, kad V. K. buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtina 2002 m. gegužės 20 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-310-05/2002, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos H. K. vyras V. K., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), išbuvo laisvės atėmimo vietose SSRS NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje Rusijoje nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn.
16. Pareiškėja byloje prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat ir tai, kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d., dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018). Kaip pagrįstai byloje sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tėvas V. K. gimė (duomenys neskelbtini) kaime. Šis kaimas buvo teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos. Tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, kur gimė pareiškėjos tėvas, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, kur vėliau jis gyveno, teritorijos nebuvo grąžintos Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą, o šios teritorijos Lietuvai perduotos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d.
18. Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad teismo motyvas dėl to, kad V. K. gyvenamosios vietos teritorija nebuvo perduota Lietuvos Respublikai, o tokių teritorijų gyventojai pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais, nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis byloje esančiais įrodymais ir teisės aktais. Aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) kaimo, kur gimė pareiškėjos tėvas, tiek (duomenys neskelbtini) kaimo, kur vėliau jis gyveno, teritorijos nebuvo grąžintos Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą, pirmosios instancijos teismas grindė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metodikos 2 priedu, kuriame atvaizduotas Lietuvos Respublikos teritorijos 1920 – 1940 metų žemėlapis. Apeliantė įrodinėja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 3K-234, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartis bei 1939 m. spalio 27 d. papildomas protokolas nebuvo prijungti prie bylos, todėl teismas negalėjo jais remtis, tačiau tai yra viešai prieinami dokumentai, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą teismo sprendimą.
19. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla bei neatskleidė bylos esmės, priimdamas ir vertindamas prielaidomis turimus byloje įrodymus ir nepagrįstai juos įvertino. CPK 443 straipsnio 8 dalis nustato, kad nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Pagal CPK 447 straipsnį ir teismų praktiką pareiškėja turi pareigą surinkti ir pateikti į bylą tokius įrodymus, kurių visuma nekeltų abejonių dėl prašomo nustatyti fakto buvimo, kadangi pareiškėja yra suinteresuota nustatyti jai teisines pasekmes sukeliantį juridinę reikšmę turintį faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-340/2011). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius prieštaravimus. Šiuo atveju, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo visus pareiškėjos į bylą pateiktus įrodymus ir darė pagrįstą išvadą, kad jos pateikti įrodymai nepatvirtina fakto, kad V. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
20. Apeliantė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įskaitant ir toje dalyje, kurioje teismas nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas V. K. gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi teismas sprendė, jog tokio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių. Tašiau pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių nesutikimo su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjai siekiant turėti dvigubą pilietybę, būtina nustatyti faktą, kad jos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tėvo gyvenamosios vietos nustatymas nesukels pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.
21. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Pareiškėjos M. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.