Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zigmo Kavaliausko, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistojo K. S. ir jo gynėjos advokatės Vandos Laukevičienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

– pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas) 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda.

Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, K. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 25 MGL (941,50 Eur) dydžio bauda.

Nuspręsta K. S. 2017 m. spalio 16 d. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – taikyti, kol įsiteisės nuosprendis ir bus pradėta vykdyti juo skirta laisvės atėmimo bausmė.

K. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

K. S. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie V. B. įvykdytą pinigų ir mobiliojo ryšio telefono iš K. S. vagystę) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Teismo posėdyje prokurorė prašė: prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir gynėjo apeliacinius skundus atmesti; nuteistasis ir jo gynėjas adv. K. Mironovas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo ir gynėjo apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl K. S. išteisinimo panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), taip pat nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

8. Apeliaciniais skundais apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.

8.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, jo gynėjas ar prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

8.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad, nors nuosprendis savo forma atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK nuostatų reikalavimų.

8.3. BPK 301 straipsnis numato, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau ši nuostata nereiškia, kad priimant nuosprendį remiamasi tik kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, gautais teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl K. S. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį (dėl V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų) bei jo išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį (dėl jo mobiliojo ryšio telefono ir pinigų vagystės) grindė byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, tačiau, kaip iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, šie duomenys teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti. Posėdžių garso įrašuose taip pat neužfiksuota, kad teisme buvo ištirta bylos medžiaga. Taip teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą grįsti teismo nuosprendį teismo posėdyje neištirtais įrodymais.

8.4. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl byloje apklaustų asmenų (įtariamojo, nukentėjusiosios, liudytojų) parodymų patikimumo, sąsajumo ir jų vertinimo, nenurodė, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus atmeta (nukentėjusiosios V. B. parodymai).

8.5. Taipogi, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 82 straipsnio reikalavimų, nes nukentėjusiosios V. B. šeimos nariams ir artimiems giminaičiams – mamai V. B., tetai S. Š., broliui V. B. – išaiškino teisę atsisakyti duoti parodymus byloje bei priėmė jų atsisakymą liudyti. BPK 82 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Šiuo konkrečiu atveju iš liudytojų V. B., V. B., S. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jie nedavė parodymų prieš nukentėjusiąją V. B., bet davė jai palankius parodymus. Be to, pagal teismų praktiką ši įstatymo nuostata suteikia teisę neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kai liudytojas ir byloje įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis yra šeimos nariai ar artimieji giminaičiai. Šiuo gi atveju, liudytojų V. B., V. B., S. Š. ir nuteistojo K. S. nesieja jokie giminystės ryšiai, jie taip pat nėra ir šeimos nariai. Dėl to apylinkės teismas nepagrįstai liudytojams V. B., V. B. ir S. Š. išaiškino teisę atsisakyti duoti parodymus ir priėmė jų atsisakymą liudyti.

9. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, todėl skundžiamas nuosprendis laikomas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus ištaisė byloje atlikdamas įrodymų tyrimą ir apklausdamas liudytojus V. B., V. B., S. Š., G. K., nuteistąjį K. S. bei ištirdamas kitus byloje surinktus duomenis, juos įvertindamas visumoje.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

10. K. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė buvusiai partnerei V. B., su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, fizinį skausmą. Skundžiamu nuosprendžiu K. S. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje požymių, nes apylinkės teismas padarė išvadą, jog K. S. 2016 m. liepos 5 d. apie 3.00 val. svečių namuose nesmurtavo prieš nukentėjusiąją ir nesukėlė jai fizinio skausmo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

10.1. K. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme kaltės dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepripažino ir parodė, kad jis V. B. atžvilgiu smurto nenaudojo, t. y. jos nestūmė, nesmaugė ir pan., tarp jų įvyko tik žodinis konfliktas, kurio metu jie vienas kitą išvadino necenzūriniais žodžiais, vienas kitą kaltino ir tiek, mano, kad V. B. jį apkalba, nes jis ją apkaltino telefono ir pinigų vagyste. Tokia nuteistojo versija yra nepagrįsta, ją paneigia, pirmiausia, paties jo nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai.

10.2. Vertinant paties K. S. duotus parodymus, matyti, kad, nors jis viso proceso metu tvirtino nesmurtavęs V. B. atžvilgiu (t. 2, b. l. 172–174; t. 4, b. l. 21–34, 157–162; t. 5, b. l. 82–86; t. 6, b. l. 170–175), tačiau pirmoje apklausoje jis nurodė, kad, išeidamas iš viešbučio kambario jis pastūmė V. B. ant lovos (t. 2, b. l. 172–174), vėlesnių apklausų metu teigė, kad jis jos nestūmė, net pirštu nepalietė (t. 4, b. l. 21–34). Taip pat skirtingai K. S. nurodė ir konflikto tarp jo ir V. B. priežastį – iš pradžių teigė, kad konfliktas prasidėjo dėl to, kad jis sužinojo, jog V. B. buvo jam neištikimą (t. 2, b. l. 172–174), o vėliau teigė, kad V. B. paprašė jo pabūti per naktį su dukra, nes ji turėjo išvažiuoti (t. 4, b. l. 21–34). Taipogi skirtingai K. S. nurodė ir V. B. išvykimo iš svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes: iš pradžių nurodė, kad jis, būdamas parkelyje prie viešbučio matė, kaip į atvažiavusį taksi automobilį įsėdo V. B. ir viena išvažiavo (t. 2, b. l. 170-174), vėlesnėje apklausoje teigė, kad jis leidosi V. B. iš paskos, kai ji trenkusi durimis išvažiavo taksi automobiliu (t. 4, b. l. 21–34), o apeliacinės instancijos teisme jau nurodė, kad V. B. iš svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ išėjo pėsčiomis su vežimėliu, o ne išvažiavo taksi automobiliu (t. 6, b. l. 170–175). Be to, K. S. skirtingai aiškino dėl alkoholio vartojimo, nes pirminėje apklausoje jis nurodė, kad pasiėmęs degtinės butelį jis išėjo į parkelį prie viešbučio (t. 2, b. l. 170–174), nors vėliau ir apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jis degtinės iš viso negeria (t. 4, b. l. 21–34, 157–162; t. 6, b. l. 170–175). Taip pat K. S. skirtingai nurodė momentą, kada jis pastebėjo nebeturintis telefono ir pinigų: iš pradžių teigė, kad telefono „Huawei“ ir pinigų jis pasigedo pakeliui į Gdanską (t. 2, b. l. 170–174), vėliau – sėdėdamas autobuse (t. 4, b. l. 21–34, 157–162; t. 5, b. l. 82–86), apeliacinės instancijos teisme – kad sėdėdamas taksi automobilyje, kai reikėjo atsiskaityti su taksi vairuotoju (t. 6, b. l. 170–175), o pareiškime policijai dėl daiktų vagystės nurodė, kad pasigedo pakeliui į Olandiją (t. 1, b. l. 69–70). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde K. S. nurodė, kad suprato, jog jo daiktai yra dingę, kai su drauge važiavo atostogų ir prie Vokietijos-Lenkijos sienos sugedo jų automobilis, dėl ko jis turėjo sumokėti už automobilio nuvilkimą, pirko naują automobilį. Taigi, skunde nuteistojo nurodytos aplinkybės visiškai nesutmpa su jo anksčiau nurodytomis daiktų pasigedimo aplinkybėmis. Taip pat skirtingai K. S. nurodė vykimą į autobusų stotį: iš pradžių, kad iš karto iš parduotuvės jis taksi automobiliu nuvažiavo į autobusų stotį, nes iki išvykimo buvo likę 10 min. (t. 2, b. l. 170–174), vėliau teigė, kad iš parduotuvės nuvyko į svečių namus, o iš ten į autobusų stotį (t. 4, b. l. 21–34, 157–162). K. S. skirtingai nurodė ir kokį telefoną atėmė iš V. B.: iš pradžių pripažino, kad konflikto metu atėmė iš V. B. telefoną „iPhone 5S“ (t. 2, b. l. 170–174), nors vėliau teigė, kad tokio telefono „iPhone“ nepaėmė, nes ji tokio telefono neturėjo, turėjo apgadintą telefoną „Samsung“ (t. 4, b. l. 21–34, 157–162), o apeliacinės instancijos teisme teigė, kad V. B. buvo nupirkęs „iPhone“, jo iš V. B. neatėmė, iš jos pasiėmė savo telefoną „iPhone 6“ (t. 6, b. l. 170–175). Nors šie nuteistojo parodymų skirtumai (neatitikimai) nėra dėl esminių įvykio aplinkybių, tačiau jie neduoda pagrindo K. S. parodymus vertinti kaip nuoseklius. Be to, K. S. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai .

