- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-12
- Bylos Nr.
- 2YT-155-419/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00894-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Viktor Voicechovski
- Pareiškėjas
- M. O.
- Suinteresuotas asmuo
- H. K., Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, J. K., D. Š.
- Advokatai
- Rostislavas Polubiankas
- Kategorijos
suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. O. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys H. K., J. K., D. Š., Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja M. O. patikslinusi pareiškimą prašė:
1.1. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15.
1.2. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
2. Suinteresuoti asmenys J. K. ir D. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta suinteresuotiems asmenims J. K. ir D. Š. nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 dalis).
Šalies argumentai
3. Pareiškėja M. O. pareiškime nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybę turi nuo gimimo. Jos tėvas V. K. buvo represuotas, todėl ji turi teisę į dvigubą pilietybę. Jis visą gyvenimą gyveno Lietuvoje. Tai gali paliudyti šalia gyvenę kaimynai J. D., D. M.. Tėvas gimė (duomenys neskelbtini). Kuriai valstybei tuo metu priklausė šis kaimas nežino. Tėvo tėvas gyveno (duomenys neskelbtini), o vėliau – (duomenys neskelbtini). Į (duomenys neskelbtini) jie persikėlė apie 1922 metus. Tėvas dirbo (duomenys neskelbtini). Vėliau jį ištrėmė į Sibirą. Po to tėvas buvo reabilituotas ir sugrįžo namo. Ten gimė ji pati ir jos broliai bei seserys. Turi dokumentus, kad senelis (duomenys neskelbtini) pirko žemę. Tėvo pilietybę patvirtinančių dokumentų neturi. Nežino ar seneliai ar tėvai turėjo pasus. Tėvas kariuomenėje netarnavo. Senelis mirė (duomenys neskelbtini), todėl nežino, ar jis tarnavo kariuomenėje.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo H. K. paaiškino, kad V. K. buvo jos vyras. Ištekėjo būdama 19 metų. Gyveno apie 10 km nuo vyro gyvenamosios vietos. Jis turėjo visus dokumentus, kuriuos privalėjo turėti. Namuose neturi jokių dokumentų iki 1940 metų. Nežino kuo vyras užsiiminėjo iki karo. Vėliau kalėjo 5 metus. Po to dirbo kolūkyje. Neprisimena, ar vyras pasakojo apie savo tėvus. Jo motina gyveno kartu su jais, o jo tėvas seniai buvo miręs. Motina apie savo gyvenimą nieko nepasakojo.
Šalies argumentai
5. Suinteresuoti asmenys D. Š. ir J. K. pateikė atsiliepimus į M. O. pareiškimą, kuriuose prašė pareiškimą patenkinti.
Atsiliepimas
6. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime į M. O. pareiškimą nurodyta bei Migracijos departamento atstovas Darius Juodelis teismo posėdyje paaiškino, kad 2020 m. spalio 22 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjos pranešimą apie įgytą Rusijos Federacijos pilietybę, kuriame pareiškėja nurodė, kad ji atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymo) 7 straipsnio 2 punktą (yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.). Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad Asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. Migracijos departamentas, nagrinėdamas minėtą pareiškėjos pranešimą 2021 m. gegužės 6 d. raštu 10K-13963 „Dėl dokumentų nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad ji Migracijos departamentui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas V. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat informavo pareiškėją, kad jos pranešimo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Prašomų dokumentų ar pareiškėjos pranešimo, kad daugiau dokumentų ji Migracijos departamentui pateikti negali, nes jų neturi/negali gauti, Migracijos departamentas negavo. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad V. K. (duomenys neskelbtini) gimė Šalčininkų apskrityje, kuri buvo okupuota Lenkijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018 buvo konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Tiek pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (civ. byla Nr. e3K-3-284-219/2020), tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką turėjo būti atliktas vertinimas, ar asmuo nėra netekęs Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 pasisakė būtent dėl Pilietybės įstatymo formuluotės „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, nurodydamas, jog lingvistinis ir sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Migracijos departamentas nesutinka, dėl pareiškėjos teismui pateikto 2019 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymos „Dėl neteisėto kalinimo“ Nr. 12.11-5 įrodomosios reikšmės. Minėta pažyma neįrodo, kad V. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymime, kad Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, kad „šiuo įstatymu skelbiama, kad Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat kurie buvo ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais ir nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 199¹, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės“. Šio įstatymo nuostatos yra taikomos Lietuvos gyventojams, ne tik Lietuvos piliečiams. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje gyveno ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir užsieniečiai bei asmenys be pilietybės. Taip pat, pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, „asmenims, represuotiems už Lietuvos ribų ir pateikusiems kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus pažymėjimus, jeigu šie asmenys dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šių pažymėjimų pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija išduoda atitinkamus pažymėjimus. Išduodamuosiuose pažymėjimuose įrašoma šio įstatymo 1 straipsnio formuluotė, kad asmuo yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės“. Šios įstatymo nuostatos patvirtina, 2019 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažyma Nr. 12.11-5 nebuvo nustatyta, kad V. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu.
