Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui V. B. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prievolių vykdymo tvarkos nustatymo, kompensacijos priteisimo, bei pagal atsakovo V. B. priešieškinį ieškovei E. M. dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalims bendros dalinės nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamasis turtas: 1) butas, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 43,59 kv. m., buto vertė 88 000 Eur, įgytas 2018 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; 2) butas, (duomenys neskelbtini), bendras plotas 36,81 kv. m., buto vertė 72 000 Eur, įgytas 2017 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; 3) žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu esantis gyvenamasis namas, bei kiti inžineriniai tinklai, gyvenamojo namo bendras plotas 140,95 kv. m., turtinio komplekso vertė 165 000 Eur, įgyti 2014 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Bendra nekilnojamojo turto vertė 325 000 Eur. Pažymėtina, kad nurodomos nekilnojamojo turto vertės yra šalių sutartos vykusių ikiteisminių derybų metu ir dėl to byloje ginčo nėra.

Įsigyti bendrą turtą solidariai šalys yra sudariusios du kreditus. 2017 m. birželio 22 d. su „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiančiu per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (buvęs AB DNB bankas), sudaryta kredito sutartis Nr. K-2300-2017-17 ir gautas 75 000 Eur kreditas vartojimo reikmėms. Šalių teigimu, kredito pinigai buvo panaudoti įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio pateikimo dieną paskolos likutis – 68 194,06 Eur. Kad būtų galima užtikrinti šios sutarties įvykdymą, įkeistas šalims priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 13 d. su „Luminor Bank AS“, Lietuvoje veikiančiu per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, sudaryta kredito sutartis Nr. 2300-2018-133651 ir gautas 65 840 Eur kreditas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Butas įkeistas užtikrinti šios prievolės įvykdymą. Ieškinio pateikimo dieną paskolos likutis – 62 714,72 Eur.

Tarp šalių nekyla ginčo, kad jiems priklausantys nekilnojamojo turto objektai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje atsakovui priklauso 3/5 (60 proc.), o ieškovei 2/5 (40 proc.) dalys. Ginčas kyla dėl turto atidalijimo tvarkos ir kompensacijų skaičiavimo būdo.

Dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės

Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba, kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan.; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-213/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia pasirinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto idealiąją dalį. Teismo patvirtinta atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 nu spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-248/2016, 32 punktas).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, lyginant su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl atidalijimo būdo nėra, šalys sutinka, kad turto padalinti natūra nėra galimybės, todėl prašo atidalinti turtą, kitai šaliai priteisiant kompensaciją. Ginčas kyla dėl skirtingų nekilnojamo turto objektų priteisimo bei kompensacijų dydžio.

Ieškovė prašo atidalinti atsakovui priklausančias 3/5 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), jas priteisiant ieškovei, o atsakovui priteisiant 15 171,17 Eur kompensaciją; atidalinti ieškovei priklausančias 2/5 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), jas priteisiant atsakovui, o iš atsakovo ieškovei priteisiant 1 522,38 Eur kompensaciją; atidalinti ieškovei priklausančias 2/5 dalis namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), jas priteisiant atsakovui asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei priteisiant 66 000 Eur kompensaciją. Atsakovo teigimu, racionaliausia ir protingiausia turimą turtą atidalinti tokia tvarka: atidalinti ieškovei priklausančias 2/5 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), jas priteisiant atsakovui; atidalinti ieškovei priklausančias 2/5 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), jas priteisiant atsakovui; atidalinti atsakovui priklausančias 3/5 dalis namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), jas priteisiant ieškovei, o atsakovui iš ieškovės priteisti 35 000 Eur kompensaciją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys bendraturtėmis tapo gyvendamos kartu, šalys turi bendrą vaiką. Kartu šalys nebegyvena nuo 2019 m. birželio 9 d., iki tol, kaip šeima, jie gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini). Šalims išsiskyrus, kilo ginčų dėl naudojimosi turtu tvarkos ir kompensacijų.