10.3. Nukentėjusioji V. B. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad, kai 2016-07-04 su dukra pasiliko pas K. S. svečių namuose, liepos 5 d. rytą, apie 4-5 val., tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu K. S. šaukė ant jos, vadino ją necenzūriniais žodžiai bei du kartus ją smaugė, pastūmė ir ji atsitrenkusi į tualeto durų staktą užsigavo alkūnę, nukrito ant žemės ir užsigavo šlaunį. Dėl tokių K. S. veiksmų ji patyrė šoką, verkė, jai skaudėjo alkūnę ir kaklą, dešinę šlaunį. Nurodė, kad mėlynės ant kojos ir rankos buvo apie mėnesį laiko, koja buvo patinusi, smaugimo (pirštų) žymės ant kaklo laikėsi apie savaitę, 10 dienų. Įvykio metu norėjo kviesti policijos pareigūnus, bet negalėjo prieiti prie savo telefono, buvo patyrusi šoką, nes ji niekada gyvenime nebuvo patyrusi tokio smurto. Kai ji pabėgo, paskambino savo mamai, paprašė atvažiuoti ir pasiimti ją su dukra, kad ji su savo motina ir dukra grįžo namo (t. 1, b. l. 154–156). Iš esmės tokias pačias jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto aplinkybes V. B. nurodė vienodai viso ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 35, 101, 112–115, 118–120, 125–129, 140–142, 143–145). Savo parodymus V. B. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydama kambarį, kuriame ji su dukra buvo pas K. S., kurioje vietoje K. S. ją pastūmė ir ji nukrito ant žemės, kaip ją smaugė (t. 1, b. l. 132–139). Tokias pačias įvykio aplinkybes V. B. nurodė ir jai psichiatrijos, psichologijos ekspertizę atlikusiems specialistams (t. 1, b. l. 180–185). Pažymėtina, kad Valstybinės teismo psichiatrijos prie SAM Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. rugpjūčio 9 d. – rugsėjo 25 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta, kad V. B., atsižvelgiant į jos psichologinę bei psichinę būseną ir individualias psichologines savybes, gali suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir gali apie tai duoti teisingus parodymus (t. 1, b. l. 180–185). Kaip liudytojai apklausti V. B., S. Š., V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme bei liudytojai D. V., E. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino matę ant V. B. kaklo smaugimo žymes, ant rankos mėlynes, nurodė, jog V. B. jiems pasakojo, kad ją sužalojo būtent K. S. (t. 2, b. l. 3–5, 6–9, 20–22, 25–28, 36–38; t. 6, b. l. 15–17, 155–157). Liudytoja Ž. B. parodė, kad V. B. padarytas ant kaklo smaugimo žymes matė nuotraukose, kai jos buvo perkeliamos iš V. B. telefono į kompiuterį, be to apie sužalojimo aplinkybes jai pasakojo jos vyras V. B. ir jo motina V. B. (t. 5, b. l. 172–173). Teisme liudytojai M. N., T. K. parodė, kad susitikimų su V. B. metu ji jiems sakė, kad K. S. ją sumušė (t. 6, b. l. 15–17). Paminėtų aplinkybių visuma duoda pagrindą nukentėjusiosios V. B. parodymus vertinti kaip nuoseklius ir patikimus.

10.4. Liudytoja V. B. parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydama svečių namų kambarį, iš kurio ji atvykusi pasiėmė V. B. su dukra (t. 2, b. l. 12–17). Nors nukentėjusiosios ir liudytojos V. B. parodymų patikrinimo vietoje nurodyta vieta – kambarys, nesutampa su liudytojos G. K. teisme nurodytu kambariu, kuriame gyveno K. S. įvykio metu, tačiau nukentėjusioji ir liudytoja V. B. įvykio vietą nurodė vienodai, nedalyvaudamos viena kitos parodymų patikrinimo vietoje metu ir po įvykio praėjus pusmečiui (2017-01-11), todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojos V. B. parodymais, jog įvykis buvo svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos tame kambaryje lankėsi įvykio metu.

10.5. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-09-02 pranešime (t. 2, b. l. 67) nurodyti duomenys patvirtina faktą, kad K. S. 2016-07-04 buvo užsisakęs kambarį šiuose svečių namuose. Liudytoja G. K. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad K. S. svečių namuose gyveno nuo 2016-07-04 iki 2016-07-05 kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 70–72; t. 6, b. l. 155–157). Kitų duomenų, apart liudytojos G. K. parodymus, patvirtinančių, kad įvykio metu K. S. gyveno kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), o ne kambaryje, kurį parodymų patikrinimo vietoje parodė nukentėjusioji ir liudytoja V. B., byloje nėra. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, į tai, kad liudytoja G. K. apie įvykio aplinkybes buvo apklausiama praėjus pusmečiui po įvykio (2016-12-22), o apeliacinės instancijos teisme – net 4 metams, bei įvertinus tai, kad svečių namuose gyventojai dažnai keitėsi, kad įvykio metu svečių namuose buvo apie 20-30 žmonių, daroma išvada, kad liudytojos G. K. parodymai yra netikslūs ir nepaneigia nukentėjusiosios ir liudytojos V. B. parodymų, kad jos įvykio metu buvo kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini).

10.6. Taip pat nepagrįstai apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad V. B. įvykio metu neskambino savo mamai ir neprašė pagalbos. Nors tyrėjo 2016-12-15 tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 160–161) nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu, 2016 m. liepos 4 d. apie 3.00 val. V. B. telefonu nebendravo su savo mama telefono Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pastebėtina, kad šiame tarnybiniame pranešime neteisingai nurodyta įvykio data, nes nusikaltimas buvo 2016-07-05 apie 3 val., todėl pagal telefono skambučių suvestinę ir nebuvo nustatytas V. B. skambutis savo mamai. Iš byloje pateiktos V. B. telefono skambučių ir SMS žinučių suvestinės matyti, kad V. B. iš savo naudoto mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2016-07-05 nuo 04.40 val. iki 04.54 val. net 6 kartus skambino abonentui, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuris pagal V. B. pateiktą SIM kortelę yra užvadintas „mama“ (t. 1, b. l. 78-84). Be to, iš šios suvestinės matyti, kad V. B. 2016-07-05 04.43 val. skambino telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. grafą „rinkti skaitmenys“), kuris pagal internetinėje prieigoje https://neotaksi.lt/ pateiktus rekvizitus yra priskiriamas taksi kompanijai. Taigi, ši V. B. telefono skambučių suvestinė patvirtina nukentėjusios V. B. ir jos motinos V. B. parodymus, jog V. B. skambino liudytojai V. B., iškvietė jai taksi, kuriuo V. B. nuvyko pas V. B. į svečių namus „(duomenys neskelbtini)“ pasiimti nukentėjusiosios su dukra.