Žemesnės instancijos teismas
7. Liudytojas P. D. parodė, kad yra gimęs (duomenys neskelbtini). V. K. buvo jų kaimynas, gyveno (duomenys neskelbtini). Jis ateidavo pas jo tėvą J. D. į svečius. Jei kalbėdavo apie įvairius dalykus, savo jaunystę, bet neprisimena apie ką tiksliai. Nežino kur gyveno V. K. iki 1940 metų.
8. Liudytoja S. M. parodė, kad jos tėvas S. K. dirbo (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini). Kartu su tėvu dažnai lankydavosi pas V. K.. Tėvas pasakojo, kad V. K. statė namą prieš karą maždaug 1938-1939 metais. Kartu su V. K. vaikais lankė mokyklą. Tuo metu jie gyveno tame pačiame name, kurį pastatė V. K.. Iki 1939 metų teritorija, kurioje gyveno, priklausė Lenkijai. Po karo ši vietovė perėjo Lietuvai.
9. Liudytoja D. M. parodė, kad gimė (duomenys neskelbtini). V. K. yra jos dėdė ir krikštatėvis. Jis gimė (duomenys neskelbtini) – dabar (duomenys neskelbtini), o vėliau gyveno (duomenys neskelbtini). Kelintais metais jis persikraustė nežino. Iš pradžių jie gyveno senelio name, o vėliau jis pasistatė savo atskirą namą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
pareiškimas atmestinas.
10. Byloje nustatyta, kad pareiškėja M. O. turi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietybes bei nori abi pilietybes išsaugoti vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kadangi jos tėvas V. K. nuo gimimo gyveno Lietuvos teritorijoje, o vėliau Sovietų Sąjungos jėgos struktūrų iš Lietuvos buvo ištremtas.
11. 2021-05-06 Migracijos departamentas pranešė M. O., kad nagrinėja jos pranešimą apie įgytą kitos valstybės – Rusijos Federacijos – pilietybę. Nurodė, kad galimai M. O. yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 palikuonis, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šis jos giminaitis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 71). Taigi siekdama išsaugoti dvigubą pilietybę pareiškėja turi įrodyti, kad jos tėvas V. K. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, kad V. K. buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtina 2002-05-20 Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-310-05/2002, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos H. K. vyras V. K., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), išbuvo laisvės atėmimo vietose SSRS NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje Rusijoje nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn. (b. l. 77).
12. Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).
13. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).
14. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų.
15. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.
16. Jeigu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).
17. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nurodytų Lietuvos Respublikos piliečių teisė būti kartu ir kitos valstybės piliečiu siejama su asmenų, ištremtų iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas) teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.
18. Nagrinėjamoje byloje taikytinas precedento galią turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2018-02-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 nurodytas išaiškinimas.