Esminis atsakovo argumentas yra tas, kad nutrūkus šalių santykiams, šalys susitarė dėl naudojimosi turtu tvarkos – ieškovė su vaiku liko gyventi name, o atsakovas išsikraustė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nuomojamas. Mano, kad turtas turėtų būti atidalintas pagal faktinę jo naudojimo bei valdymo tvarką. Ieškovė neigia buvus tokio pobūdžio susitarimą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tarp šalių egzistavo susitarimas dėl šiuo metu esamos faktinės ir atsakovo siūlomos turto atidalinimo tvarkos. Priešingai, ieškovė nurodė, kad 2019 m. birželio mėn. nutrūkus šalių santykiams, ieškovė su vaiku išėjo iš namų, name liko gyventi atsakovas. Kadangi abu butai tuo metu buvo nuomojami, ieškovė kurį laiką gyveno pas gimines. Pasibaigus buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčiai, atsakovas buvo informuotas, jog ieškovė ketina su vaiku apsigyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas tam prieštaravo. Atsakovas, ieškovei bute jau pasidėjus savo daiktus, pakeitė durų spyną, o ieškovę iškraustė su policija. Dėl šių priežasčių ieškovei teko grįžti gyventi į namą, bet ne savo noru. Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad šiuo metu egzistuojanti valdomo turto naudojimosi tvarka jai nėra priimtina. Atsakovas ir jo atstovas neneigė aplinkybės, kad šalių santykiai nutrūko 2019 m. birželio mėn., tačiau bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovas, pakeitęs durų spyną, apsigyveno įsikišus policijai tik 2019 m. spalio mėn. Taigi nurodytos aplinkybės tikėtinai pagrindžia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad šalims nusprendus gyventi atskirai atsakovas liko gyventi name ir tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl turto pasidalijimo. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateikti policijos nutarimai. Atsakovas priešingų įrodymų nepateikė.

Teismas sutinka su atsakovo atstovo pozicija, kad ieškovės argumentai dėl galimo automobilio gedimo ir nepatogumų gyvenant Klaipėdos rajone, neturi reikšmingos įtakos sprendžiant turto atidalinimo klausimą. Be kita ko, teismas vertina tą aplinkybę, kad šalys turi mažametį vaiką, kuris gyvena kartu su mama, todėl ieškovei dirbant (duomenys neskelbtini) mieste ir vežiojant vaiką į darželį mieste, gali kilti keblumų gyvenant užmiestyje. Be to, individualaus gyvenamojo namo priežiūra vienai ieškovei, gyvenančiai su mažamečiu vaiku, sukeltų daugiau sunkumų dėl namo priežiūros nei atsakovui, atsižvelgiant į tai, kad namo priežiūra apima visos jį supančios aplinkos, žemės sklypo, inžinerinių statinių priežiūrą. Ieškovės teigimu, vaikas lanko specializuotą darželį (duomenys neskelbtini), nes serga bronchine astma, todėl vaiko ugdymo įstaiga negali būti pakeista, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Taip pat ieškovė nurodo, kad namo išlaikymas jai yra per brangus, jo priežiūra reikalauja daugiau išlaidų, o jos pajamos per mėnesį siekia 1 000 Eur. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo pajamas, pajamų dydžio negalėjo nurodyti ir jo atstovas teismo posėdžio metu. Nors į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas, tačiau atsižvelgiant į namo dydį – 140 kv. m. ir į ginčo buto dydį – 44 kv. m., tikėtina, kad šių turtinių objektų išlaikymas skiriasi. Vienu iš atsakovo argumentų, kodėl namas turėtų atitekti ieškovei, nurodomas geresnių sąlygų vaikui augti užtikrinimas, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovei su vaiku gyvenant bute vaiko geriausi interesai ir poreikiai į saugią aplinką nebūtų užtikrinti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kodėl tolimesnis jo gyvenimas name jam netinkamas ar nepriimtinas, nors procesiniuose dokumentuose nurodo, kad namas puikiai įrengtas, labai patogus, buvo pirktas įvertinant šeimos poreikius, tai yra įkurtas ir pritaikytas ne tik pagal ieškovės, bet ir pagal atsakovo poreikius.

Atsakovas teigia, kad bute (duomenys neskelbtini) yra įsikūręs, butą įsirengė pagal savo poreikius, susiformavo tam tikri socialiniai ryšiai. Nors atsakovas teigia, kad prie šiuo metu esančios bendro turto naudojimo tvarkos šalys yra įpratusios ir priderinusios gyvenimo poreikius, tačiau, kaip nustatyta, byloje esantys įrodymai nepatvirtina buvus tarp šalių susitarimo dėl turto naudojimosi tvarkos. Vien atsakovo savavališkas apsigyvenimas ginčo bute nesuteikia jam, kaip bendraturčiui, pranašumo prieš kitą bendraturtį. Priešingai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktus įrodymus apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt., nustatyta, kad būtent ieškovė turi esminį interesą naudotis ginčo butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovės reikalavimo dėl turto atidalinimo tenkinimas nelaikytinas pažeidžiančiu atsakovo, kaip ginčo buto dalies savininko, teises. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovės reikalavimas dėl atidalijimo būdo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nenurodė, kaip konkrečiai jis pažeidžia jo teises ir interesus, todėl jo argumentai dėl ieškovės pasiūlyto atidalijimo būdo taikymo pripažintini nepagrįstais (CPK 178, 185 straipsniai).