10.7. Taip pat iš minėtos V. B. telefono skambučių ir SMS žinučių suvestinės matyti, kad iki 2016-07-04 17.23 val. nukentėjusioji V. B. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), bet po to jos naudoto telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal suvestinę trūksta vieno (paskutinio) skaitmens). Pats nuteistasis, kreipdamasis dėl telefono vagystės nurodė, kad iš jo pavogto telefono „Huawei P8“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 69–70; t. 2, b. l. 189). Taigi, šie suvestinių duomenys bei paties nuteistojo pateikti duomenys apie IMEI numerį patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog K. S. davė jai naudotis savo mobiliojo ryšio telefonu, į kurį nukentėjusioji įsidėjo savo SIM kortelę.

10.8. Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. B. tyrėjai 2016-08-24 pateikė 2 A4 formato lapus su 4 fotonuotraukomis, kuriose ant kūno užfiksuoti sužalojimai – kraujosrūvos, nubrozdinimai (t. 1, b. l. 73–76). Nors iš pateiktų fotonuotraukų negalima nustatyti, kada jos darytos ir koks asmuo šiose nuotraukose užfiksuotas, tačiau šiame dokumente užfiksuoti duomenys sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusioji parodė, kad ji iš karto po įvykio pati telefonu nufotografavo jai padarytus sužalojimus ir, kadangi sužalojimai nebuvo padaryti veide, ji savo veido nefotografavo. Liudytoja V. B. patvirtino, kad V. B. pati fotografavo jai padarytus sužalojimus. Liudytoja Ž. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš jai parodytų fotonuotraukų, kuriose užfiksuoti sužalojimai, ji atpažino V. B. iš jos stamboko kaklo ir jos vilkėto megztuko (t. 5, b. l. 172–173). Dėl to pirmosios instancijos teismas šiuose fotonuotraukose užfiksuotų duomenų nesugretinęs su nukentėjusiosios, liudytojų V. B., Ž. B. parodymais, nepagrįstai nepripažino jų tinkamu įrodymu.

10.9. Liudytoja D. V. parodė, kad V. B. savo iniciatyva pas ją buvo atėjusi 2016-07-14, buvo susijaudinusi, sunerimusi, matėsi nerimas jos veide bei kūno kalba išdavė apie jos neramumą ir dirglumą, pradėjus domėtis, V. B. jai papasakojo, kad jos sugyventinis jos atžvilgiu naudojo smurtą (smaugė), kaltina vagyste, grasino atimti vaiką, parodė sužalojimą ant kaklo dešinės pusės (matėsi, kad kraujosruva yra ne ką tik padaryta). Liudytoja taip pat parodė, kad V. B. ant kaklo buvo užsirišusi skarelę (t. 1, b. l. 193–194). Šios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog ant V. B. kaklo buvo matomos smaugimo žymės, ir nukentėjusiosios aiškinimą, kad ji stengėsi paslėpti sužalojimus. Taip pat šios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, jog gavusi kvalifikuotą pagalbą, ji pareiškimu kreipėsi į policiją dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Policijai pateikto pareiškimo data – 2016-07-15 patvirtina, kad nukentėjusioji, po liudytojos D. V. jai 2016-07-14 duoto patarimo kreiptis į policiją, kreipėsi į policiją (t. 1, b. l. 35). Dėl to nepagrįstas nuteistojo K. S. skundo argumentas, kad nukentėjusioji į policiją dėl jos sužalojimo kreipėsi kerštaudama jam už jo pateiktą pareiškimą kaltinant V. B. pinigų ir telefono vagyste.

10.10. Ta aplinkybė, kad V. B. iš karto po jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto nesikreipė pagalbos nei į svečių namų „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, nei į policiją, medikus ar ekspertus, nepaneigia jos nuoseklių parodymų, jog sužalojimus kakle, rankoje jai padarė K. S. smaugdamas ir pastumdamas. Be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu gana logiškai paaiškino, kodėl ji iš karto nesikreipė į policiją (bijojo K. S., nes jis nuolat jai kartojo, kad, jeigu ji kreipsis į policiją, jai geruoju nesibaigs, policija nebūtų leidusi jam išvykti ir jis toliau ją būtų terorizavęs), pas medikus (nebuvo padaryti dideli kūno sužalojimai, tik mėlynės), pas teismo medicinos ekspertus (neturėjo pinigų sumokėti ekspertams už apžiūrą), į svečių namų darbuotojus (buvo išsigandusi).

11. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo K. S. parodymai, jog jis nesmurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu, yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, o nukentėjusiosios parodymai, jog ją sužalojo K. S., yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymais netikėti nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. S. kaltės klausimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kurie atitinka vieni kitus ir kuriuos patvirtina byloje surinkti įrodymai.

12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad K. S., žodinio konflikto su V. B. metu, tyčia, laikydamas už kaklo V. B. ir parversdamas ją ant lovos bei spausdamas jos kaklą, suimdamas jai už kairės rankos žasto bei stumdamas ją prie sienos, po to vėl suimdamas ją už kaklo ir smaugdamas bei stumdamas į vonios kambarį, sukėlė fizinį skausmą V. B.. Tokius veiksmus K. S. atliko suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą ir to siekė, todėl jo veiksmuose panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, yra tyčia. Atsižvelgiant į tai, kad nuo V. B. grįžimo į Lietuvą dienos ji ir K. S. nebevedė bendro ūkio, nebegyveno kartu, K. S. tik teikė materialinį išlaikymą savo vaikui, nelaikoma, kad K. S. smurtavo savo šeimos nario atžvilgiu. Tokie K. S. veiksmai atitinka visus požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl K. S. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas) pripažįstant, kad

K. S. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą buvusiai sugyventinei V. B., t. y. 2016 m. liepos 5 d., apie 3.00 val., Šiaulių m., nakvynės namuose „(duomenys neskelbtini)“,, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui, tyčia, kambaryje, laikydamas už kaklo V. B. ir parversdamas ją ant lovos bei spausdamas jos kaklą, po to suimdamas jai už kairės rankos žasto bei stumdamas ją prie sienos, po to vėl suimdamas ją už kaklo ir smaugdamas bei stumdamas į vonios kambarį, sukėlė fizinį skausmą buvusiai sugyventinei V. B.. Tokiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

13. K. S. pagal BK 236 straipsnio 1dalį (melagingo pranešimo kaltinant V. B. pinigų ir telefono vagyste) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pastebėtina, kad BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu kaltininkas išteisinamas, jei nustatoma, kad ne jis padarė nusikalstamą veiką. Šiuo gi atveju, iš apylinkės teismo argumentų nuosprendyje matyti, kad K. S. išteisintas visai kitu pagrindu – nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 236 straipsnio 1 dalyje, požymių.

13.1. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015).

13.2. K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme pripažino 2016 m. liepos 12 d. iš savo elektroninio pašto išsiuntęs elektroninį laišką policijai, pranešdamas, kad V. B. nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 4 d. apie 17 val. prie PC „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), iš jo švarko kišenės slapčia ištraukė ir pavogė 350 Eur bei jo mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P8“ su įdėklu. Pastebėtina, kad K. S. momentą, kada jis pasigedo pinigų ir telefono, nurodė skirtingai: pirmoje apklausoje K. S. nurodė, kad pinigų ir mobiliojo ryšio telefono jis pasigedo vykdamas autobusu (t. 2, b. l. 172–174; t. 4, b. l. 21–34, 157–162; t. 5, b. l. 82–86), apeliacinės instancijos teisme apklaustas nurodė, kad pinigų ir telefono pasigedo, kai reikėjo atsiskaityti už taksi paslaugas vykstant į autobusų stotį (t. 6, b. l. 170–175), o apeliaciniame skunde – jog vykdamas automobiliu prie Vokietijos-Lenkijos sienos. Taip pat pažymėtina, kad K. S. skirtingai aiškino, kokį telefoną jis atėmė iš V. B. svečių namuose. Esant skirtingiems nuteistojo K. S. parodymams apie tai, kada jis pasigedo pinigų ir turėto telefono, teisėjų kolegija negali K. S. parodymus vertinti kaip nuoseklius ir jais remtis. Be to, K. S. parodymus dėl jo pinigų ir telefono vagystės kaltinant V. B. paneigia byloje surinkti įrodymai.

15.4. Nors V. B. atžvilgiu pagal K. S. pranešimą nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jai nebuvo pareikštas įtarimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau nukentėjusioji buvo apklausiama apie aplinkybes, nurodytas nuteistojo pareiškime, t. y. ji privalėjo teisintis dėl jai „mestų“ kaltinimų vagyste, prisiminti įvykius, o tai jai sukėlė papildomus rūpesčius, stresą, nesaugumo jausmą.

15.5. Nukentėjusioji V. B. parodė, kad, kai 2016-07-04 ji su dukra buvo pas K. S. svečių namuose „(duomenys neskelbtini)“, K. S. paėmė jos sugedusį telefoną ir davė naudotis savo telefonu „Huawei“, iš kurio ji skambino savo mamai ir prašė atvykti jos ir dukters pasiimti iš svečių namų po nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto fizinio smurto. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad kitą dieną, pas ją atėjęs K. S. prašė leisti iš duoto telefono persikelti telefono duomenis, kad duomenų persirašymas užtruko ilgai, kad po to K. S. pasakė, kad palieka šį telefoną, nes turės kaip bendrauti su dukra, vėliau tas telefonas sudužo ir ji, įtardama, kad tame telefone buvo įdiegta sekimo programa, tą telefoną išmetė. Nukentėjusioji neigė ėmusi K. S. pinigus. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad į parduotuvę vaikui maisto ir sauskelnių ji ėjo viena su K. S., vaikas liko kieme, kad K. S. švarko nebuvo nusivilkęs ir negalėjo pasikabinti ant vaiko vežimėlio. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojos V. B. parodymai, jog ji matė pas V. B. naują telefoną, iš kurio prieš išvykdamas iš Lietuvos K. S. persirašė duomenis, kad į parduotuvę K. S. ir V. B. ėjo vieni, be vaiko, vaikas liko su ja kieme. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji apie pinigų ir telefono vagystę kalbėjosi su K. S., tačiau tai darė po to, kai iš tyrėjo sužinojo apie K. S. parašytą pareiškimą dėl daiktų vagystės (t. y. pokalbis galėjo vykti jau po 2016-07-12). Taigi, nukentėjusiosios parodymai paneigia nuteistojo versiją, kad jis iki pareiškimo pateikimo bandė taikiai su nukentėjusiąja išspręsti neva pavogtų daiktų klausimą.

6. Įvertinus, kad nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jo parodymų nepatvirtina jokie bylos įrodymai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nepaneigta nukentėjusiosios versija, kad mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“, dėl kurio vagystės K. S. kreipėsi į policiją, pats nuteistasis jai davė. Dėl to pripažįstama, kad K. S. pranešime policijai kaltinant V. B. jo pinigų ir telefono vagyste nurodyta informacija yra melaginga. Nuteistasis, žinodamas, kad jo daiktų V. B. nepavogė, pranešė apie žinomai nepadarytą nusikalstamą veiką siekdamas, kad V. B. atžvilgiu būtų pradėtas jos baudžiamasis persekiojimas, tokiu būdu norėjo jai pakenkti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs nukentėjusiosios parodymų dėl telefono įgijimo, jų nesugretinęs su kitais byloje surinktais įrodymais, nepagrįstai nurodė, kad „negalima teigti, kad K. S. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą“.

7. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, kad K. S. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. iš elektroninio pašto į portalą (duomenys neskelbtini) atsiuntė tikrovės neatitinkantį pranešimą, kuriame nurodė, kad V. B. iš jo švarko kišenės slapčia ištraukė ir pavogė 350 Eur bei jo mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P8“ su įdėklu. Tokius veiksmus K. S. atliko suprasdama savo veiksmų neteisėtumą ir to siekė, todėl jo veiksmuose melagingai pranešant apie žinomai nebūtą nusikaltimą, yra tyčia. Tokie K. S. veiksmai atitinka visus požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl K. S. išteisinimo pagal BK 236 straipsnio1 dalį (dėl telefono ir pinigų vagystės) naikinama ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas) pripažįstant, kad

K. S. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2016 m. liepos 12 d. 1.00 val. iš elektroninio pašto „k. s.“ (duomenys neskelbtini) į portalą (duomenys neskelbtini) atsiuntė tikrovės neatitinkantį anoniminį pranešimą ir nurodė, kad jo buvusi partnerė, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B., jam grįžus į Lietuvą aplankyti dukros, nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 4 d. apie 17 val. prie PC „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), iš jo švarko kišenės slapčia ištraukė ir pavogė 350 Eur bei jo mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P8“ su įdėklu. Policijos pareigūnai apklausė V. B., patikslino aplinkybes ir 2016 m. liepos 21 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustatę, kad V. B. būtų padariusi K. S. laiške minėtą nusikalstamą veiką. Tokiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (melagingas pranešimas apie

V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu atliktas veikas)

8. Nuteistasis ir jo gynėja skunduose teigia, kad K. S. nepagrįstai nuteistas už šios veikos padarymą, nes byloje nėra įrodymų, kad jis padarė šią veiką. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti, juos paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

18.1. Nuteistasis K. S. parodė, kad jis E. M. nepažįsta, jo vardu nesukūrė elektroninio pašto ir nesiuntė policijai pranešimo apie V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytas veikas. Tokie K. S. teiginiai yra neapgrįsti.

18.2. 2016-08-14 BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, jog 2016-08-14 4 val. 43 min. iš elektroninio pašto „(duomenys neskelbtini)“ gautas anoniminis pranešimas: „susipazinau su V. prie prekybos centro (duomenys neskelbtini). pora valandų pasnekeja pasiuliau jei nueiti pas mane i namus alaus. mazdaug apie 2 val. nakties ji susiruose vaziuoti i namus ir pareiske kad as dabar jei tureciau susimoketi 50 euru uz suteiktas paslaugas. kai pasakiau ka tu cia nusisneki ir kad rinkis daiktus ir dink is mano namu ji pasake kad dabar turesiu rimtu problemu kad atvaziuos jos draugas, mania sudauzys kaip suni ir kad parasys pareiskima kad as ja isprievartavau ir visvien tada as jei sumokesiu dar daugiau. kai rukiau balkonia ji is mano pinigines istrauke 150 euru tik kitos dienos ryta pasigedau pinigu“. Įvykio adresas: (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. Įvykio data ir laikas nuo 2016-08-13 iki 2016-08-13 maždaug apie 5 val. vakaro. Įvykio aplinkybės: buvo klasta išvilioti pinigai. Galimi įtariamieji: V. B., gyvenanti (duomenys neskelbtini). Kontaktiniai duomenys iš laiško: E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) telefono Nr. (duomenys neskelbtini), el. paštas: „(duomenys neskelbtini)“, gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 63-66). Pastebėtina, kad E. M. vardu policijai atsiųstame pranešime apie V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas asmens kode teisingai nurodyta liudytojo E. M. gimimo data („(duomenys neskelbtini)“), gyvenamosios vietos adresas (tiksliau daugiabučio namo Nr.) ir telefono numeris, tačiau paskutiniai keturi nurodyti E. M. asmens kodo skaičiai („(duomenys neskelbtini)“) sutampa ne su E. M., o su paties nuteistojo asmens kodo paskutiniais keturiais skaičiais.

9. Visuma paminėtų duomenų patvirtina, kad 2016-08-14 siųstame pranešime policijai yra nurodyti duomenys apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. melagingas pranešimas apie nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, jog IP adresas registruotas (duomenys neskelbtini), kad šiuo adresu naudojosi K. S., bei į tai, kad K. S. 2016 m. liepos mėnesį rašė žinutes E. M., siekdamas išskirti E. M. su nukentėjusiąja (liudytojo E. M., nukentėjusiosios V. B. parodymai, siųstų žinučių turinys), daroma išvada, kad būtent K. S. turėjo priežasčių ir galimybių pakenkti nukentėjusiajai ir jos tuometiniam draugui E. M., todėl E. M. vardu būtent nuteistasis sukūrė elektroninio pašto dėžutę „(duomenys neskelbtini)“, iš kurios 2016-08-14 išsiuntė pranešimą policijai apie V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytas veikas. Dėl to skundžiamu nuosprendžiu K. S. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir todėl nuteistojo ir jo gynėjos skundas išteisinti K. S. dėl šios veikos netenkinamas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos

20. K. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį skundžiamu nuosprendžiu išteisintas nepadaręs minėtos nusikalstamos veikos, nes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra patikimų medicininių duomenų, jog nuo 2016 m. birželio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. dėl visų ekspertizės akte nurodytų nusikalstamų K. S. veiksmų nukentėjusiajai buvo išsivystęs laikinas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimai (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

20.1. K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad jis nieko V. B. nepadarė, o jos psichologinė būsena yra jos pačios reikalas, jam nėra žinoma, kad V. B. kreipėsi į psichologą. Tokie K. S. argumentai yra nepagrįsti.

20.2. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po įvykio ji penkis kartus lankėsi (duomenys neskelbtini) poliklinikoje pas psichologę, pas kurią nueiti jai pasiūlė socialinė darbuotoja. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad, nors K. S. negrasino jos nužudyti ar sutrikdyti jos sveikatą, tačiau sakė, kad nori ją sužlugdyti moraliai, ir sakė, kad jo tikslas, kad ji būtų viena, neturėtų draugų, neturėtų su kuo bendrauti, nes, jį palikdama, ji jį įskaudino, todėl jis jai keršija. Nukentėjusioji nurodė, kad ji bijojo K. S., jautėsi sutrikusi, pažeminta ir sugniuždyta, jautė didelį stresą, nesijautė saugi, nes K. S. ne tik ją sumušė, bet ir apvagino, šmeižė jos draugams, siuntė žinutes, kad atims vaiką, kad ji nieko neįrodys (t. 1, b. l. 112–115, 125–129, 143–145, 154–156). Nors nukentėjusioji nepateikė jai siųstų žinučių, patvirtančių jos parodymus apie K. S. grasinimus, bauginimus ir pan., tačiau netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, nes ji nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, logiškai apibūdino savo savijautą. Teismo psichiatrijos, pischologijos ekspertizės akto Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta, kad V. B., atsižvelgiant į jos psichologinę bei psichinę būseną ir individualias psichologines savybes, gali suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir gali apie tai duoti teisingus parodymus (t. 1, b. l. 180–185). Be to, nukentėjusiosios parodymus, jog dėl K. S. „manipuliacijų“ ji psichologiškai jautėsi prastai, nesaugi, patvirtina liudytojų parodymai. Liudytojai V. B., V. B., S. Š. parodė, kad V. B. buvo bloga, ji buvo susijaudinusi, labai susinervinusi, pasimetusi skundėsi, kad K. S. nori iš jos atimti dukrą, kad ją seka (t. 2, b. l. 3–5, 6–9, 20–22, 25–28). Liudytoja V. B. nurodė, kad davė raminančių lašiukų V. B.. Liudytojas V. B. taip pat nurodė, kad sesers būklė buvo depresinė, potrauminė, mažai bendravo, pradėjo labai dažnai rūkyti (t. 6, b. l. 156–157). Nors liudytojai V. B., V. B. yra nukentėjusiosios šeimos nariai, artimi giminaičiai – mama, brolis, tačiau netikėti jų parodymais apie V. B. pablogėjusią savijautą dėl K. S. daromo poveikio (manipuliacijų), nėra pagrindo. Liudytoja D. V. parodė, kad pas ją, kaip socialinę darbuotoją, atėjusi V. B. buvo akivaizdžiai susijaudinusi, sunerimusi, matėsi nerimas jos veide bei kūno kalba išdavė apie jos neramumą ir dirglumą, V. B. jai papasakojo, kad jos sugyventinis, trumpam grįžęs į Lietuvą, naudojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš ją, kaltino pavogus telefoną ir pinigus, sakė, kad atims iš jos vaiką, terorizavo, sakė, kad nežino kaip teisingai pasielgti, todėl ji rekomendavo V. B. pasikeisti telefono numerį, kreiptis į policiją (t. 1, b. l. 193–94).