19. Kaip ir LAT 2018-02-09 išnagrinėtoje byloje, Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nagrinėjamoje byloje aktualios 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnio nuostatos, kur numatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais.“
20. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“
21. Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.
22. Teisės doktrinoje yra pasisakyta dėl Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo taikymo po Vilniaus krašto (jo dalies) grąžinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.
23. M. Romeris savo straipsnyje „Kelios pastabos pilietybės konstatavimo reikalu Vilniaus srity“ (Teisė, 1940 m. kovas–balandis, Nr. 51), be kita ko, rašė, kad „<...> Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą yra dvi sąlygos Lietuvos pilietybei konstatuoti: 1) asmuo turi būti turėjęs 1920 m. tam tikrą dieną visas Lietuvos piliečio kvalifikacijas; 2 ) reikalinga, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną (1939 m. spalio 27 d.) asmuo Vilniaus mieste ar Vilniaus srity turėtų gyvenamąją vietą. Turi būti konstatuotos abi sąlygos. <...> Jei kuris asmuo yra turėjęs teisę į Lietuvos pilietybę 1920 m., tai tą konstatavus dar tektų įrodyti, kad jis gyveno Vilniuje ar jo srityje 1939 m. spalio mėn. <...> Visi šių kategorijų asmenys, jeigu: a) 1920 m. spalio 14 d. jie buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir b) be to, 1939 m. spalio 27 d. jie turėjo gyvenamąją vietą toje siauresnėje Vilniaus srity, kuri buvo nustatyta Lietuvos su Sovietais 1939 m. spalio 10 d. sutartimi, redukuojančia valstybinę Lietuvos teritoriją Lietuvos rytuose (gyveno grįžusioje į Lietuvos valstybę Vilniaus srities daly) – tampa ipso jure (pagal įstatymą) Lietuvos piliečiais. <...> Tie Gardino, Švenčionių, Lydos, Ašmenos žmonės, kurie ten gyvendami 1920 m. turėjo visas Lietuvos pilietybei kvalifikacijas ir kurie dabar yra užtikti tebegyveną grąžintoje siauresnėje Vilniaus srity ar Vilniaus mieste, teisiškai ipso jure yra Lietuvos piliečiai.“
24. V. Sinkevičius (Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais, Vilnius, 2002) rašė: „<...> Pastebėtina, kad pagal įvedamąjį įstatymą asmuo turėjo gyventi 1939 m. spalio 27 d. ne toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo apibrėžta 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje su Rusija, bet „siauresnėje“ Vilniaus krašto teritorijoje, t. y. toje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Rusijos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. Papildomu protokolu tarp Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Sovietų Respublikos Sąjungų. Asmenys, kilę iš sričių, Lietuvai neatitekusių pagal paskutinę sutartį su SSRS, nepripažįstami Lietuvos piliečiais.“
25. Taigi pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
26. Iš Baltarusijos Nacionalinio istorijos archyvo Gardino mieste pažymos matyti, kad Vilniaus gubernijos Vilniaus apskrities Onžadovo bažnyčios metrikacijos knygoje už (duomenys neskelbtini) metus yra įrašas, kad J. K. ir L. D. (J. i L. z. D. D. K.) šeimoje (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė vyriškos lyties naujagimis vardu V. (b. l. 15-17).
27. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde nekilnojamojo turto ipotekos knygoje Nr. 321 esančio 1920-02-10 dokumento kopiją, kurioje nurodyta, kad 1920-02-18 pirkimo-pardavimo sutartimi J. K. įsigijo 9/10 žemės sklypo, kurio plotas 20 dešimtinių. Žemės valdos „Pasieki Bekiany“ išskirtos iš Vilniaus apskrities Šalčininkėlių gminos „Stoki“ žemių (b. l. 24-30).
28. Taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020-03-16 pažymoje Nr. R4-1040 nurodyta, kad daugiau žinių, patvirtinančių, kad J. (J.) K., M. (M.) gyveno (duomenys neskelbtini) vietovėse, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės archyve saugomuose fonduose nerasta (b. l. 24).