Tarp šalių nekyla ginčas, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), gyventi su vaiku netinkamas, nes tai studijos tipo butas, ten vaikas neturėtų savo atskiro kambario, be to, jis iki šiol yra nuomojamas. Atsakovas taip pat sutinka, kad šis butas būtų priteistas jam, todėl laikytina, kad dėl šios dalies atsakovas su ieškiniu sutinka.

Siekiant priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, įvertinus nesutarimo įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę priežastis, kitas svarbias aplinkybes, taip pat siekiant parinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį, užtikrintų tolesnį turto naudojimo racionalumą nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai, teismas daro išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei, su kuria gyvena ir šalių nepilnametis vaikas, priimtiniausias, jos interesas naudotis šiuo turtu laikytinas esminiu, ieškovei vienai su vaiku yra ekonomiškiau ir patogiau gyventi bute miesto centre. Tai be kita ko leistų lengviau patenkinti vaiko poreikius, o atsakovo interesai nebūtų pažeisti jam priteisiant likusius du nekilnojamojo turto objektus – žemės sklypą su namu, esančius (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, toks atidalinimas atitiktų ir proporcingumo principą, nes atsakovo turto dalis bendrojoje nuosavybėje yra didesnė.

Įstatymų nedraudžiamas mišraus atidalijimo būdas, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam ar kitam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

Įvertinus byloje esančius įrodymus ir siekiant protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros, konstatuotina, kad ieškovės siūlomas atidalijimo būdas, išmokant kitam bendraturčiui kompensaciją, yra priimtiniausias bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas, todėl ši ieškovės ieškinio dalis tenkintina, priteisiant ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui priteisiant butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant bendraturčiui kompensaciją (CPK 178, 185 straipsniai, CK 1.5, 4.80 straipsniai), o priešieškinis atmestinas.

Teismo nuomone, toks atidalinimo būdas ekonomiškai ir socialiai naudingesnis abiem šalims, kadangi sumažėja bendrosios nuosavybės apimtis kiekviename turte ir bendraturčių skaičius, bei atitinkamai išplečiama kiekvieno savininko asmeninės nuosavybės apimtis. Byloje nustatytu atidalijimo būdu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui.

Dėl kompensacijos

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, kurio pasekmė – nuosavybės teisės rūšies pasikeitimas, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisė modifikuojama į asmeninės nuosavybės teisę. Taigi pasikeičia tik nuosavybės teisės rūšis, bet ne jos apimtis, t. y. bendraturčiai negali įgyti daugiau nuosavybės teisių nei turėjo ar, priešingai, dalį jų prarasti. Šis imperatyvas galioja visais atidalijimo atvejais: tiek tada, kai atidalijama natūra, tiek tada, kai turtas natūra atitenka vienam bendraturčiui, o kitam sumokama kompensacija.

Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl turto dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir parinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007).

Byloje nėra ginčo dėl prašomos atidalinti turto vertės, tačiau kyla ginčas dėl kompensacijų skaičiavimo būdo ir dydžių.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969-2017). Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Atsakovo nuomone, šalių turimas turtas turi būti atidalytas vadovaujantis vien realia, faktine turimo turto verte, neliečiant turimų kreditų mokėjimo klausimo, kadangi byloje sprendžiamas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas, o ne turimų finansinių įsipareigojimų grąžinimo tvarkos modifikavimas, dėl to atidalijamo turto vertės turi būti nustatomos pagal turto faktinę vertę (nevertinant kreditorinių įsipareigojimų), esančią turto atidalijimo metu. Ieškovė nesutinka su atsakovo skaičiavimo metodika, nes atsakovas visiškai neatsižvelgia į turimus kreditus. Ieškovės nuomone, turi būti dalinamas ne tik turto aktyvas, bet ir pasyvas.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl partnerystės santykių įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Minėto Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos sietinos būtent su sugyventinių turtinių santykių reguliavimu, todėl, priešingai nei teigia ieškovė, joms negaliojant, trečiosios knygos nuostatos negali būti taikomos sprendžiant sugyventinių turtinius santykius. Įvertinus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų įsigytam turtui ir turtinėms prievolėms nėra pagrindo taikyti ir teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turtines teises ir pareigas bei įpareigojančių padalyti tiek turto aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).

Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams.

Kaip minėta, skaičiuodamos kompensacijas, šalys nurodo, kad bendra jų turimo turto vertė – 325 000 Eur. Atsakovui priklauso 3/5 nuosavybės teisės dalys, ieškovei – 2/5. Pagal turimas nuosavybės dalis atsakovui atitinkamai turi tekti turto už 195 000 Eur, ieškovei – už 130 000 Eur.

Teismas nutarė, kad atsakovui atitenka butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei atitenka butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atitinkamai atsakovui turi tekti turto už 237 000 Eur (165 000 Eur+72 000 Eur), ieškovei – už 88 000 Eur. Dėl turto vertės tarp šalių ginčo nekilo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovui atitenka 42 000 Eur daugiau turto, o ieškovei atitinkamai šia suma mažiau, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 42 000 Eur kompensacija už jam tenkančią didesnę turto dalį.

Nors teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad atsakovas neturi galimybės ieškovei išmokėti kompensacijos, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie jo sunkią finansinę padėtį (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas yra karininkas, gauna nuolatines pajamas, nors jų dydžio ir nenurodė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atidalijant vieno bendraturčio dalį, ir kitam išmokant kompensaciją, nei vienas, nei kitas neįgyja daugiau turto negu turėjo – tiesiog dėl vieno turto objekto vieno bendraturčio dalis konvertuojama piniginiu ekvivalentu.

Atsakovui atitenka du nekilnojamojo turto objektai, iš kurių vienas yra nuomojamas, todėl laikytina, kad atsakovas turi papildomą pajamų šaltinį, be to, namas nėra apsunkintas hipoteka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas turi galimybę išmokėti kompensaciją ieškovei ir tai atitinka šalių interesų pusiausvyros principą.

Dėl prievolių vykdymo

Atidalijus turtą, ieškovė taip pat prašo nustatyti, kad ieškovė toliau asmeniškai vykdys prievolę „Luminor bank AS“ pagal 2018 m. vasario 13 d. kredito sutartį Nr. 2300-2018-133651, nekeičiant solidaraus prievolės pobūdžio ir nemodifikuojant kredito sutarties; nustatyti, kad atsakovas toliau asmeniškai vykdys prievolę „Luminor bank AS“ pagal 2017 m. birželio 22 d. kredito sutartį Nr. K-2300-2017-17, nekeičiant solidaraus prievolės pobūdžio ir nemodifikuojant kredito sutarties. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, su tokiu ieškinio reikalavimu sutiko.

Ieškovė nurodo, kad šalims nustačius priklausančias nuosavybės dalis, ir kiekvienam jų priskyrus konkrečius turtinius objektus, turėtų būti sprendžiamas klausimas ir dėl prievolių bankui vykdymo, tai yra prašo nustatyti, kad negrąžintų kreditų likučius kiekviena šalis toliau mokėtų pagal tą kreditą, kuris paimtas joms tenkančiam butui, nekeičiant solidaraus prievolių pobūdžio ir jų nemodifikuojant. Atsakovas nurodo, kadangi šalių turimos prievolės kreditoriams yra solidarios, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas kreditoriams turėtų likti atsakingi solidariai, todėl nesutinka spręsti prievolės kreditoriams grąžinimo klausimų, šie klausimai išspręsti jau prisiimant kreditinius įsipareigojimus.

Bylos duomenimis nustatyta, abu butai įsigyti imant kreditus iš banko, viena iš paskolų įkeičiant butą (duomenys neskelbtini), namas taip pat yra įkeistas, įsigyjant butą (duomenys neskelbtini). Kadangi viso turto dalys yra nustatytos, šiuo metu šalys kredito įmokas moka pagal nustatytas dalis ir viena kitai pretenzijų dėl kreditų mokėjimų neturi. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad visa negrąžinta kreditų dalis ieškinio pateikimo dieną sudaro 130 908,78 Eur.

Įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), šalys paėmė 65 840 Eur kreditą, ieškinio pateikimo dieną paskolos likutis – 62 714,72 Eur. Sutarties 20 punkte nustatyta, kad bendra kredito kainos metinė norma 1,99 procento, marža 1,77 procento. 11 punkte nustatyta, kad metų palūkanų norma apskaičiuojama kaip kintamosios palūkanų dalies ir maržos suma, kuri periodiškai keičiama taisyklėse nustatyta tvarka. 2017 m. birželio 22 d. 75 000 Eur kreditas paimtas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, įkeičiant namą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 8 punkte nustatyta, kad kredito gavėjai moka dalinai fiksuotas palūkanas; iki 2022 m. gegužės mėn. paskutinės dienos nustatytos 3,26 procento metinės palūkanos. Ieškinio pateikimo dieną paskolos likutis – 68 194,06 Eur.

Palyginus šių kredito sutarčių sąlygas, sutiktina su atsakovo pozicija, kad paskola, kuri ieškovės prašymu liktų atsakovui, sudaryta blogesnėmis sąlygomis, lyginant su paskola, kurią prašoma priteisti mokėti ieškovei. Pagal paskolos sutartį, kurią siūloma nustatyti mokėti atsakovui, yra didesnė pati paskolos suma, didesnės palūkanos ir įmokos, skiriasi ir kreditų likučiai. Ieškovė nepateikė duomenų, kad toks prievolių tarp šalių paskirstymo būdas atitiktų šalims tenkančias nuosavybės dalis.

Be to, šalims, kaip buvusiems sugyventiniams, nusprendus kartu nebegyventi, bendro gyvenimo nebuvimo faktas nėra laikomas pagrindu baigtis prisiimtoms prievolėms, nes įsipareigojimas egzistuoja iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė. Bylos šalys prieš banką yra solidarieji skolininkai, todėl abu turi vienodą pareigą mokėti sutartyje numatytas įmokas. Įstatymas nedraudžia vienam skolininkui sumokėti visą skolą ar didesnę dalį skolos, tačiau tai nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Tik solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė prievolės bankui neįvykdė, kas būtų pagrindas iš bendraskolio reikalauti dalies prievolės įvykdymo. Prašydama padalinti prievoles tarp šalių, neįrodė, kad jai prašoma priteisti mokėti paskola atitinka jai tenkančią mokėti dalį pagal abi kredito sutartis.

Remiantis išdėstytais argumentais bei siekiant užtikrinti abiejų šalių interesus ir lūkesčius, ieškinio dalis dėl prievolių padalijimo atmestina (CK 6.9 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Byloje rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Pagal byloje pateiktus įrodymus ieškovė patyrė 1 200 Eur išlaidų už teisines paslaugas. Atsakovas, teikdamas priešieškinį, sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Atsakovo išlaidas už advokato teisinę pagalbą sudaro 2 000 Eur.

Kadangi ieškovės ieškinio dalis dėl atidalijimo patenkinta, o priešieškinis atmestas, ieškovei iš atsakovo priteistina 75 Eur žyminio mokesčio už neturtinį reikalavimą.

Atsakovas nesutiko su ieškovės siūlomu prievolių vykdymo tvarkos pakeitimu, teismas šią ieškinio dalį atmetė.

Laikytina, kad byloje pareikšti 3 materialinio pobūdžio reikalavimai – ieškovės reikalavimai dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei prievolių padalinimo, o atsakovo – dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teismui patenkinus ieškovės ieškinio dalį dėl turto atidalinimo, o priešieškinį atmetus, laikytina, kad teismo sprendimas ieškovės naudai priimtas 67 procentais, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 804 Eur atstovavimo išlaidų, atitinkamai atsakovui iš ieškovės priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos toje dalyje, kurioje atmestas ieškinys – 660 Eur.

Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra vienarūšiai, taikant jų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 219 Eur bylinėjimosi išlaidų

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Atidalinti atsakovui V. B. priklausančias buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3/5 nuosavybės teisės dalis, jas priteisiant ieškovei E. M. asmeninės nuosavybės teise.

Atidalinti ieškovei E. M. priklausančias buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2/5 nuosavybės teisės dalis, jas priteisiant atsakovui V. B. asmeninės nuosavybės teise.

Atidalinti ieškovei E. M. priklausančias žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ryšių tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dujų tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandentiekio tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuotekų šalinimo tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), elektros tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) 2/5 nuosavybės teisės dalis, jas priteisiant atsakovui V. B. asmeninės nuosavybės teise.

Ieškovei E. M. iš atsakovo V. B. priteisti 42 000 Eur (keturiasdešimt dviejų tūkstančių eurų) kompensaciją už jam atitenkančią didesnę turto dalį.

Priteisti ieškovei E. M. 219 Eur (du šimtus devyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo V. B..

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.