20.3. Valstybinės teismo psichiatrijos prie SAM Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2017 m. rugpjūčio 9 d. – rugsėjo 25 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta, kad V. B. laikinas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimai – galėjo atsirasti dėl galimai nusikalstamų veiksmų, padarytų jos atžvilgiu, kad adaptacijos sutrikimai priskiriami prie nesunkių asmens sveikatos masto sutrikdymų (t. 1, b. l. 180–185). Nors nėra patikimų medicininių duomenų, kad nuo 2016 m. birželio 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. dėl K. S. veiksmų (šmeižimo, smurto panaudojimo, gąsdinimo atimti vaiką ir kt.) nukentėjusioji kreipėsi į medikus ir jai buvo paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau ekspertizės akte nurodyta, kad V. B. tris kartus – 2016-07-28, 2016-08-10, 2016-08-18 lankėsi pas psichologę ir šių konsultacijų metu nukentėjusiajai buvo koreguotas mąstymas, baimės, elgesys ir nelankstumas, kad konsultacijų dėka V. B. sustiprėjo, nustojo bijoti sugyventinio manipuliacijų. Taigi, pas psichologę nukentėjusioji pradėjo lankytis, kai jau buvo prasidėję tyrimai tiek pagal jos pareiškimą, tiek pagal K. S. pareiškimus dėl pinigų ir telefono vagystės, dėl pranešimo Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl vaiko nepriežiūros. Duomenų, kad nukentėjusiosios psichinė sveikata buvo sutrikusi iki byloje tiriamų įvykių, nėra. Ekspertizės akte nurodyta, kad „V. B. laikotarpiu nuo 2016-06-04 iki 2016-08-14 galimai patyrė psichinę prievartą iš savo sugyventinio, kuris grasino iš jos atimti dukterį, rinko duomenis apie jos privatų gyvenimą, galimai skleidė žeminančią informaciją, 2016-07-05 viešbutyje, galimai būdamas neblaivus, galimai naudojo fizinį smurtą, sukeldamas fizinį skausmą, vėliau telefonu grasino atimti dukrą, tokiais veiksmais sukeldamas tiriamajai subjektyvaus distreso ir emocijų sutrikimo būseną, dėl kurios ji buvo nukreipta psichologės konsultacijoms. Būtent pažeminta savivertė ir padidintas įtaigumas buvo tiriamajai suteiktos psichologinės pagalbos ašis – psichologės išvadose pažymėta tiriamosios dezadaptacija, situacija dėl nesaugumo jausmo, baimės dėl vaiko tėvo grasinimų atimti dukterį, tikėjimo tokiais grasinimais ir manipuliacijomis labai silpnos savivokos, menkų žinių, frigidiško mąstymo fone. Taip pat tikėtina, kad tiriamoji galėjo jausti nesaugumą dėl jos pastangų rasti jos amžiaus natūralių artimų santykių frustacijos: stebimi jos susitikimai telefone slapta įdiegtos sistemos dėka, kitiems pateikiama ją žeminanti informacija, viešinamos jos intymaus turinio nuotraukos. Psichologės pastebėjimu, per tris savaites nuo konsultacijų pradžios tiriamoji pasikeitė: gerokai sustiprėjo, be baimės žvelgianti į ateitį, nebijanti sugyventinio manipuliacijų. Tikėtina, kad prieš tai stebėtas socialinių įgūdžių trūkumas galėjo būti distreso pasekmė. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagoje pateiktus faktus apie V. B. emocinės būsenos faktus, emocinės būsenos fone specialistų konstatuotą socialinių įgūdžių kompetencijos deficitą, ekspertizės metu nustatytus emocinio patyrimo integracinius sunkumus, asmenybės brandumo stoką, labai nestabilią savivertę, galimai ribotą intelektinę sudėtingesnių socialinių situacijų sprendimo ir streso įveikos kompetenciją, tikėtina, kad laikotarpiu nuo 2016-07-14 iki 2016-08-18 tiriamoji galėjo būti veikiama stresoriaus, dėl kurio ji tikėtina išgyveno laikiną subjektyvaus distreso ir emocijų sutrikimo būseną, socialinės veiklos ir įgūdžių disfunkcionalumą“. Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad „šiuo metu tiriamosios psichikos būklė stabili, psichikos sutrikimai nekonstatuojami, išlieka specifiniai asmenybiniai premorbidiniai bruožai: jautrumas, dirglumas, nerimastingumas, nestabili savivertė“.

20.4. Iš nukentėjusiosios, paties nuteistojo, liudytojų V. B., V. B. parodymų matyti, kad nukentėjusioji su K. S. kartu kaip šeima gyveno pakankamai ilgai (kelerius metus), todėl akivaizdu, kad nuteistasis žinojo nukentėjusiosios būdą, silpnybes, kuriomis, kaip matyti iš ekspertizės akto, manipuliavo grasindamas atimti vaiką, išskirti su draugais ją šmeiždamas ir kt.

21. Įvertinusi visumą paminėtų duomenų (nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, ekspertizės akto išvados) bei atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis turėjo galimybę ir motyvą pakenkti nukentėjusiajai (kerštauti jai už jo palikimą), teisėjų kolegija sprendžia, kad ekspertų nukentėjusiajai nustatytą laikiną psichikos sutrikimą – adaptacijos sutrikimus – padarė nuteistasis K. S. grasindamas atimti vaiką, šmeiždamas, kaltindamas vagyste. Šį laikiną psichikos sutrikimą nuteistasis V. B. sukėlė veikdamas tyčia. Dėl to konstatuojama, kad K. S. veikoje yra visi BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, ir todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria K. S. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, nurodant, kad

K. S. nesunkiai sutrikdė V. B. sveikatą dėl laikino psichikos sutrikimo – adaptacijos sutrikimų, o būtent: laikotarpiu nuo 2016-06-14 iki 2016-08-04 V. B. sistemingai baugindamas, naudodamas prieš ją fizinę ir psichinę prievartą, tai yra tiesiogiai bei elektroninėmis ryšio priemonėmis grasindamas, kad jis V. B. sužlugdys, atims iš jos dukterį S. S., ji nebeturės draugų, nebepadės finansiškai išlaikyti dukros bei bandydamas pakenkti jos reputacijai, ją sugniuždyti, pažeminti kitų akivaizdoje bei skleisdamas ją žeminančią informaciją, dėl ko V. B. buvo sąmoningai verčiama nerimauti, nesaugiai jaustis bei patirti psichologinį diskomfortą, po ko ji 2016-07-28, 2016-08-10 ir 2016-08-18 lankėsi pas medicinos psichologę konsultacijoms, kuri atliko jai mąstymo, baimės ir elgesio korekciją, o V. B. dėl K. S. nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu išsivystė laikinas psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimai, kurie sukėlė V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos

22. Nuteistasis K. S. ir jo gynėja skunduose teigia, kad K. S. nepagrįstai nuteistas už šios veikos padarymą, nes V. B. sistemingai nebaugino, negrasino jai.

23. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Pagal teismų praktiką sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą suprantamas ne vien tik kaip grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir kaip kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pvz., besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-328-648/2017). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-677, 2K-327-696/2016, 2K-90-689/2018). Pažymėtina, kad grasinimų vertinimui, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-347/2014). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-65-648/2016, 2K-346-942/2018).

24. Nuteistasis K. S. ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad jis parašė laiką Lietuvos Vaiko tiesių apsaugos tarnybai, nes jam buvo neramu dėl dukters, kadangi V. B. pradėjo kažin kur bastytis, nesirūpinti dukterimi, ji ne visada grįždavo namo, iš jo gaunamus pinigus išleisdavo ne dukteriai ir jos gerbūviui, o savo poreikių tenkinimui. Taip pat K. S. nurodė, kad jis V. B. įspėjo, kad jei ji neprižiūrės dukters, jis kreipsis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, bei kad jis gali dukrą pasiimti ir pats prižiūrėti. Nuteistasis nurodė, kad jis laišką Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybai adresu: (duomenys neskelbtini) išsiuntė iš savo elektroninio pašto „k. s.“ (duomenys neskelbtini), laišką pasirašė savo vardu. K. S. aiškino, kad apie tai, jog V. B. nesirūpina dukra, jos neprižiūri, jis sužinojo iš jų bendrų pažįstamų, iš V. B. vyresniosios sesers, kaimynų, jam minėjo ir pati V. B., pats matė, kaip dukra buvo išbėgusi pro neuždarytus kiemo vartelius į judrią gatvę. Žino, kad po to, kai jis parašė laišką, socialinė tarnyba pradėjo vykdyti patikrinimus, V. B. susirado darbą, vaikas pradėjo lankyti darželį (t. 4, b. l. 21–34, 157–162; t. 5, b. l. 82–86). Nuteistojo parodymus patvirtina tik tai, kad jis parašė laišką Vaiko teisių apsaugos tarnybai, tačiau jis nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jo pareiškime nurodytas aplinkybes.

31. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių – kad V. S. anonimiškai kreipėsi dėl vaiko nepriežiūros į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad „(duomenys neskelbtini)“ susikūrė paskyrą V. B. vardu ir iš jos rašė ją žeminančias, šmeižiančias ir neigiamai ją apibūdinančias žinutes E. M., siuntė pastarajam V. B. asmeninio gyvenimo nuotraukas, tarp jų ir nuogos V. B. nuotrauką, kad nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį smurtą (smaugdamas, pastumdamas sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą), kad pranešė apie žinomai nepadarytas V. B. nusikalstamas veikas (kaltino V. B. pavogus telefoną ir pinigus, pranešė apie E. M. ir V. B. vienas kito atžvilgiu padarytas veikas), kad nuolatiniu jos gąsdinimu atimti vaiką, persekiojimu, šmeižimu nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei atsižvelgiant į tai, kad tokie K. S. veiksmai truko pakankamai neilgai (tris mėnesius), daroma išvada, kad K. S. veikė tiesiogine tyčia ir tokie K. S. veiksmai atitinka teismų praktikoje pateiktą sistemingo bauginimo apibrėžimą. Be to, aptarti duomenys patvirtina, kad tokiais K. S. veiksmais nukentėjusiajai sukeltas nerimas, baimė, nesaugumo jausmas buvo realūs ir nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą bijoti. Dėl to nėra pagrindo tokius K. S. veiksmus vertinti kaip nevykusį pokštą, spontaniškai išsprūdusius žodžius ir pan. Taigi, K. S. veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl jis pagrįstai nuteistas už šios veikos padarymą. Subjektyvinę pusę patvirtina ir tai, kad jis nukentėjusiąją šmeižiančias žinutes rašė ne tik E. M., bet ir liudytojams T. K., M. N..

32. Skunde prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalies pašalino aplinkybes dėl melagingo pranešimo apie V. B. įvykdytą vagystę, dėl melagingo pranešimo apie V. B. ir E. M. įvykdytų nusikalstamų veikų vienas kito atžvilgiu bei dėl nesunkaus V. B. psichinės sveikatos sutrikdymo. Iš K. S. nuosprendyje suformuluoto kaltinimo matyti, kad teismas iš kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pašalino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiajai sukeltu fiziniu skausmu smaugiant ir stumiant, dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (laikino psichikos sutrikimo – adaptacijos sutrikimų), dėl nusikalstamos veikos pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (melagingas pranešimas kaltinant V. B. telefono ir pinigų vagyste), tačiau tokio sprendimo neargumentavo.

33. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad K. S. melagingai pranešė apie V. B. padarytą vagystę, apie V. B. ir E. M. įvykdytas nusikalstamas veikas vienas kito atžvilgiu, bei kad K. S. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino minėtas aplinkybes. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl BK 145 straipsnio 2 dalies keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. dėl teismo išvadų neatitikties bylos faktinėms aplinkybėms, ir K. S. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį suformuluotas kaltinimas papildomas nepagrįstai pašalintomis aplinkybėmis ir konstatuojama, kad

K. S. sistemingai baugino savo buvusią partnerę, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B., naudodamas prieš ją psichinę prievartą, o būtent: jis, pasirašęs „susirūpinusio kaimyno“ vardu, 2016 m. birželio 4 d. 17.22 val. iš elektroninio pašto „k. S.“ (duomenys neskelbtini) į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) parašė tikrovės neatitinkantį laišką ir nurodė, kad nori pranešti apie neprižiūrimą vaiką (S. S.), kurios mama yra V. B., kuri nuolat valkatauja, negrįžta naktimis, keičia partnerius, kelis kartus vaikas buvo išbėgęs į gatvę, kurioje vyksta intensyvus eismas ((duomenys neskelbtini)), vaiko mama negrįžta po kelias paras namo, dukrytę palikdama savo mamos priežiūrai, o pati išeina vis su nauju partneriu, dažnai girdi, kaip mergaitė verkia ir vaikšto viena po kiemą. Po šio elektroninio laiško V. B. šeimoje apsilankė Vaikų teisų apsaugos skyriaus specialistai.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas pakenkti savo buvusios partnerės, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B. reputacijai, žemindamas ją, siekdamas, kad su buvusia partnere, su kuria gyveno neįregistravęs santuokos, V. B. nebebendrautų jos naujasis draugas E. M., K. S. 2016 m. birželio 16 d. socialiniame tinkle „(duomenys neskelbtini)“ sukūrė paskyrą, pavadintą „V. B.“. Į šią paskyrą įkėlė nuogos V. B. nuotrauką bei kitų nuotraukų, susijusių su jos asmeniniu gyvenimu. Nuo 2016 m. birželio 17 d. 00.56 val. iki 2016 m. liepos 14 d. 8.31 val. savo sukurtoje socialinio tinklalapio paskyroje, pavadintoje „V. B.“, rašinėjo žinutes V. B. draugui E. M., nurodydamas, kad V. B. E. M. yra neištikima, leidžia laiką su kitais vyrais viešbutyje, lytiškai santykiauja įvairiais būdais su juo (K. S.), yra nėščia nuo M., o norėdama jį (E. M.) apgauti, tvirtina, jog pastojo nuo E. M., kad ji (V. B.) apgaudinėja E. M., pažadėdama ateiti į pasimatymą, o laiką leidžia su V. „(duomenys neskelbtini)“ viešbutyje, kad ji E. M. išduos, nes jis (K. S.) ją gerai pažįsta.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas, kad jo buvusios sugyventinės V. B. atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir taip norėdamas pakenkti jos reputacijai, 2016-07-12 01 val. 00 min. iš elektroninio pašto „k. s.“ <(duomenys neskelbtini)> į policijos elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė tikrovės neatitinkantį anoniminį pranešimą, kuriame nurodė, jog jo buvusi sugyventinė V. B., jam grįžus į Lietuvą aplankyti dukros, 2016-07-05 apie 17 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), iš jo švarko kišenės slapta ištraukė ir pavogė 350 Eur bei jo mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P8“ su įdėklu, dėl to, policijos pareigūnams patikslinus aplinkybes bei apklausus V. B., 2016-07-21 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nustatyta, kad V. B. padarė K. S. paminėtą nusikalstamą veiką.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas pakenkti savo buvusios sugyventinės V. B. reputacijai ir sukelti jai stresą ir gėdos jausmą prieš savo buvusį draugą E. M., 2016-08-13, 22 val. 59 min. sukūrė E. M. vardu elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio 2016-08-14, 4 val. 01 min. į policijos elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė tikrovės neatitinkantį anoniminį pranešimą apie tai, kad V. B. 2016-08-13 apie 2 val., adresu: (duomenys neskelbtini), pareikalavo iš E. M. sumokėti 50 Eurų už jam suteiktas paslaugas, o jei šis to nepadarys, tai ji grasino, jog ji pakvies draugus, kurie jį sudaužys, o ji parašys pareiškimą policijai, jog buvo jo išprievartauta, o kai E. M. išėjo į balkoną parūkyti, ji iš E. M. piniginės ištraukė 150 Eur ir juos pavogė, po ko E. M. buvo pakviestas apklausai į policijos komisariatą, kuris apie tokio pobūdžio policijai rašytą melagingą pranešimą informavo ir V. B., kuri buvo priversta kartu su E. M. eiti į policijos komisariatą, kad paneigtų jos išžaginimo faktą ir V. B. 150 eurų vagystės iš E. M. fakto buvimą, dėl ko, policijos pareigūnams patikslinus aplinkybes bei apklausus E. M., 2016-08-22 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nustatyta, kad E. M. ar V. B. atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos;

o po šių sistemingų K. S. vykdytų bauginimų naudojant fizinę ir psichinę prievartą, V. B. 2016-07-28, 2016-08-10 ir 2016-08-18 lankėsi konsultacijoms pas medicinos psichologę, kuri atliko jai mąstymo, baimės ir elgesio korekciją, V. B. dėl K. S. veiksmų jos atžvilgiu išsivystė laikinas psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimai. Tokiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį

34. Nuteistasis skunde teigia, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 36 straipsnio nuostatos ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą, nes nusikalstamos veikos, kurių padarymu jis kaltinamas, padarytos 2016 metais, todėl prarado pavojingumą.

34.1. BK 36 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Taigi šis straipsnis įtvirtina du savarankiškus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus: a) asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba b) asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą. Kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kai asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tampa nepavojingas. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvių išorinių sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančių nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų (pvz. pakeičia savo gyvenamąją vietą, įsidarbina, pradeda mokytis ir pan.). Tačiau abiem atvejais šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką ir nulemti jo individualių savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingu dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Šioje įstatymo normoje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2009). Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92/2012). Be to, taikyti ar ne BK 36 straipsnį, yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti minėto straipsnio nuostatas. Šioje įstatymo normoje numatytas asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės siejamas ne tik su faktinių aplinkybių pasikeitimu, bet ir su nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2009, apeliacinės instancijos teismų nutartys bylose Nr. 1A-320-658/2019, 1A-173-449/2020, 1A-232-744/2020).

34.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 36 straipsnyje įtvirtintų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą atveju nepavojinga tampa ne konkreti kaltininko veika, o nuo aplinkybių pasikeitimo visos analogiškos veikos visos šalies mastu. Šiuo atveju K. S. padarytos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, apie tai byloja ir V. B. sukeltos pasekmės. Tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos 2016 metais, t. y. praėjo beveik penkeri metai, kaltas ir pats nuteistasis, nes jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nagrinėjant bylą neatvyko nei į vieną procesinį veiksmą, dėl ko K. S. atžvilgiu buvo išduotas Europos tyrimo orderis. Taip pat bylos nagrinėjimas teismuose užsitęsė dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino dėl COVID-19 ligos pandemijos, dėl to, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą padarydamas BPK pažeidimus, kuriuos privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas atlikdamas byloje įrodymų tyrimą. Šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad K. S. padarytos nusikalstamos veikos prarado pavojingumą. Nors nuteistasis teigia, kad jis su nukentėjusiąją šiuo metu bendrauja, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, nuteistasis nepateikė. Be to, logiška, kad nuteistasis ir nukentėjusioji bendrauja, nes jie augina ir rūpinasi jų bendru vaiku. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. S. kritiškai vertintų savo poelgį – jis nepripažįsta padaręs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, net pirmosios instancijos teisme nesiteikė dalyvauti teismo posėdžiuose. Šios paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, jog pasikeitė ir paties K. S. pavojingumas.

35. Taigi, aptartų aplinkybių visuma rodo, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis K. S. ar jo padarytos nusikalstamos veikos tapo nepavojingi, ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnyje numatytais pagrindais.

Dėl bausmės

36. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, į nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

36.1. Nuteistasis K. S. padarė keturis nesunkius ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos. K. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

36.2. Nuteistasis K. S. nevedęs, turi mažametį vaiką su nukentėjusiąja V. B., dirba, gyvena užsienyje (Nyderlanduose). Jis Lietuvos Respublikoje administracine tvarka nebuvo baustas. Iš pažymos apie teistumus matyti, kad K. S. anksčiau Lietuvos Respublikoje nebuvo teistas, tačiau du kartus buvo teistas užsienyje: 1) 2010-11-05 Norvegijoje už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, laisvės atėmimo bausmę atliko Lietuvoje ir 2012-12-05 buvo paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos; 2) 2017-10-13 Nyderlanduose už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų.

36.3. Atsižvelgiant į visas šias paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, bei į tai, kad K. S. Lietuvos Respublikoje teisiamas pirmą kartą už nesunkių bei apysunkių nusikalstamų veikų padarymą, kad BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas nuteistajam pagrįstai už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, o už BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – baudą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu K. S. pripažįstamas kaltu padaręs dar tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, kurias K. S. padarė neišnykus teistumui už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių medžiagų disponavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad už šių nusikalstamų veikų padarymą K. S. skirtinos prokuroro skundu prašomos bausmės – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmės, artimos sankcijose numatytų tos rūšies bausmių vidurkiams, o pagal BK 236 straipsnio 1 dalį – bauda. Skirti K. S. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kitą bausmės rūšį, t. y. švelnesnę bausmę negu numatyta sankcijoje, nėra pagrindo – taikyti BK 62 straipsnio nuostatas būtinos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o šiuo atveju nenustatyta nei viena nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Taipogi taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti kitą bausmės rūšį nėra pagrindo, nes nenustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą, kad BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

36.4. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo nuteistojo atžvilgiu.

36.5. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti K. S. bausmės vykdymo atidėjimo instituto nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, nes „kaltinamojo kriminalinė patirtis ir nusikalstamų veikų motyvai nesuponuoja teismui išvados, kad jis laikysis įstatymų ir galėtų būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės“.

36.6. K. S. nuteistas už nesunkių ir apysunkio nusikaltimų padarymą ir jam skiriama bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, dėl to yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą teismas turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad yra pagrindas K. S. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes nuteistasis Lietuvos Respublikoje neteistas, buvo teistas tik užsienyje, šiuo metu jis dirba, duomenų, kad po to, kai 2017 m. spalio 13 d. Nyderlanduose buvo teistas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus, K. S. atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai ar nagrinėjamos baudžiamosios bylos, byloje nėra, todėl yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė K. S. bausmės vykdymo atidėjimo nuostatų ir todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nepagrįstai netaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). K. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas maksimaliam 3 metų terminui, jam skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, padėsianti įgyvendinti bausmės paskirtį.

74. Nuteistasis prašo panaikinti jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nusprendė nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę taikyti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pradžios. Tokia nuosprendžio rezoliucinė dalis yra neaiški, nes nuosprendžio įsiteisėjimas dažnai nesutampa su nuosprendžio vykdymo pradžia. Pagal BPK 139 straipsnio 3 dalies nuostatą kardomosios priemonės baigiamos taikyti suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidedamas, nuteistasis gyvena užsienyje, dirba, taikyti K. S. kardomąją priemonę – suėmimą po nuosprendžio įsiteisėjimo nebetikslinga. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl kardomosios priemonės keičiamas panaikinant K. S. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendį dėl K. S. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie V. B. įvykdytą pinigų ir mobiliojo ryšio telefono vagystę iš K. S.) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie V. B. įvykdytą pinigų ir mobiliojo ryšio telefono vagystę iš K. S.) 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. S. bausmės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, K. S. paskirtas bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie vagystę) ir bausmes, paskirtas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 236 straipsnio 1 dalį (dėl melagingo pranešimo apie V. B. ir E. M. vienas kito atžvilgiu įvykdytas veikas), subendrinti iš dalies sudedant bei apėmimu ir K. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atidėti K. S. paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą 3 metams, paskiriant K. S. baudžiamojo poveikio priemonę – 65 MGL (3250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria K. S. palikta galioti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, ir, vadovaujantis BPK 139 straipsniu, panaikinti K. S. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. spalio 16 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę suėmimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.