29. Vilniaus Arkivyskupijos Dieveniškių parapijos 1996-03-30 pažymoje nurodyta, kad J. K. M. gyveno (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) ir palaidotas Anžadovo kapinėse (b. l. 41).
30. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020-03-16 pažymoje Nr. 1041 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad V. (W.) K., J. (J.), gim. (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini) vietovėse, dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės archyve saugomuose fonduose nerasta (b. l. 31).
31. 2019-01-24 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė pažymėjimą Nr. 12.11-5, kuriame nurodyta, kad V. K., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas pagal RTFSR BK (straipsnis nenurodytas) ir buvo laisvės atėmimo vietoje Lukiškių kalėjime ir SSSR NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje, Rusijos Federacijoje nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn. Pagal Lietuvos Respublikos 1990-05-02 „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ąjį straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės (b. l. 23).
32. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime nurodyta, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neturi jokių duomenų nei apie M. O. tėvą V. K., gim. (duomenys neskelbtini) kaip asmenį, nei apie jo represavimo (nuo 1945 m. sausio 15 d. iki 1949 m. gruodžio mėn. kalinimo Vilniaus miesto Lukiškių kalėjime ir SSSR NKVD filtraciniuose lageriuose Rusijos Federacijoje) ir(ar) reabilitavimo aplinkybes. Taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui nėra žinoma kokiais duomenimis remiantis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019-01-24 kartotiniame pažymėjime Nr. 12.11-5 Dėl neteisėto kalinimo, išduoto prašymo nagrinėjimo byloje Nr. 12-12-795-01, yra nurodytos tokios V. K. represavimo aplinkybės (b. l. 99).
33. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos tėvas V. K. gimė (duomenys neskelbtini). Šis kaimas buvo teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos. Tiek (duomenys neskelbtini), kur gimė pareiškėjos tėvas, tiek (duomenys neskelbtini), kur vėliau jis gyveno, teritorijos nebuvo grąžintos Lietuvai pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą. Nurodytos teritorijos Lietuvai perduotos tik 1940-08-03. Aprašytą situaciją iliustruoja Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020-09-10 įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo metodikos 2 priedas, kuriame atvaizduotas Lietuvos Respublikos teritorijos 1920 – 1940 metų žemėlapis.
34. Apibendrindamas išdėstyta teismas pripažįsta, kad pareiškėjos tėvas V. K., gyvendamas teritorijoje, kuri nuo 1920-11-29 iki pat 1940-08-03 buvo kitų valstybių sudėtyje, neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos – t. y. 1939 m. spalio 27 d. jo gyvenamoji vieta nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Duomenų nei apie V. K., nei apie jo tėvų pilietybę iki 1940-06-15 nerasta, tačiau net ir tuo atveju, jeigu V. K. buvo Lietuvos piliečiu iki Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, jis vis tiek negalėtų būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu 1940-06-15 dienai, kadangi tuo metu jo gyvenamosios vietos teritorija nebuvo perduota Lietuvos Respublikai, o tokių teritorijų gyventojai pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo pripažįstami Lietuvos Respublikos piliečiais, todėl juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. K. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę negali būti nustatytas.
35. Pareiškėja M. O. prašė nustatyti ir dar vieną juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas V. K. gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15. Teismas pažymi, kad šio fakto nustatymas nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjai siekiant turėti dvigubą pilietybę, būtina nustatyti faktą, kad jos tėvas iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos tėvo gyvenamosios vietos minėtu laikotarpiu nustatymas gali būti papildomu įrodymu nustatant faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (ne)turėjimo, tačiau pats savaime sprendžiant pareiškėjai rūpimą klausimą nėra reikšmingas. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas bylos dalį dėl šio pareiškėjos reikalavimo nutraukia.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos M. O. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjos M. O. reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismą.